GEN 1:1 Pradžioje Dievas sukūrė dangus ir žemę.
GEN 1:2 Ir žemė buvo be pavidalo ir tuščia ir tamsa [buvo] virš gelmės paviršiaus. Ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų paviršiaus.
GEN 1:3 Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa.
GEN 1:4 Ir Dievas matė šviesą, kad [ji] gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
GEN 1:5 Ir Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą jis pavadino naktimi. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – pirmoji diena.
GEN 1:6 Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda skliautinė platybė tarp vandenų, ir ji tegul atskiria vandenis nuo vandenų.“
GEN 1:7 Ir Dievas padarė skliautinę platybę ir atskyrė vandenis, kurie [buvo] po skliautine platybe, nuo vandenų, kurie [buvo] virš skliautinės platybės. Taip ir įvyko.
GEN 1:8 Ir Dievas pavadino skliautinę platybę dangumis. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – antroji diena.
GEN 1:9 Ir Dievas tarė: „Tegul susirenka vandenys, kurie yra po dangumis, į vieną vietą ir tegul pasirodo sausuma.“ Taip ir įvyko.
GEN 1:10 Ir Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį jis pavadino jūromis. Ir Dievas matė, kad [tai buvo] gera.
GEN 1:11 Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išželdina žemėje augmeniją, augalus, duodančius sėklą, vaismedžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose [yra] jų sėkla.“ Taip ir įvyko.
GEN 1:12 Ir žemė išvedė augmeniją, augalus, duodančius sėklą pagal savo rūšį, ir medžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose [yra] jų sėkla. Ir Dievas matė, kad [tai buvo] gera.
GEN 1:13 Ir buvo vakaras ir buvo rytas – trečioji diena.
GEN 1:14 Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje dienai nuo nakties atskirti. Ir jie tegul būna kaip ženklai, pažymintys ir nustatytus laikus, ir dienas ir metus,
GEN 1:15 ir jie tegul būna kaip šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje, kad apšviestų žemę.“ Taip ir įvyko.
GEN 1:16 Ir Dievas padarė du didžiuosius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti; [jis padarė] ir žvaigždes.
GEN 1:17 Ir Dievas įdėjo juos į dangaus skliautinę platybę, kad apšviestų žemę
GEN 1:18 ir valdytų dieną bei naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad [tai buvo] gera.
GEN 1:19 Ir buvo vakaras ir buvo rytas – ketvirtoji diena.
GEN 1:20 Ir Dievas tarė: „Tegul vandenys veisia knibždančių gyvų padarų, ir tegul viršum žemės skraido paukščiai dangaus skliautinės platybės matomos dalies priekyje.“
GEN 1:21 Ir Dievas sukūrė didžiulius baisūnus ir visus judančius gyvus padarus, kuriuos veisė vandenys pagal jų rūšį, ir kiekvieną sparnuotą paukštį pagal jo rūšį. Ir Dievas matė, kad [tai buvo] gera.
GEN 1:22 Ir Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tegul dauginasi žemėje!“
GEN 1:23 Ir buvo vakaras ir buvo rytas – penktoji diena.
GEN 1:24 Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išveda gyvų padarų pagal jų rūšis – gyvulių, ir ropojančių padarų ir laukinių žvėrių pagal jų rūšis.“ Taip ir įvyko.
GEN 1:25 Ir Dievas padarė žemės laukinius žvėris pagal jų rūšis ir gyvulius pagal jų rūšis, ir prie dirvos ropojančius padarus pagal jų rūšis. Ir Dievas matė, kad [tai buvo] gera.
GEN 1:26 Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų, atitinkantį mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą, ir tegul jie valdo jūros žuvis, ir padangių paukščius, ir gyvulius, ir visą žemę, ir visus ropojančius padarus, kurie juda ant žemės.“
GEN 1:27 Taigi Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, pagal Dievo atvaizdą jis sukūrė jį; vyriškos lyties ir moteriškos lyties jis juos sukūrė.
GEN 1:28 Ir Dievas juos palaimino, ir Dievas jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir pripildykite žemę ir užvaldykite ją; ir valdykite jūros žuvis, padangių paukščius ir kiekvieną gyvą padarą, kuris juda ant žemės.“
GEN 1:29 Ir Dievas tarė: „Štai aš duodu jums kiekvieną sėklą duodantį augalą, kuris [yra] ant visos žemės paviršiaus, ir visokį medį, kuriame [yra] medžio vaisius, duodantis sėklą; tai bus jums maistas.
GEN 1:30 O visiems žemės laukiniams žvėrims, visiems padangių paukščiams ir visiems [gyvūnams], judantiems ant žemės, [turintiems] savyje gyvasties esmę, [duodu] visokius žalius augalus kaip maistą. Taip ir įvyko.
GEN 1:31 Ir Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir štai, [tai buvo] labai gera. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – šeštoji diena.
GEN 2:1 Taip buvo pabaigti dangūs ir žemė, ir visa jų aibė.
GEN 2:2 Tai iki septintos dienos Dievas užbaigė savo darbą, kurį jis padarė, ir ilsėjosi septintą dieną nuo viso savo darbo, kurį jis padarė.
GEN 2:3 Ir Dievas palaimino septintąją dieną ir ją pašventino, nes joje jis ilsėjosi nuo viso savo darbo, kurį Dievas kūrybingai padarė.
GEN 2:4 Šitie [yra] dangų ir žemės kilmės istorijos duomenys jų sukūrimo metu, – tą dieną, kurią VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangus,
GEN 2:5 ir jokio laukinio krūmo dar nebuvo žemėje ir joks lauko augalas dar neaugo (nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus dirvai įdirbti,
GEN 2:6 tik migla kildavo nuo žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių).
GEN 2:7 Ir VIEŠPATS Dievas supavidalino žmogų iš dirvos dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės dvasią, ir žmogus tapo gyva siela.
GEN 2:8 Ir VIEŠPATS Dievas įveisė sodą Edene, rytuose, ir ten jis apgyvendino žmogų, kurį buvo supavidalinęs.
GEN 2:9 Ir VIEŠPATS Dievas išaugino iš dirvos visokius medžius, mielus pasižiūrėti ir gerus maistui, taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir gėrio bei blogio pažinimo medį.
GEN 2:10 Ir iš Edeno upė tekėjo sodui drėkinti, o nuo ten ji šakojosi ir tapo keturiomis pagrindinėmis [upėmis].
GEN 2:11 Pirmosios vardas – Pišonas. Ji [yra] ta, kuri apsupa visą Havilos šalį, kur [yra] aukso.
GEN 2:12 O tos šalies auksas [yra] geras. Ten yra bdelio ir onikso akmens.
GEN 2:13 Ir antrosios upės vardas – Gihonas. Ji [yra] ta, kuri apsupa visą Kušo šalį.
GEN 2:14 Ir trečiosios upės vardas – Hidekelis. Ji [yra] ta, kuri teka prie Asirijos rytų. Ir ketvirtoji upė, – ji [yra] Eufratas.
GEN 2:15 Ir VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir įkurdino jį Edeno sode, kad jį įdirbtų ir saugotų.
GEN 2:16 Ir VIEŠPATS Dievas įsakė žmogui, tardamas: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista laisvai valgyti,
GEN 2:17 bet nuo gėrio bei blogio pažinimo medžio – nevalgyk nuo jo, nes tą dieną, kurią nuo jo valgysi, tikrai mirsi.“
GEN 2:18 Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam; jam padarysiu atitinkančią pagalbininkę.“
GEN 2:19 Ir VIEŠPATS Dievas iš dirvos supavidalino visus lauko žvėris ir visus padangių paukščius ir atvedė [juos] pas Adomą pamatyti, kaip jis juos pavadins; ir kuo tik Adomas pavadino kiekvieną gyvūną, toks ir [buvo] jo vardas.
GEN 2:20 Ir Adomas davė vardus visiems gyvuliams ir padangių paukščiams, ir visiems lauko žvėrims, tačiau Adomui nebuvo rasta atitinkančio pagalbininko.
GEN 2:21 Ir VIEŠPATS Dievas užmigdė Adomą giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, ir jo vietą užpildė kūnu.
GEN 2:22 O VIEŠPATS Dievas [iš] šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, sudarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
GEN 2:23 Ir Adomas tarė: „Pagaliau! Ši [yra] kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji buvo paimta.“
GEN 2:24 Dėl tos priežasties vyras paliks savo tėvą bei savo motiną ir liks sujungtas su savo žmona, ir juodu taps vienu kūnu.
GEN 2:25 Jie abu – žmogus ir jo žmona – buvo nuogi ir jie nesigėdijo.
GEN 3:1 O gyvatė buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Ir ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‚Nevalgykite nuo visų sodo medžių‘?“
GEN 3:2 Ir moteris tarė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisių,
GEN 3:3 bet apie vaisių medžio, kuris [yra] sodo viduryje, Dievas tarė: ‚Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte‘.“
GEN 3:4 Ir gyvatė tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite,
GEN 3:5 nes Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite kaip dievai, pažindami gėrį ir blogį.“
GEN 3:6 Ir kai moteris pamatė, kad medis [buvo] geras maistui ir kad jis žavus akims, ir kad medis pageidaujamas – galintis padaryti [žmogų] išmintingą, ji paėmė jo vaisiaus ir valgė, ir taip pat davė savo vyrui, esančiam su ja, ir jis valgė.
GEN 3:7 Ir atsivėrė jų abiejų akys, ir jie suprato esą nuogi; ir jie susiuvo figmedžio lapus ir sau padarė prijuostes.
GEN 3:8 Ir jie išgirdo balsą VIEŠPATIES Dievo, vaikštančio sode, dienos atvėsimo metu; ir Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo akivaizdos tarp sodo medžių.
GEN 3:9 Ir VIEŠPATS Dievas pašaukė Adomą ir jam tarė: „Kur tu?“
GEN 3:10 Ir jis tarė: „Aš išgirdau tavo balsą sode ir bijojau, nes aš nuogas; todėl pasislėpiau.“
GEN 3:11 Ir jis tarė: „Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?“
GEN 3:12 Ir žmogus tarė: „Moteris, kurią davei, [kad būtų] su manimi, ji davė man nuo to medžio, ir aš valgiau.“
GEN 3:13 Ir VIEŠPATS Dievas tarė moteriai: „Kas gi tai, ką tu padarei?“ Ir moteris tarė: „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau.“
GEN 3:14 Ir VIEŠPATS Dievas tarė gyvatei: „Kadangi tai padarei, tu [esi] labiau prakeikta už visus gyvulius ir už visus lauko žvėris; ant savo pilvo turėsi šliaužti ir dulkes ėsti per visas savo gyvenimo dienas;
GEN 3:15 ir aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs bei moters ir tarp tavo sėklos bei moters Sėklos; jis – [moters Sėkla] – triuškins tau galvą, o tu triuškinsi jam kulnį.“
GEN 3:16 Moteriai jis tarė: „Aš didžiai padauginsiu tavo nėštumo vargą – skausmingai tu gimdysi vaikus; ir tavo potraukis [bus nukreiptas] į tavo vyrą, ir jis tave valdys.“
GEN 3:17 Ir Adomui jis tarė: „Kadangi paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį aš tau įsakiau, sakydamas: „Nevalgyk nuo jo!“ – prakeikta [yra] dirva dėl tavęs; vargdamas maitinsiesi iš jos per visas savo gyvenimo dienas
GEN 3:18 ir erškėčius bei usnis ji tau želdins, ir tu maitinsiesi lauko augmenija.
GEN 3:19 Savo veido prakaitu turėsi valgyti duoną, kol sugrįši į dirvą, nes iš jos buvai paimtas; nes tu [esi] dulkė, ir į dulkę sugrįši.“
GEN 3:20 Ir Adomas pavadino savo žmoną vardu Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.
GEN 3:21 Ir VIEŠPATS Dievas Adomui ir jo žmonai padarė odinius drabužius ir juos aprengė.
GEN 3:22 Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gėrį ir blogį, o dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir nepaimtų nuo gyvybės medžio, ir nevalgytų, ir negyventų per amžius!“
GEN 3:23 Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo įdirbti dirvą, iš kurios jis buvo paimtas.
GEN 3:24 Taigi jis išvarė žmogų, ir į rytus nuo Edeno sodo pastatė kerubus ir besisukiojantį liepsningą kalaviją, kad saugotų kelią į gyvybės medį.
GEN 4:1 Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia ir pagimdė Kainą, ir tarė: „Gavau vyriškos lyties žmogų nuo VIEŠPATIES.“
GEN 4:2 Ir dar kartą ji pagimdė – [šįkart] jo brolį Abelį. Ir Abelis buvo avių piemuo, o Kainas buvo žemdirbys.
GEN 4:3 Ir taip įvyko, kad, kuriam laikui praslinkus, Kainas atnešė auką VIEŠPAČIUI iš dirvos vaisiaus.
GEN 4:4 Taip pat atnešė ir Abelis – [bet] iš savo kaimenės pirmagimių ir iš jų taukų. Ir VIEŠPATS palankiai pažvelgė į Abelį ir į jo auką,
GEN 4:5 tačiau į Kainą ir į jo auką jis palankiai nepažvelgė. Ir Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro.
GEN 4:6 Ir VIEŠPATS tarė Kainui: „Kodėl tu supykai ir kodėl tavo veidas paniuro?
GEN 4:7 Jeigu tu darysi gera, argi nebūsi priimtas? O jeigu nedarysi gera, nuodėmė pritupia prie durų. Ir tau [bus nukreiptas] jos potraukis, bet tu privalai ją suvaldyti.“
GEN 4:8 Ir Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui; ir taip įvyko, kad jiems esant laukuose, Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį užmušė.
GEN 4:9 Ir VIEŠPATS tarė Kainui: „Kur tavo brolis Abelis?“ Ir jis tarė: „Nežinau! Argi aš savo brolio sargas?“
GEN 4:10 Ir anas tarė: „Ką tu padarei? Iš dirvos šaukiasi manęs tavo brolio kraujo balsas!
GEN 4:11 Taigi dabar tu [esi] prakeiktas nuo dirvos, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos.
GEN 4:12 Kai dirbsi dirvą, ji nuo šiol tau nebeduos savo gero derliaus; tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje.“
GEN 4:13 Ir Kainas tarė VIEŠPAČIUI: „Mano bausmė didesnė nei aš galiu pakelti!
GEN 4:14 Štai šiandien mane išvarei nuo dirvos paviršiaus, ir turėsiu nuo tavo veido slėptis, ir būsiu bėglys ir klajūnas žemėje; ir taip įvyks, kad kas tik mane sutiks, mane užmuš.“
GEN 4:15 Bet VIEŠPATS jam tarė: „Taigi, kas tik užmuštų Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta. Ir VIEŠPATS davė Kainui ženklą, kad kas nors, jį užtikęs, jo nenužudytų.“
GEN 4:16 Ir Kainas pasitraukė nuo VIEŠPATIES akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno.
GEN 4:17 Paskui Kainas pažino savo žmoną, ir ji tapo nėščia ir pagimdė Henochą. Ir jis pastatė miestą, ir pavadino miestą savo sūnaus vardu – Henochas.
GEN 4:18 O Henochui gimė Iradas, o Iradas pagimdė Mehujaelį, o Mehujaelis pagimdė Metušaelį, o Metušaelis pagimdė Lamechą.
GEN 4:19 O Lamechas ėmė sau dvi žmonas. Vienos vardas [buvo] Ada, o kitos vardas Cila.
GEN 4:20 O Ada pagimdė Jabalą. Jis buvo tėvas tokių, kurie gyvena palapinėse, ir [tokių, kurie turi] galvijų.
GEN 4:21 O jo brolio vardas [buvo] Jubalas. Jis buvo tėvas visų tokių, kurie groja lyra ir fleita.
GEN 4:22 O Cila, ji taip pat pagimdė Tubal Kainą, visų bronzos / žalvario ir geležies kalvių mokytoją. O Tubal-Kaino sesuo [buvo] Naama.
GEN 4:23 Ir Lamechas tarė savo žmonoms: „Ada ir Cila, išgirskite mano balsą! Lamecho žmonos, klausykitės mano kalbos! Juk užmušiau vyrą už man padarytą žaizdą, bernioką už man padarytą sužalojimą.
GEN 4:24 Jei už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, tai už Lamechą septyniasdešimt septynis kartus!“
GEN 4:25 Ir Adomas vėl pažino savo žmoną ir ji pagimdė sūnų ir pavadino jį vardu Setas; „Nes Dievas, – [ji sakė], – man paskyrė kitą sėklą vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė.
GEN 4:26 O Setui – jam irgi gimė sūnus, ir jis pavadino jį vardu Enošas. Tuo metu žmonės pradėjo šauktis VIEŠPATIES vardo.
GEN 5:1 Šita [yra] Adomo šeimos istorijos duomenų knyga. Tą dieną, kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį, [turintį] panašumų į Dievą;
GEN 5:2 vyriškos lyties ir moteriškos lyties sukūrė jis juos; ir jis palaimino juos ir pavadino juos vardu Adomas tą dieną, kai jie buvo sukurti.
GEN 5:3 Ir Adomas pragyveno šimtą trisdešimt metų ir pagimdė [sūnų] pagal savo panašumą, atitinkantį savo atvaizdą, ir jis pavadino jį vardu Setas.
GEN 5:4 Ir Adomo dienos po to, kai pagimdė Setą, sudarė aštuonis šimtus metų, ir jis pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 5:5 Taigi visos Adomo dienos, kurias jis gyveno, sudarė devynis šimtus trisdešimt metų, ir jis mirė.
GEN 5:6 Ir Setas pragyveno šimtą penkerius metus ir pagimdė Enošą.
GEN 5:7 Ir Setas, po to, kai pagimdė Enošą, pragyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 5:8 Taigi visos Seto dienos sudarė devynis šimtus dvylika metų, ir jis mirė.
GEN 5:9 Ir Enošas pragyveno devyniasdešimt metų ir pagimdė Kenaną.
GEN 5:10 Ir Enošas, po to, kai pagimdė Kenaną, pragyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 5:11 Taigi visos Enošo dienos sudarė devynis šimtus penkerius metus, ir jis mirė.
GEN 5:12 Ir Kenanas pragyveno septyniasdešimt metų ir pagimdė Mahalalelį.
GEN 5:13 Ir Kenanas, po to, kai pagimdė Mahalalelį, pragyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 5:14 Taigi visos Kenano dienos sudarė devynis šimtus dešimt metų, ir jis mirė.
GEN 5:15 Ir Mahalalelis pragyveno šešiasdešimt penkerius metus ir pagimdė Jeredą.
GEN 5:16 Ir Mahalalelis, po to, kai pagimdė Jeredą, pragyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 5:17 Taigi visos Mahalalelio dienos sudarė aštuonis šimtus devyniasdešimt penkerius metus, ir jis mirė.
GEN 5:18 Ir Jeredas pragyveno šimtą šešiasdešimt dvejus metus ir pagimdė Henochą.
GEN 5:19 Ir Jeredas, po to, kai pagimdė Henochą, pragyveno aštuonis šimtus metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 5:20 Taigi visos Jeredo dienos sudarė devynis šimtus šešiasdešimt dvejus metus, ir jis mirė.
GEN 5:21 Ir Henochas pragyveno šešiasdešimt penkerius metus ir pagimdė Metušelachą.
GEN 5:22 Ir Henochas, po to, kai pagimdė Metušelachą, vaikščiojo su Dievu tris šimtus metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 5:23 Taigi visos Henocho dienos sudarė tris šimtus šešiasdešimt penkerius metus.
GEN 5:24 Ir Henochas vaikščiojo su Dievu, paskui jo nebebuvo, nes Dievas jį pasiėmė.
GEN 5:25 Ir Metušelachas pragyveno šimtą aštuoniasdešimt septynerius metus ir pagimdė Lamechą.
GEN 5:26 Ir Metušelachas, po to, kai pagimdė Lamechą, pragyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 5:27 Taigi visos Metušelacho dienos sudarė devynis šimtus šešiasdešimt devynerius metus, ir jis mirė.
GEN 5:28 Ir Lamechas pragyveno šimtą aštuoniasdešimt dvejus metus ir pagimdė sūnų,
GEN 5:29 ir pavadino jį vardu Nojus, sakydamas: „Šitas suteiks mums paguodos nuo mūsų darbo ir nuo mūsų rankų vargo dėl dirvos, kurią VIEŠPATS prakeikė.“
GEN 5:30 Ir Lamechas, po to, kai pagimdė Nojų, pragyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 5:31 Taigi visos Lamecho dienos sudarė septynis šimtus septyniasdešimt septynerius metus, ir jis mirė.
GEN 5:32 Ir Nojus buvo penkių šimtų metų, ir jis pagimdė Semą, Chamą ir Jafetą.
GEN 6:1 Ir įvyko, kai žmonių pradėjo daugėti žemės paviršiuje ir jiems gimė dukterų,
GEN 6:2 kad Dievo sūnūs matė žmonių dukteris, kad jos gražios, ir ėmė sau į žmonas iš visų, kurias jie išsirinko.
GEN 6:3 Ir VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nesivaidys su žmogumi amžinai, nes jis [yra] ir kūniškas. Vis dėlto jo dienų bus šimtas dvidešimt metų.
GEN 6:4 Anomis dienomis žemėje buvo milžinų, – taip pat vėliau, kai Dievo sūnūs įeidavo pas žmonių dukteris ir jos gimdydavo jiems [vaikų]. Tie [buvo] senovės galiūnai, garsūs vyrai.
GEN 6:5 Ir VIEŠPATS matė, kad žmogaus blogumas žemėje [buvo] gausus, ir [kad] kiekvienas jo širdies minčių siekimas visuomet [buvo] tik blogas.
GEN 6:6 Ir gailėjosi VIEŠPATS, kad jis žemėje sukūrė žmogų, ir jam gėlė širdį.
GEN 6:7 Ir VIEŠPATS tarė: „Aš pragaišinsiu žmogų, kurį sukūriau, nuo žemės paviršiaus, – nuo žmogaus iki gyvulio, iki ropojančio padaro, iki padangių paukščio, – nes gailiuosi juos padaręs.“
GEN 6:8 Tačiau Nojus rado malonę VIEŠPATIES akyse.
GEN 6:9 Šitie [yra] Nojaus šeimos istorijos duomenys: Nojus buvo teisus žmogus, jis buvo nepriekaištingas tarp savo amžininkų; Nojus vaikščiojo su Dievu.
GEN 6:10 Ir Nojus pagimdė tris sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą.
GEN 6:11 Bet žemė buvo sugedusi Dievo akyse, ir žemė buvo pripildyta smurto.
GEN 6:12 Ir Dievas matė žemę, ir štai ji buvo sugedusi, nes žemėje sugadino savo kelius kiekviena kūną turinti būtybė.
GEN 6:13 Ir Dievas tarė Nojui: „Kiekvienos kūną turinčios būtybės galas yra atėjęs mano akivaizdon, nes per juos žemė pasidarė pilna smurto. Ir štai pragaišinsiu juos drauge su žeme.
GEN 6:14 Pasidaryk arką iš gofero medžio; arkoje padaryk kambarių ir padenk ją derva iš vidaus ir iš lauko.
GEN 6:15 Ir štai kaip tu turi ją padaryti: arkos ilgis [turi būti] trys šimtai uolekčių, jos plotis – penkiasdešimt uolekčių, ir jos aukštis – trisdešimt uolekčių.
GEN 6:16 Padaryk šviesos angą arkai, ir užbaik ją per uolektį nuo viršaus; taip pat arkos [vieninteles] duris įstatyk jos šone; padaryk ją [su] apatiniu, antru ir trečiu [aukštu].
GEN 6:17 Ir aš, štai aš ruošiuosi siųsti vandenų tvaną ant žemės pragaišinti po dangumi kiekvieną kūną turinčią būtybę, kurioje [yra] gyvybės kvėpavimas; visa, kas [yra] žemėje, pražus.
GEN 6:18 Bet su tavimi aš tvirtinsiu savo sandorą: tu įeisi į arką, tu ir tavo sūnūs, ir tavo žmona, ir tavo sūnų žmonos su tavimi.
GEN 6:19 Ir iš kiekvieno gyvo padaro iš visų kūną turinčių būtybių, tu turi priversti patekti į arką po du iš kiekvienos [rūšies], kad išlaikytum [juos] gyvus su savimi; jie turi būti patinas ir patelė.
GEN 6:20 Kad išliktų gyvi, turės patekti pas tave po du iš kiekvienos rūšies, – iš paukščių pagal jų rūšis ir iš gyvulių pagal jų rūšis, iš visų žemės ropojančių padarų pagal jų rūšis.
GEN 6:21 Taip pat pasiimk visokio valgomo maisto ir susikrauk pas save. Ir tai bus maistas tau ir jiems.“
GEN 6:22 Ir Nojus padarė pagal visa, ką Dievas buvo jam įsakęs, – būtent taip padarė.
GEN 7:1 Ir VIEŠPATS tarė Nojui: „Įeik į arką tu ir visi tavo namiškiai, nes šioje kartoje mačiau tave [esant] teisų prieš mane.
GEN 7:2 Pasiimk iš visų švariųjų gyvulių septynis ir septynias ([po] patiną ir jo patelę), ir iš gyvulių, kurie nešvarūs, [pasiimk] du ([po] patiną ir jo patelę),
GEN 7:3 taip pat iš padangės paukščių septynis [ir] septynias ([po] patiną ir patelę), kad atžala būtų išlaikyta gyva ant visos žemės paviršiaus.
GEN 7:4 Nes dar septynios dienos, ir aš siųsiu žemėn lietų keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų ir pražudysiu nuo žemės paviršiaus visas būtybes, kurias esu padaręs.“
GEN 7:5 Ir Nojus padarė pagal visa, ką VIEŠPATS buvo jam įsakęs.
GEN 7:6 Ir Nojus buvo šešių šimtų metų, kai vandenų tvanas užliejo žemę.
GEN 7:7 Ir Nojus ir jo sūnūs, ir jo žmona, ir jo sūnų žmonos įėjo su juo į arką dėl tvano vandenų.
GEN 7:8 Iš švariųjų gyvulių ir iš gyvulių, kurie nešvarūs, ir iš paukščių, ir iš visų [gyvūnų], judančių ant žemės,
GEN 7:9 po du, patinas ir patelė, įėjo pas Nojų į arką, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.
GEN 7:10 Ir taip įvyko po septynių dienų, kad tvano vandenys atsirado ant žemės.
GEN 7:11 Šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antrąjį mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, – tą dieną pratrūko visi didžiosios gelmės šaltiniai, ir dangaus langai atsidarė.
GEN 7:12 Ir lietus lijo ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
GEN 7:13 Tą pačią dieną įėjo į arką Nojus ir Nojaus sūnūs Semas, Chamas, bei Jafetas, taip pat su jais Nojaus žmona ir trys jo sūnų žmonos, –
GEN 7:14 jie ir visokie žvėrys pagal jų rūšį, ir visokie galvijai pagal jų rūšį, ir visokie ropojantys [padarai], kurie juda ant žemės, pagal jų rūšį, ir visokie paukščiai pagal jų rūšį – visi visokių sparnų paukšteliai.
GEN 7:15 Ir jie įėjo pas Nojų į arką, po du iš visų kūną turinčių būtybių, kuriose [yra] gyvybės kvėpavimas.
GEN 7:16 Ir kurie įėjo, įėjo patinas ir patelė iš kiekvieno kūno [rūšies], kaip Dievas jam buvo įsakęs; ir VIEŠPATS už jo uždarė [duris].
GEN 7:17 Ir tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt dienų; ir vandenys daugėjo ir pakėlė arką, ir ji pakilo aukštai viršum žemės.
GEN 7:18 Ir vandenys pritvino ir labai padaugėjo ant žemės, o arka plūduriavo ant vandenų paviršiaus.
GEN 7:19 Tai vandenys labai labai pritvino ant žemės, ir visi aukštieji kalnai, [esantys] po visu dangumi, buvo apsemti.
GEN 7:20 Pritvino vandenų penkiolika uolekčių aukščiau, ir buvo apsemti kalnai.
GEN 7:21 Ir žuvo visos kūną turinčios būtybės, kurios judėjo ant žemės: paukščiai ir galvijai ir žvėrys ir visi knibždantys [padarai], kurie knibžda ant žemės, ir visi žmonės.
GEN 7:22 Visi, kurie tik buvo sausumoje, kurių šnervėse [buvo] gyvybės dvasios alsavimas, mirė.
GEN 7:23 Taip jis pragaišino visas būtybes, [buvusias] dirvos paviršiuje – nuo žmogaus iki gyvulio, iki ropojančio padaro, iki padangės paukščio. Jie juk buvo pragaišinti nuo žemės, o išliko tik Nojus ir tie, kurie [buvo] su juo arkoje.
GEN 7:24 Pritvino vandenų ant žemės šimtą penkiasdešimt dienų.
GEN 8:1 Ir Dievas atsiminė Nojų ir visus gyvus padarus bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje; ir Dievas siuntė vėją pūsti virš žemės, ir vandenys atslūgo.
GEN 8:2 Be to, gelmės šaltiniai ir dangaus langai buvo uždaryti ir buvo sulaikytas lietus iš dangaus,
GEN 8:3 ir vandenys vis traukėsi atgal nuo žemės, o pasibaigus šimtui penkiasdešimčiai dienų, vandenys nuslūgo.
GEN 8:4 Ir septintą mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, arka nusėdo ant Ararato kalnų.
GEN 8:5 Ir vandenys vis slūgo iki dešimtojo mėnesio. Dešimtąjį [mėnesį], to mėnesio pirmąją [dieną], pasirodė kalnų viršūnės.
GEN 8:6 Taip įvyko, kad pasibaigus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs,
GEN 8:7 ir išleido varną, kuris išlėkė – [tai] išskrisdavo, tai parskrisdavo, kol žemėje nudžiuvo vandenys.
GEN 8:8 Taip pat jis išleido nuo savęs balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę žemės paviršiuje.
GEN 8:13 Ir įvyko šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmąjį [mėnesį], pirmąją to mėnesio [dieną], kad vandenys buvo nudžiuvę žemėje. Ir Nojus nukėlė arkos dangtį ir pasižiūrėjo, ir štai dirvos paviršius buvo sausas.
GEN 8:14 Ir antrąjį mėnesį, dvidešimt septintąją to mėnesio dieną, žemė buvo sausa.
GEN 8:15 Tada Dievas kalbėjo Nojui, sakydamas:
GEN 8:16 „Išeik iš arkos tu ir tavo žmona, ir tavo sūnūs, ir tavo sūnų žmonos su tavimi.
GEN 8:17 Išvesk su savimi visus gyvus padarus, esančius su tavimi, iš visų kūną turinčių būtybių, [tiek] iš paukščių, tiek iš gyvulių, tiek iš visų ropojančių padarų, kurie juda ant žemės, kad jie gausiai veistųsi žemėje ir būtų vaisingi, ir daugintųsi žemėje.
GEN 9:1 Ir Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir pripildykite žemę.
GEN 9:2 Ir bijos jūsų ir baidysis jūsų visi žemės laukiniai žvėrys ir visi padangių paukščiai; jie yra atiduoti į jūsų ranką drauge su visais, kurie juda [ant] žemės, ir drauge su visomis jūros žuvimis.
GEN 9:3 Visi gyvi judantys padarai bus jums maistui. Kaip [atidaviau] žalius augalus, taip atiduodu jums viską.
GEN 9:4 Bet mėsos su jo gyvybe, [kuri yra] jo kraujas, nevalgykite.
GEN 9:5 Ir už jūsų kraują, [nuo kurio] priklauso jūsų gyvybės, būtinai pareikalausiu [atsiskaityti]: iš kiekvieno gyvo padaro pareikalausiu [atsiskaityti] už jį, ir iš žmogaus. Iš kiekvieno [žmogų nužudžiusio] žmogaus pareikalausiu [atsiskaityti] už brolio gyvybę.
GEN 9:6 Kas pralieja žmogaus kraują, to kraujas turi būti žmogaus pralietas, nes Dievas padarė žmogų pagal savo atvaizdą.
GEN 9:7 O jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, gausėkite žemėje ir dauginkitės joje!“
GEN 9:8 Tada Dievas kalbėjo Nojui ir jo sūnums, [esantiems] su juo, sakydamas:
GEN 9:9 „Ir aš, štai aš tvirtinu savo sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, [kurie bus] po jūsų,
GEN 9:10 ir su visais gyvais padarais, esančiais su jumis: su paukščiais, su gyvuliais, su laukiniais žvėrimis, [esančiais] su jumis – su visais, kurie išeina iš arkos, – su visais žemės gyvūnais.
GEN 9:11 Ir tvirtinu savo sandorą su jumis: niekada daugiau visos kūną turinčios būtybės nebebus tvano vandenų pašalintos ir niekada daugiau nebebus tvano žemei nuniokoti.“
GEN 9:12 Ir Dievas tarė: „Šitas yra ženklas sandoros, kurią aš sudarau tarp savęs ir jūsų bei visų su jumis gyvų padarų, nesibaigiančioms kartoms:
GEN 9:13 savo lanką padedu į debesį, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.
GEN 9:14 Ir įvyks taip, kad, kai užleisiu debesį virš žemės, lankas pasirodys debesyje,
GEN 9:15 ir aš atsiminsiu savo sandorą, esančią tarp manęs ir jūsų bei visų gyvų padarų iš visų kūną turinčių būtybių; ir vandenys daugiau nevirs tvanu visoms kūną turinčioms būtybėms pragaišinti.
GEN 9:24 Ir Nojus pabudo nuo savo vyno ir sužinojo, ką jam buvo padaręs jo jaunas sūnus.
GEN 9:25 Ir jis tarė: „Tebūna prakeiktas Kanaanas! Jis bus tarnų tarnas savo broliams!“
GEN 9:26 Ir jis tarė: „Palaimintas tebūna VIEŠPATS, Semo Dievas! O Kanaanas tebūna tarnas jiems.
GEN 9:27 Dievas teišplečia Jafetą, ir tasai teapsigyvena Semo palapinėse, ir Kanaanas tebūna tarnas tam.“
GEN 10:1 Štai šitie [yra] Nojaus sūnų Semo, Chamo ir Jafeto šeimų istorijos duomenys. Po tvano jiems gimė sūnų.
GEN 11:1 Ir visa žemė turėjo vienodą kalbą ir vienodus žodžius.
GEN 11:2 Ir įvyko, kad keliaudami iš rytų jie rado lygumą Šinaro šalyje ir ten apsigyveno.
GEN 11:3 Ir jie sakė vienas kitam: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas gerai išdekime. (O plytų jie turėjo vietoj akmenų, ir bitumo jie turėjo vietoj molinio [plyšių] glaisto.)
GEN 11:4 Ir jie tarė: „Eime, pasistatykime sau miestą ir bokštą, kurio viršūnė danguose, ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išsklaidyti po visos žemės paviršių.“
GEN 11:5 Ir VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį žmonių palikuonys statė.
GEN 11:6 Ir VIEŠPATS tarė: „Štai viena tauta, ir viena kalba jiems visiems, ir štai ką jie pradėjo veikti! O kad nuo šiol nebūtų [taip], kad ką tik jie sumanys daryti būtų be suvaržymo,
GEN 11:7 eime, nuženkime ir ten sumaišykime jų kalbą, kad jie nesuprastų vienas kito kalbos.“
GEN 11:8 Taip VIEŠPATS juos išsklaidė iš ten po visos žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą.
GEN 11:9 Todėl pavadino jį vardu Babelis, nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten VIEŠPATS juos išsklaidė po visos žemės paviršių.
GEN 11:10 Šie [yra] Šemo šeimos istorijos duomenys: Šemas buvo šimto metų ir pagimdė Arpachšadą dvejiems metams [praėjus] po tvano.
GEN 11:11 Ir Šemas, po to, kai pagimdė Arpachšadą, gyveno penkis šimtus metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 11:12 Ir Arpachšadas pragyveno trisdešimt penkerius metus ir pagimdė Šelachą.
GEN 11:13 Ir Arpachšadas, po to, kai pagimdė Šelachą, gyveno keturis šimtus trejus metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 11:14 Ir Šelachas pragyveno trisdešimt metų ir pagimdė Eberą.
GEN 11:15 Ir Šelachas, po to, kai pagimdė Eberą, gyveno keturis šimtus trejus metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 11:16 Ir Eberas pragyveno trisdešimt ketverius metus ir pagimdė Pelegą.
GEN 11:17 Ir Eberas, po to, kai pagimdė Pelegą, gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 11:18 Ir Pelegas pragyveno trisdešimt metų ir pagimdė Rejų.
GEN 11:19 Ir Pelegas, po to, kai pagimdė Rejų, gyveno du šimtus devynerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 11:20 Ir Rejus pragyveno trisdešimt dvejus metus ir pagimdė Serugą.
GEN 11:21 Ir Rejus, po to, kai pagimdė Serugą, gyveno du šimtus septynerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 11:22 Ir Serugas pragyveno trisdešimt metų ir pagimdė Nachorą.
GEN 11:23 Ir Serugas, po to, kai pagimdė Nachorą, gyveno du šimtus metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 11:24 Ir Nachoras pragyveno dvidešimt devynerius metus ir pagimdė Terachą.
GEN 11:25 Ir Nachoras, po to, kai pagimdė Terachą, gyveno šimtą devyniolika metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
GEN 11:26 Ir Terachas pragyveno septyniasdešimt metų ir pagimdė Abramą, Nachorą ir Haraną.
GEN 11:27 Štai šitie [yra] Teracho šeimos istorijos duomenys: Terachas pagimdė Abramą, Nachorą ir Haraną. O Haranas pagimdė Lotą.
GEN 11:28 Ir Haranas mirė savo tėvo Teracho akivaizdoje savo gimtojoje šalyje, chaldėjų Ūre.
GEN 11:29 O Abramas ir Nahoras ėmė sau žmonas. Abramo žmonos vardas [buvo] Saraja, o Nachoro žmonos vardas Milka, [kuri buvo] duktė Harano, [kuris buvo] Milkos tėvas ir Iskos tėvas.
GEN 11:30 O Saraja buvo nevaisinga; [jokio] vaiko ji neturėjo.
GEN 11:31 Ir Terachas paėmė savo sūnų Abramą ir Harano sūnų Lotą, [kuris buvo] jo vaikaitis, ir savo marčią Sarają, [kuri buvo] jo sūnaus Abramo žmoną. Ir jie išvyko su jais iš chaldėjų Ūro, kad nukeliautų į Kanaano šalį. O atėję ligi Harano, jie ten apsigyveno.
GEN 11:32 Ir Teracho dienos sudarė du šimtus penkerius metus, ir Terachas mirė Harane.
GEN 12:1 Ir VIEŠPATS buvo taręs Abramui: „Eik iš savo šalies ir iš savo giminės ir iš savo tėvo namų į šalį, kurią tau parodysiu.
GEN 12:2 Ir padarysiu iš tavęs didelę tautą ir laiminsiu tave, ir padarysiu didį tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas.
GEN 12:3 Ir laiminsiu tave laiminančius, bet prakeiksiu tave prakeikiantį; ir tavyje bus palaimintos visos žemės šeimų grupės.“
GEN 12:4 Taigi Abramas išvyko, kaip VIEŠPATS jam buvo pasakęs, ir su juo vyko Lotas; ir Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai išvyko iš Harano.
GEN 12:5 Ir Abramas pasiėmė savo žmoną Sarają ir savo brolio sūnų Lotą ir visą jų turtą, kurį jie buvo sukaupę, ir asmenis, kuriuos jie buvo įsigiję Harane. Ir jie išvyko, kad nukeliautų į Kanaano šalį, ir atvyko į Kanaano šalį.
GEN 12:6 Ir Abramas perėjo per tą šalį iki Šechemo vietovės, iki Morės lygumos. O anuomet kanaaniečiai [buvo] toje šalyje.
GEN 12:7 Ir VIEŠPATS pasirodė Abramui ir tarė: „Tavo sėklai aš duosiu šitą šalį.“ Ir jis ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI, kuris jam pasirodė.
GEN 12:17 Ir VIEŠPATS užgavo faraoną ir jo namus didelėmis rykštėmis dėl Sarajos, Abramo žmonos.
GEN 13:1 Tada Abramas keliavo aukštyn iš Egipto – jis ir jo žmona ir visa, kas jam priklausė, bei Lotas su juo, – į Negebą.
GEN 13:14 Ir VIEŠPATS tarė Abramui, kai Lotas buvo nuo jo atsiskyręs: „Pakelk dabar savo akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus,
GEN 13:15 nes visą šalį, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonijai amžiams.
GEN 13:16 Ir padarysiu tavo palikuoniją kaip žemės dulkes taip, kad jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, [tai] ir tavo palikuonija galėtų būti suskaičiuota.
GEN 13:17 Kelkis, pereik šalį išilgai ir skersai, nes tau ją duosiu.
GEN 14:1 Ir įvyko Šinaro karaliaus Amrafelio, Elasaro karaliaus Arjocho, Elamo karaliaus Kedorlaomero ir tautų karaliaus Tidalo dienomis,
GEN 14:2 [kad šitie] kariavo su Sodomos karaliumi Bera ir su Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu ir Ceboimo karaliumi Šemeberiu, ir Belos, tai yra Coaro, karaliumi.
GEN 14:3 Tie visi susivienijo Sidimo slėnyje, kuris yra Druskos jūra.
GEN 14:4 Dvylika metų jie priverstinai tarnavo Kedorlaomerui, o tryliktaisiais metais sukilo.
GEN 14:5 Ir keturioliktaisiais metais atėjo Kedorlaomeras ir su juo esantys karaliai ir sumušė refajus Ašterot Karnaime, ir zuzus Hame, ir emus Šave Kirjataime,
GEN 14:6 ir horus jų kalnyne, Seyre, iki pat prie dykumos esančio El Parano.
GEN 14:7 Ir jie apsigręžė ir atėjo į En Mišpatą, tai yra Kadešą, ir nukariavo visą amalekiečių kraštą, taip pat amoritus, gyvenusius Hacecon Tamaroje.
GEN 14:8 Ir išėjo Sodomos karalius, Gomoros karalius, Admos karalius, Ceboimo karalius ir Belos, tai [yra] Coaro, karalius, ir jie stojo į mūšį su jais Sidimo slėnyje:
GEN 14:9 su Elamo karaliumi Kedorlaomeru, ir tautų karaliumi Tidalu, ir Šinaro karaliumi Amrafeliu, ir Elasaro karaliumi Arjochu – keturi karaliai prieš penkis.
GEN 14:15 Ir padalinęs [pajėgas] prieš juos, naktį jis ir jo tarnai sumušė juos, ir vijosi juos iki Hobos, esančios Damasko kairėje.
GEN 14:16 Ir jis pargabeno visą turtą, pargabeno ir savo brolį Lotą ir jo turtą, taip pat moteris ir [kitus] žmones.
GEN 14:17 Ir po [Abramo] sugrįžimo iš Kedorlaomero ir su juo buvusių karalių nukovimo, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės slėnį, tai yra Karaliaus slėnį.
GEN 14:18 Ir Melchizedekas, Salemo karalius, išnešė duonos ir vyno; ir jis [buvo] Dievo Aukščiausiojo kunigas.
GEN 14:19 Ir jis palaimino jį tardamas: „Tegul palaimina Abramą Dievas Aukščiausiasis, dangaus ir žemės savininkas!
GEN 14:20 Ir tebūna palaimintas Dievas Aukščiausiasis, kuris atidavė tavo priešus į tavo ranką!“ Ir jis davė jam nuo visko dešimtinę.
GEN 15:1 Po šių dalykų VIEŠPATIES žodis atėjo Abramui regėjime, sakydamas: „Nebijok, Abramai! Aš [esu] tavo skydas, tavo labai apstus atlygis.“
GEN 15:5 Ir, išvedęs jį laukan, tarė: „Malonėk įbesti akis į dangų ir suskaičiuoti žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti!“ Ir jis jam tarė: „Tokia bus tavo sėkla.“
GEN 15:6 Ir jis pasitikėjo VIEŠPAČIU, o jis įskaitė tai jam kaip teisumą.
GEN 15:13 Ir jis tarė Abramui: „Žinok užtikrintai, kad keturis šimtus metų tavo palikuonija bus ateivis ne nesavoje šalyje (jie gi [svetimiesiems] tarnaus, o anie juos kamuos).
GEN 15:14 Bet ir tautai, kuriai jie tarnaus, aš įvykdysiu teisingumą, o po to jie išvyks su dideliu turtu.
GEN 15:15 O tu nueisi pas savo tėvus ramybėje; tu būsi palaidotas žiloje senatvėje.
GEN 15:16 Bet ketvirtoje kartoje jie čia sugrįš, nes amoritų blogybės [saikas] dar nepilnas.“
GEN 15:18 Tą pačią dieną VIEŠPATS tvirtino su Abramu sandorą, sakydamas: „Tavo sėklai aš daviau šitą šalį nuo Egipto upės iki didžiosios upės, – Eufrato upės –
GEN 17:1 Ir kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė Abramui ir jam tarė: „Aš [esu] Visagalis Dievas; vaikščiok mano akivaizdoje ir būk nepriekaištingas.
GEN 17:2 Ir aš sudarysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir nepaprastai tave padauginsiu.“
GEN 17:3 Ir Abramas parpuolė kniūbsčias, ir Dievas kalbėjo su juo, tardamas:
GEN 17:4 „O mano, štai mano sandora [yra] su tavimi, ir tu būsi daugelio tautų tėvu.
GEN 17:5 Ir nebesivadinsi vardu Abramas, bet tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave daugelio tautų tėvu.
GEN 18:25 Tebūnie toli nuo tavęs taip pasielgti – nužudyti teisųjį su nedorėliu, kad teisiajam atsitiktų taip, kaip nedorėliui! Toli tai tebūnie nuo tavęs! Ar visos žemės Teisėjas nedarys tai, kas teisinga?“
GEN 19:17 Ir įvyko, kai jie juos išvedė laukan, jis tarė: „Paspruk dėl savo gyvybės! Nežiūrėk atgal ir nesustok niekur lygumoje! Bėk į kalną, kad nebūtum pražudytas!“
GEN 19:24 Tada VIEŠPATS liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį nuo VIEŠPATIES, iš dangaus,
GEN 19:25 ir pargriovė tuos miestus ir visą lygumą ir visus miestų gyventojus ir dirvos augalus.
GEN 19:26 O jo žmona, [eidama] iš paskos, žiūrėjo [atgal] ir pavirto druskos stulpu.
GEN 20:12 Be to, iš tiesų [ji yra] mano sesuo. Ji [yra] mano tėvo duktė, bet ne mano motinos duktė, ir ji tapo mano žmona.
GEN 21:6 Ir Sara tarė: „Dievas padarė taip, kad juokiausi; visi, kurie girdės, juoksis su manimi.“
GEN 21:14 Ir Abraomas atsikėlė anksti ryte ir paėmė duonos bei odinę vandens ir užkėlęs [tai] ant jos peties davė [tai] ir vaiką Hagarai ir ją išsiuntė; ir ji išėjo ir klaidžiojo Beer Šebos dykumoje.
GEN 22:1 Ir įvyko po tų dalykų, kad Dievas išmėgino Abraomą ir jam tarė: „Abraomai!“ Ir jis tarė: „Aš čia!“
GEN 22:2 Ir jis tarė: „Meldžiu tave, imk savo sūnų, savo vienintelį, kurį tu myli, Izaoką, ir eik į Morijos šalį; ir ten paaukok jį kaip deginamąją auką ant vieno iš kalnų, kurį tau nurodysiu.“
GEN 22:7 Ir Izaokas kalbėjo savo tėvui Abraomui, tardamas: „Mano tėve!“ O tas tarė: „Aš čia, mano sūnau.“ Ir jis tarė: „Štai ugnis ir malkos, bet kur yra tas avinėlis deginamajai aukai?“
GEN 22:8 Ir Abraomas tarė: „Dievas sau parūpins tam tikrą avinėlį deginamajai aukai, mano sūnau.“ Taip jiedu drauge ėjo toliau.
GEN 22:9 Ir jie atėjo į vietą, apie kurią Dievas jam buvo kalbėjęs, ir Abraomas ten pastatė aukurą ir eilėmis išklojo malkas ir surišo savo sūnų Izaoką ir uždėjo jį ant aukuro virš malkų.
GEN 22:10 Ir Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį tam, kad papjautų savo sūnų.
GEN 22:11 Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus tardamas: „Abraomai, Abraomai!“ Ir jis tarė: „Aš čia!“
GEN 22:12 Ir jis tarė: „Netiesk savo rankos prieš berniuką ir nieko jam nedaryk! Nes dabar žinau, kad bijai Dievo, kadangi tu nesulaikei nuo manęs savo sūnaus, savo vienintelio sūnaus.“
GEN 22:13 Ir Abraomas, pakėlęs savo akis, žiūrėjo, ir štai [jam] už nugaros avinas tankmėje įstrigęs savo ragais. Tai Abraomas priėjo ir paėmė aviną, ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus.
GEN 22:14 Ir Abraomas praminė tą vietą „Jehova-Jireh“; kaip yra sakoma iki šios dienos: „VIEŠPATIES kalne bus parūpinta“.
GEN 24:1 Ir Abraomas buvo pasenęs, sulaukęs senyvo amžiaus, ir VIEŠPATS buvo laiminęs Abraomą visapusiškai.
GEN 24:2 Ir Abraomas tarė savo tarnui, savo namų ūkio vyriausiajam, kuris valdė visa, kas jam priklausė: „Na, dėk savo ranką po mano šlaunimi,
GEN 24:3 ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad mano sūnui tu neimsi žmonos iš dukterų kanaaniečių, tarp kurių aš gyvenu,
GEN 24:4 bet nuvyksi į mano kraštą ir pas mano giminę ir paimsi žmoną mano sūnui Izaokui.“
GEN 25:19 Ir šitie [yra] Abraomo sūnaus Izaoko šeimos istorijos duomenys: Abraomas pagimdė Izaoką;
GEN 25:20 o Izaokas buvo keturiasdešimties metų, kai jis ėmė į žmonas Rebeką, aramėjo Betuelio iš Padan Aramo dukterį, aramėjo Labano seserį.
GEN 25:21 Ir Izaokas uoliai maldavo VIEŠPATĮ už savo žmoną, nes ji [buvo] nevaisinga; o VIEŠPATS patenkino uolų maldavimą, ir jo žmona Rebeka tapo nėščia.
GEN 25:27 Ir berniukai augo; ir Ezavas buvo sumanus medžiotojas, lauko vyras; o Jokūbas [buvo] ramus žmogus, gyvenąs palapinėse.
GEN 28:10 O Jokūbas išvyko iš Beer Šebos ir vyko Harano link.
GEN 28:11 Ir užtikęs tam tikrą vietą, jis ten nakvojo, nes saulė jau buvo nusileidusi. Ir paėmęs iš tos vietos akmenų, jis pasidėjo prie savo galvos, ir toje vietoje atsigulė miegoti.
GEN 28:15 Ir štai aš esu su tavimi ir tave saugosiu visur, kur eisi ir tave sugrąžinsiu į šią šalį, nes nepaliksiu tavęs, kol neįvykdysiu, ką esu tau pažadėjęs.“
GEN 28:16 Ir Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Tikrai VIEŠPATS yra šioje vietoje, o aš nežinojau!“
GEN 28:17 Ir jis bijojo ir tarė: „Kokia bauginanti ši vieta! Tai ne kas kita, kaip tik Dievo namai, ir tai dangaus vartai!“
GEN 29:1 Tada Jokūbas vėl leidosi kelionėn ir atvyko į rytiečių šalį.
GEN 29:31 Ir VIEŠPATS, matydamas, kad Lėja, [lyginant su Rachele], [buvo] nekenčiama, atidarė jos įsčias, bet Rachelė [buvo] nevaisinga.
GEN 32:20 ir sakykite: „Štai ir tavo tarnas Jokūbas [yra] mums iš paskos. (Nes jis tarė: „Aš sutaikinsiu jį dovana, kuri eina pirma manęs, o paskui išvysiu jo veidą; galbūt jis mane priims.“)
GEN 37:1 Ir Jokūbas gyveno šalyje, kurioje jo tėvas buvo laikinas gyventojas, Kanaano šalyje.
GEN 37:2 Šitie [yra] Jokūbo šeimos istorijos duomenys. Septyniolikos metų sūnui Juozapui teko ganyti kaimenę su savo broliais, o berniukas buvo su savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnumis; ir Juozapas parnešdavo savo tėvui blogų žinių apie juos.
GEN 37:3 O Izraelis mylėjo Juozapą labiau už visus [kitus] savo vaikus, nes jis [buvo] jo senatvės sūnus, ir jis padarė jam margaspalvį drabužį.
GEN 37:4 Ir jo broliai, pastebėję, kad jų tėvas jį mylėjo labiau už visus jo brolius, nekentė jo ir negalėjo su juo taikingai kalbėti.
GEN 37:5 Ir Juozapas sapnavo sapną ir papasakojo [jį] savo broliams. Tada jie dar labiau jo nekentė.
GEN 37:6 Ir jis jiems tarė: „Na, pasiklausykite šio sapno, kurį sapnavau!
GEN 37:7 Antai mes rišome pėdus laukuose, ir štai mano pėdas atsikėlė ir pasiliko stačias, o štai jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė mano pėdui.
GEN 37:15 Tada vienas vyras sutiko jį, ir štai – šis klaidžioja po lauką! Ir tas vyras jo paklausė, sakydamas: „Ko ieškai?“
GEN 37:27 Eime, parduokime jį izmaelitams, bet savo rankos nekelkime prieš jį, nes jis [yra] mūsų brolis, mūsų kūnas! Ir jo broliai paklausė.
GEN 37:28 Einant pro šalį midjaniečiams pirkliams, jie Juozapą pakėlė ir ištraukė iš duobės. Jie tada pardavė Juozapą izmaelitams už dvidešimt sidabrinių. O tie nusivedė Juozapą į Egiptą.
GEN 39:2 Ir VIEŠPATS buvo su Juozapu, ir jis buvo sėkmingas vyras, ir jis buvo savo šeimininko egiptiečio namuose.
GEN 39:5 Ir nuo to laiko, kai jis paskyrė jį prižiūrėtoju savo namuose ir [prižiūrėtoju] visko, kas jam priklausė, taip įvyko, kad VIEŠPATS dėl Juozapo laimino egiptiečio namus. Ir VIEŠPATIES palaiminimas teko viskam, kas jam priklausė namuose ir laukuose.
GEN 39:20 Ir Juozapo šeimininkas suėmė jį ir pasodino jį į kalėjimą, į vietą, kur kalėjo karaliaus kaliniai. Ir jis ten pasiliko kalėjime.
GEN 39:21 Bet VIEŠPATS buvo su Juozapu ir parodė jam maloningumą ir davė jam palankumą kalėjimo viršininko akyse.
GEN 41:38 Ir faraonas tarė savo tarnams: „Ar berasime tokį vyrą, kaip šis, kuriame [yra] Dievo Dvasia?“
GEN 42:11 Mes visi [esame] vieno vyro sūnūs; mes dori [žmonės]; tavo tarnai nėra šnipai!“
GEN 49:18 VIEŠPATIE, tebelaukiu tavo išgelbėjimo!
GEN 50:16 Ir jie perdavė Juozapui [tokį] įsakymą, sakydami: „Tavo tėvas prieš savo mirtį įsakė, sakydamas:
GEN 50:20 Bet dėl jūsų, jūs sumanėte prieš mane bloga; Dievas tai sumanė kaip gera, kad [tai] įvykdytų – kaip [yra] šiandien – [kad] daug žmonių išlaikytų gyvų.
EXO 1:1 
EXO 1:6 Ir mirė Juozapas ir visi jo broliai ir visa ana karta.
EXO 2:3 Ir nebegalėdama ilgiau jo slėpti, ji paėmė jam papiruso nendrių dėžutę ir apglaistė ją bitumu ir derva. Ji įdėjo į ją vaiką, ir padėjo tarp nendrių prie upės kranto.
EXO 2:24 Ir Dievas išgirdo jų vaitojimą ir Dievas atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.
EXO 3:5 Ir jis tarė: „Nesiartink prie šios vietos! Nusiauk nuo savo kojų apavą, nes vieta, ant kurios tu stovi, [yra] šventa žemė“.
EXO 3:7 Ir VIEŠPATS tarė: „Aš tikrai mačiau prispaudimą savo tautos, esančios Egipte, ir išgirdau jos šauksmą dėl jos varovų [į darbus], nes aš žinau jos kančias;
EXO 3:14 Ir Dievas tarė Mozei: „AŠ ESU, KURIS ESU.“ Ir jis pridūrė: „Šitaip sakyk Izraelio vaikams: mane siuntė pas jus AŠ ESU.“
EXO 6:2 Ir Dievas kalbėjo Mozei sakydamas: „Aš [esu] JEHOVA.
EXO 6:3 Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui Dievo Visagalio [vardu], bet savo vardu „JEHOVA“ jiems nedaviau savęs pažinti.
EXO 6:10 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
EXO 7:13 Ir faraono širdis užkietėjo, kad jis jų neklausė, kaip VIEŠPATS buvo sakęs.
EXO 8:10 Tas atsakė: „Rytoj.“ Anas tarė: „[Tebūna] pagal tavo žodį, kad žinotum, jog nėra kito kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas!“
EXO 8:16 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: „Ištiesk savo lazdą ir suduok į žemės dulkes, kad jos pavirstų utėlėmis visoje Egipto šalyje.“
EXO 8:21 Kitaip, jeigu tu neišleisi mano tautos, štai aš užleisiu [musių] spiečiais tave, tavo tarnus, tavo tautą ir tavo namus. Ir egiptiečių namai bus pilni [musių] spiečių ir taip pat žemė, kurioje jie [gyvena].
EXO 9:8 Ir VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Pasiimkite pilnas rieškučias krosnies pelenų, ir Mozė turi juos stipriai paberti į dangų faraono akivaizdoje.
EXO 9:9 Ir jie taps smulkiomis dulkėmis virš viso Egipto šalies, ir visoje Egipto šalyje ant žmonių ir ant gyvulių atsiras votys, pūliuojančios opos.“
EXO 9:10 Ir jie paėmė krosnies pelenų ir atsistojo faraono akivaizdoje ir Mozė juos stipriai pabėrė į dangų. Ir ant žmonių ir ant gyvulių atsirado votys, pūliuojančios opos.
EXO 10:22 Ir Mozė ištiesė savo ranką į dangų, ir tris dienas visoje Egipto šalyje buvo tiršta tamsa.
EXO 10:23 Tris dienas jie nematė vienas kito, nei pajudėjo iš vietos. Tačiau, visų Izraelio vaikų namuose buvo šviesu.
EXO 11:1 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Dar vieną rykštę siųsiu faraonui ir Egiptui. Po to jis išleis jus iš čia. Kai jis [jus] išleis, jis jus varyte išvarys iš čia visiškai.
EXO 11:7 Bet prieš nors vieną iš Izraelio vaikų šuo nepajudins savo liežuvio, nei prieš žmogų, nei prieš gyvulį, kad žinotumėte, jog VIEŠPATS daro skirtumą tarp egiptiečių ir izraelitų.
EXO 12:5 Jūsų avinėlis turi būti be kliaudos, vienerių metų patinas; turite jį paimti iš avių ar ožkų.
EXO 12:6 Ir jį turite laikyti iki šio mėnesio keturioliktos dienos, tada visa Izraelio susirinkimo minia jį papjaus tarp dviejų – [ankstyvojo ir vėlyvojo] – vakarų.
EXO 12:7 Ir jie turi paimti kraujo ir [juo] patepti abi staktas ir sąramą tų namų, kuriuose jie valgys jį.
