LUK 1:1 Jau parašyta keletas Kristaus biografijų, kurių šaltinis – pasakojimai, paplitę tarp mūsų iš pirmųjų mokinių ir kitų liudininkų, mačiusių Kristų, lūpų,
LUK 1:3 Tačiau man pasirodė, kad gerai būtų patikrinti visus iki vieno aprašymus ir, kruopščiai patyrinėjus, pateikti tau santrauką,
LUK 1:4 kad įtikėtum tiesa, kurios buvai mokomas.
LUK 1:5 Savo pasakojimą pradėsiu nuo žydų kunigo Zacharijo. Jis gyveno tada, kai Judėją valdė Erodas, Zacharijas buvo šventyklos tarnų Abijo skyriaus narys. Jo žmona Elzbieta buvo kilusi iš Aarono palikuonių, ir taip pat kaip Zacharijas priklausė žydų kunigų luomui.
LUK 1:6 Jie buvo dievobaimingi žmonės, ir stropiai laikėsi visų Dievo įsakymų.
LUK 1:7 Tačiau jie neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga, ir abu jau buvo labai seni.
LUK 1:8 Vieną budėjimo savaitės dieną, kai Zacharijas šventykloje vykdė savo pareigas, burtų keliu jam teko garbė smilkyti Dievo šlovei šventyklos viduje.
LUK 1:10 Tuo tarpu didelė minia meldėsi šventyklos kieme, kaip buvo įprasta smilkymo metu,
LUK 1:11 Zacharijas buvo šventykloje, kai staiga smilkalų altoriaus dešinėje pasirodė angelas! Zacharijas apstulbo ir išsigando,
LUK 1:13 Tačiau angelas pasakė: „Nebijok, Zacharijau, aš atėjau pranešti, kad Dievas išklausė jūsų maldą, ir tavo žmona Elzbieta pagimdys sūnų. Pavadink jį Jonu.
LUK 1:14 Jūs abu turėsite daug džiaugsmo ir malonumų jam gimus, ir daugelis džiaugsis kartu su jumis.
LUK 1:15 Jis bus vienas iš didžiųjų Dievo žmonių. Jam nebus galima gerti vyno ar kurio kito svaiginančio gėrimo – jis bus kupinas Šventosios Dvasios dar savo motinos įsčiose.
LUK 1:16 Jis įkalbės daugelį žydų grįžti prie Dievo.
LUK 1:17 Jis bus tvirtos dvasios ir galingas vyras kaip Elijas, senovės pranašas, ir paruoš kelią Mesijui, parengs žmones Jo atėjimui. Jis sušvelnins suaugusiųjų širdis, kad jos taptų panašios į mažų vaikų širdeles, o neklusniųjų mintis pakeis į tikėjimo išmintį.“
LUK 1:18 Zacharijas tarė angelui: „Bet tai neįmanoma. Aš jau senas, o mano žmona irgi metuose.“
LUK 1:19 Atsakydamas angelas jam tarė: „Aš esu Gabrielius. Aš stoviu Dievo akivaizdoje. Tai Jis mane pasiuntė tau pranešti gerąją žinią!
LUK 1:20 O dabar, kadangi tu nepatikėjai, neteksi kalbos, kol gims kūdikis, Mano žodžiai išsipildys reikiamu laiku.“
LUK 1:21 Tuo tarpu minios žmonių laukė, kada pasirodys Zacharijas, ir stebėjosi, kodėl jis taip ilgai užtruko.
LUK 1:22 Kai jis pagaliau išėjo, negalėjo kalbėti. Iš Zacharijo judesių žmonės suprato, kad jis matė šventykloje regėjimą.
LUK 1:23 Likusias budėjimo dienas jis ėjo savo pareigas šventykloje, o po to grįžo namo.
LUK 1:24 Netrukus jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir slėpėsi penkis mėnesius.
LUK 1:25 „Koks geras Viešpats, – sakė ji, – kad panaikino tą mano negarbę!“
LUK 1:26 Kitą mėnesį Dievas pasiuntė angelą Gabrielių į Nazaretą, kaimą Galilėjoje,
LUK 1:27 pas mergelę Mariją, susižiedavusią su Juozapu, vyru iš karaliaus Dovydo giminės.
LUK 1:28 Gabrielius, pasirodęs jai, tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji, Dievas su tavimi!“
LUK 1:29 Tai išgirdusi, Marija sutriko ir nusigando, Ji stengėsi suprasti, kas slypi angelo žodžiuose.
LUK 1:30 „Nebijok, Marija, – pasakė jai angelas, – Dievas nusprendė tave nuostabiai palaiminti.
LUK 1:31 Labai greitai tu tapsi nėščia ir pagimdysi Sūnų. Tu Jį pavadinsi Jėzumi.
LUK 1:32 Jis bus didis žmogus ir vadins Jį Dievo Sūnumi.
LUK 1:33 Visagalis Dievas suteiks tavo Sūnui Jo tėvo Dovydo sostą, Jis amžinai valdys Izraelį, ir Jo karalystė niekada nesibaigs!“
LUK 1:34 Marija paklausė angelą: „Kaip aš galiu pagimdyti kūdikį? Aš esu mergaitė ir nepažįstu vyro.“
LUK 1:35 Angelas atsakė: „Šventoji Dvasia aplankys tave, ir Dievo galybė pridengs tave Savo šešėliu, todėl gimęs berniukas bus visiškai šventas ir vadinsis Dievo Sūnumi.
LUK 1:36 Štai tavo teta Elzbieta – „nevaisingoji“, kaip ją vadino, prieš pusmetį tapo nėščia senyvame amžiuje.
LUK 1:37 Dievas išpildo kiekvieną Savo pažadą.“
LUK 1:38 Marija pasakė: „Štai aš – Viešpaties tarnaitė, trokštu tarnauti Jam taip, kaip Jis to nori. Tegul viskas, ką pasakei, išsipildo.“ Ir tada angelas pranyko.
LUK 1:39 Po kelių dienų Marija išskubėjo į Judėjos kalnus, miestelį, kur gyveno Zacharijas, aplankyti Elzbietos.
LUK 1:41 Kai Marija pasveikino Elzbietą, suspurdėjo kūdikis Elzbietos įsčiose, ir ją aplankė Šventoji Dvasia.
LUK 1:42 Ji džiugiai sušuko Marijai: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų – tavo Sūnus vertas Dievo išaukštinimo.
LUK 1:43 Iš kur man ta garbė, kad Viešpaties motina aplanko mane?
LUK 1:44 Kai tu įėjai ir pasveikinai mane, kai aš išgirdau tavo balsą, iš džiaugsmo suspurdėjo kūdikis mano įsčiose!
LUK 1:45 Tu įtikėjai, kad Viešpats tesės Savo pažadą, todėl Jis nuostabiai palaimino tave.“
LUK 1:46 Marija atsakė: „Kaip aš šlovinu Viešpatį!
LUK 1:47 Aš džiaugiuosi Viešpačiu, savo Gelbėtoju,
LUK 1:48 nes Jis pažvelgė į Savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar visos kartos vadins mane Dievo palaimintąja,
LUK 1:49 nes didžiais dalykais apdovanojo mane Visagalis.
LUK 1:50 Jo gailestingumas neaplenkia nė vieno, kuris Jam paklūsta.
LUK 1:51 Kokia galinga Jo ranka! Jis išblaško išdidžiuosius išpuikėlius,
LUK 1:52 nuverčia nuo sostų galiūnus ir išaukština žemesniuosius.
LUK 1:53 Jis pasotina išalkusias širdis, o turtuolius tuščiomis paleidžia.
LUK 1:54 O kaip Jis padėjo Savo tarnui Izraeliui! Jis neužmiršo Savo pažado,
LUK 1:55 nes pažadėjo mūsų tėvams – Abraomui ir jo vaikams – amžiną gailestingumą.“
LUK 1:56 Marija paviešėjo pas Elzbietą apie tris mėnesius ir grįžo į savo namus.
LUK 1:57 Tuo metu atėjo laikas gimti Elzbietos kūdikiui, ir ji pagimdė sūnų.
LUK 1:58 Žinia, koks Viešpats jai gailestingas, greitai pasklido po kaimynus ir gimines, ir visi sveikino ją.
LUK 1:59 Kai kūdikiui suėjo aštuonios dienos, visi giminės ir draugai susirinko į apipjaustymo ceremoniją. Jie visi nusprendė, kad berniuko vardas bus Zacharijas, kaip ir jo tėvo.
LUK 1:60 Bet Elzbieta pasakė: „Visai ne! Jis turi būti pavadintas Jonu!“
LUK 1:61 „Kaip? – stebėjosi šie. – Juk visoje jūsų giminėje nerasi vyro tokiu vardu.“
LUK 1:62 Tada jie ženklais paklausė kūdikio tėvą, kokį vardą jis nori duoti berniukui.
LUK 1:63 Tasai pasiekė skiautę popieriaus ir visų nustebimui užrašė: „Jo vardas Jonas!“
LUK 1:64 Tuojau pat Zacharijas atgavo kalbą ir ėmė garbinti Dievą.
LUK 1:65 Žinia apie stebuklą pasklido ne tik po visą kaimyninę apylinkę, bet ir Judėjoje.
LUK 1:66 Visi, kas girdėjo šią naujieną, ilgai svarstė: „Įdomu, kuo taps šis vaikas, kadangi Viešpats jį globoja ypatingai.“
LUK 1:67 Tada jo tėvą Zachariją aplankė Šventoji Dvasia ir jis pranašavo:
LUK 1:68 „Šlovinkite Viešpatį, Izraelio Dievą, kadangi Jis aplankė Savo tautą ir atnešė jai išgelbėjimą.
LUK 1:69 Jis siunčia mums galingą Gelbėtoją iš Savo tarno Dovydo karališkosios giminės,
LUK 1:70 kaip seniau buvo žadėjęs per šventuosius pranašus,
LUK 1:71 Kuris išgelbės mus nuo priešų, nuo visų, kas mūsų nekenčia.
LUK 1:72 Jis buvo gailestingas mūsų protėviams, pačiam Abraomui, prisimindamas jam duotą šventą pažadą, jog leis mums,
LUK 1:74 išvaduotiems iš priešų rankos, tarnauti Dievui be baimės
LUK 1:75 per visą gyvenimą šventumu ir teisumu Jo akivaizdoje.
LUK 1:76 O tu, sūneli, vadinsiesi Aukščiausiojo pranašu, nes eisi paruošti kelią Mesijui.
LUK 1:77 Tu mokysi žmones pažinti išgelbėjimą iš nuodėmių atleidimo.
LUK 1:78 Tai įvyks dėl mūsų gailestingojo Dievo malonės, ir jau netruks nušvisti dangaus aušra,
LUK 1:79 kad paliestų sėdinčius tamsybėse ir mirties ūksmėje, kad palydėtų mus į ramybės kelią.“
LUK 1:80 Mažasis berniukas labai mylėjo Dievą. Kai jis užaugo, atsiskyręs gyveno dykumoje, kol pradėjo tarnauti Izraeliui.
LUK 2:1 Apie tą laiką Romos imperatorius Cezaris Augustas paskelbė privalomą visos tautos gyventojų surašymą.
LUK 2:2 Šis surašymas vyko, kai Siriją valdė Kvirinas.
LUK 2:3 Visi privalėjo registruotis savo protėvių namuose.
LUK 2:4 Kadangi Juozapas buvo iš karališkos giminės, jam reikėjo vykti į Betliejaus miestą Judėjoje, į senuosius karaliaus Dovydo namus. Jis keliavo iš Galilėjos kaimelio Nazareto.
LUK 2:5 Jis pasiėmė drauge savo sužadėtinę Mariją, kuri buvo nėščia.
LUK 2:6 Ten ir atėjo metas gimdyti;
LUK 2:7 Marija pagimdė pirmagimį Sūnų, suvystė ir paguldė ėdžiose, kadangi jiems miestelio užeigose neatsirado vietos.
LUK 2:8 Tą naktį keletas piemenų laukuose ganė avis.
LUK 2:9 Staiga tarp jų pasirodė angelas ir aplinkui viskas nušvito dangaus šviesa. Piemenys labai išsigando,
LUK 2:10 bet angelas juos nuramino. „Nebijokite! – tarė jis. – Aš skelbiu jums pačią linksmiausią naujieną, kuri skirta kiekvienam žmogui!
LUK 2:11 Šią naktį Betliejuje gimė Išgelbėtojas – Viešpats ir Mesijas!
LUK 2:12 Kaip jūs atpažinsite Jį? Jūs rasite Kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose!“
LUK 2:13 Tuojau pasirodė daugybė kitų angelų – dangiškoji kariuomenė, kuri garbino Dievą giedodama:
LUK 2:14 „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!“
LUK 2:15 Kai šis didžiulis būrys angelų grįžo į dangų, piemenys sakė vieni kitiems: „Eime į Betliejų! Ten pamatysime šį nuostabų dalyką, apie kurį mums Viešpats yra paskelbęs.“
LUK 2:16 Jie nuskubėjo į kaimą pas Mariją ir Juozapą. Ėdžiose gulėjo Kūdikis.
LUK 2:17 Piemenys pasakojo visiems, ką angelas buvo sakęs jiems apie Vaikelį.
LUK 2:18 Visi, kurie girdėjo piemenų pasakojimą, labai stebėjosi.
LUK 2:19 Marija saugojo šituos dalykus širdyje ir dažnai juos apmąstydavo.
LUK 2:20 Piemenys grįžo į laukus prie savo bandų, dėkodami Dievui už angelų apsilankymą ir už tai, kad pamatė Vaikelį, kaip angelas jiems buvo sakęs.
LUK 2:21 Po aštuonių dienų, apipjaustymo ceremonijos metu, berniukas buvo pavadintas Jėzumi. Šį vardą angelas davė dar Kūdikiui nesant įsčiose.
LUK 2:22 Kai atėjo Marijos aukos šventykloje laikas, po vaiko gimimo, kaip reikalavo Mozės įstatymai, tėvai nunešė Jį Jeruzalėn aukoti Dievui,
LUK 2:23 nes tame įstatyme Viešpaties pasakyta: „Kiekvienas moters pirmagimis berniukas turi būti pašvęstas Viešpačiui.“
LUK 2:24 Ta pačia proga Jėzaus tėvai atnašavo „porą balandžių burkuolių arba du jauniklius karvelius“, kaip buvo reikalaujama įstatyme.
LUK 2:25 Tą dieną šventykloje buvo Jeruzalės gyventojas, vardu Simeonas. Tai buvo geras ir dievobaimingas žmogus, kupinas Šventosios Dvasios ir nuolat laukiantis Mesijo pasirodymo.
LUK 2:26 Šventoji Dvasia jam buvo apreiškusi, kad jis nemirs, kol pamatys Jį – Dievo pateptąjį Karalių.
LUK 2:27 Šventoji Dvasia paskatino jį nueiti į šventyklą. Tą dieną, kai Marija su Juozapu atnešė Jėzų,
LUK 2:28 Simeonas buvo ten ir, paėmęs Vaikelį į savo rankas, šlovino Dievą:
LUK 2:29 „Dabar, Viešpatie, aš jau galiu ramus mirti!
LUK 2:30 Aš Jį pamačiau, kaip buvai žadėjęs. Aš pamačiau Išgelbėtoją,
LUK 2:31 kurį Tu davei pasauliui.
LUK 2:32 Jis – toji Šviesa, kuri švies tautoms, ir Jis bus Tavo tautos, Izraelio, žmonių garbė!“
LUK 2:33 Juozapas ir Marija stovėjo stebėdamiesi tuo, kas buvo sakoma apie Jėzų.
LUK 2:34 Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai: „Kalavijas persmeigs tavo sielą, nes šį Kūdikį Izraelyje daugelis paniekins savo pačių pražūčiai.
LUK 2:35 Bet daugybei kitų Jis bus pats didžiausias džiaugsmas ir atsiskleis slapčiausios jų širdžių godos.“
LUK 2:36 Tą dieną šventykloje buvo ir pranašė Ona. Ji buvo iš Asero giminės, Fanuelio duktė. Moteris buvo sena, nes po septynerių vedybinio gyvenimo metų jau našlavo aštuoniasdešimt keturis metus.
LUK 2:37 Ji niekada nepasitraukdavo iš šventyklos, dieną ir naktį garbindavo Dievą melsdamasi ir dažnai pasninkaudama.
LUK 2:38 Ji priėjo, kai Simeonas kalbėjo su Juozapu ir Marija, ir taip pat pradėjo dėkoti Dievui ir pasakoti Jeruzalėje visiems, kurie laukė Išgelbėtojo, kad Mesijas pagaliau atėjo.
LUK 2:39 Atlikę viską pagal Viešpaties įsakymus, Jėzaus tėvai grįžo namo į Nazareto miestą Galilėjoje.
LUK 2:40 Čia berniukas augo ir tvirtėjo, pasižymėdamas neįprasta Jo amžiui išmintimi, o Dievas Jį apdovanodavo Savo malone.
LUK 2:41 Kai Jėzui sukako dvylika metų, Jis lydėjo tėvus į Jeruzalę, į tradicinę Velykų šventę, kurioje jie kasmet lankydavosi.
LUK 2:43 Pasibaigus iškilmėms, visi keliavo namo į Nazaretą, bet Jėzus pasiliko Jeruzalėje. Pirmą dieną tėvai Jo nepasigedo,
LUK 2:44 nes manė, kad Jis esąs tarp keliaujančiųjų. Kai Jėzus nepasirodė kitą vakarą, jie puolė Jo ieškoti tarp giminių ir draugų.
LUK 2:45 Negalėdami rasti, jie grįžo į Jeruzalę.
LUK 2:46 Po trijų dienų jie pagaliau surado Jėzų šventykloje. Su įstatymo mokytojais Jis kalbėjosi apie sudėtingus dalykus,
LUK 2:47 stebindamas visus išmanymu ir Savo atsakymais.
LUK 2:48 Tėvai nežinojo, ką galvoti. „Sūnau! – priekaištavo mama. – Kodėl Tu taip pasielgei? Mes nepaprastai išsigandome, Tavęs visur ieškodami.“
LUK 2:49 „Kam jums reikėjo Manęs ieškoti? Ar jūs nesuprantate, kad Man reikia būti čia, šventykloje, Mano Tėvo namuose?“
LUK 2:50 Bet jie nesuvokė, apie ką Jis kalba.
LUK 2:51 Tada Jis grįžo su tėvais į Nazaretą ir buvo klusnus. O Jo motina dėjosi visa tai į širdį.
LUK 2:52 Su metais Jėzus darėsi išmintingesnis ir buvo mylimas Dievo bei žmonių.
LUK 3:1 Imperatoriaus Tiberijaus penkioliktaisiais valdymo metais Dievas apsireiškė Jonui (Zacharijo sūnui), kai jis gyveno dykumoje. (Tuo metu Judėjoje viešpatavo Pilotas. Erodas – Galilėjoje, jo brolis Pilypas buvo Turėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchas, Lisanijus – Abilėnės tetrarchas, o Anas ir Kajafas buvo vyriausieji kunigai.)
LUK 3:3 Tada Jonas keliavo po visą Pajordanę skelbdamas, jog krikštas žmonėms padės grįžti prie Dievo ir atsižadėti nuodėmių, kad jiems būtų atleista.
LUK 3:4 Pranašo Izaijo žodžiais, Jonas buvo „balsas, šaukiantis iš tyrų: Ruoškite kelią Viešpačiui! Jo atėjimui platinkite takus!
LUK 3:5 Sulyginkite kalnus! Užpildykite slėnius! Išlyginkite vingius! Tiesinkite kelius!
LUK 3:6 Tada visa žmonija pamatys Dievo siųstą Išgelbėtoją.“
LUK 3:7 Štai kaip Jonas pamokslavo minioms, kurios atėjo krikštytis: „Jūs, gyvačių išperos! Bandote pabėgti nuo pragaro neatsisukę į Dievą iš tikrųjų! Todėl jūs ir norite būti pakrikštyti!
LUK 3:8 Pirma eikite ir įrodykite, kad tikrai atgailaujate. Ir nemanykite, jog esate saugūs todėl, kad jūs – Abraomo palikuonys. To nepakanka. Dievas gali ir šiuos dykumų akmenis paversti Abraomo vaikais!
LUK 3:9 Jo teismo kirvis virš jūsų pakibęs ir pasirengęs pakirsti jūsų šaknis bei nuversti visai. Taip kiekvienas medis, kuris neveda gerų vaisių, turi būti nukirstas ir įmestas į ugnį.“
LUK 3:10 Minia klausė: „Ką tu nori, kad mes darytume?“
LUK 3:11 „Jei tu turi du apsiaustus, – kalbėjo jis, – vieną atiduok neturinčiam. Jei turi atliekamo maisto – atiduok alkanam.“
LUK 3:12 Net muitininkai, šie visiems žinomi kyšininkai, atėjo pasikrikštyti ir klausė: „Kaip mes įrodysime tau, kad atsižadėjome nuodėmių?“
LUK 3:13 „Savo sąžiningumu, – atsakė jis. – Užtikrinkite, kad nerinksite daugiau mokesčių, negu romėnų vyriausybė reikalauja.“
LUK 3:14 „O kaip mes?“ – paklausė keletas kareivių. Jonas tarė: „Neatimkite pinigų grasinimais ir prievarta, nė vieno nekaltinkite tuo, ko jis nepadarė; tenkinkitės savo alga.“
LUK 3:15 Visi laukė ateinančio Mesijo, troško sužinoti, ar tai iryra Jonas. Šis klausimas rūpėjo kiekvienam, todėl buvo visur svarstomas.
LUK 3:16 Jonas atsakė į šį klausimą, sakydamas: „Aš krikštiju jus vandeniu, bet greitai ateis Tas, kuris turi daug didesnę galią už mane. Iš tiesų aš nesu vertas būti net Jo vergu. Jis krikštys jus ugnimi ir Šventąja Dvasia.
LUK 3:17 Jis atskirs pelus nuo grūdų ir, sudeginęs pelus amžina ugnimi, surinks kviečius.“
LUK 3:18 Jis davė daug panašių įspėjimų, skelbdamas tautai gerąją naujieną.
LUK 3:19 Po to, kai Jonas viešai kritikavo Erodą, Galilėjos valdovą, už vedybas su savo brolio žmona Erodiada ir kitus paikus darbus, Erodas įmetė Joną į kalėjimą, tuo padarydamas dar vieną nuodėmę.
LUK 3:21 Vieną dieną po to, kai jau buvo pakrikštytos ištisos minios, krikštytis atėjo pats Jėzus. Jam meldžiantis atsivėrė dangus
LUK 3:22 ir Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileido ant Jo, o balsas iš dangaus pasakė: „Tu esi Mano mylimasis Sūnus, Tavimi Aš gėriuosi.“
LUK 3:23 Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai Jis pradėjo Savo misiją. Jėzų laikė sūnumi Juozapo, sūnaus Helio, sūnaus Matato, sūnaus Levio, sūnaus Melchio, sūnaus Janajo, sūnaus Juozapo, sūnaus Matatijo, sūnaus Amoso, sūnaus Naumo, sūnaus Heslio, sūnaus Nagajo, sūnaus Maato, sūnaus Matatijo, sūnaus Semejino, sūnaus Josecho, sūnaus Jodos, sūnaus Joanano, sūnaus Resos, sūnaus Zorobabelio, sūnaus Salatielio, sūnaus Nerio, sūnaus Melchio, sūnaus Adijo, sūnaus Kosamo, sūnaus Elmadamo, sūnaus Ero, sūnaus Jėzaus, sūnaus Eliezero, sūnaus Jorimo, sūnaus Matato, sūnaus Levio, sūnaus Simeono, sūnaus Judo, sūnaus Juozapo, sūnaus Jonos, sūnaus Eliachimo, sūnaus Melėjo, sūnaus Menos, sūnaus Matatos, sūnaus Natano, sūnaus Dovydo, sūnaus Jesės, sūnaus Jobedo, sūnaus Boozo, sūnaus Salos, sūnaus Naasono, sūnaus Aminadabo, sūnaus Admino, sūnaus Arnio, sūnaus Esromo, sūnaus Faro, sūnaus Judo, sūnaus Jokūbo, sūnaus Izaoko, sūnaus Abraomo, sūnaus Taros, sūnaus Nachoro, sūnaus Serucho, sūnaus Ragaujo, sūnaus Faleko, sūnaus Ebero, sūnaus Salos, sūnaus Kainamo, sūnaus Arfaksado, sūnaus Semo, sūnaus Nojaus, sūnaus Lamecho, sūnaus Matūzalio, sūnaus Henocho, sūnaus Jare to, sūnaus Maleleelio, sūnaus Kainamo, sūnaus Eno, sūnaus Seto, sūnaus Adomo, kuris buvo Dievo.
LUK 4:1 Kupinas Šventosios Dvasios, Jėzus paliko Jordano upę ir Dvasia vedžiojo Jį Judėjos tyruose, kur velnias Jį gundė
LUK 4:2 keturiasdešimt dienų. Visą šį laiką Jėzus pasninkavo ir labai išalko.
LUK 4:3 Šėtonas Jam tarė: „Jeigu Tu Dievo Sūnus, paversk šį akmenį duonos kepalu.“
LUK 4:4 Bet Jėzus atsakė: „Raštuose parašyta: gyvenime yra daug svarbesnių dalykų už duoną!“
LUK 4:5 Tada šėtonas užvedė Jį ant aukšto kalno ir akimirksniu parodė viso pasaulio karalystes.
LUK 4:6 Velnias pasakė: „Aš atiduosiu Tau visas karalystes ir jų garbę, nes jos mano ir aš jas dalinu, kam noriu.
LUK 4:7 Jei Tu atsiklaupsi ir pagarbinsi mane, visa bus Tavo.“
LUK 4:8 Jėzus atsakydamas tarė: „Raštuose taip parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“
LUK 4:9 Po to šėtonas nusivedė Jį į Jeruzalę, liepė atsistoti ant šventyklos stogo ir tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes Raštai sako, kad Dievas atsiųs angelų sargybą Tau bei pasirūpins, kad nesusitrenktumei į grindinį!“
LUK 4:12 Jėzus jam atkirto: „Raštai taip pat moko: Negundyk Viešpaties, savo Dievo, kvailais patikrinimais!“
LUK 4:13 Tada velnias baigė gundymusir kuriam laikui nuo Jėzaus pasitraukė.
LUK 4:14 Tada Jėzus grįžo į Galilėją, kupinas Šventosios Dvasios galios. Greitai Jis išgarsėjo visoje šalyje
LUK 4:15 Savo pamokslais sinagogose. Visi Jį gyrė.
LUK 4:16 Kai Jis atvyko į Nazaretą, į vaikystės namus, šeštadienį kaip paprastai nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti Raštų.
LUK 4:17 Jam buvo paduota pranašo Izaijo knyga ir, ją atvertęs, Jis rado parašyta:
LUK 4:18 „Viešpaties Dvasia yra Manyje; Jis paskyrė Mane skelbti gerąją naujieną vargšams, Jis siuntė Mane gydyti sužeistas širdis ir skelbti, kad belaisviai bus išlaisvinti, aklieji atgaus regėjimą, pažemintieji atsikratys engėjų. Dievas yra pasirengęs palaiminti visus, kurie tik pas Jį ateis.“
LUK 4:20 Jis užvertė knygą, padavė ją tarnui ir atsisėdo. Visi sinagogoje įdėmiai žiūrėjo į Jį.
LUK 4:21 Tada Jis pridūrė: „Šis Raštas pildosi šiandien.“
LUK 4:22 Visi susirinkusieji buvo geros nuomonės apie Jį, bet labai stebėjosi gražiais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų. „Ar gali būti? – klausinėjo vienas kitą. – Argi Jis ne Juozapo sūnus?“
LUK 4:23 Tada Jis prabilo: „Greičiausiai jūs pasakysite Man patarlę: „Gydytojau, pasigydyk pats“, turėdami galvoje „kodėl nedarai stebuklų gimtajame mieste, kaip darei Kafarnaume?“
LUK 4:24 Bet Aš sakau jums, kad nė vienas pranašas nepripažįstamas gimtajame mieste!
LUK 4:25 Pavyzdžiui, prisiminkite, kaip pranašas Elijas parodė stebuklą Sarepto našlei, atvykusiai iš Sidono krašto. Tomis sausros dienomis daugeliui žydų našlių reikėjo pagalbos, nes lietus nelijo jau tris su puse metų ir šalyje siautėjo badas, tačiau Elijas nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas.
LUK 4:27 Arba prisiminkite pranašą Eliziejų, kuris išgydė Naamaną iš Sirijos, o ne žydų raupsuotuosius.“
LUK 4:28 Šitokie pasakojimai sukėlė klausytojų įtūžį.
LUK 4:29 Jie atsikėlė, nusivedė Jį prie skardžio, ant kurio buvo pastatytas miestas, norėdami nustumti Jį nuo uolos.
LUK 4:30 Bet Jis paliko minią, braudamasis pro įtūžusius žmones.
LUK 4:31 Tada grįžo į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir ten mokė sinagogoje kiekvieną šeštadienį.
LUK 4:32 Čia žmonės taip pat stebėjosi tuo, ką Jis sakė; kalbėdamas Jis nesirėmė kitų mintimis, bet skelbė Savą tiesą.
LUK 4:33 Kartą, kai Jis kalbėjo sinagogoje, velnio apsėstas žmogus pradėjo šaukti:
LUK 4:34 „Eik šalin! Mums Tu nereikalingas, Jėzau iš Nazareto. Tu atėjai mus sunaikinti. Aš žinau, kad Tu esi Šventasis Dievo Sūnus.“
LUK 4:35 Jėzus jį sudraudė, sakydamas: „Nutilk!“ O demonui liepė: „Išeik!“ Miniai stebint, velnias parbloškė tą žmogų ant žemės ir paliko jį nieko pikta daugiau nedarydamas.
LUK 4:36 Žmonės nustebę klausinėjo: „Kas Šio Žmogaus žodžiuose, kad net velnias Jo paiso?“
LUK 4:37 Žinia apie tai, ką Jis padarė, žaibo greitumu pasklido po visą apylinkę.
LUK 4:38 Tą dieną iš sinagogos Jis nuėjo į Simono namus, kur, drugio krečiama, gulėjo Simono uošvė. Visi prašė, kad ją pagydytų.
LUK 4:39 Atsistojęs prie lovos, Jis sudraudė drugį, ir ligonės kūno temperatūra staiga nukrito. Moteris atsikėlusi tuojau paruošė jiems valgyti.
LUK 4:40 Tą vakarą, saulei nusileidus, visi, kurie savo namuose turėjo ligonių, sergančių visokiomis ligomis, vedė juos pas Jėzų, o Jo rankų prisilietimas visus gydė.
LUK 4:41 Kai kurie buvo velnio apsėsti; Jam paliepus, demonai išeidavo šaukdami: „Tu esi Dievo Sūnus.“ Ir Jis drausdavo juos, kad šito nesakytų. Bet jie žinojo, kad Jis yra Kristus, todėl pakluso Jo liepimui nutilti.
LUK 4:42 Kitos dienos rytą Jis išėjo į dykumą. Žmonės Jo visur ieškojo ir, kai pagaliau rado, maldavo pasilikti Kafarnaume.
LUK 4:43 Bet Jis atsakė: „Aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę ir kitose vietose – tam Aš ir esu siųstas.“
LUK 4:44 Taigi Jis keliavo toliau, mokydamas visose Judėjos sinagogose.
LUK 5:1 Vieną dieną, kai Jis sakė pamokslą prie Genezareto ežero, didelės minios veržėsi prie Jo paklausyti Dievo Žodžio.
LUK 5:2 Jis pastebėjo dvi tuščias valtis, stovinčias vandenyje prie kranto. Žvejai plovė tinklus.
LUK 5:3 Įlipęs į Simono valtį, Jėzus paprašė jį atsistumti truputį nuo kranto, kad Jis galėtų kalbėti žmonėms.
LUK 5:4 Baigęs kalbėti, pasakė Simonui: „Dabar plauk į gilumą, išmesk tinklus valksmui, ir jūs pagausite daug žuvų!“
LUK 5:5 „Mokytojau, – atsakė Simonas, – mes visą naktį vargome, bet nieko nesugavome. Tik dėl Tavo žodžio pabandysime dar kartą užmesti tinklą.“
LUK 5:6 Šį kartą jų tinklai buvo tokie pilni, kad net pradėjo trūkinėti!
LUK 5:7 Išgirdę pagalbos šauksmą, kita valtimi atplaukė jų draugai, ir netrukus jos abi buvo tokios pilnos žuvies, kad vos neskendo.
LUK 5:8 Kai Simonas Petras suprato, kas atsitiko, atsiklaupė prieš Jėzų ir pasakė: „Eik sau nuo manęs, Viešpatie, nes aš esu nusidėjėlis, nevertas, kad Tu būtum arti manęs.“
LUK 5:9 Jį apstulbino didelis laimikis,
LUK 5:10 taip pat kaip ir jo draugus, Zebedėjo sūnus Jokūbą bei Joną. Jėzus atsakė: „Nebijok! Dabar tu būsi žmonių sielų žvejys!“
LUK 5:11 Kai tik pasiekė krantą, vyrai, viską palikę, iškeliavo kartu su Juo.
LUK 5:12 Viename kaimelyje buvo sunkiai sergąs raupsais žmogus. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė kniūbsčias ant dulkėtos žemės ir maldavo, kad pagydytų: „Viešpatie, jei tik Tu panorėsi, mano ligos gali nė žymės nelikti!“
LUK 5:13 Jėzus, ištiesęs ranką, palietė ligonį ir tarė: „Žinoma, noriu, būk išgydytas!“ Raupsai staiga pranyko!
LUK 5:14 Jėzus liepė niekam nepasakoti, kas atsitiko, ir tuojau pasirodyti žydų kunigui. „Paaukok, kaip liepia Mozės įstatymas, už raupsų išgydymą, – tarė Jis. – Tai bus įrodymas, kad esi sveikas.“
LUK 5:15 Dabar žinia apie Jo galią pasklido dar greičiau ir didelės minios ėjo klausytis Jo pamokslų ir gydytis nuo ligų.
LUK 5:16 Tačiau Jis dažnai pasitraukdavo į tyrus maldai.
LUK 5:17 Vieną dieną, kai Jis mokydamas kalbėjo, keletas žydų religijos vadovai ir įstatymo mokytojai sėdėjo netoliese. Atrodė, kad jie susirinko iš visų Galilėjos, Judėjos kaimų, taip pat ir iš Jeruzalės. Viešpaties gydymo galia neblėso.
LUK 5:18 Staiga pasirodė keletas vyrų, nešančių patale paralyžiuotą žmogų. Jie stengėsi atnešti jį pas Jėzų, bet negalėjo prasibrauti per minią.
LUK 5:19 Tada jie užlipo ant stogo, išėmė keletą čerpių ir nuleido sergantį žmogų į minią su visu patalu tiesiai prieš Jėzų.
LUK 5:20 Matydamas jų tikėjimą, Jėzus pasakė tam žmogui: „Mano drauge, tavo nuodėmės atleidžiamos!“
LUK 5:21 „Kas Jis toks, kad piktžodžiauja? – šaukė fariziejai ir įstatymo mokytojai. – Tai apsišaukėlis! Atleisti nuodėmes gali tik Dievas!“
LUK 5:22 Jėzus, žinodamas jų mintis, tarė jiems: „Kodėl jūs sakote, kad šventvagiškai kalbu?
LUK 5:23 Aš, Mesijas, turiu valdžią atleisti nuodėmes žemėje. Kad Mano žodžiai neatrodytų tušti, – nes bet kas gali taip kalbėti, – Aš išgydysiu šį žmogų.“ Ir, pasisukęs į paralyžiuotąjį, Jis pasakė: „Paimk savo patalą ir eik namo, nes tu esi išgydytas!“
LUK 5:25 Ir staiga visų akivaizdoje vyras pašoko ant kojų, paėmė patalą, kuriame gulėjo, ir nužingsniavo namo šlovindamas Dievą.
LUK 5:26 Visus apėmė pagarbi baimė. Jie šlovino Dievą, sakydami: „Mes šiandien matėme keistų dalykų!“
LUK 5:27 Vėliau, jau beeidamas iš šio miestelio, Jėzus pamatė mokesčių rinkėją, garsų sukčių. To žmogaus vardas buvo Levis. Jėzus tarė jam: „Eikš, būsi vienas Mano mokinių!“
LUK 5:28 Levis tučtuojau viską paliko ir atsistojęs nuėjo su Juo.
LUK 5:29 Greitai Levis iškėlė didelį pokylį savo namuose ir pakvietė Jėzų būti garbės svečiu. Susirinko Levio draugai, mokesčių rinkėjai, kiti svečiai.
LUK 5:30 Bet fariziejai bei Rašto žinovai labai priekaištavo mokiniams, kad Jėzus valgo su tokiais dideliais nusidėjėliais.
LUK 5:31 Jėzus jiems atsakė: „Juk ne sveikiesiems reikia gydytojo, o sergantiesiems.
LUK 5:32 Mano tikslas – raginti nusidėjėlius nusigręžti nuo savo nuodėmių, o ne leisti laiką su tais, kurie galvoja, kad jie jau pakankamai geri.“
LUK 5:33 Jie priekaištavo ir dėl to, kad Jėzaus mokiniai ne pasninkauja, o valgo ir geria. „Jono Krikštytojo mokiniai nuolat pasninkauja ir meldžiasi, – sakė jie. – Tai daro ir fariziejų mokiniai. Kodėl Tavieji valgo ir geria?“
LUK 5:34 Jėzus paklausė: „Ar laimingi žmonės pasninkauja? Ar vestuvių svečiai alksta jaunikio akivaizdoje?
LUK 5:35 Bet ateis laikas, kai jaunikis bus nužudytas. Tada jie nenorės pagalvoti apie valgį.“
LUK 5:36 Jėzus palygino: „Niekas neplėšo naujo drabužio, kad iš jo padarytų lopą senam. Ne tik naujas rūbas sugadintas, bet ir senas atrodytų prasčiau su nauju lopu.
LUK 5:37 Niekas nepila šviežio vyno į senas odines, nes vynas išsiveržtų iš senų vynmaišių, suplėšydamas juos ir išsiliedamas.
LUK 5:38 Šviežias vynas turi būti pilamas į naujus vynmaišius.
LUK 5:39 Ir niekas, paragavęs seno vyno, nebenori šviežio ir gaivaus. Nes sakoma: išmėginti būdai yra geriausi.“
LUK 6:1 Vieną šeštadienį eidami per kviečių lauką, Jėzus ir Jo mokiniai skynė varpas ir, sutrynę rankomis, valgė grūdus.
LUK 6:2 Tuomet keletas fariziejų sakė: „Toks elgesys prieštarauja įstatymams! Tavo mokiniai skina varpas, o žydų įstatymas draudžia dirbti šeštadienį.“
LUK 6:3 Jėzus atsakė: „Ar neskaitote Šventojo Rašto? Ar niekad neskaitėte, ką darė karalius Dovydas, kai jis ir jo vyrai buvo alkani?
LUK 6:4 Jis nuėjo į šventyklą, paėmė duonos, skirtos Viešpačiui, ir – nors tai įstatymo laužymas – valgė ją ir dalijosi su kitais.“
LUK 6:5 Ir dar Jėzus pridūrė: „Mano valioje šeštadienio įstatymai.“
LUK 6:6 Kitą šeštadienį Jis mokė sinagogoje, o ten buvo žmogus, kurio dešinioji ranka buvo padžiūvusi.
LUK 6:7 Rašto žinovai ir fariziejai atidžiai stebėjo, ar Jis gydys žmogų tą dieną, nes buvo šeštadienis. Jie troško rasti kaltinimų.
LUK 6:8 Kaip gerai Jėzus suprato jų mintis! Jis tik pasakė vyrui su padžiūvusia ranka: „Ateik, atsistok į vidurį, kad visi matytų.“ Taip tasai ir padarė.
LUK 6:9 Tada Jėzus kreipėsi į fariziejus: „Tad klausiu jus, ar dera šeštadienį daryti gera ar pikta? Gelbėti gyvybę ar ją sunaikinti?“
LUK 6:10 Apžvelgęs juos visus, Jis tarė vyrui: „Ištiesk ranką.“ Tas ištiesė, ir ranka visiškai pasveiko.
LUK 6:11 Dėl to Jėzaus priešai siuto iš pykčio ir sumanė Jį nužudyti.
LUK 6:12 Netrukus Jėzus išėjo į kalnus ir meldėsi ten visą naktį.
LUK 6:13 Auštant sukvietė visus Savo pasekėjus ir išsirinko dvylika – artimiausiųjų mokinių būrelį. (Jie buvo paskirti Jo apaštalais, o dar kitaip – misionieriais.)
LUK 6:14 Štai jų vardai: Simonas (kurį Jis dar vadino Petru), Andriejus (Simono brolis), Jokūbas, Jonas, Pilypas, Baltramiejus, Matas, Tomas, Jokūbas (Alfiejaus sūnus), Simonas (zelotų grupės narys), Judas (Jokūbo sūnus), Judas Iskarijotas (kuris vėliau Jį išdavė).
LUK 6:17 Nusileidę nuo kalno šlaito, jie stovėjo greta Jėzaus drauge su kitais Jo sekėjais didelėje lygumoje apsupti minios. Žmonės ėjo iš visos Judėjos ir iš Jeruzalės, nuo tolimų Tyro ir Sidono šiaurinių pakrančių paklausyti Jo ar išsigydyti. Jis išvarė ir daug piktųjų dvasių.
LUK 6:19 Kiekvienas stengėsi Jį paliesti, nes tokiu būdu žmonės išgydavo.
LUK 6:20 Tada Jis pasisuko į mokinius ir prabilo: „Kokie palaiminti jūs, beturčiai, nes Dievo karalystė yra jūsų!
LUK 6:21 Palaiminti ir jūs, alkstantieji, nes būsite pasotinti! Palaiminti, kurie verkiate, nes ateis laikas, kai juoksitės iš džiaugsmo!
LUK 6:22 Kokia laimė, kai kiti jūsų neapkenčia, atstumia jus, įžeidinėja ir šmeižia dėl to, kad jūs su Manimi!
LUK 6:23 Džiaukitės, kad šitaip atsitinka! Linksminkitės, nes jūsų laukia didelis atpildas danguje. Jūs būsite tarp gerų žmonių; taip buvo elgiamasi ir su senaisiais pranašais.“
LUK 6:24 „Tačiau kokios kančios laukia turtingųjų! Savo vienintelę laimę jie jau patiria čia.
LUK 6:25 Jie nusipenėję ir turtingi dabar, bet jų laukia baisus badmetis. Jų nerūpestingas juokas – būsimo skausmo ženklas.
LUK 6:26 Ir koks nusivylimas laukia tų, kuriuos dabar šlovina minia, – netikrus pranašus ji visuomet šlovindavo.“
LUK 6:27 „Klausykite visi! Mylėkite priešus. Darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.
LUK 6:28 Melskite laimės tiems, kurie jus keikia, laiminkite tuos, kurie jus persekioja.
LUK 6:29 Jei kas smogia jums į vieną žandą, leiskite trenkti ir į kitą. Jei kas reikalauja jūsų apsiausto, atiduokite jam ir savo marškinius.
LUK 6:30 Duokite, ką turite, kiekvienam, kuris tik paprašo jūsų, ir kai kas nors iš jūsų atimama, nesirūpinkite, kaip tai susigrąžinti.
LUK 6:31 Elkitės su kitais taip, kaip norėtumėte, kad kiti su jumis elgtųsi.
LUK 6:32 Negi manote, jog esate nusipelnę, jei mylite tik tuos, kurie jus myli? Net bedieviai taip daro.
LUK 6:33 Ir jei darote gera tik tiems, kurie jums geri, argi tai nuostabu? Taip daro ir nusidėjėliai.
LUK 6:34 Ir jei skolinate pinigus tik tiems, kurie gali grąžinti skolą, koks jūsų nuopelnas? Juk ir didžiausi savanaudžiai nusidėjėliai skolina saviesiems, žinodami, kad skolą grąžins!
LUK 6:35 Mylėkite priešus! Darykite jiems gera. Ir nesisielokite, jei tuo pačiu neatsilygins. Tada dangaus atpildas jums bus labai didelis, ir jūs būsite tikri Dievo vaikai, nes Viešpats gailestingas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems.“
LUK 6:36 „Stenkitės mylėti taip, kaip ir jūsų Tėvas.
LUK 6:37 Nekritikuokite ir nesmerkite, nes patys būsite pasmerkti. Būkite kantrūs su kitais – tada ir jie bus kantrūs su jumis.
LUK 6:38 Jei jūs duosite, ir jums bus duota. Jūsų dovana grįš su kaupu. Kokiu saiku seikėsite, tuo pačiu saiku ir jums bus atseikėta.“
LUK 6:39 Štai keletas palyginimų, kuriuos Jėzus vartojo Savo pamoksluose: „Kaip gali aklas žmogus vesti aklą? Jis įkris į duobę ir įtrauks kitą su savimi.
LUK 6:40 Kaip gali mokinys žinoti daugiau už savo mokytoją? Bet jei jis daug padirbės, gali tiek pat išmokti.
LUK 6:41 Kodėl matai krislą kito akyje, jo mažą klaidą, tačiau nepastebi rąsto savo akyje?
LUK 6:42 Kaip tu gali sakyti jam: „Broli, aš išimsiu krislą iš tavo akies“, kai savo akyje nematai rąsto? Veidmainy! Pirma išmesk rąstą iš savo akies, tada galbūt galėsi išimti krislą iš brolio akies!“
LUK 6:43 „Geras medis neveda blogų vaisių, kaip ir menkas medis neveda gerų vaisių.
LUK 6:44 Medį pažinsi pagal vaisių, kurį jis veda. Figos niekada neaugs ant uosių, ar vynuogės ant erškėčių.
LUK 6:45 Geras žmogus daro gerus darbus iš geros širdies. Blogo žmogaus blogi darbai sklinda iš širdyje slypinčio blogio. Kas tik yra širdyje, atsispindi žmogaus kalboje.“
LUK 6:46 „Taigi kodėl vadinate Mane Viešpačiu ir nedarote, ką Aš sakau?
LUK 6:47 Tačiau kiekvienas, kuris ateina ir klauso Mano žodžio bei Man paklūsta,
LUK 6:48 panašus į žmogų, statantį namą ant tvirto pamato, kuris yra ant tvirtos uolos. Kai potvynio vandenys pakils ir atsimuš į tą namą, jis tvirtai stovės, nes tvirtai pastatytas.
LUK 6:49 Bet tie, kurie klausosi ir nepaiso Manęs, panašūs į žmogų, statantį namą be pamato. Kai potvynis apsemia tą namą, jis pavirsta į griuvėsių krūvą.“
LUK 7:1 Kai Jėzus baigė pamokslą, Jis grįžo į Kafarnaumo miestą.
LUK 7:2 Kaip tik tuo metu vienas didžiai vertinamas romėnų armijos kapitono tarnas sirgo ir buvo marinamas.
LUK 7:3 Išgirdęs apie Jėzų, kapitonas siuntė kelis gerbiamus žydų vyresniuosius su prašymu ateiti ir pagydyti tarną.
LUK 7:4 Atėję jie karštai maldavo Jėzų, kad eitų su jais ir padėtų tam žmogui. Jie papasakojo, koks puikus žmogus yra kapitonas. „Jis labiau už bet ką vertas Tavo pagalbos, – sakė jie, –
LUK 7:5 nes jis myli žydus ir netgi asmeniškai sumokėjo už sinagogos statybą!“
LUK 7:6 Jėzus nuėjo su jais, bet prieš atvykstant į namus, kapitonas pasiuntė keletą draugų, kad perspėtų: „Viešpatie, nesivargink eidamas į mano namus, nes aš nevertas tokios garbės,
LUK 7:7 nevertas net eiti Tavęs pasitikti. Tik tark žodį toje vietoje, kur esi, ir mano tarnas pagis. Aš tuo tvirtai tikiu,
LUK 7:8 kadangi esu aukštesnių pareigūnų valdžioje ir turiu sau pavaldžių kareivių. Man tik reikia pasakyti „eikite“, ir jie eina, arba – „ateikite“, ir jie ateina, ar savo tarnui – „daryk tai ir tai“, ir jis daro. Taigi tik pasakyk: „Būk išgydytas“, ir mano tarnas vėl bus sveikas!“
LUK 7:9 Jėzus buvo sužavėtas. Pasisukęs į minią, Jis tarė: „Niekada tarp žydų Izraelyje nemačiau žmogaus, kuris turėtų tokį stiprų tikėjimą.“
LUK 7:10 Ir kai kapitono draugai grįžo į jo namus, jie rado tarną visiškai sveiką.
LUK 7:11 Netrukus po to Jėzus su Savo mokiniais nuvyko į Najino miestą. Jį kaip paprastai lydėjo didelė minia.
LUK 7:12 Pro miesto vartus ėjo laidotuvių procesija. Prisiartinę jie sužinojo, kad miręs berniukas buvo vienintelis našlės motinos sūnus, tad daug gedinčių iš miesto buvo su ja.
LUK 7:13 Kai Viešpats ją pamatė, Jo širdį apėmė gailestis. „Neverk!“ – tarė Jis.
LUK 7:14 Tada priėjo prie karsto, palietė jį ir nešikai sustojo. „Vaikine, – pasakė Jis, – sugrįžk gyventi.“
LUK 7:15 Berniukas atsisėdo ir pradėjo kalbėtis su jį apsupusiais žmonėmis! Ir Jėzus atidavė jį motinai.
LUK 7:16 Didelė baimė apėmė minią, ir jie šlovino Dievą, sakydami: „Galingas pranašas iškilo tarp mūsų, ir šiandien mes pamatėm galingą Viešpaties ranką.“
LUK 7:17 Žinia apie Jo stebuklą pasklido visoje Judėjoje ir net už jos ribų.
LUK 7:18 Jono Krikštytojo mokiniai greitai išgirdo apie visa, ką Jėzus darė. Kai jie papasakojo apie tai Jonui,
LUK 7:19 jis pasiuntė savo du mokinius pas Jėzų, kad paklaustų, ar Jis iš tiesų Mesijas, ar jiems kito laukti.
LUK 7:20 Mokiniai rado Jėzų, kai Jis gydė ligonius, sergančius įvairiomis ligomis: luošus ir aklus, ir apsėstus piktosios dvasios. Kai jie paklausė, ko Jonas buvo prašęs, štai koks buvo atsakymas: „Grįžkite pas Joną ir papasakokite jam apie tai, ką čia šiandien matėte ir girdėjote: apie tai, kad akli regi, luošieji vaikšto nešlubuodami, raupsuotieji visiškai pagydomi. Kurtieji vėl girdi. Mirusieji prikeliami. O beturčiams skelbiama geroji naujiena.
LUK 7:23 Ir jam pasakykite: „Palaimintas, kuris nepraranda tikėjimo Manimi.“
LUK 7:24 Kai jie išėjo, Jėzus kalbėjosi su žmonėmis apie Joną. „Kas tas žmogus, kurio pamatyti išėjote į Judėjos tyrus? – paklausė Jėzus. – Ar jis jums atrodė silpnas kaip žolė, kurią pajudina kiekvienas vėjelio pūstelėjimas?
LUK 7:25 Ar jis apsirengęs brangiais drabužiais? Ne! Tie, kurie brangiais drabužiais apsirengę, tie rūmuose, o ne tyruose.
LUK 7:26 Ar pranašą pamatėte? Taip! Ir ne tik pranašą.
LUK 7:27 Jis tas, apie kurį Raštuose parašyta: „Žiūrėkite! Štai Aš siunčiu pasiuntinį, kad jis paruoštų Tau kelią.“
LUK 7:28 Visa žmonija nėra mačiusi pranašesnio už Joną. Bet vis dėlto mažiausiasis Dievo karalystėje yra didesnis už jį.“
LUK 7:29 Visi, kurie girdėjo Joną pamokslaujantį, net patys blogiausieji pripažino, kad Dievo reikalavimai teisingi, ir panoro būti krikštijami.
LUK 7:30 Visi, išskyrus fariziejus ir Mozės įstatymo mokytojus. Šie atmetė Dievo sumanymą ir atsisakė Jono krikšto.
LUK 7:31 „Ką galiu pasakyti apie tokius žmones? – paklausė Jėzus. – Su kuo juos galiu palyginti?
LUK 7:32 Jie panašūs į vaikus, sėdinčius prekyvietėje, kurie skundžiasi draugams: „Jums nepatinka, jei mes žaidžiame „vestuves“, nepatinka, jei mes žaidžiame „laidotuves“!
LUK 7:33 Kadangi Jonas Krikštytojas paprastai nieko nevalgydavo ir visą savo gyvenimą nebuvo išgėręs nė lašo svaiginančio gėrimo, jūs sakėte: „Jis tikriausiai pamišęs.“
LUK 7:34 Štai Aš valgau ir geriu vyną, o jūs sakote: „Koks Jėzus rajūnas, kiek Jis geria! O jau Jo draugai – padugnės!“
LUK 7:35 Bet Aš esu tikras, kad jūs visada rasite pateisinimą savo prieštaravimams.“
LUK 7:36 Vienas fariziejus pakvietė Jėzų į namus pietų, ir Jėzus sutiko. Kai jie atsisėdo valgyti,
LUK 7:37 gatvės moteriškė, išgirdusi, kad Jėzus čia, atsinešė puikų indąbrangių kvepalų.
LUK 7:38 Įėjusi atsiklaupė, bučiavo Jo kojas ir laistė jas ašaromis, šluostė savo plaukais bei tepė jas kvepalais.
LUK 7:39 Kada šeimininkas, fariziejus, pamatė, kas vyksta ir kas yra ta moteris, tarė pats sau vienas: „Tai rodo, kad Jėzus nėra pranašas; jei Dievas iš tiesų būtų Jį siuntęs, Jis žinotų, kas yra ta moteris!“
LUK 7:40 Staiga Jėzus prabilo, atsiliepdamas į jo mintis: „Simonai, – kreipėsi Jis į fariziejų. – Aš turiu tau kai ką pasakyti.“ „Gerai, Mokytojau, – atsakė Simonas. – Sakyk.“
LUK 7:41 Tada Jėzus papasakojo jam tokią istoriją: „Žmogus paskolino pinigų dviem žmonėms – vienam penkis šimtus denarų, o kitam penkiasdešimt denarų.
LUK 7:42 Bet nė vienas jų negalėjo grąžinti skolos, todėl jis abiem skolą dovanojo. Kuris po to jį labiau mylėjo?“
LUK 7:43 „Aš manau, kad tas, kuris buvo jam daugiau skolingas“, – atsakė Simonas. „Taip“, – sutiko Jėzus.
LUK 7:44 Tada Jis atsigręžė į moterį ir pasakė Simonui: „Žiūrėk! Štai klūpanti moteris! Kai Aš įėjau į tavo namus, tu nenuplovei Mano dulkėtų kojų, o ji nuplovė jas savo ašaromis ir nušluostė plaukais.
LUK 7:45 Tu nepabučiavai Manęs susitikimo vardan, o ji nesiliovė bučiavusi Man kojas, kai tik Aš įėjau.
LUK 7:46 Tu nepatepei aliejumi Mano galvos, o ji tepė Mano kojas brangiais kvepalais.
LUK 7:47 Todėl jos nuodėmės – nors jų daug – atleidžiamos, nes ji labai pamilo mane; o tas, kuriam mažai dovanota, nedaug meilės teparodo.“
LUK 7:48 Jis moteriai pasakė: „Tau atleidžiamos nuodėmės.“
LUK 7:49 Tada prie stalo sėdėję vyrai tarpusavyje ėmė kalbėtis patys sau: „Kas Šis Žmogus manosi esąs, kad ir nuodėmes atleidžia?“
LUK 7:50 O Jėzus tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave, būk rami.“
LUK 8:1 Netrukus Jis pradėjo kelionę per Galilėjos miestus ir kaimus, skelbdamas Dievo karalystės atėjimą, ir pasiėmė dvylika mokinių su Savimi.
LUK 8:2 Dalis moterų, iš kurių Jis išvarė piktąsias dvasias arba išgydė, ėjo kartu su Juo. Tarp jų buvo Marija Magdalietė (Jėzus išvarė iš jos septynias piktąsias dvasias),
LUK 8:3 Joana, Chuzos žmona (Chuza buvo karaliaus Erodo rūmų valdininkas), Zuzana ir daug kitų, kurios asmeninėmis santaupomis prisidėdavo išlaikant Jėzų ir Jo mokinius.
LUK 8:4 Vieną dieną Jis papasakojo istoriją didelei miniai, kuri rinkosi Jo paklausyti, kiti iš aplinkinių miestų dar tebebuvo kelyje.
LUK 8:5 „Ūkininkas išėjo į laukus sėti. Jis išbarstė sėklas ant žemės. Kai kurios krito ant tako ir buvo sumindžiotos. Atskrido paukščiai ir sulesė jas, nes jos buvo gerai matomos.
LUK 8:6 Kitos sėklos krito į nederlingą dirvą ant uolos. Šios sėklos pradėjo dygti, bet greitai sudžiūvo dėl drėgmės stokos.
LUK 8:7 Dar kitos sėklos krito tarp erškėčių, ir jauni daigeliai greitai buvo nustelbti.
LUK 8:8 Tačiau didelė dalis krito į derlingą dirvą. Ši sėkla išaugo ir davė šimteriopą derlių.“ Šitaip palyginęs, Jis pasakė: „Kas turi ausis, tesiklauso.“
LUK 8:9 Apaštalai klausė, ką ši istorija reiškianti.
LUK 8:10 Jis atsakė: „Dievas leido jums sužinoti šio palyginimo prasmę, kadangi čia kalbama apie Dievo karalystę. Tačiau minia, kaip senasis pranašas ir buvo sakęs, viską girdėjo, bet nieko nesuprato.
LUK 8:11 Štai ką jis reiškia: Sėkla yra Dievo Žodis žmonėms.
LUK 8:12 Išmintas takas, kur nukrenta sėklos, reiškia kietas širdis tų, kurie girdi Dievo žodžius, tačiau juos atima atėjęs velnias, kad žmonės netikėtų ir nebūtų išgelbėti.
LUK 8:13 Akmenuota žemė vaizduoja tuos, kuriems patinka klausytis pamokslų, bet Žodis niekada iš tiesų jų nepasiekia, neįsišaknija jų širdyse ir nesubręsta. Jie tiki, kad Žodis tikras, ir tiki juo kurį laiką, bet kaipapučia karšti permainų vėjai, jie praranda tikėjimą.
LUK 8:14 Sėklos tarp erškėčių simbolizuoja tuos, kurie klauso ir tiki Dievo Žodžiu, bet vėliau jų tikėjimas prapuola rūpesčių, turtų, pareigų ir gyvenimo malonumų sūkuryje. Ir tokiu būdu jie niekada nesugeba niekam padėti įtikėti Dievo Žodžiu.
LUK 8:15 O geroji dirva simbolizuoja sąžiningus, geros širdies žmones. Jie klauso Dievo Žodžio, priima ir skleidžia jį, todėl jų darbas yra vaisingas.“
LUK 8:16 Kitą kartą Jis paklausė: „Ar girdėjote, kad kas nors, uždegęs žiburį, laikytų jį uždengęs gaubtu? Ne, žibintai statomi taip, kad visi matytų.
LUK 8:17 Lygiai taip pat kurią nors dieną visa, kas paslėpta žmonių širdyse, bus iškelta į dienos šviesą ir išaiškės.
LUK 8:18 Taigi žiūrėkite, kaip jūs klausotės. Nes turinčiam bus duota, o iš neturinčio net ir tai, ką jis tariasi turįs, bus atimta.“
LUK 8:19 Kartą, kai motina ir broliai atėjo Jo aplankyti, jie negalėjo įeiti į namus, kur Jis mokė, nes buvo susirinkusi didelė žmonių minia.
LUK 8:20 Kai Jėzui buvo pasakyta, kad artimieji stovi lauke ir nori Jį pamatyti,
LUK 8:21 Jis tarė: „Mano motina ir Mano broliai yra tie, kurie klauso Dievo Žodžio ir jį vykdo.“
LUK 8:22 Vieną dieną, būdamas valtyje su Savo mokiniais, Jėzus pasiūlė jiems persikelti į kitą ežero pusę.
LUK 8:23 Plaukiant per ežerą, Jėzus užsnūdo, o tuo metu pradėjo pūsti vėjas. Kilo didelė audra, ir jie atsidūrė dideliame pavojuje, nes galėjo nuskęsti.
LUK 8:24 Prisiartinę prie Jėzaus, mokiniai pažadino Jį. „Mokytojau, Mokytojau, mes skęstame!“ – šaukė jie. Todėl Jis įsakė audrai: „Nurimk“, – ir vėjas tuojau pat nurimo, bangos sumažėjo.
LUK 8:25 Tada Jis paklausė: „Kur jūsų tikėjimas?“ Jie išsigando ir nustebę vienas kito klausė: „Kas šis žmogus, kad net vėjai ir bangos Jo klauso?“
LUK 8:26 Taigi jie atplaukė į geraziečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjos krante.
LUK 8:27 Lipant iš valties, Jo pasitikti atėjo žmogus iš Godaro miesto. Jis ilgą laiką buvo demonų apsėstas, gyveno kapinėse benamis ir nuogas.
LUK 8:28 Vos tik jis pamatė Jėzų, ėmė garsiai šaukti ir parpuolęs priešais Ji sakė: „Ko Tu iš manęs nori, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Prašau, maldauju, nekankink manęs!“
LUK 8:29 Šis demonas jį dažnai užvaldydavo. Net ir surakintas grandinėmis jis buvo visiškai to demono valdomas, todėl nusitraukdavo grandines ir išlėkdavo į dykynę. Jėzus įsakė demonui atstoti nuo jo.
LUK 8:30 „Koks tavo vardas?“ – paklausė Jėzus demoną. Jis atsakė: „Legionas“, nes žmogų buvo apsėdę tūkstančiai piktųjų dvasių.
LUK 8:31 Jos maldavo, kad Jėzus neįsakytų joms prasmegti.
LUK 8:32 Netoliese kalne ganėsi kiaulių kaimenė. Demonai prašė leisti jiems persikelti į kiaules. Jėzus jiems leido.
LUK 8:33 Taigi jie paliko vyrą ir suėjo į kiaules. Bematant visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.
LUK 8:34 Piemenys pasileido į netoliese esantį miestą ir bėgdami visiems pasakojo apie tai, kas įvyko.
LUK 8:35 Greitai minia išėjo pati pažiūrėti, kas atsitiko, ir pamatė žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų, apsirengusį ir sveiko proto! Visa minia labai išsigando.
LUK 8:36 Tada mačiusieji papasakojo, kaip buvo išgydytas apsėstasis.
LUK 8:37 Visi puolė maldauti Jėzų pasitraukti ir palikti juos vienus, nes visus buvo užvaldžiusi didelė baimė. Taigi Jis grįžo į valtį ir nusiyrė į kitą ežero pusę.
LUK 8:38 Velnio apsėstas žmogus maldavo, kad jį paimtų drauge, bet Jėzus nesutiko.
LUK 8:39 „Grįžk į šeimą, – tarė jam, – ir papasakok, kokį didelį dalyką tau Dievas padarė.“ Todėl jis vaikščiojo po miestą ir visiems skelbė apie didelį Jėzaus stebuklą.
LUK 8:40 Kitoje ežero pusėje žmonės pasitiko Jį išskėstomis rankomis, labai Jo laukė.
LUK 8:41 Vienas žydų sinagogos vyresnysis, vardu Jajiras, atėjo ir krito Jėzui po kojomis, maldaudamas ateiti į jo namus,
LUK 8:42 nes vienintelis jo vaikas, dvylikos metų mergytė, buvo marinama. Jėzus ėjo skverbdamasis pro minią.
LUK 8:43 Jiems beeinant, iš paskos prisiartino moteris, kuri norėjo pagyti, ir palietė Jį. Dvylika metų ji sirgo kraujoplūdžiu, kurio niekas negalėjo pagydyti (nors ji atidavė visą turtą daktarams). Tačiau tik palietus Jėzaus rūbo kraštelį, kraujavimas sustojo.
LUK 8:45 „Kas palietė Mane?“ – paklausė Jėzus. Visi gynėsi, o Petras pasakė: „Mokytojau, minia spaudžia Tave…“
LUK 8:46 Bet Jėzus jam atsakė: „Ne, kažkas sąmoningai palietė Mane, nes Aš jutau, kaip iš Manęs išėjo gydanti galia.“
LUK 8:47 Kai moteris suvokė, kad Jėzus žino, ji pradėjo drebėti, atsiklaupė priešais Jį ir pasakė, kodėl palietė Jį ir, kad dabar ji sveika.
LUK 8:48 „Dukrele, – tarė Jis jai, – tavo tikėjimas išgelbėjo tave, lik rami.“
LUK 8:49 Jiems dar tebekalbant, iš Jajiro namų atėjo pasiuntinys ir pranešė, kad mažoji mergaitė mirė. „Ji mirė, – pasakė jis jos tėvui. – Dabar nebėra prasmės varginti Mokytoją.“
LUK 8:50 Bet kai Jėzus išgirdo, kas atsitiko, Jis pasakė tėvui: „Nebijok! Tik pasitikėk Manimi, ir ji bus gyva.“
LUK 8:51 Kai jie atvyko į namus, Jėzus neleido į kambarį nieko, išskyrus tik Petrą, Jokūbą ir Joną, mergaitės tėvą bei motiną.
LUK 8:52 Namai buvo pilni giedotojų, bet Jis juos nutildė, sakydamas: „Baikite raudoję! Ji gyva, tik užmigusi.“
LUK 8:53 Šie žodžiai sukėlė šypseną ir juoką, nes visi žinojo, kad ji mirusi.
LUK 8:54 Tada Jis paėmė ją už rankos ir sušuko: „Mergaite, kelkis!“
LUK 8:55 Tuo metu mergaitė atsigavo ir pakilo. „Duokite jai ko valgyti“, – pasakė Jis.
LUK 8:56 Jos tėvus apėmė didelis džiaugsmas, bet Jėzus reikalavo niekam nepasakoti atsitikimo smulkmenų.
LUK 9:1 Vieną dieną Jėzus sukvietė visus dvylika apaštalų ir davė jiems valdžią bei galią išvaryti demonus ir gydyti visas ligas.
LUK 9:2 Tada Jis pasiuntė juos gydyti ligonių ir skelbti apie artėjančią Dievo karalystę.
LUK 9:3 „Neimkite su savimi net lazdos, – nurodė jiems, – nei elgetos maišelio, nei maisto, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų apsiaustų.
LUK 9:4 Aplankykite kiekviename kaime vienerius namus.
LUK 9:5 Jei tik miesto žmonės neklausytų jūsų, kai jūs į jį įeisite, apsisukite ir išeikite, parodydami Dievo rūstybę, nusipurtydami to miesto dulkes nuo kojų.“
LUK 9:6 Taigi jie keliavo po kaimus, skelbdami gerąją naujieną ir gydydami ligonius.
LUK 9:7 Kai Erodą pasiekė žinia apie Jėzaus stebuklus, jis sunerimo ir susimąstė, nes kai kas sakė: „Tai Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių.“
LUK 9:8 Kiti sakė: „Tai Elijas ar kuris kitas pranašas prisikėlė iš numirusių.“ Tie gandai sklido po visą šalį.
LUK 9:9 „Aš nukirsdinau Jonui galvą, – sakė Erodas. – Okas Šis Žmogus, apie Kuri aš girdžiu tokius keistus pasakojimus?“ Jis panoro Ji pamatyti.
LUK 9:10 Kai apaštalai grįžo pas Jėzų ir apsakė, ką buvo nuveikę, drauge su jais ir Jėzus tyliai pasitraukė į Betsaidos miestą.
LUK 9:11 Bet žmonės sužinojo, kur Jis eina, ir sekė iš paskos. Jis neatstūmė jų, vėl pasakodamas apie Dievo karalystę ir gydydamas ligonius.
LUK 9:12 Pavakary atėjo visi dvylika mokinių, sakydami, kad Jis siųstų žmones į šalia esančius kaimus ir vienkiemius susirasti maisto ir prieglobstį nakčiai, „nes šioje dykumoje nėra ko valgyti“, kaip jie sakė.
LUK 9:13 Bet Jėzus tarė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ „Bet mes turime tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis, – protestavo jie. – Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šiai miniai.“
LUK 9:14 O ten buvo penki tūkstančiai vyrų. „Liepkite jiems susėsti ant žemės grupėmis po penkiasdešimt“, – atsiliepė į tai Jėzus.
LUK 9:15 Mokiniai taip ir padarė.
LUK 9:16 Jėzus paėmė penkis kepalėlius duonos, dvi žuvis, pažvelgė į dangų ir palaimino, laužė duoną ir dalino Savo mokiniams, kad duotų miniai.
LUK 9:17 Visi valgė iki soties, ir dar buvo surinkta dvylika pintinių trupinių!
LUK 9:18 Vieną dieną, kai Jėzus buvo vienas ir meldėsi netoli nuo Savo mokinių, Jis priėjo prie jų ir paklausė: „Kas Aš esu žmonių akyse?“
LUK 9:19 Jie sakė Jam: „Jonas Krikštytojas, o galbūt Elijas ar vienas iš senųjų pranašų, prisikėlęs iš numirusių.“
LUK 9:20 Tada Jis paklausė: „O ką jūs apie Mane galvojate?“ Petras atsakė: „Tu Mesijas – Dievo Kristus!“
LUK 9:21 Jis liepė niekam apie tai nesakyti.
LUK 9:22 „Aš, Mesijas, turiu daug kentėti, – sakė Jis, – būti atmestas žydų vadovų – vyresniųjų, vyriausiųjų kunigų ir įstatymo žinovų, nužudytas, o po trijų dienų Aš prisikelsiu.“
LUK 9:23 Tada Jis visiems pasakė: „Kiekvienas, kuris nori Manimi sekti, turi atsisakyti savo troškimų ir patogumų, nešti savo kryžių kiekvieną dieną ir būti su Manimi.
LUK 9:24 Kas netenka gyvybės dėl Manęs, išgelbsti ją, bet kas nori išsaugoti gyvybę, praranda ją.
LUK 9:25 Nes kokia nauda būtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o pražudytų save?
LUK 9:26 Kai ateis Mano šlovės valanda, Mano Tėvo ir visų šventųjų angelų šlovės valanda, tada gėdysiuosi tų, kurie gėdijosi Manęs ir Mano žodžių.
LUK 9:27 Bet tai paprasta tiesa – kai kurie iš jų, kurie čia stovi, nemirs, kol išvys Dievo karalystę.“
LUK 9:28 Praėjus aštuonioms dienoms, Jis nusivedė Petrą, Jokūbą ir Joną į kalną melstis.
LUK 9:29 Besimeldžiant Jo veidas nušvito, o apdaras tapo akinančiai baltas ir švytėjo.
LUK 9:30 Tuomet pasirodė du vyrai – Mozė ir Elijas.
LUK 9:31 Jie atrodė didingai ir kalbėjo apie Jėzaus mirtį Jeruzalėje, kurią Jis turės priimti pagal Dievo sumanymą.
LUK 9:32 Petrą ir jo draugus apėmė miegas ir jie užsnūdo. Nubudę jie pamatė Jėzų didingoje šviesoje, o su Juo stovinčius du vyrus.
LUK 9:33 Mozei ir Elijui besirengiant iškeliauti, Petras sutrikęs ir nežinodamas ką sakąs, tarė: „Mokytojau, mums čia gera būti. Mes pastatysime šioje vietoje tris palapines: vieną Tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“
LUK 9:34 Bet jam bekalbant užėjo debesis, ir juos apėmė baimė,
LUK 9:35 o balsas iš debesies pasakė: „Tai Mano mylimasis Sūnus, Mano išrinktasis, klausykite Jo.“
LUK 9:36 Balsui nutilus, Jėzus vėl buvo vienas su Savo mokiniais. Jie tylėjo ir ilgai nekalbėjo nieko apie tai, ką buvo matę.
LUK 9:37 Rytojaus dieną, jiems leidžiantis nuo kalno, Jėzų pasitiko gausi minia,
LUK 9:38 o vienas žmogus sušuko: „Mokytojau, šis berniukas yra mano vienintelis sūnus,
LUK 9:39 o velnias jį laiko pasigavęs. Jis verčia jį rėkti, tampo, kad net putos iš burnos veržiasi. Jis nesiliauja jo kankinęs.
LUK 9:40 Aš prašiau Tavo mokinius pagelbėti, bet jie neįstengė!“
LUK 9:41 „O užsispyrę ir netikintys žmonės, – pasakė Jėzus Savo mokiniams. – Kaip ilgai Man reikės jus kęsti? Atvesk jį čia.“
LUK 9:42 Besiartinantį berniuką demonas parbloškė ant žemės ir pradėjo stipriai tąsyti, bet Jėzus liepė demonui išeiti, pagydė berniuką ir atidavė tėvui.
LUK 9:43 Pagarbi baimė apėmė žmones, kai jie pamatė Dievo galios apreiškimą. Tada, kai visi stebėjosi nuostabiais Jėzaus darbais, Jis tarė Savo mokiniams:
LUK 9:44 „Paklausykite ir įsidėmėkite, ką sakau: Aš, Mesijas, būsiu išduotas.“
LUK 9:45 Bet mokiniai nesuprato Jo kalbos, nes nuo jų tai buvo paslėpta, o klausti jie nedrįso.
LUK 9:46 Dabar kilo ginčas, kuris iš jų pranašiausias bus artėjančioje karalystėje!
LUK 9:47 Bet Jėzus žinojo jų mintis ir, pasikvietęs mažą vaiką prie Savęs,
LUK 9:48 jiems pasakė: „Kas rūpinasi tokiu vaikeliu, rūpinasi Manimi, o kas rūpinasi Manimi, tas ir Dievu rūpinasi, nes Jis Mane siuntė. Jūsų rūpestis kitais yra jūsų vertės matas.“
LUK 9:49 Jo mokinys Jonas priėjo prie Jo ir pasakė: „Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, Tavo vardu išvarantį demonus. Mes draudėme jam. Pagaliau juk jis ne iš mūsų.“
LUK 9:50 Bet Jėzus pasakė: „Jums nereikėjo to daryti. Nes kas nėra prieš jus, tas už jus.“
LUK 9:51 Artėjant metui grįžti į dangų, Jis ryžtingai pasuko Jeruzalės link.
LUK 9:52 Vieną dieną Jis siuntė pasiuntinius užsakyti kambarius viename Samarijos kaime.
LUK 9:53 Bet jie buvo išvaryti. Kaimo žmonės atsisakė bendrauti su jais, nes jie keliavo į Jeruzalę.
LUK 9:54 Kai atėjo žinia apie tai, kas atsitiko, Jokūbas ir Jonas pasakė Jėzui: „Mokytojau, ar mums įsakyti, kad kristų ugnis iš dangaus ir sudegintų juos?“
LUK 9:55 Bet Jėzus atsigręžęs sudraudė juos,
LUK 9:56 ir jie iškeliavo į kitą kaimą.
LUK 9:57 Jiems einant keliu, vienas žmogus pasakė Jėzui: „Aš Tave seksiu, kur tik Tu beeitum.“
LUK 9:58 Bet Jėzus atsakė: „Atmink, Aš neturiu nė kur galvos priglausti. Lapės turi urvus, paukščiai lizdus, o Aš, Mesijas, neturiu visai namų žemėje.“
LUK 9:59 Kitą kartą, kai Jis pakvietė žmogų, kad šis eitų su Juo ir būtų Jo mokinys, jis sutiko, bet norėjo palaukti tėvo mirties.
LUK 9:60 Jėzus atsakė: „Leisk neturintiems amžino gyvenimo pasirūpinti tokiais dalykais. Tavo pareiga eiti ir skelbti visam pasauliui apie Dievo karalystę.“
LUK 9:61 Dar vienas sakė: „Taip, Mokytojau. Aš seksiu paskui Tave, bet pirma leisk paprašyti leidimo namie.“
LUK 9:62 Bet Jėzus tarė: „Kas leidžiasi atitraukiamas nuo darbo, kurį jam skirsiu, netinkamas Dievo karalystei.“
LUK 10:1 Tuo metu Viešpats pasirinko kitus septyniasdešimt du mokinius ir pasiuntė juos po du pirma Savęs į visus miestus ir kaimus, kuriuos Jis vėliau ketino aplankyti.
LUK 10:2 Jis davė jiems nurodymus: „Melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų daugiau darbininkų jums padėti, nes pjūtis didelė, o darbininkų maža.
LUK 10:3 Dabar eikite ir atminkite, kad jūs būsite kaip avinėliai tarp vilkų.
LUK 10:4 Nesiimkite su savimi pinigų, nei elgetos maišelio, nei atsarginių porų batų. O kelyje negaiškite laiko.
LUK 10:5 Kai tik į kuriuos namus įeisite, laiminkite juos.
LUK 10:6 Jei tik jie bus verti palaimos, jūsų palaima pasiliks, jei ne – jūsų palaiminimas sugrįš jums.
LUK 10:7 Kai ateisite į kaimą, nesikelkite iš namų į namus, bet pasilikite vienoje vietoje. Be abejonės, valgykite ir gerkite, kas jums padėta. Nedvejodami priimkite svetingumą, nes darbininkas vertas savo užmokesčio!
LUK 10:8 Jeigu miestas priims jus, laikykitės šių dviejų taisyklių: valgykite, kas jums padėta, gydykite ligonius. Tai darydami sakykite: „Dievo karalystė dabar yra labai arti jūsų.“
LUK 10:10 Jei miestas jūsų nepriims, eikite į gatves ir sakykite:
LUK 10:11 „Mes nusivalome net jūsų miesto dulkes nuo kojų, viešai skelbdami pražūtį. Niekada neužmirškite, kaip arti Dievo karalystės jūs buvote!“
LUK 10:12 Net Sodomai paskutiniojo teismo dieną bus lengviau nei tokiam miestui.
LUK 10:13 Kokie baisumai laukia jūsų, Chorazino ir Betsaidos miestai! Jei Tyre ar Sidone būčiau padaręs stebuklus, kuriuos parodžiau jums, jų žmonės seniai būtų apsivilkę ašutines ir barstę savo galvas pelenais sielodamiesi bei atgailaudami.
LUK 10:14 Taip, Tyras ir Sidonas teismo dieną užsitrauks mažesnę bausmę už jus.
LUK 10:15 O jūs, Kafarnaumo žmonės, ką Man apie jus pasakyti? Negi jūs būsite išaukštinti iki dangaus? Ne, jūs būsite nutrenkti į pragarą.“
LUK 10:16 Tada Jis pasakė Savo mokiniams: „Tie, kurie jus priima – Mane priima. Kurie jus atmeta – Mane atmeta. O tie, kurie Mane atmeta, atmeta Dievą, kuris Mane siuntė.“
LUK 10:17 Sugrįžę tie septyniasdešimt du Jam linksmai pareiškė: „Net demonai mūsų klauso, kai mes ištariame Tavo vardą.“
LUK 10:18 „Taip, – atsakė Jis jiems. – Aš mačiau šėtoną, krintantį iš dangaus kaip žaibą!
LUK 10:19 O jums Aš suteikiau galią įveikti visą blogio galybę, vaikščioti tarp gyvačių bei skorpionų ir juos mindžioti. Niekas jums nepakenks.
LUK 10:20 Tačiau svarbu ne tai, kad piktosios dvasios jums pavaldžios, bet kad jūsų vardai, kaip dangaus piliečių, užrašyti danguje.“
LUK 10:21 Tada Jėzų užvaldė Šventosios Dvasios džiaugsmas ir Jis tarė: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tuos dalykus nuo išmintingųjų ir pasaulio protingųjų ir apreiškei tiems, kurie patiklūs kaip maži vaikai.
LUK 10:22 Taip, Tėve, ačiū Tau, nes Tu taip norėjai. Viskas Man yra Mano Tėvo atiduota. Niekas iš tiesų nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tie, kuriuos Sūnus pasirinko Jį apreikšti.“
LUK 10:23 Tada, atsigręžęs į dvylika apaštalų, Jis ramiai pasakė: „Palaiminti jūs esate, kad teko jums tai pamatyti.
LUK 10:24 Daug pranašų ir karalių seniai laukė tų dienų, kad pamatytų ir išgirstų tai, ką jūs matėte ir išgirdote!“
LUK 10:25 Vieną dieną pas Jėzų atėjo Mozės įstatymo žinovas ir, norėdamas patikrinti Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turi daryti žmogus, kad amžinai gyventų danguje?“
LUK 10:26 Jėzus atsakė: „O ką apie tai sako Mozės įstatymas?“
LUK 10:27 „Jis teigia, – atsakė, – kad turite mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis, visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
LUK 10:28 „Teisingai! – Jėzus jam pasakė. – Taip daryk ir gyvensi.“
LUK 10:29 Žmogus norėjo pateisinti savo nemeilę kai kuriems žmonėms, todėl paklausė: „Kas yra mano artimas?“
LUK 10:30 Jėzus atsakė palyginimu: „Vienas žydas ėjo iš Jeruzalės į Jerichą ir buvo užpultas plėšikų. Jie išrengė jį, atėmė pinigus, primušė ir paliko pusgyvį šalia kelio.
LUK 10:31 Atsitiktinai pro šalį ėjo vienas žydų kunigas ir, pamatęs ten gulintį žmogų, perėjo į kitą kelio pusę ir praėjo pro jį.
LUK 10:32 Žydų šventyklos tarnautojas ėjo pro šalį, pažiūrėjo į gulintį žmogų ir nuėjo toliau.
LUK 10:33 Bet niekinamas samarietis keliavo pro šalį ir pamatė gulintį žmogų. Jis pajuto didelį gailestį.
LUK 10:34 Atsiklaupęs šalia, jis patepė jo žaizdas vaistais ir aprišo. Paskui, užsodinęs žmogų ant savo asilo, ėjo šalia jo, kol priėjo užeigą, kur slaugė jį per naktį.
LUK 10:35 Kitą dieną jis padavė užeigos šeimininkui du denarus ir paprašė jo pasirūpinti tuo žmogumi. „Jei ką viršaus išleisi, – pasakė jis, – aš sumokėsiu skirtumą kitą kartą, kai būsiu čia!“
LUK 10:36 „Kuris iš šių trijų, tavo manymu, yra artimas plėšikų aukai?“
LUK 10:37 Žmogus atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Tada Jėzus pasakė: „Tai keliauk ir tu šitaip daryk.“
LUK 10:38 Jėzus ir Jo mokiniai, keliaudami į Jeruzalę, priėjo kaimą, kur moteris, vardu Morta, pakvietė juos į savo namus.
LUK 10:39 Jos sesuo Marija sėdėjo ant grindų ir klausėsi Jėzaus žodžių.
LUK 10:40 Bet Morta buvo nepatenkinta ir susirūpinusi pietumis, kuriuos ruošė. Ji priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ar Tau neatrodo, kad mano sesuo neteisi čia sėdėdama, kai aš viena dirbu visus darbus? Liepk jai ateiti man padėti.“
LUK 10:41 Bet Viešpats jai pasakė: „Brangioji Morta, tu nusiminusi dėl daugelio menkniekių.
LUK 10:42 Tėra tik vienas dalykas, dėl kurio verta rūpintis. Marija jį atrado – Aš iš jos to neatimsiu!“
LUK 11:1 Kartą, Jėzui baigiant melstis, vienas iš mokinių priėjo ir pasakė: „Viešpatie, pamokyk mus melstis, kaip ir Jonas mokė savo mokinius.“
LUK 11:2 Štai malda, kurios Jis išmokė: „Tėve, tegul Tavo vardas būna pagarbintas, nes yra šventas; te greičiau ateina Tavo karalystė.
LUK 11:3 Pamaitink mus kiekvieną dieną.
LUK 11:4 Atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame tiems, kurie mums nusidėjo. Ir neleisk, kad mes būtume sugundyti.“
LUK 11:5 Paskui, aiškindamas jiems šią maldą, Jis palygino: „Sakykime, jūs nuėjote į draugo namus vidurnaktį, norėdami pasiskolinti tris kepalus duonos. Jūs jam sakote: „Mano draugas ką tik atvyko pas mane iš kelionės, ir aš neturiu ką jam duoti valgyti.“
LUK 11:7 Anas iš miegamojo atsilieps: „Neprašyk, kad atsikelčiau. Durys nakčiai užrakintos ir mes visi miegame. Šį kartą aš negaliu tau padėti.“
LUK 11:8 Bet Aš jums sakau – jeigu jis to nepadarys iš bičiulystės, o jūs nenustosite beldę, tai jis atsikels ir duos visa, ko jūs paprašysite – dėl jūsų įkyrumo.
LUK 11:9 Taip ir su malda. Nepaliaudami prašykite, tai nuolat gausite, atkakliai ieškokite – ir visada rasite, belskite, ir durys bus atidarytos.
LUK 11:10 Kiekvienas, kas prašo – gauna, kas ieško – randa, ir durys atidaromos kiekvienam, kas beldžia.
LUK 11:11 Jei esate tėvai, o jūsų sūnus prašo duonos, negi duosite akmenį? Jeigu jis prašo žuvies, nejau paduosite gyvatę?
LUK 11:12 Jeigu jis prašo kiaušinio, argi duosite skorpioną? Žinoma, ne!
LUK 11:13 Tad jei nusidėjėliai, kaip jūs, duoda savo vaikams ko jiems reikia, negi nesuprantate, kad jūsų dangiškasis Tėvas duos bent jau tiek pat ir atsiųs Šventąją Dvasią tiems, kurie Jos prašo?“
LUK 11:14 Kartą Jėzus išvarė velnią iš nebylio, ir žmogus vėl prakalbo. Minia buvo sujaudinta ir nustebinta,
LUK 11:15 bet kai kurie sakė: „Nenuostabu, kad Jis išvaro piktąsias dvasias. Jam galią suteikia šėtonas, piktųjų dvasių karalius!“
LUK 11:16 Kiti prašė ženklo iš dangaus, įrodančio, kad Jis yra Mesijas.
LUK 11:17 Jis žinojo kiekvieno jų mintis, todėl pasakė: „Kiekviena karalystė, vidaus kovų draskoma, pasmerkta pražūčiai. Taip pat ir namai, kuriuose tvyro kivirčai bei priešiškumas.
LUK 11:18 Tokiu būdu, jei tai, ką jūs sakote, yra tiesa, vadinasi šėtonas kovoja pats prieš save, įgaliodamas Mane išvaryti velnius; kaip gali jo karalystė išlikti?
LUK 11:19 Jeigu Aš šėtono įgaliotas, tai ką galite pasakyti apie savo pasekėjus? Nes jie išvaro demonus! Ar manote, jog tai rodo, kad jie šėtono apsėsti? Paklauskite jų, ar esate teisūs?
LUK 11:20 Kadangi Aš išvarau demonus Dievo suteikta galia, tai reiškia, kad atėjo Dievo karalystė.
LUK 11:21 Šėtono rūmai saugūs tol, kol juos sergsti stiprus ir ginkluotas šeimininkas,
LUK 11:22 kol kas nors stipresnis bei geriau ginkluotas neužpuola jo, nenugali, neatima ginklų ir neišdalija šėtono turtų.
LUK 11:23 Visi, kurie nėra su Manimi, eina prieš Mane, ir jeigu Man nepadeda, kenkia Mano tikslui.
LUK 11:24 Kai velnias yra išvaromas iš žmogaus, jis nueina į tyrus, ieškodamas poilsio, bet jo neradęs, jis sugrįžta į žmogų, iš kurio išėjo, ir
LUK 11:25 pamato, kad buvę namai iššluoti ir sutvarkyti.