EXO 12:11 Ir šiuo būdu jį valgykite: susijuosę strėnas, apsiavę kurpes ir pasiėmę lazdą į ranką; ir jį valgykite paskubomis. Tai [yra] VIEŠPATIES Aplenkimas.
EXO 12:12 Nes tą naktį aš pereisiu per Egipto šalį ir užmušiu visus pirmagimius Egipto šalyje, tiek žmones, tiek ir gyvulius, ir visiems Egipto dievams įvykdysiu teismą; aš [esu] VIEŠPATS!
EXO 12:13 O kraujas bus ženklas jūsų naudai ant namų, kuriuose jūs [būsite]. Tada, pamatęs kraują, jus aplenksiu, ir, man niokojant Egipto šalį, jūsų nepalies pragaišinimo rykštė.
EXO 12:26 Ir turi įvykti [šitaip], kai jūsų vaikai jums sakys: „Kas yra šis jūsų tarnavimas?“
EXO 12:27 tada jūs sakykite: „Tai VIEŠPATIES Aplenkimo auka; jis aplenkė Izraelio vaikų namus Egipte, kai jis smogė egiptiečius, o mūsų namus išgelbėjo.“ Ir žmonės nusilenkė ir kniūbsti garbino.“
EXO 13:1 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
EXO 13:14 Ir bus šitaip – ateityje kai tavo sūnus tave paklaus: „Ką tai reiškia?“, tu jam atsakysi: „Galinga ranka VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto, iš vergystės namų.
EXO 13:16 Ir tai bus kaip ženklas tau ant rankos ir kaip galvaraištis tarp tavo akių, kad galinga ranka VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto.
EXO 14:1 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
EXO 15:3 VIEŠPATS [yra] karo vyras, VIEŠPATS jo vardas!
EXO 15:11 Kas tarp dievų tau lygus, VIEŠPATIE? Kas, kaip tu, toks didingas šventumu, baimę keliantis [savo veiksmais, kurie verti] gyriaus, darantis stebuklus?
EXO 15:13 Savo gailestingumu tu vedei tautą, [kurią] išpirkai, savo galia nuvedei į savo šventąją buveinę.
EXO 15:18 VIEŠPATS karaliaus per amžių amžius!
EXO 16:11 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
EXO 16:34 Kaip VIEŠPATS įsakė Mozei, taip Aaronas jį atidėjo priešais Liudijimą, kad būtų išlaikytas.
EXO 17:6 Štai aš stovėsiu ten priešais tave ant tos uolos Horebe. O tu suduok į uolą, ir iš jos ištekės vandens, kad tauta atsigertų.“ Mozė Izraelio vyresniųjų akyse taip ir padarė.
EXO 20:1 Ir Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius, sakydamas:
EXO 20:2 „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto šalies, iš vergijos namų.
EXO 20:3 Neturėk kitų dievų šalia manęs.
EXO 20:4 Nedaryk sau jokio raižybos kūrinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, ar kas žemai žemėje, ar kas vandenyje po žeme;
EXO 20:5 nesilenk prieš juos nei tarnauk jiems; nes aš – VIEŠPATS, tavo Dievas, – [esu] pavydus Dievas, vaikams paskiriantis tėvų blogadarybių aplankymą – trečiajai ir ketvirtajai [kartai] tų, kurie manęs nekenčia, –
EXO 20:6 ir rodantis gailestingumą tūkstančiams tų, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
EXO 20:7 Tuščiam reikalui nevartok VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nelaikys nekaltu to, kuris nerimtai vartoja jo vardą.
EXO 20:8 Atsimink šabo dieną, kad ją laikytum šventa.
EXO 20:9 Šešias dienas dirbk ir atlik visą savo darbą,
EXO 20:10 bet septintoji diena [yra] VIEŠPATIES, tavo Dievo šabas. [Joje] nedirbk jokio darbo nei tu pats ar tavo sūnus ar tavo duktė, nei tavo tarnas ar tavo tarnaitė ar tavo gyvulys ar pas tave esantis svetimšalis, kuris [yra] tavo vartų [ribose],
EXO 20:11 nes [per] šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas [yra] juose, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS palaimino šabo dieną ir pašventino ją.
EXO 20:12 Gerbk savo tėvą ir savo motiną, kad tavo dienos būtų prailgintos šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.
EXO 20:13 Neįvykdyk žmogžudystės.
EXO 20:14 Nesvetimauk.
EXO 20:15 Nevok.
EXO 20:16 Neliudyk melagingai prieš savo artimą.
EXO 20:17 Negeisk savo artimo namų; negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei jo tarnaitės, nei jo jaučio, nei jo asilo, nei bet ko, kas [priklauso] tavo artimui.“
EXO 20:24 Iš žemės padaryk man aukurą ir aukok ant jo savo deginamąsias ir savo taikos aukas, savo avis ir savo galvijus. Kiekvienoje vietoje, kurioje priminsiu savo vardą, aš ateisiu pas tave ir laiminsiu tave.
EXO 21:24 akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją,
EXO 21:25 nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, randą už randą.
EXO 22:26 Jeigu tik paimsi kaip užstatą savo artimo apdarą, tu turi jam sugrąžinti jį iki saulės laidos,
EXO 22:27 nes tai yra jo vienintelis apklotas, tai jo odos drabužis: į ką kita [įsivyniojęs] jis atsiguls? Ir bus šitaip: kai jis šauksis manęs, išklausysiu, nes aš [esu] maloningas.
EXO 24:12 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Užlipk pas mane į kalną ir ten pabūk. Ir tau duosiu akmens plokštes, tai yra įstatymą ir įsakymus, kuriuos surašiau jiems pamokyti.“
EXO 24:13 Taigi Mozė pakilo su savo padėjėju Jozue, ir Mozė lipo į Dievo kalną.
EXO 24:17 Ir Izraelio vaikų akims VIEŠPATIES šlovės vaizdas [buvo] kaip ryjanti ugnis kalno viršūnėje.
EXO 25:1 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
EXO 25:8 Ir jie tepadaro man šventovę, kad gyvenčiau tarp jų.
EXO 25:9 Pagal visa tai, ką tau parodysiu, [pagal] padangtės pavyzdį ir visų jos įrankių pavyzdį, būtent taip turite [ją] padaryti.
EXO 25:13 Ir padaryk kartis [iš] akacijos medžio ir jas aptrauk auksu.
EXO 25:16 Ir įdėk į skrynią Liudijimą, kurį tau duosiu.
EXO 25:17 Ir iš gryno aukso padaryk gailestingumo sostą pustrečios uolekties ilgio ir pusantros uolekties pločio.
EXO 25:18 Ir [iš] aukso padaryk du kerubus, iš kūju nuplakto [metalo] juos padaryk abiejuose gailestingumo sosto galuose.
EXO 25:19 Ir padaryk vieną kerubą viename gale, o kitą kerubą kitame gale; iš gailestingumo sosto padarykite kerubus abiejuose jo galuose.
EXO 25:20 Ir kerubai turi būti išskėtę savo sparnus aukštyn, gaubdami savo sparnais gailestingumo sostą, o jų veidai [turi būti] vienas priešais kitą, į gailestingumo sostą turi būti nukreipti kerubų veidai.
EXO 25:21 Ir uždėk gailestingumo sostą ant skrynios iš viršaus, o į skrynią įdėk Liudijimą, kurį tau duosiu.
EXO 25:22 Ir ten aš su tavimi susitiksiu ir kalbėsiuosi su tavimi nuo gailestingumo sosto viršaus (iš tarp dviejų kerubų, esančių ant Liudijimo skrynios) apie viską, ką aš tau įsakymu duosiu Izraelio vaikams.
EXO 25:23 Taip pat padaryk stalą [iš] akacijos medžio; jo ilgis [bus] dvi uolektys ir jo plotis – [viena] uolektis ir jo aukštis – pusantros uolekties.
EXO 25:30 Ir nuolat mano akivaizdoje [laikyk] padėjęs ant stalo padėtinę duoną.
EXO 25:31 Ir padaryk [iš] gryno aukso žibintuvą; žibintuvas turi būti nukaltas. Jo kotas ir jo šakos, jo taurelės, jo buoželės ir jo žiedai turi būti iš to paties [gabalo].
EXO 25:32 Šešios šakos turi išeiti iš jo šonų: trys žibintuvo šakos iš vieno jo šono ir trys žibintuvo šakos iš kito jo šono;
EXO 26:31 Ir padaryk uždangą [iš] mėlynos ir violetinės ir skaisčiai raudonos [medžiagos] ir plonų suktinių siūlų drobės; ji bus puikaus meistro darbas, kurį turi padaryti su [išsiuvinėtais] kerubais.
EXO 26:32 Ir pakabink ją ant keturių auksu aptrauktų akacijos [medžio] stulpų, turinčių auksinius kablius ant keturių sidabro pastovų.
EXO 26:33 Ir uždangą pakabink žemiau sagčių ir ten, už uždangos, į vidų įnešk Liudijimo skrynią, o uždanga turi jums atskirti šventąją [vietą] nuo švenčiausiosios [vietos].
EXO 27:1 Ir padaryk aukurą [iš] akacijos medžio penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio – aukuras bus kvadratinis – ir jo aukštis [bus] trys uolektys.
EXO 27:2 Ir ant jo keturių kampų padaryk jam ragus; jo ragai turi būti iš to paties [gabalo]. Taip pat aptrauk jį bronza / žalvariu.
EXO 28:1 Ir kad jis man eitų kunigo pareigas, iš Izraelio vaikų tarpo priartink prie savęs savo brolį Aaroną ir jo sūnus su juo, [tai yra] Aaroną, Nadabą ir Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą, Aarono sūnus.
EXO 29:42 Per jūsų kartas [tokia] turi būti nuolatinė deginamoji auka VIEŠPATIES akivaizdoje prie įėjimo į susitikimo palapinę, kur susitiksiu su tavim, kad ten tau kalbėčiau.
EXO 30:1 Ir padaryk aukurą smilkalams deginti; padaryk jį [iš] akacijos medžio.
EXO 30:2 Jo ilgis [bus viena] uolektis, ir jo plotis [bus viena] uolektis – jis bus kvadratinis – ir jo aukštis [bus] dvi uolektys; jo ragai turi būti iš to paties [gabalo].
EXO 30:3 Taip pat aptrauk jį grynu auksu – jo viršų, jo šonus aplinkui ir jo ragus; ir jam aplinkui padaryk aukso atbrailą.
EXO 30:11 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
EXO 30:12 „Kai surašysite Izraelio vaikus pagal jų skaičių, tada kiekvienas vyras duos VIEŠPAČIUI išpirką už savo sielą, kai juos skaičiuosi, kad tarp jų nebūtų rykštės, kai juos skaičiuosi.
EXO 30:13 Štai ką duos kiekvienas, kuris pereis į suskaičiuotuosius: pusę šekelio pagal šventovės šekelį (šekelis [yra] dvidešimt gerų); pusė šekelio [bus] atnaša VIEŠPAČIUI.
EXO 30:14 Kiekvienas, kuris pereis į suskaičiuotuosius (dvidešimtmetis ar vyresnis), turi duoti VIEŠPATIES atnašą.
EXO 30:15 Duodant VIEŠPATIES atnašą, kad atliktų atpirkimą už jūsų sielas, turtingasis neturi duoti daugiau, ir vargšas neturi duoti mažiau kaip pusę šekelio.
EXO 30:16 Ir paimk iš Izraelio vaikų atpirkimo pinigus ir paskirk juos susitikimo palapinės tarnavimui. Izraelio vaikams tai bus priminimas VIEŠPATIES akivaizdoje, kad atpirktų jūsų sielas.“
EXO 30:17 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
EXO 31:1 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
EXO 31:2 „Štai vardu pašaukiau Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judo genties,
EXO 31:3 ir išminties bei supratimo bei sugebėjimo bei visokio darbo atlikimo [tikslams] jį pripildžiau Dievo Dvasios,
EXO 31:4 sumaniems darbams sugalvoti, dirbiniams padaryti iš aukso, sidabro ir bronzos / žalvario,
EXO 31:5 ir brangakmeniams išpjaustyti įtvėrimui, ir medienai apdirbti, – visokiam darbui atlikti.
EXO 31:12 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
EXO 32:1 O kai žmonės matė, kad Mozė uždelsė nusileisti nuo kalno, žmonės susirinko prie Aarono ir jam tarė: „Kelkis, padaryk mums dievų, kurie eitų pirma mūsų, nes nežinome, kas nutiko va šiam Mozei, žmogui, kuris išvedė mus aukštyn iš Egipto šalies.“
EXO 32:2 Ir Aaronas jiems tarė: „Nutraukite auksinius auskarus, esančius jūsų žmonų, jūsų sūnų ir jūsų dukterų ausyse, ir atneškite [juos] man.“
EXO 32:3 Ir visi žmonės nusitraukė auksinius auskarus, esančius jų ausyse, ir atnešė [juos] Aaronui.
EXO 32:4 Ir paėmęs [tai] iš jų rankų, jis išdrožė jį raižikliu ir padarė jį nulieto metalo veršį. Tada jie tarė: „Šitie [yra] tavo dievai, o Izraeli, kurie tave išvedė aukštyn iš Egipto šalies!“
EXO 32:14 Ir VIEŠPATS gailėdamasis apsigalvojo dėl to blogo, kurį jis pasakė padarysiąs savo tautai.
EXO 32:35 Ir VIEŠPATS smogė žmones už tai, kad jie padarė tą veršį, kurį padarė Aaronas.
EXO 33:14 Ir jis tarė: „Aš pats eisiu [su tavimi], ir aš tau suteiksiu poilsį.“
EXO 33:19 O jis atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo veidą visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą „VIEŠPATS“; aš būsiu maloningas tam, kam būsiu maloningas, ir pasigailėsiu to, ko pasigailėsiu.“
EXO 34:6 Ir VIEŠPATS jam prieš veidą praėjo ir paskelbė: „VIEŠPATS, VIEŠPATS Dievas, gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, gausus gerumu ir tiesa,
EXO 34:7 išlaikantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis blogadarybes, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau jokiu būdu nepaliekantis [kaltojo] nenubausto, paskiriantis tėvų blogadarybių aplankymą vaikams ir vaikų vaikams, – trečiajai ir ketvirtajai [kartai].“
EXO 34:27 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Užsirašyk šituos žodžius, nes pagal šitų žodžių pasakymą aš sudariau sandorą su tavimi ir Izraeliu.“
EXO 34:33 Ir Mozė baigė kalbėti su jais (ir jis užsidėjo ant veido gaubtuvą).
EXO 40:1 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
LEV 1:1 
LEV 17:11 Nes kūno gyvybė yra kraujyje, ir aš jums daviau jį ant aukuro jūsų sieloms atpirkti, nes būtent kraujas atperka sielą.
LEV 19:14 Neprakeik kurčiojo nei nepadėk suklupimo kliūties prieš akląjį, bet bijok savo Dievo: aš [esu] VIEŠPATS.
LEV 19:15 Jums nevalia neteisingai pasielgti teisme: nebūk šališkas vargšui ir neduok pirmenybės didžiūnui, [bet] teisk savo artimą teisingai.
LEV 19:18 Nekeršyk nei laikyk pagiežos prieš savo tautiečius, bet mylėk savo artimą kaip save patį: aš [esu] VIEŠPATS.
LEV 19:28 Ir nedarykite jokių įsipjovimų savo kūne dėl mirusio, nei darykite ant savęs jokių tatuiruočių: aš esu VIEŠPATS.
LEV 23:27 Būtinai dešimtąją šito septintojo mėnesio [dieną bus] Atpirkimo diena: jums tai bus šventas susirinkimas ir jūs turėsite nužeminti savo sielas ir atnašauti VIEŠPAČIUI auką, [aukojamą] ugnimi.
LEV 24:12 Ir jie įkalino jį, kad jiems [sprendimą] išdėstytų pagal VIEŠPATIES įsakymą.
LEV 24:22 Jums turi galioti vienokia teisingumo sistema; ji turi galioti tiek svetimšaliui, tiek ir tėvynainiui, nes aš [esu] VIEŠPATS, jūsų Dievas.
LEV 26:11 Ir aš pastatysiu savo padangtę tarp jūsų; ir mano siela nesibjaurės jumis.
LEV 26:12 Ir vaikščiosiu tarp jūsų ir būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta.
LEV 27:17 Jei jis pašventins savo lauką nuo jubiliejaus metų, turi pasilikti tavo nustatyta vertė,
NUM 1:1 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje, susitikimo padangtėje, antrojo mėnesio pirmąją [dieną], antraisiais metais po jų išvykimo iš Egipto šalies, sakydamas:
NUM 1:2 „Surašykite visą Izraelio vaikų susirinkimą pagal jų šeimų grupes, pagal jų tėvų namus, pagal visų vyriškių vardų skaičių, pavieniui.
NUM 6:24 „VIEŠPATS telaimina ir tesaugoja tave.
NUM 6:25 VIEŠPATS tenušviečia tave savo veidu ir tebūna tau maloningas.
NUM 6:26 VIEŠPATS teatgręžia savo veidą į tave ir tesuteikia tau ramybę.
NUM 6:27 Taip jie turi uždėti mano vardą ant Izraelio vaikų, ir aš juos laiminsiu.
NUM 10:29 Ir Mozė tarė Hobabui, savo uošvio Reuelio Midjaniečio sūnui: „Keliaujame ton vieton, apie kurią VIEŠPATS yra pasakęs: „Duosiu ją jums.“ Eik su mumis ir mes tau gera darysime, nes VIEŠPATS pažadėjo gera Izraeliui.“
NUM 11:1 Ir [kai] žmonės skundėsi, tai labai nepatiko VIEŠPAČIUI. O VIEŠPATS išgirdo ir jo rūstybė užsidegė, taip pat VIEŠPATIES ugnis suliepsnojo tarp jų ir prarijo [esančius] stovyklos pakraštyje.
NUM 11:28 O Nūno sūnus Jozuė, Mozės padėjėjas, [vienas] iš jo rinktinių vyrų, atsiliepdamas tarė: „Mano viešpatie Moze, sustabdyk jiems!
NUM 12:3 (O tas vyras Mozė [buvo] labai romus, labiau už visus žmones, [esančius] ant žemės paviršiaus.)
NUM 13:1 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
NUM 13:2 „Savo labui pasiųsk vyrus, kad jie išžvalgytų Kanaano šalį, kurią aš duodu Izraelio vaikams. Pasiųsk po vieną vyrą iš kiekvienos jo tėvų genties, kiekvienam [esant] vadui tarp jų.
NUM 13:3 Ir Mozė pagal VIEŠPATIES įsakymą išsiuntė juos iš Parano dykumos. Visi jie [buvo] Izraelio vaikų vadovaujantys vyrai.
NUM 14:18 VIEŠPATS [yra] lėtas pykti ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis blogadarybę ir nusižengimą, bet jokiu būdu neatleisdamas [kaltojo] nuo atsakomybės, vaikams paskiriantis tėvų blogadarybės aplankymą – trečiajai ir ketvirtajai [kartai].
NUM 15:37 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
NUM 15:38 „Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems įsakyk, kad jie per [visas] savo kartas pasidarytų kutus prie savo drabužių kampų, ir kad jie pridėtų mėlyną virvelę prie kampinių kutų.
NUM 15:39 Mat turite turėti kutą, kad matydami jį atmintumėte visus VIEŠPATIES įsakymus ir juos vykdytumėte, ir kad nebūtumėte vedami pagal savo širdį ir savo akis, pagal kurias linkstate vykdyti paleistuvingus norus,
NUM 18:20 Ir VIEŠPATS kalbėjo Aaronui: „Jų šalyje neturėsi veldinio nei turėsi dalies tarp jų: aš [esu] tavo dalis ir tavo veldinys tarp Izraelio vaikų.
NUM 20:1 Ir pirmąjį mėnesį Izraelio vaikai – visas susirinkimas – atvyko į Cino dykumą, ir tauta apsistojo Kadeše. Ten ir mirė Mirjama, ir ten [ji] buvo palaidota.
NUM 20:2 Ir susirinkimui nebuvo vandens; tad jie susirinko prieš Mozę ir prieš Aaroną.
NUM 20:3 Ir tauta vaidijosi su Moze ir kalbėjo, sakydami: „Verčiau būtume žuvę, kai mūsų broliai žuvo VIEŠPATIES akivaizdoje!
NUM 20:4 Ir kodėl atvedėte VIEŠPATIES susirinkimą aukštyn į šią dykumą, kad mes ir mūsų gyvuliai čia mirtume?
NUM 20:5 Ir kodėl mus atkėlėte aukštyn iš Egipto, kad mus atvestumėte į šitą blogą vietą? Šita nėra nei sėklų, nei figmedžių, nei vynmedžių, nei granatmedžių vieta; ir nėra nė vandens atsigerti!
NUM 20:6 Tada Mozė ir Aaronas nuėjo nuo susirinkimo akivaizdos prie susitikimo palapinės įėjimo ir parpuolė veidais žemyn; ir jiems pasirodė VIEŠPATIES šlovė;
NUM 20:7 ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
NUM 20:8 „Paimk lazdą ir surink susirinkimą, tu ir tavo brolis Aaronas, ir kalbėkite uolai jų akyse; ir ji išleis savo vandenį, ir tu jiems išgausi vandens iš uolos; taip pagirdysi susirinkimą ir jų gyvulius.“
NUM 20:9 Ir Mozė paėmė lazdą iš VIEŠPATIES akivaizdos, kaip jis buvo jam įsakęs.
NUM 20:10 Ir Mozė ir Aaronas surinko susirinkimą priešais uolą, ir jis jiems tarė: „ Prašau klausykite, jūs maištininkai! Ar mes turime iš šitos uolos jums išgauti vandens?“
NUM 20:11 Ir Mozė pakėlė savo ranką ir du kartus smogė savo lazda į uolą; tada išsiliejo daug vandens, ir gėrė susirinkimas ir jų gyvuliai.
NUM 20:12 Ir VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi nepasitikėjote manimi, kad laikytumėte mane šventu Izraelio vaikų akyse, todėl neįvesite šito susirinkimo į šalį, kurią jiems daviau.
NUM 20:13 Tai Meribos vandenys, nes Izraelio vaikai vaidijosi su VIEŠPAČIU, o jis palaikė savo šventumą jų tarpe.
NUM 21:6 Ir VIEŠPATS siuntė ugningas gyvates tarp žmonių ir jos gėlė žmones ir daug Izraelio žmonių mirė.
NUM 21:7 Todėl žmonės atėjo pas Mozę ir tarė: „Mes nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave. Melskis VIEŠPAČIUI, kad jis pašalintų nuo mūsų gyvates! Tad Mozė meldėsi už žmones.
NUM 21:8 VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą [gyvatę] ir pritaisyk ją prie karties. Ir įvyks [šitaip]: bet kuris įgeltasis, kai jis įbes akis į ją, gyvuos.
NUM 21:9 Ir Mozė padarė bronzinę / žalvarinę gyvatę ir pritaisė ją prie karties, ir įvyko, kad, jei gyvatė ką įgėlė ir tas įbedė akis į bronzinę / žalvarinę gyvatę, jis gyvavo.
NUM 23:19 Dievas nėra žmogus, kad meluotų, ir nėra žmogaus sūnus, kad persigalvotų. Ar jis pasakė ir nepadarys? Ar jis kalbėjo ir neįvykdys?
NUM 25:12 Todėl pasakyk: „Aš suteikiu jam taikos sandorą.
NUM 32:23 Bet jeigu taip nedarysite, štai jūs būsite nusidėję VIEŠPAČIUI, ir galite būti tikri, kad jūsų nuodėmė jus pagaus.
DEU 1:1 
DEU 1:17 Teisdami nebūkite šališki: išklausykite tiek varguolį, tiek ir didžiūną. Nė vieno nebijokite, nes toks teismas [yra] Dievo. O reikalą, kuris jums per sunkus, perduokite man, ir aš jį išklausysiu.
DEU 4:29 Bet jeigu iš ten ieškosi VIEŠPATIES, savo Dievo, tu [jį] surasi, jeigu ieškosi jo visa savo širdimi ir visa savo siela.
DEU 4:40 Todėl laikykis jo nuostatų ir jo įsakymų, kuriuos tau šią dieną įsakau, kad gerai sektųsi tau ir tavo vaikams po tavęs ir kad prailgintum [savo] dienas žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda amžiams.
DEU 5:8 Nedaryk sau [jokio] raižybos kūrinio [nei] jokio atvaizdo to, kas [yra] aukštai danguje, ar kas žemai žemėje, ar kas vandenyje po žeme;
DEU 5:9 nesilenk jiems nei tarnauk jiems; nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, [esu] pavydus Dievas, lankantis tėvų blogadarybes ant vaikų iki trečios ir ketvirtos [kartos] tų, kurie manęs nekenčia;
DEU 5:10 ir rodantis gailestingumą tūkstančiams tų, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
DEU 5:24 ir sakėte: „Štai VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums parodė savo šlovę ir savo didybę, ir girdėjome jo balsą iš ugnies vidaus. Šiandien pamatėme, kad gali Dievas kalbėti su žmogumi ir tas likti gyvas.
DEU 6:4 Klausyk, o Izraeli: VIEŠPATS, mūsų Dievas, [yra] vienas VIEŠPATS;
DEU 6:5 Ir mylėk VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis savo jėgomis.
DEU 6:7 ir uoliai mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, kai sėdi savo namuose ir kai eini keliu ir kai atsiguli ir kai atsikeli.
DEU 6:8 Ir pririšk juos kaip ženklą sau ant rankos, ir jie bus kaip galvaraištis tarp tavo akių.
DEU 6:9 Ir užrašyk juos ant savo namo durų staktų ir ant savo vartų.
DEU 7:9 Taigi žinok, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, jis [yra] Dievas, ištikimas Dievas, kuris laikosi sandoros ir gailestingumo iki tūkstančio kartų tiems, kurie jį myli ir laikosi jo įsakymų,
DEU 7:10 ir [tiesiai] jiems į veidą atlygina tiems, kurie jo nekenčia, pražudydamas juos; jis nedels su tuo, kuris jo nekenčia – jis jam [tiesiai] į veidą atlygins.
DEU 8:5 Taigi žinok savo širdyje, kad, kaip žmogus drausmina savo sūnų, taip VIEŠPATS, tavo Dievas, drausmina tave.
DEU 8:7 Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tave įveda į gerą šalį, į šalį vandens upelių, versmių ir požeminių srovių, išsiveržiančių slėniuose ir kalnuose;
DEU 10:12 O dabar, Izraeli, ko gi reikalauja iš tavęs VIEŠPATS, tavo Dievas, jei ne vien tai, kad bijotum VIEŠPATIES, savo Dievo, vaikščiotum visais jo keliais, mylėtum jį ir tarnautum VIEŠPAČIUI, savo Dievui, visa savo širdimi ir visa savo siela,
DEU 10:13 laikytumeisi VIEŠPATIES įsakymų ir jo nuostatų, kuriuos šią dieną pats tau įsakau tavo labui?
DEU 10:16 Todėl apipjaustykite savo širdies prieodę ir nebebūkite kietasprandžiai,
DEU 10:17 nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, [yra] dievų Dievas ir viešpačių Viešpats, didis Dievas, galingas ir baimę keliantis, kuris nesielgia šališkai, nei ima kyšių,
DEU 10:18 kuris vykdo teisingumą našlaičių ir našlių labui, kuris myli svetimšalį, duodamas jam maisto ir drabužių.
DEU 10:21 Jis [yra] tavo gyrius ir jis [yra] tavo Dievas, kuris tau padarė šiuos didelius ir baimę keliančius dalykus, kuriuos matė tavo akys.
DEU 11:13 [Taip] įvyks: jei tikrai klausysite mano įsakymų, kuriuos jums šią dieną įsakau, [būtent] mylėti VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir jam tarnauti visa savo širdimi ir visa savo siela,
DEU 11:14 tai duosiu jūsų šaliai lietaus laiku, ankstyvojo lietaus ir vėlyvojo lietaus, ir suvalysi savo javus, savo vyną ir savo aliejų.
DEU 11:18 Todėl įsidėkite šiuos mano žodžius į savo širdį ir į savo sielą, ir juos pririškite sau kaip ženklą ant rankos, ir jie tebūna kaip galvaraištis tarp jūsų akių.
DEU 12:7 ir ten valgykite VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje ir džiaukitės jūs ir jūsų šeimynos kiekvienu jūsų rankos ištiesimu, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, palaimino tave.
DEU 13:4 Sekite paskui VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir bijokite jo, ir laikykitės jo įsakymų, ir klausykite jo balso, ir tarnaukite jam, ir tvirtai laikykitės prie jo.
DEU 14:26 ir išleisi tuos pinigus pirkdamas ko tik geidžia tavo siela: jaučių, ar mažųjų gyvulių, ar vyno, ar stipraus gėrimo, ar ko tik trokšta tavo siela. Ir ten VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, valgyk ir džiaukis tu ir tavo namiškiai.
DEU 15:11 Kadangi vargšai niekada nepradings iš šalies, todėl įsakau aš tau, sakydamas: „Plačiai atverk ranką savo broliui, savo skurdžiui ir vargšui savo šalyje.
DEU 16:21 Nestatyk sau jokio dievukstulpio medžio šalia VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukuro, kurį pasidarysi.
DEU 16:22 Ir neiškelk sau [jokio] akmeninio stulpo – jų nekenčia VIEŠPATS, jūsų Dievas.
DEU 17:17 Taip pat jam neleidžiama dauginti sau žmonų, kad nenukryptų jo širdis, ir jam neleidžiama apsčiai dauginti sau sidabro bei aukso.
DEU 18:15 VIEŠPATS, tavo Dievas, tau prikels iš tavo tarpo, iš tavo brolių, Pranašą, tokį, kaip aš; jo privalote klausyti,
DEU 18:16 [elgdamasis] pagal visa tai, ko prašei VIEŠPATIES, savo Dievo, Horebe susirinkimo dieną, sakydamas: „Leisk man daugiau nebegirdėti VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir daugiau nebematyti tos didžios ugnies, kad nemirčiau!
DEU 18:17 Tada VIEŠPATS man tarė: „Taip kalbėdami, jie gerai padarė.
DEU 18:18 Jiems prikelsiu iš jų brolių tarpo Pranašą, tokį, kaip tu ir įdėsiu savo žodžius į jo burną ir jis jiems kalbės viską, ką jam įsakysiu.
DEU 18:19 Ir įvyks [šitaip]: žmogus, kuris neklausys mano žodžių, kuriuos jis kalbės mano vardu, aš pats reikalausiu iš to [už tai] atsakyti.
DEU 18:20 Bet pranašas, kuris elgsis įžūliai, kalbėdamas mano vardu žodį, kurio kalbėti nesu jam įsakęs, ar kuris kalbės kitų dievų vardu, tas pranašas turi mirti!
DEU 18:21 O jeigu sakysi savo širdyje: „Kaip mes atpažinsime žodį, kurio VIEŠPATS nekalbėjo?“ – [štai kaip:]
DEU 18:22 kai pranašas kalba VIEŠPATIES vardu, o tas dalykas neatsitinka ir neįvyksta, tai [yra] dalykas, kurio VIEŠPATS nekalbėjo. Pranašas kalbėjo tai įžūliai. Jo nebijok!
DEU 19:15 Vienintelio liudytojo [parodymais] neturi būti patvirtintas [reikalas] prieš žmogų dėl kokio nors nusikaltimo ar kokios nors nuodėmės bet kokiame nusidėjime, kuriuo jis nusidėjo: reikalas turi būti patvirtintas dviejų liudytojų burnų [parodymais] ar trijų liudytojų burnų [parodymais].
DEU 20:4 nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, [yra] tas, kuris eina su jumis kovoti už jus prieš jūsų priešus, kad jus išgelbėtų.
DEU 20:7 Ar [yra] vyras, kuris įsipareigojo imti moterį į žmonas, bet [dar] jos nevedė? Tas tegul eina ir grįžta į savo namus, kad nežūtų mūšyje ir kitas vyras jos nevestų.
DEU 22:5 Vyro drabužis neturi būti moters dėvimas, ir vyrui neleidžiama vilkėti moters apdaro, nes visi, kurie taip daro, [yra] pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.
DEU 24:5 Kai vyras bus ką tik vedęs žmoną, jis neturi išeiti į karą, ir neturi būti įpareigotas jokiu reikalu; vienerius metus jis turi būti laisvas namuose, kad džiugintų savo žmoną, kurią yra paėmęs [į žmonas].
DEU 29:29 Paslėpti [dalykai] [priklauso] VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, bet apreikšti [dalykai priklauso] mums ir mūsų vaikams per amžius, kad vykdytume visus šio įstatymo žodžius.
DEU 30:6 Ir VIEŠPATS, tavo Dievas, apipjaustys tavo širdį ir tavo palikuonių širdį, jog mylėtum VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa savo širdimi ir visa savo siela, kad gyventum.
DEU 30:19 Šiandien šaukiu liudytojais prieš jus dangų ir žemę: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimą ir prakeikimą. Taigi rinkis gyvenimą, kad būtum gyvas tu (ir tavo palikuonys),
DEU 30:20 kad mylėtum VIEŠPATĮ, savo Dievą, klausytum jo balso ir glaustumeis prie jo (nes jis [yra] tavo gyvenimas ir tavo dienų ilgumas), kad gyventum žemėje, kurią VIEŠPATS prisiekė duoti tavo tėvams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.
DEU 31:6 Būkite stiprūs ir drąsūs! Nebijokite ir neišsigąskite jų, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, [yra] tas, kuris eina su tavimi! Jis nenustos palaikyti tavęs ir nepasitrauks nuo tavęs.
DEU 31:8 Ir VIEŠPATS [yra] tas, kuris eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, jis nenustos palaikyti tavęs ir nepasitrauks nuo tavęs. Nebijok ir nenusigąsk!
DEU 32:4 [Jis yra] Uola. Tobulas jo darbas, nes visi jo keliai teisingi – ištikimas Dievas ir be neteisybės, jis teisingas ir tiesus.
DEU 32:10 Jis rado jį dykumos šalyje kaukiančioje tyrlaukio dykynėje, apglėbė jį, mokė jį, saugojo jį kaip savo akies vyzdį.
DEU 32:21 Jie sukėlė mano pavydą [tuo, kas] ne Dievas; jie pykdė mane savo tuštybėmis; tai aš sukelsiu jų pavydą per netautą, aš pykdysiu juos per kvailą tautą.
DEU 32:29 O, kad jie būtų išmintingi, [kad] suprastų tai, [kad] jie įžvelgtų, koks bus jų galas!
DEU 32:35 Atkeršijimas ir atmokėjimas [yra] mano – jų koja paslys [tinkamu] laiku, nes jų didžiulės nelaimės diena [yra] arti, ir atskuba tai, kas juos ištiks.
DEU 33:25 Geležiniai ir žalvariniai [bus] tavo užraktai, o tavo stiprybė atitiks tavo dienas.
DEU 33:27 Amžinasis Dievas [yra tavo] prieglauda ir po [tavimi] – amžinos rankos. Jis nuvarys priešą nuo tavęs ir palieps: „Pražudyk [juos]!“
JOS 1:1 Ir po VIEŠPATIES tarno Mozės mirties, įvyko, kad VIEŠPATS tarė Nūno sūnui Jozuei, Mozės padėjėjui, sakydamas:
JOS 1:2 „Mirė mano tarnas Mozė. Taigi dabar kelkis, eik per šitą Jordaną, tu ir visa šita tauta į šalį, kurią duodu jiems, Izraelio vaikams.
JOS 1:5 Niekas nepajėgs atsilaikyti prieš tave per visas tavo gyvenimo dienas; kaip buvau su Moze, taip būsiu su tavimi: nenustosiu palaikyti tavęs ir nepasitrauksiu nuo tavęs.
JOS 1:6 Būk stiprus ir drąsus, nes šitai tautai tu pats padalinsi kaip paveldėjimą šalį, kurią jiems duoti esu prisiekęs jų tėvams.
JOS 1:8 Neleisk šitai įstatymo knygai pasitraukti nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad rūpestingai elgtumeisi veikdamas pagal viską, kas joje parašyta, nes tada padarysi savo kelią sėkmingą ir tada tau gerai klosis.
JOS 1:9 Argi tau neįsakiau?! Būk stiprus ir drąsus! Nebijok ir nenusigąsk! Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, [yra] su tavimi, kad ir kur eitum!
JOS 5:15 Ir VIEŠPATIES kariuomenės vadas tarė Jozuei: „Nusiauk apavą nuo savo kojų, nes vieta, ant kurios tu stovi, [yra] šventa“. Jozuė taip ir padarė.
JOS 7:1 Bet Izraelio vaikai įvykdė nusižengimą tuo, kas buvo paskirta neatšaukiamam tikslui, nes Zeracho sūnaus Zabdžio sūnaus Karmio sūnus Achanas iš Judo giminės pasiėmė iš to, kas buvo paskirta neatšaukiamam tikslui, ir VIEŠPATIES rūstybė užsidegė prieš Izraelio vaikus.
JOS 7:20 Ir Achanas atsakydamas Jozuei tarė: „Iš tiesų nusidėjau aš prieš VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, ir padariau taip ir taip:
JOS 7:21 pamatęs tarp pagrobtų daiktų gražų babilonietišką drabužį ir du šimtus šekelių sidabro, ir viena aukso luitą, sveriantį penkiasdešimt šekelių, jų užsigeidžiau ir juos pasiėmiau. Ir štai jie [yra] paslėpti žemėje, mano palapinės viduryje, o sidabras yra po juo“.
JOS 11:23 Taip Jozuė paėmė visą šalį pagal visa tai, ką VIEŠPATS buvo kalbėjęs Mozei. Ir Jozuė ją davė kaip veldinį Izraeliui pagal jų genčių padalas. Ir šalis ilsėjosi nuo karo.
JOS 13:1 O Jozuė buvo pasenęs [ir] sulaukęs senyvo amžiaus. Ir VIEŠPATS jam tarė: – Tu esi senas [ir] sulaukęs senyvo amžiaus, o dar lieka labai daug žemės užimti.
JOS 14:8 Nors mano broliai, kurie ėjo aukštyn su manimi, tirpdė tautos širdį, bet aš iki galo sekiau VIEŠPAČIU, savo Dievu.
JOS 21:43 Taigi Viešpats davė Izraeliui visą šalį, kurią jis buvo prisiekęs duoti jų tėvams, ir jie užėmė ją ir įsikūrė joje.
JOS 23:11 Užtat atidžiai žiūrėkite dėl savęs, kad mylėtumėte VIEŠPATĮ, savo Dievą.
JOS 23:14 Ir štai šią dieną einu visos žemės keliu. O jūs žinote visa savo širdimi ir visa savo siela, kad neliko neįvykdytas nė vienas iš visų gerų dalykų, kuriuos VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums pažadėjo; visi jums įvyko, iš jų neliko neįvykdytas nė vienas dalykas.
JOS 23:15 Todėl įvyks, [kad] kaip jums atėjo visi geri dalykai, kuriuos VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums pažadėjo, taip VIEŠPATS jums siųs visus blogus dalykus, kol jis išnaikins jus iš šitos geros šalies, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums yra davęs.
JOS 23:16 Jeigu jūs nusižengsite VIEŠPATIES, savo Dievo, sandorai, kurią jis yra jums įsakęs, ir nuėję tarnausite kitiems dievams ir jiems nusilenksite, tai VIEŠPATIES rūstybė užsidegs prieš jus, ir jūs greitai pražūsite iš tos geros šalies, kurią jis jums yra davęs.
JOS 24:15 Ir jei jūs laikote tai blogu dalyku tarnauti VIEŠPAČIUI, rinkitės šiandien, kam tarnausite: dievams, kurie [buvo] Užupyje, kuriems jūsų tėvai tarnavo, ar dievams amoritų, kurių krašte gyvenate; bet štai dėl manęs ir mano namų – mes tarnausime VIEŠPAČIUI.
JOS 24:24 Ir tauta tarė Jozuei: „VIEŠPAČIUI, savo Dievui, tarnausime ir jo balsui paklusime!
JOS 24:31 Ir Izraelis tarnavo VIEŠPAČIUI per visas Jozuės dienas ir per visas dienas vyresniųjų, kurie gyveno ilgiau už Jozuę ir kurie žinojo visus VIEŠPATIES darbus, kuriuos jis buvo padaręs Izraeliui.
JDG 1:1 
JDG 6:14 Ir VIEŠPATS atsigręžė į jį ir tarė: „Eik su šita savo jėga ir išgelbėk Izraelį iš midjaniečių rankos! Ar aš tavęs nesiunčiu?“
JDG 16:28 Ir Samsonas šaukėsi VIEŠPATIES ir tarė: „O Valdove VIEŠPATIE, atsimink mane, meldžiu, ir sustiprink mane, meldžiu, tik šitą vieną kartą, o Dieve, kad atkeršyčiau filistinams vienu kartu už abi mano akis.
JDG 17:6 Tomis dienomis Izraelyje karaliaus nebuvo. Kiekvienas darė tai, kas jo akimis atrodė teisinga.
JDG 20:16 Tarp visų šitų žmonių [buvo] septyni šimtai rinktinių vyrų kairiarankių. Kiekvienas jų sugebėjo sviesti svaidykle akmenį į plauką ir neprašauti.
JDG 20:42 Tad Izraelio vyrų akivaizdoje jie pasisuko į dykumos kelią, bet mūšis pasivijo juos, ir išėjusius iš miestų jie pragaišino jų tarpe.
RUT 1:1 
RUT 2:10 Tada parpuolus kniūbsčia ir nusilenkus į žemę, ji jam tarė: „Kodėl esu radusi malonę tavo akyse, jog į mane atkreipei dėmesį? Juk aš svetimšalė!“
1SA 1:1 Štai buvo tam tikras vyras iš Ramataim-Cofimų, iš Efraimo kalnyno, vardu Elkana, efratiečio Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus.
1SA 1:2 Ir jis turėjo dvi žmonas: pirmosios vardas [buvo] Ona, o antrosios vardas – Penina. Penina turėjo vaikų, bet Ona neturėjo vaikų.
1SA 1:3 Ir šis vyras kasmet iš savo miesto eidavo aukštyn garbinti ir aukoti kareivijų VIEŠPAČIUI Šilojyje. Ir ten [buvo] du Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, VIEŠPATIES kunigai.
1SA 2:2 Niekas nėra toks šventas kaip VIEŠPATS, nes be tavęs nėra kito tokio ir nėra uolos tokios, kaip mūsų Dievas.
1SA 2:9 Jis apsaugos savo šventųjų kojas, o nedorėliai nutildomi tamsoje, nes [savo] jėga joks žmogus nenugalės.
1SA 2:30 Todėl VIEŠPATS, Izraelio Dievas, prabyla: „Tikrai pažadėjau, kad tavo namai ir tavo tėvo namai per amžius vaikščios mano akivaizdoje. Bet dabar VIEŠPATS prabyla: „Tai tebūna toli nuo manęs! Nes mane gerbiančius aš gerbsiu, bet mane niekinantys bus prakeikti!
1SA 3:1 Ir berniukas Samuelis tarnavo VIEŠPAČIUI Elio akivaizdoje. O VIEŠPATIES žodis buvo retas tomis dienomis – pranašiškas regėjimas nebuvo paplitęs [reiškinys].
1SA 3:9 Ir Elis tarė Samueliui: „Eik, atsigulk ir bus šitaip: jei tave pašauks, pasakysi: „Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso.“ Taigi Samuelis nuėjęs atsigulė į savo vietą.
1SA 3:19 O Samuelis augo, ir VIEŠPATS buvo su juo ir neleido nė vienam iš jo žodžių likti neįvykdytam.
1SA 8:3 Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet palinko į neteisų pelną ir ėmė kyšius ir iškraipė teisingumą.
1SA 12:23 O dėl manęs, tebūnie toli nuo manęs tai, kad aš nusidėčiau prieš VIEŠPATĮ, paliaudamas melstis už jus; bet aš jus mokysiu gero ir tiesaus kelio:
1SA 12:24 tik bijokite VIEŠPATIES ir jam tarnaukite ištikimai visa savo širdimi; būtinai įbeskite akis į tai, kokius didžius [dalykus] jis yra jums padaręs!
1SA 13:1 Saulius buvo vienerių metų sūnus, kai jis pradėjo karaliauti, ir jis karaliavo Izraeliui dvejus metus.
1SA 13:14 Bet dabar tavo karaliavimas neišliks; VIEŠPATS pasiieškojo vyrą, atitinkantį savo širdį, ir VIEŠPATS jam įsakė [būti] valdovu savo tautai, nes tu nesilaikei [to], ką VIEŠPATS tau įsakė.
1SA 15:11 Esu atgailavęs, kad padariau Saulių karaliumi, nes jis nusigręžė nuo sekimo paskui mane ir neįvykdė mano įsakymų. Ir tai sukėlė Samueliui sielvartą ir jis šaukėsi VIEŠPATIES visą naktį.
1SA 15:22 Ir Samuelis tarė: „Argi VIEŠPATĮ džiugina deginamosios aukos ir pjaunamosios aukos kaip [jį džiugina] paklusnumas VIEŠPATIES žodžiui? Dėmesio! Paklusnumas yra geresnis už auką, ir klausymas yra geresnis už avinų taukus.
1SA 15:23 Nes maištavimas [yra kaip] raganavimo nuodėmė, ir savavaliavimas – [kaip] nedorybė bei stabgarbystė. Kadangi tu atmetei VIEŠPATIES žodį, tai jis ir atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi.
1SA 15:29 Be to, Izraelio Pastovusis negali nei meluoti, nei atgailauti, nes jis ne žmogus, kad turėtų atgailauti.
1SA 15:35 Ir Samuelis daugiau nepasimatė su Sauliumi iki savo mirties dienos, nors Samuelis liūdėjo dėl Sauliaus. O VIEŠPATS atgailavo, kad buvo padaręs Saulių Izraelio karaliumi.
1SA 16:7 Bet VIEŠPATS tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ar į jo aukštą ūgį, kadangi jį atmečiau. Nes [VIEŠPATS mato] ne taip, kaip žmogus mato: nes žmogus žiūri į išorę, bet VIEŠPATS žiūri į širdį.
1SA 17:29 Ir Dovydas tarė: „Ką gi dabar padariau? Argi nėra reikalo?!“
1SA 17:47 Ir visas šitas susirinkimas žinos, kad VIEŠPATS išgelbsti ne kalaviju ir ietimi, nes ši mūšis [yra] VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus į mūsų rankas.“
1SA 18:14 Ir Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose; ir VIEŠPATS [buvo] su juo.
2SA 1:1 
2SA 5:8 Ir tą dieną Dovydas tarė: „Kas sumuštų jebusiečius, tegul vandens tuneliu pasiekia ir „raišuosius“ ir „akluosius“, kurių nekenčia Dovydo siela.“ Todėl [žmonės] sakė: „Aklas ir raišas neturi įeiti į namus“.
2SA 5:23 Ir kai Dovydas pasiklausė VIEŠPATIES, jis tarė: „Neik aukštyn, [bet] apeik juos ratu iš užnugario ir prieik prie jų priešais balzamo medžius.
2SA 5:24 Ir tebus, kai išgirsi žingsniavimo šlamesį balzamo medžių viršūnėse, tuojau veik, nes tada VIEŠPATS bus išėjęs tavo priekyje filistinų kariuomenės mušti.
2SA 7:15 Bet mano palankumas nenukryps nuo jo, kaip [jį] nukreipiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau prieš tave.
2SA 7:22 Todėl tu esi didis, o VIEŠPATIE Dieve, nes nėra nė vieno tau lygaus, ir išskyrus tave, nėra Dievo, kaip [byloja] visa, ką esame girdėję savo ausimis.
2SA 11:27 O gedului praėjus, Dovydas siuntė [pasiuntinį] ir ją atvedė į savo namus, ir ji tapo jo žmona ir pagimdė jam sūnų. Bet tas dalykas, kurį Dovydas buvo padaręs, VIEŠPATIES akyse buvo blogis.
2SA 17:23 O Ahitofelis, pamatęs, kad jo patarimas nebuvo vykdomas, pasibalnojo asilą, ir pakilo, ir parvyko namo į savo miestą, ir sutvarkė savo namų reikalus, ir pasikorė, ir mirė, ir buvo palaidotas savo tėvo kape.
2SA 22:1 Ir Dovydas kalbėjo VIEŠPAČIUI šitos giesmės žodžius tą dieną, kai VIEŠPATS jį išgelbėjo iš visų jo priešų rankų ir iš Sauliaus rankų.
2SA 22:2 Jis tarė: „VIEŠPATS [yra] mano uola ir mano tvirtovė ir mano išvaduotojas,
2SA 22:3 mano Dievas, mano uola – bėgsiu prieglaudon pas jį. [Jis yra] mano skydas ir mano išgelbėjimo ragas, mano aukšta prieglauda ir mano priebėga, mano išgelbėtojas – tu išgelbsti mane nuo smurto!
2SA 22:4 Šauksiuosi VIEŠPATIES, [kuris] vertas gyriaus, ir būsiu išgelbėtas iš savo priešų.
2SA 22:31 Tikras Dievas – jo kelias [yra] tobulas, VIEŠPATIES žodis [yra] patikimas; jis [yra] skydas visiems, kurie pasitiki juo.
2SA 22:32 Nes kas [yra] Dievas, jei ne VIEŠPATS? Ir kas [yra] uola, jei ne mūsų Dievas?
2SA 22:36 Tu man davei savo išgelbėjimo skydą ir tavo švelnumas padarė mane didį.
2SA 23:2 VIEŠPATIES Dvasia kalbėjo per mane, ir jo žodis [buvo] ant mano liežuvio.
1KI 1:1 
1KI 3:14 Ir jei vaikščiosi mano keliais, laikydamasis mano nuostatų ir įsakymų, kaip vaikščiojo tavo tėvas Dovydas, tai prailginsiu tavo dienas.
1KI 8:39 tuomet išklausyk danguje, savo gyvenamoje vietoje, ir atleisk, ir veik, ir duok kiekvienam pagal visus jo kelius, kurio širdį tu pažįsti, nes tu – tu vienas – pažįsti visų žmonių palikuonių širdis,
1KI 8:56 „[Tebūna] palaimintas VIEŠPATS, kuris davė poilsį savo tautai Izraeliui pagal visa tai, ką buvo pažadėjęs; nė vienas žodis neliko neįvykdytas iš viso jo gerojo pažado, kurį jis kalbėjo per savo tarną Mozę.
1KI 19:19 Taigi jis ėjo iš ten ir surado Šafato sūnų Eliziejų, ariantį [su] dvylika jungų [jaučių] pirma jo, o jis pats [buvo] su dvyliktuoju. Ir Elijas, praeidamas pro jį, užmetė ant jo savo skraistę.
1KI 22:34 Ir [kažkoks] vyras įtempė lanką specialiai netaikydamas ir įšovė Izraelio karaliui tarp pridurtinių šarvų ir krūtinšarvio; todėl jis tarė savo vežimo važiuotojui: „Suk atgal ir vežk mane iš mūšio, nes esu sužeistas.
2KI 1:1 
2KI 9:20 Ir sargybinis pranešė, sakydamas: „Jis pasiekė juos, bet negrįžta; o važiuosena – kaip Nimšio sūnaus Jehuvo važiuosena, nes jis vairuoja nutrūktgalviškai.“
2KI 15:12 Šis [buvo] VIEŠPATIES žodis, kurį jis kalbėjo Jehuvui, sakydamas: „Tavo sūnūs sėdės Izraelio soste iki ketvirtosios [kartos].“ Taip ir įvyko.
2KI 22:14 Taigi kunigas Hilkijas ir Ahikamas ir Achboras ir Šafanas ir Asaja nuėjo pas pranašę Huldą, žmoną Šalumo, Tikvos sūnaus, Harhaso sūnaus, drabužių saugotojo (o ji gyveno Jeruzalėje, antroje [dalyje]), ir jie kalbėjosi su ja.
1CH 1:1 
1CH 4:9 Jabecas buvo labiau gerbtinas už savo brolius; be to, jo motina pavadino jį vardu Jabecas, sakydama: „Nes aš jį pagimdžiau skausme.
1CH 4:10 Jabecas šaukėsi Izraelio Dievo, sakydamas: „Ak, kad tu mane laiminte palaimintum ir praplėstum mano sritį, kad tavo ranka būtų su manim ir kad saugotum nuo blogio, kad manęs nevargintų! Ir Dievas davė, ko jis prašė.
1CH 6:31 O šitie [yra tie], kuriuos Dovydas pastatė vadovauti giedojimo tarnystei VIEŠPATIES namuose po to, kai skrynia buvo padėta į atilsio vietą,
1CH 6:32 ir kurie, iki Saliamonas pastatė Viešpaties namus Jeruzalėje, tarnavo giedodami priešais susitikimo palapinės padangtę, eidami pareigas pagal jiems nustatytą tvarką.
1CH 11:20 O Joabo brolis Abišajas buvo Trijulės vadas, nes, pakėlęs savo ietį prieš tris šimtus, jis [juos] išžudė ir [laimėjo sau] vardą Trijulėje.
1CH 16:12 Atsiminkite jo nuostabius darbus, kuriuos jis padarė, jo stebuklus ir jo burnos nuosprendžius,
1CH 16:29 Suteikite VIEŠPAČIUI šlovę, [priklausančią] jo vardui, atneškite auką ir ateikite jo akivaizdon, garbinkite VIEŠPATĮ šventumo grožyje.
1CH 16:34 Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
1CH 16:35 Ir sakykite: „Išgelbėk mus, o mūsų išgelbėjimo Dieve, ir surink mus ir išvaduok iš kitataučių, kad dėkotume tavo šventajam vardui ir kad girtumėmės tavo girtinais [veiksmais].
1CH 17:27 Taigi dabar teikis palaiminti savo tarno namus, kad jie amžinai būtų tavo akivaizdoje. Kadangi tu, VIEŠPATIE, palaiminai, jie bus palaiminti amžinai.
1CH 22:9 Štai tau gims sūnus, kuris bus ramus vyras, o aš jam duosiu ramybę nuo visų aplinkinių priešų. Mat jo vardas bus Saliamonas ir jo dienomis Izraeliui suteiksiu taiką ir ramybę.
1CH 22:12 Tik VIEŠPATS teduoda tau išminties bei įžvalgumo ir teįsako tau dėl Izraelio, kad laikytumeisi VIEŠPATIES, savo Dievo, įstatymo.
1CH 22:13 Tada tau seksis, jei užtikrinsi, kad įvykdytum nuostatus ir potvarkius, kuriuos Viešpats įsakė Mozei dėl Izraelio. Būk stiprus ir drąsus, nebijok ir nenusigąsk!
1CH 22:19 Dabar nukreipkite savo širdį ir savo sielą ieškoti VIEŠPATIES, savo Dievo; taigi pakilkite ir statykite VIEŠPATIES Dievo šventyklą, kad įneštumėte VIEŠPATIES sandoros skrynią ir Dievo šventus indus į namus, statomus VIEŠPATIES vardui.
1CH 23:1 Taigi kai Dovydas buvo pasenęs ir pasisotinęs dienomis, jis paskyrė savo sūnų Saliamoną karaliumi virš Izraelio.
1CH 28:9 O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir tarnauk jam vientisa širdimi ir noringa siela, nes VIEŠPATS ištiria visas širdis ir supranta visus minčių siekius. Jeigu ieškosi jo, jis leis, kad tu jį surastum, bet jeigu paliksi jį, jis atmes tave amžinai.
1CH 28:19 [Sakė Dovydas:] „Jis davė suprasti visa tai – visus šio šablono dirbinius – per raštą nuo VIEŠPATIES rankos ant manęs.“
1CH 28:20 Ir Dovydas tarė savo sūnui Saliamonui: „Būk stiprus ir drąsus ir daryk [tai], nebijok ir nenusigąsk, nes VIEŠPATS Dievas, mano Dievas, [bus] su tavimi! Jis nenustos palaikyti tavęs ir nepasitrauks nuo tavęs, iki bus baigtas visas [paruošimo] darbas VIEŠPATIES namų tarnavimui.
1CH 29:11 Tavo, VIEŠPATIE, [yra] didybė, jėga, šlovė, pergalė ir kilnybė, nes viskas danguje ir žemėje [yra tavo]; tavo [yra] karalystė, VIEŠPATIE, ir tu esi išaukštintas kaip galva viršum visko.
1CH 29:14 Bet kas gi aš ir kas mano tauta, kad pajėgtume taip noriai šitaip aukoti? Juk iš Tavęs ateina viskas, ir tau davėme [tik tai], ką [gavome] iš tavo rankos.
2CH 1:1 
2CH 7:14 ir jei nusižemins mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, jei jie melsis ir ieškos mano veido, ir gręšis nuo savo nedorų kelių, tada aš tikrai klausysiuos iš dangaus, atleisiu jų nuodėmę ir išgydysiu jų šalį.
2CH 13:12 Ir štai su mumis [yra] pats Dievas kaip vadas ir jo kunigai su gaudžiančiais trimitais, kad garsiai skelbtų prieš jus [kovos] signalą. O Izraelio vaikai, nekovokite prieš VIEŠPATĮ, savo tėvų Dievą, nes jums nesiseks.“
2CH 14:11 Tada Asa šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo, ir tarė: „VIEŠPATIE, tau nesunku padėti tiek tiems, kurių daug, tiek tiems, kurie [yra] be galios! Padėk mums, o VIEŠPATIE, mūsų Dieve, nes mes remiamės tavimi ir tavo vardu einame prieš šitą daugybę. O VIEŠPATIE, tu [esi] mūsų Dievas! Neleisk jokiam žmogui savęs nugalėti!“
2CH 15:7 Bet jūs būkite stiprūs ir tenenusilpsta jūsų rankos, nes jums bus atmokėta už darbą!“
2CH 16:9 Nes VIEŠPATIES akys žvalgosi aplinkui po visą žemę, kad pasirodytų stiprus dėl [tų], kurių širdis yra vientisa prieš jį. Šiuo atveju tu kvailai pasielgei, todėl nuo šiol tau bus karų.“
2CH 18:4 Ir Juozapatas tarė Izraelio karaliui: „Meldžiu [tave], pirmiausia pasiteirauk VIEŠPATIES žodžio.“
2CH 19:11 Ir štai vyriausiasis kunigas Amarijas [yra] viršesnis už jus visuose VIEŠPATIES reikaluose, o Izmaelio sūnus Zebadijas, Judo namų vadas, visuose karaliaus reikaluose, o levitai [bus] pareigūnai jūsų akivaizdoje. Būkite stiprūs ir veikite, ir VIEŠPATS tebūna su tuo, kuris geras.“
2CH 20:12 O mūsų Dieve, argi tu nenuteisi jų? Nes esame bejėgiai prieš šitą didelį būrį, atžygiuojantį prieš mus, ir nežinome, ką daryti, – bet mūsų akys nukreiptos į tave.
2CH 25:9 Ir Amacijas tarė Dievo vyrui: „Bet ką daryti su šimtu talentų, kuriuos daviau Izraelio pulkui?“ Ir Dievo vyras atsakė: „VIEŠPATS yra pajėgus tau duoti kur kas daugiau negu tai.“
2CH 31:5 Ir vos tik įsakymui plačiai pasklidus, Izraelio vaikai gausiai atnešė pirmavaisius javų, vyno, aliejaus, medaus ir viso laukų prieaugio; jie gausiai atnešė visko dešimtinę.
2CH 31:21 Ir ieškodamas savo Dievo [visais] atžvilgiais – kiekvieno darbo, kurį jis ėmėsi daryti Dievo namų tarnavime, ir įstatymo, ir įsakymo atžvilgiais, – jis dirbo iš visos savo širdies, ir jam sekėsi.
2CH 32:8 su juo yra kūno ranka, bet su mumis [yra] VIEŠPATS, mūsų Dievas, kad mums padėtų ir kovotų mūsų kovas. Ir tauta pasirėmė Judo karaliaus Chezekijo žodžiais.