LUK 11:26 Tada jis eina ir pasiima kartu kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir jos visos apsėda žmogų. Tokiu būdu vargšui žmogui darosi septynis kartus blogiau negu buvo iki tol.“
LUK 11:27 Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Tepalaimina Dievas Tavo motiną, įsčias, iš kurių Tu išėjai, ir krūtis, kurios Tave maitino.“
LUK 11:28 Jis atsakė: „Taip, bet dar labiau palaiminti tie, kurie girdi Dievo Žodį ir pagal jį gyvena.“
LUK 11:29 Miniai veržiantis artyn, Jis pasakė pamokslą: „Blogi laikai, ir žmonės blogi. Jie reikalauja ženklo iš dangaus, įrodančio, kad Aš – Mesijas, bet vienintelis įrodymas, kurį Aš duosiu, bus Jonos ženklas, įtikinęs nineviečius, kad jį siuntė Dievas. Mano panašus ženklas įrodys, kad Dievas Mane siuntė pas šituos žmones.
LUK 11:31 Paskutiniojo teismo dieną Sabos karalienė prisikels ir pirštu parodys į šią kartą ją smerkdama, nes patinuėjo ilgą ir sunkų kelią, norėdama paklausyti Saliamono išminties, o čia štai Asmuo didesnis už Saliamoną, bet mažai kas kreipia į tai dėmesį.
LUK 11:32 Nineviečiai taip pat prisikels ir pasmerks šią tautą, nes jie atgailavo, Jonai sakant pamokslus, o čia yra kažkas didesnis negu Jona, bet ši tauta nenori klausytis.“
LUK 11:33 „Niekas nedega žiburio, kad po to jį paslėptų! Jį deda į žibintą, kad šviestų visiems, kas tik įeis į kambarį.
LUK 11:34 Jūsų akys atspindi jūsų vidinę būklę. Tyra akis įleidžia saulės šviesą į jūsų sielą. Jei ji ydinga, uždengia šviesą ir panardina jus tamsoje.
LUK 11:35 Todėl žiūrėkite, kad saulės šviesa nebūtų užtemdyta.
LUK 11:36 Jei tu būsi pilnas vidinės šviesos, be jokių tamsos kampelių, tai švytės ir tavo veidas, lyg apšviestas išorinės šviesos.“
LUK 11:37 Jam tebekalbant, vienas fariziejus pasikvietė Jį į namus pietų. Atvykęs Jėzus atsisėdo valgyti neatlikęs rankų mazgojimo ceremonijos, kaip reikalavo žydų paprotys. Tai labai nustebino šeimininką.
LUK 11:39 Tada Jėzus jam pasakė: „Jūs, fariziejai, nusiplaunat išorę, bet viduje tebesate nešvarūs, gobšūs ir pikti.
LUK 11:40 Neišmanėliai! Argi Dievas, sukurdamas išorę, nesukūrė vidaus?
LUK 11:41 Dosnumas geriausiai paliudija tyrumą.
LUK 11:42 Bet vargas jums, fariziejai! Jūs imate dešimtinę už smulkmenas, bet visai pamirštate Dievo meilę ir teisingumą. Taip, reikia dešimtines rinkti, bet svarbiausių dalykų neapleidžiant!
LUK 11:43 Vargas jums, fariziejai! Kaip jūs mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir garbingus sveikinimus turgavietėse!
LUK 11:44 Taip, jūsų laukia baisus teismas. Nes jūs panašūs į užmirštus kapus laukuose. Žmonės praeina pro juos, nežinodami, kad jus mindžioja.“
LUK 11:45 „Pone, – pasakė vienas ten stovėjęs religijos įstatymo žinovas. – Jūs savo žodžiais įžeidėte ir mano profesiją.“
LUK 11:46 „Taip, – atsakė Jėzus. – Tokie pat baisumai laukia ir jūsų. Jūs žlugdote žmones, keldami neįvykdomus religinius reikalavimus, kurių patys niekada nemanote laikytis.
LUK 11:47 Vargas jums! Nes jūs lygiai tokie patys kaip ir jūsų protėviai, kurie kadaise nužudė pranašus.
LUK 11:48 Žmogžudžiai! Jūs sutinkate su savo protėviais, manydami, kad jie viską darė gerai – jūs ir patys taip būtumėte pasielgę.
LUK 11:49 Štai ką Dievas apie jus sako: „Aš siųsiu pas jus pranašus ir apaštalus, o jūs vienus jų nužudysite, kitus persekiosite.
LUK 11:50 Ir jūsų kartos atsakys už Dievo tarnų žudymą nuo pat pasaulio sutvėrimo –
LUK 11:51 pradedant Abelio nužudymu ir baigiant Zacharijo mirtimi tarp altoriaus ir šventyklos.“ Taip, toks bus kaltinimas jums.
LUK 11:52 Vargas jums, religijos žinovai! Nes jūs slepiate tiesą nuo žmonių. Jūs patys jos nepriimate ir kitiems kliudote rasti progą įtikėti.“
LUK 11:53 Fariziejai ir Rašto aiškintojai be galo įniršo ir nuo to laiko pradėjo Jį smarkiai pulti kamantinėdami, užduodami daugybę klausimų, tykodami Jį sugauti ką nors sakant, už ką galėtų suimti.
LUK 12:1 Vienu metu susirinko tūkstančių tūkstančiai žmonių. Vieni kitus stumdė ir trypė. Jis pasisuko į Savo mokinius ir įspėjo juos: „Labiausiai saugokitės fariziejų ir jų veidmainystės.
LUK 12:2 Tokia veidmainystė amžinai negali būti paslėpta.
LUK 12:3 Visa, ką jie sakė tamsoje, bus girdėti šviesoje, o visa, ką jie viduje šnibždėjo, bus skelbiama nuo stogų, kad visi išgirstų!
LUK 12:4 Brangieji draugai, nebijokite tų, kurie nori jus nužudyti. Jie gali užmušti tik kūną, nes neturi galios jūsų sielai.
LUK 12:5 Bet Aš pasakysiu, ko jums bijoti – bijokite Dievo, kuris turi galią nužudęs įmesti į pragarą.
LUK 12:6 Ko verti penki žvirbliai? Dviejų skatikų. Ne daugiau kaip dviejų. Tačiau Dievas neužmiršo nė vieno iš jų.
LUK 12:7 Jis žino net kiek plaukų ant jūsų galvos. Niekada nebijokite – jūs daug vertesni už visą žvirblių pulką.
LUK 12:8 Užtikrinu jus: Aš, Mesijas, viešai pagerbsiu jus Dievo angelų akivaizdoje, jei jūs viešai išpažinsite Mane žemėje žmonių akivaizdoje.
LUK 12:9 Bet Aš išsiginsiu angelų akivaizdoje tų, kurie Manęs išsigina žmonių akivaizdoje.
LUK 12:10 Bet tiems, kurie kalba prieš Mane, gali būti atleista, tačiau kas kalba prieš Šventąją Dvasią, tam niekada nebus atleista.
LUK 12:11 Kada jūs būsite atvesti į teismą ir atsidursite prieš žydų sinagogos viršininkus bei vyresniuosius, nesirūpinkite, kaip ginsitės kalbėdami,
LUK 12:12 nes Šventoji Dvasia parinks jums tinkamus žodžius, kai jūs jau ten stovėsite.“
LUK 12:13 Tada kažkas iš minios tarė: „Pone, liepk mano broliui, kad pasidalintų su manimi tėvo palikimą.“
LUK 12:14 Bet Jėzus atsakė: „Žmogau, kas gi padarė Mane teisėju, kad spręsčiau tokius dalykus?
LUK 12:15 Saugokitės! Netrokškite to, kas ne jūsų. Nes gyvybė ir tikras gyvenimas nepriklauso nuo jūsų turtingumo.“
LUK 12:16 Tada Jis papasakojo tokią istoriją: „Turtingo žmogaus laukai gerai užderėjo.
LUK 12:17 Iš tiesų jo klojimai buvo perpildyti – jis negalėjo visko sutalpinti. Jis apsvarstė tą dalyką
LUK 12:18 ir galop sušuko: dabar žinau – nugriausiu savo klojimus ir pastatysiu didesnius! Tada vietos užteks.
LUK 12:19 Tuomet aš ilsėsiuosi ir sakysiu sau: „Drauguži, tu pakankamai susikrovei ateičiai. Dabar gyvenk ramiai! Tesups tave vynas, moterys ir dainos!“
LUK 12:20 Bet Dievas jam pasakė: „Kvaily! Šią naktį tu mirsi. Kam tada visa tai atiteks?“
LUK 12:21 Taip, kiekvienas žmogus yra kvailys, kuris stengiasi įsigyti turtų žemėje, bet ne danguje.“
LUK 12:22 Tada, pasisukęs į mokinius, Jis pasakė: „Nesirūpinkite tuo, ar jūs turite pakankamai maisto, drabužių,
LUK 12:23 nes gyvenimas susideda iš daug svarbesnių dalykų nei maistas ar drabužiai.
LUK 12:24 Pažiūrėkite į varnus – jie nesėja ir nepjauna, neturi nė sandėlių laikyti maistui, bet jie gerai gyvena, nes Dievas juos maitina. O jūs esate nepalyginamai vertingesni už bet kokius paukščius!
LUK 12:25 Ir be to, kokia nauda iš rūpesčių? Ar pridės rūpesčiai bent dieną prie tavo gyvenimo? Žinoma, ne!
LUK 12:26 Tad jei sielojantis neišsprendžiamos net tokios smulkmenos, tai kam tada rūpintis dėl didesnių dalykų?
LUK 12:27 Pažiūrėkite į lelijas! Jos neverpia ir neaudžia, tačiau net Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo išsipuošęs taip, kaip jos.
LUK 12:28 Jeigu Dievas aprengia gėles, šiandien žaliuojančias, o ryt nuvystančias, negi jūs, abejojantieji, nemanote, kad ir jums Dievas duos rūbus?
LUK 12:29 Nesirūpinkite maistu – ką valgysite ir ką gersite, nesirūpinkite, nes Dievas jus viskuo aprūpins.
LUK 12:30 Visa žmonija pluša dėl kasdienės duonos, bet jūsų Dangiškasis Tėvas žino, ko jums reikia.
LUK 12:31 Jis visuomet duos visa, ko jums reikia kasdien, jeigu rūpestis dėl Dievo karalystės bus jūsų pagrindinis rūpestis.
LUK 12:32 Todėl nebijok, mažoji kaimene, jūsų Tėvui didelis džiaugsmas duoti jums karalystę.
LUK 12:33 Parduokite, ką turite, ir atiduokite tiems, kuriems reikia. Tai pastorins jūsų pinigines danguje. O dangiškose piniginėse nėra nei plyšimų, nei skylių. Tenai jūsų turtai niekada nežus. Joks vagis negali jų pavogti, nė kandys suėsti.
LUK 12:34 Kur jūsų turtai, ten jūsų širdys ir mintys.“
LUK 12:35 „Būkite pasirengę – pasipuošę ir laukiantys,
LUK 12:36 nes jūsų Viešpats sugrįš iš vestuvių puotos. Tada jūs būsite pasirengę atidaryti duris ir įleisti Jį, kada Jis sugrįš ir pasibels.
LUK 12:37 Didelis džiaugsmas laukia tų, kurie pasirengę ir laukia Jo sugrįžimo. Jis pats susodins juos ir susėdusius pavalgydins.
LUK 12:38 Jis gali sugrįžti vakare devintą valandą ar net vidurnaktį. Ir kada Jis besugrįžtų, tarnai visada pasiruošę džiaugtis Jo sulaukę.
LUK 12:39 Visi būtų pasirengę, jei žinotų tikslią Jo grįžimo valandą, taip pat lyg būtų pasiruošę sugauti vagį, jeigu žinotų, kada jis ateis.
LUK 12:40 Taigi būkite visada pasirengę. Nes Aš, Mesijas, ateisiu, kada jūs mažiausiai tikėsitės.“
LUK 12:41 Petras paklausė: „Viešpatie, ar Tu čia mums kalbi, ar visiems?“
LUK 12:42 Ir Viešpats atsakė: „Aš kalbu bet kuriam ištikimam, jautriam žmogui, kurį šeimininkas įpareigoja pamaitinti kitus tarnus. Jei jo šeimininkas sugrįš ir ras, kad tarnas gerai atliko jam duotą darbą, šeimininkas paskirs jam atlyginimą – atiduos valdyti visa, ką jis turi.
LUK 12:45 Bet jei žmogus pradės galvoti: „Mano šeimininkas ilgai negrįš“, ir pradės plakti vyrus bei moteris, kuriuos turėtų apginti, leis laiką pokyliuose girtuokliaudamas, –
LUK 12:46 jo šeimininkas grįš nepastebėtas, tai jis neteks savo pareigų ir bus jam skirta vieta nesąžiningųjų tarpe.
LUK 12:47 Jis bus žiauriai nubaustas dėl to, kad žinodamas savo pareigą, atsisakė ją vykdyti.
LUK 12:48 Bet kiekvienas, kuris nežino, kad daro bloga, bus lengvai nubaustas. Daug yra reikalaujama iš tų, kuriems daug duodama, nes jų atsakomybė yra didesnė.“
LUK 12:49 „Aš atėjau atnešti ugnį į žemę ir įvykdyti Savo misiją.
LUK 12:50 Manęs laukia siaubingas krikštas, ir Aš nerimstu, kol tai išsipildys!
LUK 12:51 Negi manote, kad Aš atėjau atnešti į žemę taiką? Ne! Greičiausiai nesantaiką ir susiskaldymą!
LUK 12:52 Nuo šiol šeimos bus išskirtos, trys už Mane, du prieš Mane – o galbūt atvirkščiai.
LUK 12:53 Tėvas spręs vienaip apie Mane, jo sūnus – kitaip, motina ir duktė nesutars, garbingi uošvienės sprendimai bus marčios atmesti.“
LUK 12:54 Tada Jis pasisuko į minią ir pasakė: „Kai vakaruose pamatote besiformuojančius debesis, jūs sakote: „Ateina liūtis.“ Ir jūs teisūs.
LUK 12:55 Kai pučia pietų vėjas, jūs sakote: „Šiandien bus karšta diena.“ Taip ir yra.
LUK 12:56 Veidmainiai! Jūs pakankamai gerai suprantate, kas yra danguje, betnenorite aplink save pastebėti pranašingus ženklus, rodančius artėjančiąją krizę.
LUK 12:57 Kodėl jūs patys atsisakote pamatyti teisybę?
LUK 12:58 Jeigu pakeliui į teismą sutiksite savo kaltintoją, pamėginkite išsiaiškinti reikalą be teisėjo, nes jis gali įmesti jus į kalėjimą ir,
LUK 12:59 jeigu taip atsitiks, jūs nebūsite laisvas, kol iki galo nebus atlikta bausmė.“
LUK 13:1 Tuo laiku Jam buvo pranešta, kad Pilotas nužudė keletą žydų iš Galilėjos, kai jie aukojo Jeruzalės šventykloje.
LUK 13:2 „Ar jūs manote, kad jie buvo didesni nusidėjėliai už bet kuriuos kitus žmones iš Galilėjos?
LUK 13:3 Visai ne. Ar nesuprantate, kad ir jūs žūsite, jei eisite blogais keliais ir neatsisakysite paikų įpročių ir neatsisuksite į Dievą?
LUK 13:4 O kaipgi tie aštuoniolika vyrų, kurie žuvo Siloamo bokštui užgriuvus ant jų? Ar jie buvo patys didžiausi nusidėjėliai Jeruzalėje?
LUK 13:5 Visai ne. Ir jūs taip pat žūsite, jei neatgailausite.“
LUK 13:6 Tada Jis papasakojo tokią istoriją: „Žmogus sode pasodino figos medį ir eidavo žiūrėti, ar neužaugo ant jo koks vaisius, bet vis grįždavo nusivylęs.
LUK 13:7 Pagaliau jis liepė sodininkui medį nukirsti: „Aš laukiau tris metus, bet jis nedavė nė vieno figos vaisiaus! – pasakė jis. – Kam su juo dar vargti? Jis užima vietą, kurią mes galime kitiems tikslams panaudoti!“
LUK 13:8 „Duokim medžiui dar vieną progą, – pasakė sodininkas. – Palikite jį dar kitiems metams, aš ypatingai jį globosiu ir gausiai tręšiu.
LUK 13:9 Jei kitais metais figa duos vaisių – puiku, jei ne, aš ją nupjausiu!“
LUK 13:10 Vieną šeštadienį mokydamas sinagogoje,
LUK 13:11 Jis pastebėjo ligos išvargintą moterį, kuri aštuoniolika metų buvo susitraukusi ir negalėjo išsitiesti.
LUK 13:12 Pasišaukęs ją, Jėzus pasakė: „Moterie, tu esi pagydyta nuo ligos!“
LUK 13:13 Jis palietė ją, ir ji tuojau pat išsitiesino. Kaip ji šlovino Dievą ir dėkojo Jam!
LUK 13:14 Bet vietos žydų vadovas, sinagogos vyresnysis, supyko todėl, kad Jėzus ją gydė šeštadienį. „Savaitė turi šešias darbo dienas! – rėkė jis miniai. – Tomis dienomis tegu ateina gydytis, bet tik ne šeštadienį!“
LUK 13:15 Viešpats atsakė: „Tu veidmainy! Ar tu šeštadienį nedirbi! Ar neatriši tvartuose gyvulių nuo ėdžių, ar nenuvedi jų vandens atsigerti šeštadienį?
LUK 13:16 Ar Aš negerai darau vien dėl to, kad šiandien šeštadienis, juk Aš išgelbsčiu šią žydų moterį iš velnio vergijos, kurioje jis laikė ją aštuoniolika metų?“
LUK 13:17 Jo priešai susigėdo. Ir visi žmonės džiaugėsi nuostabiais dalykais, kuriuos Jis padarė.
LUK 13:18 Dabar Jis pradėjo jiems aiškinti apie Dievo karalystę: „Kokia yra Dievo karalystė? – Jis paklausė. – Ką Aš apie ją galiu pasakyti?
LUK 13:19 Ji panaši į mažą garstyčios grūdą, pasodintą sode; jis greitai išauga į aukštą krūmą ir paukščiai gyvena jo šakose.
LUK 13:20 Ji panaši į mieles, įminkytas tešlon, kurios kyla nematomai, kol visa tešla iškyla ir palengvėja.“
LUK 13:22 Jis keliavo į Jeruzalę, pakeliui sakydamas pamokslus miestuose bei kaimuose.
LUK 13:23 Kažkas Jį paklausė: „Ar tik keletas išsigelbės?“ Ir Jis atsakė:
LUK 13:24 „Durys į dangų siauros. Stenkitės įeiti, nes po to, kai šeimos galva užrakins duris, bus per vėlu. Jei tada stovėsite lauke ir belsitės maldaudami: „Viešpatie, atverk mums duris“, Jis atsakys: „Aš jūsų nepažįstu.“
LUK 13:26 „Bet mes valgėme su Tavimi ir Tu mokei gatvėse“, – jūs pasakysite.
LUK 13:27 O Jis atsakys: „Sakau jums, Aš jūsų nepažįstu. Jūs negalite čia įeiti dėl savo kaltės. Eikite lauk!“
LUK 13:28 Ten bus didelis verksmas ir dantų griežimas, kai jūs būsite lauke ir matysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje,
LUK 13:29 nes žmonės ateis ten iš viso pasaulio.
LUK 13:30 Tai įsidėmėkite: kurie dabar niekinami, tada bus labai vertinami, ir daug tų, kurie dabar šlovinami, tada bus mažiausiai pagerbti.“
LUK 13:31 Po kelių minučių keli fariziejai Jam pasakė: „Eik iš čia, jei nori likti gyvas, nes karalius Erodas Tave seka.“
LUK 13:32 Jėzus atsakė: „Eik ir pasakyk tam lapei, kad Aš ir toliau išvarinėsiu demonus ir darysiu stebuklus, gydydamas
LUK 13:33 šiandien, rytoj ir poryt. Juk Dievo pranašas turi mirti tik Jeruzalėje.
LUK 13:34 O Jeruzale, Jeruzale! Mieste, žudantis pranašus! Mieste, akmenimis užmušąs tuos, kurie siųsti tau padėti. Kaip dažnai Aš norėjau surinkti tavo vaikus į krūvą, kaip višta savo viščiukus po sparnais, bet tu neleidai.
LUK 13:35 O dabar jūsų namai palikti bei apleisti. Ir jūs Manęs nebepamatysite, kol nepasakysite: „Pasveikintas, kuris ateina Viešpaties vardu.“
LUK 14:1 Vieną šeštadienį, kai Jis buvo žydų tarybos nario namuose, fariziejai stebėjo Jį kaip vanagai, norėdami pamatyti,
LUK 14:2 ar Jis išgydys žmogų, sergantį vandenlige.
LUK 14:3 Jėzus paklausė fariziejų ir įstatymo žinovų, stovinčių aplinkui: „Ar įstatymas draudžia gydyti ligonius šeštadienį?“
LUK 14:4 Kai jie atsisakė paaiškinti, Jėzus paėmė ligonį už rankos, išgydė jį ir paleido.
LUK 14:5 Tada Jis pasisuko į stebėjusius: „Kas iš jūsų šeštadienį nedirba? Jeigu jūsų karvė įkris į duobę, ar nepulsite jos gelbėti?“
LUK 14:6 Jie vėl neturėjo ką atsakyti.
LUK 14:7 Matydamas, kad pakviestieji pietums stengėsi atsisėsti pačioje garbingiausioje vietoje prie stalo, Jis davė jiems patarimą:
LUK 14:8 „Jeigu jus pakvies į vestuvių pokylį, nesėskite pirmoje vietoje, nes jei pasirodys kas nors kitas garbingesnis už jus,
LUK 14:9 šeimininkas atves jį prie jūsų ir pasakys: „Tegul šis žmogus sėdasi į jūsų vietą.“ O jūs sutrikęs turėsite sėstis į likusią vietą stalo gale.
LUK 14:10 Geriau daryti taip – sėstis paskutinėje vietoje, o kai šeimininkas pamatys jus, jis ateis ir pasakys: „Drauge, mes tau turime geresnę vietą nei šita.“ Tai jūs būsite pagerbtas visų svečių akivaizdoje.
LUK 14:11 Nes kiekvienas, kuris pažemins save, bus išaukštintas.“
LUK 14:12 Tuomet Jis pasisuko į šeimininką: „Kada ruošiate pietus, – pasakė Jis, – nekvieskite draugų, brolių, giminių ir turtingų kaimynų,
LUK 14:13 nes jie ir jus pakvies atsilygindami.
LUK 14:14 Pamaldiesiems prisikeliant Dievas atlygins, kad pakvietėt tuos, kurie negali tuo pačiu atsimokėti.“
LUK 14:15 Tai girdėdamas žmogus, sėdintis prie stalo su Jėzumi, sušuko: „Kokia palaima patekti į Dievo karalystę!“
LUK 14:16 Jėzus pasakė palyginimą: „Žmogus surengė didelę puotą ir išsiuntinėjo daug pakvietimų.
LUK 14:17 Kai viskas buvo paruošta, jis pasiuntė savo tarną pranešti svečiams, jog laikas atvykti.
LUK 14:18 Jie pradėjo atsiprašinėti. Vienas sakė, kad jis ką tik nusipirko lauką, nori eiti jį apžiūrėti ir prašė, kad ji atleistų nuo pokylio.
LUK 14:19 Kitas pasakė, kad jis ką tik nusipirko penkis jungus jaučių ir nori juos išmėginti.
LUK 14:20 Dar vienas – ką tik vedęs ir dėl tos priežasties negali ateiti.“
LUK 14:21 Tarnas sugrįžo ir viską pranešė savo šeimininkui. Šis supyko ir liepė greitai eiti į gatves, skersgatvius ir sukviesti elgetas, vargetas, luošus ir aklus.
LUK 14:22 Bet ir tuomettada dar liko vietos.
LUK 14:23 „Na, – tada pasakė šeimininkas, – pereik kaimo takeliais, patvoriais ir atvaryk visus, ką tik surasi, kad namai būtų pilni.
LUK 14:24 Nes nė vienas iš tų, kuriuos anksčiau pakviečiau, neragaus nė trupučio to, ką jiems buvau paruošęs.“
LUK 14:25 Jėzų sekė didelė minia. Jis apsisuko ir kreipėsi į juos:
LUK 14:26 „Kas nori Mane sekti, turi mylėti Mane labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris, labiau už savo gyvybę – kitaip jis negali būti Mano mokinys.
LUK 14:27 Ir nė vienas negali būti Mano mokinys, kas neima savo kryžiaus ir neseka Manimi.
LUK 14:28 Bet nepradėkite, kol nežinote tikros kainos. Negi kas pradės statyti namą, nepadaręs sąmatos ir nepatikrinęs, ar turi pakankamai pinigų?
LUK 14:29 Priešingu atveju, jo pinigai gali pasibaigti pastačius tik pamatus, ir kiek visiems būtų juoko!
LUK 14:30 „Pažiūrėkite į šitą jaunuolį, – jie juoktųsi. – Jis pradėjo statyti namus ir pristigo pinigų.“
LUK 14:31 Koks karalius eina į karą, pirma neatsisėdęs su savo patarėjais ir neapsvarstęs, ar jo armija iš 10 000 vyrų pakankamai stipri, kad sumuštų 20 000 vyrų.
LUK 14:32 Jeigu sprendimas neigiamas, tada, kol priešo armija dar toli, jis siųs paliaubų komandą, kad aptartų taikos sąlygas.
LUK 14:33 Taigi, nė vienas negali tapti Mano mokiniu pirma neatsisėdęs ir neperskaičiavęs savo gėrybių, o tada jų dėl Manęs neatsisakęs.
LUK 14:34 Ko verta druska, kai nebetenka sūrumo?
LUK 14:35 Druska be skonio nieko neverta – net kaip trąša. Ji bevertė ir tinka tik išmesti. Gerai paklausykite, gal jūs suprasite, ką norėjau pasakyti.“
LUK 15:1 Nesąžiningi mokesčių rinkėjai ir kiti dideli nusidėjėliai dažnai ateidavo pasiklausyti Jėzaus pamokslų,
LUK 15:2 bet tai sukėlė žydų religijos vadovų ir žydų įstatymo mokytojų pasipiktinimą, kadangi Jis bendrauja su tokiais menkais žmonėmis – netgi valgo su jais.
LUK 15:3 Todėl Jėzus pavartojo šį palyginimą:
LUK 15:4 „Jeigu jūs turėtumėte šimtą avių, o viena iš jų pasimestų ir pasiklystų, argi jūs nepaliktumėte devyniasdešimt devynių kitų ir neimtumėte ieškoti vienos pasiklydusios, kol surastumėte?
LUK 15:5 Ir tada jūs su džiaugsmu neštumėte ją namo ant pečių.
LUK 15:6 Kai parvyktumėte, jūs sušauktumėte draugus ir kaimynus pasidžiaugti kartu su jumis, nes atsirado prapuolusi avis.
LUK 15:7 Taip pat ir dangus bus laimingesnis dėl vieno pasiklydusio nusidėjėlio, kuris grįžta prie Dievo, negu dėl devyniasdešimt devynių kitų, kurie nebuvo paklydę!“
LUK 15:8 Arba štai kitas palyginimas: „Moteris turi dešimt vertingų sidabrinių monetų ir vieną pameta. Argi ji neužsidegs žiburio ir neieškos kiekviename namo kampe, ar neiššluos kiekvieno užkampio ar plyšio, kol ras ją?
LUK 15:9 Ar radusi ji nesukvies draugių ir kaimynų pasidžiaugti kartu?
LUK 15:10 Taip ir Dievo angelų akivaizdoje daug džiaugsmo, kai atgailauja vienas nusidėjėlis.“
LUK 15:11 Kad mintis būtų aiškesnė, Jis papasakojo jiems tokią istoriją: „Žmogus turėjo du sūnus.
LUK 15:12 Kai jaunesnysis pasakė tėvui: „Dabar noriu pasidalinti tavo turtą (gauti turto dalį), nelaukdamas tavo mirties!“ – jo tėvas sutiko ir padalijo sūnums turtą.
LUK 15:13 Po kelių dienų tas jaunesnysis sūnus susidėjo visus savo daiktus ir leidosi kelionėn į tolimą žemę. Ten iššvaistė visus pinigus pokyliams ir prostitutėms.
LUK 15:14 Tuo metu, kai baigėsi jo pinigai, į aną šalį atėjo badas ir jis pradėjo badauti.
LUK 15:15 Jis įkalbėjo vietinį ūkininką, kad tas pasamdytų jį šerti kiaulių.
LUK 15:16 Vaikinas taip išalko, kad net atliekos, kuriomis jis maitino kiaules, jam atrodė geros. Bet niekas nieko jam nedavė.
LUK 15:17 Kai pagaliau jis atsipeikėjo ir nusiramino, tarė sau: „Namie net samdiniai turi apsčiai maisto, o aš čia mirštu iš alkio!
LUK 15:18 Aš grįšiu namo ir sakysiu: „Tėve, aš nusidėjau dangui ir tau
LUK 15:19 ir nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Prašau, priimk mane kaip samdinį.“
LUK 15:20 Taip jis grįžo namo pas tėvą. Kai jis dar buvo toli nuo namų, tėvas pamatė jį sugrįžtantį, ir jo širdis prisipildė gailesčio ir meilės. Nubėgęs apkabino ir išbučiavo jį.
LUK 15:21 Jo sūnus jam pasakė: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nesu vertas vadintis tavo sūnumi.“
LUK 15:22 Bet jo tėvas pasakė tarnams: „Greičiau atneškite puikiausius rūbus ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto brangakmeniais papuoštą žiedą; nepamirškite apavo!
LUK 15:23 Paskerskite veršiuką, kurį turime tvarte. Mes privalome iškilmingai atšvęsti,
LUK 15:24 nes šis mano sūnus buvo miręs, o dabar grįžo į gyvenimą. Jis buvo pražuvęs ir atsirado!“ Taigi pokylis prasidėjo.
LUK 15:25 Tuo tarpu vyresnysis sūnus dirbo laukuose. Kai jis grįžo namo, išgirdo šokių muziką, sklindančią iš namų,
LUK 15:26 ir paklausė vieną tarną, kas čia vyksta.
LUK 15:27 „Sugrįžo tavo brolis, – jam buvo pasakyta, – ir tavo tėvas papjovė veršiuką, kuri mes nušėrėme, ir suruošė didelį pokylį, kad atšvęstų laimingą sugrįžimą į namus!“
LUK 15:28 Vyresnysis brolis supyko ir nėjo į vidų. Tėvas išėjo laukan ir maldavo ji,
LUK 15:29 bet jis atsakė: „Visus šiuos metus aš tau dirbau ir nė karto neatsisakiau nė vieno darbo, kurį tu man skyrei. Ir per visą tą laiką tu nė karto nedavei man net jaunos ožkos šventei su draugais.
LUK 15:30 Dabar, kai grįžta tas tavo sūnus, ištaškęs tavo pinigus prostitutėms, tu šventi, paskerdęs puikiausią mūsų veršeli!“
LUK 15:31 „Brangus sūnau, – pasakė jam tėvas. – Aš ir tu labai artimi, ir visa, ką turiu, yra tavo.
LUK 15:32 Ir gerai darome, kad švenčiame. Nes jis – tavo brolis. Jis buvo miręs ir prisikėlė! Jis buvo prarastas ir atsirado!“
LUK 16:1 Po to Jėzus mokiniams papasakojo šią istoriją: „Vienas turtingas žmogus turėjo prievaizdą, kuris tvarkė jo reikalus, bet greitai pasklido gandas esą jis labai nesąžiningas.
LUK 16:2 Todėl darbdavys pasišaukė jį į vidų ir pasakė: „Ką aš girdžiu apie tave šnekant, kad tu vagi iš manęs? Paruošk ataskaitą, nes būsi atleistas.“
LUK 16:3 Prievaizdas pagalvojo sau: „Ką dabar daryti? Čia netenku darbo, eiti kasti griovių aš neturiu jėgų, be to esu pernelyg išdidus, kad galėčiau prašyti išmaldos.
LUK 16:4 Aš žinau, ką daryti. Įgysiu daug draugų, kurie manimi rūpinsis, kai būsiu atleistas.“
LUK 16:5 Jis pasikvietė visus, kurie buvo savo darbdaviui skolingi, kad ateitų ir aptartų padėtį. Jis paklausė pirmąjį: „Kiek tu jam skolingas?“ „Mano skola šimtas statinių aliejaus“, – atsakė žmogus. „Taip, štai skolos raštas, kurį tu pasirašei!“ – jam pasakė prievaizdas. – Suplėšyk ir parašyk kitą, parodantį pusę to kiekio!“
LUK 16:7 „O kiek tu jam skolingas?“ – paklausė jis kitą žmogų. „Šimtą saikų kviečių“, – atsakė tas. Prievaizdas tarė: „Štai, imk skolos raštą ir pakeisk jį kitu, kuriame parašyta, jog esi skolingas aštuoniasdešimt saikų kviečių!“
LUK 16:8 Turtingasis žmogus negalėjo nesižavėti sukčiaus įžvalgumu. Tiesa, kad pasauliečiai yra daug apsukresni už pamaldžiuosius.
LUK 16:9 Bet ar Aš liepiu jums siekti draugystės per suktybes? Ar šitaip elgdamiesi įgysite amžinus namus danguje?
LUK 16:10 Ne! Jei negali sąžiningai atlikti mažų darbų, nebūsi sąžiningas ir didelius dirbdamas.
LUK 16:11 Jei nors truputį sukčiausite, sąžiningai neatliksite ir didesnių pareigų.
LUK 16:12 Ir jeigu jums negalima patikėti pasaulio turtų, kas patikės jums tikrus dangaus turtus? Jeigu nesąžiningai elgiatės su svetimais pinigais, tai ar galima jums patikėti jūsų pačių pinigus?
LUK 16:13 Nei jūs, nei kas kitas negali tarnauti dviem šeimininkams. Jūs neapkęsite vieno ir parodysite ištikimybę kitam, arba atvirkščiai – jūs vieną priimsite su džiaugsmu, o kito neapkęsite. Jūs negalite tarnauti ir Dievui, ir pinigui!“
LUK 16:14 Fariziejai, kurie buvo godūs, žinoma, šaipėsi iš viso to.
LUK 16:15 Tada Jis jiems pasakė: „Jūs apsimetę teisiais ir pamaldžiais žmonių akivaizdoje, bet Dievas žino jūsų piktas širdis. Žmonių akyse jūs pagerbti, bet pasmerkti Dievo akyse.“
LUK 16:16 „Iki Jono Krikštytojo mokslo jūs vadovavotės Mozės įstatymais ir pranašų žodžiais, bet Jonas supažindino su gerąja naujiena apie greit ateisiančią Dievo karalystę. Ir dabar daugybė į ją veržiasi.
LUK 16:17 Bet tai nereiškia, kad įstatymas neteko galios bent vienu požiūriu. Jis stiprus ir nepalaužiamas kaip dangus ir žemė.
LUK 16:18 Taigi kiekvienas, kas išsiskiria su žmona ir veda kitą – svetimauja, ir kas veda išsiskyrusią moterį – taip pat.“
LUK 16:19 „Gyveno vienas turtingas žmogus, – tęsė Jėzus, – kuris buvo nuostabiai apsirengęs ir kiekvieną dieną kėlė prabangias puotas.
LUK 16:20 O Lozorius, sergantis elgeta, gulėjo prie jo durų, svajodamas apie trupinius nuo turtuolio stalo.
LUK 16:21 Atbėgę šunys laižydavo jo atviras žaizdas.
LUK 16:22 Pagaliau vargšas mirė, ir angelai jį nunešė į Abraomo prieglobstį, ten, kur yra teisiųjų mirusiųjų vieta.
LUK 16:23 Mirė taip pat ir turtuolis, buvo palaidotas, o jo vėlė nukeliavo į pragarą. Čia kentėdamas, jis pamatė tolumoje Lozorių su Abraomu.
LUK 16:24 „Tėve Abraomai, – sušuko jis, – pasigailėk! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų mano liežuvi, nes aš baisiai kenčiu šiose liepsnose!“
LUK 16:25 Bet Abraomas jam pasakė: „Sūnau, atmink, kad savo gyvenime turėjai ko norėjai, o Lozorius neturėjo nieko. Todėl dabar čia jis paguostas, o tu – kančioje.
LUK 16:26 Be to, mus skiria didelė bedugnė, tad kiekvienas, kuris nori pas tave patekti, yra sustabdomas ant bedugnės krašto, ir nė vienas iš jūsų negali ateiti pas mus.“
LUK 16:27 Tas vėl tarė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus:
LUK 16:28 aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.“
LUK 16:29 Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!“
LUK 16:30 O anasatsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų“
LUK 16:31 Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš mirusiųjų prisikeltų.“
LUK 17:1 „Visuomet atsiras pagundų nusidėti, – vieną dieną pasakė Jėzus Savo mokiniams. – Bet vargas tam žmogui, kuris gundo.
LUK 17:2 Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų šitų mažų vaikų sielas. Aš jus įspėju! Pabark savo brolį, jei jis nusižengia, o jeigu gailisi – atleisk jam.
LUK 17:4 Net jei jis nusižengia septynis kartus per dieną ir kiekvieną kartą kreipiasi į tave, prašydamas atleidimo, atleisk jam.“
LUK 17:5 Vieną dieną apaštalai pasakė Viešpačiui: „Mums reikia didesnio tikėjimo, pamokyk, kaip jį sustiprinti.“
LUK 17:6 „Jeigu jūsų tikėjimas būtų kaip garstyčios grūdas, – atsakė Jėzus, – jo užtektų šitam šilkmedžiui išrauti ir įmesti į siautėjančią jūrą. Jūsų paliepimas tuojau duotų rezultatus.
LUK 17:7 Kai tarnas grįžta suaręs laukus ir apžiūrėjęs avis, jis iškart nesėda prie stalo ir nevalgo, bet pirma paruošia valgį šeimininkui ir paduoda jam vakarienę, o tik paskui sėdasi pats. Jam net nedėkojama, nes jis paprasčiausiai atlieka pareigą.
LUK 17:10 Taip pat ir jūs, darote tik tai, kas privaloma!“
LUK 17:11 Keliaudami Jeruzalės link, jie pasiekė ribątarp Galilėjos ir Samarijos.
LUK 17:12 Kaimelio pakraštyje atokiai stovėjo dešimt raupsuotųjų ir
LUK 17:13 šaukė: „Jėzau, pasigalėk mūsų!“
LUK 17:14 Jis pažvelgė į juos ir pasakė: „Eikite pas žydų kunigą ir pasirodykite, kad esate sveiki!“ Jiems einant, raupsai pranyko.
LUK 17:15 Vienas jų sugrįžo pas Jėzų šaukdamas: „Šlovė Viešpačiui, aš išgydytas!“
LUK 17:16 Žmogus krito veidu ant žemės prieš Jėzų, dėkodamas už tai, kas įvyko. Jis buvo samarietis.
LUK 17:17 Jėzus paklausė:
LUK 17:18 „Ar ne dešimt pagydžiau? Kur kiti devyni? Ar tik šis svetimtautis sugrįžo pašlovinti Dievą?“
LUK 17:19 O žmogui Jėzus pasakė: „Stokis ir eik. Tavo tikėjimas išgydė tave.“
LUK 17:20 Vieną dieną fariziejai paklausė Jėzų: „Kada ateis Dievo karalystė?“ Jėzus atsakė: „Dievo karalystės jūs nematysite ir
LUK 17:21 negalėsite pasakyti: „Ji prasidėjo čia, šioje ar kitoje vietoje“, nes Dievo karalystė yra jumyse.“
LUK 17:22 Vėliau Jis apie tai kalbėjosi su Savo mokiniais: „Ateis laikas, kai jūs norėsite pabūti su Manimi nors dieną, bet Manęs čia nebus, – tarė Jis.
LUK 17:23 – Jus pasieks žinios, kad Aš sugrįžau, kad Aš toje ar kitoje vietoje; netikėkite tuo ir neikite Manęs ieškoti,
LUK 17:24 nes, kai Aš grįšiu, jūs tikrai žinosite: tvykstelės žaibas, kuris viską danguje nušvies.
LUK 17:25 Bet pirma visa ši tauta turi Mane atstumti ir Aš turiu daug iškentėti.
LUK 17:26 Kai Aš grįšiu, žmonės bus tokie abejingi Dievui, kaip Nojaus laikais.
LUK 17:27 Jie valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo iki tos dienos, kol Nojus sėdo į laivą. Tada kilo tvanas, ir jie visi nuskendo.
LUK 17:28 Pasaulis bus toks, kaip ir Loto dienomis – žmonės rūpinosi savo buitimi. Jie valgė, gėrė, pirko, pardavinėjo, sodino, statė,
LUK 17:29 kol vieną rytą Lotas išėjo iš Sodomos. Tuomet iš dangaus pasipylė ugnis ir siera ir sunaikino juos visus.
LUK 17:30 Taip, kasdieniai darbai vyraus iki pat Mano sugrįžimo valandos.
LUK 17:31 Tie, kurie bus išvykę iš namų, tą dieną tenegrįžta namo susidėti daiktų, o kas laukuose – tenegrįžta į miestą.
LUK 17:32 Prisiminkite, kas atsitiko Loto žmonai.
LUK 17:33 Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, praras ją, o kas negailės jos, tas bus išgelbėtas.
LUK 17:34 Tą naktį du vyrai miegos viename kambaryjeir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.
LUK 17:35 Dvi moterys bus užsiėmusios namų ruoša. Viena bus paimta, o kita palikta. Taip ir su žmonėmis, dirbančiais kartu laukuose.“
LUK 17:37 „Viešpatie, kur jie bus paimti?“ – klausė mokiniai. Jėzus atsakė: „Kur maita, ten susirenka maitvanagiai!“
LUK 18:1 Vieną dieną Jėzus mokė, kad reikia nuolatos melstis.
LUK 18:2 „Gyveno mieste teisėjas, – sakė Jis, – didelis bedievis.
LUK 18:3 To miesto našlė dažnai ateidavo prašyti, kad ją apgintų nuo skriaudiko.
LUK 18:4 Jis kurį laiką spyrėsi, bet pagaliau nusileido.“ „Nebijau nei Dievo, nei žmonių, – pasakė jis sau, – bet ši moteris labai įkyri. Aš apginsiu jos teises, nes čia vaikščiodama ji mane vargina!“
LUK 18:6 Tada Viešpats pasakė:
LUK 18:7 „Jeigu net blogas teisėjas pavargo, nejaugi Dievas neapgins Savo žmonių, kurie Jo šaukiasi dieną naktį.
LUK 18:8 Taip! Jis jiems greitai atsakys! Tačiau svarbiausia tai: kai grįsiu Aš, Mesijas, kiek rasiu nepraradusių tikėjimo ir besimeldžiančių?“
LUK 18:9 Šią istoriją Jis papasakojo keliems žmonėms, kurie gyrėsi savo dorybe, o kitus niekino:
LUK 18:10 „Du vyrai nuėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo išdidus, įsitikinęs savo teisumu fariziejus, o kitas – muitininkas.
LUK 18:11 Išdidusis fariziejus meldėsi: „Ačiū Dievui, aš nesu nusidėjėlis kaip kiti, ypač kaip šis muitininkas! Aš nesu sukčius, svetimoteriautojas.
LUK 18:12 Aš pasninkauju du kartus per savaitę. Aš duodu Dievui dešimtinę nuo to, ką pelnau.“
LUK 18:13 O muitininkas stovėjo atokiau ir nedrįso besimelsdamas nė akių pakelti į dangų, tik liūdnai mušėsi į krūtinę, šaukdamas: „Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.“
LUK 18:14 Aš sakau jums, šitas nusidėjėlis, o ne fariziejus grįžo namo išteisintas! Nes išdidieji bus pažeminti, o pažemintieji bus išaukštinti.“
LUK 18:15 Vieną dieną keletas motinų atnešė savo kūdikius, kad Jis juos paliestų ir palaimintų. Bet mokiniai liepė joms pasišalinti.
LUK 18:16 Tada Jėzus sukvietė vaikus ir pasakė mokiniams: „Leiskite mažutėliams eiti pas Mane! Niekada nevarykite jų šalin! Nes Dievo karalystė priklauso žmonėms, kurių širdys pasitikinčios kaip šių vaikų. Kas neturi tokio tikėjimo, niekada neįeis pro karalystės vartus!“
LUK 18:18 Kartą žydų religijos vadovas paklausė Jo: „Gerasis Mokytojau, ką aš turiu daryti, kad patekčiau į dangų?“
LUK 18:19 „Ar supranti, ką sakai, kai vadini Mane geru? – Jėzus paklausė jį. – Tik Dievas iš tiesų geras, o ne kas kitas.
LUK 18:20 Tu juk žinai dešimt Dievo įsakymų: nesvetimoteriauk, nežudyk, nevok, nemeluok, gerbk tėvus ir taip toliau.“
LUK 18:21 Žmogus atsakė: „Aš laikiausi šitų įsakymų nuo vaikystės.“
LUK 18:22 „Dar vieno dalyko tau trūksta, – pasakė Jėzus. – Parduok visa, ką turi, ir atiduok pinigus vargšams. Už tai gausi atpildą danguje. Tada ateik ir sek paskui Mane.“
LUK 18:23 Kai žmogus tai išgirdo, nuėjo nuliūdęs, nes jis buvo labai turtingas.
LUK 18:24 Jėzus jį stebėjo nueinantį ir tada pasakė Savo mokiniams: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!
LUK 18:25 Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.“
LUK 18:26 Tie, kurie girdėjo, sušuko: „Jeigu ją yra sunku pasiekti – kaip apskritai kas nors gali išsigelbėti?“
LUK 18:27 Jis atsakė: „Dievas gali padaryti tai, ko žmogus negali.“
LUK 18:28 Petras pasakė: „Mes palikome savo namus ir nusekėme paskui Tave.“
LUK 18:29 „Taip, – atsakė Jėzus. – Visiems, kurie kaip ir jūs paliko namus, žmoną, brolius, tėvus, vaikus dėl Dievo karalystės,
LUK 18:30 dabar bus atlyginta daug kartų daugiau; o taip pat jie gaus amžinąjį gyvenimą būsimajame amžiuje.“
LUK 18:31 Surinkęs dvylika apaštalų, Jis pasakė: „Kaip jūs žinote, mes vykstame į Jeruzalę. Kai ten nuvyksime, išsipildys senųjų pranašų žodžiai apie Mane.
LUK 18:32 Aš būsiu atiduotas pagonių pajuokai, išgėdintas, apspjaudytas,
LUK 18:33 nuplaktas ir nužudytas. Trečią dieną Aš prisikelsiu.“
LUK 18:34 Bet jie nieko nesuprato, kas buvo sakoma, nes Jis kalbėjo lyg užuominomis.
LUK 18:35 Kai jie pasiekė Jerichą, šalikelėje sėdėjo vienas aklas keliauninkas, prašydamas išmaldos.
LUK 18:36 Išgirdęs praeinančios minios triukšmą, jis paklausė, kas vyksta.
LUK 18:37 Jam pasakė, kad pro šalį eina Jėzus iš Nazareto,
LUK 18:38 todėl jis pradėjo šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
LUK 18:39 Minia prieštaravo, bandydama nutildyti, bet jis tik dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs.“
LUK 18:40 Kai Jėzus atėjo į tą vietą, Jis sustojo. „Atveskit akląjį čia“, – tarė Jis.
LUK 18:41 Po to kreipėsi į akląjį: „Ko nori?“ „Viešpatie, – maldavo tasai, – grąžink man regėjimą!“
LUK 18:42 Ir Jėzus sutiko: „Gerai, praregėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“
LUK 18:43 Žmogus tuojau praregėjo ir nusekė paskui Jėzų, šlovindamas Dievą. Ir visi, kurie matė šį stebuklą, taip pat šlovino Dievą.
LUK 19:1 Jėzui einant per Jericho miestą, žmogus, vardu Zachiejus, vienas įtakingiausių žydų mokesčių rinkėjų ir, žinoma, labai turtingas žmogus,
LUK 19:3 stengėsi pamatyti Jėzų, bet negalėjo, nes buvo neaukšto ūgio, ir minia jį užstojo.
LUK 19:4 Todėl jis užbėgo priekin, įlipo į figmedį šalia kelio, kad stebėtų Jį iš čia.
LUK 19:5 Kai Jėzus ėjo pro šalį, pažvelgė aukštyn ir pašaukė Zachiejų vardu: „Zachiejau, – Jis pasakė, – greičiau leiskis žemyn, nes Aš šiandien būsiu svečias tavo namuose!“
LUK 19:6 Zachiejus skubiai nulipo ir nusivedė Jėzų į savo namus, labai susijaudinęs ir džiaugdamasis.
LUK 19:7 Bet minia buvo nepatenkinta. „Jis nuėjo pas didelį nusidėjėlį“, – murmėjo jie.
LUK 19:8 Tuo metu Zachiejus stovėjo prieš Viešpatį ir pasakė: „Mokytojau, nuo dabar aš atiduosiu pusę savo turto vargšams. Jei iš ko buvau paėmęs per didelį mokestį, aš save nubausiu, grąžindamas jiems keturis kartus daugiau!“
LUK 19:9 Jėzus jam pasakė: „Tai rodo, kad šiandien išgelbėjimas atėjo į šiuos namus. Šis žmogus buvo vienas iš pražuvusiųjų Abraomo vaikų, ir Aš, Mesijas, atėjau ieškoti ir gelbėti tokių kaip jo sielų.“
LUK 19:11 Kadangi Jėzus artinosi prie Jeruzalės, sakė, kad Dievo karalystė prasidės tuojau pat.
LUK 19:12 „Vienas aukštos kilmės žmogus, gyvenantis tolimoje provincijoje, buvo pakviestas į šalies sostinę karūnuoti.
LUK 19:13 Išvykdamas jis sukvietė dešimt padėjėjų ir kiekvienam davė po dešimt minų pragyvenimui, kol jis sugrįš.
LUK 19:14 Bet kai kurie žmonės jo nekentė ir pasiuntė jam deklaraciją, teigiančią, kad jie sukilo ir nepripažins jo savo karaliumi.
LUK 19:15 Sugrįžęs jis sukvietė visus, kuriems buvo davęs pinigų, nes norėjo patikrinti, kaip jie tuos pinigus panaudojo ir koks buvo pelnas.
LUK 19:16 Pirmasis žmogus pranešė apie didelį pelną. Jis dešimt kartų padidino gautą sumą.
LUK 19:17 „Puiku! – sušuko karalius. – Tu geras žmogus. Tu elgeisi sąžiningai, todėl atlygindamas pavesiu tau valdyti dešimt miestų!“
LUK 19:18 Kitas žmogus taip pat pranešė apie didelį pelną. Jis penkis kartus padidino gautą sumą.
LUK 19:19 „Gerai, – pasakė šeimininkas. – Tu gali būti penkių miestų valdytojas!“
LUK 19:20 Trečias žmogus atsinešė tik tiek pinigų, kiek buvo gavęs. „Aš juos išsaugojau, – jis pasakė. –
LUK 19:21 Aš bijojau, kad tu pareikalausi mano uždirbto pelno, nes tu griežtas žmogus, imi, kas ne tavo, ir pasisavinsi kitų užaugintą derlių.“
LUK 19:22 „Tu niekingas ir piktas tarne, – sušuko karalius. – Aš griežtas! Taip, tikrai, bet jei žinojai, koks aš blogas esu,
LUK 19:23 tai kodėl nepadėjai pinigų į banką, kad aš galėčiau gauti procentus?“
LUK 19:24 Tada pasisukęs į kitus, stovinčius šalia, jis paliepė: „Atimkite iš jo pinigus ir atiduokite žmogui, kuris daugiausia uždirbo.“
LUK 19:25 „Bet, pone, – sakė jie, – jis jau turi pakankamai.“
LUK 19:26 „Taip, – atsakė karalius. – Visuomet taip yra, kad tie, kurie turi, gauna daugiau, o tie, kurie mažai teturi, greitai netenka visko.
LUK 19:27 O dabar atveskite tuos sukilusius priešus čia ir mano akivaizdoje įvykdykite mirties bausmę.“
LUK 19:28 Papasakojęs šią istoriją, Jėzus leidosi į Jeruzalę eidamas mokinių priešakyje.
LUK 19:29 Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos miestų ties Alyvų kalnu, Jis iš anksto pasiuntė du mokinius
LUK 19:30 ir nurodė eiti į kitą kaimą, ten jie turėjo surasti asiliuką, pririštą šalia kelio. Tai buvo asiliukas, nepripratintas jodinėti. „Atriškite jį ir atveskite čia, – pasakė Jėzus. –
LUK 19:31 Ir jei kas paklaustų, ką jūs čia darote, tik pasakykite: „Jo reikia Viešpačiui.“
LUK 19:32 Jie rado asiliuką, kaip Viešpats buvo sakęs, ir, žinoma,
LUK 19:33 kai jį atrišo, šeimininkai reikalavo paaiškinimo. „Ką jūs darote, – jie klausė. – Kodėl jūs atrišate mūsų asiliuką?“
LUK 19:34 O mokiniai paprasčiausiai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui!“
LUK 19:35 Taip jie atvedė asiliuką pas Jėzų ir permetė jam keletą apsiaustų per nugarą, kad Jėzus galėtų ant jo užsėsti.
LUK 19:36 Tada minios prieš Jį ant kelio tiesė savo drabužius, kai jie pasiekė vietą, kur kelias ėjo Alyvų kalno šlaitu. Visa procesija pradėjo šaukti ir giedoti, šlovindama Dievą už nuostabius Jėzaus padarytus stebuklus.
LUK 19:38 „Dievas davė mums Karalių! – džiūgavo jie. – Tegyvuoja Karalius! Tedžiūgauja visas dangus! Šlovė Dievui aukštai danguje!“
LUK 19:39 Bet kai kurie fariziejai iš minios Jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk Savo mokinius!“
LUK 19:40 Jis atsakė jiems: „Jei šitie tylės – akmenys šauks!“
LUK 19:41 Kai jie priartėjo prie Jeruzalės ir pamatė priekyje miestą, Jis verkė jo.
LUK 19:42 „Amžina ramybė buvo jums pasiekiama, o jūs jos atsisakėte, – Jis verkė. – Dabar jau vėlu.
LUK 19:43 Tavo priešai supils pylimą prie tavo sienų, apguls jus iš visų pusių, apsups
LUK 19:44 ir sulygins su žeme jus ir jūsų vaikus. Jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus, suspaus tave. Jūsų priešai nepaliks nė vieno akmens, nes jūs atsisakėte progos, kurią Dievas jums pasiūlė.“
LUK 19:45 Tada Jis atėjo į šventyklą ir pradėjo varyti lauk pirklius nuo prekystalių,
LUK 19:46 sakydamas jiems: „Evangelija skelbia, kad mano šventykla yra maldos namai, bet jūs ją pavertėte vagių lindyne.“
LUK 19:47 Po to Jis kasdien mokė šventykloje, bet aukštieji kunigai, kiti religijos vadovai bei tautos seniūnai norėjo surasti būdų Juo atsikratyti.
LUK 19:48 Bet jie nieko negalėjo sugalvoti, nes Jis buvo žmonių numylėtinis. Jie klausėsi kiekvieno Jo žodžio.
LUK 20:1 Mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną šventykloje, Jėzus susidūrė su aukštaisiais kunigais ir kitais religiniais vadovais bei tarnybos nariais.
LUK 20:2 Jiems reikėjo sužinoti, kas leido Jam išvaryti pirklius iš šventyklos.
LUK 20:3 „Prieš atsakydamas Aš paklausiu vieno dalyko, – atsakė Jis. –
LUK 20:4 Ar Jonas buvo Dievo siųstas, ar jis veikė savo paties valia?“
LUK 20:5 Jie tai aptarė savo tarpe. „Jeigu mes sakysime, kad jo misija iš dangaus, tada mes įkliuvę, nes Jis paklaus: „Tada kodėl jūs juo netikėjote?“
LUK 20:6 Jei mes sakysime, kad Jonas nebuvo Dievo siųstas, žmonės užsvaidys mus akmenimis, nes jie įsitikinę, kad jis buvo pranašas.“
LUK 20:7 Pagaliau jie atsakė: „Mes nežinome.“
LUK 20:8 Ir Jėzus atsakė: „Tada Aš taip pat neatsakysiu į jūsų klausimą.“
LUK 20:9 Tada Jis vėl pasisuko į žmones ir papasakojo jiems šią istoriją: „Žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį keliems ūkininkams ir išvyko keliems metams į tolimą šalį.
LUK 20:10 Atėjus derliaus nuėmimo metui, jis pasiuntė vieną savo tarną į ūkį, kad jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Bet nuomininkai sumušė jį, išsiuntė atgal tuščiomis.
LUK 20:11 Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą anie sumušė, išjuokė ir paleido tuščiomis.
LUK 20:12 Buvo pasiųstas ir trečias žmogus. Ir tam nepasisekė. Jis taip pat buvo sužeistas ir pavarytas į šalį.
LUK 20:13 „Ką man daryti? – pats savęs paklausė šeimininkas. – Žinau! Aš pasiųsiu savo mylimąjį sūnų. Gal jie parodys jam pagarbą?“
LUK 20:14 Kai vynininkai pamatė jo sūnų, jie pasakė: „Mums duota proga. Po tėvo mirties šis jaunuolis paveldės visą žemę. Čionai! Užmuškim jį. Tada paveldėtas turtas bus mūsų.“
LUK 20:15 Jie išvilko jį laukan ir užmušė. Ką darys šeimininkas?
LUK 20:16 Aš jums sakau: jis ateis, užmuš juos ir išnuomos vynuogyną kitiems.“ „Bet jie niekada to nepadarys“, – protestavo Jo klausytojai.
LUK 20:17 Jėzus, žvelgdamas į juos, paklausė: Ką reiškia Rašto posakis: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu!“
LUK 20:18 Jis pridūrė: „Kas tik kris ant šito akmens, suduš, ant ko tas akmuo užgrius, tas bus sumaltas į miltus.“
LUK 20:19 Kai aukštieji kunigai ir religijos vadovai išgirdo šią istoriją, kurią Jis papasakojo, jie norėjo Jį tuojau suimti, nes suprato, kad apie juos buvo kalbama. Jo palyginimuose jie buvo piktieji nuomininkai. Bet jie bijojo, kad, suėmus Jį, kils riaušės. Todėl jie stengėsi nutverti kokį žodį, kad galėtų pranešti romėnų valdininkui ir, suradę priežastį, suimti.
LUK 20:20 Naudodamiesi proga, jie siuntė šnipus, kurie apsimetė esą sąžiningi vyrai.
LUK 20:21 Jie sakė Jėzui: „Mokytojau, mes žinome, koks Tu sąžiningas. Tu visuomet sakai tiesą ir žiūrėdamas teisybės nepaisai žmonių luomų, bet mokai Dievo kelių.
LUK 20:22 Dabar pasakyk mums, ar reikia mokėti romėnų vyriausybei mokesčius ar ne?“
LUK 20:23 Puikiai įžvelgdamas jų klastą, Jis tarė jiems:
LUK 20:24 „Parodykite man monetą. Kieno atvaizdas ant jos? Ir kieno vardas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus – romėnų imperatoriaus.“
LUK 20:25 Jis tarė: „Tada atiduokite imperatoriui visa, kas imperatoriaus, o Dievui visa, kas Dievo.“
LUK 20:26 Taip sužlugo jų pastangos pergudrauti Jį žmonių akivaizdoje. Stebėdamiesi Jo atsakymais, jie nutilo.
LUK 20:27 Tada pas Jėzų atėjo keletas sadukiejų – taip vadinosi žmonės, kurie skelbė, kad mirtis yra būties pabaiga, kad nėra prisikėlimo –
LUK 20:28 sakydami: „Mozės įstatymai teigia: „Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę, ir jų vaikai pagal įstatymą priklausys mirusiam žmogui, kad pratęstų jo giminę.“
LUK 20:29 Mes žinome septynių brolių šeimą. Vyriausias vedė ir mirė bevaikis.
LUK 20:30 Jo brolis vedė našlę, ir jis taip pat mirė. Vaikų taip pat nebuvo.
LUK 20:31 Ir taip jau atsitiko, kad vienas po kito ją vedė septyni broliai, o paskui mirė, nepalikdami vaikų.
LUK 20:32 Galiausiai mirė ir moteris.
LUK 20:33 Štai mūsų klausimas: „Kieno žmona ji bus prisikėlusi? Nes visi buvo vedę ją vieną.“
LUK 20:34 Jėzus atsakė: „Vedybos yra šios žemės žmonėms, bet kai tie,
LUK 20:35 kurie pasirodo verti prisikelti iš numirusių, nueis į dangų, jie neves ir netekės.
LUK 20:36 Ir jie niekada nebegalės mirti. Tuo atžvilgiu jie tolygūs angelams. Jie yra Dievo sūnūs, nes jie prikelti iš numirusių naujam gyvenimui.
LUK 20:37 Tu klausi, ar yra prisikėlimas ar jo nėra, – Mozės pasakojime tai įrodoma. Kai jis aprašo, kaip Dievas jam pasirodė degančiame krūme, jis kalba apie Dievą kaip Abraomo Dievą, Izaoko Dievą, Jokūbo Dievą.
LUK 20:38 Sakyti, kad Viešpats yra kurio nors žmogaus Dievas, tai reiškia, kad asmuo yra gyvas, nemiręs. Taigi Dievo požiūriu visi žmonės gyvi.“
LUK 20:39 „Gerai pasakyta, Mokytojau!“ – pastebėjo keletas čia stovinčių žydų įstatymo žinovų.
LUK 20:40 Jie nebedrįso daugiau klausinėti.
LUK 20:41 Tada Jėzus jų paklausė: „Kodėl taip yra, kad Kristus, Mesijas, sakoma esąs karaliaus Dovydo palikuonis?
LUK 20:42 Pats Dovydas psalmių knygoje rašė: Dievas pasakė mano Viešpačiui, Mesijui: „Sėsk Mano dešinėje,
LUK 20:43 kol Tavo priešus sudėsiu po Tavo kojomis.“
LUK 20:44 Kaip gali Mesijas tuo pačiu metu būti ir Dovydo sūnumi, ir Dovydo Dievu?“
LUK 20:45 Tada miniai klausantis, Jis pasakė:
LUK 20:46 „Saugokitės tų religijos žinovų, nes jie mėgsta rengtis prabangiais drabužiais ir jiems patinka, kad žmonės jiems lenktųsi, kai jie eina gatve. Ir kaip jie mėgsta garbingas vietas sinagogose bei religinėse šventėse!
LUK 20:47 Bet net kalbėdami ilgas maldas su dideliu išoriniu nuolankumu, jie ruošia planus, kaip atimti iš našlių pinigus. Todėl šių žmonių laukia baisiausias Dievo nuosprendis!“
LUK 21:1 Stovėdamas šventykloje, Jis stebėjo turtuolius, metančius dovanas į rinkliavų dėžutę.
LUK 21:2 Tuo metu pro šalį ėjo neturtinga našlė ir įmetė dvi mažas varines monetas.
LUK 21:3 „Iš tiesų, – Jis pastebėjo, – ši vargšė našlė davė daugiau nei visi kiti kartu paėmus.
LUK 21:4 Nes jie davė truputį iš to, kas jiems atliko, bet ji, nors ir neturtinga, atidavė visa, ką turėjo.“
LUK 21:5 Keletas Jo mokinių pradėjo kalbėti apie šventyklą su gražiais akmenimis ir papuošimais ant sienų.
LUK 21:6 Bet Jėzus pasakė: „Ateis laikas, kai visi šie dalykai, kuriais žavitės, bus nugriauti, ir nė vienas akmuo nebus paliktas ant akmens, bet viskas pavirs žvirgždo krūva.“
LUK 21:7 „Mokytojau! – šaukė jie. – Kada? Ar bus koks nors įspėjimas iš anksto?“
LUK 21:8 Jis atsakė: „Neleiskite, kad jus suklaidintų. Nes daugelis ateis, skelbsis Mesiju ir sakys: „Atėjo laikas“, bet netikėkite jais.
LUK 21:9 Kai jūs girdite apie prasidedančius karus ir maištus, nepasimeskite. Iš tiesų, karai turi kilti, bet ne greit pasibaigs,
LUK 21:10 nes tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę.
LUK 21:11 Bus dideli žemės drebėjimai ir badas, daugelyje šalių kils epidemijos ir baisūs dalykai vyks danguje.
LUK 21:12 Bet prieš tai bus ypatingo persekiojimo metas, ir jus vedžios pas karalius ir valdytojus, tąsys po sinagogas ir kalėjimus dėl Mano vardo.
LUK 21:13 Tada Mesijas pasirodys žinomas ir gerbiamas.
LUK 21:14 Todėl nesirūpinkite, kaip atsakysite į klausimus,
LUK 21:15 nes Aš jums duosiu tinkamus žodžius ir tokią išmintį, kad nė vienas iš jūsų priešininkų negebės prieštarauti.
LUK 21:16 Net jūsų artimiausieji – jūsų tėvai, broliai, giminės, draugai – išduos jus ir suims, ir keletas jūsų bus nužudyti.
LUK 21:17 Ir visi nekęs jūsų, kadangi jūs esate Mano.
LUK 21:18 Bet nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nepranyks!
LUK 21:19 Jei jūs būsite tvirti, tai jūsų sielos bus išgelbėtos.
LUK 21:20 Bet kai pamatysite Jeruzalę, supamą kariuomenės, tada jūs žinokite, jog atėjo jos sunaikinimo laikas.
LUK 21:21 Tada Jeruzalės žmonės tebėga į kalvas. Tegul Jeruzalės gyventojai stengiasi pabėgti, o ir tie, kurie už miesto, tegul nesistengia sugrįžti.
LUK 21:22 Nes tiems bus teismo dienos, ir išsipildys Senajame Rašte parašyti pranašų žodžiai.
LUK 21:23 Vargas nėščioms moterims tomis dienomis ir toms, kurios turi mažus vaikus. Nes vargas tai tautai ir didelis pasipiktinimas jos žmonėmis.
LUK 21:24 Juos žiauriai nužudys priešai ir kaip tremtinius ir belaisvius išblaškys po visas pasaulio tautas, o Jeruzalę užkariaus ir sutryps prieš savo triumfo pabaigą.
LUK 21:25 Tada danguje vyks keisti dalykai – įspėjimai, būsimų šėtoniškų įvykių ženklai saulėje, mėnulyje, žvaigždėse, o čia, žemėje, tautos, apstulbintos audringų jūrų ir keistų potvynių bei atoslūgių, atsidurs sąmyšyje.
LUK 21:26 Daugelio žmonių drąsa svyruos dėl baisaus likimo, ateinančio į žemę, nes bus pažeistas paties dangaus tvirtumas.
LUK 21:27 Tada žemės žmonės išvys Mane, Išgelbėtoją, ateinantį debesyje su didžia galybe ir šlove.
LUK 21:28 Taigi, kai visi šitie dalykai prasidės, stovėkite tiesiai ir pakelkite akis. Nes jūsų išgelbėjimas arti.“
LUK 21:29 Tada Jis palygino: „Stebėkite figmedį ar kuri kitą medį.
LUK 21:30 Kai pasirodo lapeliai, ir be sakymo žinote, kad vasara arti.
LUK 21:31 Taigi, pamatę įvykius, kuriuos aprašiau, jūs taip pat galite būti tikri, kad Dievo karalystė arti.
LUK 21:32 Aš iškilmingai jums pareiškiu: Kai šitie dalykai pasirodys, ateis pasaulio pabaiga.
LUK 21:33 Ir nors visas dangus ir žemė praeis, Mano žodžiai nepraeis.
LUK 21:34 Saugokitės! Teneužklumpa Mano staigus atėjimas jūsų nepasirengusių. Neleiskite, kad rasčiau jus, gyvenančius nerūpestingai, ūžiančius, geriančius ir užsiėmusius šio pasaulio reikalais, kaip ir visi žmonės.
LUK 21:36 Nuolatos budėkite ir melskitės, kad ateitumėte pas Mane, jei galima, nepatyrę tų baisumų.“
LUK 21:37 Kasdien Jėzus eidavo į šventyklą mokyti, o minios pradėdavo rinktis anksti ryte. Kiekvieną naktį Jis praleisdavo Alyvų kalne.
LUK 22:1 Pagaliau artėjo Velykų šventė – žydų iškilmės, kai valgoma tik nerauginta duona.
LUK 22:2 Aukštieji kunigai ir kiti religijos vadovai šurmuliavo, rengdamiesi nužudyti Jėzų, bet ir nesukelti maišto. To jie labai bijojo.
LUK 22:3 Tada šėtonas įėjo į Judą Iskarijotą, kuris buvo vienas iš dvylikos mokinių,
LUK 22:4 ir jis nuėjo pas aukštuosius kunigus, vadus bei šventyklos sargus aptarti, kaip geriausiai išduoti Jėzų.
LUK 22:5 Jie, žinoma, džiaugėsi sužinoję, kad Judas pasiruošęs padėti, ir pažadėjo jam atlyginimą.
LUK 22:6 Judas ieškojo progos, kaip tyliai, niekam nematant, suimti Jėzų.
LUK 22:7 Atėjo Velykų iškilmių diena. Buvo paskerstas Velykų avinėlis ir valgomas su nerauginta duona.
LUK 22:8 Jėzus pirma pasiuntė Petrą ir Joną, kad surastų vietą ir paruoštų Velykų valgį.
LUK 22:9 „Kur nori, kad mes eitume?“ – klausė jie.
LUK 22:10 Ir Jis atsakė: „Vos tik įeisite į Jeruzalę, pamatysite žmogų, nešanti vandens ąsotį. Sekite, į kuriuos namus jis įeis,
LUK 22:11 ir pasakykite žmogui, kuris ten gyvena: „Mūsų Mokytojas liepė, kad jūs parodytumėte svečių kambarį, kur Jis galės valgyti Velykų vakarienę su Savo mokiniais.“
LUK 22:12 Jis nusives jus į viršų, į didelį mums skirtą kambarį. Tai ir bus ta vieta. Eikite pirma ir paruoškite ten valgį.“
LUK 22:13 Išėję į miestą, jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų vakarienę.
LUK 22:14 Tada atvyko Jėzus su kitais mokiniais ir kartu susėdo prie stalo.
LUK 22:15 Jis pasakė: „Aš didžiai laukiau šios valandos, trokšdamas valgyti šį Velykų valgį su jumis prieš Savo kančių pradžią.
LUK 22:16 Nes Aš jums dabar sakau: „Daugiau su jumis nebevalgysiu šio maisto, kol jo reikšmė neatsiskleis Dievo karalystėje.“
LUK 22:17 Tada, paėmęs vyno taurę ir sukalbėjęs padėkos maldą, Jis tarė: „Imkite ir dalinkitės tarp savęs.
LUK 22:18 Nes Aš nebegersiu vyno, kol ateis Dievo karalystė.“
LUK 22:19 Tada Jis paėmė riekę duonos, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra Mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Imkite ir valgykite Mano atminimui.“
LUK 22:20 Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora Mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.
LUK 22:21 Čia, tarp mūsų, sėdintis kaip draugas prie stalo yra žmogus, kuris mane išduos.
LUK 22:22 Aš privalau mirti. Tai Dievo sumanymo dalis. Bet didis siaubas laukia to, kuris Mane išduos.“
LUK 22:23 Tada mokiniai stebėjosi, kas galėtų padaryti tokį dalyką.
LUK 22:24 Ir jie pradėjo tarp savęs ginčytis, kuris bus aukščiausias besiartinančioje karalystėje.
LUK 22:25 Jėzus jiems tarė: „Šiame pasaulyje karaliai nurodinėja tarnams, o tarnai neturi galimybės pasirinkti.
LUK 22:26 Bet jums vadovaus Tas, kuris geriausiai jums tarnauja.
LUK 22:27 Visame pasaulyje mokytą prie stalo aptarnauja jo tarnai. Tik ne čia! Nes Aš esu jūsų tarnas.
LUK 22:28 Nepaisant to, jūs likote Man ištikimi tomis baisiomis dienomis.
LUK 22:29 Kadangi Mano Tėvas skyrė Man karalystę, Aš duodu jums teisę
LUK 22:30 valgyti ir gerti prie Mano stalo toje karalystėje. Jūs sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių.
LUK 22:31 Simonai, Simonai, šėtonas prašė jus atiduoti ir persijoti tarsi kviečius,
LUK 22:32 bet Aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas visiškai nežlugtų. Taigi, kai tu atgailausi už savo nuodėmes ir vėl į Mane atsisuksi, sustiprink ir atstatyk savo brolių tikėjimą.“
LUK 22:33 Simonas pasakė: „Viešpatie, aš pasiruošęs eiti su Tavimi į kalėjimą ir net mirti su Tavimi.“
LUK 22:34 Bet Jėzus atsakė: „Petrai, leisk man kai ką tau pasakyti. Šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu Manęs išsiginsi tris kartus, tvirtindamas, kad nepažįsti.“
LUK 22:35 Tada Jėzus jų paklausė: „Kai Aš jus išsiunčiau skelbti gerosios naujienos, jūs neturėjote pinigų, krepšio ir atliekamų drabužių, kaip jūs tada vertėtės?“ „Puikiai!“ – jie atsakė.
LUK 22:36 „Bet dabar pasiimkite krepšį, jei jį turite, ir pinigų. Ir jei neturite kalavijo, geriau parduokite drabužius ir nusipirkite jį.
LUK 22:37 Nes atėjo laikas, kai išsipildys toji pranašystė apie Mane: „Jis bus pasmerktas kaip nusikaltėlis.“ Taip išsipildys viskas, kas pranašų apie Mane parašyta.“
LUK 22:38 „Mokytojau, – jie sakė, – mes turime du kalavijus su savimi.“ „Pakanka!“ – Jis atsakė.
LUK 22:39 Tada, lydimas mokinių, Jis išėjo iš viršutiniame aukšte esančio kambario ir kaip paprastai nuėjo į Alyvų kalną.
LUK 22:40 Ten Jis jiems tarė: „Melskite Dievą, kad pagundos jūsų nenugalėtų.“
LUK 22:41 Jis nuėjo toliau, maždaug per akmens metimą, atsiklaupė ir ėmė melstis šiais žodžiais:
LUK 22:42 „Tėve, jei nori, atimk iš Manęs šią baisią taurę, bet Aš noriu, kad pildytųsi Tavo valia, o ne Mano.“
LUK 22:43 Tada iš dangaus pasirodė angelas, nes Jėzų buvo apėmusi tokia dvasios kančia, kad Jis,
LUK 22:44 vis karščiau melsdamasis, pradėjo prakaituoti krauju ir vis didesni lašai krito ant žemės.
LUK 22:45 Pagaliau Jis vėl atsistojo ir grįžo pas mokinius, bet rado juos miegančius, prislėgtus liūdesio.
LUK 22:46 „Miegate! – pasakė. – Kelkitės! Melskite Dievą, kad gundomi nesukluptumėte!“
LUK 22:47 Jam bekalbant, prisiartino minia, vedama Judo, vieno iš dvylikos apaštalų. Judas priėjo prie Jėzaus ir pabučiavo į skruostą draugiškai sveikindamas.
LUK 22:48 Bet Jėzus pasakė: „Judai, savo pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“
LUK 22:49 Kiti mokiniai pamatę, kas gali įvykti, sušuko: „Mokytojau, ar mes kovosim? Mes atsinešėme kalavijus!“
LUK 22:50 Vienas jų puolė aukštojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį.
LUK 22:51 Bet Jėzus pasakė: „Daugiau nesipriešinkite.“ Jis palietė vietą, kur buvo žmogaus ausis, ir išgydė ją.
LUK 22:52 Tada Jėzus kreipėsi į šventyklos aukštuosius kunigus, apsaugos viršininkus ir seniūnus, religijos vadovus, kurie buvo minios priekyje: „Ar Aš koks plėšikas, kad jūs išėjote Manęs suimti ginkluoti kalavijais ir vėzdais?
LUK 22:53 Kodėl jūs Manęs nesuėmėte šventykloje? Aš ten būdavau kiekvieną dieną. Bet dabar atėjo jūsų metas – kai siautėja šėtono jėga.“
LUK 22:54 Jie sugavo Jį ir nuvedė į aukščiausiojo kunigo rūmus, o Petras sekė Jį iš tolo.
LUK 22:55 Kareiviai kieme susikūrė ugnį ir susėdo ratu pasišildyti. Ten prie jų prisijungė Petras.
LUK 22:56 Viena tarnaitė pastebėjo jį laužo šviesoje ir pradėjo įdėmiai apžiūrinėti. Pagaliau ji prašneko: „Šis žmogus buvo su Jėzumi!“
LUK 22:57 Petras išsigynė, sakydamas: „Moteriške, aš Jo net nepažįstu!“
LUK 22:58 Netrukus kažkas kitas pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu greičiausiai esi iš jų.“ „Ką tu, žmogau“, – atsakė Petras.
LUK 22:59 Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Aš žinau, šis vyrukas yra vienas Jėzaus mokinių, nes abu iš Galilėjos.“
LUK 22:60 Bet Petras pasakė: „Žmogau, aš nežinau apie ką tu kalbi.“ Jam bekalbant pragydo gaidys.
LUK 22:61 Tuomet Jėzus atsigręžęs pažvelgė į Petrą. Tada Petras atsiminė, ką Jis buvo pasakęs: „Dar gaidžiui nepragydus, rytoj tu tris kartus Manęs išsiginsi.“
LUK 22:62 Petras išėjo iš kiemo karčiai verkdamas.
LUK 22:63 Dabar Jėzų saugantys kareiviai pradėjo iš jo tyčiotis.
LUK 22:64 Jie užrišo Jam akis, mušė Jį kumščiais ir klausė: „Kas šį sykį Tave užgavo, pranaše?“
LUK 22:65 Jie visaip Jį įžeidinėjo.
LUK 22:66 Kitą rytą, auštant, susirinko žydų Aukščiausiasis teismas, taip pat religinė valdžia. Jėzų išvedė prieš Tarybą
LUK 22:67 ir liepė pasakyti, ar Jis tebetvirtina esąs Mesijas, ar ne. Bet Jis atsakė: „Jeigu jums pasakysiu, jūs nepatikėsite
LUK 22:68 arba neleisite Man išdėstyti reikalo.
LUK 22:69 Bet greitai ateis laikas, kai Aš, Mesijas, sėdėsiu soste šalia Visagalio Dievo.“
LUK 22:70 Jie visi šaukė: „Tada Tu tvirtini esąs Dievo Sūnus?“ Jis atsakė: „Taip, Aš esu.“
LUK 22:71 „Kam mums reikia kito įrodymo? – šaukė jie. – Juk mes patys girdėjome Jį taip sakant.“
LUK 23:1 Tada visa Taryba nuvedė Jėzų pas vietininką Pilotą.
LUK 23:2 Jie iš karto pradėjo Jį kaltinti: „Šis jaunuolis vedė mūsų žmones į pražūtį, sakydamas nemokėti mokesčių romėnų vyriausybei, tvirtindamas, kad Jis mūsų Mesijas – Karalius.“
LUK 23:3 Todėl Pilotas paklausė: „Ar esi jų Mesijas ir Karalius?“ „Taip, – atsakė Jėzus. – Taip yra, kaip sakai.“
LUK 23:4 Pilotas pasisuko į vyresniuosius kunigus, į minią ir pasakė: „Na? Tai nėra nusikaltimas.“
LUK 23:5 Tada jie įsiuto: „Bet Jis kursto riaušes prieš vyriausybę visoje Judėjoje, nuo Galilėjos iki Jeruzalės.“
LUK 23:6 „Gal Jis tada iš Galilėjos?“ – paklausė Pilotas.
LUK 23:7 Kai Jėzus tai patvirtino, Pilotas liepė Jį nuvesti pas karalių Erodą, nes Galilėja tada buvo Erodo valdžioje. O Erodas tuo metu buvo Jeruzalėje.
LUK 23:8 Erodas džiaugėsi, turėdamas progą pamatyti Jėzų, nes buvo daug apie Jį girdėjęs ir tikėjosi pamatyti Jį darant stebuklą.
LUK 23:9 Jis bėrė Jėzui klausimus vieną po kito, bet atsakymo nesulaukė.
LUK 23:10 Tuo tarpu vyriausieji kunigai ir kiti religijos vadovai stovėjo čia, garsiai Jį kaltindami.
LUK 23:11 Dabar Erodas ir jo kareiviai pradėjo tyčiotis iš Jėzaus, išjuokė Jį ir, aptaisę karališkais rūbais, nusiuntė atgal pas Pilotą.
LUK 23:12 Tą dieną iki šiol buvę priešai, Erodas ir Pilotas, tapo gerais draugais.
LUK 23:13 Tada Pilotas, sukvietęs aukštuosius kunigus, kitus žydų vadovus ir liaudį,
LUK 23:14 paskelbė savo nuosprendi: „Jūs atvedėte man šį Žmogų, kaltindami Jį už vadovavimą maištui prieš romėnų vyriausybę. Aš Jį smulkiai išklausinėjau ir įsitikinau, kad Jis nekaltas.
LUK 23:15 Erodas padarė tą pačią išvadą ir vėl atsiuntė Jį atgal. Šis Žmogus nepadaręs nieko, už ką derėtų bausti mirtimi.
LUK 23:16 Todėl aš Jį nuplakdinsiu odiniu diržu su švino gabalais ir paleisiu.“
LUK 23:17 Bet dabar minioje kilo didelis triukšmas, nes jie vienu balsu šaukė: „Nukryžiuok Jį, paleisk mums Barabą!“
LUK 23:19 (Barabas sėdėjo kalėjime už žmogžudystę ir maišto Jeruzalėje kurstymą prieš vyriausybę.)
LUK 23:20 Pilotas ginčijosi, nes norėjo paleisti Jėzų.
LUK 23:21 Tačiau minia šaukė: „Nukryžiuoti! Nukryžiuoti!“
LUK 23:22 Jis dar trečią kartą klausė: „Kodėl? Kokį nusikaltimą Jis padarė? Aš neradau priežasties Jo žudyti, todėl aš Jį nuplakdinsiu ir paleisiu.“
LUK 23:23 Bet jie šaukė vis garsiau ir garsiau, reikalaudami Jėzaus mirties, ir jų šauksmai nugalėjo.
LUK 23:24 Pilotas nuteisė Jėzų mirti, kaip jie reikalavo.
LUK 23:25 Jiems reikalaujant, jis paleido iš kalėjimo Barabą, nuteistą už maištą ir žmogžudystę. Jėzų atidavė jų valiai.
LUK 23:26 Kai minia lydėjo Jėzų į mirties vietą, Simonas iš Kirėnės, kuris ėjo iš kaimo į Jeruzalę, buvo priverstas eiti iš paskos ir nešti Jo kryžių.
LUK 23:27 Jėzų lydėjo didelės minios ir daug liūdesio apimtų moterų.
LUK 23:28 Bet Jėzus, atsigręžęs į jas, prabilo: „Jeruzalės dukros, verkite ne Manęs, bet savęs ir savo vaikų!
LUK 23:29 Nes ateis dienos, kai neturinčios vaikų motinos bus iš tiesų laikomos laimingomis.
LUK 23:30 Žmonės maldaus, kad griūdami kalnai juos sunaikintų, o kalvos palaidotų.
LUK 23:31 Jei šitaip daroma Man, Gyvybės medžiui, kas laukia jūsų?“
LUK 23:32 Du kiti nusikaltėliai buvo vedami nužudyti kartu su Juo į vietą, vadinamą „kaukole.“ Čia visi trys buvo nukryžiuoti. Jėzus – ant vidurinio kryžiaus, o du nusikaltėliai – iš abiejų pusių.
LUK 23:34 „Tėve, atleisk šiems žmonėms, nes jie nežino, ką daro“, – Jėzus meldėsi. O kareiviai lošė iš jo drabužių, mėtydami kauliuką dėl kiekvieno daikto.
LUK 23:35 Minia stebėjo. Žydų vadovai tyčiodamiesi juokėsi: „Jis buvo toks geras, padėdamas kitiems, pažiūrėkim, kaip Jis išsigelbės, jei tikrai yra Dievo išrinktasis Mesijas.“
LUK 23:36 Kareiviai išjuokė Jį, siūlydami parūgusio vyno.
LUK 23:37 Jie šaukė Jam: „Jei Tu žydų Karalius – gelbėkis pats!“
LUK 23:38 Viršum Jo buvo prikalta lentelė su užrašu: „Šitas yra žydų Karalius.“
LUK 23:39 Vienas iš greta nukryžiuotų nusikaltėlių įžeidinėjo Jėzų: „Argi Tu ne Mesijas? Įrodyk tai, išgelbėdamas Save ir mus, jei gali.“
LUK 23:40 Bet kitas nusikaltėlis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai net mirties akivaizdoje!
LUK 23:41 Savo piktais darbais mes užsitarnavome mirtį, bet šis Žmogus nepadarė nieko bloga.“
LUK 23:42 Tada jis pasakė: „Jėzau, atsimink mane, kai įžengsi į Savo karalystę.“
LUK 23:43 Jėzus atsakė: „Šiandien su Manimi tu būsi rojuje. Tai Mano pažadas.“
LUK 23:44 Buvo po vidurdienio, kai tamsa trims valandoms apgaubė žemę.
LUK 23:45 Saulė aptemo ir staiga stora šventyklos uždanga perplyšo pusiau.
LUK 23:46 Tada Jėzus sušuko: „Tėve, Aš Tau atiduodu Savo dvasią.“ Ir su tais žodžiais lūpose Jis mirė.
LUK 23:47 Kai vykdantis nuosprendžius romėnų karinio dalinio kapitonas pamatė, kas atsitiko, buvo pritrenktas Dievo akivaizdoje iš nuostabos ir pasakė: „Žinoma, šis Žmogus buvo nekaltas.“
LUK 23:48 Ir kai žmonės, atėję pažiūrėti reginio, pamatė, kad Jėzus miręs, jie skirstėsi namo labai nusiminę.
LUK 23:49 Tuo tarpu Jėzaus draugai ir moterys, kurios sekė Jį nuo pat Galilėjos, stovėjo atokiau ir viską matė.
LUK 23:50 Tada vienas žmogus, vardu Juozapas, žydų Aukščiausiojo teismo narys, nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Jis buvo pamaldus žmogus, kuris laukė Mesijo atėjimo ir nesutiko su nuosprendžiu ir kitais žydų vadovų veiksmais.
LUK 23:53 Tada jis nuėmė Jėzaus kūną, suvyniojo į ilgą lininę drobulę ir paguldė į naują kapą, iškaltą uolos rūsyje.
LUK 23:54 Tai buvo padaryta penktadienį po pietų, pasiruošimo šabui dieną.
LUK 23:55 Kai kūnas buvo nuimtas, moterys iš Galilėjos sekė ir matė, kaip Jis buvo palaidotas.
LUK 23:56 Tada jos grįžo namo ir ruošė tepalus bei kvepalus balzamavimui, bet kol baigė, atėjo šeštadienis, todėl jos visą dieną ilsėjosi, kaip reikalauja žydų įstatymas.
LUK 24:1 Labai ankstų sekmadienio rytą jos pasiėmė tepalus, nuėjo prie kapo
LUK 24:2 ir rado didžiulį akmenį, dengusi įėjimą, nuridentą į šalį.
LUK 24:3 Jos įėjo į vidų, bet Viešpaties Jėzaus kūno neberado.
LUK 24:4 Jos stovėjo čia sutrikusios, nežinodamos, kas Jam galėjo atsitikti. Staiga prieš jas pasirodė du vyrai, apsirengę tokiais spindinčiais drabužiais, kad moterys net buvo apakintos.
LUK 24:5 Jos išsigando ir žemai jiems nusilenkė. Tada vyrai paklausė: „Kodėl jūs kape ieškote gyvo žmogaus?