EZR 1:1 
EZR 8:22 Nes man buvo gėda iš karaliaus prašyti kareivių būrio ir raitelių, kad mus apgintų nuo kokio nors priešo kelyje, nes buvome kalbėję karaliui, sakydami: „Mūsų Dievo ranka yra ant visų tų, kurie jo ieško – [jų pačių] labui, bet jo galybė ir jo rūstybė [yra] prieš visus, kurie jį palieka.“
NEH 1:1 
NEH 1:3 Ir jie man sakė: „[Žmonių] likutis, kuris išliko iš [paėmimo į] nelaisvę, ten provincijoje [yra] dideliame varge ir gėdoje. Be to, Jeruzalės siena sugriauta, ir jos vartai sudeginti ugnimi.“
NEH 2:4 Tada karalius man tarė: „Ko gi tu prašai?“ Tai pasimeldžiau dangaus Dievui
NEH 2:20 Tada atsakydamas jiems tariau: „Pats dangaus Dievas mums duos pasisekimą, o mes, jo tarnai, pakilsime ir statysime. Bet jūs neturite nei dalies, nei teisės, nei atminimo Jeruzalėje.“
NEH 3:5 O šalia jų taisė tekojiečiai, tačiau jų didikai nepalenkė savo sprandų prie savo Viešpaties darbo.
NEH 4:2 Ir jis kalbėjo savo brolių ir Samarijos kariuomenės akivaizdoje, sakydamas: „Ką daro tie suglebę žydai? Ar jie sau atstatys? Ar jie aukos [aukas]? Ar jie užbaigs per dieną? Ar jie atgaivins sudegusius akmenis iš šiukšlių krūvų?“
NEH 4:6 O mes [toliau] statėme sieną, ir visa siena iki pusės buvo sujungta, nes žmonės į darbą įdėjo širdį.
NEH 5:19 O mano Dieve, atsimink mane su palankumu [dėl] visko, ką esu nuveikęs šiai tautai!
NEH 6:9 Nes jie visi [stengėsi] mus įbauginti, sakydami: „Nusilpnintos jų rankos nukris nuo darbo ir jis nebus užbaigtas.“ Taigi dabar, [o Dieve], sustiprink mano rankas!
NEH 8:10 Tada jis jiems tarė: „Eikite, valgykite tai, kas riebu, gerkite tai, kas saldu, ir pasiųskite dalį tiems, kuriems nieko nėra paruošta, nes [ši] diena [yra] šventa mūsų Viešpačiui; ir nesisielokite, nes VIEŠPATIES džiaugsmas yra jūsų stiprybė.“
NEH 9:17 Jie gi atsisakė klausyti ir neatsiminė tavo stebuklų, kuriuos tarp jų padarei; jie sukietino sprandą ir maištaudami išsirinko vadą, kad grįžtų į vergiją. Bet tu esi Dievas, [kuris] pasiruošęs atleisti, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir kupinas gerumo, ir jų neapleidai.
NEH 9:33 Tačiau tu [esi] teisus dėl viso, kas mus ištiko, nes tu darei teisingai, bet mes nedorai elgėmės.
NEH 13:15 Tomis dienomis mačiau Jude [kai kuriuos], mindančius vyno spaudykles šabo [dieną] ir įnešančius pėdus, ir kraunančius ant asilų, taip pat vyną, vynuoges, figas ir [visokias] naštas, kurias jie gabeno į Jeruzalę šabo dieną. Ir aš pakėliau įspėjimo balsą tą dieną, kai jie pardavinėjo maistą.
NEH 13:31 ir [įsakiau] skirtu laiku [atgabenti] malkų ir pirmavaisių. O mano Dieve, atsimink mane su palankumu!
EST 1:1 Ir taip įvyko Ahasvero dienomis, – to Ahasvero, kuris karaliavo šimtui dvidešimt septynioms provincijoms nuo Indijos iki Etiopijos, –
EST 4:14 Nes jeigu iš tikrųjų šiuo metu tylėsi, [tai] erdvumas ir išvadavimas kils žydams iš kitos vietos, bet tu ir tavo tėvo namai pražūsite. O kas žino, gal kaip tik tokiam metui tu atėjusi į karališkąją padėtį?
JOB 1:1 Uco šalyje buvo vyras, kurio vardas Jobas. Tas vyras buvo tobulas ir tiesus, ir [toks,] kuris bijojo Dievo ir vengė blogio.
JOB 1:6 O tam tikrą dieną Dievo sūnūs atėjo prisistatyti VIEŠPATIES akivaizdon ir tarp jų atėjo ir Šėtonas.
JOB 1:7 Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Iš kur ateini?“ Tada Šėtonas atsiliepdamas VIEŠPAČIUI tarė: „Iš apvaikščiojimo po žemę ir iš žvalgybos vaikštinėjimo po ją.“
JOB 1:8 O VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito tokio kaip jis žemėje nėra. [Tai] tobulas ir tiesus vyras, kuris bijo Dievo ir vengia blogio.“
JOB 1:9 Tada Šėtonas atsiliepdamas VlEŠPAČIUI tarė: „Argi už nieką Jobas bijo Dievo?
JOB 1:21 ir tarė: „Nuogas išėjau iš savo motinos įsčių ir nuogas sugrįšiu į ten; VIEŠPATS davė ir VIEŠPATS atėmė; tebūna palaimintas VIEŠPATIES vardas!“
JOB 2:2 Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Iš kur ateini?“ Tada Šėtonas atsiliepdamas VIEŠPAČIUI tarė: „Iš apvaikščiojimo po žemę ir iš žvalgybos vaikštinėjimo po ją.“
JOB 2:3 O VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito tokio kaip jis žemėje nėra. [Tai] tobulas ir tiesus vyras, kuris bijo Dievo ir vengia blogio. Jis ir toliau tvirtai laikosi savo tobulumo, nors tu mane sukurstei prieš jį, kad jį be priežasties praryčiau.“
JOB 3:2 Ir Jobas atsiliepdamas tarė:
JOB 3:20 Kodėl jis duoda šviesą tam, kuris kenčia, ir gyvybę tiems, kurie patys karčiai [merdi],
JOB 3:21 kurie ilgisi mirties, bet ji neateina; ir jos kasinėja labiau negu paslėptų lobių,
JOB 4:1 Tada temanas Elifazas atsiliepdamas tarė:
JOB 4:8 Remiantis tuo, ką esu matęs, tie, kurie įaria nedorybę ir sėja bėdą, tą patį [ir] pjauna.
JOB 5:13 Jis sugauna gudruolius jų pačių klasta ir suktųjų sumanymams skubiai padaromas [galas].
JOB 5:17 Dėmesio! Koks didžiai palaimintas žmogus, kurį Dievas sudraudžia. Tad neniekink Visagalio drausmės,
JOB 5:18 nes jis sužeidžia, bet ir aptvarsto; jis daužo, bet ir jo rankos išgydo.
JOB 6:1 Bet Jobas atsiliepdamas tarė:
JOB 7:7 
JOB 7:10 Į savo namus jis nebesugrįš, ir jo vieta daugiau jo nebepažins.
JOB 7:20 Aš nusidėjau. Ko lauki, kad [dar] padaryčiau, o žmonių Sarge? Kodėl padarei mane savo taikinį, taip, kad esu sau našta?
JOB 9:1 Tada Jobas atsiliepdamas tarė:
JOB 9:2 „Tikrai žinau, kad taip [yra]. Bet kaip gi žmogus gali būti teisus prieš Dievą?
JOB 9:3 Jei kas panorėtų bylinėtis su juo, jis negalėtų jam atsakyti nė vieną [kartą] iš tūkstančio.
JOB 9:4 Jis išmintingos širdies ir stiprios galios; kas gi užsikietino prieš jį ir išliko saugus?!
JOB 10:1 Mano siela neapkenčia mano gyvenimo. Noriu išlieti savo skundą, kalbėti iš savo sielos kartėlio.
JOB 11:1 Tada naamatietis Cofaras atsiliepdamas tarė:
JOB 12:1 Ir Jobas atsiliepdamas tarė:
JOB 13:15 Nors jis mane [ir] užmuštų, aš vis tiek juo pasitikėsiu; vis dėlto prieš jį ginsiu savo gyvenseną.
JOB 14:4 Kas gali išgauti tai, kas švaru, iš to, kas nešvaru? Niekas.
JOB 14:5 Kadangi jo dienos [yra] nustatytos, jo mėnesių skaičius [yra] tavo žinioje; tu nustatei jo ribas, kurių jis negali peržengti.
JOB 15:1 Tada temanas Elifazas atsiliepdamas tarė:
JOB 15:14 Kas [yra] žmogus, kad galėtų būti tyras, arba gimusis iš moters, kad galėtų būti teisus?
JOB 15:15 Štai savo šventaisiais jis nepasitiki, ir dangūs yra netyras jo akyse.
JOB 15:16 Tai kiek bjauresnis ir labiau suterštas [yra] žmogus, geriantis neteisybę kaip vandenį?!
JOB 16:1 Tada Jobas atsiliepdamas tarė:
JOB 18:1 Tada šuachas Bildadas atsiliepdamas tarė:
JOB 19:1 Tada Jobas atsiliepdamas tarė:
JOB 19:25 O aš – aš žinau, kad mano Išpirkėjas gyvas ir kad jis atsistos galiausiai ant žemės.
JOB 19:26 Ir po to, kai bus pašalinta mano oda [ir] šitas [kūnas], tada iš savo kūno regėsiu Dievą,
JOB 19:27 kurį pats sau pamatysiu. Taip, [jį] matys mano akys, o ne [koks nors] svetimas! Alpstu ilgėdamasis!
JOB 20:1 Tada naamatietis Cofaras atsiliepdamas tarė:
JOB 21:1 Bet Jobas atsiliepdamas tarė:
JOB 22:1 Tada temanas Elifazas atsiliepdamas tarė:
JOB 22:28 Priimsi sprendimą ir tau jis liks įsigalėjęs, taip pat suspindės šviesa ant tavo kelių,
JOB 23:1 Tada Jobas atsiliepdamas tarė:
JOB 23:10 Bet jis pažįsta kelią priešais mane; jam ištyrus mane, išeisiu tarsi auksas.
JOB 23:12 Nuo jo lūpų įsakymo neatsitraukiau; jo burnos žodžius vertinau labiau už savo būtiną [maistą].
JOB 25:1 Tada šuachas Bildadas atsiliepdamas tarė:
JOB 25:4 Kaip tad žmogus gali būti išteisintas prieš Dievą? Arba kaip gimusis iš moters gali būti tyras?
JOB 26:13 Savo Dvasia jis papuošė dangus, jo ranka supavidalino besirangančią gyvatę.
JOB 28:28 O žmogui jis tarė: „Štai VIEŠPATIES baimė [yra] išmintis, ir šalintis nuo blogio – išmanymas.
JOB 29:3 kai jo žibintas švietė virš mano galvos [ir kai] jo šviesoje ėjau per tamsą;
JOB 30:9 O dabar esu jų [pašaipos] daina, ir jiems esu priežodis.
JOB 31:1 Sudariau sandorą su savo akimis; tad kaipgi telksiu mintis į mergelę?!
JOB 32:6 Ir buzito Barachelio sūnus Elihuvas atsiliepdamas tarė: „Aš jaunas, o jūs seni, todėl nedrįsau ir bijojau jums pareikšti savo nuomonės.
JOB 32:8 Tačiau tikrai mirtinguosiuose žmonėse [yra] dvasia, ir Visagalio iškvėpta dvasia duoda jiems supratimą.
JOB 33:13 Kodėl kovoji prieš jį, kad jis neatsakinėja į visus jo žodžius?
JOB 34:1 O Elihuvas atsiliepdamas tarė:
JOB 34:21 nes jo akys stebi žmogaus kelius ir jis mato visus jo žingsnius.
JOB 34:22 Nėra nei tamsos, nei mirties šešėlio, kur galėtų pasislėpti blogadariai.
JOB 34:32 Pamokyk mane to, ko nematau! Jei dariau neteisybę, daugiau [to] nedarysiu.
JOB 35:1 Ο Elihuvas atsiliepdamas tarė:
JOB 38:1 Tada VIEŠPATS atsiliepdamas Jobui iš viesulo tarė:
JOB 38:41 Kas paruošia varnui jo peną, kai jo jaunikliai šaukiasi Dievo, klaidžioja aplinkui dėl lesalo stokos?
JOB 40:1 Tada VIEŠPATS atsiliepdamas Jobui tarė:
JOB 40:3 Tadas Jobas atsiliepdamas VIEŠPAČIUI tarė:
JOB 40:6 Tada VIEŠPATS atsiliepdamas Jobui iš viesulo tarė:
JOB 40:19 Jis [yra] Dievo veikalų šedevras; [tik] jo Kūrėjas gali priartinti savo kalaviją [prie jo].
JOB 42:1 Tada Jobas atsiliepdamas VIEŠPAČIUI tarė:
JOB 42:2 „Žinau, kad tu pajėgi padaryti visa ir kad joks tavo sumanymas nebus sukliudytas.
JOB 42:6 Todėl aš bjauriuosi [savimi] ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.
JOB 42:17 Ir Jobas mirė senas ir pasisotinęs dienomis.
PSA 1:1 Koks didžiai palaimintas žmogus, kuris nevaikščioja pagal nedorėlių patarimą, nei stovi nusidėjėlių kelyje, nei sėdi šaipūnų būryje.
PSA 1:2 Priešingai – jis mėgsta VIEŠPATIES įstatymą ir apmąsto jo įstatymą dieną ir naktį.
PSA 1:3 Ir jis bus kaip medis, pasodintas prie vandens upelių, kuris duoda savo vaisių savo metu; ir jo lapai nenuvys, ir visa, ką jis bedaro, pasiseks.
PSA 1:4 Ne tokie [yra] nedorėliai, bet [jie yra] kaip pelai, kuriuos išsklaido vėjas.
PSA 1:5 Todėl nedorėliai neišsilaikys teisme, nei nusidėjėliai teisiųjų susirinkime,
PSA 1:6 nes VIEŠPATS pažįsta teisiųjų kelią, bet nedorėlių kelias pražus.
PSA 2:1 Kodėl kitataučiai siaučia ir tautos apmąsto tuštybę?
PSA 2:2 Žemės karaliai stoja [į kovą], ir valdovai išvien tariasi prieš VIEŠPATĮ ir prieš jo pateptąjį, [sakydami]:
PSA 2:3 „Sutraukykime jų pančius, numeskime nuo savęs jų virves!“
PSA 2:4 Tas, kuris sėdi danguose, juokiasi; Viešpats tyčiojasi iš jų.
PSA 2:5 Tada jis kalbės jiems rūstaudamas ir įnirtęs juos išgąsdins:
PSA 2:6 „O aš pats pastačiau savo karalių ant Siono, savo švento kalno!“
PSA 2:7 „Paskelbsiu įsaką; VIEŠPATS man tarė: „Tu [esi] mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.
PSA 2:8 Prašyk manęs, ir aš [tau] duosiu kitataučius, – tavo veldinį, ir tolimiausius žemės kraštus, – tavo nuosavybę.
PSA 2:9 Tu daužysi juos geležine lazda, kaip puodžiaus indą juos daužysi į šukes!“
PSA 2:10 Taigi dabar, o karaliai, būkite išmintingi; duokitės įspėjami jūs, žemės teisėjai.
PSA 2:11 Tarnaukite VIEŠPAČIUI su baime ir džiūgaukite drebėdami.
PSA 2:12 Bučiuokite Sūnų, kad jis nerūstautų ir kelyje nežūtumėte, jo pykčiui truputį užsidegus. Kokie didžiai palaiminti visi, kurie bėga prieglaudon pas jį!
PSA 3:1 Dovydo psalmė, jam bėgant nuo savo sūnaus Abšalomo veido. O VIEŠPATIE, kaip padaugėjo mano priešų! Daug tų, kurie sukyla prieš mane!
PSA 3:2 Daug tų, kurie sako apie mano sielą: „Jam iš Dievo nėra išgelbėjimo!“ Sela.
PSA 3:3 Bet Tu, VIEŠPATIE, esi skydas aplink mane, mano šlovė ir tas, kuris pakelia mano galvą.
PSA 3:4 Savo balsu [ne kartą] šaukiausi VIEŠPATIES, ir jis nuo savo šventojo kalno išklausė mane. Sela.
PSA 3:5 Aš – aš atsiguliau ir užmigau. Atsibudau, nes VIEŠPATS mane palaikė.
PSA 3:6 Nebijau dešimt tūkstančių žmonių, kurie yra sustoję prieš mane iš visų pusių.
PSA 3:7 Kelkis, o VIEŠPATIE! Išgelbėk mane, o mano Dieve! Juk tu visiems mano priešams smogei į žandą, nedorėlių dantis sutrupinai.
PSA 3:8 VIEŠPAČIUI [priklauso] išgelbėjimas! Tavo tautai [tebūna] tavo palaiminimas! Sela.
PSA 4:1 Vyriausiajam muzikui. Su styginiais instrumentais. Dovydo psalmė. Kai šaukiuosi, išklausyk mane, mano teisumo Dieve! Kai būdavau prispaustas, Tu suteikdavai man erdvės. Būk man maloningas ir išgirsk mano maldą!
PSA 4:2 O žmonių sūnūs, kaip ilgai mano šlovę versite į gėdinimą? [Kaip ilgai] mylėsite tuštybę [ir] ieškosite to, kas melaginga? Sela.
PSA 4:3 Bet žinokite, kad dievotąjį VIEŠPATS atskyrė sau; VIEŠPATS išgirsta, kai jo šaukiuosi.
PSA 4:4 Bijokite ir nenusidėkite; apmąstykite savo širdyje [būdami] savo lovoje ir nusiraminkite. Sela.
PSA 4:5 Aukokite teisingas aukas ir pasitikėkite VIEŠPAČIU!
PSA 4:6 Daugelis sako: „Kas parodys mums gera? O VIEŠPATIE, pakelk virš mūsų savo veido šviesą!
PSA 4:7 Tu į mano širdį įdėjai daugiau džiaugsmo negu tuo metu, kai padaugėjo anų javų ir anų šviežio vyno.
PSA 4:8 Ramus aš atsigulsiu ir taip pat užmigsiu, nes tu vienas, o VIEŠPATIE, darai taip, kad saugiai gyvenu.
PSA 5:1 Vyriausiajam muzikui. Nehilotu. Dovydo psalmė. Klausykis mano žodžių, o VIEŠPATIE, atkreipk dėmesį į mano apmąstymą!
PSA 5:2 Išklausyk mano pagalbos šauksmo balsą, mano Karaliau ir mano Dieve, nes pastoviai melsiuosi tau!
PSA 5:3 O VIEŠPATIE, ryte mano balsą išgirsi, ryte sudėliosiu prieš tave [savo maldą] ir atidžiai stebėsiu.
PSA 5:4 Nes tu nesi toks dievas, kuriam patiktų nedorybė, neįmanoma blogajam apsistoti pas tave.
PSA 5:5 Pagyrūnai neišstovės prieš tavo akis; tu neapkenti visų, darančių neteisybę.
PSA 5:6 Tu pražudysi tuos, kurie kalba melą; VIEŠPATS bjaurisi kraugeriu ir apgaviku.
PSA 5:7 Bet aš įeisiu į tavo namus per tavo apstų gailestingumą, bijodamasis tavęs nusilenksiu tavo šventos buveinės link.
PSA 5:8 Vesk mane, o VIEŠPATIE, savo teisumo ribose dėl mano priešų! Nutiesk prieš mane tiesiai savo kelią.
PSA 5:9 Nes jų burnoje nėra nieko patikimo; jų vidus – pati nedorybė, jų gerklė – atviras kapas, jie pataikauja savo liežuviu.
PSA 5:10 Pražudyk juos, o Dieve! Tegul jų pačių kėslai parklupdo juos; nusviesk juos dėl jų maištavimų daugybės, nes jie sukilo prieš tave!
PSA 5:11 Bet tegul džiaugiasi visi, kurie bėga prieglaudon pas tave! Tegul jie visada džiaugsmingai šūkauja, nes tu apsaugoji juos! Tegul džiūgauja tavimi tie, kurie myli tavo vardą!
PSA 5:12 Nes tu, o VIEŠPATIE, laimini teisųjį, apgaubi jį palankumu lyg didžiuoju skydu.
PSA 6:1 Vyriausiajam muzikui. Su styginiais instrumentais pagal šeminitą. Dovydo psalmė. O VIEŠPATIE, nebark manęs rūstaudamas, ir nedrausmink manęs įtūždamas!
PSA 6:2 Pasigailėk manęs, o VIEŠPATIE, nes aš silpnas; pagydyk mane, o VIEŠPATIE, nes mano kaulai sukrėsti,
PSA 6:3 ir mano siela labai sukrėsta! Bet tu, o VIEŠPATIE, – kiek ilgai?
PSA 6:4 Atsigręžk, o VIEŠPATIE! Išvaduok mano sielą! Išgelbėk mane dėl savo gailestingumo!
PSA 6:5 Nes mirtyje nėra tavo atminimo; kas kape tau dėkos?
PSA 6:6 Nuvargau bedejuodamas, kasnakt aptvindau savo lovą, ašaromis aplieju savo patalą.
PSA 6:7 Nuo sielvarto sunyko mano akys, paseno dėl visų mano priešų.
PSA 6:8 Atsitraukite nuo manęs, visi blogadariai! Nes VIEŠPATS išgirdo mano verksmo balsą.
PSA 6:9 VIEŠPATS išgirdo mano palankumo prašymą, VIEŠPATS priima mano maldą.
PSA 6:10 Tegul visi mano priešai susigėsta ir tebūna labai sukrėsti; tegul jie atsigręžia ir susigėsta staiga!
PSA 7:1 Dovydo šigajonas, kurį jis giedojo VIEŠPAČIUI dėl Benjamino palikuonio Kušo žodžių. VIEŠPATIE, mano Dieve, bėgu prieglaudon pas tave! Išgelbėk mane nuo visų mano persekiotojų ir išvaduok mane,
PSA 7:2 kad toks nesuplėšytų mano sielos į gabalus kaip liūtas, [kuris] sudrasko, kai nėra kam išvaduoti.
PSA 7:3 O VIEŠPATIE, mano Dieve, jei aš tai padariau, jei mano rankose yra neteisybė,
PSA 7:4 jei atsilyginau blogu tam, kuris laikėsi taikos su manimi (juk išvadavau tą, kuris be priežasties yra mano priešas),
PSA 7:5 [tai] priešas tepersekioja mano sielą ir [ją] tepagauna; taip, tesutrypia į žemę mano gyvybę ir tepaguldo mano garbę į dulkes! Sela.
PSA 7:6 Kelkis, o VIEŠPATIE, rūstaudamas! Pakilk prieš mano priešų įtūžį ir mano labui pabusk teismui, kurį įsakei!
PSA 7:7 Taip žmonių susirinkimas apsups tave; todėl dėl jų sugrįžk į aukštybes.
PSA 7:8 VIEŠPATS teis tautas. Paskelbk kaltinimo nepagrįstumo nuosprendį apie mane, o VIEŠPATIE, pagal mano teisumą ir pagal mano vientisumo dorybę, esančią manyje.
PSA 7:9 Prašau nedorėlių blogiui padaryti galą! Bet teisųjį sutvirtink! Nes ištiria širdis ir giliausias [žmogaus] dalis [būtent] teisusis Dievas.
PSA 7:10 Mano skydas [yra] pas Dievą, kuris išgelbsti tiesiaširdžius.
PSA 7:11 Dievas [yra] teisus teisėjas, ir toks Dievas, kuris kasdien pyksta [ant nedorėlių].
PSA 7:12 Jei [žmogus] neatsigręžia, [VIEŠPATS] galanda savo kalaviją, jis yra išlenkęs savo lanką ir jį paruošęs.
PSA 7:13 Be to, jis tokiam yra paruošęs mirtinus ginklus, savo strėles yra padaręs degančias.
PSA 7:14 Štai toks patiria gimdymo skausmus nedorybei [įvykdyti]; jis gi tapo nėščias žalingumu ir pagimdo melą.
PSA 7:15 Jis padarė duobę ir ją iškasė ir pats įkrito į griovį, kurį padarė.
PSA 7:16 Jo žalingumas sugrįš jam ant galvos, ir jo smurtas nusileis jam ant pakaušio.
PSA 7:17 Aš girsiu VIEŠPATĮ deramai pagal Jo teisumą ir giedosiu gyrių VIEŠPATIES, Aukščiausiojo, vardui.
PSA 8:1 Vyriausiajam muzikui. Pagal gititą. Dovydo psalmė. O VIEŠPATIE, mūsų Valdove, koks didingas tavo vardas visoje žemėje! Tu pastatei savo šlovę virš dangų.
PSA 8:2 Iš kūdikių ir žindomųjų burnos tu priruošei stiprybę dėl savo priešų, kad nuramdytum priešą ir keršytoją.
PSA 8:3 Kai žvelgiu į tavo dangus, tavo pirštų darbus, į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu išdėstei,
PSA 8:4 kas yra žmogus, kad jį atmeni, ir žmogaus sūnus, kad jį aplankai?
PSA 8:5 Nes jį padarei truputį žemesnį už angelus, šlove ir garbe jį apvainikavai.
PSA 8:6 Tu davei jam valdyti tavo rankų darbus, visa padėjai po jo kojomis:
PSA 8:7 visas avis ir jaučius, ir netgi lauko žvėris,
PSA 8:8 padangių paukščius, jūros žuvis ir visa, kas [tik] keliauja jūrų takais.
PSA 8:9 O VIEŠPATIE, mūsų Valdove, koks didingas tavo vardas visoje žemėje!
PSA 9:1 Vyriausiajam muzikui. Pagal mūt lebbėn. Dovydo psalmė. א Alef Girsiu [tave], o VIEŠPATIE, visa savo širdimi, apskelbsiu visus tavo nuostabius darbus.
PSA 9:2 Būsiu linksmas ir džiūgausiu tavimi, giedosiu gyrių tavo vardui, o Aukščiausiasis.
PSA 9:3 Kai mano priešai bus atblokšti atgal, jie suklups ir pražus dėl tavo veido.
PSA 9:4 Nes tu palaikei mano teisę ir mano bylą: sėdėjai soste, teisingai teisdamas.
PSA 9:5 Tu subarei pagonis, pragaišinai bloguosius, ištrynei jų vardą amžių amžiams.
PSA 9:6 O prieše, [tavo] pavertimai griuvėsiais baigėsi amžinai, [nors] išrovei miestus su šaknimis. Priešų atminimas pražuvo su jais!
PSA 9:7 Bet VIEŠPATS pasiliks per amžius; savo sostą jis pastatė teismui.
PSA 9:8 Ir jis teis pasaulį vadovaudamasis teisumu, teisingumą įvykdys tautoms vadovaudamasis lygiateisiškumu.
PSA 9:9 Taigi VIEŠPATS bus aukšta prieglauda prislėgtajam, aukšta prieglauda sielvarto laikais.
PSA 9:10 Kurie pažįsta tavo vardą, bėga prieglaudon pas tave, nes tu, VIEŠPATIE, nesi palikęs tų, kurie rūpestingai ieško tavęs.
PSA 9:11 Giedokite gyrių VIEŠPAČIUI, kuris gyvena Sione! Skelbkite tautose jo darbus!
PSA 9:12 Atkeršydamas už kraują, jis atsimena juos, jis neužmiršta prispaustųjų šauksmo.
PSA 9:13 Pasigailėk manęs, o VIEŠPATIE! Tu, kuris mane pakeli iš mirties vartų, atsižvelk į vargą man nuo tų, kurie manęs neapkenčia,
PSA 9:14 kad garsinčiau visą tavo gyrių Siono dukters vartuose; džiūgausiu dėl tavo išgelbėjimo!
PSA 9:15 Pagonys nugrimzdo į duobę, kurią patys iškasė; jų koja įkliuvo į pinkles, kurias patys paspendė.
PSA 9:16 VIEŠPATS duoda save pažinti: jis vykdė teisingumą, nedorėlis įsipainiojamas į savo paties rankų darbą. Higaionas. Sela.
PSA 9:17 Nedorėliai suks į pragarą, visos tautos, kurios pamiršta Dievą.
PSA 9:18 Nes vargšas nebus pamirštas visam laikui; prispaustųjų lūkestis nebus pražuvęs amžinai.
PSA 9:19 Pakilk, VIEŠPATIE! Teneįsigali mirtingieji! Tebūna tautos teisiamos tavo akyse.
PSA 9:20 Įvaryk jiems baimės, o VIEŠPATIE! Težino tautos, kad jos – [tik] žmonės! Sela.
PSA 10:1 Kodėl tu, o VIEŠPATIE, stovi toli, [kodėl] slepiesi sielvarto laikais?
PSA 10:2 Puikuodamiesi nedorėliai persekioja prispaustuosius; teįkliūva jie [patys] į savo sumanytas pinkles!
PSA 10:3 Nedorėlis gi giriasi savo širdies troškimu bei laimina gobšuolį [ir] niekina VIEŠPATĮ.
PSA 10:4 Nedorėlis savo išdidžiu veidu atsisako ieškoti [Dievo]; nėra Dievo visose jo mintyse.
PSA 10:5 Jo keliai visuomet sukelia sielvartą; tavo teismai [yra] aukšti, toli nuo jo akių; [o] visi jo priešai – jis prunkščia į juos.
PSA 10:6 Jis taria savo širdyje: „Aš nesvyruosiu, nes aš nepatirsiu nelaimės niekada“.
PSA 10:7 Jo burna pilna keiksmo, melo ir sukčiavimo, po jo liežuviu – nedorybė ir neteisybė.
PSA 10:8 Jis sėdi tykodamas kaimuose; slaptavietėse jis nužudo nekaltąjį. ע Ajin Jo akys stebi iš pasalų nelaimėlį.
PSA 10:9 Jis tyko slaptavietėse kaip liūtas savo tankmėje. Jis tyko pagrobti prispaustąjį, čiumpa prispaustąjį, įtraukdamas jį į savo tinklą.
PSA 10:10 Ir jis pritūpia, puola pagūžom, kad nelaimėliai nukristų jo stipriomis [priemonėmis].
PSA 10:11 Jis taria savo širdyje: „Dievas pamiršo, jis paslepia savo veidą, jis niekada nepamatys.“
PSA 10:12 Kelkis, o VIEŠPATIE! O Dieve, pakelk savo ranką, nepamiršk prispaustojo!
PSA 10:13 Kodėl nedorėlis niekina Dievą? Jis taria savo širdyje: „Tu nepareikalausi [atsiskaityti].“
PSA 10:14 Tu pamatei! Nes tu pastebi nedorybę ir skaudinimą, kad atlygintum savo ranka. Nelaimėlis [save] patiki tau; našlaičio padėjėjas esi tu.
PSA 10:15 Sulaužyk nedoro ir blogo [žmogaus] ranką, pareikalauk [atsiskaityti už] jo nedorybę, kol [nieko] neberasi.
PSA 10:16 VIEŠPATS [yra] Karalius per amžių amžius. Pagonys yra pražuvę iš jo žemės.
PSA 10:17 Prispaustųjų troškimą tu, VIEŠPATIE, esi išklausęs; jų širdį paruoši tu, atkreipsi savo ausį
PSA 10:18 našlaičio ir prislėgtojo bylą apginti, kad [joks] žemės mirtingasis daugiau nebegąsdintų.
PSA 11:1 Vyriausiajam muzikui. Dovydo. Esu pasitikėjęs VIEŠPAČIU! Kaip galite tarti mano sielai: „Pabėk į jūsų kalnus [kaip] paukštis!?
PSA 11:2 Nes štai nedorėliai įtempia lanką, ant templės savo strėlę deda, kad tamsoje šaudytų į tiesiaširdžius.
PSA 11:3 Jeigu pamatai nugriaunami, ką begalės daryti teisusis?“
PSA 11:4 VIEŠPATS [yra] savo ypatingai šventoje šventykloje – VIEŠPATIES sostas [yra] danguje. Jo akys stebi, jo akių vokai tiria žmonių palikuonis.
PSA 11:5 VIEŠPATS teisųjį tiria, bet jo siela nekenčia nedorėlio ir smurtą mylinčio.
PSA 11:6 Jis lies ant nedorėlių žabangus, ugnį ir sierą, ir svilinančią audrą; [tai bus] jiems skirtoji taurė.
PSA 11:7 Nes VIEŠPATS [yra] teisus, jis myli teisybę. Dorieji matys jo veidą.
PSA 12:1 Vyriausiajam muzikui. Pagal šeminitą. Dovydo psalmė. Išgelbėk, o VIEŠPATIE, nes nebėra dievotojo, nes ištikimieji pradingsta tarp žmonių palikuonių.
PSA 12:2 Jie kiekvienas su savo kaimynu kalba netiesą, jie kalba pataikaujančiomis lūpomis [ir] dvilype širdimi.
PSA 12:3 VIEŠPATS pribaigs pataikaujančias lūpas, didžiakalbį liežuvį –
PSA 12:4 tuos, kurie yra pasakę: „Mes turime stiprų liežuvį; mūsų lūpos [yra] mūsų pačių. Kas gali mums viešpatauti?“
PSA 12:5 „Dėl smurto prieš prispaustuosius, dėl vargšų dejavimo aš pakilsiu dabar, – sako VIEŠPATS. – Aš suteiksiu saugumą [nuo to, kuris] į jį prunkščia“.
PSA 12:6 VIEŠPATIES žodžiai [yra] tyri žodžiai, [kaip] molio lydykloje grynintas sidabras, septynis kartus nuskaistintas.
PSA 12:7 Tu juos saugosi, o VIEŠPATIE, tu kiekvieną iš jų išlaikysi nuo šitos kartos per amžius.
PSA 12:8 Nedorėliai vaikščioja visur aplinkui, kai niekšiški žmonės yra išaukštinti.
PSA 13:1 Vyriausiajam muzikui. Dovydo psalmė. Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Ar pamirši mane amžinai? Kiek ilgai slėpsi savo veidą nuo manęs?
PSA 13:2 Kiek ilgai teks man patarimų dėti sau į sielą, liūdesiui [užėmus] mano širdį dienos metu? Kiek ilgai mano priešas bus išaukštintas virš manęs?
PSA 13:3 Pažvelk, išklausyk mane, VIEŠPATIE, mano Dieve! Padaryk šviesias man akis, kad mirties [miegu] neužmigčiau!
PSA 13:4 Kad mano priešas nesakytų: „Aš jį nugalėjau“ [ir] mano prispaudėjai nedžiūgautų dėl to, kad svyruoju.
PSA 13:5 Bet aš pasitikėjau tavo gailestingumu. Mano širdis džiūgaus dėl tavo išgelbėjimo.
PSA 13:6 Aš giedosiu VIEŠPAČIUI, nes jis dosniai padarė man gera.
PSA 14:1 Vyriausiajam muzikui. Dovydo. Kvailys pasakė savo širdyje: „Nėra Dievo.“ Tokie sugedę, jie daro šlykščius darbus; nėra gera darančio.
PSA 14:2 VIEŠPATS žvelgė žemyn iš dangaus į žmonių palikuonis, kad pamatytų, ar yra kas išmano, [kas] ieško Dievo.
PSA 14:3 Visi nukrypo į šoną, jie kartu pasidarė suteršti; nėra gera darančio, nėra nė vieno.
PSA 14:4 Argi visi tie, kurie daro neteisybę, [yra tokie] nežinantys?! Jie ryja mano tautą, [kaip] jie valgo duoną, ir nėra pasišaukę VIEŠPATIES!
PSA 14:5 Jie tenai drebete drebėjo iš baimės, nes Dievas [yra] su teisiųjų karta.
PSA 14:6 Jūs sugėdintumėte vargšo [priimtą] patarimą, bet VIEŠPATS [yra] jo prieglauda.
PSA 14:7 O, kad iš Siono ateitų išgelbėjimas Izraeliui! Kai VIEŠPATS sugrąžins namo savo nelaisvėn paimtą tautą, džiūgaus Jokūbas, apsidžiaugs Izraelis!
PSA 15:1 Dovydo psalmė. Viešpatie, kas gali pabūti tavo padangtėje? Kas gali gyventi tavo šventajame kalne?
PSA 15:2 Tas, kuris vaikščioja vientisumo dorybėje, daro, kas teisu, ir kalba tiesą savo širdyje.
PSA 15:3 Toks nešmeižia savo liežuviu, nedaro savo artimui blogo, ir nesityčioja iš savo kaimyno.
PSA 15:4 Jo akyse tas, kurį reikia atmesti, yra laikomas niekam tikusiu, bet toksai gerbia tuos, kurie bijo VIEŠPATIES; jis, prisiekęs [savo paties] žalai, net nedaro pakeitimų.
PSA 15:5 Jis savo pinigų neskolina su palūkanomis ir kyšių prieš nekaltąjį neima. Kas šiuos dalykus daro niekada nebus parblokštas.
PSA 16:1 Dovydo miktamas. Saugok mane, o Dieve, nes pasitikiu tavimi.
PSA 16:2 [O mano siela], tu tarei VIEŠPAČIUI: „Tu [esi] mano Viešpats, mano gerovė nėra kitur, tik tavyje.“
PSA 16:3 Visiškai gėriuosi šventaisiais, kurie [yra] žemėje, tai yra šauniaisiais.
PSA 16:4 Padaugės sielvartų tiems, kurie nuskuba paskui kitą! Jų liejamųjų kraujo aukų neaukosiu, nei neimsiu jų vardų į savo lūpas.
PSA 16:5 VIEŠPATS [yra] mano paveldo dalis ir mano taurė; tu išlaikai mano [paveldo] dalią.
PSA 16:6 Man matavimo virvės krito maloniose [vietose], iš tikrųjų mano paveldas [yra] puikus.
PSA 16:7 Laiminsiu VIEŠPATĮ, kuris man yra pataręs; iš tikrųjų naktimis mane pamoko mano giliausia dalis.
PSA 16:8 Nuolatos statau VIEŠPATĮ priešais save; kadangi jis mano dešinėje, aš nesusvyruosiu.
PSA 16:9 Todėl linksma mano širdis ir džiūgauja mano šlovė, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi,
PSA 16:10 nes tu nepaliksi manęs kape, ir neleisi savo Šventajam patirti supuvimo.
PSA 16:11 Tu parodysi man apstaus gyvenimo taką; tavo akivaizdoje – džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje – malonumai per amžius.
PSA 17:1 Dovydo malda. Išgirsk, o VIEŠPATIE, tai, kas teisinga, atkreipk dėmesį į mano šauksmą, klausykis mano maldos iš lūpų be vyliaus!
PSA 17:2 Iš tavęs teateina man nuosprendis, tavo akys temato, kas tiesu.
PSA 17:3 Tu ištyrei mano širdį, aplankei [mane] naktį, mane išmėginai ir nieko neradai. Esu pasiryžęs, [kad] mano burna nenusižengs.
PSA 17:4 O dėl žmonių darbų, – tavo lūpų žodžiu aš susilaikiau [nuo] smurtininko takų.
PSA 17:5 Mano žingsniai tvirtai laikėsi tavo takų, mano kojos nesvyravo.
PSA 17:6 Aš šaukiausi tavęs, nes tu išklausysi mane, Dieve. Palenk prie manęs savo ausį, [išgirsk] mano kalbą.
PSA 17:7 Parodyk savo nuostabią mielaširdystę tu, kuris savo dešine ranka išgelbėji [tavimi] pasitikinčius nuo tų, kurie sukyla [prieš juos].
PSA 17:8 Saugok mane kaip akies vyzdį, savo sparnų paūksmėje slėpk mane
PSA 17:9 nuo nedorėlių, kurie smurtauja prieš mane, mano mirtinųjų priešų, kurie mane apsupa!
PSA 17:10 Jie yra užsidarę savo taukuose, savo burna išdidžiai kalba.
PSA 17:11 Mūsų žingsnius! Jie apsupo mus! Jie yra nustatę savo akis, kad parklupdytų.
PSA 17:12 Kiekvienas iš jų yra panašus į liūtą, geidžiantį draskyti, į liūtuką, sėlinantį iš pasalų.
PSA 17:13 Kelkis, o VIEŠPATIE, užbėk jam už akių, parklupdyk jį! Savo kalaviju išvaduok mano sielą nuo nedorėlio!
PSA 17:14 Savo ranka [išvaduok] iš žmonių, o VIEŠPATIE, iš žmonių iš pasaulio, kurių dalia [yra šiame] gyvenime, kurių pilvą tu pripildai savo lobio. Jiems vaikų netrūksta, ir perteklių jie palieka savo mažyliams.
PSA 17:15 Aš pats teisume žvelgsiu į tavo veidą ir pabudęs pasisotinsiu tavo atspindžiu.
PSA 18:1 Vyriausiajam muzikantui. [Psalmė] VIEŠPATIES tarno Dovydo, kuris kalbėjo VIEŠPAČIUI šitos giesmės žodžius tą dieną, kai VIEŠPATS jį išvadavo iš visų jo priešų rankų ir iš Sauliaus rankų. Jis kalbėjo: Tave myliu, o VIEŠPATIE, mano stiprybe.
PSA 18:2 VIEŠPATS [yra] mano aukšta [apsaugos] uola bei mano tvirtovė bei mano vaduotojas; mano Dievas, mano uola – juo pasitikiu; mano skydas bei mano išgelbėjimo ragas, mano aukšta prieglauda.
PSA 18:30 Tikras Dievas – jo kelias [yra] tobulas, VIEŠPATIES žodis [yra] patikimas; jis [yra] skydas visiems, kurie pasitiki juo.
PSA 18:31 Nes kas [yra] Dievas, jei ne VIEŠPATS? Ir kas [yra] uola, jei ne mūsų Dievas?
PSA 18:32 [Tai] Dievas, kuris apjuosia mane jėga ir padaro mano kelią nepriekaištingą,
PSA 18:35 Tu man davei savo išgelbėjimo skydą, ir tavo dešinė mane parėmė, ir tavo švelnumas padarė mane didį.
PSA 18:49 Todėl dėkosiu tau, o VIEŠPATIE, tarp tautų ir giedosiu gyrių tavo vardui.
PSA 19:1 Vyriausiajam muzikui. Dovydo psalmė. Dangūs skelbia Dievo šlovę ir skliautinė platybė skelbia jo rankų darbą.
PSA 19:2 Diena dienai išlieja „kalbą“ ir naktis nakčiai praneša pažinimą
PSA 19:3 ([nors] nėra kalbos, nėra posakių – jų balsas girdimas be [kalbos ir posakių]).
PSA 19:4 Jų matavimo virvė išsitiesė po visą žemę, jų žodžiai iki pasaulio ribos. Juose jis įtaisė padangtę saulei,
PSA 19:5 kuri lyg jaunikis kaskart išeina iš savo kambario, lyg sportininkas džiaugiasi kaskart bėgdamas taku.
PSA 19:7 VIEŠPATIES įstatymas [yra] tobulas, atgręžiantis sielą; VIEŠPATIES liudijimas [yra] patikimas, doroviškai naivius [žmones] padarantis išmintingus.
PSA 19:8 VIEŠPATIES nurodymai teisingi, džiuginantys širdį; VIEŠPATIES įsakymas tyras, apšviečiantis akis.
PSA 19:9 VIEŠPATIES baimė [yra] skaisti, pasiliekanti per amžius; VIEŠPATIES sprendimai [yra] tiesa, visiškai teisingi.
PSA 19:10 Jie geistini labiau už auksą, net už daug gryno aukso; taip pat saldesni už medų ir varvantį korių medų.
PSA 19:11 Be to, tavo tarnas jais įspėjamas; kas jų laikosi, gauna didelį atlygį.
PSA 19:12 Kas gali suvokti [savo] klaidas? Apvalyk mane nuo slaptų [kalčių].
PSA 20:5 Mes krykštausime dėl tavo išgelbėjimo, vėliavas kelsime savo Dievo vardu. Visus tavo prašymus teįvykdo VIEŠPATS!
PSA 20:7 Vieni [pasitiki] karo vežimais, kiti žirgais, bet mes prisiminsime VIEŠPATIES, savo Dievo, vardą.
PSA 21:6 Nes jį pastatai apstu palaiminimu amžinai, tu savo veidu didžiai pradžiugini jį.
PSA 21:13 Būk išaukštintas, VIEŠPATIE, savo galia! Apgiedosime ir muzikuodami girsime tavo galybę.
PSA 22:1 Vyriausiajam muzikui. [Atliekama] pagal [melodiją] „Aušros elnė“. Dovydo psalmė. Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai, [būdamas] toli nuo mano išvadavimo, [nuo] mano dejonės žodžių?
PSA 22:4 Tavimi pasitikėjo mūsų tėvai; jie pasitikėjo, ir tu juos išvadavai.
PSA 22:6 Bet aš [esu] kirminas, o ne žmogus; žmonių patyčių [objektas] ir tautos niekinamas.
PSA 22:16 Nes mane apsupo šunys, blogadarių gauja mane apspito; jie perdūrė mano rankas ir mano kojas.
PSA 22:17 Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. Tie spokso, žiūri į mane,
PSA 22:18 dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir dėl mano apdaro meta burtą.
PSA 22:19 Bet tu, VIEŠPATIE, nebūk toli! Mano stiprybe, skubėk man padėti!
PSA 22:22 Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, susirinkimo viduryje tave girsiu.
PSA 22:23 Jūs, kurie bijote VIEŠPATIES, girkite jį! Visi, [kurie] Jokūbo sėkla, šlovinkite jį! Ir visi, [kurie] Izraelio sėkla, bijokitės jo!
PSA 23:1 Dovydo psalmė. VIEŠPATS [yra] mano ganytojas, aš nestokosiu.
PSA 23:2 Jis guldo mane žaliuojančiose pievose, švelniai vedžioja mane prie atilsio vietovių vandenų.
PSA 23:3 Jis atgaivina mano sielą, jis veda mane teisumo takais dėl savo vardo.
PSA 23:4 Be to, nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, blogo nebijosiu, nes tu pats [esi] su manimi; tavo vėzdas ir tavo lazda patys paguodžia mane.
PSA 23:5 Tu paruoši ties manimi stalą mano priešų akivaizdoje, tu aliejumi man patepi galvą; mano taurė sklidina.
PSA 23:6 Tikrai gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš pasiliksiu VIEŠPATIES namuose amžinai.
PSA 24:1 Dovydo psalmė. VIEŠPAČIUI [priklauso] žemė ir visa, kas joje, pasaulis ir kas jame gyvena,
PSA 24:2 nes jis ant jūrų ją pastatė, ant srovių ją įtvirtino.
PSA 24:10 Kas yra tas šlovės Karalius? Kareivijų VIEŠPATS – jis yra šlovės Karalius! Sela.
PSA 24:3 Kas gali kopti [į] VIEŠPATIES kalną? Arba, kas gali atsistoti jo šventoje vietoje?
PSA 24:4 Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra, kuris nekėlė savo sielos į tuštybę ir neprisiekė apgaulingai.
PSA 24:5 Tas gaus palaiminimą iš VIEŠPATIES ir teisumą iš savo išgelbėjimo Dievo.
PSA 25:1 Dovydo. א Alef Į tave, VIEŠPATIE, keliu savo sielą.
PSA 25:2 O mano Dieve, tavimi pasitikiu: neleisk man būti sugėdintam, neleisk mano priešams džiūgauti [turėdami] viršenybę prieš mane.
PSA 25:3 Taip pat, visi laukiantieji tavęs tenebūna sugėdinti; tebūna sugėdinti tie, kurie be pagrindo laužo ištikimybę.
PSA 25:4 O VIEŠPATIE, parodyk man savo kelius, pamokyk mane savo takų.
PSA 25:5 Vesk mane savo tiesos ribose ir mokyk mane, nes tu [esi] mano išgelbėjimo Dievas; ו Vav laukiau tavęs visą dieną.
PSA 25:6 Atsimink, o VIEŠPATIE, savo apstų meilingumą ir savo didį gailestingumą, nes jie [yra] nuo amžių.
PSA 25:7 Neatsimink mano jaunystės nuodėmių nei mano nusižengimų; atsimink mane pagal savo gailestingumą dėl savo gerumo, o VIEŠPATIE!
PSA 25:8 Geras ir tiesus [yra] VIEŠPATS, todėl jis nusidėjėlius moko kelio.
PSA 25:9 Romiuosius jis ves teisingu [taku] ir romiuosius jis mokys savo kelio.
PSA 25:10 Visi VIEŠPATIES takai [yra] gailestingumas ir ištikimybė tiems, kurie laikosi jo sandoros ir jo liudijimų.
PSA 25:12 Kas [yra] tas žmogus, kuris bijo VIEŠPATIES? Tą jis pamokys kelyje, kurį šis turi pasirinkti.
PSA 25:15 Mano akys nuolat nukreiptos į VIEŠPATĮ, nes jis ištrauks mano kojas iš pinklių.
PSA 26:1 Dovydo. Paskelbk kaltinimo nepagrįstumo nuosprendį apie mane, VIEŠPATIE, nes vaikščiojau savo vientisumo dorybėje ir VIEŠPAČIU pasitikėjau; nesvyruosiu.
PSA 26:3 Nes tavo mielaširdystė [yra] man prieš akis, ir vaikštau tavo tiesoje.
PSA 26:8 VIEŠPATIE, aš myliu tavo namų gyvenamąją vietą, tai yra vietą, kur gyvena tavo šlovė.
PSA 27:1 Dovydo. VIEŠPATS [yra] mano šviesa ir mano išgelbėjimas – kurio asmens man bijoti? VIEŠPATS [yra] mano gyvenimo tvirtovė – kurio asmens man išsigąsti?
PSA 27:2 Kai blogadariai, – mano prispaudėjai ir mano priešai, – užpuolė mane, kad suėstų mano kūną, jie suklupo ir krito.
PSA 27:3 Nors stovyklautų prieš mane kariuomenė, nenusigąs mano širdis, [ir] nors karas kiltų prieš mane, šiame [dalyke] liksiu tikintis.
PSA 27:4 Vieno teprašiau iš VIEŠPATIES, to [vieno] sieksiu: likti VIEŠPATIES namuose per visas savo gyvenimo dienas, kad stebėčiau VIEŠPATIES pasigėrėjimą ir susikaupčiau jo šventykloje.
PSA 27:8 Mano širdis už tave tarė: „Ieškokite mano veido.“ Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškosiu.
PSA 27:9 Neslėpk savo veido nuo manęs, neatstumk supykęs savo tarno! Tu esi mano pagalba, neatmesk manęs ir nepalik manęs, o mano išgelbėjimo Dieve!
PSA 27:11 VIEŠPATIE, mokyk mane savo kelio, dėl mano priešų vesk mane lygiu taku.
PSA 27:12 Neatiduok manęs mano priešų valiai, nes melagingi liudytojai sukilo prieš mane ir iškvepia smurtą.
PSA 27:14 Lauk VIEŠPATIES! Būk stiprus, ir jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, VIEŠPATIES!
PSA 28:6 Palaimintas VIEŠPATS, nes jis išklausė mano maldavimų balsą!
PSA 28:7 VIEŠPATS [yra] mano stiprybė ir mano skydas; juo pasitikėjo mano širdis, ir esu sulaukęs pagalbos. Todėl džiūgauja mano širdis, ir savo giesme girsiu jį.
PSA 28:8 VIEŠPATS jiems [yra] stiprybė, taip pat savo pateptojo išgelbėjimo tvirtovė.
PSA 29:1 Dovydo psalmė. Duokite VIEŠPAČIUI, o Galingojo sūnūs, duokite VIEŠPAČIUI šlovę ir galybę!
PSA 29:2 Duokite VIEŠPAČIUI šlovę, [priklausančią] jo vardui, garbinkite VIEŠPATĮ šventumo grožyje.
PSA 29:3 VIEŠPATIES balsas viršum vandenų! Šlovės Dievas sugriaudė. VIEŠPATS viršum didžių vandenų!
PSA 29:4 VIEŠPATIES balsas galingas, VIEŠPATIES balsas didingas.
PSA 29:5 VIEŠPATIES balsas laužo kedrus, VIEŠPATS gi laužo Libano kedrus.
PSA 29:6 Jis šokdina juos lyg veršį, [šokdina] Libaną ir Sirjoną lyg jauną laukinį jautį.
PSA 29:7 VIEŠPATIES balsas išskelia ugnies liepsnas.
PSA 29:8 VIEŠPATIES balsas sudrebina dykumą, VIEŠPATS sudrebina Kadešo dykumą.
PSA 29:9 VIEŠPATIES balsas sukelia gimdymo skausmus elnėms ir daro miškus plikus, o jo šventykloje visi kalba apie [jo] šlovę.
PSA 29:10 VIEŠPATS sėdi viršum tvano, VIEŠPATS gi sėdi [kaip] Karalius per amžius.
PSA 29:11 VIEŠPATS suteiks stiprybę savo tautai! VIEŠPATS palaimins savo tautą taika!
PSA 30:1 Psalmė. Giesmė Namų pašventinimui. Dovydo. Aukštinsiu tave, o VIEŠPATIE, nes tu mane iškėlei ir neleidai mano priešams džiūgauti [turėdami] viršenybę prieš mane.
PSA 30:2 O VIEŠPATIE, mano Dieve, šaukiausi tavęs, ir tu mane išgydei.
PSA 30:10 Išgirsk, o VIEŠPATIE, ir pasigailėk manęs! VIEŠPATIE, būk man padėjėjas!
PSA 30:11 Tu pavertei mano raudą šokiu ratelyje, nuvilkai man ašutinę ir apjuosei mane džiaugsmu,
PSA 30:12 tam, kad [mano] šlovė giedotų gyrių tau ir netylėtų. O VIEŠPATIE, mano Dieve, tau dėkosiu amžinai!
PSA 31:1 Vyriausiajam muzikui. Dovydo psalmė. Tavimi, o VIEŠPATIE, pasitikiu; niekados tenebūsiu sugėdintas! Išvaduok mane vadovaudamasis savo teisumu.
PSA 31:2 Palenk prie manęs savo ausį, išvaduok mane skubiai! Būk man stipri uola, tvirtovių namai mane išgelbėti!
PSA 31:3 Nes tu [esi] mano uola ir mano tvirtovė. Todėl dėl savo vardo vesk mane ir vadovauk man.
PSA 31:4 Ištrauk mane iš tinklo, kurį slaptai man padėjo; nes tu [esi] mano stiprybė.
PSA 31:5 Į tavo ranką pavedu savo dvasią. Tu išpirkai mane, o VIEŠPATIE, o tiesos Dieve.
PSA 31:15 Tavo rankoje [yra] mano laikai – išplėšk mane iš mano priešų rankos ir iš mano pesekiotojų!
PSA 31:23 Mylėkite VIEŠPATĮ, visi jo šventieji: VIEŠPATS apsaugo ištikimuosius, bet gausiai atlygina tam, kuris elgiasi išdidžiai.
PSA 32:1 Dovydo. Maskilas. Koks didžiai palaimintas, kuriam atleistas nusižengimas, kurio nuodėmė uždengta!
PSA 32:2 Koks didžiai palaimintas žmogus, kuriam VIEŠPATS neįskaito kaltės ir kurio dvasioje nėra apgaulės!
PSA 32:3 Kol tylėjau, mano kaulai dūlėjo nuo mano nuolatinių dejonių.
PSA 32:4 Nes dieną ir naktį mane slėgė tavo ranka; mano drėgnumas pavirto vasaros sausra. Sela.
PSA 32:5 Pripažinau tau savo nuodėmę ir nenuslėpiau savo kaltės. Tariau: „Aš išpažinsiu savo nusižengimus VIEŠPAČIUI.“ Tada tu atleidai mano nuodėmės kaltę. Sela.
PSA 32:6 Dėl to kiekvienas dievotasis melsis tau tuo laiku, kai tave galima rasti; tikrai, kai patvins gausingi vandenys, jie tokio nepasieks!
PSA 32:7 Tu [esi] mano slėptuvė; nuo bėdos mane apsaugosi. Tu apsupsi mane išvadavimo giesmėmis. Sela.
PSA 32:8 „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, kreipdamas į tave savo akį.
PSA 32:9 Nebūk kaip arklys [ar] kaip mulas, neturintis supratimo! Žąslais ir kamanomis jų snukį reikia suvaldyti, kad nesiartintų prie tavęs.
PSA 32:10 Nedorėliui [būna] daug skausmų, bet tas, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, bus apsuptas palankumo.
PSA 32:11 Džiaugitės VIEŠPAČIU ir džiūgaukite, teisieji, ir džiaugsmingai šūkaukite, visi tiesiaširdžiai!
PSA 33:1 Džiūgaukite VIEŠPAČIU, jūs teisieji! Tiesaširdžiams pritinka [jį] girti.
PSA 33:2 Girkite VIEŠPATĮ lyra, giedokite jam arfa [ir] dešimčiastygiu instrumentu!
PSA 33:3 Giedokite jam naują giesmę, meistriškai grokite džiūgavimo skambesiu!
PSA 33:18 Štai VIEŠPATIES akis [nukreipta] į tuos, kurie jo bijo, į tuos, kurie užtikrintai viliasi jo gailestingumu,
PSA 33:20 Mūsų siela laukia VIEŠPATIES – Jis mūsų pagalba ir mūsų skydas,
PSA 33:21 todėl juo džiaugiasi mūsų širdis, nes pasitikėjome jo šventuoju vardu.
PSA 34:1 Dovydo psalmė, kai jis pakeitė savo elgseną Abimelecho akivaizdoje. Tas jį nuvarė, ir jis nuėjo. א Alef Laiminsiu VIEŠPATĮ visuomet; jo gyrius nuolat [bus] mano lūpose.
PSA 34:2 VIEŠPAČIU didžiuosis mano siela; nuolankieji tai išgirs ir džiaugsis.
PSA 34:3 Apskelbkite su manimi VIEŠPATIES didybę ir kartu aukštinkime jo vardą!
PSA 34:4 Ieškojau VIEŠPATIES, ir jis išklausė mane ir išvadavo mane iš visų mano baimių.
PSA 34:5 Jie žvelgė į jį ir prašviesėjo, ir jų veidai nebebus sugėdinti.
PSA 34:6 Šis vargšas šaukėsi, ir VIEŠPATS [jį] išgirdo, ir jį išgelbėjo iš visų jo sielvartų.
PSA 34:7 VIEŠPATIES angelas stovyklauja aplink tuos, kurie jo bijo, ir juos išvaduoja.
PSA 34:8 Ragaukite ir matykite patys, koks geras VIEŠPATS! Koks didžiai palaimintas žmogus, kuris bėga prieglaudon pas jį.
PSA 34:9 Bijokite VIEŠPATIES, jo šventieji, nes nieko nestokoja tie, kurie jo bijo.
PSA 34:10 Jauni liūtai kenčia skurdą ir badauja, bet tie, kurie ieško VIEŠPATIES, jokio gero nestokos!
PSA 34:11 Ateikite, vaikai, klausykite manęs; aš mokysiu jus VIEŠPATIES baimės.
PSA 34:12 Kas [iš jūsų yra] žmogus, [kuris] trokšta gyvenimo, geidžia dienų, kad pamatytų gera?
PSA 34:13 Sulaikyk savo liežuvį nuo blogo ir savo lūpas nuo apgaulingų kalbų!
PSA 34:14 Venk blogio ir daryk gera, ieškok taikos ir ją vykis!
PSA 34:15 Viešpaties akys nukreiptos į teisiuosius ir jo ausys į jų šauksmą.
PSA 34:16 VIEŠPATIES veidas [yra] prieš darančius bloga, kad išdildytų nuo žemės jų atminimą.
PSA 34:17 [Teisieji] šaukiasi, ir Viešpats klausosi ir išvaduoja juos iš visų jų sielvartų.
PSA 34:18 VIEŠPATS [yra] arti tų, kurių širdis sudužusi, išgelbsti tuos, kurių dvasia palaužta.