LUK 24:6 Jo čia nėra. Jis prisikėlė. Ar neprisimenate, ką Jis jums pasakė Galilėjoje? Mesijas bus išduotas ir atsidurs blogų žmonių valioje, nukryžiuotas prisikels trečią dieną.“
LUK 24:8 Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius,
LUK 24:9 sugrįžo atgal į Jeruzalę, kad pasakytų vienuolikai mokinių ir visiems kitiems, kas įvyko.
LUK 24:10 (Moterys, įėjusios į kapo rūsį, buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija ir keletas kitų.)
LUK 24:11 Bet tiems vyrams jų žodžiai atrodė kaip pasaka. Jie netikėjo jomis.
LUK 24:12 Tačiau Petras nubėgo prie kapo pažiūrėti. Pasilenkęs jis pažvelgė į vidų ir pamatė tuščias linines drobules. Jis vėl grįžo namo stebėdamasis tuo, kas buvo įvykę.
LUK 24:13 Tą pačią dieną, Sekmadienį, du Jėzaus sekėjai ėjo į Emauso kaimą, esantį už septynių mylių nuo Jeruzalės.
LUK 24:14 Eidami jie kalbėjosi apie Jėzaus mirtį,
LUK 24:15 ir staiga prie keliauninkų prisiartino Jėzus. Jis ėjo šalia jų,
LUK 24:16 bet šie Jo nepažino, kadangi nuo to juos saugojo Dievas.
LUK 24:17 „Jūs, atrodo, apie kažką smarkiai diskutuojate? – Jis paklausė. – Kuo jūs taip susirūpinote?“ Jie nutilo, ir jų veidai apsiniaukė.
LUK 24:18 Vienas iš jų, vardu Kleopas, pasakė: „Jūs greičiausiai vienintelis žmogus Jeruzalėje, negirdėjęs apie baisius dalykus, kurie vyko praėjusią savaitę.“
LUK 24:19 „Kokius dalykus?“ – paklausė Jėzus. „Visa tai atsitiko Jėzui, žmogui iš Nazareto, – pasakė jie. – Jis buvo pranašas, kuris darė neįtikėtinus stebuklus ir buvo galingas Mokytojas, aukštai vertinamas Dievo ir žmonių.
LUK 24:20 Bet aukštieji kunigai ir mūsų religijos vadovai suėmė Jį, perdavė romėnų vyriausybei, kad Jį pasmerktų mirčiai. Jie nukryžiavo Jį.
LUK 24:21 Mes manėme, kad Jis šlovingasis Mesijas ir atėjo išgelbėti Izraelį. O greta to, kas įvyko prieš tris dienas,
LUK 24:22 šiandien rytą kelios mūsų grupės moterys buvo nuėjusios prie Jo kapo. Jos grįžo su neįtikėtina naujiena, kad Jo kūno kape nebėra ir kad jos susitiko angelus, pasakiusius, jog Jėzus gyvas.
LUK 24:24 Vyrai taip pat bėgo pažiūrėti, ir tikrai – kūno nebėra, kaip moterys ir sakė.“
LUK 24:25 Tada Jėzus tarė jiems: „Ak jūs paiki, paiki žmonės! Kaip sunkiai jūs patikite tuo, apie ką rašo pranašai Raštuose!
LUK 24:26 Argi neaiškiai buvo pasakyta pranašų, kad Mesijas turės visa tai iškentėti, prieš išeidamas į Savo šlovę?“
LUK 24:27 Tada Jėzus citavo jiems vieną pastraipą po kitos iš pranašų Raštų, pradėdamas Pradžios knyga, ir, peržvelgęs visus Raštus, aiškino jų prasmę ir tai, kas juose rašoma apie Jį.
LUK 24:28 Dabar jau jie artėjo prie Emauso. Jėzus būtų keliavęs toliau,
LUK 24:29 bet jie maldavo Jį pasilikti nakčiai, nes jau temo.
LUK 24:30 Tada Jis nuėjo su jais į namus. Jiems atsisėdus valgyti, Jis paprašė Viešpatį palaiminti maistą, paėmė mažą kepalėlį duonos, laužė jį ir davė kitiems.
LUK 24:31 Tik staiga jų akys atsivėrė ir jie pažino Jėzų! Bet tuo metu Jis pranyko jiems iš akių!
LUK 24:32 Jie pradėjo vienas kitam pasakoti, kaip jų širdys sušilo, kai Jis su jais kalbėjo, aiškindamas Raštą.
LUK 24:33 Po valandos jie sugrįžo atgal į Jeruzalę, kur juos pasitiko vienuolika mokinių
LUK 24:34 šiais žodžiais: „Viešpats iš tiesų prisikėlė! Jis pasirodė Petrui!“
LUK 24:35 Tiedu iš Emauso tuojau papasakojo, kaip jiems pasirodė Jėzus kelyje ir kaip, belaužantį duoną, jie atpažino Jį.
LUK 24:36 Apie tai besikalbant, tarp jų staiga atsirado pats Jėzus ir pasveikino juos.
LUK 24:37 Bet visas būrelis labai išsigando, manydamas, kad mato dvasią.
LUK 24:38 „Kodėl jūs taip išsigandote?“ – paklausė Jis. – Kodėl jūs abejojate, kad tai iš tiesų Aš?
LUK 24:39 Pasižiūrėkite į Mano rankas ir kojas. Žiūrėkite ir įsitikinkite, kad tai esu Aš. Palieskite Mane. Būkite tikri, kad Aš nesu dvasia. Nes dvasia neturi kūno, kaip matote Mane turint.“
LUK 24:40 Kalbėdamas Jis iškėlė rankas, kad jie matytų vinių žymes ir parodė jiems žaizdas kojose.
LUK 24:41 Tačiau jie tebestovėjo neryžtingi, pilni džiaugsmo ir abejonių. Tada Jis paklausė: „Ar neturite čia ko valgyti?“
LUK 24:42 Jie davė Jam gabalėlį keptos žuvies,
LUK 24:43 ir visiems žiūrint Jėzus valgė!
LUK 24:44 Tada Jis tarė: „Kai Aš anksčiau buvau su jumis, argi neprisimenate, kai sakiau: viskas, kas turi išsipildyti apie Mane, parašyta Mozės, Pranašų ir Psalmių knygose.“
LUK 24:45 Tai pasakęs, Jis atvėrė jų protus bent jau šitiems Raštams išmanyti!
LUK 24:46 Po to pridūrė: „Tikrai, jau seniai parašyta, kad Mesijas turės kentėti ir mirti, ir prisikelti trečią dieną iš numirusių;
LUK 24:47 šita žinia apie prisikėlimą turi pasklisti iš Jeruzalės į visas tautas. Visiems, kurie tik į Mane atsigręžia, bus atleidžiamos nuodėmės.
LUK 24:48 Jūs – šių pranašysčių išsipildymo liudininkai.
LUK 24:49 O dabar Aš jums atsiųsiu Šventąją Dvasią, kaip pažadėjo Mano Tėvas. Dar nepasakokite kitiems apie tai, kol iš dangaus ateis Šventoji Dvasia, – pasilikite mieste, kol Ji iš aukštybių suteiks jums jėgą.“
LUK 24:50 Tada Jėzus nusivedė juos keliu į Betaniją ir, iškėlęs rankas į dangų, palaimino juos. Laimindamas
LUK 24:51 pradėjo kilti į dangų, ir jie Jo nebematė.
LUK 24:52 Visi šlovino Jį, grįžo į Jeruzalę, pilni didelio džiaugsmo,
LUK 24:53 ir nuolat lankė šventyklą, šlovindami Dievą.
ACT 1:1 Pirmoje savo knygoje, Teofiliau, aš papasakojau apie Jėzaus gyvenimą, mokymą ir apie tai, kaip Jis,
ACT 1:2 palikęs Savo išrinktiesiems apaštalams tolesnius nurodymus per Šventąją Dvasią, grįžo į dangų.
ACT 1:3 Po nukryžiavimo dar keturiasdešimt dienų Jėzus kartais pasirodydavo apaštalams, daugeliu dalykų įrodydamas, kad tai būtent Jis. Tomis progomis Jis kalbėjo su jais apie Dievo karalystę.
ACT 1:4 Viename šių susirinkimų Jis liepė jiems neišvykti iš Jeruzalės, bet laukti, kol juos aplankys Šventoji Dvasia, kad įvyktų tai, ką anksčiau Tėvas buvo jiems žadėjęs.
ACT 1:5 „Jonas krikštijo vandeniu, – kalbėjo Jis, – bet jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“
ACT 1:6 Jėzui pasirodžius kitą kartą, jie ėmė klausinėti: „Viešpatie, ar Tu dabar rengiesi gelbėti Izraelį nuo Romos jungo, kad mūsų tauta vėl taptų laisva?“
ACT 1:7 „Laiką nustato Tėvas, – atsakė Jis. – Ne jums žinoti laiką ir valandą.
ACT 1:8 Bet kai jus aplankys Šventoji Dvasia, įgausite galybės patvirtinti apie Mano mirtį ir prisikėlimą Jeruzalės žmonėms, visai Judėjai, Samarijai bei visam pasauliui.“
ACT 1:9 Netrukus Jis visus stebindamas pakilo į dangų ir pranyko debesyje.
ACT 1:10 Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, staiga prie jų atsirado du baltai apsirengę vyrai ir pasakė:
ACT 1:11 „Galilėjos žmonės, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Jėzus nužengė į dangų ir vieną dieną Jis sugrįš taip pat, kaip buvo išėjęs.“
ACT 1:12 Tai įvyko ant Alyvų kalno, taigi į Jeruzalę jie turėjo grįžti pusę mylios
ACT 1:13 ir susirinko bendrai maldai viršutiniame namo, kuriame buvo apsistoję, kambaryje.
ACT 1:14 Susirinkime dalyvavo: Petras, Jonas, Jokūbas, Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus, Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis, Jokūbo sūnus Judas ir Jėzaus broliai. Čia taip pat buvo keletas moterų, o su jomis ir Jėzaus motina.
ACT 1:15 Šis maldos susirinkimas tęsėsi keletą dienų. Vieną dieną, dalyvaujant šimtui dvidešimčiai žmonių, atsistojo Petras ir kreipėsi į juos:
ACT 1:16 „Broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, bylojantys apie Jėzų išdavusi Judą, kuris atvedė minią Jį suimti, nes taip buvo nurodžiusi Šventoji Dvasia per karalių Dovydą.
ACT 1:17 Judas buvo vienas iš pasirinktų apaštalų.
ACT 1:18 Pinigų, gautų už išdavystę, jam užteko sklypui nupirkti, o paskui jis stačia galva krito žemyn, plyšo pusiau, ir išėjo visi jo viduriai.
ACT 1:19 Žinia apie jo mirtį greitai pasklido tarp visų Jeruzalės gyventojų, ir jie pavadino tą vietą Kraujo lauku.
ACT 1:20 Karaliaus Dovydo pranašystė yra Psalmių knygoje, kur jis sako: „Tegul jo namai lieka apleisti, ir tegul niekas juose negyvena.“ Ir vėl: „Te jo darbas būna pavedamas kitam atlikti.“
ACT 1:21 Taigi dabar mes privalome vietoje Judo pasirinkti kitą žmogų, kad šis prisijungtų prie mūsų, Jėzaus prisikėlimo liudytojų. Išsirinkime tą, kuris buvo nuolat su mumis nuo mūsų pirmos pažinties su Viešpačiu iki to laiko, kai buvo paimtas į dangų.“
ACT 1:23 Susirinkimas iškėlė du kandidatus: Juozapą, vadinamą Barsabu, pravarde Justas, ir Motiejų.
ACT 1:24 Tada jie visi meldėsi, kad būtų pasirinktas tinkamas žmogus. „Viešpatie, – jie sakė. – Tu žinai kiekvieną širdį. Parodyk mums, katrą šių vyrų Tu pasirinkai apaštalu vietoje išdaviko Judo, jau nukeliavusio į tinkamą vietą.“
ACT 1:26 Tada jie metė burtus ir dvyliktuoju apaštalu pasirinko Motiejų.
ACT 2:1 Praėjo septynios savaitės nuo Jėzaus mirties ir prisikėlimo, ir dabar atėjo Sekminių diena. Staiga maldos namuose esančius
ACT 2:2 tikinčiuosius lyg galingos audros dundesys apkurtino garsas.
ACT 2:3 Tada ant jų galvų pradėjo kristi kažkas panašaus į liepsną ar ugnies liežuvius.
ACT 2:4 Ir dalyvavusieji prisipildė Šventosios Dvasios, ir pradėjo kalbėti svetimomis kalbomis, nes Šventoji Dvasia suteikė šią galimybę.
ACT 2:5 Daug pamaldžių žydų buvo atvykę iš kitų šalių į religines iškilmes.
ACT 2:6 Pasigirdus ūžesiui iš dangaus virš namo, minios žmonių bėgo pažiūrėti, kas čia vyksta, ir žmonės buvo apstulbinti, nes girdėjo jų kalba kalbančius Kristaus mokinius.
ACT 2:7 „Kaip gali būti?! – stebėjosi jie. – Nors visi šie žmonės iš Galilėjos,
ACT 2:8 mes girdime juos kalbant mūsų gimtosiomis kalbomis.
ACT 2:9 Mes – partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos, Kapadokijos, Ponto, Azijos,
ACT 2:10 Frygijos, Pamfilijos, Egipto ir Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai iš Romos, tiek žydai, tiek ir žydų prozelitai –
ACT 2:11 kretiečiai bei arabai. Ir visi mes girdime šiuos vyrus kalbančius mūsų kalbomis apie galingus Dievo stebuklus!“
ACT 2:12 Jie stovėjo nustebinti ir suglumę. „Ką tai galėtų reikšti?“ – klausinėjo jie vienas kitą.
ACT 2:13 Bet minioje buvo ir tokių, kurie šaipėsi, sakydami: „Jie paprasčiausiai visi girti!“
ACT 2:14 Tada Petras, su vienuolika apaštalų išėjęs į priekį, prabilo į minią: „Visi paklausykite: ir svečiai, ir Jeruzalės gyventojai!
ACT 2:15 Kai kurie sakote, kad šitie vyrai girti! Tai netiesa! Dabar ankstyvas metas. Žmonės nepasigeria iki devintos valandos ryto!
ACT 2:16 Tai, ką jūs matote šį rytą, prieš šimtmečius išpranašavo Joelis:
ACT 2:17 „Paskutinėmis dienomis Viešpats pasakė: „Aš įkvėpsiu Šventosios Dvasios visiems žmonėms. Jūsų sūnūs ir dukros pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, jūsų seneliai sapnuos sapnus.
ACT 2:18 Taip, Šventoji Dvasia aplankys visus mano tarnus, tiek vyrus, tiek ir moteris, ir jie galės pranašauti.
ACT 2:19 Danguje ir žemėje pasirodys nepaprasti ženklai: kraujas ir ugnis bei dūmų debesys.
ACT 2:20 Saulė pajuoduos, o mėnulis bus raudonas lyg kraujas prieš tą bauginančią Viešpaties atėjimo dieną.
ACT 2:21 Bet visi, kas prašys Viešpaties pasigailėjimo, jo susilauks ir bus išgelbėti.“
ACT 2:22 Klausykite, Izraelio žmonės! Viešpats viešai palaikė Jėzų iš Nazareto, per Jį darydamas stebuklus, kaip jūs tai gerai žinote.
ACT 2:23 Bet Viešpats, vykdydamas Savo iš anksto parengtą planą, leido, kad pagal romėnų vyriausybės nurodymus Jėzus būtų prikaltas prie kryžiaus ir nužudytas.
ACT 2:24 Tada Viešpats išlaisvino Jį iš mirties siaubo ir vėl grąžino į gyvenimą, nes mirtis nepajėgė išlaikyti Jo savo gniaužtuose.
ACT 2:25 Karalius Dovydas sako apie Jėzų: „Aš žinau, kad Viešpats visada su manimi. Jis man padeda. Galinga Viešpaties jėga palaiko mane.
ACT 2:26 Nenuostabu, kad mano širdis pilna džiaugsmo ir aš Jį šlovinu, nes žinau, kad po mirties nebūsiu apleistas.
ACT 2:27 Tu neleisi mano sielai likti pragare ir neleisi šventam Sūnaus kūnui supūti.
ACT 2:28 Tu sugrąžinsi man gyvenimą ir suteiksi nuostabų džiaugsmą Savo akivaizdoje.“
ACT 2:29 Brangūs broliai, pagalvokite! Dovydas kalbėjo ne apie save, kai sakė mano cituotus žodžius, nes jis mirė, buvo palaidotas, ir iki šiol tebėra jo kapas.
ACT 2:30 Bet jis buvo pranašas ir žinojo, jog Dievas davė nesulaužomą pažadą, kad vienas iš paties Dovydo palikuonių bus Mesijas ir sėdės Dovydo soste.
ACT 2:31 Dovydas žiūrėjo tolyn į ateitį ir pranašavo Mesijo prisikėlimą, sakydamas, kad Mesijo siela nebus palikta pragare ir Jo kūnas neges.
ACT 2:32 Jis kalbėjo apie Jėzų, ir visi mes esame liudininkai, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių.
ACT 2:33 Dabar Jis sėdi danguje, aukščiausios garbės soste, šalia Dievo. Ir kaip žadėjo, Tėvas davė Jam galią atsiųsti Šventąją Dvasią, o rezultatus jūs šiandien matote ir girdite.
ACT 2:34 Dovydas ne apie save kalbėjo, nes niekada nebuvo užžengęs į dangų. Be to, jis vėliau tvirtino: „Dievas kalbėjo Mesijui, mano Viešpačiui, ir Jam pasakė: „Sėsk čia, garbingoje vietoje šalia Manęs,
ACT 2:35 kol Tavo priešai visiškai priklausys Man.“
ACT 2:36 Todėl aš neabejodamas tvirtinu visiems Izraelio žmonėms: „Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju Jėzų, kurį jūs nukryžiavote!“
ACT 2:37 Tie Petro žodžiai juos giliai sujaudino, ir žmonės jam bei kitiems apaštalams pasakė: „Broliai, ką mums daryti?“
ACT 2:38 Petras jiems atsakė: „Visi turite nusigręžti nuo nuodėmės, sugrįžti prie Dievo, pasikrikštyti Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, o tada jūs taip pat gausite šią Šventosios Dvasios dovaną.
ACT 2:39 Nes Kristus ją pažadėjo jums visiems, taip pat jūsų vaikams ir netgi tolimose šalyse esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas!“
ACT 2:40 Tada Petras pasakė ilgą pamokslą, pasakodamas apie Jėzų ir karštai ragindamas visus klausytojus atsikratyti ydų.
ACT 2:41 Ir tie trys tūkstančiai žmonių, kurie patikėjo Petro žodžiais, buvo pakrikštyti.
ACT 2:42 Jie pritapdavo prie kitų tikinčiųjų, klausydamiesi apaštalų mokymo, laužydami duoną ir melsdamiesi.
ACT 2:43 Juos buvo apėmusi pagarba ir baimė, o apaštalai padarė daug stebuklų.
ACT 2:44 Visi tikintieji nuolat susieidavo ir viskuo pasidalindavo,
ACT 2:45 parduodami savo turtą ir atiduodami jį vargstantiems.
ACT 2:46 Jie sutartinai melsdavosi šventykloje, susitikdavo mažomis grupelėmis Komunijai, valgydavo drauge, patirdami didelį džiaugsmą ir dėkingumą,
ACT 2:47 šlovindami Dievą. Visas miestas buvo jiems palankus, ir kiekvieną dieną jų būrį gausindavo Dievo išganytieji.
ACT 3:1 Vieną popietę, trečią valandą, Petras ir Jonas nuėjo į šventyklą melstis.
ACT 3:2 Prisiartinę prie šventyklos, jie pamatė nešamą gatve iš prigimties luošą vyrą. Kaip ir kiekvieną dieną, jį pasodino prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais.
ACT 3:3 Petrui ir Jonui einant pro šalį, jis paprašė pinigų.
ACT 3:4 Jie įdėmiai pasižiūrėjo į jį, ir tada Petras tarė: „Pažvelk!“
ACT 3:5 Luošasis pažvelgė į juos nekantriai, tikėdamasis ką nors gauti.
ACT 3:6 Bet Petras pasakė: „Aš neturiu pinigų tau duoti. Bet ką turiu, tau duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu, sakau tau: „Vaikščiok!“
ACT 3:7 Tada Petras paėmė luošą žmogų už rankos ir pastatė jį ant kojų. Ir kai jis tai padarė, žmogaus kojos ir kulkšnies kaulas pagijo ir taip sustiprėjo,
ACT 3:8 kad jis pastovėjo minutėlę ir pradėjo pasišokinėdamas vaikščioti. Jis šokinėdamas nuėjo su jais į šventyklą ir šlovino Dievą.
ACT 3:9 Kai žmonės viduje pamatė jį vaikštantį ir šlovinantį Dievą,
ACT 3:10 suprato, kad tai buvo tas pats luošas elgeta, kurį jie taip dažnai matydavo prie Gražiųjų vartų. Žmonės buvo neapsakomai nustebinti!
ACT 3:11 Visi subėgo į Saliamono salę, kur jis neatsitraukdamas stovėjo prie Petro ir Jono! Visi pagarbiai nuščiuvo, nes buvo nustebinti tokio įvykio.
ACT 3:12 Petras, suradęs tinkamiausią progą, kreipėsi į minią: „Izraelio vyrai! – pasakė jis. – Kas jus taip stebina? Kam šitaip žiūrėti į mus, lyg mes savo galia ar šventumu būtume išgydę šį žmogų.
ACT 3:13 Tai Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir kitų mūsų protėvių Dievas įvykdė šį stebuklą, nes norėjo pašlovinti Savo tarną Jėzų. Aš kalbu apie Jėzų, kurį jūs išdavėte, atidavėte ir išsigynėte Pilotui, nors tasai buvo nutaręs Jį paleisti.
ACT 3:14 Jūs nenorėjote Jį išlaisvinti, Šventąjį ir Teisųjį. Jūs reikalavote geriau paleisti žudiką!
ACT 3:15 Jūs nužudėte gyvybės Kūrėją, bet Dievas Jį vėl prikėlė iš numirusių. Jonas ir aš esame to įvykio liudininkai, nes po to, kai jūs nužudėte Jėzų, mes matėme Jį gyvą!
ACT 3:16 Jėzaus vardas išgydė šį žmogų. Jūs žinote, koks jis anksčiau buvo luošas. Tikėjimas Jėzaus vardu (tikėjimas duotas mums Dievo) taip tobulai išgydė jį.
ACT 3:17 Brangūs broliai, suprantu, kad jūs nežinodami šitaip pasielgėte su Jėzumi, tas pats gali būti pasakyta ir apie jūsų vadovus.
ACT 3:18 Dievas vykdė pažadą, ir Mesijas turėjo visa tai iškentėti.
ACT 3:19 Dabar pakeiskite savo nuomonę ir požiūrį į Dievą ir atsisukite į Jį, kad Jis galėtų jūsų nuodėmes nuplauti ir siųsti jums tuos nuostabius Viešpaties atgaivos laikus,
ACT 3:20 sugrąžindamas jums Jėzų, jūsų Mesiją.
ACT 3:21 Kaip pranašauta nuo senovės laikų, danguje Jam reikia pasilikti tol, kol visiškai bus atsižadėta nuodėmės.
ACT 3:22 Antai, Mozė yra pasakęs: „Viešpats Dievas jūsų tarpe pažadins Pranašą, kaip mane! Atidžiai paklausykite, ką Jis sako.
ACT 3:23 Kiekvienas, kas neklausys Jo, bus visiškai sunaikintas.“
ACT 3:24 Samuelis ir visi pranašai vėliau kalbėjo apie tai, kas vyksta šiandien.
ACT 3:25 Jūs, tų pranašų vaikai, esate susiję su Dievo pažadu, duotu jūsų protėviams – palaiminti visą pasaulį per žydų tautą. Tai Dievo duotas pažadas Abraomui.
ACT 3:26 Kai tik Dievas prikėlė Savo Tarną gyvenimui, Jis pirmiausia pasiuntė Jį jums, Izraelio žmonėms, kad palaimintų jus, apsaugodamas jus nuo nuodėmių.“
ACT 4:1 Jiems bekalbant su žmonėmis, priėjo prie jų aukštieji kunigai, šventyklos apsaugos viršininkas ir keletas sadukiejų.
ACT 4:2 Jie labai pyko, kad Petras su Jonu skelbė, jog Jėzus prisikėlė iš numirusių.
ACT 4:3 Jie suėmė juos, ir kadangi buvo jau vakaras, įmetė juos nakčiai į kalėjimą.
ACT 4:4 Bet daugelis žmonių, kurie girdėjo jų žodį, tuo patikėjo. Taip tikinčiųjų skaičius padidėjo iki penkių tūkstančių!
ACT 4:5 Atsitiko taip, kad kitą dieną žydų tautos vadovų taryba posėdžiavo Jeruzalėje.
ACT 4:6 Taip pat čia buvo vyriausias kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės.
ACT 4:7 Abu mokiniai buvo pastatyti prieš juos. „Kieno įkvėpti ir kieno vardu jūs tai padarėte?“ – reikalavo pasiaiškinti taryba.
ACT 4:8 Tada Petras, kupinas Šventosios Dvasios, jiems atsakė: „Gerbiami tautos vadovai ir vyresnieji,
ACT 4:9 jei mus šiandien klausinėjate apie geradarystę luošam žmogui, kaip jis buvo išgydytas,
ACT 4:10 leiskite man jums pranešti, kad tai buvo padaryta Mesijo, Jėzaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote, vardu ir galia, nes Dievas Jį prikėlė iš numirusių. Jo dėka šis žmogus čia stovi sveikas!
ACT 4:11 Nes Jėzus – Mesijas, kuris minimas Raštuose, bylojančiuose apie akmenį, išmestą kaip nebereikalingą, kuris tapo kertiniu akmeniu.
ACT 4:12 Nėra jokio kito išsigelbėjimo. Visame pasaulyje nėra nė vieno kito tokio vardo, kurio galėtų šauktis žmogus ir išsigelbėti.“
ACT 4:13 Taryba, matydama Petro ir Jono drąsą, patyrusi, kad tai paprasti beraščiai žmonės, labai nustebo ir aiškiai suprato, ką jiems davė buvimas su Jėzumi!
ACT 4:14 O taryba negalėjo abejoti dėl išgydymo, nes išgydytasis stovėjo kaip tik priešais juos.
ACT 4:15 Todėl jie liepė visiems pasišalinti, o patys ėmė tartis.
ACT 4:16 „Ką mes darysime su šiais žmonėmis? – klausė jie vienas kitą. – Mes negalime paneigti jų padaryto didžiulio stebuklo. Apie jį žino visi, kas yra Jeruzalėje.
ACT 4:17 Bet galbūt mes galime uždrausti jiems skelbti šią žinią. Mes prisakysime, kad šiukštu neskelbtų ir nemokytų Jėzaus vardu.“
ACT 4:18 Tad jie sukvietė vėl visus į vidų ir įsakė jiems daugiau niekada nekalbėti apie Jėzų.
ACT 4:19 Tačiau Petras ir Jonas atsakydami tarė: „Spręskite, ar Dievas nori, kad mes klausytume jūsų, o ne Jo!
ACT 4:20 Mes negalime nekalbėti apie tuos nuostabius dalykus, kuriuos darė Jėzus, nes patys matėme ir apie juos girdėjome iš Jėzaus lūpų!“
ACT 4:21 Tada taryba ir toliau jiems grasino. Pagaliau juos paleido, nes nežinojo, kaip nubausti nesukeliant maišto. Mat visi garbino Dievą už nuostabųjį stebuklą –
ACT 4:22 keturiasdešimt metų buvęs luošas žmogus taip stebuklingai išgijo!
ACT 4:23 Kai tik Petras ir Jonas buvo išlaisvinti, jie susirado kitus mokinius ir išpasakojo jiems viską, ką sakė taryba.
ACT 4:24 Tada visi tikintieji susitelkė šioje maldoje: „Viešpatie, dangaus, žemės, jūros ir viso, kas juose, Kūrėjau!
ACT 4:25 Tavo Šventoji Dvasia per mūsų protėvį, tavo tarną karalių Dovydą, kalbėjo: „Kodėl niršta ant Viešpaties pagonys? Kam neišmintingos tautos planuoja sąmokslus prieš Visagalį Dievą?
ACT 4:26 Žemės karaliai sukilo į kovą prieš Jį ir prieš pateptąjį Dievo Sūnų!“
ACT 4:27 Štai kas vyksta šiandien šiame mieste. Nes karalius Erodas, valdytojas Pilotas su visais romėnais, taip pat ir Izraelio žmonės yra susivieniję prieš Jėzų, Tavo pateptąjį Sūnų, Tavo Šventąjį Tarną.
ACT 4:28 Jie įvykdys tai, ką Tavo išmintinga jėga leis jiems padaryti.
ACT 4:29 O dabar, Viešpatie, išgirsk jų grasinimus, suteik saviesiems tarnams didelę drąsą atvirai skelbti,
ACT 4:30 siųsk Savo gydančią galią ir teįvyksta nepaprastų dalykų ir stebuklų Tavo Švento Tarno Jėzaus vardu.“
ACT 4:31 Jiems pasimeldus, sudrebėjo pastatas, kuriame jie buvo susirinkę, ir visi, prisipildę Šventosios Dvasios, galėjo drąsiai skelbti Dievo Žodį.
ACT 4:32 Visi tikintieji buvo vienminčiai ir turėjo tarsi vieną širdį, jokios nuosavybės nelaikė sava, viskuo dalinosi tarpusavyje.
ACT 4:33 Apaštalai sakė įtikinančius pamokslus apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir visi tikintieji buvo nuoširdūs, draugiški.
ACT 4:34 Jie nepažino skurdo, nes kurie turėjo žemės sklypus ir namus, juos parduodavo ir gautus pinigus atiduodavo apaštalams, kad jie atiduotų vargstantiems.
ACT 4:36 Pavyzdžiui, toks buvo Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu, „Paguodos sūnum.“ Jis buvo kilęs iš Kipro salos, Levio giminės.
ACT 4:37 Tai jis buvo vienas iš tų, kuris pardavė savo žemės sklypą, o pardavęs gautus pinigus atnešė apaštalams, kad jie padalintų vargstantiems.
ACT 5:1 Tačiau vienas žmogus, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavęs žemės sklypą,
ACT 5:2 atnešė tik dalį pinigų, tvirtindamas, kad tai buvo visa suma (jo žmona sutiko su šia apgavyste).
ACT 5:3 Bet Petras pasakė: „Ananijau, šėtonas užvaldė tavo širdį. Kai tu tvirtinai, kad tai visi pinigai, tu melavai Šventajai Dvasiai.
ACT 5:4 Turtas buvo tavo nuosavybė, ir tu galėjai tvarkyti jį kaip norėjai. Galėjai parduoti ar neparduoti. Ir pardavęs tu galėjai nuspręsti, kiek duoti. Kaip tu galėjai taip padaryti? Tu ne mums melavai, o Dievui.“
ACT 5:5 Ananijas, išgirdęs tuos žodžius, krito ant grindų ir mirė! Visi išsigando,
ACT 5:6 o jaunuoliai pridengė jį paklode, išnešė ir palaidojo.
ACT 5:7 Maždaug po kokių trijų valandų atėjo jo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę.
ACT 5:8 Petras ją paklausė: „Ar jūs pardavėte savo žemę už tokią ir tokią kainą?“ „Taip, už tiek“, – atsakė ji.
ACT 5:9 Bet Petras prabilo: „Kaip tu su savo vyru galėjai šitaip sugalvoti? Jūs susimokėte ir norėjote patikrinti, ar Dievas gali žinoti tai, kas iš tikrųjų vyksta? Lauke už durų dar tebėra jaunuoliai, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie taip pat ir tave išneš.“
ACT 5:10 Bematant ji susmuko ant grindų ir mirė. Atėjo jaunuoliai ir pamatė, kad ji mirus. Išnešė ją ir palaidojo šalia vyro.
ACT 5:11 Baimė apėmė visą bažnyčią ir visus kitus, kurie girdėjo, kas buvo atsitikę.
ACT 5:12 Tuo tarpu apaštalai nuolat rinkdavosi šventykloje, Saliamono salėje, ir darė dar daug nepaprastų stebuklų.
ACT 5:13 Kiti tikintieji nedrįso prie jų prisidėti, nors visi juos labai gerbė.
ACT 5:14 Augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį.
ACT 5:15 Sergantieji buvo gabenami į gatves lovose ir ant kilimėlių, kad Petrui einant, bent jo šešėlis kristų ant kai kurių gulinčiųjų.
ACT 5:16 Keliavo minios iš Jeruzalės priemiesčių ir nešė ligonius ir piktųjų dvasių apsėstuosius. Visi jie būdavo pagydomi.
ACT 5:17 Stiprų pavydą jautė aukščiausias kunigas, jo giminės ir draugai iš sadukiejų tarpo.
ACT 5:18 Jie suėmė apaštalus ir įmetė juos į viešą kalėjimą.
ACT 5:19 Bet naktį atėjo Viešpaties angelas, atidarė kalėjimo vartus, išvedė pro juos ir tarė:
ACT 5:20 „Eikite į šventyklą ir skelbkite žmonėms apie šį Gyvenimą!“
ACT 5:21 Auštant jie atvyko į šventyklą ir tuojau ėmė mokyti. Vėliau rytą vyriausias kunigas ir jo šalininkai atvyko į šventyklą ir, sukvietę žydų tarybą ir visą Senatą, nusiuntė tarnus, kad atvestų apaštalus, kuriuos nusprendė patraukti teisman.
ACT 5:22 Kai į kalėjimą atvyko tarnai, vyrų ten nebuvo, todėl jie, grįžę į tarybą, pranešė:
ACT 5:23 „Kalėjimo durys buvo užrakintos, sargai stovėjo lauke; kai atidarėme vartus, viduje nieko nebuvo.“
ACT 5:24 Šventyklos apsaugos viršininkas ir aukštieji kunigai, tai išgirdę, sumišę stebėjosi, kas bus toliau ir kuo visa tai baigsis!
ACT 5:25 Tuo metu kažkas pranešė, kad vyrai, kuriuos jie įkalino, stovi šventykloje ir moko žmones!
ACT 5:26 Šventyklos apsaugos kapitonas nuėjo su kariais ir suėmė juos (be prievartos, nes bijojo žmonių, kad jų neužmuštų, jei jie šiurkščiau elgtųsi su mokiniais).
ACT 5:27 Jie atvedė apaštalus į tarybą.
ACT 5:28 „Negi mes jums nesakėme, kad daugiau niekada neprasitartumėte apie Jėzų? – paklausė vyriausias kunigas. – O štai jūs savo mokslu užtvindėte visą Jeruzalę ir norite ant mūsų galvų užtraukti To Žmogaus kraują!“
ACT 5:29 Bet Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti daugiau negu žmonių.
ACT 5:30 Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte prikaldami prie kryžiaus.
ACT 5:31 Tada Savo galinga jėga Dievas išaukštino Jį kaip Kunigaikštį ir Išgelbėtoją, kad Izraelis turėtų progą atgailauti ir kad būtų atleistos jūsų nuodėmės.
ACT 5:32 O mes esame tų įvykių liudininkai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikia visiems, Jam paklūstantiems.“
ACT 5:33 Tuomet taryba baisiai įširdo ir nusprendė juos užmušti.
ACT 5:34 Bet pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis (labai gerbiamas žmonių tarpe įstatymo mokytojas), ir pareikalavo, kad jam kalbant iš tarybos būtų išvesti apaštalai.
ACT 5:35 Tada jis kreipėsi į savo kolegas: „Izraelio vyrai, pagalvokite, ką daryti su šitais žmonėmis.
ACT 5:36 Prieš kurį laiką gyveno jaunuolis Teudas, kuris laikė save kažkuo nepaprastu. Jam pritarė apie keturi šimtai žmonių, bet jis buvo užmuštas, jo pasekėjai ramiai išsiskirstė.
ACT 5:37 Po jo, gyventojų surašymo dienomis, buvo Judas iš Galilėjos. Dalis žmonių tapo jo mokiniais ir sekė paskui jį. Bet ir jis mirė, o jo pasekėjai išsiskirstė.
ACT 5:38 Todėl aš patariu palikti tuos žmones ramybėje. Jei tai, ko jie moko ir daro, kyla iš jų pačių, viskas greitai žlugs savaime.
ACT 5:39 Bet jei tai iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti, nebent jei stotumėte į kovą prieš pati Dievą.“
ACT 5:40 Taryba paklausė jo patarimo. Pasišaukė apaštalus, nuplakdino juos, paleido ir liepė niekada nebekalbėti apie Jėzų.
ACT 5:41 O jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad Dievas palaikė juos vertais kentėti panieką dėl Jo vardo.
ACT 5:42 Jie nesiliovė kiekvieną dieną namuose ir šventykloje mokyti, kad Jėzus yra Mesijas.
ACT 6:1 Tikinčiųjų skaičiui greitai augant, kilo nepasitenkinimas. Tie, kurie kalbėjo tik graikiškai, skundėsi, kad buvo diskriminuojamos jų našlės, kad joms kasdien aprūpinimui nebūdavo duodama tiek pat maisto, kiek gaudavo moterys, kalbančios hebrajiškai.
ACT 6:2 Tuomet dvylika apaštalų sušaukė visų tikinčių susirinkimą ir tarė: „Mes turėtume leisti laiką melsdamiesi, o ne sudarinėdami maitinimo programas.
ACT 6:3 Dabar, brangūs broliai, apsižvalgykime aplinkui ir išrinkime septynis vyrus, išmintingus ir kupinus Šventosios Dvasios, turinčius gerą vardą. Mes jiems pavesime šį reikalą.
ACT 6:4 Tada mes galėsime atsidėti maldai ir mokymui.“
ACT 6:5 Šitas pasiūlymas pasirodė tinkamas visam susirinkimui, ir jie išsirinko Steponą (vyrą, kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios), Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną, Mikalojų iš Antiochijos (pagonį, atsivertėlį į žydų tikėjimą, kuris tapo krikščioniu).
ACT 6:6 Tuos septynis pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi dėjo ant jų rankas ir laimino.
ACT 6:7 Dievo Žodžio buvo mokoma vis didesnėse grupėse, o mokinių skaičius Jeruzalėje labai išaugo. Taip pat atsivertė daugelis žydų kunigų.
ACT 6:8 Steponas, kupinas tikėjimo ir Šventosios Dvasios, darė daugelį stebuklų.
ACT 6:9 Vieną dieną keletas vyrų iš žydų libertinų sinagogos pradėjo su juo ginčytis, o prie jų greitai prisijungė žydai iš Kirėnės, Egipto Aleksandrijos ir Turkijos provincijų, Kilikijos bei Azijos.
ACT 6:10 Bet niekas negalėjo pasipriešinti Stepono išminčiai ir dvasiai.
ACT 6:11 Taigi jie pasikvietė keletą vyrų, kad šie meluotų. O tie tvirtino girdėję Steponą piktžodžiaujantį Mozei ir net Dievui.
ACT 6:12 Šis kaltinimas sukurstė liaudį. Ji įtūžo ant Stepono. Žydų vadovai suėmė jį ir nuvedė į tarybą.
ACT 6:13 Pasamdyti liudytojai melavo, kad Steponas nuolat kalba prieš šventyklą ir Mozės įstatymus.
ACT 6:14 Jie sakė: „Mes girdėjome jį sakantį, kad šis jaunuolis, Jėzus iš Nazareto, sugriaus šventyklą ir atmes visus Mozės įstatymus!“
ACT 6:15 Tą akimirką taryba pamatė, jog Stepono veidas suspindo!
ACT 7:1 Tada vyriausiasis kunigas paklausė jį: „Ar tie kaltinimai teisingi?“
ACT 7:2 Štai koks ilgas buvo Stepono atsakymas: „Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Irake dar prieš jam persikeliant į Siriją
ACT 7:3 ir liepė išeiti iš savo gimtojo krašto, atsisveikinti su giminėmis ir leistis į kelionę ton šalin, kurią Dievas jam parodys.
ACT 7:4 Tada jis paliko Chaldėjų kraštą ir apsigyveno Harane, Sirijoje, iki savo tėvo mirties. Iš ten Dievas atvedė jį čia, Izraelio žemėn,
ACT 7:5 bet nesuteikė jam nė mažyčio žemės plotelio. Tačiau Dievas pažadėjo, kad galiausiai jam ir jo palikuonims (nors jis buvo bevaikis!) priklausys visa šalis.
ACT 7:6 Dievas taip pat jam pasakė, kad šitie jo palikuonys paliks savo šalį ir gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir 400 metų vergaus.
ACT 7:7 „Bet Aš nubausiu tautą, kuri juos pavergs, – jam pasakė Dievas. – Vėliau Mano žmonės sugrįš į šią Izraelio valstybę ir čia Mane garbins.“
ACT 7:8 Ir tuomet Dievas davė atlikti Abraomui apipjaustymo apeigą, kaip Dievo ir Abraomo žmonių susitarimą. Taigi, suėjus aštuonioms dienoms, Abraomo sūnus Izaokas buvo apipjaustytas. Izaokas tapo Jokūbo tėvu, o Jokūbui gimė dvylika vaikų, kurie tapo žydų tautos patriarchais.
ACT 7:9 Šie iš pavydo broliui pardavė Juozapą į Egiptą kaip vergą. Bet Dievas buvo su juo.
ACT 7:10 Jis apsaugojo Juozapą nuo sielvarto ir suteikė išminties Egipto karaliaus, faraono, akivaizdoje. Dievas davė Juozapui nepaprastą išmintį, todėl faraonas paskyrė ji Egipto valdovu, pavesdamas jam ir savo rūmų reikalus.
ACT 7:11 Bet Egipte ir Kanaano žemėje kilo badas, ir mūsų protėviai atsidūrė dideliame varge.
ACT 7:12 Jokūbas išgirdo, kad Egipte dar yra javų, ir išsiuntė savo sūnus, kad nupirktų truputį.
ACT 7:13 Kai jie atvyko į Egiptą antrą kartą, Juozapas leidosi atpažįstamas, ir broliai buvo pristatyti faraonui.
ACT 7:14 Tada Juozapas pakvietė savo tėvą Jokūbą ir visų brolių šeimas, iš viso septyniasdešimt penkis asmenis, kad atvyktų į Egiptą.
ACT 7:15 Šitaip Jokūbas atkeliavo į Egiptą, kur mirė jis ir visi jo sūnūs.
ACT 7:16 Juos visus pargabeno į Sichemą ir palaidojo kape, kurį Abraomas buvo nupirkęs Sicheme iš Emoro sūnų.
ACT 7:17 Artinantis laikui, kai Dievas turėjo išpildyti Abraomui duotą pažadą išlaisvinti jo palikuonis iš vergijos, Egipte labai išaugo žydų skaičius. Tačiau tuo metu buvo karūnuotas karalius, kuris negerbė Juozapo atminimo.
ACT 7:19 Šis karalius rengė sąmokslą prieš mūsų giminę, versdamas mūsų protėvius pamesti savo vaikus laukuose.
ACT 7:20 Tuo metu gimė dieviško grožio vaikas – Mozė. Jo tėvai slėpė jį tris mėnesius namuose,
ACT 7:21 o kai nebegalėjo laikyti jo paslėpę, turėjo jį palikti. Jį rado faraono duktė ir paėmė auginti, įsūnijo bei
ACT 7:22 mokė visos Egipto išminties. Taip jis tapo galingu valdovu ir oratoriumi.
ACT 7:23 Vieną dieną, artėjant keturiasdešimtajam gimtadieniui, jam kilo mintis aplankyti savo brolius izraelitus.
ACT 7:24 To apsilankymo metu jis pamatė egiptietį, nedorai besielgiantį su izraelitu. Mozė keršydamas užmušė egiptietį.
ACT 7:25 Mozė tikėjosi, kad broliai supras, jog Dievas jį siuntė jiems padėti, bet šie nieko nesuprato.
ACT 7:26 Kitą dieną jis vėl juos aplankė ir pamatė besivaidijančius du izraelitus. Mozė mėgino juos sutaikyti, sakydamas: „Vyrai, jūs esate broliai! Todėl neturite šitaip kovoti. To neturite daryti.“
ACT 7:27 Bet tasai, kuris buvo nuskriaudęs artimą, liepė Mozei rūpintis savais reikalais. „Kas tave paskyrė mūsų valdovu ar teisėju? – klausė jis. –
ACT 7:28 Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?“
ACT 7:29 Tada Mozė pabėgo iš šalies, apsigyveno Madiano krašte, kur gimė jo du sūnūs.
ACT 7:30 Po keturiasdešimties metų dykumoje, netoli Sinajaus kalno, jam pasirodė angelas degančio krūmo liepsnose.
ACT 7:31 Mozė tai matė ir stebėjosi, kas ten yra; kai jis nubėgo pasižiūrėti, pakvietė Viešpaties balsas:
ACT 7:32 „Aš esu tavo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas.“ Mozė ėmė drebėti iš baimės ir nedrįso pažvelgti.
ACT 7:33 O Viešpats jam tarė: „Nusiauk apavą, nes tu stovi ant šventos žemės.
ACT 7:34 Aš mačiau Egipte Savo tautos skausmą ir verksmą. Aš nužengiau jų išvaduoti. Tad ateik čionai! Aš ketinu tave pasiųsti į Egiptą.“
ACT 7:35 Ir tuo būdu Dievas sugrąžino tą, kurį pirma jo žmonės atmetė, sakydami: „Kas tave paskyrė vadovu ir mūsų teisėju?“
ACT 7:36 Mozė buvo siųstas kaip valdovas ir išgelbėtojas. Daugybės įsimintinų stebuklų pagalba jis išvedė juos iš Egipto, pervedė per Raudonąją jūrą ir vedžiojo keturiasdešimt metų dykumoje.
ACT 7:37 Pats Mozė Izraelio žmonėms yra pasakęs: „Dievas pažadins Pranašą iš jūsų brolių tarpo, panašiai kaip mane.“
ACT 7:38 Tai buvo tikra tiesa, nes Mozė tarpininkavo tyruose tarp Izraelio žmonių ir angelo, kuris Sinajaus kalne perdavė jiems Dievo įsakymą – gyvąjį žodį.
ACT 7:39 Bet mūsų tėvai atmetė Mozę ir norėjo grįžti į Egiptą.
ACT 7:40 Jie sakė Aaronui: „Padirbdink mums dievų, kurie parvestų mus atgal, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, išvedusiam mus iš Egipto.“
ACT 7:41 Tokiu būdu jie pasidirbo dievą – aukso veršį – ir ėmė aukoti jam atnašą. Jie džiaugėsi savo rankų darbu.
ACT 7:42 Dievas nusigręžė nuo jų, apleido juos, leisdamas jiems tarnauti saulei, mėnuliui, žvaigždėms kaip dievams! Amoso pranašysčių knygoje Viešpats klausia: „Negi Man, Izraeli, tu aukojai būdamas dykumoje šituos keturiasdešimt metų?
ACT 7:43 Tu iš tiesų domiesi pagoniškais dievais – Molochu, dievo Romfos žvaigžde ir visais stabais, kuriuos pasidirbote, kad galėtumėte juos garbinti. Todėl pasiųsiu jus į nelaisvę toli, anapus Babilono.“
ACT 7:44 Mūsų protėviai per dykumą gabenosi su savimi kilnojamą šventyklą – tabernakulį. Jame jie laikė akmenines plokštes, ant kurių buvo užrašyti Dešimt įsakymų. Šis tabernakulis buvo sukurtas tiksliai pagal angelo Mozei duotą planą.
ACT 7:45 Metams bėgant, kada Jozuė kovojo prieš pagonių gentis, šį tabernakulį pasiėmė su savimi į naująją žemę ir naudojo iki karaliaus Dovydo laikų.
ACT 7:46 Dievas nuoširdžiai palaimino Dovydą. Dovydas paprašė ypatingos teisės statyti šventovę Jokūbo Dievui.
ACT 7:47 Saliamonas ją pastatė,
ACT 7:48 tačiau Dievas negyvena šventovėse, sukurtose žmogaus rankomis.
ACT 7:49 „Dangus – Man sostas, o žemė – suolelis Mano kojoms“, – sako Viešpats per Savo pranašus. „Kokius namus jūs Man statysite? – klausia Viešpats. – Ar Aš juose pasiliksiu?
ACT 7:50 Argi ne Aš sukūriau dangų ir žemę?“
ACT 7:51 Jūs – užsispyrę stabmeldžiai! Negi jūs amžinai priešinsitės Šventajai Dvasiai? Taip darė jūsų tėvai, ir jūs taip darote!
ACT 7:52 Paminėkite nors vieną pranašą, kurio nepersekiojo jūsų tėvai? Jie netgi žudydavo tuos, kurie pranašavo Teisiojo atėjimą, – Mesijo, kurį jūs išdavėte ir nužudėte.
ACT 7:53 Taip, jūs sąmoningai sulaužėte Dievo įsakymus, nors juos gavote iš angelų rankų.“
ACT 7:54 Žydų vadovai labai įsižeidė dėl Stepono kaltinimų ir įniršę ėmė ant jo griežti dantis.
ACT 7:55 O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, ramiai žvelgė aukštyn į dangų, išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje!
ACT 7:56 Ir tuojau pasakė: „Štai matau dangų atvirą ir Jėzų, Mesiją, stovintį Dievo dešinėje!“
ACT 7:57 Tada, baisiai rėkdami ir stumdydamiesi, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė ji,
ACT 7:58 išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai – budeliai – nusivilko švarkus ir padėjo juos prie jaunuolio Sauliaus kojų.
ACT 7:59 Kai žudikai svaidė akmenis į Steponą, jis meldėsi: „Viešpatie Jėzau, priimk mano sielą.“
ACT 7:60 Jis suklupęs šaukė: „Viešpatie, nelaikyk jų elgesio nuodėme!“ Ir ištaręs tuos žodžius, mirė.
ACT 8:1 Saulius visiškai pritarė Stepono nužudymui. Ir nuo tos dienos prasidėjo didelė tikinčiųjų persekiojimo banga, palietusi Jeruzalės bažnyčią. Visi, išskyrus apaštalus, pasklido po Judėją ir Samariją.
ACT 8:2 Bet atėjo keletas pamaldžių žydų ir su didele širdgėla palaidojo Steponą.
ACT 8:3 Saulius lyg laukinis siautėjo visur, persekiodamas tikinčiuosius. Įsiverždavo net į privačius namus, nežiūrėdamas, ar vyrai, ar moterys, suimdavo juos ir grūsdavo į kalėjimą.
ACT 8:4 Pabėgę iš Jeruzalės, tikintieji visur sakė pamokslus ir skelbė gerąją naujieną apie Jėzų! Pavyzdžiui,
ACT 8:5 Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir ten pasakojo žmonėms apie Kristų.
ACT 8:6 Minios įdėmiai klausėsi, nes Jis darė daug stebuklų.
ACT 8:7 Buvo išvaryta daug piktųjų dvasių, kurios šaukdamos palikdavo savo aukas, buvo išgydyta daug paralyžiuotųjų ir šlubų.
ACT 8:8 Taigi tame mieste buvo daug džiaugsmo!
ACT 8:9 Tai buvo vyras, vardu Simonas, ilgą laiką buvęs žiniuonis, labai įtakingas, išdidus, nes jis galėjo padaryti nepaprastus dalykus. Samariečiai kalbėjo apie jį kaip apie Mesiją.
ACT 8:12 Bet dabar jie įtikėjo Pilypo žodžiu, kad Jėzus yra Mesijas, ir jo žodžiais apie Dievo karalystę. Buvo pakrikštyta daug vyrų ir moterų.
ACT 8:13 Tada ir Simonas įtikėjo, pasikrikštijo ir ėmė sekti paskui Pilypą. Jis buvo labai nustebintas Pilypo daromais stebuklais.
ACT 8:14 Kai apaštalai Jeruzalėje išgirdo, kad Samarijos žmonės priėmė Dievo Žodį, jie nusiuntė tenai Petrą ir Joną.
ACT 8:15 Vos tik jiems atvykus, jie ėmė melstis, kad tie nauji tikintieji gautų Šventąją Dvasią.
ACT 8:16 Mat Ji dar nebuvo nė vieno iš jų aplankiusi. Jie dar tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.
ACT 8:17 Tuomet Petras ir Jonas ant tikinčiųjų dėjo rankas, šitaip įkvėpdami Šventąją Dvasią.
ACT 8:18 Kai Simonas pamatė, kad Šventoji Dvasia aplanko žmones, kai apaštalas laimino juos, jis panoro nusipirkti šią galią.
ACT 8:19 „O, kad ir aš turėčiau tokią galią, kad ir man uždėjus rankas ant žmonių, juos aplankytų Šventoji Dvasia!“ – sušuko jis.
ACT 8:20 Bet Petras tarė jam: „Tavo pinigai žus kartu su tavimi, nes manai, kad Dievo dovana yra nuperkama.
ACT 8:21 Šis dalykas neatneš tau laimės, nes tu nesi teisus prieš Dievą.
ACT 8:22 Nusigręžk nuo didelės nedorybės ir melskis. Galbūt Dievas dar atleis tavo piktas mintis,
ACT 8:23 nes tu esi pavydus ir nuodėmingas.“
ACT 8:24 „Melskite už mane, – sušuko Simonas, – kad manęs neištiktų tie baisūs dalykai.“
ACT 8:25 Paliudiję ir paskelbę Dievo Žodį Samarijoje, Petras ir Jonas pasuko atgal į Jeruzalę, pakeliui sustodami keliuose samariečių kaimuose, kad perduotų žmonėms Dievo Žodį.
ACT 8:26 Viešpaties angelas prabilo į Pilypą, tardamas: „Vidurdienį eik ant kelio, kuris vingiuoja iš Jeruzalės per Gazos dykumą.“
ACT 8:27 Taip jis ir padarė. Ir štai bevažiuojąs Etiopijos iždo valdytojas, eunuchas, turintis didelę įtaką karalienės Kandakės rūmuose. Jis buvo nuvykęs į Jeruzalę pasimelsti,
ACT 8:28 o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas vežime, garsiai skaitė iš pranašo Izaijo knygos.
ACT 8:29 Šventoji Dvasia tarė Pilypui: „Eik greta šito vežimo.“
ACT 8:30 Pribėgęs jis išgirdo, ką etiopas skaito, ir todėl paklausė: „Ar supranti, ką skaitai?“
ACT 8:31 „Žinoma, ne! – šis atsiliepė. – Kaip aš galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?“ Jis paprašė Pilypą lipti į vežimą ir sėsti šalia.
ACT 8:32 Rašto vieta, kurią jis skaitė, buvo tokia: „Jis buvo vedamas kaip avis, vedama pjauti, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, taip ir Jis neatvėrė Savo burnos.
ACT 8:33 Jis liko pažemintas, todėl nebuvo nuteistas. Ir kas gali apsakyti Jo giminę, jeigu Jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!“
ACT 8:34 Eunuchas paklausė Pilypą: „Ar Izaijas kalbėjo apie save ar apie ką kitą?“
ACT 8:35 Todėl Pilypas pradėjo nuo minėtos Rašto vietos ir dar daug ką papasakojo jam apie Jėzų.
ACT 8:36 Keliaudami toliau, jie privažiavo nedidelį vandens telkinį. Eunuchas prabilo: „Žiūrėkite! Vanduo! Kodėl negaliu būti pakrikštytas?“
ACT 8:37 „Gali, – atsakė Pilypas, – jei tiki visa širdimi.“ Eunuchas atsakė: „Aš tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus.“
ACT 8:38 Jie sustojo ir nuėjo į vandenį, kur Pilypas eunuchą pakrikštijo.
ACT 8:39 Kai jie išlipo iš vandens, Viešpaties Dvasia pasiėmė Pilypą. Eunuchas niekada daugiau jo nematė, bet keliavo toliau džiaugdamasis.
ACT 8:40 Tuo tarpu Pilypas atsidūrė Azote! Pakeliui į Cezarėją jis skelbė gerąją naujieną visuose miestuose.
ACT 9:1 O Saulius, grasindamas ir degdamas noru sunaikinti Jeruzalėje kiekvieną krikščionį,
ACT 9:2 nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir pareikalavo rašto, adresuoto Damasko sinagogoms, kuriame joms buvo nurodyta dalyvauti persekiojant visus ten gyvenančius tikinčiuosius, vyrus ir moteris, kad jis galėtų juos suimtus gabenti į Jeruzalę.
ACT 9:3 Su šia misija besiartinant prie Damasko, apšvietė jį dangaus šviesa!
ACT 9:4 Parpuolęs ant žemės, jis išgirdo balsą: „Sauliau! Sauliau! Kam Mane persekioji?“
ACT 9:5 „Kas Tu esi, Viešpatie“, – paklausė Saulius. O balsas atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji!
ACT 9:6 Dabar kelkis, eik į miestą ir lauk Mano tolimesnių nurodymų.“
ACT 9:7 Sauliaus draugai nustebę stovėjo be žado, nes jie girdėjo kažkieno balsą, tačiau nieko nematė.
ACT 9:8 Saulius atsikėlė nuo žemėsir pasijuto besąs aklas. Ji reikėjo nuvesti į Damaską, ir ten
ACT 9:9 tris dienas jis nieko nevalgė ir negėrė.
ACT 9:10 Damaske gyveno tikintysis, vardu Ananijas. Apsireiškęs Viešpats jam kalbėjo: „Ananijau!“ „Taip, Viešpatie!“ – atsakė jis.
ACT 9:11 Viešpats pasakė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, surask Judo namus ir teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Jis dabar meldžiasi,
ACT 9:12 nes regėjime Aš jam parodžiau vyrą, vardu Ananijas, ateinantį uždėti ant jo rankas, kad jis vėl praregėtų.“
ACT 9:13 „Bet, Viešpatie, aš esu girdėjęs apie baisius dalykus, kuriuos šis žmogus padarė tikintiesiems Jeruzalėje, – sušuko Ananijas. –
ACT 9:14 Mes girdime, kad jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suimti visus, kurie šaukiasi Tavojo vardo!“
ACT 9:15 Bet Viešpats pasakė: „Eik ir daryk, kaip sakau. Saulius yra Mano išrinktasis, kuris neš Mano žodžius tautoms ir karaliams, o taip pat ir Izraelio žmonėms.
ACT 9:16 Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl Manęs.“
ACT 9:17 Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, rado Saulių, uždėjo ant jo rankas ir tarė: „Broli Sauliau, Viešpats Jėzus, kuris pasirodė tau kelyje, atsiuntė mane, kad tau įkvėpčiau Šventąją Dvasią ir atgautum regėjimą.“
ACT 9:18 Akimirksniu (atrodė tartum nuo jo akių žvynai nukrito) Saulius atgavo regėjimą ir tuojau pat buvo pakrikštytas.
ACT 9:19 Po to užvalgęs įgijo jėgų. Saulius, pabuvęs kelias dienas su tikinčiaisiais Damaske,
ACT 9:20 nuėjo ir sinagogose visiems skelbė gerąją naujieną apie Jėzų, kad Jis iš tiesų yra Dievo Sūnus.
ACT 9:21 Visi, kurie tatai girdėjo, stebėjosi ir klausinėjo: „Ar čia ne tas pats, kuris taip žiauriai persekiojo Jėzaus pasekėjus Jeruzalėje? – klausė jie. – Argi jis nėra atvykęs jų suimti?“
ACT 9:22 Saulius vis karščiau kalbėjo ir Damasko žydai negalėjo pakęsti tų įrodymų, kad Jėzus iš tiesų yra Mesijas.
ACT 9:23 Po kurio laiko žydų vadovai nusprendė jį nužudyti.
ACT 9:24 Bet Saulius žinojo jų planą. Jie tykojo jo prie miesto vartų dieną ir naktį, pasiruošę jį nužudyti.
ACT 9:25 Taigi nakčia keletas mokinių pintinėje nuleido jį per miesto sienos angą žemyn.
ACT 9:26 Atvykęs į Jeruzalę, jis stengėsi susitikti su tikinčiaisiais, bet jie visi jo bijojo. Jie manė, kad jis apgaudinėja.
ACT 9:27 Tada Barnabas nusivedė jį pas apaštalus ir jiems papasakojo, kaip Saulius regėjęs Viešpatį kelyje į Damaską ir ką Viešpats jam sakė, o taip pat kalbėjo apie tai, kaip jis nuoširdžiai mokė Jėzaus vardu.
ACT 9:28 Tik tada jie jį priėmė, ir Saulius nuolat būdavo su tikinčiaisiais ir
ACT 9:29 drąsiai mokė Viešpaties vardu. Bet keletas graikiškai kalbančių žydų, su kuriais jis ginčijosi, nutarė Saulių nužudyti.
ACT 9:30 Kai kiti tikintieji išgirdo apie pavojų, jie nugabeno jį į Cezarėją ir tada išsiuntė namo, į Tarsą.
ACT 9:31 Tuo tarpu bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje, Samarijoje džiaugėsi ramybe. Vis augo bažnyčios galia ir tikinčiųjų skaičius. Tikintieji išmoko gyventi Dievo baimėje, globojami Šventosios Dvasios.
ACT 9:32 Petras keliavo iš vienos vietos į kitą, lankydamas juos. Bekeliaudamas aplankė tikinčiuosius, gyvenančius Lidoje.
ACT 9:33 Ten jis sutiko žmogų, vardu Enėjas. Jis buvo paralyžiuotas ir aštuonerius metus ligos prirakintas prie lovos.
ACT 9:34 Petras jam tarė: „Enėjau! Jėzus Kristus teišgydo tave! Kelkis ir pasiklok lovą.“ Ir bematant jis buvo išgydytas.
ACT 9:35 Tada visi Lidos ir Sarono gyventojai, pamatę jį vaikštantį, atsivertė į Viešpatį.
ACT 9:36 Jopėje buvo tikinčioji moteris, vardu Tabita, išvertus Dorkadė (Gazelė), kuri buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis.
ACT 9:37 Tomis dienomis ji susirgo ir mirė. Jos draugai pašarvojo ją aukštutiniame kambaryje.
ACT 9:38 Bet mokiniai išgirdo, jog netoliese Lidoje yra Petras, todėl jie pasiuntė du vyrus, kad šie paprašytų Petrą su jais grįžti į Jopę.
ACT 9:39 Taip jis ir padarė. Kai tik Petras atvyko, jie nusivedė jį į viršų, kur gulėjo Tabita. Kambarys buvo pilnas verkiančių našlių, kurios viena kitai rodė Tabitos joms pasiūtus rūbus.
ACT 9:40 Bet Petras liepė joms visoms išeiti iš kambario. Tada jis atsiklaupė ir ėmė melstis. Pasisukęs į lavoną, tarė: „Kelkis, Tabita!“, ir ji atmerkė akis! Pamačiusi Petrą, ji atsisėdo.
ACT 9:41 Jis padavė jai ranką ir padėjo atsikelti. Sukvietęs tikinčiuosius ir našles, parodė ją gyvą.
ACT 9:42 Žinia pasklido mieste, ir daugelis įtikėjo Viešpatį.
ACT 9:43 Petras ilgą laiką pasiliko Jopėje pas vieną kailiadirbį Simoną.
ACT 10:1 Cezarėjoje gyveno romėnų armijos karininkas Kornelijus, italų kohortos šimtininkas.
ACT 10:2 Jis buvo pamaldus žmogus, giliai nuolankus, kaip ir visi jo namiškiai. Jis dosniai šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui.
ACT 10:3 Vieną popietę, apie trečią valandą, kai jis nemiegojo, regėjime pamatė Dievo angelą, kuris tarė: „Kornelijau!“
ACT 10:4 Kornelijus pažvelgė į jį išsigandęs. „Kas yra, Viešpatie?“ – jis paklausė angelo. Angelas jam atsakė: „Tavo maldos ir išmaldos Dievo akyse neliko nepastebėtos!
ACT 10:5 Pasiųsk keletą vyrų į Jopę, kad surastų žmogų, vardu Simonas Petras,
ACT 10:6 kuris svečiuojasi pas Simoną kailiadirbį, kurio namai stovi ant jūros kranto, ir pakviesk, kad jis ateitų tavęs aplankyti.“
ACT 10:7 Vos tik angelas pasitraukė, Kornelijus pasišaukė du namiškius tarnus ir vieną pamaldų kareivį iš patarnautojų
ACT 10:8 ir visa, kas atsitiko, jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę.
ACT 10:9 Rytojaus dieną, jiems besiartinant prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio pasimelsti. Buvo vidurdienis, ir jis pasijuto išalkęs. Bet kol buvo ruošiamas maistas, jį aplankė Šventoji Dvasia.
ACT 10:11 Jis pamatė atsivėrusį dangų ir didelę storą drobinę paklodę lyg maršką, už keturių kampų nuleidžiamą ant žemės.
ACT 10:12 Joje buvo įvairiausių gyvūnų, gyvačių ir paukščių (žydų draudžiamų vartoti maistui).
ACT 10:13 Tada balsas jam pasakė: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk ką nori!“
ACT 10:14 „Viešpatie, niekada gyvenime aš nevalgiau tokių sutvėrimų, nes žydų įstatymai juos draudžia valgyti“, – atsakė Petras.
ACT 10:15 Balsas vėl kalbėjo: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“
ACT 10:16 Regėjimas pasikartojo tris kartus. Tada drobinis padėklas vėl pakilo į dangų.
ACT 10:17 Petras buvo tarsi pritrenktas. Ką regėjimas galėtų reikšti? Ką jam reikia daryti? Kaip tik tada Kornelijaus siųsti vyrai rado namą ir, stovėdami už vartų,
ACT 10:18 teiravosi, ar Simonas Petras gyvena šioje vietoje!
ACT 10:19 Tuo tarpu, kol Petras buvo regėjimo apstulbintas, Šventoji Dvasia jam pasakė: „Trys vyrai ieško tavęs.
ACT 10:20 Lipk žemyn, sutik juos ir keliauk su jais. Viskas tvarkoje. Tai aš juos siunčiau.“
ACT 10:21 Taip Petras nulipo žemyn ir tarė: „Štai ir aš, kurio ieškote. Su kokiu reikalu atėjote?“
ACT 10:22 Tada jie papasakojo jam apie romėnų karininką Kornelijų, teisų ir pamaldų, visų žydų didžiai gerbiamą žmogų, gavusį angelo nurodymą pasikviesti Petrą į savo namus ir išklausyti jo pamokymų.
ACT 10:23 Taigi Petras pasikvietė juos į vidų ir priglaudė nakčiai. Kitą rytą jis iškeliavo su jais, lydimas keleto kitų tikinčiųjų iš Jopės.
ACT 10:24 Rytojaus dieną jie atvyko į Cezarėją. Kornelijus jau laukė jo, sukvietė gimines ir artimuosius draugus.
ACT 10:25 Petrui įėjus į jo namus, Kornelijus puolė prie jo kojų, išreikšdamas jam pagarbą.
ACT 10:26 Bet Petras pasakė: „Kelkis! Aš ne Dievas!“
ACT 10:27 Jis atsikėlė, ir jie kurį laiką kalbėjosi, tada įėjo į vidų, kur buvo susirinkę žmonės.
ACT 10:28 Petras prabilo: „Jūs žinote, kad man nedera vaikščioti po pagonių namus. Bet regėjime man Viešpats parodė, kad negalima jokio žmogaus laikyti žemesniu.
ACT 10:29 Taigi atvykau, kai tik mane pakvietė. Dabar pasakykite, kokiu reikalu mane pakvietėte?“
ACT 10:30 Kornelijus atsakė: „Prieš keturias dienas aš meldžiausi įprastą popietės valandą. Tik štai stojo prieš mane vyras spindinčiais drabužiais!
ACT 10:31 Jis man tarė: „Kornelijau, tavo maldos išklausytos ir Dievas prisiminė tavo maldas.
ACT 10:32 Dabar siųsk keletą vyrų į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru, kuris apsistojęs kailiadirbio namuose prie jūros.“
ACT 10:33 Taigi aš tuojau pasiunčiau pas tave žmones, o tu gerai padarei, kad taip greitai atvykai. Štai mes dabar čia, Viešpaties akivaizdoje, laukiame norėdami išgirsti, kas tau Viešpaties įsakyta!“
ACT 10:34 Tada Petras atsakė: „Aš labai aiškiai matau, kad žydai ne vieni yra Dievo mylimi!
ACT 10:35 Kiekvienoje tautoje yra Jį garbinančių geradarių, ir jie Jam mieli.
ACT 10:36 Aš esu tikras, kad jūs girdėjote apie gerąją naujieną Izraelio žmonėms. Per Jėzų Mesiją, kuris yra visos kūrinijos Viešpats, ateina ramybė.
ACT 10:37 Ši naujiena pasklido po visą Judėją po Jono Krikštytojo misijos Galilėjoje.
ACT 10:38 Jūs taip pat žinote, kad Jėzui iš Nazareto Dievas įkvėpė Šventąją Dvasią ir suteikė galybę, todėl Jis keliavo darydamas gera ir gydydamas visus piktųjų dvasių apsėstuosius, nes Dievas buvo su Juo.
ACT 10:39 Mes, apaštalai, esame liudininkai to, ką Jis yra padaręs Izraelyje ir Jeruzalėje, kur Jis buvo nužudytas ant kryžiaus.
ACT 10:40 Bet trečią dieną Dievas Jį prikėlė iš numirusių, leido Jam pasirodyti ne visai tautai, bet Dievo iš anksto paskirtiems žmonėms.
ACT 10:42 Jis mus siuntė visur skelbti gerąją naujieną ir liudyti, kad Jėzus – Dievo paskirtasis, visų gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjas.
ACT 10:43 Apie Jį visi pranašai liudijo sakydami, kad kiekvienas, kas Juo tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą.“
ACT 10:44 Petrui pasakojant tuos dalykus, Šventoji Dvasia aplankė visus, kurie klausėsi jo žodžio.
ACT 10:45 Žydai, kurie buvo atvykę drauge su Petru, labai stebėjosi, kad Šventosios Dvasios dovana buvo duodama ir pagonims!
ACT 10:46 Dėl to nėra abejonės, nes jie girdėjo juos kalbant įvairiomis kalbomis ir šlovinant Dievą. Petras paklausė: „Argi kas galėtų dabar neleisti man juos krikštyti, jeigu juos, kaip ir mus, jau aplankė Šventoji Dvasia?“
ACT 10:48 Jis krikštijo juos Jėzaus Kristaus, vardu. Paskui Kornelijus prašė jį pasilikti dar kelias dienas.
ACT 11:1 Greitai naujiena pasiekė apaštalus ir kitus brolius Judėjoje, kad pagonys atsivertė!
ACT 11:2 Kai Petras sugrįžo į Jeruzalę, žydų tikintieji ginčijosi su juo.
ACT 11:3 „Tu draugavai su pagonimis ir netgi su jais valgei!“ – kaltino jie.
ACT 11:4 Tada Petras jiems papasakojo visą istoriją:
ACT 11:5 „Sykį Jopėje aš meldžiausi ir regėjime pamačiau didelę keturkampę paklodę, nusileidžiančią iš dangaus.
ACT 11:6 Paklodės viduje buvo visų rūšių gyvių: roplių, paukščių (kurių mums negalima valgyti).
ACT 11:7 Aš girdėjau balsą, kuris man sakė: „Pjauk ir valgyk, ką tik nori.“
ACT 11:8 Aš atsakiau: „Niekada, Viešpatie! Dar niekada nevalgiau to, ką draudžia žydų įstatymai!“
ACT 11:9 Bet balsas iš dangaus prabilo vėl: „Nesakyk, kad tai neteisinga, kai Dievas sako, kad teisinga!“
ACT 11:10 Taip atsitiko tris kartus, ir vėl paklodė ir visa, kas joje buvo, pranyko danguje.
ACT 11:11 Kaip tik tada trys vyrai atvyko į namus, kur buvau apsistojęs, manęs pasiimti į Cezarėją!
ACT 11:12 Šventoji Dvasia man įsakė vykti su jais ir nesirūpinti dėl to, kad jie pagonys. Mane lydėjo šitie šeši broliai, ir mes greitai atvykome į vieno žmogaus namus, kuris siuntė pasiuntinius.
ACT 11:13 Jis mums papasakojo regėjęs angelą, kuris jam liepė siųsti pasiuntinius į Jopę ir surasti Simoną Petrą!
ACT 11:14 Jis pamokys, kaip jam ir jo namiškiams išsigelbėti.
ACT 11:15 Na, aš pradėjau jiems skelbti gerąją naujieną. Kai tik pradėjau kalbėti, juos aplankė Šventoji Dvasia, kaip pradžioje buvo aplankiusi ir mus.
ACT 11:16 Tada aš apmąsčiau Viešpaties žodžius, kaip Jis yra pasakęs: „Taip, Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“
ACT 11:17 Jeigu Dievas davė šitiems pagonims tokią pačią dovaną kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad turėčiau ginčytis?“
ACT 11:18 Kai kiti tai išgirdo, buvo atsakyta į visus jų prieštaravimus, ir jie pradėjo šlovinti Dievą! „Taip, – sakė jie, – Dievas pagonims taip pat davė ypatingą malonę, atsigręžus į Jį, gauti amžinąjį gyvenimą.“
ACT 11:19 Tuo tarpu tikintieji, kurie persekiojimo metu po Stepono mirties buvo pabėgę iš Jeruzalės, nukeliavo į Finikiją, Kiprą, Antiochiją skleisdami gerąją naujieną ne tiktai žydams.
ACT 11:20 Kai kurie tikintieji, keliavę iš Kipro ir Kirėnės į Antiochiją, atnešė ir graikams žinią apie Viešpatį Jėzų.
ACT 11:21 Taip Viešpats buvo su jais, ir daug pagonių tapo tikinčiaisiais.
ACT 11:22 Kai bažnyčia Jeruzalėje išgirdo, kas atsitiko, ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją padėti naujai įtikėjusiems.
ACT 11:23 Atvykęs ir pamatęs nuostabius Dievo darbus, jis labai apsidžiaugė ir paragino tikinčiuosius likti ištikimus Viešpačiui bet kokia kaina.
ACT 11:24 Barnabas buvo geras žmogus, kupinas Šventosios Dvasios bei tvirto tikėjimo. Tai daugeliui žmonių padėjo įtikėti Dievą.
ACT 11:25 Tuomet Barnabas nukeliavo toliau į Tarsą ieškoti Pauliaus.
ACT 11:26 Radęs jį, grįžo į Antiochiją. Jie abu gyveno ten ištisus metus mokydami naujai pakrikštytuosius. (Antiochijoje tikintieji pirmą kartą buvo pavadinti krikščionimis.)
ACT 11:27 Tomis dienomis iš Jeruzalės atvyko kai kurie pranašai į Antiochiją.
ACT 11:28 Vienas jų, vardu Agabas, viename susirinkime, Šventosios Dvasios įkvėptas, išpranašavo didelį badą Izraelio žemėje.
ACT 11:29 Tikintieji nusprendė padėti Judėjai, kiekvienas aukodamas tiek, kiek galėjo.
ACT 11:30 Dovanas jie siuntė Jeruzalės bažnyčios vyresniesiems per Barnabą ir Paulių.
ACT 12:1 Apie tą laiką karalius Erodas ėmė persekioti kai kuriuos tikinčiuosius.
ACT 12:2 Užmušė apaštalą Jokūbą, Jono broli.
ACT 12:3 Pamatęs, kad tai labai džiugino žydų vadovus, jis per Velykų šventes suėmė Petrą
ACT 12:4 ir įmetė kalėjiman, pavesdamas saugoti jį šešiolikos kareivių sargybai. Po Velykų Erodas ketino atiduoti Petrą žydų egzekucijai.
ACT 12:5 Bažnyčioje visi karštai meldė Dievą, kad Petras kalėjime būtų saugus.
ACT 12:6 Paskutinę naktį, kai Petras turėjo būti atiduotas žydams, jis miegojo surakintas dviem grandinėmis. Jį saugojo du kareiviai, o kiti stovėjo prie kalėjimo vartų.
ACT 12:7 Staiga kalėjimo kamerą nutvieskė šviesa. Priešais Petrą atsirado Viešpaties angelas! Angelas pažadino Petrą, bakstelėdamas į šoną, ir tarė: „Kelkis greičiau!“ Nuo rankų nukrito grandinės.
ACT 12:8 Tada angelas kalbėjo toliau: „Renkis ir apsiauk batus!“ Jis taip ir padarė. „Dabar apsivilk apsiaustą ir eik paskui mane“, – įsakė angelas.
ACT 12:9 Tada Petras, sekdamas angelą, išėjo iš kalėjimo kameros. Bet visą laiką jis negalėjo suvokti, ar tai sapnas, ar regėjimas, ir netikėjo, jog viskas vyksta tikrovėje.
ACT 12:10 Jie praėjo pro pirmą, antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių gatvės vartų. Vartai savaime atsidarė! Taigi jie išėjo. Kiek palydėjęs Petrą gatve, angelas nuo jo pasitraukė.
ACT 12:11 Petras, supratęs kas atsitiko, tarė sau: „Tai tiesa! Viešpats siuntė angelą, kad išgelbėtų mane iš Erodo rankų ir žydų kėslų.“
ACT 12:12 Taip mąstydamas, jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, kuriuose maldai buvo susirinkę daug žmonių.
ACT 12:13 Jis pasibeldė į vartų duris. Atidaryti atėjo mergaitė, vardu Rodė.
ACT 12:14 Pažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo nubėgo į vidų pranešti visiems, jog gatvėje stovi Petras.
ACT 12:15 Jie netikėjo jos žodžiais. „Tu pakvaišai!“ – sakė jie. Ji atkakliai tvirtino savo. Tada jie nusprendė: „Tai greičiausiai jo angelas. Jie tikriausiai jį nužudė.“
ACT 12:16 Tuo tarpu Petras tebesibeldė į lauko duris. Atidarę jie nustėro.
ACT 12:17 Jis davė ženklą nurimti ir papasakojo, kas buvo atsitikę ir kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. „Pasakykite Jokūbui ir kitiems apie tai, kas atsitiko“, – sakė jis.
ACT 12:18 Auštant kalėjime kilo didelis sąmyšis. Kas atsitiko Petrui?
ACT 12:19 Erodas pasiuntė ji atvesti, bet niekur nerado. Jis suėmė šešiolika sargybinių, teisė karo teisme ir nubaudė mirtimi. Po to jis kuriam laikui persikėlė į Cezarėją.
ACT 12:20 Erodui tebesant Cezarėjoje, jo aplankyti atvyko gyventojai iš Tyro ir Sidono miestų. Erodas buvo labai nepatenkintas tų dviejų miestų žmonėmis, bet jų atstovai draugavo su Blastu, karaliaus sekretorium, ir prašė taikos, nes jų miestai ekonomiškai priklausė nuo prekybos su Erodo šalimi.
ACT 12:21 Buvo duotas leidimas susitikti su Erodu. Tai dienai atėjus, jis, apsivilkęs karališkais rūbais, sėdėjo soste ir pasakė jiems prakalbą.
ACT 12:22 Pabaigoje žmonės sukėlė dideles ovacijas, šaukdami: „Tai dievo balsas, ne žmogaus!“
ACT 12:23 Bematant Viešpaties angelas palietė Erodą, ir jis susirgo, ji užpuolė kirminai ir jis mirė, kadangi priėmė žmonių pagarbą, užuot šlovinęs Dievą.
ACT 12:24 Viešpaties geroji naujiena greitai plito, ir tikinčiųjų skaičius vis augo.
ACT 12:25 Barnabas ir Paulius aplankė Jeruzalę, ir kai tik jie, įvykdę savo užduotis, grįžo į Antiochiją, pasiėmė su savimi Joną, vadinamą Morkumi.
ACT 13:1 Antiochijos bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: tai Barnabas ir Simonas, pravarde Juodasis, Lucijus Kirėnietis, Manaenas, karaliaus Erodo įbrolis ir Paulius.
ACT 13:2 Vieną dieną, jiems besimeldžiant ir pasninkaujant, Šventoji Dvasia pasakė: „Skirkite Barnabui ir Pauliui darbą, kuriam Aš juos pašauksiu.“
ACT 13:3 Tada po ilgesnių pasninkų ir maldų vyrai uždėjo ant jų rankas ir siuntė juos toliau.
ACT 13:4 Šventosios Dvasios vedami, jie iškeliavo į Seleukiją, o iš ten išplaukė į Kiprą.
ACT 13:5 Atvykę į Salamino miestą, jie nuėjo į žydų sinagogą ir ėmė skelbti Dievo Žodį. (Jonas Morkus buvo jų padėjėjas.)
ACT 13:6 Po to jie ėjo, sakydami pamokslus, iš miesto į miestą per visą salą iki Pafo, kur pagaliau susitiko burtininką žydą, netikrą pranašą, vardu Barjėzus. Jis buvo artimas labai įžvalgiam ir supratingam valdytojui Sergijui Pauliui. Valdytojas pakvietė jį aplankyti Barnabą ir Paulių, nes norėjo išgirsti Dievo Žodį.
ACT 13:8 Bet burtininkas Elimas (jo graikiškas vardas) trukdė ir ragino nekreipti dėmesio į tai, ką sakė Paulius ir Barnabas, stengdamasis atitraukti jį nuo tikėjimo Viešpačiu.
ACT 13:9 Tada Paulius, kupinas Šventosios Dvasios, piktai pažvelgė į burtininką ir prabilo:
ACT 13:10 „Ak tu, velnio sūnau! Tu pilnas įvairiausių gudrybių ir niekšybių, prieše viso, kas gera. Ar niekada ir nebaigsi prieštarauti Viešpačiui?
ACT 13:11 O dabar Dievas uždeda ant tavęs savo baudžiančią ranką, ir tu kuriam laikui apaksi.“ Bematant ant jo nusileido rūkas ir tamsa, ir jis ėmė klajoti, maldaudamas, kad kas paimtų jį už rankos ir vestų.
ACT 13:12 Pamatęs kas vyksta, valdytojas buvo nustebintas Dievo Žodžio galios ir įtikėjo.
ACT 13:13 Iš Pafo Paulius ir visi su juo buvę atplaukė į Pergės uostamiestį Turkijoje. Čia Jonas pasitraukė nuo jų ir sugrįžo į Jeruzalę.
ACT 13:14 Bet Barnabas ir Paulius leidosi toliau, kol pasiekė Pisidijos Antiochiją. Šeštadienį jie nuvyko į sinagogą melstis.
ACT 13:15 Po įprastinio skaitymo iš Mozės ir Pranašų knygos atsakingieji už pamaldas pasiuntė jiems tokio turinio raštelį: „Broliai, jei turite kokį pamokantį žodį – tarkite!“
ACT 13:16 Taigi, atsistojęs Paulius pamojo sveikindamas ir kalbėjo: „Izraelio vyrai ir visi kiti čia susirinkę Dievą garbinantys žmonės, paklausykite!
ACT 13:17 Izraelio tautos Dievas išsirinko mūsų protėvius, pagerbė juos, išvesdamas iš Egipto vergijos.
ACT 13:18 Jis globojo juos, klajojančius tyruose keturiasdešimt metų,
ACT 13:19 po to Jis sunaikino septynias tautas Kanaane ir leido Izraeliui paveldėti jų žemes. Teisėjai valdė apie keturis šimtus penkiasdešimt metų, juos pakeitė pranašas Samuelis.
ACT 13:21 Vėliau žmonės ėmė reikalauti karaliaus, ir tada Dievas davė jiems Saulių, Kišo sūnų, Benjamino giminės vyrą keturiasdešimčiai metų.
ACT 13:22 Bet Dievas, pašalinęs jį, pakeitė karaliumi Dovydu, žmogumi, apie kurį Viešpats sakė: „Dovydas, Jeses sūnus, yra Mano širdžiai mielas, nes jis paklusnus Man.“
ACT 13:23 Jėzus yra vienas karaliaus Dovydo palikuonių, kurį Viešpats pažadėjo padaryti Izraelio Gelbėtoju!
ACT 13:24 Kol Jis dar nebuvo atėjęs, Jonas Krikštytojas sakė pamokslus Izraelyje, aiškindamas būtinumą nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Dievą.
ACT 13:25 Kadangi Jonas buvo bebaigiąs savo darbą, paklausė: „Negi manote, kad aš Mesijas? Ne! Bet Jis greitai ateis. Lyginant su Juo, aš esu niekas.“
ACT 13:26 Broliai, Abraomo sūnūs, o taip pat visi ne žydų tautybės žmonės, kurie gerbiate Dievą! Išganymas skirtas mums visiems!
ACT 13:27 Žydai Jeruzalėje ir jų vadovai įvykdė pranašystę, nužudydami Jėzų, nes jie neatpažino Jo ir nesuprato, kad Jis yra Tasai, apie kurį rašė pranašai, nors ir girdėjo kiekvieną šeštadienį sakomus pranašų žodžius.
ACT 13:28 Jie nerado Jame mirties vertos kaltės, bet reikalavo, kad Pilotas Jį nužudytų.
ACT 13:29 Kai jie įvykdė visa, kas apie Jį buvo parašyta, Jėzų nuėmė nuo kryžiaus ir paguldė į kapą.
ACT 13:30 Bet Dievas prikėlė Jį iš numirusių.
ACT 13:31 Jį keletą kartų matė vyrai, kurie buvo atlydėję Jį iš Galilėjos į Jeruzalę. Tie vyrai nuolatos tai liudija viešai.
ACT 13:32 O dabar Barnabas ir aš esame čia, kad praneštume jums gerąją naujieną. Šiais laikais išsipildė Dievo duotas pažadas mūsų protėviams. Tuo pažadu Dievas prikėlė Jėzų. Štai ką apie Jėzų kalba antroji psalmė: „Šiandien Aš išaukštinau Tave, Savo Sūnų.“
ACT 13:34 Nes Dievas pažadėjo Jį prikelti amžiams. Tai byloja Raštas, kuriame sakoma: „Aš Tau padarysiu nuostabų dalyką, kurį pažadėjau Dovydui.“
ACT 13:35 Kitoje psalmėje Jis išsamiau paaiškina, sakydamas: „Dievas neleis supūti Savo vieninteliam Šventajam.“
ACT 13:36 Čia kalbama ne apie Dovydą, nes Dovydas, pasitarnavęs savo kartai pagal Dievo planą, mirė, buvo palaidotas ir supuvo,
ACT 13:37 o Šio antrojo kūnas nebuvo supuvęs.
ACT 13:38 Broliai, klausykite! Per Jėzų jums bus atleidžiamos nuodėmės.
ACT 13:39 Visiems tikintiems bus atleistos jų kaltės, ir jie bus pripažinti teisiais. To niekada negalėtų padaryti žydų įstatymas.
ACT 13:40 Saugokitės! Neleiskite, kad jums pritaikytų pranašų žodžius:
ACT 13:41 „Žiūrėkite ir žūkite jūs, tiesos niekintojai, nes Aš ir dabar darau Savo darbą, kuriuo nenorite patikėti, net ir apie jį išgirdę.“
ACT 13:42 Tą dieną, kai žmonės išėjo iš sinagogos, jie prašė Paulių grįžti pas juos kitą savaitę ir pasakyti kalbą.
ACT 13:43 Daug žydų ir pamaldžių prozelitų, kurie meldėsi sinagogoje, sekė gatve paskui Paulių ir Barnabą, kai abu vyrai ragino juos priimti Dievo siūlomas malones.
ACT 13:44 Kitą savaitę susirinko beveik visas miestas pasiklausyti skelbiamo Viešpaties Žodžio.
ACT 13:45 Išvydus tokią minią, žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliui.