PSA 34:19 Daug blogybių [patiria] teisusis, bet iš jų visų jį išvaduoja VIEŠPATS.
PSA 34:20 Jis saugo visus jo kaulus, nė vienas iš jų nesulūžęs.
PSA 34:21 Nedorėlį pražudo blogis, ir tie, kurie nekenčia teisiojo, bus nuteisti.
PSA 34:22 VIEŠPATS išperka savo tarnų sielą, ir nebus nuteistas nė vienas, kuris bėga prieglaudon pas jį.
PSA 35:9 Tada mano siela džiaugsis VIEŠPAČIU; ji džiūgaus jo išgelbėjimu.
PSA 35:27 Tekrykštauja ir tedžiūgauja tie, kurie nori teisingumo man, ir tegul jie nuolat sako: „Tebūna išaukštintas VIEŠPATS, kuris nori savo tarno gerovės!“
PSA 36:5 VIEŠPATIE, tavo gailestingumas siekia dangų, tavo ištikimumas – debesis.
PSA 36:9 Nes tau priklauso gyvenimo šaltinis; tavo šviesoje mes matysime šviesą.
PSA 37:1 Dovydo. א Alef Nesierzink dėl blogadarių, nepavydėk tiems, kurie daro neteisybę!
PSA 37:2 Nes jie greitai bus nupjauti kaip žolė, ir nuvys kaip minkšta žolelė.
PSA 37:3 Pasitikėk VIEŠPAČIU ir daryk gera; [taip] liksi apsigyvenęs šalyje ir būsi pamaitintas tiesa.
PSA 37:4 Ir gėrėkis VIEŠPAČIU, ir jis duos tau, ko trokšta tavo širdis.
PSA 37:5 Pavesk VIEŠPAČIUI savo kelią bei pasitikėk juo, ir jis veiks:
PSA 37:6 tai yra, jis tavo teisybę iškels viešumon kaip šviesą ir tavo teisingumą kaip vidudienį.
PSA 37:7 Būk ramus prieš VIEŠPATĮ ir kantriai jo lauk! Nesierzink dėl to, kuriam sekasi savajame kelyje – dėl žmogaus, kuris vykdo nedorus planus!
PSA 37:8 Liaukis pykęs ir palik rūstybę! Nesierzink! [Tai] veda tik į bloga.
PSA 37:9 Nes blogadariai bus pribaigti, bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, paveldės žemę.
PSA 37:16 Truputis, kurį turi teisusis, [yra] geriau negu daugelio nedorėlių turtas.
PSA 37:23 [Gero] žmogaus žingsniai yra VIEŠPATIES sudėlioti, ir jis džiaugiasi jo keliu.
PSA 37:24 Nors jis krinta, nebus parblokštas, nes VIEŠPATS palaiko [jį] savo ranka.
PSA 37:25 Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei [Dievo] apleisto teisiojo, nei jo vaikų, elgetaujančių duonos.
PSA 37:26 Ištisą dieną [jis] gailestingas ir skolina, ir jo vaikai [yra] palaiminti.
PSA 37:27 Venk blogio ir daryk gera ir liksi apsigyvenęs per amžius,
PSA 37:28 nes VIEŠPATS myli teisybę ir nepalieka savo šventųjų. ע Ajin Jie bus išsaugoti per amžius, bet nedorėlių vaikai bus pribaigti.
PSA 37:37 Atkreipk dėmesį į tobuląjį ir žiūrėk į tiesųjį, nes ateitis [tokiam] žmogui yra gerovė.
PSA 37:39 Bet teisiųjų išgelbėjimas [ateina] nuo VIEŠPATIES; [jis yra] jų tvirtovė sielvarto metu.
PSA 37:40 Ir VIEŠPATS jiems padės, ir juos išvaduos. Jis juos išvaduos iš nedorėlių ir juos išgelbės, nes jie pasitiki juo.
PSA 38:9 Viešpatie, tau atviras kiekvienas mano troškimas, ir mano dejavimas nuo tavęs nepaslėptas.
PSA 38:18 Nes išpažįstu savo kaltę, nerimauju dėl savo nuodėmės.
PSA 38:22 Skubėk man padėti, o Viešpatie, mano išgelbėjime!
PSA 39:7 Bet ko dabar laukiu aš, Viešpatie? [Esu sudėjęs] savo viltis į tave!
PSA 40:1 Vyriausiajam muzikui. Dovydo psalmė. Aš laukte laukiau Viešpaties; jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.
PSA 40:2 Jis ištraukė mane iš triukšmingos duobės, iš klampaus dumblo, ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius.
PSA 40:3 Jis įdėjo man į burną naują giesmę – gyrių mūsų Dievui. Daugelis matys ir bijos, ir pasitikės VIEŠPAČIU.
PSA 40:7 Tada tariau: „Štai ateinu! Knygos ritinyje parašyta apie mane.
PSA 40:8 Mėgstu vykdyti tavo valią, mano Dieve, ir tavo įstatymas yra pačiame mano viduje.“
PSA 40:17 Nors aš prispaustas as ir vargingas, Viešpats galvoja apie mane. Tu mano pagalba ir mano išvaduotojas; mano Dieve, nedelsk!
PSA 41:1 Vyriausiajam muzikui. Dovydo psalmė. Koks didžiai palaimintas tas, kuris supratingai elgiasi su vargšais; nelaimės dieną VIEŠPATS jį išgelbės.
PSA 41:2 VIEŠPATS jį apsaugos ir išlaikys gyvą, jis bus palaimintas žemėje, ir tu jo neatiduosi į jo priešų valią.
PSA 41:4 Sakiau: „VIEŠPATIE, pasigailėk manęs, išgydyk mano sielą, nes esu nusidėjęs tau.
PSA 41:9 Netgi mano artimas draugas, kuriuo pasitikėjau, kuris valgė mano duonos, pakėlė kulną prieš mane.
PSA 42:1 Vyriausiajam muzikui. Maskilas. Koracho sūnums. Kaip elnias geidžia vandens upelių, taip mano siela geidžia tavęs, o Dieve.
PSA 42:2 Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo; kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?
PSA 42:3 Mano ašaros tapo mano valgiu dieną ir naktį, kai jie nuolat manęs klausinėja: „Kur [yra] tavo Dievas?“
PSA 42:4 Kai šituos [dalykus] prisimenu, išlieju savyje savo sielą: nes aš eidavau su daugybe, eidavau su jais į Dievo namus džiaugsmo ir gyriaus balsu, su daugybe, kurie šventė šventadienį.
PSA 42:5 Ko esi nusiminus, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Užtikrintai lauk tu Dievo, nes aš dar girsiu jį [už] išgelbėjimą, [kurį suteikia] jo buvimas šalia!
PSA 42:6 O mano Dieve, mano siela [yra] nusiminusi manyje, todėl iš Jordano krašto ir Hermono [viršūnių krašto], iš Micaro kalvos nukreipsiu savo mintis į tave.
PSA 42:7 Gelmė šaukia gelmei, tavo kriokliams griaudžiant, visos bangos ir tavo vilnys ritosi per mane.
PSA 42:8 Dieną VIEŠPATS įsakys savo mielaširdystei [lydėti mane], o naktį jo giesmė [bus] su manimi, malda mano gyvybės Dievui.
PSA 42:9 Sakysiu Dievui, savo Uolai: „Kodėl mane pamiršai? Kodėl vaikštau gedėdamas dėl priešo engimo?“
PSA 42:10 Kenčiu lyg kaulus laužant, man priekaištauja mano priešai, kasdien man sakydami: „Kur [yra] tavo Dievas?“
PSA 42:11 Ko esi nusiminus, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Užtikrintai lauk tu Dievo, nes aš dar girsiu jį, mano veido išgelbėjimą ir mano Dievą!
PSA 43:3 Siųsk savo šviesą ir savo tiesą, teveda jos mane; teparveda mane į tavo šventąjį kalną ir į tavo didingą padangtę!
PSA 43:5 Ko esi nusiminus, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Užtikrintai lauk tu Dievo, nes aš dar girsiu jį, mano veido išgelbėjimą ir mano Dievą!
PSA 44:8 Dievu giriamės ištisą dieną ir tavo vardą girsime per amžius. Sela.
PSA 44:21 argi Dievas to nesuieškotų? Nes jis žino širdies paslaptis.
PSA 44:22 Juk dėl tavęs mes esame žudomi visą dieną, mes laikomi tarsi pjautinomis avimis.
PSA 44:26 Pakilk! Padėk mums ir išpirk mus dėl savo gailestingumo!
PSA 45:11 tada karalius didžiai trokš tavo grožio; kadangi jis tavo Viešpats, nusilenk prieš jį ir tu.
PSA 45:17 Aš padarysiu, kad tavo vardą atsimins visose kartų kartose; dėl to tautos tave girs per amžių amžius.
PSA 46:1 Vyriausiajam muzikui. Koracho sūnums. Pritaikyta alamot. Giesmė. Dievas mums [yra] prieglauda ir stiprybė, labai prieinama pagalba bėdose.
PSA 46:2 Todėl mes tikrai nebijosime, nors žemė pasikeistų, ir nors kalnai nuslystų į jūros vidurį,
PSA 46:3 [nors] jos vandenys siaustų [ir] putotų, [nors] ir drebėtų kalnai jai sukilus. Sela.
PSA 46:4 [Yra] upė, kurios srovės džiugins Dievo miestą, Aukščiausiojo didingos buveinės šventąją [vietą].
PSA 46:5 Dievas [yra] to [miesto] viduje: jis negali svyruoti; Dievas jam padės rytui brėkštant.
PSA 46:6 Siautė tautos, svyravo karalystės; jam pakėlus balsą – ištirpo žemė!
PSA 46:7 Kareivijų VIEŠPATS [yra] su mumis, Jokūbo Dievas mums [yra] aukštoji prieglauda. Sela.
PSA 46:8 Ateikite, stebėkite VIEŠPATIES veiksmus, kokių suniokojimų jis įvykdė žemėje!
PSA 46:9 Jis sustabdo karus iki žemės pakraščio, sulaužo lankus ir sukapoja ietis, sudegina vežimus ugnimi!
PSA 46:10 Liaukitės ir pripažinkite, kad aš esu Dievas! Būsiu išaukštintas tautose, išaukštintas žemėje.
PSA 46:11 Kareivijų VIEŠPATS [yra] su mumis, Jokūbo Dievas mums [yra] aukštoji prieglauda. Sela.
PSA 47:2 Nes VIEŠPATS, aukščiausiasis, [yra] baimę keliantis, didis visos žemės Karalius.
PSA 47:6 Giedokite gyrių Dievui, giedokite gyrių! Giedokite gyrių mūsų Karaliui, giedokite gyrių,
PSA 47:7 nes Dievas [yra] visos žemės Karalius! Giedokite gyrių protaudami!
PSA 48:10 Kaip tavo vardas, o Dieve, taip [ir] gyrius tau siekia žemės pakraščius; tavo dešinė pilna teisumo.
PSA 48:14 kad šis Dievas yra mūsų Dievas per amžių amžius – jis pats ves mus iki mirties!
PSA 49:6 Tie, kurie pasitiki savo turtu ir giriasi savo nuosavybės gausybe,
PSA 49:7 nė vienas [iš jų] jokiu būdu nepajėgia išpirkti savo brolio, nė pajėgia duoti Dievui išpirkos už jį
PSA 49:8 (nes jų sielos išpirkimas [yra] brangus, tad [kas bando] tesiliauja visam)
PSA 50:14 Aukok Dievui padėką ir Aukščiausiajam vykdyk savo įžadus
PSA 50:15 ir šaukis manęs bėdos dieną, tai išvaduosiu tave, ir tu mane šlovinsi.
PSA 50:23 Kas aukoja padėką, pašlovina mane ir paruošia kelią; tam parodysiu Dievo išgelbėjimą.
PSA 51:1 Vyriausiajam muzikui. Dovydo psalmė. Kai pranašas Natanas atėjo pas jį po to, kai tas buvo įėjęs pas Batšebą. Pasigailėk manęs, o Dieve, pagal savo mielaširdystę, pagal savo meilumo apstybę išdildyk mano nusižengimus.
PSA 51:2 Visai nuplauk nuo manęs mano kaltę ir nuo mano nuodėmės apvalyk mane.
PSA 51:3 Nes aš pripažįstu savo nusižengimus, ir mano nuodėmė man [yra] nuolat prieš akis –
PSA 51:4 tau nusidėjau, tiktai tau, ir padariau, kas bloga tavo akyse, – kad būtum išteisintas kalbėdamas, nepeiktinas teisdamas.
PSA 51:5 Štai aš buvau pagimdytas [jau] nukrypęs nuo to, kas teisinga, ir nuodėmingą mane pradėjo mano motina.
PSA 51:6 Štai tu trokšti [matyti] tiesą [žmogaus] viduje, ir duosi man pažinti išmintį [mano] slaptame „aš“.
PSA 51:7 Apvalyk mane yzopu, ir būsiu švarus, nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.
PSA 51:8 Duok man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės [žinią], [kad] džiūgautų kaulai, [kuriuos] sudaužei!
PSA 51:9 Paslėpk savo veidą nuo mano nuodėmių ir išdildyk visas mano kaltes.
PSA 51:10 Sukurk man tyrą širdį, o Dieve, ir teisingą dvasią atnaujink manyje.
PSA 51:11 Nenumesk manęs iš savo akivaizdos, ir savo Šventosios Dvasios neatimk nuo manęs.
PSA 51:12 Grąžink man džiaugsmą, [kilusį] iš tavo išgelbėjimo, ir paremk mane [savo] noringa Dvasia.
PSA 51:13 Mokysiu nusižengėlius tavo kelių, ir nusidėjėliai atsivers į tave.
PSA 51:14 Išlaisvink mane nuo kraujo kaltės, o Dieve, mano išgelbėjimo Dieve, [ir] mano liežuvis džiaugsmingai šūkaus apie tavo teisumą.
PSA 51:15 O Viešpatie, praverk mano lūpas, ir mano burna skelbs tavo gyrių!
PSA 51:16 Nes tu nenori aukos, – priešingu atveju tau [ją] atnašaučiau, – tavęs nedžiugina deginamoji auka.
PSA 51:17 Dievui [tinkamos] aukos – sudužusi dvasia; sudužusios ir palaužtos širdies tu, Dieve, nepaniekinsi.
PSA 51:18 Savo gera valia daryk gera Sionui: pastatyk Jeruzalės sienas!
PSA 51:19 Tada tu būsi patenkintas teisingomis aukomis, [tai yra] deginamąja auka ir visai sudeginama auka, tada jaučiai bus atnašaujami ant tavo aukuro.
PSA 52:8 Bet aš [esu] kaip žaliuojantis alyvmedis Dievo namuose; aš pasitikiu Dievo gailestingumu visados ir per amžius.
PSA 53:1 Vyriausiajam muzikui. Pagal mahalatą. Maskilas. Dovydo. Kvailys pasakė savo širdyje: „Nėra Dievo“. Tokie sugedę ir daro šlykščią neteisybę; nėra gera darančio.
PSA 53:2 Dievas žvelgė žemyn iš dangaus į žmonių palikuonis, kad pamatytų, ar yra kas išmano, [kas] ieško Dievo.
PSA 53:3 Visi atsitraukė, jie kartu pasidarė suteršti; nėra gera darančio, nėra nė vieno.
PSA 53:4 Argi tie, kurie daro neteisybę, [yra tokie] nežinantys?! Jie ryja mano tautą, [kaip] jie valgo duoną, ir nėra pasišaukę Dievo!
PSA 53:5 Jie tenai drebete drebėjo iš baimės, kokios dar nėra buvus, nes Dievas išmėtė tave apgulusiųjų kaulus. Tu juos sugėdinai, nes Dievas juos atmetė.
PSA 53:6 O, kad iš Siono ateitų galutinis išgelbėjimas Izraeliui! Kai Dievas sugrąžins namo savo nelaisvėn paimtą tautą, džiūgaus Jokūbas, apsidžiaugs Izraelis!
PSA 54:4 Štai Dievas [yra] mano pagelbėtojas, Viešpats palaiko mano sielą!
PSA 55:16 [Štai dėl] manęs – aš šauksiuosi Dievo, ir VIEŠPATS mane išgelbės.
PSA 55:22 Mesk ant VIEŠPATIES savo naštą, ir jis palaikys tave; jis niekados neleis teisiajam pargriūti.
PSA 56:3 Tuomet, kai bijau, pasitikėsiu tavimi.
PSA 56:13 Nes tu išvadavai mano sielą iš mirties; ar [neišvaduosi] mano kojų nuo suklupimo, kad Dievo akivaizdoje vaikščiočiau gyvųjų šviesoje?
PSA 57:1 Vyriausiajam muzikui, Altaschitas. Dovydo miktamas, kai jis bėgo nuo Sauliaus į olą. Būk man gailestingas, o Dieve, būk man gailestingas, nes mano siela pasitiki tavimi ir tavo sparnų paūksmėje turėsiu prieglobstį, kol praeis didžiulė nelaimė.
PSA 57:2 Aš šauksiuosi Dievo, Aukščiausiojo, Dievo, kuris iki galo veikia mano labui.
PSA 57:10 nes didis, siekiantis dangų, [yra] tavo gailestingumas ir [siekianti] debesis tavo ištikimybė.
PSA 59:16 Bet aš giedosiu apie tavo jėgą ir krykštausiu rytmetį dėl tavo gailestingumo, nes tu pasidarei man aukšta prieglauda, priebėga mano suspaudimo dieną.
PSA 60:1 Vyriausiajam muzikui. [Atliekama] pagal [melodiją] „Šošanim-edut“. Dovydo miktamas. Pamokymui. Kai jis kariavo su Aram-naharaimais ir Aram-zoba [ir] kai Joabas apsisuko ir sumušė Druskos slėnyje dvylika tūkstančių [iš] Edomo. O Dieve, tu mus atstūmei, ant mūsų išsiveržei, tu užsirūstinai – o atstatyk mus!
PSA 60:5 Kad tavo mylimieji būtų išvaduoti, išgelbėk savo dešine ir išklausyk mane!
PSA 60:12 Su Dievu mes veiksime galingai, nes jis sumindys mūsų priešus.
PSA 61:1 Vyriausiajam muzikui. Su styginiu instrumentu. Dovydo. O Dieve, išgirsk mano šauksmą, klausykis mano maldos!
PSA 61:2 Iš žemės pakraščio šaukiuosi tavęs, mano širdžiai alpstant – vesk mane į uolą, aukštesnę už mane!
PSA 61:3 Juk tu buvai ir tebesi man prieglauda [ir] stiprus bokštas gintis nuo priešo.
PSA 61:4 Aš gyvensiu tavo padangtėje amžinai, liksiu bėgęs prieglaudon į tavo sparnų slėptuvę. Sela.
PSA 61:5 Nes tu, o Dieve, girdėjai mano įžadus; tu davei man paveldą su tais, kurie bijo tavo vardo.
PSA 61:6 Pridėsi dienų prie karaliaus gyvenimo, [pridėsi] metų lyg iš kartos į kartą.
PSA 61:7 Jis sėdės per amžius Dievo akivaizdoje; paskirk gerumą ir tiesą, kurie jį apsaugos.
PSA 61:8 Tada aš giedosiu gyrių tavo vardui per amžius, kad kasdien vykdyčiau savo įžadus.
PSA 62:2 Jis vienintelis [yra] mano uola ir mano išgelbėjimas, mano aukšta prieglauda; aš nepargriūsiu galutinai.
PSA 62:5 Mano siela, ramiai lauk vien tik Dievo, nes iš jo [ateina] tai, ko užtikrintai laukiu.
PSA 62:6 Jis vienintelis [yra] mano uola ir mano išgelbėjimas, mano aukšta prieglauda; aš nepargriūsiu.
PSA 62:7 Ant Dievo [rymo] mano išgelbėjimas ir mano šlovė; mano stiprybės uola, mano prieglobstis [yra] Dieve.
PSA 62:8 O žmonės, pasitikėkite juo visados! Išliekite jo akivaizdoje savo širdį; Dievas [yra] mūsų prieglauda! Sela.
PSA 63:3 Tavo mielaširdystė [yra] geresnė už geriausią gyvenimą, todėl mano lūpos girs tave.
PSA 64:10 Teisusis džiaugsis VIEŠPAČIU ir bėgs prieglaudon pas jį: ir visi tiesiaširdžiai rodys šlovę.
PSA 65:1 Vyriausiajam muzikui. Dovydo psalmė. Giesmė. Gyrius laukia tavęs Sione, o Dieve, ir tau bus įvykdytas įžadas.
PSA 65:4 Koks didžiai palaimintas [žmogus], kurį tu išsirenki ir artini [prie savęs], [kad] gyventų tavo kiemuose! Pasitenkinsime tavo namų, tavo šventų rūmų, gėrybėmis.
PSA 65:11 Tu apvainikuoji metus savo gerumu, ir tavo [vežimų] provėžos trykšta riebalais.
PSA 66:1 Vyriausiajam muzikui. Giesmė. Psalmė. O visos šalys, kelkite džiaugsmingą skambų garsą VIEŠPAČIUI!
PSA 66:2 Apgiedokite jo vardo šlovę; girkite jį šlovingai.
PSA 66:18 Jei būčiau pritaręs nedorybei savo širdyje, tai Viešpats nebūtų [manęs] išklausęs.
PSA 66:20 [Tebūna] palaimintas Dievas, kuris neatmetė mano maldos ir [neatitraukė] savo gailestingumo nuo manęs.
PSA 67:1 Vyriausiajam muzikui. Su styginiais instrumentais. Psalmė. Giesmė. Tebūna Dievas mums maloningas ir telaimina mus, savo veido šviesą tekreipia į mus, Sela.
PSA 67:2 kad tavo kelias būtų žinomas žemėje, tavo išgelbėjimas visose tautose.
PSA 67:6 Žemė duos savo derlių; laimins mus Dievas, mūsų pačių Dievas!
PSA 68:5 Našlaičių tėvas ir našlių gynėjas – [tai] Dievas savo šventoje buveinėje.
PSA 68:6 Dievas apgyvendina vienišus šeimose, jis išveda belaisvius, sukaustytus grandinėmis, bet maištininkams tenka gyventi išdegusioje vietovėje.
PSA 68:9 Tu, o Dieve, siuntei gausų lietų, kuriuo tu sutvirtinai savo veldinį, kai jis buvo nuvargęs.
PSA 68:11 Viešpats davė žodį, [tos] geros žinios pranešėjų būrys [buvo] didžiulis.
PSA 68:19 Tebūna palaimintas Viešpats, [kuris] diena iš dienos apkrauna mus [geradarystėmis]; Dievas [yra] mūsų išgelbėjimas! Sela.
PSA 68:20 Mūsų Dievas [yra] išgelbėjimo Dievas, ir JEHOVAI, Viešpačiui, [priklauso] išeitys iš mirties.
PSA 68:28 Tavo Dievas yra tavo stiprybės priežastis; pasirodyk stiprus, O Dieve – tu tai darei mūsų labui!
PSA 69:4 Daugiau negu mano galvos plaukų yra tų, kurie nekenčia manęs be priežasties. Galingi yra tie, kurie nori mane sunaikinti, neteisėtai [būdami] mano priešais. Tada aš grąžinau [tai], ko nebuvau paėmęs.
PSA 69:9 Nes uolumas dėl tavo namų sugraužė mane, ir užgauliojimai tų, kurie tave užgaulioja, krito ant manęs.
PSA 69:12 Tie, kurie sėdi vartuose, kalba prieš mane, ir aš – geriančiųjų stipriųjų gėrimų [pašaipos] daina.
PSA 69:17 Ir neslėpk savo veido nuo savo tarno, nes esu bėdoje; skubiai išklausyk mane!
PSA 69:32 Nuolankieji tai matys [ir] nudžiugs, jūs, ieškantys Dievo – atgis gi jūsų širdis!
PSA 69:34 Tegul jį giria dangus ir žemė, jūros ir visa, kas jose juda!
PSA 71:3 Būk man saugi gyvenamoji vieta, į kurią galima nuolat ateiti; tu įsakei išgelbėti mane, nes tu [esi] mano uola ir mano tvirtovė.
PSA 71:8 Mano burna tebūna pripildyta tavo gyriaus [ir] tavo garbės visą dieną.
PSA 71:14 Bet aš nuolat užtikrintai vilsiuosi ir daugiau pridėsiu prie viso tavo gyriaus.
PSA 71:16 Aš eisiu su Viešpaties DIEVO jėga, minėsiu tavo teisumą, tavo vieno!
PSA 71:19 Ir tavo teisumas pasiekia aukštybę, o Dieve, kuris padarei didžių dalykų; o Dieve, kas yra lygus tau?!
PSA 71:23 Džiaugsmingai šūkaus mano lūpos, kai tau giedosiu, ir mano siela, kurią išpirkai!
PSA 72:12 Nes jis išvaduoja neturtėlį, kuris šaukiasi pagalbos, ir varguolį bei [tą], kuriam nėra padėjėjo.
PSA 72:13 Jis pasigailės vargšo bei neturtėlio ir išgelbės neturtėlių sielas.
PSA 72:18 [Tebūna] pagarbintas VIEŠPATS Dievas, Izraelio Dievas, kuris vienas daro stebuklus!
PSA 73:1 Asafo psalmė. Tikrai Dievas geras Izraeliui, tiems, kurių širdis tyra!
PSA 73:2 O mano atvejis [buvo toksai]: mano kojos vos nepaslydo, mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti,
PSA 73:3 nes pavydėjau pagyrūnams, mačiau, kaip gerai sekasi nedorėliams.
PSA 73:7 Nuo riebalų išsiverčia jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis.
PSA 73:24 Tu vesi mane savo nutarimu ir paskui priimsi mane [į] šlovę.
PSA 73:25 [Be tavęs,] kas man danguje? Ir žemėje man nėra ko gėrėtis be tavęs.
PSA 73:26 Mano kūnas ir mano širdis sunyksta, [bet] Dievas [yra] mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius.
PSA 73:27 Nes štai tie, kurie yra toli nuo tavęs, pražus; tu išrausi su šaknimis visus, kurie nueina nuo tavęs paleistuvaudami.
PSA 73:28 O dėl manęs – man gera būti arti Dievo; aš bėgau prieglaudon pas Viešpatį JEHOVĄ, kad paskelbčiau visus tavo darbus.
PSA 75:7 bet teisėjas yra Dievas; vieną jis pažemina, o kitą išaukština.
PSA 77:8 Nejaugi jo gailestingumas pasiliovė amžinai?! Argi liks neįvykdytas jo pažadas kartų kartoms?!
PSA 77:11 Aš atsiminsiu VIEŠPATIES darbus, tikrai atsiminsiu tavo stebuklus nuo tolimos praeities.
PSA 78:1 Asafo maskilas. Klausykis, o mano tauta, mano įstatymo; palenkite savo ausis prie mano burnos žodžių!
PSA 78:2 Atversiu savo burną palyginimu, išliesiu senovės mįsles,
PSA 78:22 nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.
PSA 78:34 Kai jis juos mirtinai smogė, tada jie jo ieškojo: jie gi atsigręžė ir rimtai kreipėsi į Dievą.
PSA 78:35 Ir jie atsiminė, kad Dievas [yra] jų uola ir aukščiausiasis Dievas jų išpirkėjas.
PSA 78:41 Taip, jie nusigręždavo ir gundydavo Dievą, ir apribodavo Izraelio Šventąjį.
PSA 78:53 Ir jis saugiai juos vedė, todėl jie neišsigando; bet jūra užtvindė jų priešus.
PSA 79:9 Padėk mums, mūsų išgelbėjimo Dieve, / dėl savo vardo šlovės! / Išgelbėk mus ir atpirkimu pašalink mūsų nuodėmes / dėl savo vardo! /
PSA 79:13 O mes, tavo tauta ir tavo ganyklos avys, amžinai tau dėkosime, kartų kartoms garsinsime tavo gyrių!
PSA 80:1 Vyriausiajam muzikui. [Atliekama] pagal [melodiją] „Šošanim-edut“. Asafo. Psalmė. Klausykis, O Izraelio Ganytojau! Tu, kuris vedi Juozapą lyg kaimenę. Suspindėk tu, kuris sėdi [tarp] kerubų.
PSA 80:18 Tada nesitrauksime nuo tavęs; atgaivink mus, ir mes šauksimės tavo vardo!
PSA 81:10 Aš VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris atvedžiau tave aukštyn iš Egipto šalies. Plačiai atverk savo burną, ir aš ją pripildysiu.
PSA 82:1 Asafo psalmė. Dievas stovi galingųjų susirinkime; tarp dievų jis daro teismą.
PSA 83:1 Giesmė. Asafo psalmė. O Dieve, nebūk ramiai nutylėjęs! Nebūk nebylus ir nebūk ramus, o Dieve!
PSA 83:18 kad [žmonės] žinotų, jog tu vienas, kurio vardas JEHOVA, esi aukščiausiasis visai žemei.
PSA 84:1 Vyriausiajam muzikui. Pagal gititą. Koracho sūnums. Psalmė. Kokia miela tavo didinga padangtė, o Kareivijų VIEŠPATIE!
PSA 84:2 VIEŠPATIES kiemų trokšta mano siela, netgi alpsta! Mano širdis ir mano kūnas krykštauja [dėl buvimo arti] gyvojo Dievo!
PSA 84:3 Net žvirblis rado namus ir kregždė sau lizdą, kur galėtų sudėti savo jauniklius, prie tavo aukurų, o kareivijų VIEŠPATIE, mano Karaliau ir mano Dieve.
PSA 84:4 Kokie didžiai palaiminti, kurie gyvena tavo namuose: jie ir toliau girs tave. Sela.
PSA 84:5 Koks didžiai palaimintas žmogus, kurio stiprybė [yra] tavyje – aukštieji keliai [yra] tokių žmonių širdyse.
PSA 84:6 Keliaudami per Bachos slėnį, jie pavers jį paversmiu, ir lietus pripildys duburius.
PSA 84:7 Jie eina iš stiprybės į stiprybę, kiekvienas [iš jų] pasirodo Dievo akivaizdoje Sione.
PSA 84:8 O VIEŠPATIE, kareivijų Dieve, išgirsk mano maldą! Klausykis, o Jokūbo Dieve! Sela.
PSA 84:9 Pažvelk, o Dieve, į mūsų skydą! Ir pažiūrėk į savo pateptojo veidą!
PSA 84:10 Juk [viena] diena tavo kiemuose [yra] geresnė už tūkstantį [kitur]. Verčiau pasirinkčiau būti durininkas savo Dievo namuose, negu gyventi nedorybės palapinėse.
PSA 84:11 Nes VIEŠPATS Dievas [yra] saulė ir skydas; VIEŠPATS teikia malonę ir šlovę. Jis nesulaiko gero nuo tų, kurie vaikščioja vientisumo dorybėje.
PSA 84:12 O kareivijų VIEŠPATIE, koks didžiai palaimintas žmogus, kuris pasitiki tavimi!
PSA 85:6 Ar tik ne tu dar kartą atgaivinsi mus, kad tavo tauta džiaugtųsi tavimi?
PSA 85:8 Tegul aš klausysiu, ką kalba VIEŠPATS Dievas, nes jis žada ramybę savo tautai, savo šventiesiems; bet jie tegul nesigręžia į kvailystę!
PSA 85:10 Gailestingumas ir tiesa susitiko, teisumas ir taika pasibučiavo.
PSA 85:12 Taip, VIEŠPATS duos gera, ir mūsų šalis duos savo derlių.
PSA 86:1 Dovydo malda. Palenk, o VIEŠPATIE, savo ausį, išklausyk mane, nes aš prispaustas ir vargingas.
PSA 86:5 Nes tu, Viešpatie, [esi] geras ir nusiteikęs atleisti, kupinas gailestingumo visiems, kurie tavęs šaukiasi.
PSA 86:11 Pamokyk mane, VIEŠPATIE, savo kelio; aš vaikščiosiu tavo tiesoje; suvienyk mano širdį, kad bijotų tavo vardo.
PSA 86:13 Nes tavo gailestingumas [yra] man didelis; tu net išgelbėjai mano sielą iš giliausio pragaro.
PSA 87:3 Apie tave kalba šlovingų dalykų, o Dievo mieste! Sela.
PSA 89:14 Teisumas ir teisingumas [yra] tavo sosto įtvirtinta buveinė; gailestingumas ir tiesa eina tavo veido priešakyje.
PSA 89:15 Kokia didžiai palaiminta [yra] tauta, kuri pažįsta džiūgavimo šauksmą, o VIEŠPATIE, – jie vaikščios tavo veido šviesoje.
PSA 89:16 Visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo, ir tavo teisumu jie išaukštinti.
PSA 89:19 Tada tu regėjime kalbėjai savo dievotiesiems ir pasakei: „Aš suteikiau pagalbą [tam tikram] karžygiui, išaukštinau išrinktąjį iš tautos.
PSA 89:34 Aš nelaužysiu savo sandoros ir nepakeisiu to, kas išėjo iš mano lūpų.
PSA 89:48 Kuris žmogus gali gyventi ir nepatirti mirties?! Argi jis išgelbės savo sielą iš kapo rankos? Sela.
PSA 90:1 Dievo vyro Mozės malda. Viešpatie, tu esi mūsų buveinė per kartų kartas.
PSA 90:2 Prieš gimstant kalnams ir prieš tau gimdant žemę bei pasaulį, nuo amžinybės iki amžinybės tu [esi] Dievas.
PSA 90:8 Tu statei mūsų neteisybes prieš save, savo veido šviesoje mūsų slaptas [nuodėmes].
PSA 90:9 Nes visos mūsų dienos praslenka tau rūstaujant; mes eikvojame savo metus kaip atodūsį.
PSA 90:12 Taigi pamokyk [mus] skaičiuoti savo dienas, kad priartintume [savo] širdis prie išminties.
PSA 90:16 Tebūna matoma tavo tarnams tavo veikla ir jų vaikams tavo šlovė!
PSA 90:17 Ir tegul VIEŠPATIES, mūsų Dievo, pasigėrėjimas būna ant mūsų; ir mūsų labui padaryk nepajudinamą mūsų rankų darbą; taip, padaryk nepajudinamą mūsų rankų darbą.
PSA 91:1 Kas gyvena Aukščiausiojo slaptavietėje, tas pasiliks Visagalio šešėlyje.
PSA 91:2 Aš sakysiu VIEŠPAČIUI: „Mano prieglauda ir mano tvirtove, mano Dieve! Pasitikiu juo.“
PSA 91:4 Savo plunksnomis jis uždengs tave ir po jo sparnais turėsi prieglaudą. Jo tiesa [yra] didysis skydas ir apskritasis skydas.
PSA 91:11 Nes jis savo angelams įsakys apie tave, kad saugotų tave visuose tavo keliuose.
PSA 91:12 Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį.
PSA 92:1 Psalmė, giesmė šabo dienai. Gera dėkoti VIEŠPAČIUI ir giedoti gyrių tavo vardui, o Aukščiausiasis,
PSA 92:2 skelbti rytmetį tavo mielaširdystę, kas naktį tavo ištikimybę
PSA 92:3 dešimčiastygiu instrumentu ir arfa, lyros rimtu garsu.
PSA 92:4 Nes tu, o VIEŠPATIE, pradžiuginai mane savo veikla, dėl tavo rankų darbų aš krykštauju.
PSA 92:12 Teisusis klestės kaip palmė, jis augs kaip kedras Libane.
PSA 93:2 Nuo senovės įtvirtintas tavo sostas, nuo amžinybės tu [valdai].
PSA 93:4 VIEŠPATS aukštybėje [yra] galingesnis už gausių vandenų griausmą, [už] galingas jūros bangas!
PSA 93:5 Tavo liudijimai labai patikimi; tavo namams, VIEŠPATIE, šventumas pritinka visados.
PSA 94:11 VIEŠPATS žino žmonių mintis, kad jos [yra] tuštybė.
PSA 94:14 Juk VIEŠPATS neatstums savo tautos, ir savo veldinio nepaliks.
PSA 94:18 Kai sakiau: „Slysta mano koja“, – tavo gailestingumas, VIEŠPATIE, palaikė mane.
PSA 95:1 Ateikite, džiaugsmingai šūkaukime VIEŠPAČIUI, kelkime džiaugsmingą skambų garsą mūsų išgelbėjimo Uolai!
PSA 95:2 Įeikime jo akivaizdon su padėka! Psalmėmis kelkime jam džiaugsmingą skambų garsą!
PSA 95:3 Nes VIEŠPATS [yra] didysis Dievas ir didysis Karalius viršum visų dievų.
PSA 95:4 Jo rankoje yra žemės gelmės; be to, kalnų viršūnės priklauso jam.
PSA 95:5 Jo [yra] jūra – jis ją padarė – ir sausumą supavidalino jo rankos.
PSA 95:6 Ateikite, garbinkime ir nusilenkime; klaupkimės prieš VIEŠPATĮ, mūsų Kūrėją.
PSA 95:7 Nes jis [yra] mūsų Dievas, o mes – jo ganyklos tauta bei jo rankos [ganomos] avys. Jeigu šiandien klausytumėtės jo balso,
PSA 95:8 neužkietinkite savo širdžių kaip maištavime, kaip gundymo dieną dykumoje,
PSA 95:9 kur jūsų protėviai gundė mane, bandė mane, nors buvo matę mano darbą!
PSA 96:2 Giedokite VIEŠPAČIUI, laiminkite jo vardą, dieną iš dienos skelbkite jo išgelbėjimą.
PSA 96:5 Nes visi tautų dievai [yra] stabai, bet VIEŠPATS sukūrė dangus.
PSA 96:6 Didybė ir šlovė [yra] jo priešakyje, galybė ir grožybė [yra] jo šventovėje.
PSA 96:10 Sakykite tarp tautų, kad VIEŠPATS karaliauja; ir nepajudinamai bus įtvirtintas pasaulis; jis teis tautas teisingai.
PSA 97:10 Jūs, kurie mylite VIEŠPATĮ, nekęskite blogio; jis apsaugo savo šventųjų sielas, iš nedorėlių rankos juos išvaduoja.
PSA 97:11 Šviesa sėjama teisiajam ir džiaugsmas – tiesiaširdžiui.
PSA 97:12 Džiūgaukite, teisieji, VIEŠPAČIU, ir prisimindami jo šventumą reikškite dėkingumą.
PSA 98:1 Psalmė. Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę, nes jis padarė nuostabių dalykų! Jo dešinė ir jo šventoji ranka jam laimėjo pergalę.
PSA 98:3 Jis atsiminė savo gailestingumą ir savo ištikimybę Izraelio namams; visi žemės pakraščiai pamatė mūsų Dievo išgelbėjimą.
PSA 98:8 Teploja rankomis upės, kartu tekrykštauja kalnai
PSA 98:9 VIEŠPATIES akivaizdoje, nes jis ateina žemės teisti! Jis teis pasaulį vadovaudamasis teisumu ir tautas vadovaudamasis lygiateisiškumu.
PSA 99:8 O VIEŠPATIE, mūsų Dieve, tu jiems atsakei; jiems buvai atleidžiantis Dievas, nors ir keršytojas už jų veikas.
PSA 100:1 Gyriaus psalmė. O visos šalys, kelkite džiaugsmingą skambų garsą VIEŠPAČIUI!
PSA 100:2 Tarnaukite VIEŠPAČIUI su džiaugsmu! Įeikite jo akivaizdon su krykštavimu!
PSA 100:3 Žinokite, kad VIEŠPATS, jis [yra] Dievas! Padarė mus jis, o ne mes patys; [mes esame] jo tauta ir jo ganyklos avys.
PSA 100:4 Įeikite pro jo vartus su dėkojimu, į jo kiemus su gyriumi; dėkokite jam, laiminkite jo vardą.
PSA 100:5 Nes VIEŠPATS [yra] geras, jo gailestingumas [yra] amžinas, ir jo tiesa [išlieka] kartų kartoms.
PSA 101:1 Dovydo psalmė. Apie gailestingumą ir teisingumą giedosiu; tau, o VIEŠPATIE, kelsiu giesmę.
PSA 101:3 Aš nestatysiu sau prieš akis jokio nedoro dalyko; nekenčiu veiklos tų, kurie nukrypsta į šalį; tai nepagaus manęs!
PSA 102:11 Mano dienos – kaip ištįsęs šešėlis, aš pats gi lyg žolė vystu.
PSA 102:12 Bet tu, VIEŠPATIE, pasiliksi per amžius ir tavo atminimas per visas kartas.
PSA 102:17 Jis atsižvelgs į nuskurdėlių maldą ir nepaniekins jų maldos.
PSA 102:26 Jie praeis, bet tu pasiliksi; taip, jie visi susidėvės kaip drabužis; kaip apdarą tu juos pakeisi, ir jie bus pakeisti,
PSA 102:27 bet tu [esi] toks pat, ir tavo metai nesibaigs.
PSA 103:1 Dovydo. O mano siela, laimink VIEŠPATĮ, ir visa, kas manyje, laimink jo šventą vardą!
PSA 103:2 O mano siela, laimink VIEŠPATĮ ir nepamiršk visų jo geradarysčių!
PSA 103:3 Jis – tas, kuris atleidžia visą tavo kaltę, kuris gydo visas tavo ligas,
PSA 103:4 kuris atperka tavo gyvybę iš pražūties, kuris apgaubia tave gailestingumu ir apsčiu meilumu,
PSA 103:8 Gailestingas ir maloningas [yra] VIEŠPATS, lėtas pykti ir kupinas gailestingumo.
PSA 103:12 Kaip toli rytai yra nuo vakarų, taip jis nuo mūsų atitolino mūsų nusižengimus.
PSA 103:13 Kaip tėvas gailisi [savo] vaikų, [taip] VIEŠPATS gailisi tų, kurie jo bijo.
PSA 103:15 Mirtingasis – jo dienos panašios į žolę, jis klesti taip, kaip lauko gėlė:
PSA 103:16 juk vėjas virš jos [vos] pučia, ir jos [jau] nebėra, ir jos vieta daugiau jos nebepažins.
PSA 103:17 Bet VIEŠPATIES gailestingumas [būna] nuo amžinybės iki amžinybės ant tų, kurie jo bijo, ir jo teisumas vaikų vaikams –
PSA 103:20 Laiminkite VIEŠPATĮ, jo angelai, jūs veiksmingi galingieji, kurie vykdote jo žodį, klausydami jo žodžio balso.
PSA 103:21 Laiminkite VIEŠPATĮ, jūs, visos jo kareivijos, [jūs], jo tarnai, kurie vykdote jo valią.
PSA 104:6 Tu ją apdengei gelme kaip drabužiu, vandenys stovėjo virš kalnų.
PSA 104:7 Tau barantis jie bėgo, nuo tavo griaustinio balso jie išskubėjo.
PSA 104:8 Kalnai pakilo, nusileido slėniai į vietą, į kurią jiems pastatei pamatą.
PSA 104:9 Tu nustatei ribą: jie negali peržengti, jie nebegali sugrįžti žemės apdengti.
PSA 104:19 Jis padarė mėnulį laikams nustatyti; saulė žino, kada nusileisti.
PSA 104:24 Viešpatie, kokia daugybė tavo darbų! Savo išmintimi juos padarei! Tavo kūrinių pilna žemė!
PSA 104:31 VIEŠPATIES šlovė pasiliks per amžius, VIEŠPATS džiaugsis savo darbais.
PSA 104:33 Giedosiu VIEŠPAČIUI, kol gyvas būsiu, giedosiu gyrių savo Dievui, kol gyvuos manasis aš.
PSA 104:34 Tebūna malonus mano apmąstymas apie jį, aš džiaugsiuosi VIEŠPAČIU.
PSA 105:1 Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo, skelbkite tautose jo darbus!
PSA 105:2 Giedokite jam, giedokite jam psalmes; apsakykite visus jo stebuklingus darbus.
PSA 105:40 Jie prašė, ir jis atsiuntė putpelių ir pasotino juos duona iš dangaus.
PSA 105:41 Jis atvėrė uolą, ir ištryško gausus vanduo, tekėjo per sausas vietoves [lyg] upė.
PSA 105:42 Nes jis atsiminė savo šventąjį pažadą [ir] savo tarną Abraomą.
PSA 106:1 Girkite VIEŠPATĮ! Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 106:4 Atsimink mane, o VIEŠPATIE, [rodydamas] palankumą savo tautai, atkreipk dėmesį į mane [įvykdydamas] savo išgelbėjimą,
PSA 106:5 kad matyčiau tavo išrinktųjų gerovę, kad džiaugčiausi tavo tautos džiaugsmu, kad didžiuočiausi kartu su tavo paveldu.
PSA 106:6 Mes nusidėjome su savo tėvais, nusikaltome, nedorai elgėmės.
PSA 106:24 Paskui jie paniekino puikųjį kraštą, netikėjo jo žodžiu,
PSA 106:25 bet murmėjo savo palapinėse, neklausydami VIEŠPATIES balso.
PSA 106:45 Jų labui jis atsiminė savo sandorą ir atšaukė [baudimą] pagal savo gailestingumų gausybę.
PSA 107:1 Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 107:8 Tegiria VIEŠPATĮ [už] jo gailestingumą ir [už] jo nuostabius darbus žmonių palikuonims,
PSA 107:9 nes jis patenkina ištroškusią sielą ir išalkusią sielą pripildo gero!
PSA 107:20 Jis siuntė savo žodį ir išgydė juos, ir iš didžio sukritimo juos išgelbėjo.
PSA 107:30 Tada jie džiaugėsi, kad jos nurimo, ir jis juos nuvedė į jų geidžiamą uostą.
PSA 108:4 Nes tavo gailestingumas [toks] didelis, [kad yra] aukščiau dangų, ir tavo tiesa [siekia] debesis.
PSA 108:13 Su Dievu mes narsiai nuveiksime, nes jis yra tas, kuris sutryps mūsų priešus.
PSA 109:31 Nes jis stovės vargšo dešinėje, kad [jį] išgelbėtų iš tų, kurie smerkia jo sielą.
PSA 110:3 Tavo galybės dieną tavo tauta noriai pasisiūlys nuo ryto išaušimo [turėdama] apsčią šventumo grožybę; tau [skirta] tavo jaunystės rasa.
PSA 111:5 Jis davė maisto bijantiems jo; jis per amžius atsimins savo sandorą.
PSA 111:7 Jo rankų darbai – tiesa ir teisingumas, visi jo nurodymai – patikimi.
PSA 111:10 VIEŠPATIES baimė – išminties pradžia; puikią įžvalgą turi visi, kurie vykdo [jo nurodymus]. Jo gyrius patvers amžinai.
PSA 112:1 Girkite VIEŠPATĮ! Didžiai palaimintas žmogus, [kuris] bijo VIEŠPATIES, [kuris] labai gėrisi jo įsakymais.
PSA 112:7 Jis nebijo blogos žinios; ב bėt tvirta jo širdis, pasitikinti VIEŠPAČIU.
PSA 113:1 Girkite VIEŠPATĮ! Girkite, o VIEŠPATIES tarnai, girkite VIEŠPATIES vardą!
PSA 115:1 Ne mums, VIEŠPATIE, ne mums, bet savo vardui teik šlovę dėl savo gailestingumo, dėl savo ištikimybės.
PSA 115:3 Bet mūsų Dievas [yra] danguose; jis daro visa, kas jam patinka.
PSA 115:11 Jūs, kurie bijote VIEŠPATIES, pasitikėkite VIEŠPAČIU! Jis [yra] pagalba ir skydas tokiems.
PSA 115:13 Jis palaimins tuos, kurie bijo VIEŠPATIES, ir mažus, ir didelius.
PSA 116:5 VIEŠPATS [yra] maloningas ir teisus, mūsų Dievas gailestingas.
PSA 116:6 VIEŠPATS apsaugo paprastuosius: buvau susmukdytas, ir jis mane išgelbėjo.
PSA 116:7 Sugrįžk, mano siela, į savo poilsį, nes VIEŠPATS dosniai padarė tau gera!
PSA 116:8 Nes tu išgelbėjai mano sielą nuo mirties, mano akis nuo ašarų, mano kojas nuo suklupimo.
PSA 116:12 Kuo atlyginsiu VIEŠPAČIUI už visas jo geradarystes man?
PSA 116:15 VIEŠPATIES akyse jo šventųjų mirtis [yra] brangiai vertinama.
PSA 116:17 Tau aukosiu padėkos auką ir šauksiuosi VIEŠPATIES vardo.
PSA 117:1 Girkite VIEŠPATĮ, visos tautos! Išgarsinkite jį, visi žmonės!
PSA 117:2 Nes Jo gailestingas gerumas mums yra didis ir VIEŠPATIES tiesa [yra] amžina. Girkite VIEŠPATĮ!
PSA 118:1 Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 118:6 VIEŠPATS [yra] už mane – aš nebijosiu! Ką gali man padaryti žmogus?
PSA 118:21 Dėkosiu tau, nes mane išklausei ir man tapai išgelbėjimu.
PSA 118:24 Šita [yra] diena, [kurią] VIEŠPATS padarė; ja džiūgaukime ir linksminkimės.
PSA 118:25 O VIEŠPATIE, prašau tave, [mus] išgelbėk dabar! Meldžiu tave, O VIEŠPATIE, prašau tave, suteik [mums] sėkmę dabar!
PSA 118:26 Palaimintas, kuris ateina VIEŠPATIES vardu! Mes laiminome jus iš VIEŠPATIES namų.
PSA 119:1 Kokie didžiai palaiminti [yra] nepeiktino kelio [žmonės], kurie vaikščioja pagal VIEŠPATIES įstatymą!
PSA 119:2 Kokie didžiai palaiminti, kurie laikosi jo liudijimų, visa širdimi jo ieško;
PSA 119:3 jie ir nedaro neteisybės; jie vaikščioja jo keliais.
PSA 119:4 Tu pats įsakei stropiai vykdyti tavo nurodymus.
PSA 119:5 O, kad mano keliai būtų sutvirtinti tavo nuostatų laikytis!
PSA 119:6 Tada, paisydamas visų tavo įsakymų, nebūsiu sugėdintas.
PSA 119:7 Girsiu tave tiesia širdimi, mokydamasis tavo teisingų nuosprendžių.
PSA 119:8 Tavo nuostatų laikysiuosi – jokių būdu neapleisk manęs!
PSA 119:9 Kaip jaunuolis savo [gyvenimo] kelią padarys tyrą? Atidžiai budėdamas pagal tavo žodį.
PSA 119:10 Visa širdimi tavęs ieškojau, – neleisk man nuklysti nuo tavo įsakymų.
PSA 119:11 Tavo žodį paslėpiau savo širdyje, kad tau nenusidėčiau.
PSA 119:12 Tu [esi] palaimintas, o VIEŠPATIE! Mokyk mane savo nuostatų.
PSA 119:13 Savo lūpomis skelbiau visus tavo burnos nuosprendžius.
PSA 119:14 Džiaugiausi tavo liudijimų keliu kaip visokiais turtais.
PSA 119:15 Mąstysiu apie tavo nurodymus ir paisysiu tavo [nustatytų] kelių.
PSA 119:16 Tavo nuostatais gėrėsiuosi, nepamiršiu tavo žodžio.
PSA 119:17 Dosniai daryk [man,] savo tarnui, gera, [kad] gyvenčiau ir laikyčiausi tavo žodžio.
PSA 119:18 Atverk man akis, kad nuostabius dalykus iš tavo įstatymo įsižiūrėčiau!
PSA 119:19 Aš svetimšalis žemėje, – neslėpk nuo manęs savo įsakymų.
PSA 119:20 Tavo nuosprendžių ilgesys visada prispaudžia mano sielą.
PSA 119:21 Tu subarei išdidėlius – prakeiktuosius, kurie nuklysta nuo tavo įsakymų.
PSA 119:22 Pašalink nuo manęs pajuoką ir panieką, nes laikiausi tavo liudijimų.
PSA 119:23 Nors kunigaikščiai susėdę tarėsi prieš mane, tavo tarnas apmąstė tavo nuostatus.
PSA 119:24 Be to, tavo liudijimai – mano didžiulis pasigėrėjimas, mano patarėjai.
PSA 119:25 Mano siela prikimba prie dulkių – atgaivink mane pagal savo žodį.
PSA 119:26 [Tau] papasakojau apie savo kelius, ir tu išklausei mane. Mokyk mane savo įstatų!
PSA 119:27 Duok man suprasti tavo nurodymų kelią, ir aš vis kalbėsiu apie tavo nuostabius darbus.
PSA 119:28 Mano siela smunka iš sielvarto; sustiprink mane pagal savo žodį.
PSA 119:29 Melo kelią pašalink nuo manęs, ir maloningai suteik man savo įstatymą.
PSA 119:30 Pasirinkau tiesos kelią; tavo nuosprendžius pasidėjau [priešais save].
PSA 119:31 Tvirtai laikausi tavo liudijimų; o VIEŠPATIE, nesugėdink manęs.
PSA 119:32 Tavo įsakymų keliu bėgsiu, nes tu prapleti mano širdį.
PSA 119:33 Mokyk mane, o VIEŠPATIE, savo nuostatų kelio, ir jo laikysiuosi iki galo.
PSA 119:34 Daryk mane supratingą, kad tavo įstatymą saugočiau [nepažeistą] ir visa širdimi jo laikyčiausi.
PSA 119:35 Vesk mane tavo įsakymų taku, nes juo gėriuosi.
PSA 119:36 Palenk mano širdį į savo liudijimus, o ne į godumą.
PSA 119:37 Nukreipk mano akis, kad nematytų tuštybių, savo kelyje suteik man gyvybingumą.
PSA 119:38 Savo tarnui sutvirtink savo žodį, kuris [puoselėja] baimę tavęs.
PSA 119:39 Nukreipk nuo manęs užgauliojimą, kurio bijausi, nes tavo nuosprendžiai [yra] geri.
PSA 119:40 Štai aš esu troškęs tavo nurodymų, atgaivink mane vadovaudamasis savo teisumu!
PSA 119:42 Tuomet turėsiu ką atsakyti tam, kuris [kuriuo nors] žodžiu priekaištauja man, nes pasitikiu tavo žodžiu.
PSA 119:46 Be to, kalbėsiu apie tavo liudijimus karalių akivaizdoje ir nesigėdinsiu.
PSA 119:47 Mėgausiuosi tavo įsakymais, kuriuos myliu.
PSA 119:48 Taip pat pakelsiu rankas į tavo įsakymus, kuriuos esu mylėjęs, ir mąstysiu apie tavo įsakus.
PSA 119:50 Tai mano paguoda mano varge, kad tavo žodis mane atgaivino.
PSA 119:54 Tavo nuostatai man yra giesmės mano laikinosios gyvenimo vietos namuose.
PSA 119:64 Tavo gailestingumo, VIEŠPATIE, pilna žemė; mokyk mane savo nuostatų.
PSA 119:67 Prieš patirdamas prispaudimą, aš paklysdavau, bet dabar laikausi tavo žodžio.
PSA 119:71 Gera man, kad buvau prispaustas, kad išmokčiau tavo nuostatų.
PSA 119:77 Tepasiekia mane tavo apstus meilingumas, kad gyvenčiau, nes tavo įstatymas – mano didžiulis pasigėrėjimas!
PSA 119:78 Tesusigėsta išdidėliai, nes jie per melą elgėsi su manimi iškreiptai; [bet] aš mąstysiu apie tavo nurodymus.
PSA 119:80 Tegul mano širdis būna nepeiktinas tavo nuostatų atžvilgiu, kad nebūčiau sugėdintas.
PSA 119:81 Mano siela ilgisi tavo išgelbėjimo, tavo žodžiu užtikrintai viliuosi.
PSA 119:88 Pagal savo mielaširdystę atgaivink mane, kad vykdyčiau tavo burnos liudijimą.
PSA 119:89 Per amžius, o VIEŠPATIE, tavo žodis įtvirtintas danguje.
PSA 119:90 Per visas kartas [tveria] tavo ištikimybė; tu padėjai į vietą žemę, ir ji tebestovi.
PSA 119:91 Jie šiandien tebstovi pagal tavo sprendimus, nes visi daiktai [yra] tavo tarnai.
PSA 119:97 O, kaip aš myliu tavo Įstatymą! Mąstau apie jį visą dieną.
PSA 119:99 Turiu daugiau išminties už visus savo mokytojus, nes apmąstau tavo liudijimus.
PSA 119:103 Kokie saldūs tavo žodžiai mano gomuriui, [saldesni] už medų mano burnai!
PSA 119:105 Tavo žodis yra žibintas mano kojoms ir šviesa mano takui.
PSA 119:113 Nekenčiu tų, kurie daliniai pritaria [tavo žodžiui], bet myliu tavo įstatymą.
PSA 119:114 Tu esi mano slėptuvė ir skydas, užtikrintai viliuosi tavo žodžiu.
PSA 119:116 Palaikyk mane pagal savo žodį, kad gyvenčiau; neleisk man gėdytis dėl mano vilties.
PSA 119:117 Palaikyk mane ir būsiu saugus; ir nuolat atsižvelgsiu į tavo nuostatus.
PSA 119:120 Mano kūnas dreba, bijodamas tavęs; ir aš bijau tavo nuosprendžių.
PSA 119:123 Mano akys nyksta [belaukdamos] tavo išgelbėjimo ir tavo teisumo žodžio.
PSA 119:124 Elkis su savo tarnu pagal savo gailestingumą ir mokyk mane savo nuostatų.
PSA 119:128 Todėl visus [tavo] nurodymus [dėl] visų dalykų laikau teisingais, [ir] nekenčiu jokio melagingo kelio.
PSA 119:130 Tavo žodžių atskleidimas apšviečia, doroviškai naiviems [žmonėms] suteikia supratimo.
PSA 119:133 Sudėliok mano žingsnius savo žodžiu, ir neleisk jokiai nedorybei manęs užvaldyti.
PSA 119:135 Tešviečia tavo veidas tavo tarnui, ir mane mokyk savo nuostatų.
PSA 119:137 Teisus esi tu, VIEŠPATIE, ir tiesūs yra tavo nuosprendžiai.
PSA 119:144 Tavo liudijimai yra teisingi per amžius. Duok man išmanymo, ir aš gyvensiu.
PSA 119:148 Mano akys užbėga budėjimams už akių, kad mąstyčiau apie tavo žodį.
PSA 119:152 Apie tavo liudijimus seniai žinau, kad tu amžiams juos nustatei.
PSA 119:156 Daug [yra] tavo giliaširdiškų jausmų, o VIEŠPATIE; atgaivink mane pagal savo nuosprendžius.
PSA 119:160 Tavo žodžio visuma [yra] tiesa, ir amžinas kiekvienas tavo teisingas nuosprendis.
PSA 119:161 Kunigaikščiai persekiojo mane be priežasties, bet mano širdis drebėjo nuo tavo žodžių.
PSA 119:162 Aš džiaugiuosi tavo žodžiu kaip tas, kuris randa didelį grobį.
PSA 119:163 Nekenčiu ir bjauriuosi melu, [bet] tavo įstatymą myliu.
PSA 119:164 Septynis kartus per dieną tave giriu už tavo teisingus sprendimus.
PSA 119:165 Didelė ramybė [atitenka] tiems, kurie myli tavo įstatymą ir niekas negali jų suklupdyti.
PSA 119:166 Aš laukiau viltingai tavo išgelbėjimo, VIEŠPATIE, ir tavo įsakymus vykdžiau.
PSA 119:167 Mano siela laikėsi tavo liudijimų, ir juos labai labai myliu.
PSA 119:168 Laikiausi tavo nurodymų ir tavo liudijimų, nes visi mano keliai [yra] tavo akivaizdoje.
PSA 119:175 Atgaivink mano sielą ir ji girs tave, tavo nuosprendžiai tepadeda man.
PSA 121:1 Giesmė užkopimui. Aš pakelsiu savo akis į kalnus. Iš kur ateina mano pagalba?
PSA 121:2 Mano pagalba [ateina] iš VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę.
PSA 121:3 Jis neleis svyruoti tavo kojai; nesnaus tas, kuris tave saugo.
PSA 121:4 Štai tas, kuris saugo Izraelį, nei snaus, nei miegos!
PSA 121:5 VIEŠPATS [yra] tas, kuris saugo tave, prie tavo dešinės rankos [yra] VIEŠPATS – tavo ūksmė.
PSA 121:6 Saulė nesmogs tavęs dieną, nė mėnulis naktį.
PSA 121:7 VIEŠPATS saugos tave nuo viso blogio; jis saugos tavo sielą.
PSA 121:8 VIEŠPATS saugos tavo išėjimą ir tavo įėjimą nuo dabar ir per amžius.
PSA 123:2 Štai kaip tarnų akys [žvelgia] į jų valdovo ranką, kaip tarnaitės akys į jos valdovės ranką, taip mūsų akys [žvelgia] į VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, kol jis išlies mums malonės.
PSA 124:8 Mūsų pagalba [glūdi] VIEŠPATIES, kuris sukūrė dangus ir žemę, varde.
PSA 125:4 Daryk gera, o VIEŠPATIE, geriesiems ir tiesiaširdžiams.
PSA 126:2 Tada mūsų burna buvo pilna juoko, o mūsų liežuvis – krykštavimo. Tada buvo kalbama tautose: „VIEŠPATS padarė jiems didžių dalykų!
PSA 126:3 VIEŠPATS didžių dalykų mums padarė, [todėl] mes linksmi.
PSA 126:5 Kurie sėja ašarodami, pjaus džiaugsmingai šūkaudami.
PSA 126:6 Kas eite eina verkdamas, nešinas brangia sėkla, eite pareis krykštaudamas, nešinas savo pėdais.
PSA 127:1 Užkopimų giesmė Saliamonui. Jeigu VIEŠPATS nestato namų, veltui triūsia jų statytojai; jeigu VIEŠPATS nesaugo miesto, veltui budi sargas.
PSA 127:2 Veltui jums anksti keltis, vėlai eiti gulti, valgyti sunkiu darbu [įgytą] duoną – jis gi duoda miegą tiems, kuriuos myli.
PSA 127:3 Štai vaikai yra paveldas [nuo] VIEŠPATIES, įsčių vaisius – atlygis [nuo jo].
PSA 127:4 Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės vaikai.
PSA 127:5 Kokie didžiai palaimintas žmogus, kuris turi jų pilną savo strėlinę! Tokie nebus sugėdinti, bet jie kalbėsis su priešais vartuose.
PSA 128:1 Užkopimų giesmė. Koks didžiai palaimintas kiekvienas, kuris bijo VIEŠPATIES ir vaikščioja jo keliais!
PSA 130:4 Bet atleidimas [yra] su tavimi, kad tavęs bijotų.
PSA 130:5 Laukiu VIEŠPATIES, laukia mano siela, aš gi užtikrintai viliuosi jo žodžiu.
PSA 130:7 Izraeli, sudėk viltis į VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATIES žinioje [yra] gailestingumas, jo žinioje [yra] apstus išpirkimas.
PSA 131:1 Užkopimų giesmė. Dovydo. VIEŠPATIE, mano širdis nėra išpuikusi, nei mano akys išdidžios, nei užsiimu dideliais ar man per aukštais dalykais.
PSA 131:2 Tikrai aš nuraminau ir nutildžiau savo sielą, kaip pabaigęs žįsti vaikas prie mamos; mano siela [yra] kaip pabaigęs žįsti vaikas prie manęs.
PSA 131:3 O Izraeli, sudėk viltis į VIEŠPATĮ nuo šiol ir per amžius!
PSA 132:15 Laiminte laiminsiu jo maistą, jo neturtėlius pasotinsiu duona.
PSA 133:1 Užkopimų giesmė. Dovydo. Štai kaip gera ir kaip malonu, [kai] broliai gyvena vienybėje!
PSA 136:1 Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:2 Dėkokite dievų Dievui, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:3 Dėkokite viešpačių VIEŠPAČIUI, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:4 Tam, kuris vienas daro didelius stebuklus, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:5 Tam, kuris supratingai padarė dangus, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:6 Tam, kuris ištiesė žemę ant vandenų, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:7 Tam, kuris padarė didelius šviesulius, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:8 Saulę, kad viešpatautų dienai, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:9 Mėnulį ir žvaigždes, kad viešpatautų nakčiai, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:10 Tam, kuris ištiko Egiptą per jo pirmagimius, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:11 Ir išvedė Izraelį iš jų tarpo, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:12 Stipria ranka ir ištiestu dilbiu, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:13 Tam, kuris pusiau padalijo Raudonąją jūrą, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:14 Ir pervedė Izraelį per jos vidurį, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:15 Bet sukratė faraoną ir jo kariuomenę į Raudonąją jūrą, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:16 Tam, kuris vedė savo tautą per dykumą, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:17 Tam, kuris sumušė didelius karalius, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:18 Ir užmušė didingus karalius, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:19 Sihoną, amoritų karalių, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:20 Ir Ogą, Bašano karalių, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:21 Ir davė jų šalį kaip veldinį, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:22 Kaip veldinį Izraeliui, savo tarnui, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:23 Kuris mus atsiminė, kai buvome pažeminti, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:24 Ir mus išplėšė iš mūsų priešininkų, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:25 Kuris teikia maisto kiekvienai kūną turinčiai būtybei, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 136:26 Dėkokite dangaus Dievui, nes jo gailestingumas [išlieka] per amžius!
PSA 138:2 Aš nusilenksiu tavo šventos buveinės link ir girsiu tavo vardą už tavo mielaširdystę ir tavo tiesą, nes tu išaukštinai savo žodį virš viso savo vardo.
PSA 138:3 Dieną, kurią šaukiausi, tu mane išklausei; stiprindamas mano sielą [savo] galia, mane padrąsinai.
PSA 138:5 Jie ir giedos VIEŠPATIES keliuose, nes VIEŠPATIES šlovė [yra] didžiulė!
PSA 138:8 VIEŠPATS iki galo veiks mano labui. VIEŠPATIE, tavo gailestingumas amžinas! Neapleisk tų, kuriuos sukūrė tavo rankos.
PSA 139:1 Vyriausiajam muzikui. Dovydo psalmė. O VIEŠPATIE, tu mane ištyrei ir pažįsti.
PSA 139:2 Tu žinai mano atsisėdimą ir mano atsistojimą, tu supranti mano mintis iš toli.
PSA 139:3 Tu atskiri mano taką ir mano atsigulimą, ir esi susipažinęs su visais mano keliais.
PSA 139:4 Nes dar nėra žodžio ant mano liežuvio, [ir] štai tu, VIEŠPATIE, jį visiškai žinai.
PSA 139:7 Kur galėčiau eiti nuo tavo Dvasios ir kur bėgti nuo tavo veido?
PSA 139:8 Jeigu užkilčiau į dangų, ten [esi] tu! Ir [jeigu] „pasikločiau patalą“ pragare, štai ten [esi] tu!
PSA 139:9 Jeigu pasiimčiau aušros sparnus [ir] apsigyvenčiau prie tolimiausio jūros galo,
PSA 139:10 net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai mane laikys tavo dešinė.
PSA 139:11 [Jeigu] sakyčiau: „Tamsa tikrai užguls mane, naktis aplinkui mane [pavirs] šviesa,
PSA 139:12 net tamsa nepaslepia nuo tavęs, bet naktis šviečia kaip diena; kaip [tau] šviesa, taip ir tamsa.
PSA 139:13 Nes sukūrei mano giliausias dalis; tu mane surezgei mano motinos įsčiose.
PSA 139:17 Kokios brangios man yra tavo mintys, o Dieve! Koks didelis jų skaičius!
PSA 139:18 Jei jas skaičiuočiau, skaičiumi jų būtų daugiau negu smilčių! Kai atsibundu, aš tebesu su tavimi.
PSA 139:22 Nekenčiu jų visiška neapykanta, laikau juos savo priešais.
PSA 139:23 Ištirk mane, o Dieve, ir pažink mano širdį, išmėgink mane ir pažink mano mintis,
PSA 139:24 ir pažiūrėk, ar [yra] manyje kuris nors nedoras kelias, ir vesk mane amžinuoju keliu.
PSA 141:2 Tebūna mano malda išstatyta prieš tave [kaip] smilkalai, o mano rankų pakėlimas – [kaip] vakarinė auka!
PSA 141:8 Juk į tave, Viešpatie JEHOVA, žvelgia mano akys, tavimi pasitikiu; neatidenk mano sielos [pavojui].
PSA 142:5 Šaukiausi tavęs, o VIEŠPATIE, sakiau: „Mano prieglauda [ir] mano dalis gyvųjų šalyje [esi] tu!“
PSA 142:6 Atkreipk dėmesį į mano šauksmą, nes esu susmukdytas labai žemai! Išgelbėk mane nuo mano persekiotojų, nes jie yra stipresni už mane!
PSA 143:1 Dovydo psalmė. O VIEŠPATIE, išgirsk mano maldą, klausykis mano maldavimų! Atsakyk man vadovaudamasis savo ištikimumu [ir] savo teisumu!
PSA 143:2 Ir neik į teismą su savo tarnu, nes kiekvienas iš gyvųjų yra neišteisintinas tavo akyse.
PSA 143:8 Duok man jau rytmetį išgirsti tavo meilingumą, nes tavimi pasitikiu. Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti, nes į tave keliu savo sielą.
PSA 143:10 Mokyk mane vykdyti tavo valią, nes tu [esi] mano Dievas. Tavo geroji dvasia tegul veda mane į teisumo kraštą.
PSA 144:1 Dovydo. [Tebūna] palaimintas VIEŠPATS, mano uola, kuris lavina mano rankas kovai, mano pirštus karui,
PSA 144:2 mano gerumas ir mano tvirtovė, mano aukšta prieglauda ir mano išvaduotojas, mano skydas ir tas, kuriuo pasitikiu, kuris mano tautą padarė man pavaldžia.
PSA 144:15 Kokia didžiai palaiminta tauta, kuriai taip klostosi, palaiminta tauta, kurios Dievas [yra] VIEŠPATS!
PSA 145:1 Dovydo [pareikštas] gyrius. Tave vis išaukštinsiu, mano Dieve, o karaliau! Ιr vis laiminsiu tavo vardą per amžių amžius!
PSA 145:2 Kasdien laiminsiu tave ir girsiu tavo vardą per amžių amžius!
PSA 145:3 VIEŠPATS [yra] didis ir didžiai girtinas, ir jo didybė neištiriama.
PSA 145:8 VIEŠPATS yra maloningas ir kupinas gailesčio, lėtas pykti ir didžiai gailestingas.
PSA 145:9 VIEŠPATS [yra] geras visiems, jam giliai rūpi visi jo kūriniai.
PSA 145:18 VIEŠPATS [yra] arti visų, kurie jo šaukiasi, visų, kurie jo šaukiasi reikšdami tiesą.
PSA 145:19 Jis išpildys norą tų, kurie jo bijo; jis gi išgirs jų šauksmą ir juos išgelbės.
PSA 145:20 VIEŠPATS visus jį mylinčius saugo, bet nedorėlius pražudys.
PSA 146:1 Girkite VIEŠPATĮ! Girk VIEŠPATĮ, mano siela!
PSA 146:2 Girsiu VIEŠPATĮ, kol gyvas būsiu, giedosiu gyrių savo Dievui, kol gyvas būsiu.
PSA 146:5 Laimingas [žmogus], kurio pagalba – Jokūbo Dievas; jis viliasi VIEŠPAČIU, savo Dievu,
PSA 146:6 kuris sukūrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas [yra] juose; kuris išsaugo tiesą per amžius;
PSA 147:1 Girkite VIEŠPATĮ, nes gera giedoti gyrių mūsų Dievui, nes [tai] miela, [ir] gyrius pritinka.
PSA 147:3 Jis išgydo tuos, kurių širdis sudaužyta, ir aptvarsto jų žaizdas.
PSA 147:5 Didis [yra] mūsų Viešpats ir didžiajėgis, jo supratimas [yra] begalinis.
PSA 147:7 Giedokite VIEŠPAČIUI dėkodami, skambinkite lyra mūsų Dievui!
PSA 147:11 VIEŠPAČIUI patinka tie, kurie jo bijo, kurie viliasi jo gailestingumu.
PSA 148:1 Girkite VIEŠPATĮ! Girkite VIEŠPATĮ iš dangų, girkite jį aukštybėse!
PSA 148:13 tegiria jie VIEŠPATIES vardą, nes išaukštintas jo vardas – vien tik jo; jo šlovė virš žemės ir dangaus.
PSA 149:4 nes VIEŠPATS gėrisi savąja tauta, romiuosius jis papuoš išgelbėjimu.
PSA 150:1 Girkite VIEŠPATĮ! Girkite VIEŠPATĮ jo šventykloje, girkite jį jo galybės skliautinėje platybėje!
PSA 150:2 Girkite jį už jo galingus darbus, girkite jį, kaip pritinka jo didybės apstumui!
PSA 150:3 Girkite jį [pučiamųjų] ragų gaudesiu, girkite jį arfa ir lyra!
PSA 150:4 Girkite jį būgneliu ir šokdami ratelį, girkite jį styginiais instrumentais ir fleita!
PSA 150:5 Girkite jį skardumo lėkštėmis, girkite jį šūksnių lėkštėmis!
PSA 150:6 Visa, kas kvėpuoja, tegul giria VIEŠPATĮ! Girkite VIEŠPATĮ!
PRO 1:1 Dovydo sūnaus Saliamono, Izraelio karaliaus, patarlės.
PRO 1:2 Kad [duotų] pažinti išmintį ir pataisantį ugdymą, kad [duotų] suprasti įžvalgius žodžius,
PRO 1:3 kad [duotų] priimti protingą elgesį [skatinantį] pataisantį ugdymą (teisumą, teisingumą, ir lygiateisiškumą);
PRO 1:4 kad suteiktų įžvalgumo doroviškai naiviems [žmonėms], pažinimo ir nuovokumo jaunuoliui.
PRO 1:5 Išmintingasis išklausys ir daugiau pasimokys; ir suprantantis priims išmintingus patarimus,
PRO 1:6 kad suprastų patarlę ir netiesioginės reikšmės pasakojimą, išmintingųjų posakius ir jų mįsles.
PRO 1:7 VIEŠPATIES baimė [yra] pažinimo pradžia. Kvailiai niekina išmintį ir drausmę.
PRO 1:8 Mano sūnau, klausyk savo tėvo pataisančio auklėjimo ir neatmesk savo motinos įstatymo,
PRO 1:9 nes jie [yra] malonės papuošalas tavo galvai ir grandinėlės tavo kaklui.
PRO 1:10 Mano sūnau, jei tave vilioja nusidėjėliai, nesutik.
PRO 1:11 Jeigu jie sako: „Eikš su mumis, tykokime kraujo, be priežasties surenkime pasalas nekaltajam,
PRO 1:12 prarykime juos gyvus, kaip kapas, tai yra žvalus, kaip nužengiančius į duobę!
PRO 1:13 Rasime visokio brangaus turto, pripildysime savo namus grobio!
PRO 1:14 Savo burtą mesk į mūsų tarpą, visi turėsime vieną piniginę!“ –
PRO 1:15 mano sūnau, nesileisk į kelią su jais, sulaikyk savo koją nuo jų tako,
PRO 1:16 nes jų kojos bėga į blogį ir skuba kraujo pralieti.
PRO 1:17 Tikrai veltui tiesiamas tinklas prieš bet kurio paukščio akis,
PRO 1:18 bet šie tykoja savo [pačių] kraujo, jie surengia pasalą savo [pačių] gyvybei.
PRO 1:19 Tokie [yra] keliai kiekvieno, kuris pasigviešia neteisaus pelno; šis atima savo savininkų gyvybę.
PRO 1:20 Išmintis šaukia gatvėje, plačiose vietose kelia savo balsą,
PRO 1:21 ji šaukia prie triukšmingų [gatvių] kampų, kur vartai atsiveria; mieste ji sako savo žodžius:
PRO 1:22 „O doroviškai naivūs [žmonės], kiek ilgai mylėsite naivumą? Ir [kiek ilgai] šaipūnai mėgausis šiepimu ir kvailiai nekęs pažinimo?
PRO 1:23 Gręžkitės, kai jus baru! Štai aš jums gausiai išliesiu savo dvasią, duosiu jums pažinti mano žodžius.
PRO 1:24 Kadangi šaukiau, o jūs atsisakėte [paisyti], ištiesiau savo ranką, ir niekas nekreipė dėmesio,
PRO 1:25 bet jūs kiekvieną mano patarimą nustūmėte ir nenorėjote mano pabarimo,
PRO 1:26 aš savo ruožtu juoksiuosi iš jūsų nelaimės, tyčiosiuosi, kai ateis jums siaubas,
PRO 1:27 kai ateis jums siaubas lyg suniokojimas ir užklups jus didžiulė nelaimė kaip viesulas, kai ant jūsų užeis sielvartas ir susikrimtimas.
PRO 1:28 Tada jie šauksis manęs, bet aš neatsakysiu, jie anksti manęs ieškos, bet nesuras manęs.
PRO 1:29 Kadangi jie nekentė pažinimo ir nepasirinko VIEŠPATIES baimės,
PRO 1:30 nenorėjo mano patarimo, paniekino kiekvieną mano pabarimą,
PRO 1:31 tai jie valgys savo pačių kelio vaisių ir pasisotins savo pačių kėslais.
PRO 1:32 Nes doroviškai naivių [žmonių] nusigręžimas [nuo išminties] jiems smogs mirtinai ir kvailių klestėjimas juos pražudys.
PRO 1:33 Bet kas manęs klauso, tas saugiai gyvens ir bus ramus be nelaimės baimės.“
PRO 2:1 Mano sūnau, jeigu priimsi mano žodžius ir mano įsakymus laikysi pas save kaip brangenybę,
PRO 2:2 kad palenktum savo ausį išminčiai [ir] nukreiptum savo širdį į supratimą,
PRO 2:3 gausis šitaip, jeigu šauksiesi įžvalgumo [ir] pakelsi savo balsą kreipdamas supratingumui,
PRO 2:4 jeigu jos ieškosi kaip sidabro ir stengsiesi ją atrasti kaip paslėptus lobius,
PRO 2:5 tai tu suprasi, [ką reiškia] bijoti VIEŠPATIES ir sužinosi, [ką reiškia] pažinti Dievą.
PRO 2:6 (Nes VIEŠPATS teikia išmintį, iš jo burnos [ateina] pažinimas ir supratimas.
PRO 2:7 Jis laiko paruošęs nenuviliančią išmintį doriesiems, [yra] skydas tiems, kurie vaikščioja vientisumo dorybėje,
PRO 2:8 saugodamas teisingumo takus ir atidžiai sergėdamas savo šventųjų kelią.)
PRO 2:9 Tada tu suprasi teisumą, teisingumą ir lygiateisiškumą, [tai yra] kiekvieną dorą taką.
PRO 2:10 Kai išmintis įeis į tavo širdį ir pažinimas bus malonus tavo sielai,
PRO 2:11 nuovokumas tave atidžiai sergės, supratimas tave apsaugos,
PRO 2:12 kad tave išgelbėtų nuo blogio kelio, nuo žmogaus, kalbančio tai, kas iškreipta;
PRO 2:13 [tokie] palieka tiesius takus, kad vaikščiotų tamsybės keliais,
PRO 2:14 [tokie] džiaugiasi vykdydami bloga [ir] džiūgauja dėl blogio iškrypimų;
PRO 2:15 jų keliai iškrypę, ir patys [yra] sukti savo takuose; –
PRO 2:16 kad išgelbėtų tave nuo svetimos moters, nuo svetimosios (ji meilikauja savo žodžiais,
PRO 2:17 ji tokia, [kuri] palieka savo jaunystės vadovą ir pamiršta savo Dievo sandorą),
PRO 2:18 nes jos namai grimzta į mirtį, ir jos takai – į mirusiuosius.
PRO 2:19 Visi, kurie įeina pas ją, nebegrįžta ir nenutveria gyvenimo takų.
PRO 2:20 Tikslas [yra toks]: kad vaikščiotum gerųjų keliu ir laikytumeisi teisiųjų takų,
PRO 2:21 nes dorieji gyvens šalyje, ir nepriekaištingieji pasiliks joje,
PRO 2:22 bet nedorėliai bus iškirsti iš žemės, ir klastūnai bus iš jos išrauti.
PRO 3:1 Mano sūnau, nepamiršk mano įstatymo, bet tavo širdis tesaugo mano įsakymus,
PRO 3:2 nes jie tau pridės ilgai besitęsiančias dienas ir gyvybingų metų ir ramybės.
PRO 3:3 Gailestingumas ir tiesa tenepalieka tavęs; užsirišk juos sau ant kaklo, įsirašyk juos savo širdies plokštėje;
PRO 3:4 to padarinys toks: įgysi maloningumą ir puikią įžvalgą, [kurie matysis] Dievo ir žmonių akyse.
PRO 3:5 Visa savo širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU, o savo supratimu nesiremk.
PRO 3:6 Visuose savo keliuose pripažink jį, ir jis nukreips tavo takus.
PRO 3:7 Nebūk išmintingas savo akyse: bijok VIEŠPATIES ir venk blogio.
PRO 3:8 Tai bus sveikata tavo bambai ir [smegenų] drėgmė tavo kaulams.
PRO 3:9 Gerbk VIEŠPATĮ savo turtu ir viso savo prieaugio pirmaisiais vaisiais,
PRO 3:10 tai tavo svirnai bus gausiai pripildyti, ir šviežias vynas liesis per surinkimo talpyklų kraštus.
PRO 3:11 Mano sūnau, nepaniekink VIEŠPATIES drausmės, nesipiktink dėl jo pabarimo,
PRO 3:12 nes ką VIEŠPATS myli, tą sudraudžia kaip tėvas sūnų, kuriuo gėrisi.
PRO 3:13 Koks didžiai palaimintas žmogus, kuris randa išmintį, ir žmogus, kuris įgyja supratimo,
PRO 3:14 nes nauda iš to, ką ji teikia, yra vertingesnė negu nauda iš to, ką teikia sidabras, ir pelnas iš jos [yra vertingesnis] už auksą.
PRO 3:15 Ji brangesnė už brangakmenius, ir visa, ko trokšti, negali jai prilygti.
PRO 3:16 Ilgai besitęsiančios dienos – jos dešinėje, jos kairėje – turtai ir garbė.
PRO 3:17 Jos keliai – malonūs keliai, ir visi jos takai – ramybė.
PRO 3:18 Ji [yra] gyvybės medis tiems, kurie ją nutveria, ir laimingas kiekvienas, kuris jos laikosi.
PRO 3:19 VIEŠPATS išmintimi pastatė žemę, supratimu įtvirtino dangus.
PRO 3:20 Jo pažinimu perskirti požeminiai vandenys, ir debesys lašina rasą.
PRO 3:21 Mano sūnau, neišleisk jų iš savo akių, laikykis sveikos išminties ir nuovokumo,
PRO 3:22 taip jie bus gyvybė tavo sielai ir gražmena tavo kaklui.
PRO 3:23 Tada saugiai eisi savo keliu, ir tavo koja nesuklups.
PRO 3:24 Kai gulsiesi [pailsėti], nebijosi, bet atsigulsi, ir tavo miegas bus saldus.
PRO 3:25 Nebijok staigaus siaubo ir nedorėlių niokojimo, kai jis ateis,
PRO 3:26 nes VIEŠPATS bus tavo pasitikėjimas ir apsaugos tavo koją nuo sugavimo spąstuose.
PRO 3:27 Nesulaikyk gero nuo to, kuriam tai priklauso, kai tavo rankos pajėgia [tai] padaryti.
PRO 3:28 Nesakyk savo artimui: „Eik ir sugrįžk, ir rytoj tau duosiu“, kai tu [dabar] turi tai pas save.
PRO 3:29 Nesumanyk bloga prieš savo artimą, jam saugiai gyvenant šalia tavęs.
PRO 3:30 Nesivaidyk be reikalo su žmogumi, jei jis tau nieko blogo nėra padaręs.
PRO 3:31 Nepavydėk smurtininkui ir nepasirink nė vieno iš jo kelių,
PRO 3:32 nes suktas žmogus [yra] bjaurastis VIEŠPAČIUI, bet jo paslaptis [yra] pas doruosius.
PRO 3:33 VIEŠPATIES prakeikimas [tvyro] ant nedorėlio namų, bet teisiųjų buveinę jis laimina.
PRO 3:34 Tikrai jis pašiepia šaipūnus, bet nuolankiesiems duoda malonę.
PRO 3:35 Išmintingieji paveldės šlovę, bet negarbė „iškels“ kvailius.
PRO 4:1 Vaikai, klausykite tėvo pataisančio auklėjimo ir atkreipkite dėmesį, kad išmoktumėte supratimo,
PRO 4:2 nes duodu jums gerą pamokymą! Nepalikite mano įstatymo!
PRO 4:3 Kai buvau savo tėvo sūnelis, gležnas ir branginamas [kaip] vienintelis savo motinos akyse,
PRO 4:4 jis ir mokydamas mane pasakė: „Tavo širdis tegul tvirtai laiko mano žodžius! Laikykis mano įsakymų ir gyvensi!
PRO 4:5 Įgyk išminties, įgyk supratimo. Nepamiršk ir nenukrypk nuo mano burnos pasakymų.
PRO 4:6 Jos nepalik, ir ji tave atidžiai sergės; mylėk ją, ir ji tave saugos.
PRO 4:7 Išmintis [yra] svarbiausias dalykas: [todėl] įsigyk išmintį, ir įsigyk supratimą [nors ir] už visą savo nuosavybę.
PRO 4:8 Aukštai vertink ją, ir ji tave paaukštins; ji suteiks tau garbę, kai ją apkabinsi.
PRO 4:9 Ji uždės ant tavo galvos malonės papuošalą, suteiks tau šlovės vainiką.“
PRO 4:10 Klausyk, mano sūnau, ir priimk mano pasakymus, tai tavo gyvenimo metų bus daug.
PRO 4:11 Išminties kelio tave mokiau, vedžiau tave tiesiais takais.
PRO 4:12 Tau einant, nebus ankšta tavo žingsniams, ir jei bėgsi, nesuklupsi.
PRO 4:13 Tvirtai laikykis pataisančio auklėjimo, jo nepaleisk; saugok jį, nes tai [yra] tavo gyvybė.
PRO 4:14 Į nedorėlių taką neįeik, ir blogųjų keliu neženk.
PRO 4:15 Venk jo, nepereik į jį, nusisuk nuo jo ir praeik pro šalį.
PRO 4:16 Nes jie neužmiega, jeigu nėra padarę ko bloga, ir atimamas [iš] jų miegas, jeigu nėra [ko] suklupdę.
PRO 4:17 Nes jie valgo nedorybės duoną ir geria smurto vyną.
PRO 4:18 Bet teisiųjų takas [yra] kaip sužibanti šviesa, vis labiau švintanti, kol visiškai išaušta diena.
PRO 4:19 Nedorėlių kelias [yra] kaip tamsa: jie nežino, ant ko suklumpa.
PRO 4:20 Mano sūnau, atkreipk dėmesį į mano žodžius, palenk ausį į mano pasakymus.
PRO 4:21 Neišleisk jų iš savo akių, saugok juos pačiame savo širdies viduje.
PRO 4:22 Nes jie [yra] gyvybė tiems, kurie juos randa, ir sveikata visam jų kūnui.
PRO 4:23 Labiau už viską, kas saugotina, saugok savo širdį, nes iš jos [teka] gyvenimo versmės.
PRO 4:24 Pašalink nuo savęs burnos suktumą, ir lūpų iškrypimą atitolink nuo savęs.
PRO 4:25 Tavo akys turi žiūrėti tiesiai į priekį, ir tavo akių vokai turi būti nukreipti [į tai], kas tiesiai prieš tave.
PRO 4:26 Atidžiai apžiūrėk taką savo kojai ir visi tavo keliai [bus] tvirti.
PRO 4:27 Nesuk nei į dešinę, nei į kairę; atitrauk savo koją nuo blogio.
PRO 5:1 Mano sūnau, atkreipk dėmesį į mano išmintį [ir] palenk savo ausį mano supratimui,
PRO 5:2 kad saugotum nuovokumą ir [kad] tavo lūpos laikytųsi pažinimo.
PRO 5:3 Nes svetimos moters lūpos varva korio medumi ir jos burna švelnesnė už aliejų,
PRO 5:4 bet jos galutinės pasekmės yra karčios kaip metėlė, aštrios kaip dviašmenis kalavijas.
PRO 5:5 Jos kojos leidžiasi į mirtį, pragarą nusitveria jos žingsniai.
PRO 5:6 Kad [tik] negalvotum apie gyvenimo taką – jos keliai vingiuoti, tu [tai] nepastebi.
PRO 5:7 Taigi dabar, vaikai, klausykite manęs ir neatsitraukite nuo mano burnos žodžių.
PRO 5:8 Atitolink nuo jos savo kelią ir nesiartink prie jos namų durų,
PRO 5:9 kad kitiems neatiduotum savo garbės ir savo metų [neatiduotum] žiauriajam,
PRO 5:10 kad svetimi žmonės nesisotintų tavo turtu ir tai, kas tavo įgyta sunkiu darbu [nebūtų] pašalinio namuose,
PRO 5:11 ir galiausiai nevaitotum, kai sunyks tavo mėsa ir tavo kūnas,
PRO 5:12 ir nesakytum: „Ai, ai! Kaip nekenčiau pataisančio ugdymo, ir mano širdis paniekino pabarimą,
PRO 5:13 ir nepaklusau savo mokytojų balsui, ir nepalenkiau savo ausies tiems, kurie mane mokė!
PRO 5:14 Tik per plauką nebuvau visiškoje nelaimėje sušauktos žmonių grupės ir susirinkimo tarpe.
PRO 5:15 Gerk vandenis iš savo paties talpyklos ir tekančius [vandenis] iš savo paties šulinio.
PRO 5:16 Teišsilieja tavo versmės lauke, plačiose vietose [tavo] vandenų upeliai.
PRO 5:17 Jie tegul priklauso tau vienam, bet ne svetimiems šalia tavęs.
PRO 5:18 Tebūna tavo šaltinis palaimintas ir džiaukis savo jaunystės žmona.
PRO 5:19 Ji [tebūna] kaip mylinti elnė ir maloni stirna. Visada jos krūtys tepatenkina tave, ir nuolat būk jos meilės nugalėtas.
PRO 5:20 Juk kodėl, mano sūnau, būtum svetimos moters nugalėtas ir apkabintum svetimosios krūtinę?
PRO 5:21 Nes VIEŠPATIES akys [mato] žmogaus kelius, ir jis stebi visus jo takus.
PRO 5:22 Nedorėlį sugaus jo paties neteisybės, ir jis bus pagautas savo nuodėmės virvėmis.
PRO 5:23 Jis mirs dėl drausmės stokos ir dėl savo didelės kvailybės jis nuklys.
PRO 6:1 Mano sūnau, jei esi laidavęs už savo pažįstamą, [jei] esi paspaudęs ranką prisiimdamas atsakomybę už svetimąjį,
PRO 6:2 tu savo burnos žodžiais esi įsipainiojęs, savo burnos žodžiais esi sugautas.
PRO 6:3 Daryk jau šitaip, mano sūnau, ir išsivaduok, nes patekai į savo pažįstamo rankas: eik, nusižemink ir smarkiai maldauk savo pažįstamo.
PRO 6:4 Neduok miegoti savo akims nei pasnausti savo akių vokams.
PRO 6:5 Išsivaduok kaip elnė iš [medžiotojo] rankos ir kaip paukštis iš paukštgaudžio rankos.
PRO 6:6 Eik pas skruzdėlę, tinginy, apsvarstyk jos kelius ir pasidaryk išmintingas.
PRO 6:7 Neturėdama jokio vadovo, prižiūrėtojo ar valdovo,
PRO 6:8 ji paruošia sau maisto vasarą, surenka sau peną pjūties metu.
PRO 6:9 Kiek ilgai drybsosi, tinginy? Kada kelsiesi iš savo miego?
PRO 6:10 [Dar] truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas susidėjus padrybsoti, –
PRO 6:11 ir tavo skurdas ateis kaip žygiuotojas ir tavo nepriteklius kaip ginkluotas vyras.
PRO 6:12 Nenaudėlis žmogus, nedoras žmogus, vaikštinėja [kalbėdamas] apgaulinga burna.
PRO 6:13 Jis mirkteli akimis, kalba kojomis, moko pirštais.
PRO 6:14 [Turėdamas] savo širdyje suktybių, jis nuolat sumano blogį, sėja nesutarimus.
PRO 6:15 Dėl to jo žlugimas ateis staiga, per akimirką jis bus sutriuškintas nepagydomai.
PRO 6:16 VIEŠPATS nekenčia šitų šešių [dalykų], net septyni [yra] jam bjaurybė:
PRO 6:17 išdidžios akys, melagingas liežuvis ir nekaltą kraują praliejančios rankos,
PRO 6:18 širdis, sumananti nedorus sumanymus, kojos, skubiai bėgančios į blogį,
PRO 6:19 nebūtus dalykus kalbantis melagingas liudytojas, ir tas, kuris sėja nesutarimus tarp brolių.
PRO 6:20 Mano sūnau, laikykis savo tėvo įsakymo ir neatmesk savo motinos įstatymo.
PRO 6:21 Laikyk juos nuolat prisirišęs prie širdies [ir] apsirišk juos aplink kaklą.
PRO 6:22 Kai tu eini [tas įstatymas] ves tave, kai tu miegi jis saugos tave, o tau atsibudus jis kalbės su tavimi.
PRO 6:23 Nes įsakymas [yra] žibintas, ir įstatymas – šviesa, ir drausmės pabarimai – gyvenimo kelias,
PRO 6:24 kad tave saugotų nuo blogos moters, nuo svetimos moters liežuvio meilikavimo.
PRO 6:25 Nenorėk jos grožio savo širdyje, ir neleisk jai pagauti tave savo akių vokais.
PRO 6:26 Nes per paleistuvaujančią moterį [vyrui telieka] duonos kąsnis, ir svetimautoja medžioja brangią gyvybę.
PRO 6:27 Ar gali žmogus paimti ugnį į savo užantį ir nesudeginti savo drabužių?
PRO 6:28 Arba ar gali žmogus vaikščioti ant karštų žarijų ir nenudegti kojų?
PRO 6:29 Taip ir tas, kuris įeina pas savo artimo žmoną; neliks nekaltas nė vienas, kuris ją paliečia.
PRO 6:30 [Žmonės] nepaniekina vagies, jei jis vagia, kad patenkintų savo sielą, kai yra alkanas;
PRO 6:31 tačiau pagautas jis turi atmokėti septyneriopai, atiduoti visą savo namų turtą.
PRO 6:32 Kas su moterimi svetimauja, tas stokoja nuovokos; kuris tai daro, tas pražudo savo sielą.
PRO 6:33 Sužalojimo ir negarbės jis susilauks, ir jo gėda nebus išdildyta.
PRO 6:34 Nes pavyduliavimas [yra] vyro įtūžis, ir jis keršto dieną nepasigailės.
PRO 6:35 Jis nepriims jokio pasiūlyto papirkimo, ir nesutiks, nors ir duotum didžiulį kyšį.
PRO 7:1 Mano sūnau, laikykis mano žodžių ir mano įsakymus laikyk savyje kaip brangenybę.
PRO 7:2 Saugok mano įsakymus ir gyvenk, ir mano įstatymą kaip savo akies vyzdį.
PRO 7:3 Užsirišk juos sau ant pirštų, įsirašyk juos savo širdies plokštėje.
PRO 7:4 Sakyk išminčiai: „Tu mano sesuo“, – o išmonę vadink giminaite,
PRO 7:5 kad jos apsaugotų tave nuo svetimos moters, nuo svetimosios, meilikaujančios savo žodžiais.
PRO 7:6 Nes prie savo namų lango žiūrėjau pro savo pinučius
PRO 7:7 ir mačiau tarp doroviškai naivių [žmonių], pastebėjau tarp jaunuolių sveiko mąstymo stokojantį jaunikaitį,
PRO 7:8 einantį gatve arti jos kampo, ir jis žingsniavo keliu jos namų link
PRO 7:9 prieblandoje, dienai blėstant, nakties ir tamsos viduryje.
PRO 7:10 Ir štai jį pasitiko moteris paleistuvės apdaru ir klastinga širdimi.
PRO 7:11 (Ji triukšminga ir maištinga, jos kojos nepasilieka namie.
PRO 7:12 Tai gatvėje, tai aikštėse, ir prie kiekvieno kampo ji tykoja.)
PRO 7:13 Taigi ji pastvėrė jį ir pabučiavo; [rodydama] kietą veido [išraišką] jam tarė:
PRO 7:14 „Aš turiu taikos aukas; šią dieną ištesėjau savo įžadus.
PRO 8:6 Klausykite, nes kalbėsiu tai, kas kilnu, ir mano lūpos skelbs tai, kas tiesu.
PRO 8:13 VIEŠPATIES baimė – [tai] nekęsti blogio; puikybės, išdidumo, blogio kelio ir iškrypusios burnos aš nekenčiu.
PRO 8:17 Aš myliu tuos, kurie mane myli, ir kas anksti manęs ieško, mane suras.
PRO 8:18 Turtai ir garbė yra pas mane, išliekantis lobis ir teisumas.
PRO 8:22 VIEŠPATS turėjo mane, savo kelio pradžią, prieš savo senovės kūrinius.
PRO 8:30 tada aš buvau šalia jo kaip architektas, ir kasdien buvau [jo] pasigėrėjimas, visuomet džiūgaudama jo akivaizdoje,
PRO 8:31 džiūgaudama jo žemės gyvenamoje vietoje ir labai gėrėdamasi žmonių palikuonimis.
PRO 8:32 Taigi dabar, vaikai, klausykite manęs! Nes palaiminti [tie], [kurie] laikosi mano kelių.
PRO 8:34 Koks didžiai palaimintas žmogus, kuris manęs klauso, kasdien budėdamas prie mano vartų, laukdamas šalia mano durų staktų.
PRO 9:1 Išmintis pasistatė namus, ji išsitašė septynis stulpus.
PRO 9:2 Ji skerdė savo maistinius gyvulius, sumaišė savo vyną, taip pat paruošė savo stalą.
PRO 9:3 Ji išsiuntė savo tarnaites, ji šaukia iš miesto aukštumų:
PRO 9:4 „Kas tik yra doroviškai naivus, tas tegul užsuka čia“; kuriam trūksta sveiko mąstymo, tam ji sako:
PRO 9:5 „Ateikite, valgykite mano duonos ir gerkite vyno, kurį sumaišiau.
PRO 9:6 Palik doroviškai naivius [žmones] ir gyvensi, eik gi supratimo keliu!“
PRO 9:10 VIEŠPATIES baimė [yra] išminties pradžia, ir Šventojo pažinimas [yra] supratimas.
PRO 9:17 „Vogti vandenys saldūs, ir slaptoje valgoma duona gardi.“
PRO 9:18 Bet jis nežino, kad ten [yra] mirusieji, [kad] jos svečiai [yra] pragaro gelmėse.
PRO 10:1 Saliamono patarlės. Išmintingas sūnus džiugina tėvą, bet kvailas sūnus [yra] sielvartas savo motinai.
PRO 10:2 Nedorybės lobiai naudos neduoda, bet teisumas išgelbsti nuo mirties.
PRO 10:8 Kas išmintingas širdimi, tas priima įsakymus, bet kas kvailas lūpomis, tas bus nublokštas.
PRO 10:9 Kas nekaltai vaikščioja, saugiai vaikščioja, bet kas iškraipo savo kelius, bus išaiškintas.
PRO 10:17 Kas paiso pataisantį ugdymą [yra] takas į gyvenimą, bet kas atmeta pabarimą, tas klaidina.
PRO 10:19 Kur daug žodžių, ten netrūksta nuodėmių, bet kas pažaboja savo lūpas, [yra] išmintingas.
PRO 10:20 Teisiojo liežuvis [yra kaip] rinktinis sidabras, [o] nedorėlio nuovoka [yra] mažavertė.
PRO 10:21 Teisiojo lūpos maitina daugelį, bet kvailieji miršta dėl nuovokos stokos.
PRO 10:22 Praturtina štai kas – VIEŠPATIES palaiminimas, ir jis prie to neprideda sielvarto.
PRO 10:27 VIEŠPATIES baimė prideda dienų, bet nedorėlių metai bus sutrumpinti.
PRO 10:28 Teisiojo neabejotina viltis [teikia] džiaugsmą, o nedorėlio lūkestis žūva.
PRO 10:31 Teisiojo burna užaugina išminties, bet iškreiptas liežuvis bus išpjautas.
PRO 10:32 Teisiojo lūpos žino, kas yra priimtina, bet nedorėlių burna [kalba] daugybę suktybių.
PRO 11:1 Apgaulingos svarstyklės – bjaurastis VIEŠPAČIUI, bet tikslus svarstis jam patinka.
PRO 11:2 Atėjus išdidumui, ateina ir gėda, bet su nuolankiaisiais [yra] išmintis.
PRO 11:14 Kai nėra išmintingo kreipimo, tauta žlunga, bet saugumas ten, kur daug patarėjų.
PRO 11:18 Nedorėlis daro apgaulingą darbą, bet kas sėja teisumą, tam [bus] užtikrintas užmokestis.
PRO 11:21 Ranka į ranką blogas žmogus neliks nenubaustas, bet teisųjų sėkla bus išvaduota.
PRO 11:24 Vienas plačiai išskirsto, bet vis dėlto turtėja, o kitas pasilaiko tai, ką turėtų atiduoti, bet tik nuskursta.
PRO 11:25 Dosni siela bus praturtintas, ir kas pagirdo, pats bus pagirdytas.
PRO 11:29 Kas vargina savo šeimyną, tas paveldės vėją, ir [toks] kvailys [tampa] išmintingos širdies žmogaus tarnu.
PRO 11:30 Teisiojo vaisius [yra] gyvybės medis, ir kas laimi sielų, [yra] išmintingas.
PRO 12:1 Kas myli drausminantį pamokymą, myli pažinimą, bet kas nekenčia pabarimo, [yra] bukaprotis.
PRO 12:2 Geras [žmogus] įgyja VIEŠPATIES palankumą, bet jis pasmerks žmogų, kuris sumano nedorus planus.
PRO 12:3 Žmogus nebus įtvirtintas nedorybe, bet teisiųjų šaknis nebus pajudintas.
PRO 12:4 Šauni moteris [yra] savo vyro vainikas, bet ta, kuri užtraukia gėdą, [yra] kaip puvinys jo kauluose.
PRO 12:7 Nedorėliai yra parbloškiami ir [jų] nebėra, bet teisiųjų namai stovės.
PRO 12:10 Teisusis rūpinasi savo gyvulio gyvybe, bet nedorėlio gailestingiausi jausmai [yra] žiaurūs.
PRO 12:12 Nedorėlis geidžia blogųjų tinklą, bet teisiajam šaknis duota.
PRO 12:15 Kvailio akims jo kelias atrodo teisingas, bet kas klauso patarimo yra išmintingas.
PRO 12:16 Kvailio rūstybė tuoj pat žinoma, bet sumanus [žmogus] nuslepia nepagarbą.
PRO 12:19 Tiesą kalbančios lūpos išsilaikys amžinai, bet meluojantis liežuvis tik akimirksnį.
PRO 12:20 Apgaulė [yra] širdyje tų, kurie sumano pikta, bet taikingai patariantiems [yra] džiaugsmas.
PRO 12:22 Meluojančios lūpos [yra] bjaurastis VIEŠPAČIUI, bet kurie elgiasi pagal teisybę, tie jam patinka.
PRO 12:25 Nerimas žmogaus širdyje ją smukdo, bet geras žodis ją pradžiugina.
PRO 12:28 Gyvybė [yra] teisumo kelyje, juk [to] tako kryptimi nėra mirties.
PRO 13:1 Išmintingas sūnus [klauso] savo tėvo drausminančio pamokymo, bet šaipūnas neklauso barimo.
PRO 13:2 Iš [savo] burnos vaisiaus žmogus valgys tai, kas gera, bet klastūnų siela [valgys] smurtą.
PRO 13:3 Kas sulaiko savo burną, [tas] apsaugo savo gyvybę, bet kas plačiai atveria savo lūpas, tam [bus] pražūtis.
PRO 13:9 Teisiųjų šviesa džiūgauja, bet nedorėlių žibintas bus užgęsintas.
PRO 13:10 Tik per išdidumą kyla ginčas, bet išmintis [yra] su tais, kurie priima [gerą] patarimą.
PRO 13:12 Atidėta viltis susargdina širdį, o įgyvendintas troškimas [yra] gyvybės medis.
PRO 13:14 Išmintingojo įstatymas – gyvybės šaltinis, kad pavyktų išvengti mirties žabangų.
PRO 13:20 Kas vaikščioja su išmintingais, bus išmintingas, bet kas draugauja su kvailais, sužlugs.
PRO 13:24 Kas gailisi savo rykštelės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, drausmina jį anksti.
PRO 13:25 Teisusis valgo iki savo sielos soties, bet nedorėlių pilvas stokos.
PRO 14:1 Kiekviena išmintinga moteris statydina savo namus, bet kvaila nugriauna juos savo rankomis.
PRO 14:2 Kas vaikščioja besilaikydamas savo tiesumo, bijo VIEŠPATIES, bet kas eina savo suktais keliais, jį niekina.
PRO 14:3 Kvailojo burnoje – išdidumo lazda, bet išmintingųjų lūpos juos apsaugos.
PRO 14:4 Kur nėra jaučių, [ten] švarios ėdžios, bet gausus prieaugis [gaunamas] jaučio jėga.
PRO 14:10 Širdis pažįsta savo pačios kartumą, ir pašalietis nesidalins jos džiaugsmu.
PRO 14:11 Nedorėlių namai bus sunaikinti, bet dorųjų padangtė klestės.
PRO 14:12 Būna kelias, kuris atrodo teisingas žmogui, bet jo galas – mirties keliai.
PRO 14:15 Doroviškai naivus [žmogus] tiki visokiais dalykais, kas tik pasakyta, bet sumanus [žmogus] apsvarsto savo žingsnius.
PRO 14:17 Kas greitai supyksta, kvailai elgiasi, o žmogus, kuris sumano nedorus planus, yra nekenčiamas.
PRO 14:19 Blogieji nusilenkia prieš geruosius, ir nedorėliai – prie teisiųjų vartų.
PRO 14:26 Stiprų užtikrintumą [turi tas, kuris] bijo VIEŠPATIES, ir savo vaikams jis bus prieglauda.
PRO 14:27 VIEŠPATIES baimė [yra] gyvenimo šaltinis mirties pinklėms išvengti.
PRO 14:29 [Kas] lėtas pykti, [tas turi] daug supratimo, bet staigios dvasios [žmogus] išaukština kvailumą.
PRO 14:31 Kas skriaudžia vargšą, niekina jo Kūrėją, bet jį gerbia tas, kuris pasigaili stokojančio.
PRO 14:32 Nedorėlis parbloškiamas dėl jo paties blogadarystės, bet teisusis turi prieglaudą [net] savo mirties metu.
PRO 15:1 Švelnus atsakymas nukreipia rūstybę, bet šiurkštūs žodžiai sukelia pyktį.
PRO 15:2 Išmintingųjų liežuvis gerai pritaiko pažinimą, bet kvailųjų burna plūsta kvailumu.
PRO 15:3 VIEŠPATIES akys [yra] visur, stebinčios blogus ir gerus.
PRO 15:4 Gydantis liežuvis [yra] gyvybės medis, bet jo suktumas [yra] dvasios sutraiškymas.
PRO 15:8 Nedorėlio auka VIEŠPAČIUI [yra] bjaurastis, bet dorųjų malda jam [yra] pasigėrėjimas.
PRO 15:13 Džiugi širdis linksmina veidą, bet širdies sielvartu dvasia palaužiama.
PRO 15:16 Geriau mažai su VIEŠPATIES baime, negu didelis lobis ir su juo nerimas.
PRO 15:17 Geriau daržovių porcija, kur yra meilė, negu nupenėtas jautis ir su juo neapykanta.
PRO 15:20 Išmintingas sūnus džiugina tėvą, bet kvailas žmogus niekina savo motiną.
PRO 15:21 Kvailybė [yra] džiaugsmas stokojančiajam sveiko mąstymo, bet supratingas žmogus vaikščioja tiesiai.
PRO 15:23 Žmogus džiaugiasi savo burnos [deramu] atsakymu, ir koks geras žodis, pasakytas tinkamu laiku!
PRO 15:24 Gyvenimo takas [eina] aukštyn išmintingajam, kad jis išvengtų pragaro žemai.
PRO 15:26 Blogo žmogaus kėslai – bjaurastis VIEŠPAČIUI, bet tyrųjų [žodžiai] – malonūs žodžiai.
PRO 15:28 Teisiojo širdis apmąsto, kaip atsakyti, bet nedorėlio burna išlieja blogybes.
PRO 15:29 VIEŠPATS toli nuo nedorėlių, bet teisiųjų maldą jis išklauso.
PRO 16:1 Žmogui [priklauso] širdies sudėlioti sumanymai, bet liežuvio atsakymas [yra] iš VIEŠPATIES.
PRO 16:2 Visi žmogaus keliai [yra] švarūs jo paties akyse, bet VIEŠPATS pasveria dvasias.
PRO 16:3 Pavesk savo darbus VIEŠPAČIUI, tai tavo sumanymai bus sutvirtinti.
PRO 16:4 VIEŠPATS viską padarė savo tikslui ir net nedorėlį tam tikrai kančios dienai.
PRO 16:5 Kiekvienas, [kuris] išdidus širdyje [yra] pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI; ranka į ranką jis neliks nenubaustas.
PRO 16:6 Kaltė apvaloma [dėl] gailestingumo ir tiesos, ir [žmonės] pasitraukia nuo blogio [dėl] VIEŠPATIES baimės.
PRO 16:7 Kai žmogaus keliai patinka VIEŠPAČIUI, jis sutaiko su juo net jo priešus.
PRO 16:8 Geriau mažai su teisumu, negu didelės pajamos be teisingumo.
PRO 16:9 Žmogaus širdis sumano jo kelią, bet nukreipia jo žingsnius VIEŠPATS.
PRO 16:10 Dieviškas nuosprendis [yra] Karaliaus lūpose; jo burna nenusižengia teisme.
PRO 16:11 Teisingos svartis ir svarstyklės [yra] VIEŠPATIES; visi maišelio svarsčiai – jo darbas.
PRO 16:17 Dorųjų vieškelis – pasitraukti nuo blogio; kas sergi savo kelią, [tas] išsaugo savo sielą.
PRO 16:18 Pirm žlugimo [eina] išdidumas, ir pirm suklupimo – išpuikusi dvasia.
PRO 16:19 Geriau [būti] nusižeminusia dvasia su nuolankiaisiais, negu dalytis grobiu su išdidžiaisiais.
PRO 16:20 Kas išmintingai reikalą tvarko, tas randa gera, ir kas pasitiki VIEŠPAČIU, tas laimingas!
PRO 16:23 Išmintingojo širdis daro jo burną sumaningą ir jo lūpoms prideda tai, kas skatina susivokmą.
PRO 16:25 Būna kelias, kuris atrodo teisingas žmogui, bet jo galas – mirties keliai.
PRO 16:32 Kas lėtas pykti [yra] geresnis už karžygį ir kas suvaldo savo dvasią – už tą, kuris nukariauja miestą.
PRO 17:1 Geriau sausas kąsnelis ir su juo ramybė, negu namai, pilni aukų mėsos, su vaidais.
PRO 17:2 Išmintingas tarnas valdys gėdą darantį sūnų ir tarp brolių dalysis veldiniu.
PRO 17:3 Lydyklė – sidabrui, lydkrosnė – auksui, o širdžių tyrėjas – VIEŠPATS.
PRO 17:6 Senųjų vainikas – vaikų vaikai, o vaikų šlovė – jų tėvai.
PRO 17:9 Kas pridengia nusižengimą, siekia meilės, bet kas kartoja reikalą, išskiria draugus.
PRO 17:10 Išmintingajam didesnį įspūdį padaro pabarimas negu kvailiui šimtas kirčių.
PRO 17:15 Kas išteisina nedorėlį ir kas nuteisia teisųjį, tie abu yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI.
PRO 17:17 Draugas visada myli, ir brolis gimsta bėdos atvejui.
PRO 17:18 Sveiko mąstymo stokojantis žmogus paspaudžia ranką prisiimdamas [kito] atsakomybę ir laiduoja savo pažįstamo akivaizdoje.
PRO 17:21 [Kas] pagimdo kvailį, [tas sukelia] sau sielvartą, ir paikšo tėvas neturi džiaugsmo.
PRO 17:22 Linksma širdis daro gera [kaip] vaistai, bet prislėgta dvasia džiovina kaulus.
PRO 17:25 Kvailas sūnus – sielvartas tėvui ir kartybė tai, kuri jį pagimdė.
PRO 17:28 Net kvailys, kai jis tyli, laikomas išmintingu; kas sučiaupia lūpas [laikomas] supratingu žmogumi.
PRO 18:1 Per geismą uždaras žmogus išsiveržia ant visos saugios išminties.
PRO 18:8 Liežuvautojo žodžiai [yra] kaip lengviai suryjami [skanėstai], ir jie pasiekia žmogaus asmenybės gelmes.
PRO 18:10 VIEŠPATIES vardas – tvirtas bokštas; teisusis bėga į jį ir yra saugus.
PRO 18:12 Prieš žlugimą žmogaus širdis [yra] išdidi, ir prieš garbę [eina] nusižeminimas.
PRO 18:13 Kas, dar neišklausęs, atsako, tam tai [yra] kvailybė ir gėda.
PRO 18:21 Mirtis ir gyvenimas [yra] liežuvio galioje, ir kurie jį mėgsta, [tie] valgys jo vaisius.
PRO 18:22 Kas randa žmoną, randa gera ir įgyja VIEŠPATIES palankumą.
PRO 18:24 Žmogus, turintis draugų, turi būti draugiškas, ir yra mylintis draugas, kuris labiau prisirišęs negu brolis.
PRO 19:3 Paties žmogaus kvailumas iškreipia jo kelią ir jo širdis niršta ant VIEŠPATIES.
PRO 19:5 Melagingas liudytojas neliks nenubaustas, ir kas kalba melus, neišsigelbės.
PRO 19:8 Kas įgyja sveiko mąstymo, tas myli savo sielą; kas laikosi supratimo, tas ras gera.
PRO 19:9 Melagingas liudytojas neliks nenubaustas, ir kas kalba melus, pražus.
PRO 19:11 Žmogaus nuovokumas daro jį lėtą pykti, ir jam šlovė – atleisti nusižengimą.
PRO 19:14 Namai ir turtas – paveldas iš tėvų, o išmintinga žmona – nuo VIEŠPATIES.
PRO 19:18 Drausmink sūnų, nes yra vilties, ir dėl jam [gręsiančios] žūties, [nuo drausminimo] nesusilaikyk.
PRO 19:21 Daug sumanymų žmogaus širdyje, bet VIEŠPATIES nutarimas bus įvykdytas.
PRO 19:23 VIEŠPATIES baimė veda į gyvenimą, ir [kas bijo VIEŠPATIES] liks patenkintas; blogis jo neaplankys.
PRO 19:26 Kas užpuola tėvą, kas išveja motiną, [tai] sūnus, kuris daro gėdą ir užtraukia negarbę.
PRO 19:27 Mano sūnau, liaukis klausyti pataisančio ugdymo, [ir po to] nuklysti nuo pažinimo žodžių.
PRO 20:1 Vynas [yra] išjuokėjas, stiprus gėrimas [yra] triukšmingas siautėjas; ir kiekvienas, kuris juo apsigauna, yra neišmintingas.
PRO 20:2 Karaliaus [sukelta] baimė [yra] kaip liūto riaumojimas; kas jį supykdo, nusideda prieš savo gyvybę.
PRO 20:3 [Tai yra] garbė žmogui vengti vaido, bet kiekvienas kvailys ginčijasi.
PRO 20:6 Dauguma žmonių skelbia savo pačių gerumą, bet kas gali rasti patikimą žmogų?!
PRO 20:7 Teisusis vaikšto savo vientisumo dorybėje; po jo [yra] labai palaiminti jo vaikai.
PRO 20:17 Žmogui gardi apgavystės duona, bet vėliau jo burna taps pilna žvyro.
PRO 20:20 Kas keikia savo tėvą ar savo motiną, to žibintas bus užgesintas juodžiausioje tamsoje.
PRO 20:22 Nesakyk: „Atlyginsiu blogu [už bloga].“ Lauk VIEŠPATIES, ir jis tave išgelbės.
PRO 20:27 Žmogaus dvasia [yra] VIEŠPATIES žibintas, tiriantis žmogaus asmenybės gelmes.
PRO 20:30 Sumušimo randai nuvalo nuo blogio, ir kirčiai [nuvalo] žmogaus asmenybės gelmes.
PRO 21:1 Karaliaus širdis – tai vandens upeliai VIEŠPATIES rankoje: jis nukreipia ją, kur tik nori.
PRO 21:2 Kiekvienas žmogaus kelias [yra] teisingas jo paties akyse, bet VIEŠPATS pasveria širdis.
PRO 21:15 Teisingumo vykdymas – teisiojo džiaugsmas, bet blogadarių žlugimas.
PRO 21:20 Išmintingo žmogaus buveinėje [yra] branginamo lobio ir aliejaus, bet kvailas žmogus tai išeikvoja.
PRO 21:23 Kas sulaiko savo burną ir savo liežuvį, apsaugo savo sielą nuo bėdų.
PRO 21:24 Kas pasinaudoja išdidžia rūstybe, to vardas – išdidus ir išpuikęs išjuokėjas.
PRO 21:25 Tinginio troškimas jį nužudo, nes jo rankos atsisako dirbti.
PRO 21:26 Jis godžiai geidžia visą dieną, bet teisusis duoda ir nešykšti.
PRO 21:29 Nedorėlis rodo kietą veidą, bet doras žmogus nustato savo keliui tvirtą pagrindą.
PRO 21:30 Jokia išmintis, joks supratimas ir joks patarimas negali atsispirti VIEŠPAČIUI.
PRO 22:1 Geriau pasirinkti [gerą] vardą negu didelius turtus [ir] gerą vertinimą negu sidabrą ir auksą.
PRO 22:2 Turtingas ir beturtis susitinka: jų visų Kūrėjas [yra] VIEŠPATS.
PRO 22:3 Sumanus [žmogus] mato pavojų ir pasislepia, bet doroviškai naivūs [žmonės] eina toliau ir turi sulaukti bausmės.
PRO 22:4 Nusižeminimo, [tai yra] VIEŠPATIES baimės, pasekmė – turtai, garbė ir gyvenimas.
PRO 22:5 Erškėčiai [ir] žabangos [yra] sukto žmogaus kelyje; kas saugo savo sielą, bus toli nuo jų.
PRO 22:6 Įgudink vaiką pagal jam įsakytą kelią, ir pasenęs jis nenukryps nuo jo.
PRO 22:7 Turtingasis viešpatauja beturčiui, ir skolininkas [yra] skolintojo vergas.
PRO 22:8 Kas sėja neteisybę, pjaus tuštybę, ir jo rūstybės lazda nueis niekais.
PRO 22:15 Kvailystė [yra] įrišusi vaiko širdyje; drausmės rykštelė ją atitolins nuo jo.