ACT 13:46 Tada Paulius ir Barnabas drąsiai kalbėjo ir pareiškė: „Buvo būtina, kad geroji Dievo naujiena pirmiausia būtų paskelbta žydams. Bet kadangi jūs ją atmetėte, tai nesate verti amžinojo gyvenimo. Na, mes pasiūlysime ją pagonims.
ACT 13:47 Nes taip mums liepė Viešpats, sakydamas: „Paskyriau Tave, kad būtum šviesa pagonims, kad išgelbėtum juos visus, net ir tolimiausiuose žemės kampeliuose esančius.“
ACT 13:48 Kai pagonys tai išgirdo, jie buvo labai patenkinti ir džiaugėsi Pauliaus žinia, ir kas tik siekė amžinojo gyvenimo, įtikėjo.
ACT 13:49 Taip Viešpaties naujiena paplito po visą šį kraštą.
ACT 13:50 Tuo tarpu žydų vadovai išjudino pamaldžias moteris ir įtakingus miesto piliečius, sukvietė minią prieš Paulių ir Barnabą ir išvijo juos iš miesto.
ACT 13:51 Bet jie, nusikratę nuo kojų miesto dulkes, nukeliavo į Ikonijų.
ACT 13:52 Mokiniai, kupini Šventosios Dvasios, labai džiaugėsi.
ACT 14:1 Ikonijuje Paulius ir Barnabas kartu nuėjo į sinagogą ir taip karštai meldėsi, kad įtikėjo daugybė žydų ir graikų.
ACT 14:2 Bet žydai, kurie su panieka atmetė Dievo Žodį, kurstė pagonis prieš Paulių ir Barnabą, pasakodami apie juos įvairiausius paikus dalykus.
ACT 14:3 Nepaisydami to, jie pasiliko ten ir drąsiai skelbė Dievo Žodį. Viešpats įrodė, kad jų skelbiama naujiena priklausė nuo Jo veiklos. Viešpats įgalino juos daryti didelius stebuklus.
ACT 14:4 Bet miesto žmonių nuomonės skyrėsi: vieni buvo už žydų vadovus, kiti palaikė apaštalus.
ACT 14:5 Kai Paulius ir Barnabas sužinojo apie pagonių, žydų bei žydų vadovų sąmokslą pulti ir užmušti juos akmenimis, gelbėdamiesi jie pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes
ACT 14:7 ir skelbė ten Dievo Žodį.
ACT 14:8 Būdami Listroje, jie sutiko žmogų, kuris buvo luošas nuo pat gimimo ir niekuomet nebuvo nė žingsnio žengęs.
ACT 14:9 Jis klausėsi Pauliaus pamokslų, o pastarasis stebėjo jį ir suprato, kad ligonis tiki, jog pasveiks.
ACT 14:10 Taigi Paulius sušuko jam: „Atsistok!“ Žmogus pašoko ir pradėjo vaikščioti!
ACT 14:11 Besiklausanti minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, sušuko (žinoma, vietiniu dialektu): „Šie vyrai yra dievai, bet turi žmogaus pavidalą.“
ACT 14:12 Jie nusprendė, kad Barnabas esąs dievas Dzeusas, o Paulius – Hermis.
ACT 14:13 Priemiestyje esančios Dzeuso šventyklos kunigas atgabeno jiems pilną vežimą gėlių ir minios akivaizdoje paruošė galvijus aukojimui prie miesto vartų.
ACT 14:14 Bet Barnabas ir Paulius, pamatę, kas vyksta, su baime persiplėšė drabužius ir išbėgo, šaukdami:
ACT 14:15 „Vyrai! Ką darote? Mes žmonės kaip ir jūs! Mes atnešėme jums gerąją naujieną, kviesdami liautis garbinus tas tuštybes, ragindami geriau melstis gyvajam Dievui, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas joje yra.
ACT 14:16 Anksčiau Jis buvo leidęs tautoms elgtis, kaip jos nori.
ACT 14:17 Bet Jis visa tai stebėjo. Jo liudytojai buvo geri darbai, tai yra siunčiamas lietus, gausus derlius, teikiamas maistas ir širdies džiaugsmas.“
ACT 14:18 Bet vis tiek Paulius ir Barnabas negalėjo perkalbėti žmonių, kad jiems neaukotų.
ACT 14:19 Po kelių dienų keli žydai, atvykę iš Antiochijos ir Ikonijaus, sukurstė žmones, kurie akmenimis apsvaidė Paulių ir, manydami jį esant mirusį, išvilko laukan už miesto.
ACT 14:20 Kai tik tikintieji jį apsupo, jis pakilo ir grįžo į miestą! Rytojaus dieną kartu su Barnabu leidosi į Derbę.
ACT 14:21 Jie ten skelbė gerąją naujieną ir įgijo nemaža pasekėjų. Jie vėl pasuko atgal į Listrą, Ikonijų, Antiochiją.
ACT 14:22 Ten jie skatino tikinčiuosius stipriau mylėti Dievą ir savo artimą. Jie žmones padrąsino, kad šie tvirčiau tikėtų, nepabūgtų, kai bus persekiojami, priminė, jog į Dievo karalystę jie įeis tik tada, kai įveiks sunkius išbandymus.
ACT 14:23 Paulius ir Barnabas taip pat paskyrė vyresniuosius kiekvienoje bažnyčioje ir meldėsi už juos, pasninkaudami ir pavesdami juos Dievui, kuriuo jie tikėjo.
ACT 14:24 Tada per Pisidiją jie keliavo atgal į Pamfiliją,
ACT 14:25 vėl mokė Pergėje ir leidosi į Ataliją.
ACT 14:26 Pagaliau jie laivu išplaukė atgal į Antiochiją, kur Dievas jiems buvo pavedęs padaryti darbą, dabar jau pabaigtą.
ACT 14:27 Sugrįžę jie sukvietė tikinčiuosius ir pasakojo, kaip Dievas per juos atvėrė tikėjimo duris ir pagonims.
ACT 14:28 Antiochijoje jie išbuvo su tikinčiaisiais netrumpą laiką.
ACT 15:1 Kai Paulius ir Barnabas buvo Antiochijoje, atvykę žmonės iš Judėjos ėmė sakyti tikintiesiems, kad jie turi tvirtai laikytis seno žydų apipjaustymo papročio, nes kitaip negalės būti išgelbėti.
ACT 15:2 Paulius ir Barnabas ilgai ginčijosi ir svarstė. Pagaliau tikintieji pasiuntė juos į Jeruzalę, lydimus keleto vietinių vyrų, kad ten pakalbėtų šiuo klausimu su apaštalais ir vyresniaisiais.
ACT 15:3 Lydimi viso susirinkimo, jie iš miesto pasuko Jeruzalės link, pakeliui sustodami aplankyti tikinčiųjų Fenikijos ir Samarijos miestuose, ir visų džiaugsmui pasakojo, kad pagonys taip pat įtikėjo.
ACT 15:4 Atvykę į Jeruzalę, jie susitiko su bažnyčios vadovais. Dalyvavo visi apaštalai ir vyresnieji. Paulius ir Barnabas pasakojo apie tai, ką Viešpats buvo per juos nuveikęs.
ACT 15:5 Bet pakilo keletas vyrų, anksčiau buvusių fariziejų, ir paskelbė, kad visi atsivertėliai pagonys privalo būti apipjaustyti ir reikalavo laikytis visų žydų papročių bei ceremonijų.
ACT 15:6 Tada apaštalai ir bažnyčios vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti.
ACT 15:7 Po ilgų diskusijų atsistojo Petras ir kreipėsi į juos: „Broliai, visi jūs žinote, jog Dievas jau seniai pasirinko mane, kad skelbčiau pagonims gerąją naujieną ir kad jie taip pat įtikėtų.
ACT 15:8 Dievas, kuris pažįsta žmonių širdis, paliudijo, kad Jis priima pagonis, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums.
ACT 15:9 Jis neatskyrė jų nuo mūsų, tikėjimu apvalydamas jų širdis.
ACT 15:10 Negi jūs ketinate mokyti Dievą, apsunkindami pagonis jungu, kurio nei mes, nei mūsų tėvai negalėjo pakelti?
ACT 15:11 Negi netikite, kad visi išsigelbės tuo pačiu būdu – Viešpaties Jėzaus malone?“
ACT 15:12 Daugiau niekas nesiginčijo. Dabar visi klausėsi Barnabo ir Pauliaus pasakojimo apie Dievo padarytus stebuklus tarp pagonių.
ACT 15:13 Jiems nutilus, prabilo Jokūbas: „Broliai, paklausykite manęs!
ACT 15:14 Petras jums papasakojo, kaip Viešpats pirmiausia aplankė pagonis, kad ir jie šlovintų Jo vardą.
ACT 15:15 Pagonių atsivertimas rodo, jog pranašai buvo teisūs. Pavyzdžiui, paklausykite ištraukos iš pranašo Amoso knygos:
ACT 15:16 „Paskui, – sako Viešpats, – Aš sugrįšiu ir atnaujinsiu sutartį su Dovydu tam,
ACT 15:17 kad ir pagonys rastų Dievą, ir visi kiti, kurie Mano vardą mini.
ACT 15:18 Taip sako Viešpats“, leisdamas nuo amžių tai pažinti.
ACT 15:19 Aš manau, jog mes neturime reikalauti, kad pagonys, kurie atsigręžia į Dievą, laikytųsi žydų įstatymų,
ACT 15:20 bet mes privalome jiems įsakyti, kad jie atsisakytų nuo susiteršimo stabais, nuo paleistuvavimo, paskerstų gyvulių mėsos ir kraujo.
ACT 15:21 Kiekviename mieste šeštadienį iš kartos į kartą žydų sinagogose šie dalykai buvo skelbiami.“
ACT 15:22 Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu, kad šie praneštų apie tokį sprendimą. Išrinktieji vyrai buvo dviejų bažnyčių vadovai – Judas (taip pat vadinamas Barsabu) ir Silas.
ACT 15:23 Jie pasiėmė su savimi raštą: „Nuo apaštalų, vyresniųjų ir brolių Jeruzalėje – broliams pagonims Antiochijoje, Sirijoje ir Sicilijoje. Sveikiname!
ACT 15:24 Mes suprantame, kad kai kurie tikintieji sujaudino jus ir sujaukė jūsų sielas, bet mes jiems tokių įgaliojimų nedavėme.
ACT 15:25 Mums atrodo išmintinga, vieningai nusprendus, pasiųsti du oficialius atstovus su mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi.
ACT 15:26 Tie vyrai – ir Judas, ir Silas – rizikavo gyvybe dėl Jėzaus Kristaus.
ACT 15:27 Jie jums praneš, ką mes nusprendėme šiuo klausimu.
ACT 15:28 Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga nebeužkrauti jums daugiau jokios naštos, išskyrus tai, kad
ACT 15:29 būtina susilaikyti nuo aukų stabams, nuo paskerstų gyvulių mėsos ir kraujo, ir nuo paleistuvystės. Jei taip darysite, bus gerai. Sudiev!“
ACT 15:30 Keturi pasiuntiniai tuojau iškeliavo į Antiochiją, kur jie sušaukė krikščionių bendruomenę ir įteikė jiems laišką.
ACT 15:31 Kai jį perskaitė, visoje bažnyčioje kilo daug džiaugsmo.
ACT 15:32 Judas ir Silas buvo talentingi oratoriai ir stiprino tikėjimą ilgais pamokslais.
ACT 15:33 Pabuvę ten keletą dienų, Judas ir Silas parnešė į Jeruzalę sveikinimus ir linkėjimus tiems, kurie juos siuntė.
ACT 15:34 Paulius ir Barnabas pasiliko Antiochijoje padėti kitiems, kurie ten sakė pamokslus ir skelbė Dievo Žodį.
ACT 15:36 Po kiek laiko Paulius patarė Barnabui grįžti atgal į Turkiją aplankyti miestų, kuriuose anksčiau buvo skelbę Viešpaties Žodį, ir pažiūrėti, kaip jiems sekasi.
ACT 15:37 Barnabas sutiko ir norėjo pasiimti kartu Joną, vadinamą Morkumi.
ACT 15:38 Bet Pauliui tas sumanymas visai nepatiko, kadangi Jonas buvo juos palikęs Pamfilijoje.
ACT 15:39 Barnabas ir Paulius labai nesutarė šiuo klausimu ir išsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą.
ACT 15:40 Tuo tarpu Paulius, pasirinkęs Silą ir palaimintas tikinčiųjų, iškeliavo į Siriją stiprinti bažnyčių.
ACT 16:1 Pirmiausia Paulius ir Silas nukeliavo į Derbę, o po to į Listrą, kur jie sutiko Timotiejų. Jo motina buvo krikščionė žydė, o tėvas – graikas.
ACT 16:2 Timotiejus turėjo gerą vardą Listroje ir Ikonijuje,
ACT 16:3 todėl Paulius paprašė jo būti kelionės palydovu. Paisydamas to krašto žydų papročių, jis apipjaustė Timotiejų, nes visi žinojo, kad šio tėvas graikas ir anksčiau to daryti neleido.
ACT 16:4 Paskui jie keliavo iš miesto į miestą, garsindami pagonims skirtą apaštalų ir Jeruzalės vyresniųjų sprendimą.
ACT 16:5 Taip bažnyčia kasdien tvirtėjo, didėjo tikinčiųjų skaičius.
ACT 16:6 Toliau jie keliavo per Frygiją ir Galatiją, nes Šventoji Dvasia tuo metu draudė jiems vykti į turkų provinciją Azijoje.
ACT 16:7 Keliaudami netoli Mysijos sienos, jie pasuko į šiaurę, į Bitinijos provinciją, bet ir vėl Jėzaus Dvasia juos sustabdė.
ACT 16:8 Perėję Mysijos provinciją, jie nuėjo į Troados miestą.
ACT 16:9 Tą naktį Paulius pamatė regėjimą: žmogus iš Makedonijos (Graikijoje) maldavo: „Ateik čia ir padėk mums.“
ACT 16:10 Buvo nutarta, kad mes vyksime į Makedoniją įsitikinę, jog Dievas mus pasiuntė skelbti jiems Evangeliją.
ACT 16:11 Išplaukę iš Troados, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį.
ACT 16:12 Pagaliau pasiekėme Filipus, romėnų kolonijos Makedonijos srities miestą, ir ten užtrukome kelias dienas.
ACT 16:13 Šeštadienį mes nuėjome netoli už miesto prie upės, kur, mūsų supratimu, keletas žmonių buvo susirinkę maldai. Atvykusias moteris mes mokėme Rašto.
ACT 16:14 Viena buvo Lidija, pardavėja iš Tiatyrų, prekiaujanti purpuro drabužiais.
ACT 16:15 Ji buvo pakrikštyta kartu su visais namiškiais ir prašė mūsų pabūti jos svečiais. „Jei jūs nusprendėte, kad aš įtikėjau Viešpatį, ateikite ir pasilikite mano namuose.“ Ji taip nuoširdžiai kalbėjo, kad mus privertė pasilikti.
ACT 16:16 Vieną dieną, eidami į maldos vietą prie upės, mes sutikome demono apsėstą vergę mergaitę, kuri nuspėdavo ateitį. Spėdama ji uždirbdavo daug pinigų savo šeimininkams.
ACT 16:17 Ji sekė mums iš paskos, šaukdama: „Šitie vyrai yra Dievo tarnai. Jie atėjo mums pasakyti, kaip gauti nuodėmių atleidimą.“
ACT 16:18 Tai kartojosi kasdien, kol Paulius nebeapsikentęs atsigręžė ir prabilo į joje esantį demoną: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau – iš jos išeik!“ Demonas tuojau pat paliko vergę.
ACT 16:19 Sudužo jos šeimininkų viltys praturtėti.
ACT 16:20 Jie sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į miesto prekyvietę pas teisėjus.
ACT 16:21 „Šitie žydai trukdo mūsų miestui, – jie šaukė. – Jie moko žmones daryti tai, kas prieštarauja romėnų įstatymams.“
ACT 16:22 Minia bematant buvo nuteikta prieš Paulių ir Silą, o teisėjai liepė juos nurengti ir nuplakti rykštėmis.
ACT 16:23 Rykštės čaižyte čaižė jų nuogas nugaras. Po to jie buvo įmesti į kalėjimą. Kalėjimo viršininkui grasino mirtimi, jeigu jie pabėgtų.
ACT 16:24 Todėl šis negaišo ir įmetė juos į vidinį kalėjimo požemį, kojas įspraudęs į šiekštą.
ACT 16:25 Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedodami šlovino Viešpatį.
ACT 16:26 Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Atsivėrė visos durys, visiems kaliniams nukrito pančiai.
ACT 16:27 Kalėjimo viršininkas nubudo ir pamatė plačiai atidarytas kalėjimo duris. Pamanęs, jog visi kaliniai pabėgo, išsitraukė kalaviją ir norėjo nusižudyti.
ACT 16:28 Bet Paulius sušuko jam: „Nedaryk to! Mes visi esame čia!“
ACT 16:29 Drebėdamas iš baimės, kalėjimo viršininkas pasiprašė šviesos ir, nubėgęs į kalėjimo požemį, puolė Pauliui ir Silui po kojų.
ACT 16:30 Jis išvedė juos ir maldavo: „Ponai, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“
ACT 16:31 Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“,
ACT 16:32 Paskui jie skelbė Viešpaties Žodį jam ir jo namiškiams.
ACT 16:33 Tą pačią valandą jis nuplovė jų žaizdas ir su visa šeima buvo pakrikštytas.
ACT 16:34 Paskui nusivedė juos į savo namus ir pavaišino. Jis džiūgavo su namiškiais, kadangi dabar visi buvo įtikėję.
ACT 16:35 Kitą rytą teisėjai pasiuntė policijos pareigūnus pranešti kalėjimo viršininkui, kad paleistų tuos žmones.
ACT 16:36 Todėl kalėjimo viršininkas pasakė Pauliui, kad jie gali ramiai sau eiti.
ACT 16:37 Bet Paulius atsakė: „Nieko panašaus! Jie viešai mus nuplakė be jokio teismo ir įmetė į kalėjimą. Mes esame Romos piliečiai! O štai dabar jie nori, kad mes išvyktume slapčia. To nebus! Tegul jie patys atvyksta ir išlaisvina mus!“
ACT 16:38 Policijos pareigūnai tai perdavė teisėjams, kurie labai išsigando, išgirdę, kad Paulius ir Silas yra Romos piliečiai.
ACT 16:39 Atėję į kalėjimą, jie išlaisvino Paulių ir Silą prašydami, kad šie paliktų miestą.
ACT 16:40 Paulius ir Silas tada užsuko į Lidijos namus, susitiko su tikinčiaisiais ir, išvykdami iš miesto, dar su jais kalbėjosi.
ACT 17:1 Dabar jie keliavo per Amfipolio ir Apolonijos miestus ir atvyko į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga.
ACT 17:2 Pagal savo įprotį Paulius užėjo ten ir tris šeštadienius iš eilės aiškino jiems Raštą.
ACT 17:3 Jis atskleidė žmonėms pranašystes apie Mesijo kančias ir Jo prisikėlimą, įrodinėjo, kad Jėzus yra Mesijas.
ACT 17:4 Daug pamaldžių graikų, taip pat nemažai žymių moterų įtikėjo Viešpatį.
ACT 17:5 Bet žydų vadovai pavyduliavo. Tai paskatino kai kuriuos nevykėlius jaunuolius gatvėse sukurstyti minią ir pradėti riaušes. Jie užpuolė Jasono namus, norėdami suimti Paulių ir Silą bei pristatyti miesto tarybai, kad nubaustų.
ACT 17:6 Ten jų neradę, jie ištempė Jasoną bei keletą tikinčiųjų laukan ir prievarta nuvedė į tarybą. „Paulius ir Silas apvertė visą pasaulį aukštyn kojomis, o nūnai jie drumsčia ramybę mūsų mieste, – šaukė jie. –
ACT 17:7 O Jasonas priglaudė juos savo namuose. Visi šitie kalti dėl išdavystės, nes jie skelbia karaliumi Jėzų, o ne Cezarį.“
ACT 17:8 Miesto žmonės, kaip ir teisėjai, suklaidinti tų gandų,
ACT 17:9 paleido juos tik gavę įkaitus.
ACT 17:10 Tą naktį krikščionys išlydėjo Paulių ir Silą į Berėją, kur, kaip paprastai, jie, užėję į sinagogą, skelbė Dievo Žodį.
ACT 17:11 Berėjos žmonės buvo atviresni už tesalonikiečius ir mielai jų klausė. Jie kasdien tyrinėjo Raštą, atidžiai tikrindami Pauliaus ir Silo teiginius.
ACT 17:12 Taip daugelis įtikėjo, o iš jų nemažai ir kilmingų moterų bei vyrų.
ACT 17:13 Bet kai Tesalonikos žydai sužinojo, kad Paulius jau Berėjoje skelbia Dievo Žodį, atskubėjo čionai ir kurstė žmones.
ACT 17:14 Tikintieji skubiai išsiuntė Paulių prie jūros, o Silas ir Timotiejus pasiliko tenai.
ACT 17:15 Lydėjusieji Paulių keliavo su juo į Atėnus, o po to grįžo į Berėją pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiau vyktų pas jį.
ACT 17:16 Kol Paulius laukė jų Atėnuose, jis netvėrė apmaudu, matydamas pilną stabų miestą.
ACT 17:17 Jis ėjo į sinagogą tartis su žydais ir dievobaimingais pagonimis, kasdien kalbėdavosi su atėjusiais į miesto aikštę.
ACT 17:18 Jis ginčijosi su kai kuriais epikūrininkais ir stoikų filosofais. Jam pasakojant apie Jėzų ir Jo prisikėlimą, vieni sakė, kad jis – fantazuotojas. Kiti tvirtino, jog jis perša svetimą mokslą.
ACT 17:19 Jie pakvietė jį į susirinkimą Areopage: „Ateik papasakoti mums daugiau apie šią naują religiją.
ACT 17:20 Tu pasakoji mums stulbinančius dalykus. Mes norėtume apie tai išgirsti daugiau.“
ACT 17:21 (Aš privalau paaiškinti, kad visi atėniečiai, taip pat, kaip ir jų svečiai, temoka leisti laiką, aptarinėdami naujas idėjas!)
ACT 17:22 Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: „Atėniečiai, man rodos, kad jūs labai dievobaimingi.
ACT 17:23 Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų altorius, aš radau vieną užrašą: „Nežinomam dievui!“ Jūs garbinate Jo nepažindami. Kaip aš noriu jums apie Jį papasakoti!
ACT 17:24 Jis sukūrė pasaulį ir visa, kas tik jame yra. Kadangi Jis yra dangaus ir žemės Viešpats, tai negyvena žmogaus rankomis sukurtose šventyklose.
ACT 17:25 Žmogaus rankos čia negali padėti, nes Jam nieko netrūksta. Jis Pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir tenkina visus mūsų poreikius.
ACT 17:26 Visus pasaulio žmones Jis sukūrė iš Adomo ir išsklaidė tautas po žemę. Jis iš anksto numatė kiekvieno iš mūsų kilimo ir nuopuolio laiką ir nustatė universalias ribas.
ACT 17:27 Visa tai turi skatinti žmones ieškoti Dievo. Galbūt nujausdami tą kelią dievop, pagaliau Jį atrastų, nors Dievas yra netoli kiekvieno iš mūsų.
ACT 17:28 Jame mes gyvename, judame ir esame! Kaip sako vienas jūsų poetas: „Mes esame Dievo vaikai.“
ACT 17:29 Jei taip, mes neturime galvoti apie Dievą, kaip apie dievybę, panašią į žmonių sukurtą stabą iš aukso, sidabro ar iškaltą iš akmens.
ACT 17:30 Dievas nesmerkė šitų dalykų praeityje, bet dabar Jis skelbia, kad visi atsisakytų stabų ir tik Jį vieną garbintų.
ACT 17:31 Jis nustatė dieną, kada teisingai teis pasaulį per Žmogų, kurį Jis nurodė ir paskyrė, prikeldamas Jį iš numirusių.“
ACT 17:32 Išgirdę Paulių kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė juoktis, o kiti sakė: „Mes norime išgirsti apie tai vėliau.“
ACT 17:33 Tuo baigėsi Pauliaus pokalbis su jais,
ACT 17:34 bet kai kurie žmonės stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Tarp jų buvo Dionizas, miesto tarybos narys, moteris, vardu Damaridė ir kiti.
ACT 18:1 Po to Paulius paliko Atėnus ir nuvyko į Korintą,
ACT 18:2 Čia jis susipažino su žydu Akvilu, gimusiu Ponte, kuris neseniai buvo grįžęs iš Italijos su žmona Priskile, nes buvo išėjęs Klaudijaus Cezario įsakymas iškraustyti visus žydus iš Romos.
ACT 18:3 Paulius gyveno ir darbavosi su jais, nes ir jie vertėsi palapinių audimu.
ACT 18:4 Kiekvieną šeštadienį Paulius sakė pamokslus sinagogoje, stengdamasis įtikinti žydus ir graikus.
ACT 18:5 Atvykus iš Makedonijos Silui ir Timotiejui, Paulius atsidėjo vien tik mokymui, tvirtindamas žydams, kad Jėzus yra Mesijas.
ACT 18:6 Bet žydai nesiliovė prieštarauti ir burnoti prieš Dievą. Jie įžeidinėdavo Jėzų. Paulius nusipurtė nuo rūbų dulkes ir pasakė: „Tesilieja jūsų kraujas ant jūsų galvų. Aš nekaltas ir nuo šiol mokysiu pagonis.“
ACT 18:7 Po to jis persikėlė į Tito Justo, dievobaimingo pagonio, namus. Titas Justas šlovino Dievą, o jo namai buvo šalia sinagogos.
ACT 18:8 Tuo tarpu sinagogos vyresnysis Krispas ir jo namiškiai įtikėjo Viešpačiu ir buvo pakrikštyti, kaip ir daugelis kitų Korinte.
ACT 18:9 Vieną naktį Viešpats regėjime prabilo į Paulių: „Nebijok! Kalbėk! Netylėk!
ACT 18:10 Aš esu su tavimi ir niekas negali tau pakenkti. Daug žmonių šiame mieste priklauso Man.“
ACT 18:11 Taigi Paulius dar gyveno ten pusantrų metų, mokydamas Dievo tiesų.
ACT 18:12 Galionui tapus Achajos prokonsulu, žydai visi kaip vienas sukilo prieš Paulių ir nutempė jį į teismą.
ACT 18:13 Jie kaltino Paulių už žmonių įkalbinėjimą garbinti Dievą prieštaraujančiais romėnų įstatymui būdais.
ACT 18:14 Pauliui ėmus gintis, Galionas pasisuko į jo kaltintojus ir pasakė: „Klausykite, žydai, jei tai būtų nusikaltimas, aš būčiau priverstas jūsų paklausyti,
ACT 18:15 bet kadangi tai ginčas dėl mokymo, vardų bei kvailų žydų įstatymų, spręskite patys. Manęs tai nedomina ir aš apie tuos dalykus nekalbu.“
ACT 18:16 Galionas išvarė juos iš teismo.
ACT 18:17 Tada minia čiupo Sosteną, naują sinagogos vadovą, ir jį sumušė, bet Galionas į tai nekreipė dėmesio.
ACT 18:18 Paulius pasiliko mieste dar keletą dienų. Paskui, atsisveikinęs su krikščionimis, kartu su Priskile ir Akvilu iškeliavo į Siriją. Kenchrėjoje Paulius pagal žydų paprotį nusiskuto galvą, nes buvo padaręs įžadą.
ACT 18:19 Atvykęs į Efezo uostą, jis mus paliko laive, o pats nuėjo į sinagogą pasikalbėti su žydais.
ACT 18:20 Jie prašė jį pasilikti dar kelias dienas, bet jis jautė, kad negali užtrukti.
ACT 18:21 „Per šventes aš būtinai turiu būti Jeruzalėje“, – pasakė jis, pažadėjęs grįžti į Efezą vėliau, jei Dievas leis. Todėl jis vėl iškeliavo.
ACT 18:22 Paulius sustojo Cezarėjos uoste. Aplankęs Jeruzalės bažnyčią, išplaukė į Antiochiją.
ACT 18:23 Po kiek laiko jis vėl išvyko į Turkiją per Galatiją ir Frygiją, lankydamas visus tikinčiuosius, drąsindamas juos ir padėdamas stiprinti tikėjimą.
ACT 18:24 Tuo tarpu vienas žydas, vardu Apolas, puikus Raštų mokytojas ir skelbėjas, ką tik atvyko į Efezą iš Egipto Aleksandrijos.
ACT 18:25 Egipte jam kažkas papasakojo, ką Jonas Krikštytojas kalbėjo apie Jėzų, bet tai buvo labai nedaug. Jis niekada nebuvo girdėjęs istorijos pabaigos.
ACT 18:26 Jis drąsiai ir energingai ėmė skelbti sinagogoje: „Ateina Mesijas! Ruoškitės Jį priimti!“ Priskilė ir Akvilas išgirdo jį šitaip kalbant. Tai buvo nepaprastas pamokslas. Po to jie susitiko su juo ir paaiškino, kas atsitiko Jėzui nuo Jono laikų ir ką visa tai reiškia.
ACT 18:27 Kai Apolas sumanė vykti į Graikiją, tikintieji jį padrąsino. Jie parašė savo draugams tikintiesiems, prašydami gražiai priimti Apolą. Dievas puikiai įprasmino jo atvykimą į Graikiją, stiprindamas bažnyčią,
ACT 18:28 nes Apolas viešuose ginčuose sugebėjo atmesti visus žydų argumentus, Raštu įrodydamas Jėzų esant Mesiją.
ACT 19:1 Apolui gyvenant Korinte, Paulius apkeliavo Turkiją ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir paklausė:
ACT 19:2 „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią“? „Ne, – jie atsakė. – Mes nežinome, ką jūs turite mintyje, sakydamas „Šventąją Dvasią.“
ACT 19:3 „Tada kokį krikštą jūs esate priėmę?“ – jis paklausė. „Jono krikštą“, – atsakė šie.
ACT 19:4 Tada Paulius jiems paaiškino, kad Jono krikštas reiškė troškimą atsižadėti nuodėmės ir atsigręžti į Dievą ir kad tie, kurie gavo jo krikštą, turi įtikėti Jėzų, kuris, kaip sakė Jonas, vėliau ateisiąs.
ACT 19:5 Kai tik jie tai išgirdo, buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.
ACT 19:6 Tada, kai Paulius dėjo ant jų galvų rankas, juos aplankė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis ir pranašauti.
ACT 19:7 Iš viso jų buvo bene dvylika vyrų.
ACT 19:8 Paskui Paulius nuėjo į sinagogą ir tris mėnesius kas šeštadienį kantriai pasakojo, kuo jis tiki ir kodėl ragina visus įtikėti Jėzų.
ACT 19:9 Kai kurie atmetė jo žodžius ir viešai kalbėjo prieš Kristų. Todėl jis pasitraukė, atsisakydamas vėl juos mokyti. Tikinčiuosius jis pradėjo mokyti Tirano pamokslų salėje.
ACT 19:10 Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos gyventojai – tiek žydai, tiek ir graikai – išgirdo Viešpaties Žodį.
ACT 19:11 Viešpats suteikė Pauliui galią daryti nepaprastus stebuklus.
ACT 19:12 Kai ant ligonių būdavo uždedamos skepetaitės ar kūną jo lietę drabužiai, jie pasveikdavo, nuo jų pasitraukdavo piktosios dvasios.
ACT 19:13 Keliaujančių žydų būrys, einančių iš miesto į miestą, išvarinėdavo piktąsias dvasias ir sumanė pasinaudoti Viešpaties Jėzaus vardu. Jie sugalvojo tokius burtažodžius: „Maldaujame Jėzaus Kristaus vardu, kurį skelbia Paulius – išeik!“
ACT 19:14 Taip darė septyni žydų kunigo Skėvo sūnūs.
ACT 19:15 Kai jie tai bandė su piktosios dvasios apsėstu žmogumi, piktoji dvasia atšovė: „Pažįstu Jėzų, žinau Paulių, o jūs kas būsite?“
ACT 19:16 Apsėstasis puolė taip juos mušti, kad šie turėjo iš namų bėgti nuogi ir sunkiai sužeisti.
ACT 19:17 Gandas apie tai, kas atsitiko, greitai pasklido po visą Efezą. Tai sužinojo visi žydai ir graikai. Miestą apėmė didelė baimė, o Viešpaties Jėzaus vardas buvo labai išaukštintas.
ACT 19:18 Daug tikinčiųjų, kurie užsiiminėjo juodąja magija, prisipažino, ką buvo padarę. Jie sunešė kerėjimų bei burtų knygas ir visų akyse sudegino. Kažkas suskaičiavo, kad knygų vertė lygi penkiasdešimčiai tūkstančių sidabro drachmų (tolygu 10 000 JAV dolerių).
ACT 19:20 Tai rodo, kaip stipriai viso regiono žmones sujaudino Dievo Žodis.
ACT 19:21 Vėliau Paulius, Šventosios Dvasios skatinamas, grįždamas į Jeruzalę nusprendė aplankyti Graikiją. „Po to, – sakė jis, – aš turiu vykti į Romą.“
ACT 19:22 Pirma savęs jis pasiuntė du padėjėjus, Timotiejų ir Brastą, o pats dar užtruko Turkijoje.
ACT 19:23 Apie tą laiką Efeze dėl krikščionių kilo didelis sąmyšis.
ACT 19:24 Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, samdydavosi daug amatininkų gaminti sidabrinėms graikų deivės Artemidės šventovės miniatiūroms.
ACT 19:25 Jis sukvietė savo ir kitus vyrus, kurie buvo susiję su tuo amatu, ir kreipėsi į juos: „Vyrai, šis užsiėmimas yra jūsų pelno šaltinis.
ACT 19:26 Kaip jūs matėte ir girdėjote, tas Paulius įtikino daugelį žmonių, kad rankomis padaryti dievai – tai ne dievai. Dėl to mūsų darbų vertė mažėja. Tai aiškiai matyti ne tik čia, Efeze, bet ir visoje apylinkėje!
ACT 19:27 Žinoma, aš kalbu ne tik apie mūsų amato situaciją ir pelno sumažėjimą, bet ir apie grėsmę didžiajai deivės Artemidės šventyklai netekti savo įtakos. Ši galinga valdovė Artemidė, kuri buvo gerbiama ne tik šioje Turkijos dalyje, bet ir visame pasaulyje, bus užmiršta!“
ACT 19:28 Tada jie dar labiau supyko ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“
ACT 19:29 Susirinko minia ir greitai miestą apėmė sąmyšis. Visi skubėjo į amfiteatrą, pagriebė Pauliaus bendrakeleivius Gajų ir Aristarchą.
ACT 19:30 Paulius norėjo įsimaišyti į minią, bet mokiniai jo neleido.
ACT 19:31 Keletas Pauliaus bičiulių, romėnų provincijos pareigūnų, taip pat pasiuntė jam žinią, prašydami nerizikuoti gyvybe ir neiti į teatrą.
ACT 19:32 Viduje žmonės reikalavo nežinia ko, buvo didžiulė betvarkė. Iš tiesų daugelis jų nežinojo, dėl ko atėję.
ACT 19:33 Keletas žydų pastebėjo Aleksandrą ir ištempė jį į priekį. Jis rankos mostu parodė, kad minia nutiltų, ir bandė pasiaiškinti.
ACT 19:34 Bet supratę, kad jis žydas, žmonės vėl ėmė šaukti. Dvi valandas nesiliovė šūksniai: „Didi yra efeziečių Artemidė! Didi efeziečių Artemidė!“
ACT 19:35 Pagaliau miesto meras įstengė juos nutildyti: „Efezo vyrai! – prabilo jis. – Visi žino, kad Efezas yra didžiosios Artemidės garbintojas. Jos statulėlė nukrito iš dangaus.
ACT 19:36 Kadangi tai neginčijamas faktas, nusiraminkite ir nieko nedarykite neapgalvoję.
ACT 19:37 Tačiau jūs atvedėte čia šituos vyrus, kurie nieko nepavogė iš jos šventyklos ir nepiktžodžiavo.
ACT 19:38 Jei Demetrijas ir jo bendrininkai turi juos kuo apkaltinti, tai teismai posėdžiauja ir prokonsulai gali tuojau pat išnagrinėti kaltinimą. Tegul sau bylinėjasi.
ACT 19:39 Jei bus nusiskundimų dėl kitų reikalų, jie gali būti išspręsti nuolatiniuose miesto tarybos susirinkimuose;
ACT 19:40 romėnų vyriausybė mus gali apkaltinti dėl šios dienos riaušių, nes jos kilo be jokių priežasčių. Jei Roma pareikalaus paaiškinimo, aš nežinosiu, ką atsakyti.“
ACT 19:41 Tada jie visi išsiskirstė.
ACT 20:1 Kai viskas pasibaigė, Paulius atsisveikino su mokiniais ir išvyko į Graikiją.
ACT 20:2 Pakeliui mokė visuose miestuose, sakė pamokslus.
ACT 20:3 Graikijoje Paulius praleido tris mėnesius, ruošdamasis plaukti į Siriją. Supratęs, kad žydai sumanė jį nužudyti, nusprendė pirmiausia vykti šiaurėn, į Makedoniją.
ACT 20:4 Keletas vyrų keliavo su juo į Turkiją. Paulių lydėjo berėjiečio Pyro sūnus Sopatras, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės, Timotiejus bei Trofimas, kurie grįžo namo į Turkiją,
ACT 20:5 iškeliavo pirma mūsų ir laukė Troadoje.
ACT 20:6 Kai tik baigėsi Velykų iškilmės, mes išplaukėme iš Filipų šiaurinėje Graikijoje ir po penkių dienų atvykome į Troadą Turkijoje. Ten mes užtrukome savaitę.
ACT 20:7 Sekmadienį susirinkome į duonos laužymo ceremoniją. Paulius sakė pamokslą. Kadangi jis norėjo kitą dieną iškeliauti, kalbėjo iki vidurnakčio!
ACT 20:8 Viršutiniame aukšte, kur mes susirinkome, buvo uždegta daugybė žibintų.
ACT 20:9 Paulius kalbėjo, o vienas jaunas žmogus, vardu Eutichas, sėdėjęs ant palangės, giliai įmigo ir, krisdamas iš trečio aukšto, užsimušė.
ACT 20:10 Paulius nulipo žemyn, paėmė jį ant rankų ir tarė: „Nesirūpinkite – jis gyvas.“ Ir iš tiesų – jis buvo gyvas! Baimė ir džiaugsmas nuvilnijo per minią. Jie visi vėl užlipo į viršų ir kartu valgė Viešpaties vakarienę. Tada Paulius kalbėjo dar gana ilgai. Jau aušo, kai jis pagaliau juos paliko.
ACT 20:13 Paulius keliavo į Aso žemę sausuma, o mes toliau keliavome laivu.
ACT 20:14 Ten susitikome ir kartu plaukėme į Mitilėnę.
ACT 20:15 Rytojaus dieną mes praplaukėme Samą, o dar po dienos atvykome į Miletą.
ACT 20:16 Šį kartą Paulius nusprendė nesustoti Efeze, nes skubinosi, norėdamas Sekmines atšvęsti Jeruzalėje.
ACT 20:17 Atplaukęs į Miletą, jis pasiuntė žinią Efezo bažnyčios vyresniesiems, kad atvyktų jo pasitikti prie laivo.
ACT 20:18 Jiems atvykus, Paulius tarė: „Jūs žinote, vyrai, kad nuo tos dienos, kai tik atvykau į Turkiją,
ACT 20:19 aš nuolankiai, su ašaromis akyse tarnavau Viešpačiui. Žydai rezgė įvairias pinkles ir man teko patirti didelių pavojų.
ACT 20:20 Aš niekada ir niekur nenutylėjau tiesos.
ACT 20:21 Tiek žydams, tiek pagonims aš tvirtinau apie būtinumą atsižadėti nuodėmės, atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
ACT 20:22 Ir štai aš keliauju į Jeruzalę Šventosios Dvasios vedamas. Aš nežinau, kas manęs laukia,
ACT 20:23 išskyrus tai, ką Šventoji Dvasia man kalbėjo kiekviename mieste, jog kalėjimas ir kančia dar ateityje.
ACT 20:24 Bet nieko nevertas gyvenimas, jei jo nepanaudosiu atlikti darbams, kuriuos Viešpats man paskyrė. Mano misija yra skelbti gerąją naujieną apie nepaprastą Dievo gerumą ir meilę.
ACT 20:25 Dabar aš žinau, kad jūs visi, su kuriais aš vaikščiojau skelbdamas Dievo karalystę, daugiau manęs nebematysite.
ACT 20:26 Leiskite atvirai pasakyti, kad negalite man primesti nė vieno žmogaus kraujo.
ACT 20:27 Nes aš nevengiau skelbti jiems Dievo Evangeliją.
ACT 20:28 Todėl budėkite! Nepamirškite maitinti ir ganyti Viešpaties kaimenę. Tai Jo bažnyčia, atpirkta krauju, nes Šventoji Dvasia jums pavedė ją prižiūrėti.
ACT 20:29 Gana gerai žinau, kad man pasitraukus iš jūsų tarpo, pasirodys netikri mokytojai ir, kaip plėšrūs vilkai, nepagailės avelių.
ACT 20:30 Kai kurie jūs patys iškreipsite tiesą, kad patrauktute į save žmones.
ACT 20:31 Saugokitės! Prisiminkite tuos trejis metus, kai aš buvau su jumis ir nuolat jumis rūpinausi. Aš liejau dėl jūsų ašaras.
ACT 20:32 Dabar aš pavedu jus Dievui, Jo rūpesčiui ir Jo malonei, kuri turi galią padaryti žmones tikinčiais ir atiduoti Jo išrinktiesiems visą palikimą.
ACT 20:33 Aš niekada netroškau nei pinigų, nei puikių drabužių.
ACT 20:34 Jūs žinote, kad dirbau pagal išgales, norėdamas pragyventi ir net tenkinti poreikius tų, kurie buvo su manimi.
ACT 20:35 Padėdamas vargšams, aš buvau jums nuolatinis pavyzdys, nes primindavau Viešpaties Jėzaus žodžius: „Didesnė laimė duoti negu imti.“
ACT 20:36 Pabaigęs kalbėti, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė.
ACT 20:37 Atsisveikino jie balsu raudodami ir glebėsčiuodami jį,
ACT 20:38 liūdėdami, kad daugiau niekada jo nebematysią. Po to jie palydėjo jį į laivą.
ACT 21:1 Atsisveikinę su Efezo vyresniaisiais, mes plaukėme tiesiai į Kosą. Rytojaus dieną mes pasiekėme Rodą, o tada – į Patarą.
ACT 21:2 Ten mes sėdome į laivą, plaukiantį į Fenikiją, Sirijos provinciją.
ACT 21:3 Mes pastebėjome Kipro salą, praplaukdami palikome ją kairėje ir išlipome Tyro uoste Sirijoje, kur buvo iškrautas laivas.
ACT 21:4 Mes išlipome į krantą, ir, suradę vietinius tikinčiuosius, praleidome su jais savaitę. Tie mokiniai įspėjo Paulių. Per juos pranašavo Šventoji Dvasia ir patarė nevykti į Jeruzalę.
ACT 21:5 Savaitės pabaigoje, kai mes grįžome į laivą, jie visi su žmonomis ir vaikais palydėjo mus į pajūrį, kur meldėmės ir atsisveikinome.
ACT 21:6 Po to mes sulipome į laivą, o jie sugrįžo namo.
ACT 21:7 Keliaudami toliau, iš Tyro atplaukėme į Ptolemaidę. Ten pasveikinome tikinčiuosius, bet pasilikome pas juos tik vieną dieną.
ACT 21:8 Paskui atvykome į Cezarėją ir apsistojome evangelisto Pilypo, vieno iš septynių pirmųjų diakonų, namuose.
ACT 21:9 Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris, kurios galėjo pranašauti.
ACT 21:10 Po kelių dienų iš Judėjos atvyko vyras, vardu Agabas.