PRO 22:20 Ar neparašiau tau puikių dalykų su sumaningumu ir pažinimu,
PRO 22:21 kad tau duočiau pažinti tiesos žodžių tikrovę, kad galėtum atsakyti tiesos žodžiais tiems, kurie tave siunčia?
PRO 22:24 Nesibičiulauk su pikčiurna ir nesusieik su karštakošiu,
PRO 22:25 kad neišmoktum jo kelių ir nepaspęstum žabangų savo sielai.
PRO 22:26 Nebūk [vienu] iš tų, kurie paspaudžia ranką prisiimdami [kito] atsakomybę, [vienu] iš tų, kurie laiduoja už skolas.
PRO 22:29 Matai žmogų, stropiai atliekantį darbą? Jis stos [į darbą] karalių akivaizdoje, jis nestos [į darbą] nežinomųjų akivaizdoje.
PRO 23:4 Nesivargink siekdamas praturtėti – atsisakyk savo išmanymo.
PRO 23:7 nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra; „Valgyk ir gerk!“ – jis sako tau, bet jo širdis nėra su tavimi.
PRO 23:13 Nesulaikyk nuo vaiko pataisančio auklėjimo, nes [jeigu] jį suduosi rykštele, jis nemirs.
PRO 23:14 Tu turi jį suduoti rykštele, ir [taip] išgelbėsi jo sielą nuo pragaro.
PRO 23:15 Mano sūnau, jeigu tavo širdis bus išmintinga, džiaugsis mano širdis, būtent aš [džiaugsiuosi].
PRO 23:17 Tegul tavo širdis nepavydi nusidėjėliams, bet [išlik] bijantis VIEŠPATIES visuomet;
PRO 23:18 nes galas tikrai yra, ir tavo lūkestis nebus pribaigtas.
PRO 23:19 Klausyk, mano sūnau, ir būk išmintingas ir kelyje nustatyk kryptį savo širdžiai.
PRO 23:20 Nebūk su mėgstančiais išgerti vyno, su mėsos rajūnais,
PRO 23:21 nes girtuoklis ir rajūnas nuskurs, ir mieguistumas aprengs [žmogų] skarmalais.
PRO 23:22 Klausyk savo tėvo, kuris tave pagimdė, ir nepaniekink savo motinos, kai ji pasenusi.
PRO 23:23 Pirk tiesą ir [jos] neparduok; [taip pat] išmintį, drausmę ir supratimą.
PRO 23:24 Teisiojo tėvas didžiai džiūgaus, ir tas, kuris pagimdo išmintingą [vaiką], juo džiaugsis.
PRO 23:25 Tavo tėvas ir tavo motina bus laimingi, ir tedžiūgauja ta, kuri tave pagimdė.
PRO 23:26 Mano sūnau, duok man savo širdį, ir tegul tavo akys stebi mano kelius.
PRO 23:27 Nes paleistuvė yra gili duobė, ir svetima moteris – ankštas šulinys.
PRO 23:28 Be to, ji kaip plėšikas tykoja grobio ir daugina neištikimuosius tarp žmonių.
PRO 23:29 Kam [būna] vargas? Kam liūdesys? Kam vaidai? Kam bambėjimas? Kam [būna] žaizdų be priežasties? Kam paraudusios akys?
PRO 23:30 Tiems, kurie ilgai užtrunka prie vyno, kurie vis eina ragauti maišyto vyno.
PRO 23:31 Nežiūrėk į vyną, kai jis raudonas, kai jis parodo savo išvaizdą taurėje; jis švelniai sruvena [gerkle žemyn].
PRO 23:32 Galų gale jis kerta kaip gyvatė ir įgelia kaip angis.
PRO 23:33 Tavo akys žiūrės į svetimas moteris, ir tavo širdis ištars iškrypusius dalykus.
PRO 23:34 Ir tu būsi kaip gulintis jūros viduryje ir kaip gulintis laivo stiebo viršūnėje.
PRO 23:35 „Mane smogė, – sakysi, – [bet] man neskaudėjo; mane mušė, [bet] nejaučiau! Kada prabusiu? Vėl jo ieškosiu.“
PRO 24:1 Blogiems žmonėms nepavydėk ir su jais būti negeisk,
PRO 24:2 nes jų širdis apmąsto, [kaip] smurtą [vartoti], ir jų lūpos aptaria, [kaip] žalą [padaryti].
PRO 24:3 Namai statomi išmintimi ir sutvirtinami supratimu,
PRO 24:8 Kas sumano daryti blogį, tas bus pramintas pinklininku.
PRO 24:9 Sumanyti kvailystę [yra] nuodėmė; ir išjuokėjas – pasibjaurėjimas žmonėms.
PRO 24:11 O, kad išvaduotum tuos, kurie vedami į mirtį ir sulaikytum tuos, kurie slysta į skerdimą!
PRO 24:12 Jeigu sakai: „Mes juk šito nežinojome!“ – [tai] argi tas, kuris pasveria širdis, nesusigaudo? Argi tas, kuris saugo tavo sielą, nežino? Ir argi jis neatlygins [kiekvienam] žmogui pagal jo darbus?
PRO 24:16 nes teisusis septynis kartus pargriūna ir vėl atsikelia, bet nedorėliai [galutinai] suklups nelaimėje.
PRO 24:19 Nesierzink dėl blogadarių, nepavydėk nedorėliams,
PRO 24:20 nes blogajam nebus [geros] baigties, nedorėlio žibintas bus užgesintas.
PRO 24:21 Mano sūnau, bijok VIEŠPATIES ir karaliaus; nesusidėk su linkusiais pakeisti,
PRO 24:24 Kas nedorėliui sako: „Tu teisus“, – tą žmonės prakeiks, ant jo tautos pyks;
PRO 24:25 bet tiems, kurie [tokį] sudraus, bus mielas [atsiliepimas], ir jiems ateis gerovės palaima.
PRO 24:27 Paruošk savo darbą po atvira dangumi ir jį padaryk tinkamą sau laukuose, o paskui įkurk sau šeimą.
PRO 24:33 [Dar] truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas susidėjęs padrybsoti, –
PRO 24:34 ir tavo skurdas ateis kaip žygiuotojas ir tavo nepriteklius kaip ginkluotas vyras.
PRO 25:1 Šitos irgi [yra] Saliamono patarlės, kuriuos perrašė Judo karaliaus Chezekijo vyrai.
PRO 25:11 [Kaip] aukso obuoliai sidabro puošmenose, [taip] tinkamai pasakytas žodis.
PRO 25:12 [Kaip] auksinis žiedas ir gryno aukso papuošalas, [taip] išmintingas pabarėjas paklusniai ausiai.
PRO 25:14 [Kaip] debesys ir vėjas be lietaus [yra] tas, kuris giriasi nebūta dovana.
PRO 25:19 Pasitikėjimas neištikimu žmogumi bėdos metu [yra kaip] sugedęs dantis ir raiša koja.
PRO 25:28 [Kaip] sugriautas miestas be sienų [yra] žmogus, kuris nesuvaldo savo dvasios.
PRO 26:1 Kaip sniegas vasarą ir kaip lietus pjūties metu, taip garbė netinka kvailiui.
PRO 26:22 Liežuvautojo žodžiai [yra] kaip lengviai suryjami [skanėstai], ir jie pasiekia žmogaus asmenybės gelmes.
PRO 26:28 Meluojantis liežuvis nekenčia [tų, kurie] nuo jo nukenčia, ir pataikaujanti burna sukelia baisią nelaimę.
PRO 27:1 Nesigirk rytojaus diena, nes nežinai, ką diena gali atnešti.
PRO 27:2 Tegul tave giria kitas, o ne tavo paties burna, kas nors kitas, o ne tavo paties lūpos.
PRO 27:3 Akmuo [yra] sunkus ir smėlis svarus, bet kvailio [sukeltas] apmaudas sunkesnis už abu.
PRO 27:6 Mylinčio draugo daromos žaizdos [yra] ištikimos, bet priešo bučiniai klastingi.
PRO 27:9 [Kaip] tepalas ir kvepalai džiugina širdį, taip [džiugina] žmogaus draugo mielumas, [pareikštas] širdingu patarimu.
PRO 27:11 Mano sūnau, būk išmintingas ir pradžiugink mano širdį, kad galėčiau atsakyti tam, kuris man priekaištauja.
PRO 27:12 Sumanus [žmogus] mato pavojų ir pasislepia, bet doroviškai naivūs [žmonės] eina toliau ir turi sulaukti bausmės.
PRO 27:17 Geležis geležį galanda; taip žmogus „galanda“ savo draugo veido išraišką.
PRO 27:19 Kaip vandenyje veidas [atspindi] veidą, taip žmogaus širdis [atspindi] žmogų.
PRO 27:21 Lydyklė – sidabrui, lydkrosnė – auksui, o jam sakytas pagyrimas – žmogui.
PRO 28:1 Nedorėliai bėga niekam nesivejant, bet teisieji yra drąsūs kaip liūtas.
PRO 28:4 Kurie palieka įstatymą, giria nedorėlius, bet kurie laikosi įstatymo, priešinasi jiems.
PRO 28:5 Blogi žmonės nesupranta, ką reiškia teisingumas, bet tie, kurie ieško VIEŠPATIES, viską supranta.
PRO 28:9 Kas nukreipia savo ausį, kad nesiklausytų įstatymo, net jo malda [yra] bjaurastis.
PRO 28:13 Kas slepia savo nuodėmes, tam nesiseka, bet kas [jas] išpažįsta ir palieka, tas susilaukia gailestingumo.
PRO 28:20 Ištikimas žmogus turės daug palaiminimų, bet kas skuba praturtėti, tas neliks nenubaustas.
PRO 28:24 Kas apiplėšia savo tėvą ar savo motiną ir sako: „Nėra nusižengimo!“, – tas yra niokotojo draugas.
PRO 28:25 Kas yra išdidžios širdies, sukelia vaidus; bet, kas pasitiki VIEŠPAČIU, bus praturtintas.
PRO 28:26 Kas pasitiki savo širdimi, yra kvailys, bet kas išmintingai elgiasi, tas bus išvaduotas.
PRO 29:1 Dažnai peikiamas žmogus, kuris užkietina [savo] sprandą, bus staiga nukirstas – ir neišgydomai.
PRO 29:2 Teisiesiems įsigalint, tauta džiaugiasi, bet nedorėliui valdant, tauta dejuoja.
PRO 29:3 Kas myli išmintį, džiugina savo tėvą, bet kas bičiulauja su paleistuvėmis, eikvoja [savo] turtą.
PRO 29:4 Karalius teisingumu įtvirtina šalį, bet kas ima kyšius, ją sugriauna.
PRO 29:5 Žmogus, kuris pataikauja savo artimui, ištiesia tinklą jo kojoms.
PRO 29:15 Rykštelė ir pabarimas teikia išminties, bet vaikas, paliktas [sau], daro gėdą savo motinai.
PRO 29:18 Kur nėra [Dievo duoto] apreiškimo, tauta sulaukėja, bet kas laikosi įstatymo, tas palaimintas.
PRO 29:21 Kas lepina savo tarną nuo mažens, tam jis galiausiai taps sūnumi.
PRO 29:22 Piktas žmogus sukelia nesantaiką ir karštakošis [pridaro] daug nusižengimų.
PRO 29:23 Žmogaus išdidumas jį nužemins, bet kas nuolankios dvasios, palaikys pagarbą.
PRO 29:25 Žmonių baimė spendžia žabangus, bet kas pasitiki VIEŠPAČIU, bus saugus.
PRO 30:1 Agūro, Jakės sūnaus žodžiai, pranašiškas pranešimas, [šio] žmogaus pasakymas Itieliui, [būtent] Itieliui ir Ukalui:
PRO 30:5 Kiekvienas Dievo žodis [yra] grynas; jis [yra] skydas tiems, kurie juo pasitiki.
PRO 30:6 Nieko nepridėk prie jo žodžių, kad jis tavęs nesubartų ir nebūtum įrodytas esant melagis.
PRO 30:8 atitolink nuo manęs tuštybę ir melagystę; neduok man nei skurdo, nei turtingumo, mane aprūpink man reikalingu maistu,
PRO 30:11 [Yra] karta, kuri keikia savo tėvą ir nelaimina savo motinos.
PRO 30:12 Yra karta, [kuri] tyra savo akyse, bet kurios purvas nenuplautas.
PRO 30:17 Akis, kuri tyčiojasi iš tėvo ir niekina paklusnumą motinai, bus slėnio varnų iškapota ir jaunų erelių sulesta.
PRO 31:1 Karaliaus Lemuelio žodžiai, pranašiškas pranešimas, kurio jo motina pamokė jį:
PRO 31:2 Ką, mano sūnau? Ir ką, mano įsčių sūnau? Ir ką, mano įžadų sūnau?
PRO 31:3 Neatiduok savo šaunumo moterims, nė savo kelių tam [dalykui], kuris sunaikina karalius.
PRO 31:4 Ne karaliams, o Lemueli, ne karaliams gerti vyną, nė valdovams stiprų gėrimą.
PRO 31:5 Priešingu atveju, toksai gers ir pamirš tai, kas buvo įsakyta, ir iškraipys teisingumą prispaustųjų atžvilgiu.
PRO 31:6 Duokite stipraus gėrimo bepražūstančiam ir vyno tiems, kurie patys karčiai [merdi].
PRO 31:7 Toksai tegul geria ir pamiršta savo skurdą ir savo vargo tenebeatsimena.
PRO 31:8 Atverk savo burną už tą, kuris pats už save negali kalbėti, tai yra už teises visų negalinčių apsiginti.
PRO 31:9 Atverk savo burną, teisk teisingai ir gink varguolių bei vargšų teises.
PRO 31:10 Kas gali rasti šaunią moterį? Juk jos vertė daug didesnė už brangakmenius.
PRO 31:11 Jos vyro širdis visiškai pasitiki ja, ir jam neprireiks grobio.
PRO 31:12 Ji darys jam gera, o ne bloga, per visas savo gyvenimo dienas.
PRO 31:13 Ji ieško vilnos bei linų ir mielai darbuojasi savo rankomis.
PRO 31:14 Ji yra kaip pirklių laivai: iš toli ji pargabena savo maistą.
PRO 31:15 Ji ir keliasi, kai dar naktis, ir duoda maisto savo šeimynai bei dalį savo tarnaitėms.
PRO 31:16 Ji apsvarsto lauką ir jį nuperka; savo rankų atlygiu ji įveisia vynuogyną.
PRO 31:17 Ji sujuosia savo strėnas stiprybe ir sustiprina savo rankas.
PRO 31:18 Ji jaučia, kad jos pelnas geras; jos žibintas neužgęsta naktį.
PRO 31:19 Ji ištiesia savo rankas į verpstę, ir jos rankos laiko ratelį.
PRO 31:20 Savo delną ji atidaro varguoliams ir ištiesia savo rankas stokojantiems.
PRO 31:21 Ji nebijo sniego dėl savo šeimynos, nes visa jos šeimyna aprengta skaisčiai raudonais [drabužiais].
PRO 31:22 Ji pasigamina sau užtiesalų; jos apdaras – aukštos kokybės drobė ir purpuras.
PRO 31:23 Jos vyras yra žinomas vartuose, kai jis posėdžiauja su šalies vyresniaisiais.
PRO 31:24 Ji padaro ir parduoda ploną drobę, ir pristato juostų pirkliams.
PRO 31:25 Stiprybė ir kilnumas – jos apdaras, ir ji džiaugiasi ateitimi.
PRO 31:26 Ji atveria savo burną [vadovaudamasi] išmintimi, ir ant jos liežuvio – maloningumo įstatymas.
PRO 31:27 Ji gerai prižiūri savo šeimynos takus ir nevalgo tinginystės duonos.
PRO 31:28 Jos vaikai pakyla ir vadina ją palaiminta, jos vyras irgi giria ją:
PRO 31:29 „Daug dukterų elgėsi šauniai, bet tu viršiji jas visas!“
PRO 31:30 Žavumas apgaulingas, ir grožis tuščias; [bet] moteris, kuri bijo VIEŠPATIES, bus giriama.
PRO 31:31 Duokite jai jos rankų atlygį, ir jos darbai tegul giria ją vartuose.
ECC 1:1 Mokytojo, Dovydo sūnaus, karaliaus Jeruzalėje, žodžiai.
ECC 1:2 Tuštybių tuštybė! „sako Mokytojas. „Tuštybių tuštybė! Viskas tuštybė!
ECC 1:3 Kokia pasiliekanti nauda žmogui iš viso jo varginančio darbo, kuriuo jis nusivargina po saule?
ECC 1:4 Karta nueina ir karta ateina, bet žemė lieka per amžius.
ECC 1:5 Ir saulė teka, ir saulė leidžiasi bei skuba į savo vietą, [iš] kur ji pateka.
ECC 1:6 Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę, vis sukasi ir sukasi, ir grįžta vėjas pagal tą patį sukinį.
ECC 1:7 Visos upės teka į jūrą, tačiau jūra neprisipildo. Į vietą, iš kurios upės išteka, ten jos vėl suteka.
ECC 1:8 Visi dalykai vargina, žmogus nesugeba [to] išreikšti; akis žiūrėdama nepasisotina, ir ausis klausydama neprisipildo.
ECC 1:9 Kas buvo, tas bus, ir kas buvo daroma, tas bus daroma, ir po saule nieko nėra nauja.
ECC 1:10 Ar yra kas, apie kurį galima pasakyti: „Žiūrėk, tai šis tas nauja“? Tai [jau] buvo anksčiau per amžius, kurie buvo pirma mūsų.
ECC 1:11 Nebeatsimenama tų [dalykų], kurie anksčiau buvo, ir tų, kurie bus ateityje, neatsimins [tie], kurie bus po to.
ECC 1:12 Aš, Mokytojas, Jeruzalėje karaliavau Izraeliui.
ECC 1:13 Ir nukreipiau savo širdį ieškoti ir tyrinėti išmintimi viską, kas darosi po dangumi; šį nuožmų darbą Dievas davė Adomo sūnums, kad juo užsiimtų.
ECC 1:14 Mačiau visus darbus, kurie daromi po saule; ir štai viskas [yra] tuštybė ir dvasios varginimas.
ECC 1:15 Kas kreiva, to neįmanoma ištiesinti; ir ko trūksta, to neįmanoma suskaičiuoti.
ECC 1:16 Pats bendravau su savo širdimi, sakydamas: „Žiūrėk, tapau aš didžiu, įgijau daugiau išminties už visus, kurie pirma manęs buvo Jeruzalėje! Taip, mano širdis yra patyrusi daug išminties bei pažinimo“.
ECC 1:17 Taigi, nukreipiau savo širdį pažinti išmintį ir pažinimą, kvailybę ir paikyybę. Supratau, kad ir tai yra dvasios varginimas.
ECC 1:18 Nes kur yra daug išminties, [ten] yra daug sielvarto, ir kas didina [savo] pažinimą, tas didina [savo] skausmą.
ECC 2:1 Širdyje sau tariau: „Ateik jau, išbandysiu tave linksmybe, taigi džiaukis malonumais“. Bet va – tai irgi tuštybė!
ECC 2:2 Apie juoką sakiau: „Jis yra sukvailiojimas!“ Ir apie linksmybę: „Ką ji nuveikia?“
ECC 2:3 Tyrinėjau savo širdyje, [ką reikštų] vynu pritraukti savo kūną – tuo tarpu mano širdžiai [vis] vedant mane išmintimi – ir [ką reikštų] nusitverti kvailybę, kad suprasčiau, kas [yra] gera žmonių palikuonims, ką jie turėtų daryti po dangumi per [tą] savo gyvenimo dienų kiekį.
ECC 2:4 Pasidariau didelių darbų: stačiausi namų, veisiausi vynuogynų;
ECC 2:5 pasidariau sodų bei parkų ir juose pasodinau visokių vaisių medžių;
ECC 2:6 pasidariau vandens tvenkinių, kad iš jų laistyčiau augančių medžių mišką;
ECC 2:7 įsigijau tarnų bei tarnaičių ir turėjau savo namuose gimusiųjų tarnų. Taip pat turėjau daug gyvulių – didžiųjų galvijų ir mažųjų gyvulių – daugiau negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje.
ECC 2:8 Taip pat prisirinkau sidabro bei aukso ir karaliams bei provincijoms būdingo turto. Apsirūpinau giesmininkais bei giesmininkėmis ir tuo, kas žmonių palikuonių pamėgta, ir daugybe muzikinių instrumentų.
ECC 2:9 Taigi pasidariau didis ir viršijau visus buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, dar mano išmintis pasiliko su manimi.
ECC 2:10 Ir ko tik geidė mano akys, joms neatsakiau. Nesulaikiau savo širdies nuo jokio džiaugsmo. Juk mano širdis džiaugėsi iš viso mano triūso, tai tokia buvo mano dalis iš viso mano triūso.
ECC 2:11 Paskui atkreipiau savo žvilgsnį į visus darbus, kuriuos padarė mano rankos, ir į triūsą, kuriuo nusivarginau dirbdamas, ir štai viskas [buvo] tuštybė ir dvasios varginimas, ir nėra jokios pasiliekančios naudos po saule.
ECC 2:12 Ir atkreipiau savo žvilgsnį į išmintį, į kvailybę ir paikyybę; nes ką gali padaryti žmogus, kuris ateis po karaliaus? [Tik] tai, kas jau buvo daroma.
ECC 2:13 Tada aš pamačiau, kad išmintis tiek pralenkia kvailystę, kiek šviesa pralenkia tamsą.
ECC 2:14 Išmintingasis mato, kur eina, bet kvailys vaikšto tamsoje. Bet taip pat pastebėjau, kad vienodas įvykis atsitinka jiems visiems.
ECC 2:15 Tada širdyje sau tariau: „Kaip atsitinka kvailiui, taip ir man įvyks, būtent man; tad kodėl aš buvau pernelyg išmintingas?“ Tada širdyje sau tariau, kad tai irgi tuštybė.
ECC 2:16 Nes nėra nei išmintingojo, nei kvailojo išliekančio atminimo, nes ateities dienomis viskas jau bus užmiršta. Tad kaip miršta išmintingasis? Lygiai taip, kaip [miršta] kvailasis!
ECC 2:17 Tad nekenčiau gyvenimo, nes nuožmus man [pasidarė] darbas, kuris daromas po saule, nes viskas [yra] tuštybė ir dvasios varginimas.
ECC 2:18 Ir nekenčiau visų savo triūso vaisių, dėl kurių buvau triūsęs po saule, nes turiu tai palikti žmogui, kuris bus po manęs.
ECC 2:19 Ir kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailas? Tačiau jis valdys visus mano triūso vaisius, dėl kurių buvau triūsęs ir pritaikęs išmintį po saule. Tai irgi tuštybė!
ECC 2:20 Todėl nusigręžiau, kad nuvilčiau savo širdį dėl visų triūso vaisių, dėl kurių buvau triūsęs po saule.
ECC 2:21 Juk būna žmogus, kuris yra triūsęs išmintimi, pažinimu ir bešališkumu. Tačiau žmogui, kuris tuo nėra triūsęs, jis tai paliks jo daliai. Tai irgi tuštybė ir didelė blogybė!
ECC 2:22 Nes ką gi žmogus gauna iš viso savo triūso ir iš savo širdies varginimo, kuriuo jis triūsė po saule?
ECC 2:23 Nes visos jo dienos – sielvartai, ir jo darbas – širdgėla. Net naktį jo širdis neturi poilsio. Tai irgi tuštybė!
ECC 2:24 Nieko nėra geriau žmogui, kaip valgyti ir gerti ir duoti savo sielai matyti gera savo triūse. Aš ir tai mačiau, kad tai [yra] iš Dievo rankos.
ECC 2:25 Juk kas gali valgyti arba pajusti [tai] labiau už mane?
ECC 2:26 Nes žmogui, kuris [yra] geras jo akyse, [Dievas] duoda išminties, pažinimo ir džiaugsmo, bet nusidėjėliui jis duoda vargingą darbą – rinkti ir krauti, kad šis duotų tam, kuris geras Dievo akyse. [Nusidėjėliui] tai irgi tuštybė ir dvasios varginimas.
ECC 3:1 Viskam [yra] paskirtas metas, ir [paskirtas] laikas kiekvienam siekiui po dangumi:
ECC 3:2 laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas išrauti, kas pasodinta;
ECC 3:3 laikas žudyti ir laikas gydyti; laikas griauti ir laikas statyti;
ECC 3:4 laikas verkti ir laikas juoktis; laikas gedėti ir laikas šokinėti;
ECC 3:5 laikas mėtyti akmenis ir laikas surinkti akmenis; laikas apkabinti ir laikas vengti apkabinimo;
ECC 3:6 laikas ieškoti ir laikas laikyti praradusiu; laikas laikyti ir laikas išmesti;
ECC 3:7 laikas perplėšti ir laikas susiūti, laikas tylėti ir laikas kalbėti;
ECC 3:8 laikas mylėti ir laikas nekęsti; laikas karui ir laikas taikai.
ECC 3:9 Kokia gi pasiliekanti nauda dirbančiajam iš jo triūso?
ECC 3:10 Mačiau užduotį, kurią Dievas davė žmonių palikuonims, kad ja užsiimtų.
ECC 3:11 Jis padarė visus [dalykus] gražius kiekvieno [skirtam] laikui, jis taip pat įdėjo amžinybę į jų širdį taip, kad joks žmogus negali išsiaiškinti Dievo daromo darbo nuo pradžios iki galo.
ECC 3:12 Supratau, kad nieko geresnio jiems nėra, kaip tik [žmogui] džiaugtis ir daryti gera savo gyvenime.
ECC 3:14 Žinau, kad visa, ką daro Dievas, išliks amžinai: nieko negalima prie to pridėti, nieko negalima iš to atimti. Ir Dievas yra taip padaręs, kad jo bijotų.
ECC 3:20 Visi eina į vieną vietą, visi yra iš dulkių, ir visi į dulkes sugrįžta.
ECC 5:1 Elkis apdairiai, kai keli koją į Dievo namus, ir būk labiau pasiruošęs klausytis, negu atnašauti kvailių auką, nes jie nesusivokia, kad daro bloga.
ECC 5:2 Nebūk ūmus savo burna, ir neleisk savo širdžiai skubiai tarti žodžio Dievo akivaizdoje, nes Dievas [yra] danguje, o tu žemėje. Todėl tavo žodžių tebūna nedaug.
ECC 5:3 Juk sapnas atsiranda dėl daugybės vargingų darbų, ir kvailio [neapgalvotas] pasakymas dėl daugybės žodžių.
ECC 5:10 Kas myli pinigus, nepasisotins pinigais, nė mylintis turtingumą – pelnu; tai irgi tuštybė!
ECC 5:16 O tai irgi [yra] skaudi blogybė: kaip jis atėjo, lygiai taip nueis, tad kokia pasiliekanti nauda tam, kuris triūsė vėjais?
ECC 7:2 Geriau eiti į gedulo namus, negu eiti į pokylių namus, nes toks kiekvieno žmogaus galas, ir gyvas [žmogus tai] dėsis į širdį.
ECC 7:5 Geriau išgirsti išmintingojo pabarimą, negu klausytis kvailųjų dainos.
ECC 7:6 Nes kaip erškėčių spragsėjimas po puodu, taip kvailio kvatojimasis. O tai irgi tuštybė!
ECC 7:8 Geresnė reikalo pabaiga negu jo pradžia, kantri dvasia geresnė negu išpuikusi dvasia.
ECC 7:9 Savo dvasioje nebūk greitas pykti, nes pyktis glūdi kvailių užantyje.
ECC 7:13 Apsvarstyk Dievo darbą: kas gali ištiesinti, ką jis sukreivino?
ECC 7:16 Neperdėk, laikydamasis normos, ir nepasirodyk pernelyg išmintingas! Kodėl turėtum save pražudyti?
ECC 7:20 Nes nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris atlikinėja gera ir nuodėmės nedaro.
ECC 8:4 Kadangi karaliaus žodis turi galią, kas gali jam sakyti: „Kodėl taip darai?“
ECC 8:12 Nors nusidėjėlis šimtąkart atlikinėja bloga ir jo [dienos] prailgintos, vis dėlto aš žinau tikrai, kad bus gera Dievo bijantiems, kurie bijo jo akivaizdoje,
ECC 9:10 Visa, ką tik tavo ranka aptinka nuveikti, jėga savąja [tai] nuveik, nes nėra nei veikimo, nei planavimo, nei pažinimo, nei išmintingumo kape-šeole, į kurį tu eini.
ECC 10:1 Paleisk savo duoną ant vandenų paviršaus, nes tu ją rasi po daugelio dienų.
ECC 10:20 Nekeik karaliaus net mintyse, ir nekeik turtuolio savo miegamajame; nes padangių paukštis nuneš [tavo] balsą, ir sparnuotis išduos žodį.
ECC 11:6 Rytą sėk savo sėklą ir vakare neleisk ilsėtis savo rankai, nes nežinai ar šita, ar ana [sėja] pasiseks, ar abi bus vienodai geros.
ECC 11:9 Džiaukis, jaunuoli, savo jaunystėje, ir tegul tavo širdis tave džiugina tavo jaunumės dienomis, ir vaikščiok savo širdies keliais ir savo akių regėjimu. Bet žinok, kad dėl visų šitų [dalykų] Dievas pristatys tave į teismą.
ECC 11:10 Taigi, iš savo širdies pašalink sielvartą ir atitolink nuo savo kūno kančias, nes jaunatvė ir jaunystės aušra tėra tuštybė.
ECC 12:1 Atsimink savo Kūrėją savo jaunystės dienomis, kol dar neateina blogosios dienos ir neprisiartina metai, apie kuriuos sakysi: „Man jie nepatinka!“
ECC 12:7 Tada dulkės sugrįš į žemę, kaip buvo, o dvasia sugrįš pas Dievą, kuris ją davė.
ECC 12:8 Tuštybių tuštybė, – sako pamokslininkas, – visybė [yra] tuštybė.
ECC 12:13 Visa išklausius, reikalo išvada tokia: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai visa žmogaus [pareiga],
ECC 12:14 kadangi Dievas pristatys į teismą kiekvieną darbą, net kiekvieną paslėptą dalyką, ar jis [būtų] geras, ar blogas.
SOL 1:1 
SOL 2:4 Jis atvedė mane į pokylio namus, ir jo vėliava viršum manęs [buvo] meilė.
SOL 2:7 Prisaikdinu jus, o Jeruzalės dukterys, gazelėmis ar lauko elnėmis: nežadinkite ir nesukelkite meilės, iki ji [pati] panorės [prabusti]!
SOL 2:12 Gėlės pasirodė žemėje, atėjo [paukščių] čiulbėjimo metas, ir purplelio burkavimas girdimas mūsų šalyje.
SOL 2:15 Sugaukite mums lapes, [tas] laputes, kurios gadina vynuogynus, nes mūsų vynuogynai žydi.
ISA 1:1 
ISA 1:3 Jautis pažįsta savo savininką ir asilas savo valdovo ėdžias; [bet] Izraelis nepažįsta, mano tauta nesupranta.
ISA 1:9 Jei kareivijų VIEŠPATS nebūtų mums palikęs labai mažo likučio, mes būtume tapę kaip Sodoma ir būtume prilygę Gomorai.
ISA 1:18 „Malonėkite ateiti ir spręskime bylą, „sako VIEŠPATS. „Nors jūsų nuodėmės tamsiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors jos yra raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.“
ISA 2:5 O Jokūbo namai, ateikite ir vaikščiokime VIEŠPATIES šviesoje!
ISA 4:6 Ir bus pastogė kaip ūksmė dieną nuo kepinančios kaitros, / ir kaip prieglauda bei slėptuvė nuo audros ir lietaus.
ISA 5:27 tarp jų nebus nei pavargusio nei suklumpančio; nė vienas nesnaus nei miegos; nei jų strėnų juosta bus atsišta, nei jų apavo dirželis bus nutrauktas.
ISA 6:1 Tais metais, kai mirė karalius Uzijas, mačiau Viešpatį, sėdintį aukštame ir pakeltame soste, ir jo apdaro šleifas pripildė šventyklą.
ISA 6:2 Viršum jo stovėjo serafai; kiekvienas turėjo po šešis sparnus: dviem dengė savo veidą, dviem dengė savo kojas ir dviem skraidė.
ISA 6:3 Ir vienas šaukė kitam, sakydamas: „Šventas, šventas, šventas [yra] Kareivijų VIEŠPATS; visa žemė pilna jo šlovės!“
ISA 6:4 Ir nuo šaukiančiojo balso svyravo durų staktos, ir namai prisipildė dūmų.
ISA 6:5 Tada aš tariau: „Vargas man! Nes aš esu žuvęs, kadangi aš esu nešvarių lūpų žmogus ir gyvenu nešvarių lūpų tautos tarpe, nes mano akys matė Karalių, Kareivijų VIEŠPATĮ.“
ISA 6:9 Ir jis tarė: „Eik ir sakyk šitai tautai: ‚Klausyte klausykitės, tačiau nesupraskite, ir regėte regėkite, tačiau nesuvokite!‘
ISA 6:10 Nutukink šitos tautos širdį, jų ausis apsunkink ir jų akis užmerk, kad jie nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų savo širdimis ir neatsiverstų, ir nebūtų išgydyti!“
ISA 7:9 Samarija [tėra] Efraimo galva, o Remalijo sūnus [tėra] Samarijos galva. Jei netikėsite, tai neįsitvirtinsite.
ISA 7:14 Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė taps nėščia ir pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Imanuelis.
ISA 8:13 Galybių VIEŠPATĮ – jį laikykite šventu! Jis gi – jūsų baimė, ir jis – jūsų išgąstis!
ISA 8:17 O aš lauksiu VIEŠPATIES, kuris slepia savo veidą nuo Jokūbo namų, ir juo grįsiu savo viltis.
ISA 8:19 Ir kai jie jums tars: „Kreipkitės į turinčius namų dvasių ir į žynius, kurie čirškia ir murmena“, – argi kuri nors tauta neturėtų kreiptis į savo Dievą?! [Argi jie turėtų] gyvųjų labui [kreiptis] į mirusiuosius?!
ISA 8:20 [Kreipkitės] į įstatymą ir liudijimą: jeigu jie nekalba pagal šitą žodį, tai todėl, kad juose nėra šviesos.
ISA 9:2 Tauta, vaikščiojanti tamsoje, išvydo didžią šviesą; gyvenantiems mirties šešėlio krašte nušvito šviesa.
ISA 9:6 Nes kūdikis yra mums gimęs, sūnus yra mums duotas, ir valdžia bus ant jo peties, ir jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis.
ISA 9:7 [Jo] valdžios didėjimui ir taikai nebus galo Dovydo soste ir jo karalystėje, kad ją įkurtų ir palaikytų teisingumu ir teisumu nuo dabar ir per amžius. Kareivijų VIEŠPATIES uolus užsidegimas tai įvykdys.
ISA 10:5 „Vargas Asirijai, mano pykčio vėzdui! Lazda jų rankoje – [tai] mano įtūžis.
ISA 10:6 Aš pasiųsiu ją pas veidmainingą tautą ir prieš žmones, ant kurių turiu rūstauti; duosiu jai įsaką, kad prisigrobtų grobio ir prisiplėštų prisiplėšiamo turto ir kad juos sumindytų kaip gatvės purvą.
ISA 11:1 Ir iš Jesės kelmo išdygs Atauga, ir iš jo šaknų išaugs Atžala.
ISA 12:2 Štai Dievas [yra] mano išgelbėjimas! Aš pasitikėsiu ir nebijosiu, nes mano stiprybė ir [mano] giesmė [yra] VIEŠPATS JEHOVA, ir jis man tapo išgelbėjimu!
ISA 12:3 Taigi, jūs su džiaugsmu semsite vandens iš išgelbėjimo šaltinių.
ISA 12:5 Giedokite gyrių VIEŠPAČIUI, nes jis padarė didingų dalykų! Tebūna tai žinoma visoje žemėje.
ISA 12:6 Krykštauk ir džiaugsmingai užtrauk gaidą, Siono gyventoja, nes didis [yra] tarp jūsų [esantis] Izraelio Šventasis!
ISA 14:11 Nustumta žemyn į kapą tavo puikybė, tavo styginių instrumentų skambesys. Po tavimi lervos [yra] ištiestos [tarsi guolis], ir kirmėlės tave apkloja.
ISA 14:12 Kaip tu iškritai iš dangaus, o Liuciferi, aušros sūnau! Tu esi nukirstas žemėn, kuris nusilpninai tautas!
ISA 14:13 Nes tu sakei savo širdyje: „Aš pakilsiu į dangų, aš iškelsiu savo sostą viršum Dievo žvaigždžių, ir aš atsisėsiu ant susirinkimo kalno Šiaurės tolimiausiose vietose,
ISA 14:14 aš pakilsiu virš debesų aukštybių, aš prilygsiu Aukščiausiajam!
ISA 14:15 Tačiau tu būsi nustumtas į pragarą, į tolimiausias duobės vietas.
ISA 14:16 Tie, kurie tave matys, spoksos į tave [ir] apžiūrinės tave, [klausdami]: „Ar tai tas vyras, kuris sudrebino žemę, kuris sukrėtė karalystes,
ISA 14:17 kuris pasaulį padarė kaip dykumą ir sugriovė jo miestus, kuris savo belaisvių nepaleido namo?
ISA 17:7 Tą dieną žmogus atsižvelgs į savo Kūrėją, ir jo akys kryps į Izraelio Šventąjį.
ISA 17:8 Ir jis neatsižvelgs į aukurus, savo rankų darbą, ir nebežiūrės į tai, ką padarė jo pirštai, nei į dievukstulpius, nei į saulės atvaizdus.
ISA 25:1 O VIEŠPATIE, tu [esi] mano Dievas! Aš aukštinsiu tave, aš girsiu tavo vardą, nes tu padarei nuostabius [dalykus], seniai [sugalvotus] patikimus ir neabejojamus planus.
ISA 25:4 Nes tu buvai stiprybė bejėgiui, stiprybė stokojančiam jo varge, priebėga nuo audros, ūksmė nuo kaitros. Mat bauginančių galingųjų siautulys – kaip audra, [atsimušianti į] sieną.
ISA 25:8 Jis pergalėje praris mirtį ir Viešpats JEHOVA nušluostys ašaras nuo visų veidų ir savo tautos gėdą jis pašalins nuo visos žemės, nes VIEŠPATS [tai] pasakė.
ISA 25:9 Tądien [jie] sakys: „Štai mūsų Dievas, kurio laukėme, ir jis mus išgelbsti! Tai VIEŠPATS, kurio laukėme! Džiūgaukime ir linksminkimės dėl jo išgelbėjimo!
ISA 26:3 Tu išlaikysi tobuloje ramybėje [tą, kurio] mąstymas nesvyruoja [nuo tavęs], nes jis pasitiki tavimi.
ISA 26:4 Pasitikėkite VIEŠPAČIU per amžius, nes VIEŠPATYJE JEHOVOJE [yra] amžina uola.
ISA 26:8 Be to, mes laukėme tavęs, o VIEŠPATIE, tavo teismo nuosprendžių kelyje; siela žavisi tavo vardu ir tavo atminimu.
ISA 27:5 Arba jis tegul priima mano stiprybę – tesudaro taiką su manimi! Taiką tesudaro su manimi!
ISA 28:5 Tą dieną Kareivijų VIEŠPATS taps šlovingu vainiku bei puikia diadema savo tautos likučiui,
ISA 28:16 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: „Štai aš dedu Sione pamatui Akmenį, išbandytą Akmenį, brangų kertinį [Akmenį], tvirtą pamatą: kas tiki [juo], tas neskubės.
ISA 29:13 Todėl Viešpats tarė: „Kadangi ši tauta artinasi [prie manęs] savo burna ir savo lūpomis mane gerbia, bet savo širdį atitolino nuo manęs, ir jų baimę manęs tesudaro išmokyti žmonių įsakymai,
ISA 29:24 Klaidžiojantys dvasia susipras, murmantieji priims pamokymą.
ISA 30:18 Ir todėl VIEŠPATS lauks, kad jis būtų jums maloningas, ir todėl jis bus išaukštintas, kad jis jūsų pasigailėtų, nes VIEŠPATS [yra] teisingumo Dievas. Palaiminti visi, kurie jo laukia!
ISA 30:19 O Siono tauta, gyvenanti Jeruzalėje, tu daugiau nebeverksi! Tavo šauksmui skambant, jis tikrai bus maloningas tau; kai tik jis išgirs, tau atsilieps.
ISA 30:21 Ir kai nukrypsite į dešinę ar į kairę, tavo ausys girdės žodį, tau iš užnugario nurodantį: „Tas [yra] kelias; eikite juo.“
ISA 32:2 Ir žmogus bus lyg prieglobstis nuo vėjo ir lyg slėptuvė nuo audros, lyg vandens upeliai sausoje dykvietėje, kaip didžiulės uolos šešėlis saulės nudegintame krašte.
ISA 32:7 Ir niekšo priemonės blogos; jis sumano nedorų planų, kad pražudytų varguolius melagingais žodžiais, net kai vargšas kalba teisybę.
ISA 32:17 Teisumo poveikis bus taika, o teisumo padarinys – ramumas ir saugumas amžinai.
ISA 32:18 Tada mano tauta gyvens ramioje buveinėje, saugiuose namuose, atvangiose atilsio vietose,
ISA 33:5 VIEŠPATS yra išaukštintas, nes jis gyvena aukštybėse; Sioną pripildė teisingumo ir teisumo.
ISA 33:6 Jisai bus jūsų laikų patvarumas – išgelbėjimo pilnatvės, išminties ir pažinimo lobis. VIEŠPATIES baimė – jo turtas!
ISA 34:16 Suieškokite VIEŠPATIES knygoje ir skaitykite: nei vieno iš jų netrūks, nei vienas nepasiges savo patelės; nes tai įsakė mano burna, ir jo dvasia jas surinko.
ISA 35:4 Sakykite bailiaširdžiams: „Būkite stiprūs, nebijokite! Štai jūsų Dievas kerštaudamas ateis, atlygindamas Dievas ateis ir jus išgelbės.“
ISA 35:10 Ir VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš ir ateis į Sioną krykštaudami, ir amžina linksmybė [liks] jiems ant galvos. Jie įgis džiaugsmą ir linksmybę, sielvartas ir dejavimas bėgs šalin.
ISA 38:17 Štai, kad būtų ramybė, man buvo [skirta] didelė kartybė. Bet tu mylėjai mano sielą [išgelbėdamas] ją iš naikinimo duobės, nes tu visas mano nuodėmes nusviedei sau už nugaros.
ISA 38:20 VIEŠPATS [pasiruošęs] mane išgelbėti. Todėl grosime mano giesmes styginiais instrumentais per visas savo gyvenimo dienas prie VIEŠPATIES namų!
ISA 39:8 Tada Chezekijas atsakė Izaijui: „VIEŠPATIES žodis, kurį man pasakei, [yra] geras.“ Jis taip pat pasakė: „Mano dienomis bus taika ir stabilumas.“
ISA 40:1 „Guoskite, guoskite mano tautą! – sako jūsų Dievas. –
ISA 40:5 ir VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta, ir visa žmonija drauge [ją] išvys, nes VIEŠPATIES burna [tai] kalbėjo“.
ISA 40:6 Balsas tarė: „Šauk!“ Ir jis tarė: „Ką man šaukti?“ Kiekvienas kūnas [yra] žolė, ir visas jų grožis – kaip lauko gėlė.
ISA 40:7 Žolė sudžiūsta, gėlė nuvysta, nes VIEŠPATIES dvasia pučia į ją. Iš tikrųjų tauta [yra] žolė.
ISA 40:8 Žolė sudžiūsta, gėlė nuvysta, bet žodis nuo mūsų Dievo pasiliks per amžius.
ISA 40:11 Kaip ganytojas jis ganys savo kaimenę, savo ranka surinks avinėlius, nešios juos prie krūtinės, švelniai vedžios žindančias [avis].
ISA 40:22 [Tai] jis, kuris sėdi viršum žemės skritulio, ir jos gyventojai [atrodo] kaip žiogai, kuris ištiesia dangus kaip užuolaidą ir išskleidžia juos tarsi gyvenamą palapinę,
ISA 40:28 Ar tu nesi sužinojęs, ar tu nesi girdėjęs? Amžinasis Dievas, VIEŠPATS, visų žemės pakraščių Kūrėjas, nepailsta ir nepavargsta; jo supratimas neištiriamas.
ISA 40:29 Jis duoda nuvargusiam jėgų ir bejėgiui daugina stiprybę.
ISA 40:31 bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, atnaujins jėgas: jie pakils sparnais kaip ereliai, jie bėgs ir nepavargs, jie vaikščios ir nepails.
ISA 41:10 Nebijok, nes aš [esu] su tavimi; nesidairyk baimingai, nes aš tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir tikrai padėsiu tau, aš tikrai laikysiu tave savo teisumo dešine.
ISA 41:11 Štai visi, kurie buvo įsiutę prieš tave, gėdysis ir paraus iš sarmatos. Taps niekais ir pražus tie, kurie kovoja su tavimi.
ISA 41:13 Nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, laikau tavo dešinę ranką [ir] tau sakau: „Nebijok, aš tau padėsiu!
ISA 42:1 „Štai mano Tarnas, kurį palaikau, mano išrinktasis, kuriuo gėrisi mano siela! Aš uždėjau ant jo savo Dvasią; jis iškels viešumon teisingumą tautoms.
ISA 42:2 Jis nešauks ir nepakels [savo balso], neduos girdėti gatvėje savo balso.
ISA 42:3 Jis nenulauš palaužtos nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio; jis iškels viešumon teisingumą pagal tiesą.
ISA 42:5 Taip sako Dievas, VIEŠPATS, tas, kuris sukūrė dangus ir juos ištiesė; tas, kuris ištiesė žemę ir tai, kas iš jos išauga; tas, kuris duoda alsavimą žmonėms ant jos ir dvasią joje vaikščiojantiems:
ISA 42:8 Aš esu JEHOVA, tai mano vardas. Aš neduosiu savo garbės kitam, nei savo šlovės raižybos kūriniams.
ISA 42:9 Štai ankstesnieji dalykai [jau] įvyko, ir aš skelbiu naujus dalykus; aš jums pranešu prieš jiems pasirodant.
ISA 42:16 Vesiu akluosius jiems nežinomu keliu, juos vesiu jiems nepažįstamais takais. Tamsą prieš juos paversiu šviesa ir vingiuotus [kelius] tiesiais. Tokie yra dalykai, kuriuos darysiu ir jų neapleisiu.
ISA 43:1 Bet dabar taip sako VIEŠPATS, kuris sukūrė tave, o Jokūbai, tai yra tas, kuris supavidalino tave, o Izraeli: „Nebijok, nes aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu, tu [esi] mano!
ISA 43:2 Kai tu eisi per vandenis, aš būsiu su tavim, ir [kai eisi] per upes, jos tavęs nepaskandins. Kai žengsi per ugnį, nesudegsi, ir liepsna tavęs neapdegins.
ISA 43:10 Jūs [esate] mano liudytojai, – sako VIEŠPATS, – ir mano tarnas, kurį išsirinkau, kad pažintumėte [mane] ir manimi tikėtumėte ir suprastumėte, jog aš [esu] tas. Pirma manęs nebuvo supavidalintas joks dievas ir po manęs jokio nebus.
ISA 43:11 Aš, aš [esu] VIEŠPATS, ir be manęs nėra išgelbėtojo.
ISA 43:25 Aš, aš [esu] tas, kuris išdildau tavo nusižengimus dėl savęs, ir tavo nuodėmių neatminsiu.
ISA 44:3 Nes aš išliesiu vandens ant ištroškusios [žemės] ir sroves ant sausumos; išliesiu savo Dvasią ant tavo sėklos ir savo Palaimą ant tavo atžalų.
ISA 44:24 Taip sako VIEŠPATS, tavo Ιšpirkėjas, ir tas, kuris tave pavidalino įsčiose: „Aš [esu] VIEŠPATS, kuris padarau visa, kuris vienas ištiesiau dangus, kuris niekam nepadedant išskleidžiau žemę,
ISA 45:2 Aš pats eisiu pirma tavęs ir sulyginsiu kalnus. Žalvario duris sudaužysiu ir geležies užšovus nukaposiu.
ISA 45:5 Aš [esu] VIEŠPATS, ir nėra kito – be manęs nėra Dievo! Aš apjuosiau tave, nors nepažįsti manęs,
ISA 45:6 kad jie žinotų nuo saulės patekėjimo ir nuo vakarų, jog be manęs nėra kito. Aš [esu] VIEŠPATS, ir nėra kito!
ISA 45:7 Aš pavidalinu šviesą ir sukuriu tamsą; aš darau gerovę ir sukuriu nelaimę; aš, VIEŠPATS, visa tai darau.
ISA 45:17 Izraelis bus išgelbėtas VIEŠPATYJE amžinu išgelbėjimu! Jūs neturėsite gėdytis ir parausti iš sarmatos per amžių amžius!
ISA 45:18 Nes taip sako VIEŠPATS, kuris sukūrė dangus – jis [yra] pats Dievas, kuris supavidalino žemę ir ją padarė; jis ją įtvirtino, jis sukūrė ją ne dykvietei [būti], [bet] jis ją supavidalino apgyvendinimui: „Aš [esu] VIEŠPATS, ir nėra kito.
ISA 45:22 Atsigręžkite į mane ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes aš Dievas, ir nėra kito!
ISA 47:2 Paimk girnas ir malk miltus! Atidenk savo plaukus, nuo kojų nutrauk banguotą drabužio dalį, apsinuogink šlaunis [ir] pereik per upes.
ISA 47:3 Bus atidengtas tavo nuogumas, tai yra tavo gėda bus matoma. Aš atkeršysiu, ir nesusitiksiu [su tavimi] kaip [įprastai] su žmogumi [susitinkama].
ISA 47:4 Mūsų atpirkėjas [yra] kareivijų VIEŠPATS, jo vardas [yra] Izraelio Šventasis.l.
ISA 48:8 Aišku, tu negirdėjai; aišku, nežinojai; aišku, nuo seno tavo ausis nebuvo atverta; nes aš žinojau, kad tu būtum pasielgęs labai neištikimai, ir nuo įsčių tave vadino nusižengėliu.
ISA 48:18 O, kad tu būtum klausęs mano įsakymų! Tavo ramybė būtų buvusi kaip upė, ir tavo teisumas – kaip jūros bangos.
ISA 48:22 „Nedorėliui nėra ramybės“, – sako VIEŠPATS.
ISA 49:5 „O dabar, – sako VIEŠPATS, kuris nuo įsčių mane supavidalino būti jo Tarnu [ir] sugrąžinti Jokūbą jam, – nors Izraelis [dar] nesurinktas pas jį, būsiu šlovingas VIEŠPATIES akyse ir mano Dievas bus mano stiprybė –
ISA 49:15 Ar gali moteris pamiršti savo žindomą vaiką, kad nepasigailėtų savo įsčių sūnaus? Net tokios gal ir pamirš, tačiau tavęs nepamiršiu aš.
ISA 50:4 Viešpats DIEVAS davė man išmokytųjų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusį. Kas rytą jis žadina, žadina man ausį, kad klausyčiausi kaip išmokytieji.
ISA 50:5 Viešpats DIEVAS atvėrė man ausį, ir aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.
ISA 50:6 Savo nugarą daviau mušantiems ir savo skruostus – raunantiems [man] barzdą, aš neslėpiau savo veido nuo sugėdinimo ir spjaudymo.
ISA 51:11 Ir VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš ir ateis į Sioną krykštaudami, ir amžina linksmybė [liks] jiems ant galvos. Jie įgis džiaugsmą ir linksmybę, sielvartas ir dejavimas bėgs šalin.
ISA 51:12 Aš, aš [esu] tas, kuris jus guodžia! Kas tu [esi], kad bijai žmogaus, kuris miršta, ir adomiečio, kuris bus atiduotas [kaip] žolė,
ISA 52:13 Štai mano Tarnas elgsis išmintingai, jis bus iškeltas, bus išaukštintas ir bus labai prakilnus.
ISA 52:15 Taip jis apšlakstys daugelį tautų. Karaliai užčiaups savo burnas dėl jo, nes jie pamatys [tai], ko [niekada] nebuvo jiems apsakyta, ir susimąstys [apie tai], ko [niekada] nebuvo girdėję.“
ISA 53:1 Kas tikėjo girdima mūsų žinia, ir VIEŠPATIES ranka – kuriam ji buvo apreikšta?
ISA 53:2 Nes jis išaugs jo akivaizdoje kaip ūglis ir kaip šaknis iš sausos žemės. Jis neturi nei [geros] formos, nei didingumo, ir kai žiūrime į jį, nėra išvaizdos, kad jo norėtume.
ISA 53:3 Jis yra paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, ligą pažįstąs, paniekintas kaip [toks], nuo kurio slepiami veidai; jo aukštai nevertinome ir mes.
ISA 53:4 Tikrai jis užnešė mūsų negalias ir nešiojo mūsų ligas, o mes jį laikėme ištiktu, Dievo smogtu ir kamuojamu.
ISA 53:5 Tačiau jis buvo sužeistas dėl mūsų maištavimų, sumuštas dėl mūsų kalčių. Ant jo krito bausmė, kad mums būtų ramybė ir jo žaizdomis esame išgydyti.
ISA 53:6 Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas sukome į savo kelią, bet VIEŠPATS uždėjo ant jo mūsų visų kaltę.
ISA 53:7 Jis buvo engiamas ir kamuojamas, tačiau jis neatvėrė savo burnos; kaip avinėlis, vedamas pjauti ir kaip avis, tylinti prieš savo kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.
ISA 53:8 Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir iš teismo. O kas iš jo kartos apmąstys? Nes jis buvo atkirstas nuo gyvųjų šalies, ant jo krito smūgis už mano tautos nusižengimą.
ISA 53:12 Todėl aš duosiu jam dalį tarp didžiūnų, ir su galingaisiais jis pasidalys grobį – dėl to, kad jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie maištininkų. Jis ir prisiėmė daugelio nuodėmę ir užtarė maištininkus.
ISA 54:8 Išliedamas apmaudą, aš paslėpiau akimirksnį savo veidą nuo tavęs, tačiau su amžinu geranoriškumu tavęs pasigailėsiu,“ sako VIEŠPATS, tavo Išpirkėjas.
ISA 54:13 Visi tavo vaikai [bus] VIEŠPATIES pamokyti ir didelė [bus] tavo vaikų ramybė.
ISA 54:17 Joks ginklas, nukaltas tau pulti, neturės sėkmės, ir kiekvieną liežuvį, kuris kelsis teistis su tavimi, tu įrodysi esant kaltą. Toks [yra] VIEŠPATIES tarnų paveldas, ir jų teisumas [yra] iš manęs,“ – sako VIEŠPATS.
ISA 55:1 „Ei, visi, kurie trokštate, ateikite prie vandenų, – ir kas neturi pinigų, – ateikite, pirkite ir valgykite! Taip, ateikite, pirkite vyno ir pieno be pinigų ir be užmokesčio!
ISA 55:2 Kodėl jūs leidžiate pinigus už [tai, kas] nėra duona ir savo triūso atlygį už [tai, kas] nepasotina? Klausykite manęs atidžiai ir valgykite [tai, kas] gera, ir tesimėgauja jūsų siela riebumais.
ISA 55:3 Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane, klausykite, ir jūsų siela bus gyva! Ir aš patvirtinsiu su jumis amžiną sandorą – patikimą, didį gailestingumą Dovydui.
ISA 55:6 Ieškokite VIEŠPATIES, kol galima jį rasti, šaukitės jo, kol jis arti!
ISA 55:7 Nedorėlis tepalieka savo kelią ir neteisus žmogus savo mintis; teatsisuka jis į VIEŠPATĮ, ir jis jo pasigailės, tai yra, į mūsų Dievą, nes jis gausiai atleis.
ISA 55:8 „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, ir mano keliai – ne jūsų keliai, – sako VIEŠPATS, –
ISA 55:9 nes kaip dangūs aukštesni už žemę, taip mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis.
ISA 55:11 taip bus ir mano žodis, kuris išeina iš mano burnos: jis nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko aš noriu, ir bus sėkmingas [tame,] dėl ko jį siunčiu.
ISA 56:5 Aš savo namuose ir savo sienų viduje duosiu jiems vietą, taip pat vardą, geresnį už sūnus ir dukteris; aš jiems duosiu amžiną vardą, kuris nebus sunaikintas.
ISA 57:15 Nes taip sako Aukštasis ir Prakilnusis, turintis nuolatinę buveinę amžinybėje, kurio vardas [yra] Šventasis: „Aš turiu nuolatinę buveinę aukštoje ir šventoje [vietoje], taip pat pas tą, kuris yra palaužtos ir nusižeminusios dvasios, kad atgaivinčiau nusižeminusiųjų dvasią ir atgaivinčiau palaužtųjų širdį.
ISA 57:18 Aš mačiau jo kelius, bet aš išgydysiu jį ir vedžiosiu jį, taip pat grąžinsiu paguodos jam ir tiems, kurie raudojo dėl jo.
ISA 57:19 Aš kuriu lūpų vaisių: Ramybė, ramybė [esančiam] toli ir [esančiam] arti! – sako VIEŠPATS, – ir aš jį išgydysiu.
ISA 57:20 Bet nedorėliai [yra] kaip sudrumsta jūra, kai ji negali nurimti, kurios vandenys išmeta dumblą ir purvą.
ISA 57:21 Nedorėliui nėra ramybės“, „sako mano Dievas.
ISA 58:11 Ir VIEŠPATS visuomet tave vedžios, ir sausros išdegintose vietovėse tavo sielą pasotins, ir sustiprins tavo kaulus. Tu gi būsi kaip laistomas sodas, ir kaip versmė, kurios vandenys neišsenka.
ISA 58:12 Ir [kurie bus] iš tavęs atstatys senuosius griuvėsius, tu iškelsi daugelio kartų pamatus, ir tave vadins spragų užtaisytoju, gyvenamų [vietovių] takų atstatytoju.
ISA 59:1 Štai, VIEŠPATIES ranka nėra sutrumpėjusi, kad negalėtų išgelbėti, nei jo ausis apkurtusi, kad negalėtų išgirstų.
ISA 59:2 Bet jūsų nedorybės atskyrė jus nuo jūsų Dievo ir jūsų nuodėmės paslėpė [jo] veidą, kad jis nesiklausytų.
ISA 59:15 Taip pat tiesos trūksta, ir kas šalinasi nuo blogio, pasidaro grobiu. Ir VIEŠPATS matė ir jo akyse tai buvo bloga, kad nebuvo teisingumo.
ISA 59:16 Ir jis matė, kad nebuvo žmogaus, ir nusistebėjo, kad nebuvo užtarėjo; todėl jo paties labui išgelbėjo jo paties ranka, ir jo teisumas jį palaikė.
ISA 59:21 „O [dėl] manęs, šita [yra] mano sandora su jais, – sako VIEŠPATS. – Mano Dvasia, kuri [yra] ant tavęs, ir mano žodžiai, kuriuos įdėjau į tavo burną, nepasitrauks nuo tavo burnos, nei nuo tavo sėklos burnos, nei nuo tavo sėklos sėklos burnos nuo dabar ir per amžius,“ – sako VIEŠPATS.
ISA 60:19 Saulė nebebus tau šviesa dieną, ir mėnulis nebešvies tau spindesiu, bet VIEŠPATS tau bus amžina šviesa, ir tavo Dievas – tavo šlovė.
ISA 60:20 Tavo saulė nebenusileis ir tavo mėnulis nesudils, nes VIEŠPATS bus tau amžina šviesa ir tavo gedulo dienos pasibaigs.
ISA 60:22 Mažutėlis pasidarys tūkstančiu ir menkutėlis – galinga tauta. Aš, VIEŠPATS, paties to [įvykio] laiku skubiai tai įvykdysiu.
ISA 61:1 Viešpaties DIEVO Dvasia [yra] ant manęs, nes VIEŠPATS patepė mane skelbti gerą žinią romiesiems; jis mane siuntė apraišioti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams laisvę ir įkalintiems – kad kalėjimas atidarytas,
ISA 61:2 skelbti VIEŠPATIES malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną, guosti visų gedinčių,
ISA 61:3 sutvirtinti gedinčius Sione: duoti jiems vainiką vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj aptemusios dvasios, kad juos vadintų drūtais teisumo medžiais, VIEŠPATIES sodiniais, kad jis savo šlovę apreikštų.
ISA 61:10 Tegul aš džiaugte džiaugsiuosi VIEŠPAČIU, tegul džiūgauja mano siela dėl mano Dievo, nes jis mane aprengė išgelbėjimo drabužiais, apsiautė mane teisumo apsiaustu, kaip kad jaunikis iškilmingai užsideda puošnų galvos apdangalą, ir nuotaka dabinasi papuošalais.
ISA 63:9 Visuose jų varguose jis buvo varginamas, ir jo akivaizdos angelas juos išgelbėjo; dėl savo meilės ir savo pagailos jis išpirko juos, ir jis pakėlė juos, ir nešė juos per visas senų senovės dienas.
ISA 64:6 Bet mes visi esame kaip nešvarusis, ir visi mūsų teisūs veiksmai [yra] kaip suteršti skudurai. Ir mes visi vystame kaip lapai, ir mūsų blogadarybės mus nuneša kaip vėjas.
ISA 65:14 štai mano tarnai džiaugsmingai šūkaus iš širdies linksmumo, bet jūs šauksite iš skausmingos širdies ir staugsite iš palaužtos dvasios.
ISA 65:24 Prieš jiems šaukiant, aš atsiliepsiu; jiems dar tebekalbant, aš išklausysiu.
ISA 66:1 Taip kalba VIEŠPATS: „Dangus – mano sostas, o žemė – mano kojų suolelis. Tai kur namai, kuriuos man galėtumėte pastatyti, ir kur gi mano atilsio vieta?
ISA 66:2 Nes visa tai sukūrė mano ranka, [taip] ir visa tai egzistuoja, – sako VIEŠPATS. „Bet aš skiriu dėmesį tam, kuris nuolankus, kurio dvasia sužalota ir kuris dreba nuo mano žodžio.
ISA 66:13 Aš taip paguosiu jus, kaip vyrą, kurį guodžia jo motina; ir jūs būsite paguosti Jeruzalėje.
JER 1:1 
JER 3:22 „Sugrįžkite, atsimetę vaikai! Išgydysiu jūsų atsimetimus! „Štai mes ateiname pas tave, nes tu [esi] VIEŠPATS, mūsų Dievas.
JER 4:4 Apsipjaustykite VIEŠPAČIUI ir pašalinkite savo širdies prieodę, Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai, kad neišsiveržtų mano įtūžis kaip ugnis ir nedegtų neužgesinamai dėl jūsų darbų blogumo.
JER 6:16 Taip kalba VIEŠPATS: „Stokitės ant kryžkelių ir žvalgykitės ir klauskitės senovės takų, kur yra gerasis kelias! Eikite juo ir rasite atilsį savo sieloms.“ Bet jie sakė: „Neisime!“
JER 7:23 Bet jiems įsakiau štai ką: ‚Pakluskite mano balsui, ir aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta, ir vaikščiokite visu tuo keliu, kuriuo [eiti] jums įsakau, kad jums gerai sektųsi.‘
JER 8:6 Aš klausiausi ir išgirdau, [bet] jie kalbėjo neteisingai; niekas neatgailavo dėl savo nedorybės, sakydamas: „Ką aš padariau?! Kiekvienas nusisuko į savo bėgimo [taką], kaip žirgas, šuoliais lekiantis į mūšį.
JER 9:23 Taip sako VIEŠPATS: „Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi ir galingasis tenesigiria savo galia, turtingasis tenesigiria savo turtais,
JER 9:24 bet štai kuo tesigiria tas, kuris giriasi turėdamas supratimą ir pažindamas mane: kad aš [esu] VIEŠPATS, kuris įgyvendinu mielaširdystę, teisingumą ir teisumą žemėje; nes tais [dalykais] aš gėriuosi“, – sako VIEŠPATS.
JER 10:6 Nes kito tokio, kaip tu, o VIEŠPATIE, nėra! Didingas tu ir didingas tavo vardo galybė!
JER 10:10 Bet VIEŠPATS [yra] tikrasis Dievas, jis [yra] gyvasis Dievas ir amžinasis karalius; žemė drebės nuo jo rūstybės, tautos gi nepajėgia ištverti jo įtūžio.
JER 10:12 Jis padarė žemę savo jėga, jis įtvirtino pasaulį savo išmintimi, ir ištiesė dangus savo supratimu.
JER 10:23 Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne nuo žmogaus [priklauso] jo kelias ir kad ne nuo asmens [priklauso galia] eiti ir nustatyti kryptį savo žingsniams.
JER 10:24 O VIEŠPATIE, drausmink mane, tačiau saikingai, ne rūstaudamas, kad nesutrintum manęs į nieką.
JER 13:15 Girdėdami supraskite ir klausykitės! Nesipuikuokite, nes kalbėjo VIEŠPATS!
JER 13:16 Duokite šlovę VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kol Jis neužleido tamsos ir kol dar neatsitrenkė jūsų kojos į aptemusius kalnus! O jums laukiant šviesos, jis pavers ją mirties šešėliu, pakeis į tirštą tamsybę.
JER 15:16 Tavo žodžiai buvo surasti, ir aš juos valgiau, ir tavo žodis man buvo džiaugsmas ir mano širdies džiūgavimas, nes buvau vadinamas tavo vardu, o VIEŠPATIE, Galybių Dieve.
JER 17:5 Taip sako VIEŠPATS: „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko [mirtingą] kūną savo stiprybe, ir kurio širdis nukrypsta nuo VIEŠPATIES.
JER 17:7 Palaimintas žmogus, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, būtent VIEŠPATS yra jo užtikrintumas!
JER 17:9 Širdis už viską klastingesnė ir neišgydomai nedora. Kas gali ją perprasti?
JER 17:14 Gydyk mane, VIEŠPATIE, ir būsiu išgydytas; išgelbėk mane, ir būsiu išgelbėtas, nes tu [esi] mano gyrius.
JER 17:23 Tačiau jie nepakluso ir nepalenkė savo ausies, bet sukietino savo sprandą, kad neklausytų ir nepriimtų pataisančio ugdymo.
JER 20:5 Ir aš atiduosiu visus šito miesto išteklius, visą jo įgytą turtą, visas jo brangenybes, net visus Judo karalių lobius atiduosiu į rankas jų priešams, o jie juos apiplėš, [grobį] pasiims ir juos nugabens į Babiloną.
JER 20:11 Bet VIEŠPATS [yra] su manimi kaip baimę keliantis nugalėtojas, todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės; jie bus labai sugėdinti, nes jiems nesiseks; [jų] amžina gėda niekada nebus pamiršta.
JER 23:6 Jo dienomis Judas bus išgelbėtas ir Izraelis gyvens saugiai. Ir toks jo vardas, kuriuo jis bus vadinamas: VIEŠPATS – mūsų teisumas.
JER 23:23 Argi aš [esu] Dievas iš arti, – sako VIEŠPATS, – bet ne Dievas iš toli?
JER 23:24 Ar gali žmogus pasislėpti slaptose vietose, kad aš jo nematyčiau? – sako VIEŠPATS. – Argi ne aš pripildau dangų ir žemę? – sako VIEŠPATS.
JER 23:29 – Argi mano žodis nėra kaip ugnis, – sako VIEŠPATS, – ir ar jis nėra kaip kūjis, kuris sutrupina uolą?
JER 24:7 Ir duosiu jiems širdį, kad pažintų mane, jog aš esu VIEŠPATS. Ir jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas, nes jie visa širdimi atsigręš į mane.
JER 29:11 Nes aš žinau mintis, kurias galvoju apie jus, – sako VIEŠPATS, – gerovės, o ne nelaimės, mintis, kad jums duočiau baigtį, kurios viliatės.
JER 29:13 Ir ieškosite manęs ir rasite [mane], kai visa širdimi manęs ieškosite.
JER 30:7 Vargas! Ta diena gi [tokia] didinga, kad nėra jai lygios. Tai juk priespaudos laikas Jokūbui. Tačiau jis bus išgelbėtas iš jos.
JER 31:3 Nuo seno man pasirodė VIEŠPATS, sakydamas: „Aš amžina meile tave mylėjau, todėl mielaširdiškumu aš pritraukiau tave.
JER 31:15 Taip sako VIEŠPATS: „Triukšmas pasigirdo Ramoje, rauda, kartus verksmas. Rachelė verkdama savo vaikų nesileidžia guodžiama dėl savo vaikų, nes jų nebėra.“
JER 31:34 Ir jie nebemokys kiekvienas žmogus savo artimo ir kiekvienas žmogus savo brolio, sakydami: „Pažinkite VIEŠPATĮ!“, nes jie visi mane pažins, nuo jų mažiausiojo net iki jų didžiausiojo, – sako VIEŠPATS, – nes aš atleisiu jų kaltes ir jų nuodėmių nebeatminsiu.“
JER 32:17 Ak, Viešpatie DIEVE! Štai tu sukūrei dangus ir žemę savo didele jėga ir ištiesta ranka! Nieko tau nėra per sunkaus!
JER 32:27 Štai aš [esu] VIEŠPATS, kiekvienos kūną turinčios būtybės Dievas. Argi yra man kas nors per sunku?
JER 33:3 „Šaukis manęs, ir aš tau atsiliepsiu ir parodysiu tau didžių bei nepasiekiamų dalykų, kurių nežinai.“
JER 45:5 O tu, ar ieškai sau didelių dalykų? Neieškok! Nes štai netrukus aš atvesiu nelaimę visoms kūną turinčioms būtybėms, – sako VIEŠPATS, – bet tavo gyvybę aš tau duosiu kaip grobį visose vietose, kur tik eisi!
LAM 1:1 
LAM 2:20 Pažvelk, o VIEŠPATIE, ir žiūrėk atidžiai, kam tu taip padarei! Argi moterys valgys savo [įsčių] vaisių, glamonėjamus vaikus? Nejaugi kunigas ir pranašas turi būti nužudyti Viešpaties šventovėje?
LAM 3:14 Aš buvau pajuoka visai savo tautai, jų [pašaipos] daina visą dieną.
LAM 3:22 [Dėl] VIEŠPATIES gailestingumo gausybės mums neatėjo galas, nes jo apstus meilingumas nesibaigia –
LAM 3:23 atsinaujina kas rytą. Didelė tavo ištikimybė!
LAM 3:24 VIEŠPATS [yra] mano dalis, „sako mano siela, „todėl sudedu viltis į Jį.
LAM 3:25 VIEŠPATS [yra] geras tiems, kurie jo laukia, [jis geras tai] sielai, [kuri] jo ieško.
LAM 3:26 Gera ir sudėti viltis į VIEŠPATIES išgelbėjimą ir tyliai [to] laukti.
LAM 3:33 nes jis ne iš širdies prispaudžia ir nuliūdina žmones.
LAM 3:40 Ištirkime ir išmėginkime savo kelius ir gręžkimės į VIEŠPATĮ!
LAM 3:51 Mano akis skaudina mano širdį dėl visų mano miesto dukterų.
EZE 1:1 
EZE 11:19 Ir aš duosiu jiems vieną širdį ir įdėsiu naują dvasią į jūsų vidų. Pašalinsiu akmeninę širdį iš jų kūno ir jiems duosiu minkštą širdį.
EZE 14:6 Todėl sakyk Izraelio namams: „Taip sako Viešpats DIEVAS: „Atgailaukite ir gręžkitės nuo savo stabų ir nugręžkite savo veidus nuo visų savo bjaurybių.
EZE 18:1 Man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
EZE 18:2 „Kas jums [yra]?! Jūs pritaikote šią patarlę Izraelio šaliai, sakydami: „„Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams dantys atšipo“?
EZE 18:3 [Kaip] aš gyvas, „sako Viešpats DIEVAS, „jūs daugiau nepritaikysite šios patarlės Izraelyje!
EZE 18:4 Štai visos sielos priklauso man; kaip tėvo siela, taip ir sūnaus siela priklauso man; siela, kuri nusideda, mirs.
EZE 18:5 Bet jei žmogus yra teisus ir daro, kas teisinga ir teisu,
EZE 18:10 Jeigu jis pagimdytų sūnų, [kuris yra] plėšikas, praliejantis kraują ir darantis ką panašaus į bet kurį iš šitų dalykų,
EZE 18:14 ir štai [jei] jis pagimdys sūnų, kuris matys visas savo tėvo nuodėmes, kurias jis darė, ir praregėdamas, panašų dalykų ir nedarys,
EZE 18:15 nebus nevalgęs alkuose ir nebus kėlęs akių į Izraelio namų stabus, nebus suteršęs savo artimo žmonos,
EZE 18:16 ir nebus nė vieno engęs, nebus sulaikęs užstato ir nebus plėšęs grobio, [bet] bus savo duonos davęs alkanam ir apdengęs nuogą drabužiu,
EZE 18:20 Tas asmuo, kuris nusideda, – turi mirti jis. Sūnus neturi kentėti už tėvo kaltę, nei tėvas neturi kentėti už sūnaus kaltę; teisiojo teisumas bus jam [vienam] įskaitytas, o nedorėlio nedorybė bus jam [vienam] įskaityta.
EZE 18:32 Nes aš nenoriu mirštančiojo mirties, – sako Viešpats Jehova, – todėl atsigręžkite ir gyvuokite!
EZE 28:11 Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
EZE 28:12 „Žmogaus sūnau, užtrauk raudą apie Tyro karalių ir jam sakyk: „Taip sako Viešpats DIEVAS: Tu antspauduotas etalonas, pilnas išminties ir tobulai gražus.
EZE 28:13 Tu buvai Edene, Dievo sode. Visokie brangakmeniai apklojo tave: sardis, topazas, ir deimantas; berilis, oniksas, ir jaspis; safyras, smaragdas, ir raudonasis granatas; taip pat auksas, tavo būgnelių ir tavo dūdelių meistriškumas, buvo tavyje. Jie buvo paruošti tą dieną, kai buvai sukurtas.
EZE 28:14 Tu [esi] pateptas kerubas, kuris dengia, [taip] aš tave paskyriau. Tu buvai šventajame Dievo kalne, vaikštinėjai tarp ugningų akmenų.
EZE 28:15 Tu [buvai] nepriekaištingas savo keliuose nuo [pat] savo sukūrimo dienos, iki buvo atrasta tavyje blogis.
EZE 28:16 Per tavo plačiąją prekybą jie pripildė tavo vidų smurto ir nusidėjai. Todėl išmesiu tave iš Dievo kalno kaip suterštą ir nuvarysiu tave, o dengiantis kerube, iš ugningų akmenų tarpo į pražūtį.
EZE 28:17 Tavo širdis išpuiko dėl tavo grožio, tu sugadinai savo išmintį dėl savo spindesio. Aš numesiu tave žemėn, tave išstatysiu karalių akivaizdon, kad jie spoksotų į tave.
EZE 28:18 Tu suteršei savo šventoves savo nusidėjimų daugybe, savo prekybos neteisybe, todėl iš tavo tarpo aš išgausiu ugnį. Ji surys tave, ir visų tave matančių akyse paversiu tave pelenais ant žemės.
EZE 28:22 ir sakyk: „Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš [esu] prieš tave, o Sidone, ir būsiu šlovinamas tavyje. Tada jie žinos, kad aš [esu] VIEŠPATS, kai jame įvykdysiu teisminius sprendimus ir būsiu laikomas šventu jame.
EZE 33:11 Sakyk jiems: „[Kaip] aš gyvas, – sako Viešpats Jehova, – aš nenoriu nedorėlio mirties, bet [noriu], kad nedorėlis nusigręžtų nuo savo kelio ir gyvuotų. Nusigręžkite, Nusigręžkite nuo savo nelabų kelių! Kodėl gi jūs turėtumėte mirti, o Izraelio namai?!
EZE 33:20 Tačiau jūs sakote: „Viešpats elgiasi nelygiai! O Izraelio namai, pats teisiu kiekvieną iš jūsų pagal jo elgesį.
EZE 34:15 Aš ganysiu savo kaimenę ir pats joms duosiu atsigulti, – sako Viešpats DIEVAS.
EZE 34:26 Ir juos bei savo kalvos apylinkes padarysiu palaima: siųsiu lietų kaip tik laiku; tai bus palaimos liūtys.
EZE 36:26 Ir aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu naują dvasią į jūsų vidų. Pašalinsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir jums duosiu minkštą širdį.
EZE 47:17 O riba bus nuo jūros iki Hacar Enono [ties] Damasko riba, ir šiaurėje į šiaurę yra Hamato [krašto] riba. Ta yra šiaurinė pusė.
EZE 47:19 O pietinė pusė pietų link [eis] nuo Tamaros iki Meribos vandenų Kadeše, upe iki Didžiosios jūros. O [tai yra] pietinė pusė, nukreipta į pietus.
DAN 1:1 Trečiaisiais Judo karaliaus Jehojakimo karaliavimo metais Babilono karalius Nebukadnecaras atžygiavo prie Jeruzalės ir apgulė ją.
DAN 1:2 Viešpats atidavė į jo rankas Judo karalių Jehojakimą ir Dievo Namų indų dalį. Jis nugabeno juos į Šinaro šalį į savo dievo namus ir indus įnešė į savo dievo iždinę.
DAN 1:3 Tuomet karalius įsakė Ašpenazui, savo eunuchų viršininkui, atvesti [keletą] iš Izraelio sūnų, iš karaliaus giminės ir iš kilmingųjų:
DAN 1:4 jaunikaičius be jokios ydos, [esančius] gražios išvaizdos, sumanančius visokią išmintį, [turinčius] pažinimą ir suvokiančius mokslus, tokius, kurie pajėgūs tarnauti karaliaus rūmuose, ir juos išmokyti chaldėjų rašto ir kalbos.
DAN 1:5 Karalius paskyrė jiems kasdienį davinį iš karaliaus ypatingo maisto ir vyno, kurį jis pats gėrė, o juos turėjo lavinti trejus metus, kad tam laikui pasibaigus jie galėtų tarnauti karaliaus akivaizdoje.
DAN 1:6 Taigi tarp jų buvo iš Judo sūnų Danielius, Hananijas, Mišaelis ir Azarijas,
DAN 1:7 kuriems eunuchų viršininkas davė vardus; jis gi Danielių praminė Beltšacaru, Hananiją – Šadrachu, Mišaelį – Mešachu ir Azariją – Abed Negu.
DAN 1:8 Bet Danielius ryžosi savo širdyje nesiteršti karaliaus ypatingu maistu nė vynu, kurį jis gėrė, todėl eunuchų viršininkui teikė prašymą, kad pats nesiterštų.
DAN 1:9 Ir Dievas suteikė Danieliui malonę ir širdingą prielankumą eunuchų viršininko akyse.
DAN 1:10 Bet eunuchų viršininkas tarė Danieliui: „Aš bijau savo valdovo karaliaus, kuris jums paskyrė maistą ir gėrimą. Kodėl gi jis pamatytų jūsų veidus prasčiau atrodančius negu [kitų] jūsų amžiaus jaunikaičių? Taip pastatysite mano galvą pavojuje dėl karaliaus.“
DAN 1:11 Tada Danielius sakė prižiūrėtojui, kurį eunuchų viršininkas buvo paskyręs Danieliui, Hananijui, Mišaeliui ir Azarijui:
DAN 1:12 „Prašom mėginti savo tarnus dešimt dienų. Tegul mums duoda daržovių valgyti ir vandens atsigerti.
DAN 1:13 Po to tebus tamstos akivaizdoje apžiūrima mūsų išvaizda, taip pat išvaizda jaunikaičių, valgiusių karaliaus valgius ir, kaip tamsta pamatysi, taip daryk su savo tarnais.“
DAN 1:14 Taigi, jis sutiko su šiuo jų pasiūlymu ir mėgino juos dešimt dienų.
DAN 1:15 Dešimčiai dienų praėjus, jų išvaizda atrodė gražesnė ir kūno [atžvilgiu] riebesnė negu visų jaunikaičių, valgiusių karaliaus valgius.
DAN 1:16 Taigi prižiūrėtojas atsiimdavo jiems skirtą valgį ir vyną, kurį jie turėjo gerti, ir duodavo jiems daržovių.
DAN 1:17 O štai dėl šitų keturių jaunikaičių – Dievas suteikė jiems visokio rašto bei mokslo išminties pažinimą ir įgūdžius; be to, Danielius suprato visokius regėjimus ir sapnus.
DAN 1:18 Praėjus dienoms, po kurių karalius buvo įsakęs juos atvesti, eunuchų viršininkas atvedė juos pas Nebukadnecarą.
DAN 1:19 Tada karalius kalbėjosi su jais, ir iš jų visų neatsirado nė vieno tokio kaip Danielius, Hananijas, Mišaelis ir Azarijas. Todėl jie tarnavo karaliui.
DAN 1:20 Dėl kiekvieno išminties [ir] supratimo reikalo, apie kurį karalius juos klausinėjo, jis rado juos dešimt kartų pranašesnius už visus žynius ir kerėtojus, esančius visoje jo karalystėje.
DAN 1:21 Taigi, Danielius išbuvo iki pirmųjų karaliaus Kyro metų.
DAN 2:1 Antraisiais Nebukadnecaro karaliavimo metais Nebukadnecaras sapnavo sapnus ir jo dvasia sunerimo ir jis negalėjo miegoti.
DAN 2:2 Tuomet karalius įsakė sušaukti žynius, kerėtojus, raganius ir chaldėjus, kad jie pasakytų karaliui jo sapnus. Todėl jie atėjo ir atsistojo karaliaus akivaizdoje.
DAN 2:3 Karalius jiems tarė: „Sapnavau sapną, ir mano dvasia sunerimo, norėdama pažinti tą sapną.“
DAN 2:4 Tada chaldėjai kalbėjo karaliui aramėjiškai: „O karaliau, gyvuok amžinai! Pasakyk sapną savo tarnams, ir mes atskleisime reikšmę.“
DAN 2:5 Karalius atsakė ir tarė chaldėjams: „Yra išėjęs iš manęs įsakas: jei neatskleisite mano sapno ir jo reikšmės, jūs būsite sukapoti į gabalus ir jūsų namai bus paversti mėšlynu.
DAN 2:6 Bet jei atskleisite sapną ir jo reikšmę, gausite iš manęs dovanų, atpildą, ir didžią garbę! Taigi atskleiskite man sapną ir jo reikšmę!“
DAN 2:7 Jie antrą kartą atsakė ir tarė: „Karalius tepasako sapną savo tarnams, ir mes atskleisime reikšmę!“
DAN 2:8 Karalius atsakė ir tarė: „Aš tikrai žinau, kad norite laimėti laiko, nes jūs matote, kad įsakas iš manęs yra išėjęs.
DAN 2:9 Bet jei neatskleisite sapno, yra vienas įstatymas jums, nes susimokėte sakyti man melagingus ir klaidingus žodžius kol laikas pasikeis. Tad pasakykite man sapną, tada žinosiu, kad galite atskleisti jo reikšmę!“
DAN 2:10 Chaldėjai atsakė karaliaus akivaizdoje tardami: „Nėra žemėje žmogaus, kuris galėtų atskleisti karaliaus reikalą, nes joks karalius, viešpats ar valdovas nėra nieko panašaus reikalavęs iš bet kokio žynio, kerėtojo ar chaldėjo.
DAN 2:11 Dalykas, kurio karalius reikalauja, yra išsiskiriantis. Tad nėra nieko kito, kas galėtų jį atskleisti karaliaus akivaizdoje, išskyrus dievus, kurių buveinė nėra tarp žmonių.“
DAN 2:12 Dėl to karalius labai įtūžo bei didžiai supyko ir įsakė sunaikinti visus Babilono išminčius.
DAN 2:13 Ir buvo išleistas įstatymas išžudyti išminčius, ir jie ieškojo nužudyti Danielių bei jo draugus.
DAN 2:14 Tada Danielius protingai ir taktiškai atsiliepė Arjochui, karaliaus sargybos vadui, kuris buvo išėjęs žudyti Babilono išminčius.
DAN 2:15 Jis atsakė ir tarė karaliaus valdytojui Arjochui: „Kodėl iš karaliaus [toks] skubotas įstatymas?“ Tada Arjochas paaiškino reikalą Danieliui.
DAN 2:16 Tuomet Danielius užėjo ir paprašė karalių duoti jam laiko, kad jis galėtų atskleisti karaliui reikšmę.
DAN 2:17 Paskui Danielius parėjo į savo namus ir pranešė tą dalyką savo draugams Hananijui, Mišaeliui ir Azarijui,
DAN 2:18 kad maldautų dangaus Dievą pasigailėjimo dėl šios paslapties, kad Danielius ir jo draugai nebūtų nužudyti su kitais Babilono išminčiais.
DAN 2:19 Tada Danieliui nakties regėjime buvo apreikšta paslaptis ir Danielius šlovino dangaus Dievą.
DAN 2:20 Danielius prabilo ir tarė: „Tebūna pašlovintas Dievo vardas nuo amžių per amžius, nes jo yra išmintis ir galybė!
DAN 2:21 Jis gi keičia laikotarpius ir laikus, pašalina karalius ir įstato karalius, suteikia išminčiams išmintį ir išmanantiems išmanymą.
DAN 2:22 Jis apreiškia gilybes ir paslaptis, žino, kas [yra] tamsoje, ir šviesa pasilieka su juo.
DAN 2:23 Aš dėkoju tau ir giriu tave, mano tėvų Dieve, kuris suteikei man išminties ir stiprybės ir dabar man apreiškei, ko tavęs prašėme, nes atskleidei mums karaliaus dalyką.“
DAN 2:24 Dėl viso to Danielius užėjo pas Arjochą, kurį karalius buvo paskyęs išžudyti Babilono išminčius. Jis nuėjo ir taip jam tarė: „Nežudyk Babilono išminčių! Nuvesk mane pas karalių, ir aš atskleisiu karaliui reikšmę.“
DAN 2:25 Tada Arjochas skubiai atvedė Danielių pas karalių ir taip jam tarė: „Radau vyrą iš Judo tremtinių, kuris atskleis karaliui reikšmę.“
DAN 2:26 Karalius atsakė ir tarė Danieliui, kurio vardas Beltšacaras: „Ar tu gali man atskleisti sapną, kurį regėjau ir jo reikšmę?“
DAN 2:27 Danielius atsakė karaliaus akivaizdoje tardamas: „Paslapties, kurį karalius reikalauja, išminčiai, kerėtojai, žyniai ir spėjikai negali atskleisti karaliui,
DAN 2:28 bet yra danguje Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir atskleidžia karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks vėlesnėmis dienomis. Toks [buvo] tavo sapnas ir tokie tavo galvos regėjimai [tau gulint] lovoje:
DAN 2:34 Tu žiūrėjai, kol be rankų pagalbos buvo atkirstas akmuo, kuris smogė statulai į jos geležies ir molio pėdas ir sutrupino jas į šipulius.
DAN 3:17 Jeigu [taip] yra, mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, pajėgia mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies, ir jis mus išvaduos iš tavo rankų, o karaliau.
DAN 6:26 Išleidžiu įsaką, kad kiekvienoje mano karalystės valdoje žmonės drebėtų ir bijotų Danieliaus Dievo akivaizdoje, nes jis [yra] gyvasis Dievas, tvirtas per amžius. Ir jo karalystė nesunaikinama, ir jo valdžia [yra] begalinė.
DAN 7:13 Nakties regėjimuose stebėjau – štai atėjo su dangaus debesimis tarsi Žmogaus Sūnus. Jis priėjo prie Senaamžio, ir buvo jam pristatytas.
DAN 8:1 Trečiaisiais karaliaus Belšacaro karaliavimo metais man, Danieliui, pasirodė regėjimas po ano, kuris man buvo pasirodęs pradžioje.
DAN 8:2 Mačiau gi tame regėjime ir taip įvyko: matydamas pats ir [buvau] Šušane, rūmuose, esančiuose Elamo provincijoje – mačiau gi regėjime save [esant] prie Ulajo upės.
DAN 8:3 Tada pakėliau savo akis ir pamačiau, ir štai priešais upę stovėjo avinas, turintis du ragus. [Abu] ragai [buvo] aukšti, bet vienas [buvo] aukštesnis už kitą, ir aukštesnysis išaugo vėliau.
DAN 8:4 Mačiau aviną, badantį į vakarus, į šiaurę ir į pietus, ir jokie gyvuliai negalėjo atsilaikyti prieš jį, ir nebuvo jokio išvadavimo iš jo rankos, bet jis elgėsi, kaip jam patiko ir tapo didis.
DAN 8:5 O aš – aš svarsčiau, ir štai ožys atėjo iš vakarų per visą žemės paviršių, nepaliesdamas žemė. Ožys [turėjo] įsidėmėtiną ragą tarp akių.
DAN 8:6 O jis priėjo prie du ragus turinčio avino, kurį mačiau stovintį priešais upę, ir puolė jį smarkiai įnirtęs.
DAN 8:7 Ir mačiau jį priartėjant prie avino ir, prieš jį įpykęs, jis smogė avinui ir nulaužė jo abu ragus, o avinas neturėjo jėgos atsilaikyti prieš jį, tai jis parbloškė jį ant žemės ir sutrypė jį, ir nebuvo nė vieno, kuris būtų galėjęs išvaduoti aviną iš jo rankos.
DAN 8:11 Jis pasidarė didis net prieš kareivijos kunigaikštį ir nuo jo jis pašalino kasdienę [auką] ir ano šventyklos vieta buvo prablokštas žemėn.
DAN 9:9 Viešpačiui, mūsų Dievui, [priklauso] apstus gailestingumas ir gausus atleidimas, nors mes maištavome prieš jį.
DAN 9:27 Jis tvirtins sandorą su daugeliu vienai savaitei, o savaitės viduryje sustabdys aukojimą ir atnašavimą, net iki [tokio lygio] – niokotojo bjaurybių paskleidimo. O iki užbaigimo ir iš anksto nustatytas [dalykas] bus išlietas ant tai, kas išniokytas.
DAN 10:19 Ir jis tarė: „Nebijok, didžiai mylimas žmogau, ramybė tau! Būk stiprus. Taip, būk stiprus! O jam bekalbant su manimi, aš buvau sustiprintas ir sakiau: „Malonėki kalbėti, mano viešpatie, nes tu mane sustiprinai.
DAN 11:10 O jo sūnūs kariaus ir sutelks daugybę gausių karinių pajėgių ir [vienas] tikrai žygiuos pirmyn, užlies bei pereis [kraštą] ir vėl kariaus iki pat jo tvirtovės.
DAN 11:32 Jis pataikūniškais žodžiais sužlugdys tuos, kurie nedoriai elgiasi prieš sandorą, bet žmonės, kurie pažįsta savo Dievą, bus stiprūs ir imsis žygių.
DAN 11:37 Jis nekreips dėmesio nei į savo tėvų dievus, nei į moterų norimąjį, nei į jokį dievą, nes laikys save didesniu už visus.
DAN 12:2 Ir žemės dulkėse miegančiųjų daugybė pabus: vieni – amžinam gyvenimui, o kiti – gėdai, amžinajai paniekai.
DAN 12:3 O išmintingieji spindės taip, kaip [dangaus] skliautinės platybės spindesys, ir tie, kurie nukreipia daugelį į teisumą, – kaip žvaigždės per amžių amžius.
DAN 12:10 Daugelis bus apvalyti, išbaltinti ir nuskaistinti, tačiau nedorėliai nedorai elgsis. Ir nė vienas nedorėlių nesupras, bet išmintingieji supras.
DAN 12:11 Nuo to laiko, kai kasdienė auka bus pašalinta ir bus pastatyta išniekinanti bjaurybė, bus tūkstantis du šimtai devyniasdešimt dienų.
HOS 1:1 
HOS 2:23 Pasėsiu ją krašte sau pačiam, meilingai elgsiuosi su ta, kuri nebuvo sulaukusi meilingumo ir sakysiu ne savo tautai: „Tu mano tauta“, o jie atsakys: „[Tu] mano Dievas!“
HOS 6:1 „Eime ir grįžkime pas VIEŠPATĮ, nes jis sudraskė, jis mus ir išgydys; jis sužeidė, jis mus ir sutvarstys.
HOS 6:3 Taigi, pažinkime – veržkimės pažinti – VIEŠPATĮ! Jo išėjimas [yra] parengtas [įvykti] kaip aušra, ir jis ateis pas mus kaip lietūs, kaip vėlyvasis lietus, [kaip] ankstyvasis lietus, kuris drėkina žemę.“
HOS 9:5 Ką darysite iškilmių dieną ir VIEŠPATIES šventės dieną?
HOS 10:12 Sėkite sau teisumą, pjaukite pagal gailestingumą; plėškite dirvoną, nes [jau] laikas ieškoti VIEŠPATIES, kol jis ateis ir išlies ant jūsų teisumą.
HOS 13:4 Tačiau tavo Dievas [esu] aš, VIEŠPATS, nuo Egipto šalies, ir tu neturi pažinti kito dievo, tik mane, nes be manęs nėra išgelbėtojo.
HOS 14:2 Imkite su savimi žodžius ir grįžkite pas VIEŠPATĮ. Sakykite jam: „Pašalink visą kaltę ir priimk [mus] maloningai; taip mes atnašausime savo lūpų [gyrių kaip] veršius.“
JOE 1:1 
JOE 2:13 Persiplėškite savo širdis, o ne savo drabužius! Gręžkitės į VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes jis [yra] maloningas bei gailestingas, lėtas pykti bei kupinas gerumo ir jam gaila [užtraukti] nelaimę.
JOE 2:28 Ir po to įvyks [šitaip]: aš išliesiu savo Dvasią ant visokių žmonių, ir jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų senieji sapnuos sapnus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus,
JOE 2:29 ir ant tarnų ir ant tarnaičių tomis dienomis išliesiu savo Dvasią.
AMO 1:1 
AMO 3:3 Argi gali du eiti kartu, jeigu jie nesutaria?
AMO 6:3 [Vargas] jums, kurie išstumiate [iš galvos mintį apie] nelaimės dieną ir priartinate smurto valdymą;
AMO 6:4 kurie atsilošiate ant dramblio kaulo lovų ir drybsote savo kušetėse ir valgote ėriukus, paimtus iš bandos, bei veršius iš gardo vidurio;
OBA 1:1 Abdijo regėjimas. Taip sako Viešpats DIEVAS apie Edomą: Girdėjome žinią iš VIEŠPATIES, ir pasiuntinys yra pasiųstas kitataučiams: „Kilkite! O Kilkime į karą prieš jį!“
JON 1:1 Ir VIEŠPATIES žodis atėjo Amitajo sūnui Jonai, sakydamas:
JON 2:9 Bet aš padėkos balsu tau aukosiu; tai, ką pažadėjau, ištesėsiu. Išgelbėjimas [yra] iš VIEŠPATIES!
JON 3:1 Ir antrą kartą VIEŠPATIES žodis atėjo Jonai, sakydamas:
JON 3:4 Taigi Jona pradėjo įeiti į miestą, [eidamas] vienos dienos kelionę, ir jis šaukė, sakydamas: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus pargriauta!“
JON 3:5 Tada Ninevės žmonės pasitikėjo Dievu ir paskelbė pasninką ir apsivilko ašutinėmis – nuo jų didžiausio iki jų mažiausio.
JON 3:6 O ta žinia pasiekė Ninevės karalių, ir jis pakilo iš savo sosto, nusivilko savo apsiaustą, apsivilko ašutine ir atsisėdo pelenuose.
JON 3:7 Ir jis paskelbė ir pranešė Ninevėje karaliaus ir jo didžiūnų įsaku, būtent: „Nei žmonės, nei gyvuliai, nei galvijai, nei kaimenės nieko neturi ragauti, neturi ganytis, ir neturi gerti vandens.
JON 3:8 Bet žmonės ir gyvuliai turi būti apvilkti ašutinėmis ir stipriai šaukti Dievo! Ir kiekvienas turi nusigręžti nuo savo blogio kelio ir nuo smurto, [kurį daro] savo rankomis.
JON 3:9 Kas žino, gal Dievas apsigręš ir apsigalvojęs gailėsis, ir nusigręš nuo savo degančios rūstybės, ir mes nepražūsime?
JON 3:10 Ir Dievas pamatė jų veiksmus, kad jie nusigręžė nuo savo blogio kelio. Ir Dievas apsigalovjęs gailėjosi dėl nelaimės, kurią jis sakė jiems sukelsiąs, ir jis [jos] nesukėlė.
JON 4:1 Bet Jonai tai labai nepaprastai nepatiko, ir jis labai supyko.
MIC 1:1 Morešetiečiui Michėjui atėjęs VIEŠPATIES žodis, kurį jis matė apie Samariją ir Jeruzalę Judo karalių Jotamo, Ahazo ir Chezekijo dienomis.
MIC 3:4 Tada jie šauksis VIEŠPATIES, bet jis neatsakys jiems. Tuo metu jis net paslėps savo veidą nuo jų, atitinkamai su tuo, kaip jie nedorai elgėsi [atlikdami] savo darbus.
MIC 4:5 Nors visos tautos – kiekvienas žmogus – vaikščioja savo dievo vardu, tačiau mes vaikščiosime VIEŠPATIES, savo Dievo, vardu per amžių amžius.
MIC 4:8 O tu, kaimenės bokšte, Siono dukters tvirtove, pas tave ji ateis, būtent pirmoji valdžia įsitvirtins – Jeruzalės dukters karalystė!
MIC 5:1 Dabar susiburk į pulkus, o pulkų dukterie! Jis mus apgulė! Lazda jie trenkia į žandą Izraelio teisėjui.
MIC 5:2 Bet tu, Betliejau Efratoje, [nors] esi menkas tarp Judo tūkstančių, tačiau mano labui išeis iš tavęs tas, [kuris bus] valdovas Izraelyje, kurio išėjimai [buvo] nuo tolimos praeities, nuo amžinybės dienų.
MIC 5:3 Todėl jis apleis juos iki laiko, kai gimdančioji bus pagimdžiusi. Tada jo likusieji broliai sugrįš pas Izraelio vaikus.
MIC 5:4 Ir jis išstovės ir ganys VIEŠPATIES galia, VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo didybe. Ir jie liks gyventi, nes tuomet jis bus [laikomas] didžiu iki žemės pakraščių.
MIC 6:6 Kuo nešinas ateisiu VIEŠPATIES akivaizdon [ir] nusilenksiu prieš aukštybių Dievą? Ar man ateiti jo akivaizdon su deginamosiomis aukomis, su vienerių metų veršiais?
MIC 6:7 Ar VIEŠPAČIUI patiks tūkstančiai avinų ar dešimtys tūkstančių aliejaus upelių? Ar man atiduoti savo pirmagimį už savo nusižengimą, savo kūno vaisių už savo sielos nuodėmę?
MIC 6:8 Tau, žmogau, jis parodė, kas gera: ko gi VIEŠPATS reikalauja iš tavęs, jeigu ne tik daryti, kas teisinga, mylėti gailestingumą ir vaikščioti nuolankiai su savo Dievu?
MIC 7:18 Kas [yra] toks Dievas, kaip tu, kuris pašalina kaltę ir atleidžia savo paveldo likučiui nusižengimą? Jis nelaiko savo pykčio amžinai, nes gėrisi gailestingumu.
NAH 1:1 
NAH 1:7 VIEŠPATS [yra] geras, tvirtovė bėdos dieną; jis gi pažįsta tuos, kurie juo pasitiki.
HAB 1:1 
HAB 1:13 [Tavo] akys per tyros, kad žvelgtum į blogį, ir tu negali žiūrėti į neteisybę; kodėl tu žiūri į klastūnus [ir] tyli, kai nedorėlis praryja teisesnį už save?
HAB 2:4 Štai, jo pasipūtusi siela nėra tiesi jame, bet teisusis savo tikėjimu gyvens.
HAB 2:15 Vargas tam, kuris duoda savo kaimynams gerti, kuris kiši savo indą, be to padaro girtus irgi, kad galėtum pamatyti jų nuogybę!
HAB 3:17 Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių vynmedžiuose, [nors] apviltų alyvmedžio derlius ir laukai neduotų maisto, nors kaimenė būtų iškirsta iš gardo, ir nebūtų galvijų tvartuose,
HAB 3:18 vis dėlto aš džiūgausiu VIEŠPAČIU, džiaugsiuosi savo išgelbėjimo Dievu!
HAB 3:19 VIEŠPATS Dievas [yra] mano stiprybė; jis padarys mano kojas kaip elnių ir vedžios mane mano aukštumose. Vyriausiajam muzikui, [kad atliktų] mano styginiais instrumentais.
HAB 3:20 
ZEP 1:1 
ZEP 1:8 Ir tada, VIEŠPATIES aukos dieną, įvyks [šitaip]: aš gi nubausiu kunigaikščius ir karaliaus sūnus, ir visus, kurie apsirengia užsieniniu apdaru.
ZEP 3:9 Nes tada aš grąžinsiu tautoms tyrą kalbą, kad jos visos galėtų šauktis VIEŠPATIES vardo, petys į petį jam tarnauti.
ZEP 3:16 Tą dieną bus sakoma Jeruzalei: „Nebijok, o Sione, tenenusilpsta tavo rankos!
HAG 1:1 
HAG 2:5 Nebijokite turėdami žodį, kurį patvirtinau sudarydamas sandorą su jumis, kai jūs išėjote iš Egipto: mano Dvasia juk pasilieka tarp jūsų.
HAG 2:7 ir sudrebinsiu visas tautas, ir ateis visų tautų trokštamasis, ir pripildysiu šituos namus šlovės, – sako kareivijų VIEŠPATS.
ZEC 1:1 
ZEC 1:3 Todėl sakyk jiems: „Taip kalba galybių VIEŠPATS: „Gręžkitės į mane, sako kareivijų VIEŠPATS, tai Aš gręšiuosi į jus, kalba kareivijų VIEŠPATS.
ZEC 9:9 Didžiai džiūgauk, o Siono dukterie! Šauk, o Jeruzalės dukterie! Štai tavo Karalius ateina pas tave! Jis teisus ir turintis išgelbėjimą, nusižeminęs ir jojantis ant asilo, ant asilaičio, asilės jauniklio.
ZEC 10:12 Ir jiems duosiu galybę VIEŠPATYJE, ir vaikštinės jo vardu“, – sako VIEŠPATS.
ZEC 12:10 ir ant Dovydo namų bei ant Jeruzalės gyventojų išliesiu malonės ir maldavimų Dvasią, ir jie žvelgs į mane, kurį jie perdūrė. Jie ir apraudos jį, kaip apraudama vienintelį [sūnų], ir karčiai [dejuos] dėl jo, kaip karčiai [dejuojama] dėl pirmagimio.
ZEC 13:1 Tą dieną šaltinis bus atvertas Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams dėl nuodėmės ir dėl netyrumo.
ZEC 14:9 Ir VIEŠPATS bus visos žemės karalius; tą dieną bus vienas VIEŠPATS ir vienas jo vardas.
MAL 1:1 
MAL 2:10 Argi ne vieną tėvą mes visi turime? Argi ne vienas Dievas mus sukūrė? Kodėl mes klastingai elgiamės kiekvienas su savo broliu, padarydami nebešventą savo tėvų sandorą?
MAL 3:1 „Štai aš siųsiu savo pasiuntinį, ir jis paruoš kelią pirma manęs. Ir staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote, būtent sandoros pasiuntinys, kuriuo jūs gėritės, štai jis ateis“, – sako kareivijų VIEŠPATS.
MAL 3:2 Tačiau, kas gali ištverti jo atėjimo dieną? Ir kas išsilaikys jam pasirodžius? Nes jis [yra] lyg metalų grynintojo ugnis ir lyg skalbėjų muilas,
MAL 3:3 ir jis atsisės kaip sidabro grynintojas bei valytojas. Jis valys Levio sūnus ir juos nušveis kaip auksą ir sidabrą, kad jie būtų tokie, kurie aukoja aukas VIEŠPAČIUI teisingai.
MAL 3:6 Kadangi aš [esu] VIEŠPATS, aš nesikeičiu; todėl jūs, Jokūbo sūnūs, nepražuvote.
MAL 3:7 Jūs jau nuo savo tėvų dienų atsitraukėte nuo mano nuostatų ir [jų] nesilaikėte. Sugrįžkite pas mane, tai Aš sugrįšiu pas jus, – sako Galybių VIEŠPATS. „Bet jūs sakote: „Kaip mes sugrįšime?
MAL 3:16 Tada tie, kurie bijojo VIEŠPATIES, [dažnai] kalbėjosi vienas su kitu; o VIEŠPATS tai dėmėjosi ir klausėsi, ir jo akivaizdoje buvo parašyta atminimo knyga labui tų, kurie bijojo VIEŠPATIES ir mąstė apie jo vardą.
MAL 3:17 „Manąją veikimo dieną, – sako Kareivijų VIEŠPATS, – jie man bus ypatinga brangenybė, ir jų gailėsiuos, kaip žmogus gailisi savo sūnaus, kuris jam tarnauja.“
MAL 4:1 Nes štai ateina Diena, deganti kaip krosnis! Ir visi išdidieji ir visi, kurie elgiasi nedorai, taps ražienomis, ir juos taip sudegins ateinanti Diena, – sako Kareivijų VIEŠPATS, – kad ji nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos.
MAL 4:2 Bet jums, bijantiems mano vardo, užtekės Teisumo Saulė su išgydymu savo sparnuose. Jūs išeisite ir šokinėsite kaip veršiukai, [išėję] iš tvarto.
MAT 1:1 Jėzaus Kristaus, sūnaus Dovydo, sūnaus Abraomo, kilmės knyga.
MAT 1:2 Abraomas pagimdė Izaoką, ir Izaokas pagimdė Jokūbą, ir Jokūbas pagimdė Judą ir jo brolius,
MAT 1:3 ir Judas pagimdė Faresą ir Zarą iš Tamaros, ir Faresas pagimdė Esromą, ir Esromas pagimdė Aramą,
MAT 1:4 ir Aramas pagimdė Aminadabą, ir Aminadabas pagimdė Naasoną, ir Naasonas pagimdė Salmoną,
MAT 1:5 ir Salmonas pagimdė Boozą iš Rahabos, ir Boozas pagimdė Jobedą iš Rūtos, ir Jobedas pagimdė Jesę,
MAT 1:6 ir Jesė pagimdė karalių Dovydą, ir karalius Dovydas pagimdė Saliamoną iš Ūrijo pačios,
MAT 1:7 ir Saliamonas pagimdė Roboamą, ir Roboamas pagimdė Abiją, ir Abija pagimdė Asą,
MAT 1:8 ir Asa pagimdė Juozapatą, ir Juozapatas pagimdė Joramą, ir Joramas pagimdė Oziją,
MAT 1:9 ir Ozijas pagimdė Joatamą, ir Joatamas pagimdė Achazą, ir Achazas pagimdė Ezekiją,
MAT 1:10 ir Ezekijas pagimdė Manasą, ir Manasas pagimdė Amoną, ir Amonas pagimdė Joziją,
MAT 1:11 ir Jozijas pagimdė Jechoniją ir jo brolius, kurie [gyveno] ištremimo į Babiloną metu.
MAT 1:12 Ir po ištrėmimo į Babiloną, Jechonijas pagimdė Salatielį, ir Salatielis pagimdė Zorobabelį,
MAT 1:13 ir Zorobabelis pagimdė Abijudą, ir Abijudas pagimdė Eliakimą, ir Eliakimas pagimdė Azorą,
MAT 1:14 ir Azoras pagimdė Sadoką, ir Sadokas pagimdė Achimą, ir Achimas pagimdė Elijudą,
MAT 1:15 ir Elijudas pagimdė Eleazarą, ir Eleazaras pagimdė Mataną, ir Matanas pagimdė Jokūbą,
MAT 1:16 ir Jokūbas pagimdė Juozapą – vyrą Marijos, iš kurios gimė Jėzus, kuris yra vadinamas Kristumi.
MAT 1:17 Taigi nuo Abraomo iki Dovydo – iš viso keturiolika kartų, ir nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloną – keturiolika kartų, ir nuo ištrėmimo į Babiloną iki Kristaus – keturiolika kartų.
MAT 1:18 Taigi Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks: kai jo motina Marija buvo Juozapui pažadėta į žmonas, prieš jiems sueinant kartu, ji buvo rasta nėščia iš Šventosios Dvasios.
MAT 1:19 Tuomet jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas jos viešai sugėdinti, buvo nusiteikęs slapčia nutraukti santuoką su ja.
MAT 1:20 Bet, jam begalvojant apie tai, štai Viešpaties angelas pasirodė jam sapne, sakydamas: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok pasiimti savo žmonos Marijos, nes tai, kas joje pradėta, yra iš Šventosios Dvasios.
MAT 1:21 Ir ji pagimdys sūnų, ir tu pavadinsi jį vardu Jėzus, nes jis išgelbės savo žmones iš jų nuodėmių.“
MAT 1:22 O visa tai įvyko, kad išsipildytų tai, kas buvo Viešpaties pasakyta per pranašą, būtent:
MAT 1:23 Štai mergelė taps nėščia ir pagimdys sūnų ir jie vadins jį vardu Emanuelis, kuris išvertus reiškia: Dievas su mumis.
MAT 1:24 Tada Juozapas, pažadintas, padarė taip, kaip Viešpaties angelas buvo jam įsakęs, ir savo žmoną pasiėmė,
MAT 1:25 bet jos nepažino, iki ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, ir jis pavadino jį vardu Jėzus.
MAT 2:1 Tada, Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš rytų
MAT 2:2 sakydami: „Kur yra gimusis žydų Karalius? Nes mes matėme jo žvaigždę rytuose ir atvykome jo pagarbinti.“
MAT 2:3 O [tai] išgirdęs, sunerimo karalius Erodas, taip pat visa Jeruzalė su juo,
MAT 2:4 ir surinkęs visus tautos aukštuosius kunigus bei raštininkus, jis ne kartą teiravosi jų, kur turi gimti Kristus.
MAT 2:5 Ir jie tarė jam: „Judėjos Betliejuje, nes taip yra pranašo parašyta:
MAT 2:6 ir tu, Betliejau, Judo krašte, jokiu būdu nesi mažiausias tarp Judo kunigaikščių, nes iš tavęs ateis valdytojas, kuris ganys mano tautą Izraelį.“
MAT 2:7 Tada Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, tiksliai klausinėdamas iš jų sužinojo žvaigždės pasirodymo metą
MAT 2:8 ir juos siųsdamas į Betliejų, tarė: „Eikite ir kruopščiai ieškokite to vaikelio, ir kai [jį] surasite, praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau.“
MAT 2:9 Išklausę karaliaus, jie iškeliavo. Ir štai žvaigždė, kurią jie matė rytuose, ėjo pirma jų, kol atėjusi sustojo viršum tos vietos, kur buvo vaikelis.
MAT 2:10 Išvydę žvaigždę, jie džiaugėsi labai dideliu džiaugsmu.
MAT 2:11 Ir, įėję į namą, jie pamatė vaikelį su jo motina Marija ir parpuolę jį garbino. Ir atvėrę savo brangenybių [dėžutes], jie pateikė jam dovanų: aukso ir smilkalų ir miros.
MAT 2:12 Ir sapne Dievo perspėti negrįžti pas Erodą, jie kitu keliu iškeliavo į savo kraštą.
MAT 2:13 Ir jiems iškeliavus, štai Viešpaties angelas pasirodo Juozapui sapne, sakydamas: „Kelkis, imk vaikelį bei jo motiną ir bėk į Egiptą, ir ten pasilik, kol tau pasakysiu, nes Erodas rengiasi ieškoti vaikelio, kad jį pražudytų.“
MAT 2:14 Ir atsikėlęs jis nakčia pasiėmė vaikelį bei jo motiną ir pasitraukė į Egiptą
MAT 2:15 ir ten išbuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų, kas Viešpaties buvo pasakyta per pranašą, būtent: Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų.
MAT 2:16 Tada Erodas, pamatęs, kad išminčiai jį išjuokė, baisiai įniršo ir pasiuntęs [įgaliotinių] išžudė visus berniukus, kurie buvo Betliejuje ir visoje jo apylinkėje, dviejų metų ir jaunesnius, pagal metą, kurį tiksliai klausinėdamas buvo sužinojęs iš išminčių.
MAT 2:17 Tada išsipildė tai, kas buvo pranašo Jeremijo pasakyta, būtent:
MAT 2:18 Triukšmas pasigirdo Ramoje, rauda ir verksmas ir didžiulis dejavimas: Rachele verkia savo vaikų ir nesileidžia guodžiama, nes jų nebėra.
MAT 2:19 Bet, kai Erodas buvo miręs, štai Viešpaties angelas Egipte pasirodė Juozapui sapne,
MAT 2:20 sakydamas: „Kelkis ir pasiimk vaikelį bei jo motiną ir keliauk į Izraelio šalį, nes yra mirę tie, kurie tykojo vaikelio gyvybės“.
MAT 2:21 Ir atsikėlęs jis paėmė su savimi vaikelį bei jo motiną, ir atvyko į Izraelio šalį.
MAT 2:22 Bet, kai jis išgirdo, kad Judėjai karaliauja Archelajas vietoj savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. O sapne Dievo įspėtas, jis pasitraukė į Galilėjos sritį
MAT 2:23 ir atvykęs apsigyveno mieste, vadinamame Nazaretu, kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašus: jį vadins Nazarėnu.
MAT 3:1 Tomis dienomis pasirodo Jonas Krikštytojas, skelbdamas kaip šauklys Judėjos dykumoje
MAT 3:2 ir sakydamas: „Atgailaukite, nes dangaus karalystė yra prisiartinusi!“
MAT 3:5 Tada išeidavo pas jį Jeruzalė ir visa Judėja, ir visas kraštas prie Jordano,
MAT 3:6 ir išpažindami savo nuodėmes, jie būdavo jo krikštijami Jordane.
MAT 3:8 Duokite tad vaisių, pritinkančių atgailai,
MAT 3:9 ir nemanykite sakyti savyje: „Mes [kaip] tėvą turime Abraomą. Nes aš jums sakau, kad Dievas pajėgia prikelti vaikų Abraomui iš šitų akmenų!
MAT 3:11 Aš, žinoma, vandeniu jus krikštiju dėl atgailavimo, bet tas, kuris ateina po manęs, yra galingesnis už mane – jo apavų aš nevertas nešioti! Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.
MAT 3:12 Jo vėtyklė – jo rankoje, ir jis visiškai išvalys savo klojimą ir surinks savo kviečius į klėtį, bet jis sudegins pelus neužgesinama ugnimi.“
MAT 3:13 Tuomet ateina Jėzus iš Galilėjos prie Jordano pas Joną, kad būtų jo pakrikštytas.
MAT 3:14 Bet Jonas mėgino jam neleisti, sakydamas: „Man reikia būti tavo pakrikštytam, o tu ateini pas mane?“
MAT 3:15 Ir Jėzus atsakydamas jam tarė: „Leisk dabar, nes taip mums dera įvykdyti visą teisumą.“ Tada jis jam leido.
MAT 3:16 Ir kai [jis] buvo pakrikštytas, Jėzus tuoj pat ėjo aukštyn iš vandens; ir štai jam atsivėrė dangūs, ir jis pamatė Dievo Dvasią nusileidžiančią kaip balandį ir nutupiančią ant jo;
MAT 3:17 ir štai balsas iš dangaus prakalbo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo gėriuosi.“
MAT 4:1 Tada Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.
MAT 4:2 O išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis ilgainiui išalko.
MAT 4:3 Ir gundytojas, atėjęs pas jį, tarė: „Jeigu tu esi Dievo Sūnus, įsakyk, kad šie akmenys pavirstų duona.
MAT 4:4 Bet jis atsakydamas tarė: „Yra parašyta: Žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos.“
MAT 4:5 Tada velnias jį paima į šventąjį miestą ir pastato jį ant šventyklos viršūnės
MAT 4:6 ir sako jam: „Jeigu tu esi Dievo Sūnus, meskis žemyn, nes yra parašyta: „Jis savo angelams įsakys apie tave, ir ant rankų jie nešios tave, kad niekada neužsigautum savo kojos į akmenį“.
MAT 4:7 Jėzus jam tarė: „Vėlgi yra parašyta: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo“.
MAT 4:8 Iš naujo velnias paima jį į labai aukštą kalną ir parodo jam visas pasaulio karalystes bei jų šlovę
MAT 4:9 ir jam sako: „Visa tai duosiu tau, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“
MAT 4:10 Tada Jėzus jam sako: „Eik šalin, Šėtone! Juk yra parašyta: „Garbink Viešpatį, savo Dievą, ir jam vienam tarnauk.“
MAT 4:11 Tada velnias jį palieka, ir štai atėjo angelai ir jam tarnavo.
MAT 4:12 O išgirdęs, kad Jonas įkalintas, Jėzus pasitraukė į Galilėją
MAT 4:13 ir, palikęs Nazaretą, jis atėjo ir apsigyveno Kapernaume, prie jūros, Zabulono ir Neftalio pakraščiuose,
MAT 4:14 kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją, būtent:
MAT 4:15 ZABULONO KRAŠTAS IR NEFTALIO KRAŠTAS, PRIE JŪROS KELIO, ANAPUS JORDANO, KITATAUČIŲ GALILĖJA –
MAT 4:16 žmonės, kurie sėdėjo tamsoje, išvydo didžią Šviesą, ir tiems, kurie sėdėjo mirties krašte ir šešėlyje, užtekėjo Šviesa“.
MAT 4:17 Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti kaip šauklys sakydamas: „Atgailaukite, nes dangaus karalystė yra prisiartinusi!
MAT 4:18 Ir Jėzus, vaikščiodamas palei Galilėjos jūrą, pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į jūrą; mat jie buvo žvejai.
MAT 4:19 Ir jis sako jiems: „Sekite paskui mane, ir aš jus paversiu žmonių žvejais.“
MAT 4:20 Ir jie tuojau paliko tinklus ir sekė paskui jį.
MAT 5:1 Ir pamatęs minias jis užlipo į kalną; ir jam atsisėdus, prie jo priėjo jo mokytiniai.
MAT 5:2 Ir atvėrės savo burną, jis ėmė mokyti juos, sakydamas:
MAT 5:3 „Palaiminti tie, kurie [yra] beturčiai dvasios atžvilgiu, nes jų yra dangaus karalystė.
MAT 5:4 Palaiminti tie, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.
MAT 5:5 Palaiminti tie, kurie [yra] romūs, nes jie paveldės žemę.
MAT 5:6 Palaiminti tie, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.
MAT 5:7 Palaiminti tie, kurie [yra] gailestingi, nes jie susilauks gailestingumo.
MAT 5:8 Palaiminti tie, kurie [yra] tyraširdžiai, nes jie matys Dievą.
MAT 5:9 Palaiminti tie, kurie [yra] taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.
MAT 5:10 Palaiminti tie, kurie [yra] persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.
MAT 5:11 Esate palaiminti, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja, ir meluodami kalba apie jus visokį blogą posakį.
MAT 5:12 Džiaukitės ir džiūgaukite, nes didelis [yra] jūsų atlygis danguje, nes tokiu pat būdu jie persekiojo pirm jūsų [buvusius] pranašus.
MAT 5:14 Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno.
MAT 5:15 Nebūna, kad žmonės uždega žiburį ir jį pastato po indu, bet į žibintuvą, ir jis šviečia visiems esantiems namuose.