ACT 21:11 Jis taip pat turėjo pranašavimo dovaną. Jis paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas, pasakė: „Šventoji Dvasia kalba: „Taip Jeruzalėje bus surištas šios juostos šeimininkas ir atiduotas romėnams.“
ACT 21:12 Tai išgirdę, ir mes, ir vietiniai gyventojai, ir jo bendrakeleiviai maldavome Paulių neiti į Jeruzalę.
ACT 21:13 Bet jis atsakė: „Kodėl raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje ne tik būti įkalintas, bet ir numirti dėl Viešpaties Jėzaus.“
ACT 21:14 Paaiškėjus, kad jo neperkalbėsime, tarėme: „Tebūnie Viešpaties valia!“
ACT 21:15 Netrukus, susidėję daiktus, mes iškeliavome į Jeruzalę.
ACT 21:16 Mus lydėjo mokiniai iš Cezarėjos. Atvykę svečiavomės vieno iš pirmųjų tikinčiųjų kipriečio Mnasono namuose.
ACT 21:17 Mus nuoširdžiai sutiko visi Jeruzalės tikintieji.
ACT 21:18 Rytojaus dieną Paulius kartu su mumis nuėjo pas Jokūbą ir Jeruzalės bažnyčios vyresniuosius.
ACT 21:19 Mums pasisveikinus, Paulius smulkiai nupasakojo daugelį dalykų, kuriuos Dievas per jį buvo padaręs pagonių kraštuose.
ACT 21:20 Jie šlovino Dievą ir sakė: „Matai, broli, daug žydų taip pat atsivertė, bet jie atkakliai reikalauja, kad tikintieji žydai tęstų žydų tradicijas ir papročius.
ACT 21:21 Čia, Jeruzalėje, žydų krikščionims buvo prikalbėta, kad tu nusistatęs prieš Mozės įstatymus ir draudi jų vaikus apipjaustyti.
ACT 21:22 Ką dabar daryti? Jie vis tiek išgirs, kad esi atvykęs.“
ACT 21:23 Mes patariame štai ką: „Čia yra keturi vyrai, kurie ruošiasi nusiskusti galvas ir duoti įžadus,
ACT 21:24 Eik su jais į šventyklą ir taip pat nusiskusk galvą. Užmokėk už juos, kad jie galėtų nusiskusti galvas. Tuomet visi matys, kad tu pritari šiam papročiui, kaip ir žydų krikščionys, kad jūs patys laikotės žydų įstatymų ir kad jūsų nuomonė šiais klausimais sutampa su mūsų.
ACT 21:25 Tikintiesiems, kurie buvo pagonys, mes iš viso neliepiame laikytis šių žydų įstatymų, išskyrus tuos, kurie draudžia valgyti stabams aukojamą maistą, pasmaugtų gyvulių mėsą bei kraują, ir paleistuvauti.“
ACT 21:26 Ir todėl Paulius, pasinaudodamas jų patarimu, rytojaus dieną nuėjo su vyrais į šventyklą atlikti ceremoniją. Tuo būdu jis paskelbė įžadą kartu su kitais aukoti auką po septynių dienų.
ACT 21:27 Praėjus beveik septynioms dienoms, keli žydai iš Turkijos pamatė Paulių šventykloje ir sukurstė prieš jį minią. Jie nutvėrė jį
ACT 21:28 šaukdami: „Izraelitai, gelbėkit! Štai žmogus, kuris eina prieš tautą ir visiems liepia nesilaikyti žydų įstatymų. Jis net kalba prieš šventyklą ir išniekina ją, atvesdamas ten pagonis!“
ACT 21:29 Mat tą dieną kiek anksčiau jie buvo matę jį su Trofimu iš Efezo ir manė, jog Paulius bus atsivedęs jį į šventyklą.
ACT 21:30 Dėl šitų kaltinimų sujudo visi miesto žmonės ir kilo didelė sumaištis. Paulius buvo ištemptas iš šventyklos, ir vartai tuojau buvo uždaryti.
ACT 21:31 Kai jie ketino jį užmušti, romėnų kareivių kuopos viršininkui, tribūnui, buvo duota žinia, kad visoje Jeruzalėje neramu.
ACT 21:32 Jis su kareiviais ir šimtininkais atskubėjo prie minios. Minia, pamačiusi atvykstančius kareivius, liovėsi mušti Paulių.
ACT 21:33 Tribūnas suėmė jį ir liepė surišti dviem grandinėmis. Tada paklausė minios, kas jis esąs ir ką padaręs.
ACT 21:34 Vieni šaukė viena, kiti – visai kita. Triukšme ir sumaištyje negalėdamas nieko sužinoti, jis įsakė nuvesti Paulių į kareivių stovyklą.
ACT 21:35 Kareiviams atėjus prie laiptų, minia taip įšėlo, jog šie turėjo Paulių nešte nešti, kad jo nenužudytų besigrūdantys iš paskos žmonės, šaukdami ir reikalaudami jo mirties.
ACT 21:37 Kai Paulius turėjo būti vedamas į stovyklą, jis paklausė tribūno: „Gal galiu tau šį tą pasakyti?“ „Moki graikiškai? – nustebęs paklausė tribūnas. – Tai tu ne tas egiptietis, kuris prieš kelis metus sukėlė sąmyšį ir išvedė į dykumą keturis tūkstančius galvažudžių?“
ACT 21:39 „Ne, – atsakė Paulius. – Aš esu žydas ir ne iš kokio menko miestelio, bet iš Tarso Kilikijoje. Aš prašau leidimo kalbėti su šiais žmonėmis.“
ACT 21:40 Tribūnas sutiko. Todėl Paulius atsistojo ant laiptų ir pamojo miniai, kad nutiltų. Greitai minia visai nurimo, ir jis prabilo hebrajų kalba:
ACT 22:1 „Broliai ir tėvai, pasiklausykite mano pasiteisinimo.“
ACT 22:2 Išgirdusi jį kalbant hebrajiškai, minia dar labiau susikaupė.
ACT 22:3 „Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas Jeruzalėje vadovaujant Gamalieliui, prie kurio kojų aš išmokau rūpestingai laikytis žydų įstatymų ir papročių. Aš stengiausi šlovinti Dievą savo darbu, kaip ir jūs visi nūnai darote.
ACT 22:4 Ir aš persekiojau krikščionis iki mirties, surišdamas ir įmesdamas į kalėjimą vyrus ir moteris.
ACT 22:5 Kad taip yra, galėtų paliudyti vyriausiasis kunigas ar bet kuris kitas tarybos narys, nes aš prašiau jų laiškų Damasko žydų vadovams su nuorodymais, leidžiančiais visus krikščionis supančiotus atgabenti į Jeruzalę, kad jie būtų nubausti.
ACT 22:6 Man keliaujant ir artinantis prie Damasko, apie vidurdienį staiga mane apšvietė labai stipri šviesa.
ACT 22:7 Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą: „Sauliau, Sauliau, kam Mane persekioji!?“
ACT 22:8 „Kas su manimi kalba?“ – paklausiau aš. Jis atsakė: „Aš esu Jėzus iš Nazareto, kurį tu persekioji.“
ACT 22:9 Su manimi buvę vyrai matė šviesą, bet nesuprato kalbos.
ACT 22:10 Aš tariau: „Ką man daryti, Viešpatie?“ Viešpats man tarė: „Kelkis ir eik į Damaską, o ten tau bus pasakyta visa, kas tavęs laukia ateityje!“
ACT 22:11 Buvau apakintas stiprios šviesos ir tik bendrakeleivių už rankos vedamas, aš pasiekiau Damaską.
ACT 22:12 Toksai Ananijas, pamaldusir įstatymui ištikimas žmogus, giriamas visų Damasko žydų,
ACT 22:13 atėjęs atsistojo šalia manęs ir pasakė: „Broli Sauliau, praregėk!“ Ir tą pačią akimirką aš jį pamačiau.
ACT 22:14 Tada jis kalbėjo: „Mūsų protėvių Dievas pasirinko tave, kad pažintumei Jo valią, išvystumei Mesiją ir girdėtumei Jį kalbantį.
ACT 22:15 Tu turėsi visur paliudyti, ką esi matęs ir girdėjęs.
ACT 22:16 Tai ko dabar lauki? Eik ir priimk krikštą, nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Viešpaties!“
ACT 22:17 Kai jau grįžęs į Jeruzalę vieną dieną meldžiausi šventykloje, regėjimo ekstazėje Dievas man sakė: „Skubėk iš Jeruzalės, nes čia žmonės nepriims tavo liudijimo apie Mane.“
ACT 22:19 Aš įrodinėjau: „Bet Viešpatie, jie žino, kad aš mesdavau į kalėjimą ir mušdavau kiekvienoje sinagogoje tuos, kurie tikėjo Tavimi.
ACT 22:20 Kada buvo nužudytas Tavo liudytojas Steponas, aš stovėjau ten kartu su jais pritardamas ir saugojau jų drabužius, kuriuos jie nusirengė, mėtydami į jį akmenimis.“
ACT 22:21 Bet Dievas man tarė: „Keliauk iš Jeruzalės, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis.“
ACT 22:22 Iki tol minia jo klausėsi, paskui visi kartu pratrūko: „Šalin tą tipą! Nušluoti nuo žemės jį. Užmušti jį! Jam nevalia gyventi!“
ACT 22:23 Jie rėkė, mėtė į orą drabužius ir svaidė saujomis smėlį.
ACT 22:24 Taip tribūnas įvedė jį į vidų ir liepė nuplakti, kad prisipažintų esąs kaltas. Jis norėjo sužinoti, kodėl minia prieš jį taip įsiuto.
ACT 22:25 Kai Paulių, norėdami nuplakti, pririšo diržais, jis kreipėsi į čia stovėjusį šimtininką: „Ar jums valia plakti Romos pilietį, ir dar nenuteistą?“
ACT 22:26 Šimtininkas priėjo prie tribūno ir pareiškė: „Ką jūs darote? Šis žmogus yra Romos pilietis!“
ACT 22:27 Tuomet tribūnas priėjo prie Pauliaus ir paklausė: „Pasakyk man, ar tu Romos pilietis?“ „Taip, žinoma.“
ACT 22:28 „Ir aš esu, – suniurnėjo tribūnas. – Aš šitą pilietybę įsigijau už didelius pinigus!“ „O aš turiu nuo gimimo!“
ACT 22:29 Bematant pranyko kareiviai, kurie stovėjo pasiruošę jį nučaižyti, kai tik išgirdo, kad Paulius – Romos pilietis. Nusigando ir tribūnas, nes buvo įsakęs jį surišti ir nuplakdinti.
ACT 22:30 Rytojaus dieną tribūnas nuėmė jam grandines ir įsakė sušaukti aukštuosius kunigus ir žydų tarybą. Pastatęs prieš juos Paulių, stengėsi sužinoti, kas atsitiko.
ACT 23:1 Atidžiai ir įdėmiai stebėdamas tarybą, Paulius prabilo: „Broliai, aš visuomet gyvenau visiškai švaria sąžine Dievo akivaizdoje!“
ACT 23:2 Tuojau vyriausias kunigas Ananijas įsakė šalia Pauliaus stovintiems smogti jam per burną.
ACT 23:3 Paulius jam tarė: „Tave Dievas muš, tu, netašytas stuobry! Koks tu teisėjas, kad pats laužai įstatymą liepdamas mane mušti?“
ACT 23:4 Stovėję šalia Pauliaus jį įspėjo: „Tu taip kalbi su vyriausiuoju Dievo kunigu?“
ACT 23:5 „Aš nežinojau, kad jis – vyriausiasis kunigas, Rašte pasakyta: „Niekada blogai nekalbėk apie bet kurį iš savo vadovų.“
ACT 23:6 Po to Paulius kažką sugalvojo. Viena tarybos dalis buvo sadukiejai, kita dalis – fariziejai. Todėl jis sušuko: „Broliai, aš fariziejus kaip ir visi mano protėviai. Ir jūs mane teisiate, kadangi tikiu mirusiųjų prisikėlimu!“
ACT 23:7 Tada taryba pasidalijo į dvi grupes: fariziejai buvo nusiteikę prieš sadukiejus,
ACT 23:8 kadangi sadukiejai neigė prisikėlimą, angelus, net amžiną dvasios buvimą, o fariziejai visus dalykus pripažino.
ACT 23:9 Kilo didelis klegesys. Keli žydų vadovai pašoko ginčytis, kad Paulius teisus. „Mes nerandame nieko blogo jame, – jie šaukė. – Greičiausiai jam kalbėjo dvasia ar angelas kelyje į Damaską.“
ACT 23:10 Ginčams stiprėjant, Paulių tampė iš visų pusių, stumdydami į priekį ir atgal. Pagaliau tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė nuvesti jį į kareivių stovyklą.
ACT 23:11 Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė jam: „Nesijaudink, Pauliau! Kaip liudijai apie Mane žmonėms čia, Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje.“
ACT 23:12 Kitą rytą susirinko per keturiasdešimt žydų ir prisiekė, kad nei valgys, nei gers, kol nenužudys Pauliaus.
ACT 23:14 Paskui nuėjo pas aukštuosius kunigus bei seniūnus ir papasakojo jiems, ką buvo nusprendę.
ACT 23:15 „Paprašykite tribūno, kad vėl atvestų Paulių į tarybą, – jie reikalavo. – Apsimeskite, kad dar norėtumėte duoti jam keletą klausimų. Mes užmušime jį kelyje.“
ACT 23:16 Bet Pauliaus sūnėnas sužinojo apie jų planą, atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui.
ACT 23:17 Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: „Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi kai ką svarbaus jam pasakyti.“
ACT 23:18 Taip šimtininkas ir padarė, paaiškindamas: „Kalinys Paulius pasikvietė mane ir paprašė atvesti pas tave šį jaunuolį, kuris nori tau kai ką pranešti.“
ACT 23:19 Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedėjo į šalį ir paklausė: „Apie ką turi man pranešti, jaunuoli?“
ACT 23:20 „Rytoj žydai susitarė prašyti tave, kad nuvestum Paulių į teismo tarybą, neva norėdami gauti daugiau informacijos, – pranešė jis. –
ACT 23:21 Nedarykite to! Kelyje tykos daugiau kaip keturiasdešimt vyrų, pasiruošę užpulti ir užmušti jį. Jie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Dabar jie jau čia, tikėdamiesi, kad tu išpildysi jų prašymą.“
ACT 23:22 „Tegu nė vienas nežino, kad tu man tai pasakei“, – tribūnas įspėjo išeinantį jaunuolį.
ACT 23:23 Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas įsakė: „Pasiimkite du šimtus kareivių, kad dar šį vakarą devintą valandą galėtumėte vykti į Cezarėją. Paimkite du šimtus ietininkų ir septyniasdešimt raitelių. Parūpinkite Pauliui arklį ir sveiką pristatykite ji valdytojui Feliksui.“
ACT 23:25 Paskui jis valdytojui parašė tokį laišką:
ACT 23:26 „Klaudijas Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.
ACT 23:27 Šį žmogų žydai sugavo ir norėjo nužudyti, bet aš pasiunčiau kareivius išvaduoti jį, nes sužinojau, kad jis Romos pilietis.
ACT 23:28 Tada nuvežiau jį į jų teismo tarybą, norėdamas sužinoti, už ką jis kaltinamas.
ACT 23:29 Greitai supratau, jog žydai ginčijosi dėl savo įsitikinimų, tačiau jis nebuvo apkaltintas, todėl negalėjo būti nubaustas kalėjimu ar mirtimi.
ACT 23:30 Kai man buvo pranešta apie šį sąmokslą, aš nusprendžiau pasiųsti jį pas tave, o jo kaltintojams pasakysiu, kad savo kaltinimus pateiktų tau.“
ACT 23:31 Kaip buvo įsakyta, kareiviai nakčia nuvedė Paulių į Antipatridę.
ACT 23:32 Rytojaus dieną jie grįžo į kareivines, palikę jį su raiteliais, kad nugabentų jį į Cezarėją,
ACT 23:33 Atvykę į Cezarėją, jie pristatė valdytojui Paulių ir atidavė laišką.
ACT 23:34 Perskaitęs jį, valdytojas paklausė Pauliaus, iš kur jis esąs. „Iš Kilikijos“, – atsakė Paulius.
ACT 23:35 „Aš išsamiai susipažinsiu su tavo byla, kai atvyks tavo kaltintojai“, – jam pasakė valdytojas ir įsakė laikyti jį kalėjime karaliaus Erodo pretorijuje.
ACT 24:1 Po penkių dienų atvyko vyriausiasis kunigas Ananijas su keliais žydų vadovais ir advokatu Tertulu kaltinti Paulių.
ACT 24:2 Į priekį iškviestas Tertulas, kreipdamasis į valdytoją, išdėstė kaltinimus, skirtus Pauliui: „Ekscelencija, mums, žydams, tu suteikei ramybę ir taiką ir neleidai mūsų skriausti.
ACT 24:3 Dėl to mes esame labai dėkingi.
ACT 24:4 Kad neįkyrėčiau tau, labai prašau atkreipti dėmesį tik į vieną dalyką. Aš trumpai išdėstysiu kaltinimus, skirtus šiam žmogui.
ACT 24:5 Mes nustatėme, kad šis žmogus yra ramybės drumstėjas. Šis žmogus nuolat kelia maištus prieš romėnų vyriausybę. Jis yra žinomas nazariečių sektos vadas.
ACT 24:6 Be to, jis mėgino išniekinti šventovę, kai mes jį suėmėme. Mes būtume teisę jį pagal tai, ko nusipelnė,
ACT 24:7 bet įgulos tribūnas Lisijas užėjęs prievarta atėmė jį,
ACT 24:8 reikalaudamas, kad jį teistų pagal romėnų įstatymą. Jūs nesunkiai suprasite, kad mūsų kaltinimas teisingas, apklausdamas jį pats.“
ACT 24:9 Tada visi žydai įsijungė į bendrą pokalbį, pareikšdami, kad visa, ką Tertulas sakė, yra tiesa.
ACT 24:10 Dabar atėjo Pauliaus eilė. Valdytojas mostu parodė, kad atsistotų ir kalbėtų. Paulius pradėjo: „Žinau, kad tu jau daug metų teisėjauji žydams. Tai suteiks pasitikėjimo, kai man reikės gintis.
ACT 24:11 Greitai paaiškės, kad aš atvykau į Jeruzalę tik prieš dvylika dienų melstis šventykloje.
ACT 24:12 Galėsite pamatyti, kad niekada neskatinau sąmyšio sinagogose ar kurio nors miesto gatvėse.
ACT 24:13 Šie vyrai, žinoma, negali įrodyti dalykų, kuriais jie mane kaltina.
ACT 24:14 Vieną dalyką aš pripažįstu: tikiu sielos išganymu, kurį jie laiko sekta. Aš laikausi savo protėvių tarnavimo Dievui kelio. Tvirtai tikiu žydų įstatymu ir visu tuo, kas parašyta Pranašų knygose.
ACT 24:15 Kartu su šiais vyrais tikime, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas.
ACT 24:16 Todėl stengsiuosi iš visų jėgų išlaikyti švarią sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones.
ACT 24:17 Aš po daugelio metų grįžau į Jeruzalę duoti žydams išmaldą ir aukoti Dievui atnašų.
ACT 24:18 Mano kaltintojai pamatė mane šventykloje, kai atnašavau padėkos auką. Aš buvau nusiskutęs galvą, kaip jų įstatymas reikalauja, o aplink mane nebuvo minios ir jokio triukšmo! Ten buvo keli žydai iš Turkijos.
ACT 24:19 Jie privalo būti čia, jei ką turi prieš mane,
ACT 24:20 bet štai! Tegul dabar šie vyrai pasako, kokį nusikaltimą aš padariau.
ACT 24:21 Nebent tai, kad pasakiau vieną dalyką, kurio neturėjau sakyti: „Aš esu čia, teismo taryboje, kad apginčiau tikėjimo tiesą, jog mirusieji prisikels.“
ACT 24:22 Feliksas, gerai žinodamas, kad krikščionys nepradės riaušių, liepė žydams palaukti, kol atvyks įgulos tribūnas Lisijas. Tuomet jis svarstysiąs jų klausimą.
ACT 24:23 Jis liepė Paulių įmesti į kalėjimą, bet sargybiniui davė nurodymus švelniai su juo elgtis, nedrausti jo draugams jį lankyti ir leisti nešti jam dovanas, kad šis galėtų gyventi patogiau.
ACT 24:24 Po kelių dienų atėjo Feliksas su savo žyde žmona Druzile. Pasišaukę Paulių, jie išklausė jo pasakojimą apie tikėjimą į Jėzų Kristų.
ACT 24:25 Pauliui besikalbant su jais apie teisingumą, savitvardą ir apie būsimą teismą, Feliksas nusigando. „Šiam kartui užtenka. Kai bus tinkamesnis laikas, aš tave vėl pasišauksiu“, – tarė jis.
ACT 24:26 Be to jis tikėjosi, kad Paulius duos jam pinigų, todėl dažnokai ji kviesdavosi ir su juo kalbėdavosi.
ACT 24:27 Taip prabėgo dveji metai, Feliksą pakeitė Porcijus Festas. Kadangi Feliksas norėjo įsiteikti žydams, jis paliko Paulių, supančiotą grandinėmis.
ACT 25:1 Po trijų dienų, perėmęs savo naujas pareigas Cezarėjoje, Festas išvyko į Jeruzalę.
ACT 25:2 Ten jį pasičiupo vyriausieji kunigai bei kiti žydų vadovai ir daug papasakojo apie Paulių.
ACT 25:3 Jie prašė atvesti Paulių į Jeruzalę, tikėdamiesi patykoti jį kelyje ir nužudyti.
ACT 25:4 Bet Festas atsakė, jog kol Paulius Cezarėjoje, įgaliotiniai turi grįžti į teismą, kadangi jis pats netrukus ten vyksta.
ACT 25:6 Po aštuonių ar dešimties dienų jie sugrįžo į Cezarėją. Kitą dieną prasidėjo Pauliaus teismas.
ACT 25:7 Pauliui atvykus į teismą, susirinkę Jeruzalės žydai iškėlė jam daug rimtų kaltinimų, kurių negalėjo įrodyti.
ACT 25:8 Paulius paneigė kaltinimus: „Aš esu nekaltas, – pareiškė jis. – Aš niekuo nenusikaltau žydų įstatymams, šventyklos neišniekinau, prieš Romos vyriausybę nemaištavau.“
ACT 25:9 Paskui Festas, norėdamas parodyti savo palankumą žydams, paklausė jį: „Ar nori keliauti į Jeruzalę ir būti ten teisiamas mano akivaizdoje?“
ACT 25:10 Paulius atsakė: „Ne! Aš reikalauju ypatingos teisės būti išklausytas paties imperatoriaus. Jūs labai gerai žinote, kad aš nekaltas.
ACT 25:11 Jeigu padariau tai, kas verta mirties bausmės, aš neatsisakau mirti! Bet jeigu aš nekaltas, nei tau, nei kam kitam nevalia manęs išduoti šitiems, kad nužudytų. Aš kreipsiuosi į Cezarį!“
ACT 25:12 Festas, pasitaręs su savo patarėjais, atsakė: „Labai gerai! Šaukeisi – vyksi pas Cezarį.“
ACT 25:13 Po kelių dienų karalius Agripa ir Berenikė atvyko paviešėti pas Festą.
ACT 25:14 Jiems tenai užtrukus keletą dienų, Festas aptarė Pauliaus bylą su karaliumi. Jis papasakojo jam: „Turiu vieną kalinį, kurį man paliko Feliksas.
ACT 25:15 Kai buvau Jeruzalėje, aukštieji kunigai ir kiti žydų seniūnai savaip žiūrėjo į šį reikalą ir prašė, kad pasmerkčiau Paulių.
ACT 25:16 Žinoma, aš nedelsdamas paaiškinau jiems, kad romėnų įstatymas nepasmerkia žmogaus, kol jis nenuteisiamas. Jam suteikiama galimybė stoti savo kaltintojų akivaizdoje ir gintis.
ACT 25:17 Kai jie susirinko, kitą dieną sušaukiau teismą ir įsakiau atvesti Paulių.
ACT 25:18 Jam iškelti kaltinimai buvo visai ne tokie, kaip maniau.
ACT 25:19 Ten buvo kalbama apie religiją ir mirusį Jėzų, kurį Paulius tvirtina esant gyvą!
ACT 25:20 Dvejodamas, kaip išspręsti tokią bylą, aš paklausiau, ar jis nenorėtų vykti į Jeruzalę ir tenai būti teisiamas.
ACT 25:21 Paulius šaukėsi Cezario. Todėl aš įsakiau kalinti jį toliau, kol galėsiu išsiųsti jį pas Cezarį.“
ACT 25:22 „Aš ir pats norėčiau pasiklausyti to žmogaus“, – tarė Agripa. Festas atsakė: „Galėsi rytoj pasiklausyti.“
ACT 25:23 Rytojaus dieną Agripa ir Berenikė iškilmingai atvyko, lydimi tribūnų bei kitų žymių miesto žmonių, ir Festas liepė įvesti Paulių.
ACT 25:24 Tada Festas kreipėsi į klausytojus: „Karaliau Agripa ir visi susirinkusieji. Jūs matote žmogų, kurio mirties reikalauja vietiniai ir Jeruzalės žydai!
ACT 25:25 Bet mano nuomone, jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties. Tačiau jis nori kreiptis dėl savo bylos į Cezarį. Neturėdamas ką daryti, nusprendžiau jį ten pasiųsti.
ACT 25:26 Bet ką turėčiau parašyti valdovui? Nes nėra jokios tikros kaltės! Štai aš ir atvedžiau jį visų, o ypač jūsų, karaliau Agripa, teismui, kad jį apklausęs, patartumei, ką man parašyti.
ACT 25:27 Nes nėra teisinga siųsti kalinį pas imperatorių neturint įkalčių!“
ACT 26:1 Tuomet Agripa tarė Pauliui: „Išeik į priekį ir viską paaiškink.“ Tokiu būdu Paulius, pamojęs ranka, pradėjo gintis:
ACT 26:2 „Aš esu laimingas, karaliau Agripa, galėdamas tau atsakyti,
ACT 26:3 nes žinau, kad tu esi žydų įstatymo ir papročių žinovas. Dabar prašau, kantriai išklausykite mane.
ACT 26:4 Žydai gerai žino, kad nuo ankstyvos jaunystės, o vėliau Jeruzalėje buvau auklėjamas žydų tarpe ir gyvenau to auklėjimo veikiamas.
ACT 26:5 Jei jie manimi patikėtų, tai žinotų, kad gyvenau kaip fariziejus, griežčiausiai laikydamasis žydų įstatymų ir papročių.
ACT 26:6 Bet jų kaltinimų tikroji priežastis yra visai kita, kadangi aš viliuosi, jog išsipildys Viešpaties pažadas, duotas mūsų protėviams.
ACT 26:7 Jo išsipildymo tikisi sulaukti mūsų dvylikos giminių tauta, stropiai tarnaudama dieną ir naktį. Dėl šios vilties jie kaltina mane, o karaliau!
ACT 26:8 Negi nusikaltimas – laukti mirusiųjų prisikėlimo? Negi neįtikėtina, kad Dievas gali prikelti žmones?
ACT 26:9 Aš tikėjau, kad Jėzaus Nazariečio pasekėjus turiu persekioti iki paskutiniųjų.
ACT 26:10 Aukštųjų kunigų įgaliotas aš įmečiau daug šventųjų į kalėjimą Jeruzalėje, o kai jie būdavo pasmerkti mirti – pritardavau.
ACT 26:11 Juos kankindamas, stengiausi priversti krikščionis piktžodžiauti prieš Kristų. Be galo priešiškai nusiteikęs persekiodavau juos net tolimuose svetimų šalių miestuose.
ACT 26:12 Vieną dieną apie vidurdienį, karaliau, tuo pačiu tikslu einant į Damaską su aukštųjų kunigų įgaliojimais,
ACT 26:13 mane nušvietė dangaus šviesa, ryškesnė už saulę.
ACT 26:14 Mes visi parpuolėme ant žemės, o aš išgirdau hebrajiškai sakant: „Sauliau, Sauliau, kam Mane persekioji? Tu tik pats sau kenki!“
ACT 26:15 „Kas esi, Viešpatie?“ – paklausiau aš. O Viešpats atsakė: „Aš esu Jėzus, Kurį tu persekioji.
ACT 26:16 Dabar kelkis! Nes Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave Savo tarnu bei liudytoju. Tu turi papasakoti pasauliui apie šį ir daugelį kitų būsimų apreiškimų.
ACT 26:17 Aš apsaugosiu tave nuo tautiečių ir pagonių. Taip, Aš ketinu siųsti tave pas pagonis,
ACT 26:18 kad atvertumei jų akis ir jie matytų savo tikrą padėtį, kad jie atgailautų ir gyventų Dievo šviesoje, o ne šėtono tamsoje, kad gautų nuodėmių atleidimą bei vietą ir dalį tarp tų, kurių nuodėmės buvo nuplautos per tikėjimą Manimi.“
ACT 26:19 Todėl, karaliau Agripa, aš negalėjau nepaklusti, nes mačiau regėjimą iš dangaus.
ACT 26:20 Iš pradžių skelbiau Damaske, Jeruzalėje ir visoje Judėjoje. Pagonių krašte taip pat ėmiau tvirtinti, kad visi turi atsisakyti nuodėmių, atsigręžti į Dievą ir kaip atgailą daryti gerus darbus.
ACT 26:21 Žydai sugriebė mane šventykloje, kai kalbėjau apie tai, ir mėgino nužudyti,
ACT 26:22 bet Viešpaties saugomas aš ir šiandien gyvas, pasakoju visiems, mažiems ir dideliems, tuos nuostabius dalykus.
ACT 26:23 Sakau tai, ką yra skelbę pranašai ir Mozė apie Mesiją, kentėjusį ir tapusį pirmuoju prisikėlusiuoju iš numirusių, kad iš dangaus atneštų šviesą ir žydams, ir pagonims.“
ACT 26:24 Staiga Festas sušuko: „Pauliau, tau galvoj negerai! Iš didelio rašto išėjai iš krašto!“
ACT 26:25 Bet Paulius atsiliepė: „Ne, aš nesikraustau iš proto, prakilnusis Festai. Aš kalbu rimtus tiesos žodžius.
ACT 26:26 Karalius Agripa žino šiuos dalykus. Aš atvirai kalbu, nes esu tikras, kad visi šitie dalykai yra jam žinomi, nes ne slapta jie buvo daromi!
ACT 26:27 Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Žinau, kad tiki.“
ACT 26:28 Agripa jį pertraukė: „Tokie menki įrodymai manęs neprivers tikėti Kristumi!“
ACT 26:29 Paulius atsakė: „Nepriklausomai nuo to, ar mano argumentai menki, ar stiprūs, aš prašau Dievą, kad ne tik tu, bet ir kiekvienas galėtų tapti tokiu pat kaip aš, tik be šitų grandinių.“
ACT 26:30 Tuomet karalius, valdytojas, Berenikė ir visi kiti pakilo ir išėjo.
ACT 26:31 Kiek vėliau kalbėdamiesi jie priėjo vienos nuomonės: „Šitas žmogus nepadarė nieko blogo, kas būtų baustina mirtimi ar kalėjimu.“
ACT 26:32 Agripa Festui pareiškė: „Jis galėjo būti išlaisvintas, jeigu nebūtų šaukęsis Cezario.“
ACT 27:1 Pagaliau buvo susitarta leistis kelionėn į Romą laivu, todėl Paulius ir keli kiti kaliniai buvo uždaryti į šimtininko Julijaus, imperatoriaus kuopos nario, kalėjimą.
ACT 27:2 Mes įlipome į laivą, kuris pagal grafiką turėjo aplankyti keletą Turkijos uostų. Turėčiau pridurti, kad su mumis buvo Aristarchas, graikas iš Tesalonikos.
ACT 27:3 Rytojaus dieną, kai mes atplaukėme į Sidoną, Julijus draugiškai elgėsi su Pauliumi ir leido jam išlipti į krantą aplankyti bičiulius ir pasisvečiuoti.
ACT 27:4 Iš ten išplaukę į jūrą, mes grūmėmės su vėjais ir turėjome keisti kursą, todėl plaukėme į šiaurę nuo Kipro, tarp salos ir žemyno,
ACT 27:5 Kilikijos ir Pamfilijos provincijų pakrante. Atvykome į Myrą Likijos provincijoje.
ACT 27:6 Šimtininkas surado aleksandriečių laivą, kuris plaukė į Italiją, ir persodino mus į jį.
ACT 27:7 Daug dienų plaukėme audringa jūra, kol pagaliau pasiekėme Knidą. Tačiau labai sustiprėjus vėjams, mes plaukėme Kretos link pro Salmonės uostą.
ACT 27:8 Sunkiai plaukdami prieš vėją ir pamažu judėdami pietine pakrante, mes atvykome į Dailiąją Prieplauką, netoli nuo Lasėjos miesto.
ACT 27:9 Ten prabėgo kelios dienos. Leistis ilgon kelionėn pasidarė pavojinga, nes buvo vėlyvas metų laikas. Paulius kalbėjo apie tai su laivo karininkais:
ACT 27:10 „Ponai, aš manau, kad vargas mums, jei mes plauksime toliau. Galime netekti ne tik laivo, krovinių, bet ir sulaukti mirties“, – sakė jis.
ACT 27:11 Bet kalinių sargai labiau klausė laivo kapitono ir savininko negu Pauliaus.
ACT 27:12 Kadangi Dailioji Prieplauka, atviras uostas, nebuvo tinkama vieta žiemoti, tai didžioji įgulos dalis nusprendė plaukti toliau ir kaip nors pasiekti Feniksą, kuris buvo geras uostas, atviras į šiaurės vakarus ir pietvakarius.
ACT 27:13 Kai ėmė pūsti švelnus pietų vėjas, diena atrodė tinkama kelionei, todėl jie pakėlė inkarą, plaukė pakrantėmis.
ACT 27:14 Oras staiga pasikeitė, pakilo viesulas, vadinamas Šiauriaryčiu.
ACT 27:15 Jis užklupo laivą ir nunešė į jūrą. Iš pradžių jie stengėsi pasukti laivą į krantą, bet nepajėgė. Vėjas pagavo laivą ir nešė jį,
ACT 27:16 Pagaliau praplaukėme pro Kaudos salą, ties kuria mes sunkiai įkėlėme į laivą gelbėjimo valtį, kuri buvo tempiama,
ACT 27:17 tada korpusą sustiprinome virvėmis. Jūreiviai bijojo, kad nebūtume nunešti ant Afrikos pakrantės seklumų, todėl jie nuleido viršutines bures ir tokiu būdu buvo nešami vėjo.
ACT 27:18 Rytojaus dieną, kai jūra dar labiau įsisiautėjo, įgula ėmė mėtyti krovinį į jūrą.
ACT 27:19 Trečią dieną jie mėtė laukan įrangą ir viską, kas pakliuvo po ranka.
ACT 27:20 Daug dienų šėlo baisi audra, kol pagaliau visi prarado viltį išsigelbėti.
ACT 27:21 Žmonės ilgą laiką jau nebevalgė, kai pagaliau Paulius sukvietė įgulą ir pasakė: „Vyrai, pirmiausia jūs turėjote paklausyti manęs ir neplaukti iš Dailiosios Prieplaukos. Būtume išvengę visų šitų pavojų ir nuostolių.
ACT 27:22 Bet nenusiminkite! Niekas nežus, nors laivas ir nuskęs.
ACT 27:23 Praėjusią naktį šalia manęs atsistojo Viešpaties angelas, kuriam aš priklausau ir tarnauju, ir pranešė:
ACT 27:24 „Nebijok Pauliau, nes tu tikrai stosi prieš Cezarį! Dar daugiau – Dievas patenkino tavo prašymą ir išgelbės visus, kurie plaukia su tavimi.“
ACT 27:25 Turėkite drąsos! Aš tikiu Dievu. Bus taip, kaip Jis sakė.
ACT 27:26 Bet mūsų laivas suduš užplaukęs ant seklumos.“
ACT 27:27 Keturioliktą parą apie vidurnaktį, kai buvome Adrijos jūroje svaidomi pirmyn ir atgal, jūreiviams pasirodė, kad žemė jau nebetoli.
ACT 27:28 Jie išmetė grimzlę ir nustatė dvidešimties jūros sieksnių gylį. Truputį vėliau išmatavo dar kartą ir berado tik penkiolika sieksnių. Šitaip jie suprato, kad greitai laivą išmes į krantą.
ACT 27:29 Bijodami užplaukti ant povandeninių uolų, išmetė pro užpakalinę laivo dalį keturis inkarus ir meldė dienos.
ACT 27:30 Keli jūreiviai, nutarę pabėgti iš laivo, nuleido į vandenį gelbėjimo valtį, neva norėdami išmesti inkarus laivo priekyje.
ACT 27:31 Paulius įspėjo šimtininką ir karius: „Visi jūs žūsite, jeigu kas nors paliks laivą.“
ACT 27:32 Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido jai nukristi į jūrą.
ACT 27:33 Prieš rytą Paulius ragino visus valgyti, sakydamas: „Šiandien jau keturiolikta diena, kaip jūs nieko burnoje neturėjote.
ACT 27:34 Valgykite savo pačių labui. Nė vienam iš jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos!“
ACT 27:35 Po to jis paėmė keletą džiūvėsių, visų akivaizdoje padėkojo Dievui ir atsilaužė gabalėlį.
ACT 27:36 Tuomet laive buvę
ACT 27:37 du šimtai septyniasdešimt šeši žmonės visi iki vieno ėmė valgyti.
ACT 27:38 Pavalgiusi įgula palengvino laivą, išmesdama į jūrą kviečius.
ACT 27:39 Rytui išaušus, jie nepastebėjo kranto linijos, bet pamatė įlanką jūroje su lėkštais krantais ir svarstė, ar jie galėtų tarp tų uolų nusigauti į krantą.
ACT 27:40 Pagaliau nutarė pabandyti. Nupjovė inkarus, paliko juos jūroje, atleido laivo diržus ir, iškėlę prieš vėją priekinę burę, leidosi į krantą.
ACT 27:41 Bet laivas užplaukė ant seklumos ir užpakalinė laivo dalis sukežo.
ACT 27:42 Kareiviai šimtininkui patarė leisti jiems išžudyti kalinius, kad kuris išplaukęs į krantą nepabėgtų.
ACT 27:43 Bet Julijus norėjo išsaugoti Paulių, todėl neleido. Tada jis įsakė visiems, kad mokantys plaukti šoktų į jūrą ir plauktų į krantą,
ACT 27:44 o kiti tegul pasistengia pasiekti krantą ant storų lentų ir laivo nuolaužų. Taip visi saugiai pasiekė krantą.
ACT 28:1 Greitai mes sužinojome, kad esame Maltos saloje.
ACT 28:2 Salos žmonės buvo malonūs, užkūrė ugnį ant kranto ir nuoširdžiai kvietė prie jos, nes lijo ir buvo šalta.
ACT 28:3 Kai Paulius pririnko laužui glėbį šakų, iš laužo iššliaužė nuodinga gyvatė ir įsikibo į jo ranką!
ACT 28:4 Salos gyventojai, pamatę įsikibusią į ranką gyvatę, vienas kitam sakė: „Tikrai tas žmogus – žmogžudys. Nors jis jūroje išsigelbėjo, bet teisingumas neleidžia jam gyventi!“
ACT 28:5 O Paulius nupurtė gyvatę į ugnį ir jam nieko pikto neatsitiko. Gyventojai laukė, kol jis sutins ar staiga kris negyvas.
ACT 28:6 Gerokai palaukę pamatė, kad jam nieko pikto neatsitiko, todėl ėmė manyti, kad jis dievaitis.
ACT 28:7 Netoli tos vietos, kur mes išlipome, buvo salos valdytojo Publijaus valdos. Jis mus maloniai priėmė ir tris dienas globojo.
ACT 28:8 Atsitiko taip, kad susirgo karštlige ir viduriavimu Publijaus tėvas. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė.
ACT 28:9 Tada visi kiti salos ligoniai ėjo ir buvo pagydyti.
ACT 28:10 Už tai mes buvome apipilti dovanomis ir, kai atėjo laikas išplaukti, žmonės krovė į laivą mums įvairiausius kelionei reikalingus daiktus.
ACT 28:11 Praėjo trys mėnesiai nuo laivo sudužimo, ir mes vėl pakėlėme bures. Šį kartą tai buvo Aleksandrijos uosto laivas „Dvyniai“, kuris žiemojo saloje.
ACT 28:12 Pirmiausia aplankėme Sirakūzus. Ten prastovėjome tris dienas.
ACT 28:13 Plaukdami pakrantėmis pasiekėme Regijų. Ir dar po dienos, ėmus pūsti pietų vėjui, atvykome į Puteolus.
ACT 28:14 Ten radome nemažai tikinčiųjų! Jie prašė mus paviešėti septynias dienas ir tada vykti į Romą.
ACT 28:15 Broliai Romoje išgirdo apie mūsų atvykimą ir atėjo pasitikti prie Apijaus Forumo. Kiti prisijungė prie mūsų prie Trijų tavernų. Juos išvydęs, Paulius įgijo pasitikėjimo ir dėkojo Dievui.
ACT 28:16 Mums atvykus į Romą, Pauliui buvo leista pasirinkti, kur gyventi, nors ir saugomam kareivio.
ACT 28:17 Praėjus trims dienoms po atvykimo, jis pasikvietė septynis žydų vadovus ir taip jiems kalbėjo: „Broliai, žydai mane Jeruzalėje suėmė ir perdavė romėnų vyriausybei. Jie persekioja mane, nors niekam blogo nepadariau. Mūsų protėvių įstatymų taip pat nepažeidžiau.
ACT 28:18 Romėnai ištardę norėjo paleisti, nes nerado mirties vertos kaltės. Žydų vadovai reikalavo mirties bausmės.
ACT 28:19 Esant tokiems prieštaravimams, aš pamačiau, kad būtina kreiptis į Cezarį, bet ne todėl, kad būčiau pykęs ant jų.
ACT 28:20 Aš paprašiau jus susirinkti šiandien, kad su jumis susipažinčiau ir papasakočiau, jog grandinėmis esu surakintas dėl tikėjimo Mesiju.“
ACT 28:21 Jie atsakė: „Mes negirdėjome jokių kaltinimų tavo atžvilgiu. Iš Judėjos mes negavome nei laiškų, nei pranešimų iš tų, kurie atvyksta iš Jeruzalės.
ACT 28:22 Bet mes norėtume išgirsti, kuo tu tiki, nes apie tuos krikščionis mes žinome tik tiek, kad jie visų smerkiami.“
ACT 28:23 Buvo sutarta dėl laiko, ir tą dieną į Pauliaus namus suėjo daug žmonių. Jis papasakojo apie Dievo karalystę ir mokė apie Jėzų iš Raštų: pranašų ir penkių Mozės knygų. Jis pradėjo rytą ir baigė vėlai vakare!
ACT 28:24 Vieni jo žodžiais tikėjo, kiti – ne.
ACT 28:25 Bet, pasiginčiję tarpusavyje, jie išėjo, o paskutiniai Pauliaus žodžiai tebeskambėjo ausyse: „Teisi Šventoji Dvasia, kalbėjusi per pranašą Izaiją:
ACT 28:26 „Girdėti girdėsite ir matyti matysite, bet nesuprasite,
ACT 28:27 nes jūsų širdys aptuko, o ausys apkurto. Užmerkite akis, kad nesuprastumėte, kad kartais nepamatytumėte ir neišgirstumėte, kad neatsisuktumėteį Mane ir kad Aš jūsų nepagydyčiau.“
ACT 28:28 Todėl aš noriu, kad jūs suvoktumėte, jog Dievas suteiks palaiminimą ir pagonims, o šie jį priims.“
ACT 28:30 Paulius išsinuomojo butą dvejiems metams ir priimdavo visus savo lankytojus.
ACT 28:31 Jis visiems skelbė tiesą apie Dievo karalystę ir Viešpatį Jėzų Kristų, ir niekas nebandė jo sudrausti.