MAT 5:16 Tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje taip, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris [yra] danguje.
MAT 5:17 „Nemanykite, kad aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų: aš atėjau ne panaikinti, bet išpildyti.
MAT 5:18 Nes iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė vienas jotas, nė vienas ženklelis jokiu būdu neišnyks iš įstatymo, kol viskas išsipildys.
MAT 5:27 „Jūs esate girdėję, kad buvo senolių pasakyta: „Nesvetimauk“.
MAT 5:28 Bet aš jums sakau: kiekvienas, kuris žvelgia į moterį taip, kad jos užsigeidžia, tas savo širdyje su ja jau svetimavo.
MAT 5:41 Ir kas tik privers tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.
MAT 5:43 Jūs esate girdėję, kad buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą“ ir „nekęsk savo priešo“.
MAT 5:44 Bet aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jus keikia, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už tuos, kurie jus šmeižia ir jus persekioja,
MAT 5:45 kad pasirodytumėte esą savo danguje [esančio] Tėvo vaikai, nes jis padaro, kad jo saulė tekėtų blogiesiems ir geriesiems ir siunčia lietų teisiesiems ir neteisiesiems.
MAT 5:48 Tad būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas.
MAT 6:1 „Saugokitės, kad nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip neturite atlygio pas savo Tėvą danguje.
MAT 6:5 Ir kai meldiesi, nebūk kaip veidmainiai, nes jie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad žmonėms pasirodytų. Iš tiesų sakau jums: jie turi savo atlygį.
MAT 6:6 Bet tu, kai meldiesi, įeik į savo kambarėlį ir užsirakinęs duris melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, kuris mato slaptoje, atlygins tau viešai.
MAT 6:7 Bet kai meldžiatės, tuščiai nepakartokite, kaip svetimtikiai, nes jie galvoja, kad jie bus išgirsti dėl jų gausaus kalbėjimo.
MAT 6:8 Todėl nebūkite kaip jie, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia prieš jums prašant jo.
MAT 6:9 Todėl melskitės šitaip: „Tėve mūsų, kuris [esi] danguje, tebūna šventu laikomas tavo vardas.
MAT 6:10 Teateina tavo karalystė. Teįvyksta tavo valia kaip danguje, [taip] ir žemėje.
MAT 6:11 Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
MAT 6:12 ir atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams.
MAT 6:13 Ir nevesk mūsų į pagundą, bet išvaduok mus nuo blogio; nes tavo yra karalystė, galybė ir šlovė amžinai. Amen.
MAT 6:14 Nes jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas jums atleis,
MAT 6:15 bet jeigu neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.
MAT 6:19 Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys sugadina, ir kur vagys įsilaužia ir vagia,
MAT 6:20 bet kraukite sau lobius danguje, kur nei kandys, nei rūdys nesugadina, ir kur vagys neįsilaužia ir nevagia,
MAT 6:21 nes kur yra jūsų lobis, ten bus ir jūsų širdis.
MAT 6:22 Kūno šviesa yra akis, todėl jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus pilnas šviesos.
MAT 6:23 Bet jeigu tavo akis bloga, visas tavo kūnas bus pilnas tamsos. Taigi jeigu tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!
MAT 6:24 Niekam neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba jis vieno tvirtai laikysis, o kitą nieku vers. Jums neįmanoma tarnauti Dievui ir mamonai.
MAT 6:26 Įsižiūrėkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į klėtis krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs nesate daug vertesni už juos?
MAT 6:27 
MAT 6:30 Taigi, jei Dievas taip aprengia lauko žolę, kuri šiandien yra, o rytoj įmetama į krosnį, [ar] jis ne kur kas labiau [aprengs] jus, o mažatikiai?
MAT 6:31 Todėl nesirūpinkite ir nesakykite: ‚Ką valgysime?‘ arba: ‚Ką gersime?‘ arba: ‚Kuo apsirengsime?‘
MAT 6:32 Nes viso to geidžia svetimtikiai; juk jūsų dangiškasis Tėvas žino, kad jums reikia viso to.
MAT 6:33 Bet pirma ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, ir visa tai bus jums pridėta.
MAT 7:1 „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami,
MAT 7:2 nes kokiu teismu teisiate, tokiu būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.
MAT 7:3 Ir kodėl žiūri į krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje akyje?!
MAT 7:4 Arba kaip gali sakyti savo broliui: ‚Leisk man išimti krislą iš tavo akies‘, o štai rąstas tavo akyje?!
MAT 7:5 Veidmainy, pirma išmesk rąstą iš savo akies, o paskui aiškiai žiūrėsi tam tikslui, kad išmestum krislą iš savo brolio akies.
MAT 7:7 Vis prašykite, ir bus jums duota; vis ieškokite, ir surasite; vis belskite, ir bus jums atidaryta.
MAT 7:8 Nes kiekvienas prašantysis gauna ir ieškantysis randa, taip pat beldžiančiajam bus atidaryta.
MAT 7:13 Įeikite pro ankštus vartus todėl, kad platūs [yra] vartai ir erdvus [yra] kelias, kuris veda į pražūtį, ir daug yra pro juos einančių,
MAT 7:14 [ir] todėl, kad ankšti [yra] vartai ir siauras [yra] kelias, kuris veda į gyvenimą, ir nedaug yra juos surandančių.
MAT 7:17 Taip ir kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, bet netikęs medis duoda blogus vaisius.
MAT 7:18 Geras medis negali duoti blogų vaisių, nei netikęs medis [negali] duoti gerų vaisių.
MAT 7:19 Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį.
MAT 7:20 Taigi juos pažinsite iš jų vaisių.
MAT 7:23 Ir tada jiems pareikšiu: ‚Aš niekada jūsų nepažinojau. Pasitraukite nuo manęs jūs, kurie darote įstatymo pažeidimą.‘“
MAT 7:24 Taigi kiekvienas, kas tik klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, – aš jį prilyginsiu išmintingam vyrui, kuris pastatė savo namą ant uolos;
MAT 7:25 ir lijo lietus, ir užėjo potvyniai, ir pūtė vėjai, ir daužėsi į tą namą; o jis nenugriuvo, nes jo pamatai buvo pastatyti ant uolos.
MAT 7:26 Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, bus prilygintas kvailam vyrui, kuris pastatė savo namą ant smėlio;
MAT 7:27 ir lijo lietus, ir užėjo potvyniai, ir pūtė vėjai, ir daužėsi į tą namą; o jis sugriuvo, ir jo griuvimas buvo smarkus.“
MAT 7:29 nes jis juos mokė kaip turintis įgaliojimą, o ne kaip raštininkai.
MAT 8:1 Kai jis leidosi nuo kalno, didelės minios sekė paskui jį.
MAT 8:2 Ir štai atėjo raupsuotasis ir garbino jį, sakydamas: „Viešpatie, jei tu nori, esi pajėgus mane padaryti švarų.
MAT 8:3 Ir ištiesęs ranką Jėzus palietė jį sakydamas: „Noriu, būk švarus.“ Ir tuojau jo raupsai buvo nuvalyti.
MAT 8:4 Ir Jėzus jam sako: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik, pasirodyk kunigui ir paaukok dovaną, kurią Mozė įsakė, kad jiems [tai būtų] liudijimas.
MAT 8:9 Nes aš esu žmogus pavaldinys, turintis sau pavaldžių kareivių, ir sakau vienam: „Eik!“ – ir jis eina, ir kitam: „Ateik!“ – ir jis ateina, ir savo tarnui: „Padaryk tai!“ – ir jis daro.“
MAT 8:13 Ir Jėzus tarė šimtininkui: „Eik, teįvyksta tau, kaip tikėjai!“ Ir jo tarnas buvo išgydytas tą pačią valandą.
MAT 8:14 Ir atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo žmonos motiną gulinčią ir karščiuojančią.
MAT 8:15 Ir jis palietė jos ranką, ir karštligė pasitraukė nuo jos, ir ji atsikėlė ir jiems patarnavo.
MAT 8:17 kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją, būtent: „Jis užnešė mūsų negalias ir nešiojo [mūsų] ligas“.
MAT 8:18 Matydamas dideles minias aplink save, Jėzus įsakė pasitraukti į kitą pusę.
MAT 8:19 O priėjęs vienas raštininkas tarė jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!“
MAT 8:20 Ir Jėzus jam sako: „Lapės turi urvus ir padangės paukščiai lizdus, bet Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“
MAT 8:21 O kitas iš jo mokytinių jam tarė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti ir palaidoti savo tėvą.“
MAT 8:22 Bet Jėzus jam tarė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusius.“
MAT 8:23 Ir jam įlipęs į valtį, jo mokytiniai nusekė paskui jį.
MAT 8:24 Ir štai pakilo jūroje didžiulė audra taip, kad bangos paslėpė valtį. Bet jis miegojo.
MAT 8:25 O priėjęs jo mokytiniai pažadino jį, sakydami: „Viešpatie, išgelbėk mus! Žūstame!“
MAT 8:26 Ir jis sako jiems: „Kodėl jūs esate bailūs, mažatikiai?“ Tada atsikėlęs, jis sudraudė vėjus bei jūrą, ir pasidarė visiškai ramu.
MAT 8:27 Bet žmonės stebėjosi, sakydami: „Kas tai [per žmogus], kad netgi vėjai ir jūra jo klauso!?“
MAT 8:28 Ir kai jis atvyko į kitą pusę, į gergeziečių kraštą, jį pasitiko du velnių apsėstieji išeidami iš kapų; [jie buvo] tokie labai smurtingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu.
MAT 8:29 Ir štai jie šaukė, sakydami: „Kas mums ir tau [bendro], Jėzau, Dievo Sūnau? Ar čia atėjai pirma laiko mūsų kankinti?“
MAT 8:30 O toli nuo jų buvo gausi besiganančių kiaulių banda.
MAT 8:31 Tad velniai maldavo jį, sakydami: „Jeigu mus išvarai, tai leisk mums pasitraukti į kiaulių bandą.“
MAT 8:32 Ir jis jiems tarė: „Eikite!“ Ir išėję jie pasitraukė į kiaulių bandą. Ir štai visa kiaulių banda metėsi nuo skardžio į jūrą ir nugaišo vandenyse.
MAT 8:33 O tie, kurie jas ganė, pabėgo ir nuėję į miestą, viską išpasakojo, įskaitant tai, kas atsitiko velnių apsėstiesiems.
MAT 8:34 Ir štai visas miestas išėjo Jėzaus pasitikti ir, kai jie pamatė jį, maldavo, kad jis paliktų jų pakraščius.
MAT 9:1 Ir įlipęs į valtį, jis perplaukė ir atvyko į savąjį miestą.
MAT 9:6 Bet kad žinotumėte, jog Žmogaus Sūnus turi žemėje valdymo galią nuodėmėms atleisti – tada jis tarė sergančiam paralyžiumi – kelkis, pasiimk savo gultą ir eik į savo namus.“
MAT 9:7 Ir atsikėlęs jis nuėjo į savo namus.
MAT 9:9 Ir iš ten eidamas toliau Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir jis jam sako: „Sek paskui mane!“ Ir jis atsikėlęs sekė paskui jį.
MAT 9:18 Jam tuos dalykus bekalbant jiems, štai tam tikras valdytojas atėjęs garbino jį, sakydamas: „Ką tik mirė mano duktė, bet ateik ir uždėk ant jos savo ranką, ir ji gyvens.“
MAT 9:19 Ir atsikėlęs Jėzus nusekė paskui jį, taip pat [ir] jo mokytiniai.
MAT 9:20 Ir štai moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo drabužio kutą.
MAT 9:21 Mat ji [pati] sau kalbėjo: „Jeigu tik paliesiu jo drabužį, būsiu išgydyta.“
MAT 9:22 O Jėzus atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Drąsos, dukterie! Tavo tikėjimas tave išgydė.“ Ir nuo tos valandos moteris buvo išgydyta.
MAT 9:23 Ir Jėzus atėjęs į valdytojo namus ir pamatęs vamzdininkus ir triukšmaujančią minią,
MAT 9:24 tarė jiems: „Pasitraukite, nes mergaitė ne mirusi, bet miega.“ Ir jie išjuokė jį.
MAT 9:25 O kai minia buvo išvaryta, jis įėjęs [vidun] paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė.
MAT 9:26 Ir garsas apie tai pasklido po visą tą kraštą.
MAT 9:27 Ir Jėzui išeinant iš ten, du aklieji sekė paskui jį šaukdami ir sakydami: „Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!“
MAT 9:28 O jam įėjus į namus, aklieji priėjo prie jo, ir Jėzus sako jiems: „Ar tikite, kad aš pajėgiu tai padaryti?“ Jie sako jam: „Taip, Viešpatie.“
MAT 9:29 Tada jis palietė jų akis, sakydamas: „Teįvyksta jums pagal jūsų tikėjimą.“
MAT 9:30 Ir jų akys atsivėrė; ir Jėzus juos prigrasė, sakydamas: „Žiūrėkite, [kad] niekas nesužinotų!“
MAT 9:31 Bet išėję jie paskleidė garsą apie jį po visą tą kraštą.
MAT 9:32 Ir jiems išeinant, štai jie atvedė pas jį žmogų, [kuris buvo] nebylus ir velnio apsėstas.
MAT 9:33 Ir kai velnias buvo išvarytas, nebylys prakalbo. Ir minios stebėjosi, sakydamos: „Taip dar niekada nebuvo matyta Izraelyje!“
MAT 9:34 Bet fariziejai tarė: „Jis išvarinėja velnius per velnių kunigaikštį.“
MAT 9:38 todėl melskite pjūties Viešpatį, kad jis varytų darbininkų į savo pjūtį.“
MAT 10:4 Simonas Kanaanietis ir Judas Iskarijotas, kuris ir išdavė jį.
MAT 10:8 Išgydykite ligonius, apvalykite raupsuotus, prikelkite mirusius, išvarykite velnius. Dovanai gavote, dovanai duokite.
MAT 10:15 Iš tiesų sakau jums: teismo dieną Sodomos ir Gomoros šaliai bus pakenčiamiau negu tam miestui.
MAT 10:16 Štai aš išsiunčiu jus kaip avis tarp vilkų; tad būkite gudrūs kaip gyvatės ir nekalti kaip balandžiai.
MAT 10:22 Ir dėl mano vardo visi nekęs jūsų; bet būtent tas, kuris ištvers iki galo, bus išgelbėtas.
MAT 10:28 Ir nebijokite tų, kurie užmuša kūną, bet negali užmušti sielos; o verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.
MAT 10:32 Taigi kiekvienas, kas tik mane išpažins žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo Tėvo, kuris [yra] danguje, akivaizdoje.
MAT 10:33 O bet kas, kuris manęs išsižadės žmonių akivaizdoje, to ir aš išsižadėsiu savo Danguje esančio Tėvo akivaizdoje.
MAT 10:39 Kas atrandęs savo gyvybę, [tas] ją pražudys, o kas pražudęs savo gyvybę dėl manęs, [tas] ją atras.
MAT 11:6 Ir yra palaimintas kas tik nepasipiktins manimi.“
MAT 11:10 Nes [jis] yra tasai, apie kurį yra parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavo veido savo pasiuntinį, kuris paruoš tau kelią pirma tavęs.
MAT 11:19 Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, ir jie sako: „Štai žmogus rijūnas ir vyno gėrūnas, muitininkų ir nusidėjėlių draugas! Bet jos vaikai išmintį išteisina.“
MAT 11:20 Tada jis pradėjo priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas jo galingų antgamtinių veiksmų, kadangi jie neatgailavo:
MAT 11:21 „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Nes jeigu galingi antgamtiniai veiksmai, kurie buvo padaryti jumyse, būtų buvę padaryti Tyre ir Sidone, jie seniai būtų atgailavę ašutinėje ir pelenuose.
MAT 11:22 Vis dėlto jums sakau: teismo dieną Tyrui ir Sidonui bus pakenčiamiau negu jums!
MAT 11:24 Bet aš sakau jums, kad teismo dieną Sodomos šaliai bus pakenčiamiau negu tau.“
MAT 11:28 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir nešate sunkias naštas, ir aš jums suteiksiu poilsį.
MAT 11:29 Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms poilsį, –
MAT 11:30 nes mano jungas švelnus ir mano našta yra lengva.
MAT 12:8 Nes Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.“
MAT 12:17 kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją, būtent:
MAT 12:18 Štai mano Tarnas, kurį aš išrinkau, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Ant Jo uždėsiu savo Dvasią, ir jis praneš kitataučiams teisingumą.
MAT 12:20 Jis nenulauš lūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio, kol neišsiųs teisingumo į pergalę.
MAT 12:21 IR KITATAUČIAI SUDĖS VILTIS Į JO VARDĄ.
MAT 12:22 Tada pas jį atvedė aklą ir nebylų velnio apsėstą žmogų; ir jis išgydė jį taip, kad aklas ir nebylus [žmogus] ir kalbėjo ir regėjo.
MAT 12:23 Ir visos minios netvėre iš nuostabos ir sakė: „Nejaugi šis nėra Dovydo sūnus?!“
MAT 12:24 Bet [tai] išgirdę, fariziejai sakė: „Šitas išvarinėja velnius ne kitaip, kaip tik velnių valdovu Belzebulu.“
MAT 12:25 Ir Jėzus, žinodamas jų mintis, tarė jiems: „Kiekviena karalystė, suskilusi priešingai sau, nusiaubiama, ir joks miestas ar jokie namai, suskilę priešingai sau, neišstovės.
MAT 12:26 Ir jeigu Šėtonas išvarinėja Šėtoną, tai jis yra susiskaldęs priešingai sau. Tai kaipgi išstovės jo karalystė?
MAT 12:27 Ir jeigu aš išvarinėju velnius Belzebulu, tai kuo [juos] išvarinėja jūsų vaikai?! Todėl jie bus jūsų teisėjai.
MAT 12:28 Bet jeigu aš išvarinėju velnius Dievo Dvasia, tai pas jus yra atėjusi Dievo karalystė.
MAT 12:29 Arba kaipgi gali kas įeiti į galiūno namus ir išplėšti jo daiktus, jeigu jis pirma nebus surišęs galiūno? Jis išplėš jo namus tik tada.
MAT 12:30 Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas išvaiko.
MAT 12:31 Todėl sakau jums: visokia nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas [Šventajai] Dvasiai nebus žmonėms atleistas.
MAT 12:37 Nes pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas.“
MAT 12:38 Tada kai kurie iš raštininkų ir fariziejų atsakė, tardami: „Mokytojau, mes norėtume pamatyti ženklą iš tavęs.“
MAT 12:39 Bet jis atsakydamas tarė jiems: „Nelaba ir svetimaujanti karta geidžia ženklo, bet nebus jai duota [kito] ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas,
MAT 12:40 nes kaip Jona buvo tris dienas ir tris naktis didelio vandens gyvūno pilve, taip ir Žmogaus Sūnus bus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.
MAT 12:41 Žmonės nineviečiai kelsis drauge su šia karta teisme ir ją pasmerks, nes jie atgailavo dėl Jonos šaukliško skelbimo, o štai čia už Joną [yra kas] didesnis!
MAT 13:18 Taigi jūs pasiklausykite palyginimo apie sėjėją.
MAT 13:55 Argi šis ne dailidės sūnus? Argi jo motina nevadinama Marija? O jo broliai – Jokūbas ir Jozė, ir Simonas, ir Judas?
MAT 13:56 Ir jo seserys, argi ne jos visos su mumis? Tad iš kur šitam visi šie dalykai?!“
MAT 13:57 Ir jie pasipiktino juo. Bet Jėzus jiems tarė: „Pranašas nebūna be pagarbos [niekur kitur], tik savo tėviškėje ir savo namuose.
MAT 13:58 Ir jis ten nepadarė daug galingų antgamtinių veiksmų dėl jų netikėjimo.
MAT 14:22 Ir tuoj pat Jėzus privertė savo mokytinius lipti į valtį ir pirma jo plaukti į kitą pusę, kol jis atleisiąs minias.
MAT 14:23 Ir, atleidęs minias, jis užlipo į kalną melstis atskirai. Ir, atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
MAT 14:24 Bet valtis jau buvo jūros viduryje, blaškoma bangų, nes vėjas buvo priešingas.
MAT 14:25 Ir per ketvirtą nakties sargybą Jėzus ėjo pas juos vaikščiodamas jūros paviršiumi.
MAT 14:26 Ir kai mokytiniai pamatė jį vaikščiojantį jūros paviršiumi, jie krūptelėjo ir sakė: „Tai šmėkla!“ ir iš baimės jie ėmė šaukti.
MAT 14:27 Bet Jėzus tuojau jiems tarė, sakydamas: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“
MAT 14:28 Ir Petras jam atsakydamas tarė: „Viešpatie, jei tai tu, liepk man eiti pas tave vandens paviršiumi.“
MAT 14:29 O jis tarė: „Ateik.“ Tai išlipęs iš valties, Petras vaikščiojo vandens paviršiumi, kad nueitų pas Jėzų.
MAT 14:30 Bet matydamas smarkų vėją, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko, sakydamas: „Viešpatie, išgelbėk mane!“
MAT 14:31 Ir tuojau ištiesęs ranką, Jėzus nutvėrė jį bei jam tarė: „O mažatiki, ko suabejojai?!“
MAT 14:32 Ir jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.
MAT 14:33 Tuomet tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu esi Dievo Sūnus!“
MAT 15:2 „Kodėl tavo mokytiniai laužo prosenių tradiciją? Nes jie nesimazgoja rankų, kai valgo duoną.“
MAT 15:9 bet niekais jie mane garbina, mokydami žmonių priesakų [lyg įpareigojančių] mokslų““.
MAT 15:12 Tada atėjo jo mokytiniai ir jam pasakė: „Ar žinai, kad fariziejai, išgirdę tą pasakymą, pasipiktino?“
MAT 15:13 Bet jis atsakydamas tarė: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas.
MAT 15:18 Bet tie dalykai, kurie išeina iš burnos, išlenda iš širdies, ir šie suteršia žmogų.
MAT 15:19 Nes iš širdies išeina blogos mintys, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai.
MAT 15:20 Šitie yra tie [dalykai], kurie suteršia žmogų, bet valgymas nemazgotomis rankomis žmogaus nesuteršia.“
MAT 15:21 Tada Jėzus išėjo iš ten ir pasitraukė į Tyro ir Sidono regioną.
MAT 15:22 Ir štai moteris kanaanietė iš tų pakraštų išėjusi šaukė jam, sakydama: „Pasigailėk manęs, o Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukrą baisiai apsėda velnias!
MAT 15:23 Bet jis neatsakė jai nė žodžio. Ir priėję jo mokytiniai prašinėjo jį, sakydami: „Išsiųsk ją, nes ji šaukia mums iš paskos!“
MAT 15:24 Bet jis atsakydamas tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“
MAT 15:25 Tada ji priėjusi jį garbino, tardama: „Viešpatie, padėk man!“
MAT 15:26 Bet jis atsakydamas tarė: „Nėra gerai imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“
MAT 15:27 O ji tarė: „Taip, Viešpatie. Tačiau ir šunyčiai ėda trupinius, kurie krenta nuo jų šeimininkų stalo.
MAT 15:28 Tada Jėzus atsakydamas tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Teįvyksta tau, kaip tu nori.“ Ir tą pačią valandą jos dukra buvo išgydyta.
MAT 15:29 Ir iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos jūros, ir užkopęs ant kalno, ten sėdėjo.
MAT 15:30 Ir atėjo pas jį didžiulės minios, atsigabendamos su savimi raišų, aklų, nebylių, neturinčių kūno dalių ir daugelį kitokių, ir juos padėjo prie Jėzaus kojų, o jis juos išgydė.
MAT 15:31 Pasekmė ta, kad minios stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, neturinčius kūno dalių sveikus, raišus vaikščiojančius ir aklus reginčius, ir šlovino Izraelio Dievą.
MAT 15:32 Tada, susišaukęs savo mokytinius, Jėzus tarė: „Mane apima gailestis dėl minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti, ir nenoriu paleisti jų alkanų, kad jie nenuilstų kelyje.
MAT 15:33 Ir jo mokytiniai jam sako: „Iš kur mums [imti] dykumoje tiek daug duonos, kad [ji] pasotintų tokią didžiulę minią?
MAT 15:34 Ir Jėzus jiems sako: „Kiek jūs turite kepalų? Ir jie tarė: „Septynis ir kelias žuveles.
MAT 15:35 Ir jis įsakė miniai susėsti ant žemės
MAT 15:36 ir paėmęs septynis kepalus ir žuvis [ir] padėkojęs, jis laužė ir davė savo mokytiniams, o mokytiniai – miniai.
MAT 15:37 Ir jie visi valgė ir pasisotino; ir pririnko pertekusių gabalų septynias pilnas pintines.
MAT 15:38 O valgančiųjų buvo keturi tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.
MAT 15:39 Ir paleidęs minias, jis įlipo į valtį ir atvyko į Magdalos pakraščius.
MAT 16:15 Jis sako jiems: „Bet jūs ką sakote mane esant?
MAT 16:16 Ir Simonas Petras atsakydamas tarė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus!
MAT 16:17 Ir Jėzus atsakydamas tarė jam: „Palaimintas esi, Simonai bar Jona, nes ne kūnas ir kraujas tau [tai] apreiškė, bet mano Tėvas, kuris [yra] danguje.
MAT 16:18 Ir aš taip pat sakau tau, kad tu esi Petras, ir ant šitos Uolos aš statydinsiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.
MAT 16:19 Ir aš tau duosiu dangaus karalystės raktus, ir ką tik tu suriši žemėje, bus surišta danguje, ir ką tik tu atriši žemėje, bus atrišta danguje.
MAT 16:20 Tada jis davė įsakymą savo mokytiniams, kad jie niekam nesakytų, kad jis yra Jėzus, kuris Kristus.
MAT 16:24 Tada Jėzus tarė savo mokytiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs ir tepasiima savo kryžių, ir teseka manimi.
MAT 16:25 Nes bet kas, kuris ketina išgelbėti savo gyvybę, tas ją pražudys, o bet kas, kuris pražudys savo gyvybę dėl manęs, [tas] ją atras.
MAT 16:26 Nes kokia gi nauda žmogui, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, bet prarastų savo sielą?! Arba ką žmogus duos mainais už savo sielą?!
MAT 17:5 Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apgaubė juos šešėliu, ir štai balsas iš debesies prakalbo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo gėriuosi – klausykite jo!“
MAT 17:7 Ir priėjęs Jėzus palietė juos bei tarė: „Kelkitės ir nebijokite!
MAT 17:8 Ir pakėlę savo akis jie nieko [daugiau] nebematė, vien tiktai Jėzų.
MAT 17:14 Ir jiems atėjus prie minios, pas jį atėjo žmogus, klaupdamasis prieš jį ir sakydamas:
MAT 17:15 „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus, kadangi jis mėnulio susmogtas ir labai kankinasi, mat jis dažnai įpuola į ugnį ir dažnai į vandenį.
MAT 17:16 Ir atvedžiau jį pas tavo mokytinius, bet jie nepajėgė jo išgydyti.“
MAT 17:17 Tada Jėzus atsakydamas tarė: „O netikinti ir iškrypusi karta! Iki kol aš būsiu su jumis? Iki kol jus pakęsiu? Atneškite jį čia, pas mane.“
MAT 17:18 Ir Jėzus sudraudė velnią, ir jis išėjo iš jo; ir vaikas buvo išgydytas nuo to akimirksnio.
MAT 17:19 Tada mokytiniai atskirai atėjo pas Jėzų ir tarė: „Kodėl mes nepajėgėme jo išvaryti?“
MAT 17:20 Ir Jėzus jiems tarė: „Dėl jūsų netikėjimo. Nes iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą kaip garstyčios sėklos grūdelį, jūs pasakysite šitam kalnui: ‚Persikelk iš čia į tenai‘, – ir jis persikels. Ir nieko jums nebus neįmanomo.
MAT 17:21 Tačiau šita veislė kitaip neišeina, kaip tik malda ir pasninku.“
MAT 17:24 Ir atėjus jiems į Kapernaumą, prie Petro priėjo rinkliavos rinkėjai, ir tarė: „Ar jūsų mokytojas nemoka rinkliavos?
MAT 17:25 Jis sako: „Taip, [jis moka]! Ir kai parėjo į namus, Jėzus pirmas jį prakalbino: „Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar duoklę? Iš savo vaikų ar iš svetimųjų?
MAT 17:26 Petras jam sako: „Iš svetimųjų. Jėzus sako jam: „Tai, žinoma, vaikai yra laisvi.
MAT 17:27 Tačiau, kad jų nepiktintume, nueik prie jūros, įmesk kabliuką, paimk pirmą užkibusią žuvį, ir pravėręs jos žiotis rasi pinigą. Paimk jį ir atiduok jiems už mane ir [už] save.
MAT 18:1 Tuo pačiu metu pas Jėzų atėjo mokytiniai, sakydami: „Kas gi yra didžiausias dangaus karalystėje?“
MAT 18:2 Ir Jėzus, pasišaukęs mažą vaiką, pastatė jį jų viduryje,
MAT 18:3 ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, jokiu būdu neįeisite į dangaus karalystę.
MAT 18:4 Todėl kas nusižemina kaip šis mažas vaikas, tas yra didžiausias dangaus karalystėje.
MAT 18:9 Ir jei tavo akis suklupdina tave, išlupk ją ir mesk nuo savęs. Tau yra geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu turėdamas dvi akis būti įmestam į pragaro ugnį.
MAT 18:11 Juk Žmogaus Sūnus atėjo išgelbėti to, kas yra pražuvę.
MAT 18:14 Lygiai taip pat tai nėra jūsų danguje [esančio] Tėvo valia, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių.
MAT 18:15 Be to, jeigu tavo brolis tau nusidės, eik ir prie keturių akių įtikink jį dėl kaltumo; jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį.
MAT 18:16 Bet jeigu jis [tavęs] neklausys, paimk su savimi dar vieną ar du, kad dviejų ar trijų liudytojų burnos [parodymais] būtų patvirtintas kiekvienas žodis.
MAT 18:17 O jeigu jis atsisakys jų klausyti, pasakyk tai bažnyčiai; bet jeigu jis atsisakys klausyti bažnyčios, tebūna jis tau kaip svetimtikis ir muitininkas.
MAT 18:18 Iš tiesų sakau jums: kokius tik dalykus jūs surišite žemėje, bus surišta danguje, ir kokius tik dalykus jūs atrišite žemėje, bus atrišta danguje.
MAT 18:19 Jums dar sakau: jei du iš jūsų susitartų žemėje dėl bet kokio dalyko, ko tik jie prašytų, jiems tai bus padaryta mano Tėvo, kuris [yra] danguje.
MAT 18:20 Nes kur du ar trys yra susirinkę mano vardu, ten aš esu tarp jų.“
MAT 18:21 Tada atėjęs pas jį, Petras pasakė: „Viešpatie, kiek kartų mano brolis nusidės man, ir aš turėsiu jam atleisti? [Ar] iki septynių kartų?“
MAT 18:22 Jėzus jam *tarė: „Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimtkart septynių.
MAT 18:35 Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu jūs kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliams jų nusižengimų.“
MAT 19:14 Bet Jėzus tarė: „Leiskite vaikučius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė.
MAT 19:16 Ir štai vienas priėjęs tarė jam: „Gerasis Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad turėčiau amžiną gyvenimą?
MAT 19:19 gerbk savo tėvą ir motiną; ir, mylėk savo artimą kaip save patį.“
MAT 19:23 Tada Jėzus tarė savo mokytiniams: „Iš tiesų sakau jums: turtingas sunkiai įeis į dangaus karalystę.
MAT 19:24 Ir dar jums sakau: lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę.“
MAT 19:25 O [tai] išgirdę, jo mokytiniai labai nustebo ir pasakė: „Tai kas gali būti išgelbėtas?!“
MAT 19:26 Bet įbedęs [į juos] akis, Jėzus jiems tarė: „Žmonėms tai yra neįmanoma, bet Dievui viskas yra įmanoma.
MAT 19:27 Tada Petras atsakydamas jam tarė: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave. Kas mums bus už tai?“
MAT 19:28 Ir Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, kurie sekėte paskui mane, – jūs irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio genčių.
MAT 19:29 Ir kiekvienas, kuris paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar žemes dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.
MAT 19:30 Tačiau daugelis pirmųjų bus paskutiniai, ir [daugelis] paskutinių – pirmi.“
MAT 20:25 Bet Jėzus juos pasišaukęs, tarė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai jiems viešpatauja, ir didžiūnai joms duoda pajusti savo galią.
MAT 20:26 Bet tarp jūsų taip nebus. Priešingai, kas tarp jūsų nori būti didis, jis turi būti jūsų tarnautojas,
MAT 20:27 ir kas tarp jūsų nori būti pirmas, jis turi būti jūsų tarnas
MAT 20:28 lygiai taip, kaip Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet kad jis pats tarnautų ir savo gyvybės atiduotų [kaip] išpirkos vietoj daugelio.“
MAT 20:29 Ir jiems išeinant iš Jericho, paskui jį sekė didelė minia.
MAT 20:30 Ir štai pakelėje sėdintys du aklieji išgirdę, kad Jėzus eina pro šalį, šaukė, sakydami: „Pasigailėk mūsų, o Viešpatie, Dovydo Sūnau!“
MAT 20:31 Ir minia sudraudė juos, kad jie tylėtų, bet jie vis šaukė dar garsiau, sakydami: „Pasigailėk mūsų, o Viešpatie, Dovydo Sūnau!“
MAT 20:32 Ir sustojęs Jėzus pašaukė juos ir tarė: „Ko norite, kad jums padaryčiau?“
MAT 20:33 Jie sako jam: „Viešpatie, kad mūsų akys būtų atvertos.“
MAT 20:34 Tad Jėzus, apimtas gailesčio, palietė jų akis; ir tuoj pat jų akys praregėjo, ir jie nusekė paskui jį.
MAT 21:1 Ir kai jie priartėjo prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, tada Jėzus pasiuntė du mokytinius,
MAT 21:2 sakydamas jiems: „Eikite į priešais jus esantį kaimą, ir tuojau rasite pririštą asilę ir su ja asilaitį; atriškite [juos] ir atveskite man.
MAT 21:3 Ir jeigu kas jums ką sakytų, pasakykite: „Jų reikia Viešpačiui. Ir jis tuojau juos išsiųs.“
MAT 21:4 Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą, būtent:
MAT 21:5 Sakykite Siono dukteriai: Štai tavo karalius ateina pas tave romus ir sėdintis ant asilo ir ant asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.
MAT 21:6 Ir mokytiniai nuėję ir padarę, kaip Jėzus jiems buvo įsakęs,
MAT 21:7 atvedė asilę ir asilaitį, uždėjo ant jų savo drabužius, ir užsodino [jį] ant jų.
MAT 21:8 Ir labai didelė minia tiesė savo drabužius kelyje, o kiti kirto šakas nuo medžių ir klojo [jas] kelyje.
MAT 21:32 Nes Jonas atėjo pas jus teisumo kelyje, ir jūs juo netikėjote; bet muitininkai ir paleistuvės juo tikėjo; ir jūs, [tai] matę, vėliau neatgailavote, kad juo tikėtumėte.
MAT 21:44 Ir kas ant to akmens kris, bus sudaužytas, bet ant ko jis nukris, tą sutriuškins.“
MAT 22:29 Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Jūs klystate nepažindami nei šventraščių, nei Dievo galios,
MAT 22:32 „Aš esu Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas?“ Dievas nėra mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas.“
MAT 22:36 „Mokytojau, kuris įsakymas [yra] didžiausias Įstatyme?“
MAT 22:37 Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.
MAT 22:38 Šis yra pirmasis ir didžiausias įsakymas.
MAT 22:39 Ir antrasis [yra] panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.
MAT 22:40 Ant šitų dviejų įsakymų kybo visas Įstatymas ir Pranašai.“
MAT 22:43 Jis sako jiems: „Kaipgi tada Dovydas dėl Dvasios [įtakos] vadina jį Viešpačiu, sakydamas:
MAT 23:13 Bet vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs priešais žmones uždarote dangaus karalystę; nes nei jūs patys neįeinate, nei [į ją] įeinantiems neleidžiate įeiti.
MAT 23:15 Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs apkeliaujate jūra ir sausuma, kad padarytumėte vieną atsivertėlį, ir kai tokiu atsiranda, padarote jį pragaro vaiką dukart labiau negu patys [esate].
MAT 23:23 Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs duodate dešimtinę nuo mėtų ir krapų ir kmynų, bet apleidote svaresniuosius įstatymo [dalykus] – teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą. Šituos reikėjo jums vykdyti ir anų neapleisti!
MAT 23:24 [Jūs] aklieji vadai, kurie iškošiate uodą, bet praryjate kupranugarį!
MAT 23:28 Taip ir jūs išoriškai atrodote žmonėms teisūs, bet viduje esate pilni veidmainystės ir įstatymo pažeidinėjimo.
MAT 23:37 O Jeruzale, Jeruzale, kuri žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie yra pas tave siųsti! Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o jūs nenorėjote!
MAT 24:8 O visi tie dalykai [tėra] skausmų pradžia.
MAT 24:13 Bet kas ištvers iki galo, būtent tas bus išgelbėtas.
MAT 24:14 Ir bus paskelbta ši karalystės evangelija visame pasaulyje, kad būtų liudijimas visoms tautoms, ir tada ateis galas.
MAT 24:15 Todėl kai pamatysite išniekinimo bjaurybę, kuri buvo apsakyta per pranašą Danielų, stovinčią šventoje vietoje (tegul skaitytojas permano!),
MAT 24:35 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai niekaip nepraeis.
MAT 24:36 Bet apie tos Dienos ir Valandos [laiką] niekas nežino, nei dangaus angelai, bet tik mano Tėvas.
MAT 25:4 bet išmintingosios kartu su žibintais pasiėmė alyvų aliejaus savo induose.
MAT 25:21 Jo valdovas tarė jam: „Gerai [atlikta], gerasis ir ištikimasis tarne! Tu buvai ištikimas dėl keleto dalykų, aš padarysiu tave atsakingą už daugelį dalykų. Įeik į savo valdovo džiaugsmą!“
MAT 25:33 ir jis pastatys avis savo dešinėje, bet ožius – kairėje.
MAT 25:41 Tada jis tars ir tiems kairėje: „Eikite nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, paruoštą velniui ir jo angelams!
MAT 25:42 Nes buvau išalkęs, ir nedavėte man valgyti, buvau ištroškęs, ir nedavėte man atsigerti,
MAT 25:43 buvau svetimšalis, ir jūs manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, sergantis ir kalėjime, ir manęs neaplankėte.“
MAT 25:44 Tada ir jie atsakys jam, tardami: „Viešpatie, kada tave matėme išalkusį ar ištroškusį, ar svetimšalį, ar nuogą, ar sergantį, ar kalėjime ir tau nepatarnavome?“
MAT 25:45 Tada jis atsakys jiems, tardamas: „Iš tiesų sakau jums: kiek nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, tiek nepadarėte man.“
MAT 25:46 Ir eis šitie į amžiną nubaudimą, o teisieji į amžiną gyvenimą.“
MAT 26:13 Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką ji padarė.“
MAT 26:14 Tada vienas iš Dvylikos, vadinamas Judu Iskarijotu, nuėjęs pas aukštuosius kunigus,
MAT 26:15 tarė: „Ką sutinkate man duoti, kad aš jums jį išduočiau?“ Ir jie pristatė jam trisdešimt sidabrinių.
MAT 26:20 O vakarui atėjus, jis su Dvylika atsisėdo [valgyti].
MAT 26:26 Ir jiems valgant, Jėzus, paėmęs duoną ir pasakęs palaiminimą, [ją] laužė ir davė mokytiniams ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas.“
MAT 26:27 Ir paėmęs taurę ir padėkojęs, jis jiems davė, sakydamas: „Gerkite iš jos visi,
MAT 26:28 nes tai yra mano kraujas, kuris [yra] naujosios sandoros [kraujas], kuris išliejamas už daugelį dėl nuodėmių atleidimo.
MAT 26:29 Bet sakau jums: visai negersiu šito vynmedžio vaisiaus nuo šiol iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje.“
MAT 26:30 Ir pagiedoję giesmę jie išėjo į Alyvų kalną.
MAT 26:33 O Petras atsakydamas jam tarė: „Nors ir visi atsimes dėl tavęs, aš niekada neatsimesiu!“
MAT 26:39 Ir truputį toliau paėjęs, jis parpuplė veidu žemyn ir meldėsi, sakydamas: „O mano Tėve, jeigu yra įmanoma, teaplenkia mane šita taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“
MAT 26:41 Budėkite ir melskitės, kad neįžengtumėte į pagundą. Dvasia iš tikrųjų noringa, bet kūnas silpnas.“
MAT 26:56 Bet visa tai įvyko, kad išsipildytų pranašų šventraščiai.“ Tada visi mokytiniai paliko jį ir pabėgo.
MAT 26:75 Ir Petras prisiminė Jėzaus jam pasakytą žodį: „Prieš gaidžiui pragystant, tu triskart manęs išsižadėsi.“ Ir jis išėjo laukan ir karčiai verkė.
MAT 27:11 Ir Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje ir valdytojas jį paklausė, sakydamas: „Ar tu esi žydų karalius?“ Ir Jėzus jam tarė: „Tu [tai] sakai.“
MAT 27:14 Bet jis neatsakė jam nė į vieną kaltinimą, tad valdytojas labai stebėjosi.
MAT 27:18 Mat jis suprato, kad jie perdavė jį iš pavydo.
MAT 27:27 Tada valdytojo kareiviai, nusivedę Jėzų į teismo aikštę, surinko aplink jį visą batalioną.
MAT 27:33 Ir, atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai reiškia „Kaukolės vietą“),
MAT 27:44 Tuo pačiu jį užgauliojo ir vagys, kurie buvo nukryžiuoti kartu su juo.
MAT 27:50 Bet Jėzus, vėl sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią.
MAT 27:51 Ir štai šventyklos uždanga buvo perplėštas pusiau nuo viršaus iki apačios; ir žemė drebėjo, ir uolos skeldėjo,
MAT 27:65 O Pilotas jiems tarė: „Imkite sargybą! Eikite, saugokite, kaip mokate!“
MAT 27:66 Jie nuėję padarė kapą saugų, užantspauduodami akmenį ir pastatydami sargybą.
MAT 28:1 Ir šabo pabaigoje, sutemant į pirmąją savaitės [dieną], Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo pažiūrėti kapo.
MAT 28:5 Ir angelas atsakydamas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Juk žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.
MAT 28:6 Jo čia nėra, nes jis prisikėlė, kaip jis pasakė. Ateikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo.
MAT 28:7 Ir eikite skubiai ir pasakykite jo mokytiniams: ‚Jis yra prisikėlęs iš numirusiųjų ir štai eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį pamatysite.‘ Štai aš jums [tai] pasakiau.“
MAT 28:16 O vienuolika mokytinių nuėjo į Galilėją, į kalną, kurį Jėzus jiems buvo nurodęs,
MAT 28:17 ir jį pamatę, jie garbino jį, tačiau kai kurie abejojo.
MAT 28:18 Ir priėjęs Jėzus jiems kalbėjo, sakydamas: „Visa valdžia danguje ir žemėje yra duota man.
MAT 28:19 Tad eikite ir padarykite mokytiniais visų tautų [žmones], krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,
MAT 28:20 mokydami juos laikytis visko, ką jums įsakiau. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Amen.
MAR 1:1 Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, evangelijos pradžia,
MAR 1:2 kaip yra parašyta pranašuose: Štai aš siunčiu pirma tavo veido savo pasiuntinį, kuris paruoš tau kelią pirma tavęs.
MAR 1:4 Atsirado Jonas dykumoje krikštydamas ir skelbdamas krikštą, kurį sąlygoja atgaila – dėl nuodėmių atleidimo.
MAR 1:8 Aš, žinoma, vandeniu jus krikštijau, bet jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“
MAR 1:12 Ir tuoj pat Dvasia nuvaro jį į dykumą.
MAR 1:14 Tuomet, kai Jonas jau buvo įkalintas, Jėzus atėjo į Galilėją, skelbdamas Dievo karalystės Evangeliją
MAR 1:15 ir sakydamas: „Suėjo [nustatytas] laikas, ir Dievo karalystė yra prisiartinusi. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!“
MAR 1:16 O beeidamas palei Galilėjos jūrą jis pamatė Simoną ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į jūrą; mat jie buvo žvejai.
MAR 1:17 Ir Jėzus jiems tarė: „Eikite paskui mane, ir aš paversiu jūs pasidarančiais žmonių žvejais.
MAR 1:18 Ir jie tuojau paliko savo tinklus ir sekė paskui jį.
MAR 1:19 Ir nuo ten truputį toliau paėjęs, jis pamatė Zebediejaus Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus.
MAR 1:20 Ir tuojau jis pašaukė juos, ir jie, palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, nuėjo paskui jį.
MAR 1:21 Ir jie nuėjo į Kapernaumą, ir tuojau, šabo dieną, jis įėjo į sinagogą ir mokė.
MAR 1:22 Ir jie stebėjosi jo mokymu, nes jis juos mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip raštininkai.
MAR 1:23 O jų sinagogoje buvo netyrosios dvasios [valdomas] žmogus, ir jis šaukė,
MAR 1:24 sakydamas: „Netrukdyk! Kas mums ir tau [bendro], Jėzau Nazarėnai? Ar atėjai mūsų pražudyti? Pažįstu tave, kas esi – Dievo Šventasis.
MAR 1:25 O Jėzus jį sudraudė, sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!
MAR 1:26 Ir netyra dvasia, sukėlusi jam traukulį ir sušukusi garsiu balsu, išėjo iš jo.
MAR 1:27 Ir jie visi stebėjosi, kad net klausinėjo tarpusavyje, sakydami: „Kas tai yra? Kas tai per naujoviškas mokymas? Nes jis įsakinėja su valdžia netgi netyroms dvasioms, ir jos paklusta jam.“
MAR 1:28 Ir tuoj pat garsas apie jį sklido po visą Galilėjos apylinkę.
MAR 1:29 Ir tuojau, išėję iš sinagogos, jie įėjo į Simono ir Andriejaus namus su Jokūbu ir Jonu.
MAR 1:30 O Simono žmonos motina gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau jam pasakoja apie ją.
MAR 1:31 Ir priėjęs jis paėmė ją už rankos ir ją pakėlė; ir tuojau karštligė pasitraukė nuo jos, ir ji jiems patarnavo.
MAR 1:40 Ir pas jį ateina raupsuotasis, maldaudamas jo ir klaupdamasis prieš jį, ir jam sakydamas: „Jei tu nori, esi pajėgus mane padaryti švarų.
MAR 1:41 Ir Jėzus, apimtas gailesčio, ištiesė [savo] ranką ir palietė jį, ir sako jam: „Noriu, būk švarus.
MAR 1:42 Ir jam prabilęs tuojau raupsai pasitraukė nuo jo, ir jis buvo padarytas švarus.
MAR 1:43 Ir griežtai jį įspėjęs, jis tuojau išvarė jį
MAR 1:44 ir sako jam: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok, bet eik, pasirodyk kunigui ir aukok už savo nuvalymą tai, ką Mozė įsakė, kad [tai būtų] liudijimas jiems.
MAR 1:45 Bet jis išėjęs pradėjo taip plačiai skelbti ir tą žinią garsinti, kad Jėzus net nebegalėjo atvirai įeiti į miestą, bet buvo toli, dykose vietose; ir jie ateidavo pas jį iš visokių krypčių.
MAR 2:1 Ir po [kelių] dienų jis vėl įėjo į Kapernaumą, ir buvo girdėta, kad jis yra namuose.
MAR 2:2 Ir tuojau susirinko [tiek] daug, kad nebebuvo vietos, netgi prie durų. Ir jis skelbė jiems žodį.
MAR 2:3 Ir [kai kurie] atėjo pas jį atnešdami vieną paralyžiuotą [žmogų], kurį nešė keturiese.
MAR 2:5 O matydamas jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos.
MAR 2:10 Bet kad žinotumėte, jog Žmogaus Sūnus turi valdymo galią nuodėmėms atleisti žemėje „jis tarė sergančiam paralyžiumi –
MAR 2:11 sakau tau, kelkis, ir pasiimk savo gultą ir eik į savo namus.
MAR 2:17 [Tai] išgirdęs Jėzus sako jiems: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams; aš atėjau ne teisiųjų šaukti į atgailą, bet nusidėjėlių.“
MAR 2:22 Ir niekas nepila naujo vyno į senus vynmaišius. Antraip naujas vynas suplėšia vynmaišius, ir vynas išsipila, ir vynmaišiai bus sugadinti. Priešingai, naujas vynas piltinas į naujus vynmaišius.
MAR 2:27 Ir jis tarė jiems: „Šabas atsirado žmogui, o ne žmogus šabui;
MAR 2:28 taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.“
MAR 3:1 Ir jis vėl įėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus, turintis sudžiūvusią ranką.
MAR 3:2 Ir jie stebėjo jį, ar jis išgydys jį šabo dieną, kad galėtų jį apkaltinti.
MAR 3:6 O fariziejai išėjo ir tuojau ėmė tartis su erodininkais prieš jį, kaip jie galėtų jį pražudyti.
MAR 3:9 Ir jis liepė savo mokytiniams jam atidėti valtelę – dėl minios, kad jo nesuspaustų.
MAR 3:33 Ir jis jiems atsakė, tardamas: „Kas yra mano motina ar mano broliai?“
MAR 3:34 Ir apžvelgęs aplink jį sėdinčius, jis sako: „Štai mano motina ir mano broliai!
MAR 3:35 Nes kas tik vykdo Dievo valią, tas yra mano brolis, mano sesuo ir motina.“
MAR 4:11 Ir jis jiems tarė: „Jums yra duota suprasti Dievo karalystės slėpinį, bet už ribų esantiems visi [šitie] dalykai būna [pateikiami] palyginimais,
MAR 4:12 kad regėdami jie regėtų, bet nesuprastų, ir klausydami jie klausytų, bet nesusigaudytų, kad kartais jie neatsiverstų, ir nuodėmės nebūtų jiems atleistos.
MAR 4:33 Ir daugeliu tokių palyginimų jis kalbėjo jiems žodį, kiek jie pajėgė klausytis.
MAR 4:35 Ir tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis sako jiems: „Persikelkime į kitą pusę.
MAR 4:36 Ir paleidę minią, jie paima jį su savimi taip, kaip jis buvo valtyje. O jį lydėjo ir kitos valtelės.
MAR 4:37 Ir pakyla didžiulis viesulas, ir bangos taip daužiasi į valtį, kad ją jau semia.
MAR 4:38 O jis buvo laivo laivagalyje, miegantis ant pagalvės. Ir jie pažadina jį, ir sako jam: „Mokytojau, ar tau nerūpi, kad mes žūstame?“
MAR 4:39 Ir pabudęs jis sudraudė vėją ir prabilo į jūrą: „Nutilk, nurimk!“ Ir vėjas liovėsi, ir pasidarė visiškai ramu.
MAR 4:40 Ir jis tarė jiems: „Kodėl jūs tokie bailūs? Kaipgi yra, kad neturite tikėjimo?
MAR 4:41 Ir jie labai išsigando ir sakė vienas kitam: „Kas gi yra šitas, kad net vėjas ir jūra jo klauso?“
MAR 5:1 Ir jie atvyko į kitą jūros pusę, į gadariečių kraštą.
MAR 5:2 O jam išlipęs iš valties, tuojau susidūrė su juo iš kapų [išėjęs] netyrosios dvasios [valdomas] žmogus,
MAR 5:3 kuris gyveno kapų rūsiuose; ir net grandinėmis niekas nepajėgė jo sukaustyti,
MAR 5:4 nes jis daug kartų buvo sukaustytas pančiais ir grandinėmis, bet jis nutraukydavo grandines ir sutrupindavo pančius, ir niekas neįstengdavo jo sutramdyti.
MAR 5:5 Ir visuomet – naktį ir dieną – jis buvo kalnuose ir kapinėse šaukdamas ir pjaustydamas save akmenimis.
MAR 5:6 O iš tolo pamatęs Jėzų, jis atbėgo ir parpuolė prieš jį,
MAR 5:7 ir garsiai šaukdamas tarė: „Kas man ir tau [bendro], Jėzau, Dievo Aukščiausiojo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“
MAR 5:8 (Nes jis buvo ne kartą pasakęs jam: „Išeik, netyroji dvasia, iš to žmogaus!“)
MAR 5:9 Ir jis paklausė jo: „Koks tavo vardas? O jis atsakė, tardamas: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų yra daug.
MAR 5:10 Ir jis labai jį maldavo, kad jų neišsiųstų iš to krašto.
MAR 5:25 Ir tam tikra moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu
MAR 5:26 ir daug iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ir niekuo nesulaukusi pagerėjimo, bet vis ėjusi blogyn,
MAR 5:27 išgirdusi apie Jėzų, priėjo minioje iš užnugario ir palietė jo drabužį.
MAR 5:28 Nes ji tarė: „Jeigu paliesiu bent jo drabužius, būsiu išgydyta.“
MAR 5:29 Ir tuojau išdžiuvo jos kraujo šaltinis, ir ji pajuto kūnu, kad buvo išgydyta iš savo negalios.
MAR 5:30 Ir Jėzus, tuojau žinojęs savyje, kad iš jo buvo išėjusi galia, atsigręžęs minioje tarė: „Kas palietė mano drabužius?“
MAR 5:31 Ir jo mokytiniai jam tarė: „Tu matai minią, spaudžiančią tave iš visų pusių, o sakai: ‚Kas mane palietė?‘“
MAR 5:32 Ir jis žvalgėsi aplinkui, norėdamas pamatyti tą, kuri buvo tai padariusi.
MAR 5:33 Bet moteris, bijodama ir drebėdama, žinodama, kas jai buvo atsitikę, atėjo ir parpuolė prieš jį ir papasakojo jam visą tiesą.
MAR 5:34 O jis jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas išgydė tave, eik ramybėje ir būk pasveikusi iš savo negalios.“
MAR 6:3 Argi šitas nėra tas dailidė, Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo bei Simono brolis? Ir argi ne jo seserys čia su mumis?“ Ir jie piktinosi juo.
MAR 6:11 O jeigu tam tikri [žmonės] jūsų nepriims ir jūsų nesiklausys, iš ten išeidami nusikratykite dulkes sau po kojomis, kaip liudijimą prieš juos. Iš tiesų sakau jums: teismo dieną Sodomai ir Gomorai bus pakenčiamiau negu tam miestui.“
MAR 6:45 Ir tuojau jis privertė savo mokytinius lipti į valtį ir pirmiau vykti į kitą pusę palei Betsaidą, kol jis paleisiąs žmones.
MAR 6:46 Ir atsisveikinęs su jais, jis nuėjo į kalną melstis.
MAR 6:47 O atėjus vakarui, valtis buvo jūros viduryje, o jis vienas sausumoje.
MAR 6:48 Ir jis matė juos vargstančius besiiriant, nes vėjas buvo jiems priešingas. Ir apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, vaikščiodamas jūros paviršiumi, ir norėjo praeiti jiems pro šalį.
MAR 6:49 Bet jie, pamatę jį einantį jūros paviršiumi, pamanė tai esant šmėkla, ir ėmė šaukti,
MAR 6:50 nes visi jį matė ir krūptelėjo. Bet jis tuojau į juos prakalba: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“
MAR 6:51 Ir jis įlipo aukščiau pas juos į valtį ir vėjas liovėsi. O jie tarpusavyje labai pervirš apstulbo ir stebėjosi.
MAR 7:7 bet niekaisjie mane garbina, mokydami žmonių priesakų [lyg įpareigojančių] mokslų.“
MAR 7:9 Ir jis tarė jiems: „Puikiai jūs atmetate Dievo įsakymą, kad laikytumėtės savo tradicijos.
MAR 7:18 O jis sako jiems: „Ar ir jūs esate be nuovokos? Argi nesuvokiate, kad visa, kas iš išorės įeina į žmogų, negali jo suteršti?
MAR 7:19 Nes [tai] nepatenka į jo širdį, bet į vidurius, ir išeina išvietėn, kiekvieną valgį padarant švarų.
MAR 7:20 Ir jis tarė: „Žmogų suteršia tai kas iš žmogaus išeina.
MAR 7:21 Būtent iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina blogos mintys, svetimavimai, paleistuvystės, žmogžudystės,
MAR 7:22 vagystės, godus troškimai, blogadarybės, suktybė, palaidumas, pavydas, piktžodžiavimas, išdidumas, kvailumas.
MAR 7:23 Visos šitos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.
MAR 7:24 Ir iš ten jis kėlėsi ir nuėjo Tyro ir Sidono ribų link. Ir įėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas [apie tai] nežinotų, bet jis negalėjo likti nepastebėtas.
MAR 7:25 Nes [viena] moteris, kurios dukrelė turėjo netyrąją dvasią, išgirdusi apie jį, atėjo ir puolė jam po kojų.
MAR 7:26 (O ta moteris buvo graikė, sirofinikiečių tautybės.) Ir ji maldavo jį, kad jis išvarytų iš jos dukros velnią.
MAR 7:27 Bet Jėzus jai tarė: „Leisk pirma vaikams pasisotinti, nes nėra gerai imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“
MAR 7:28 Bet atsakė jinai ir tarė jam: „Taip, Viešpatie. Tačiau ir šunyčiai po stalu ėda vaikų [numestus] trupinius.
MAR 7:29 Jis jai tarė: „Dėl šito pasakymo eik; velnias yra išėjęs iš tavo dukros.“
MAR 7:30 Ir parėjusi į savo namus, ji rado velnią išėjusį ir dukrą gulinčią ant lovos.
MAR 7:31 Ir vėl, išėjęs iš Tyro ir Sidono pakraštų, jis atėjo prie Galilėjos jūros per Dekapolio pakraštų vidurį.
MAR 7:32 Ir jie atveda pas jį sunkiai kalbantį kurčią ir maldauja jį, kad ranką uždėtų ant jo.
MAR 7:33 Ir pasivedęs jį nuošaliau nuo minios, jis įkišo savo pirštus į jo ausis, ir spjovęs palietė jo liežuvį,
MAR 7:34 ir pažvelgęs į dangų, atsiduso ir sako jam: „Efata!“ – tai yra: „Atsiverk!“
MAR 7:35 Ir tuojau buvo atverti jo ausys, ir buvo atrištas jo liežuvio raištis, ir jis kalbėjo aiškiai.
MAR 7:36 Ir jis jiems davė įsakymą, kad niekam nepasakotų, bet kuo labiau jis jiems įsakydavo, tuo dar labiau jie [tai] skelbdavo
MAR 7:37 ir be saiko nustebdavo, sakydami: „Jis visa padarė gerai! Jis ir kurčiuosius daro girdinčius ir nebylius kalbančius!“
MAR 8:1 Tomis dienomis esant labai didelei miniai ir jiems neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs savo mokytinius, sako jiems:
MAR 8:2 „Mane apima gailestis dėl minios, nes jau trys dienos, [kaip] jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti.
MAR 8:3 Ir jei paleisiu juos alkanus į jų namus, jie nuils kelyje, nes kai kurie iš jų yra atėję iš toli.
MAR 8:4 Ir jo mokytiniai jam atsakė: „Iš kur kas galės šiuos [žmones] pasotinti duona čia dykumoje?“
MAR 8:5 Ir jis paklausė jų: „Kiek turite kepalų?“ Ir jie tarė: „Septynis.“
MAR 8:6 Ir jis liepė miniai susėsti ant žemės, ir paėmęs septynis kepalus [ir] padėkojęs, jis davė savo mokytiniams, kad pristatytų, ir jie pristatinėjo miniai.
MAR 8:7 Jie dar turėjo kelias žuveles, tai palaiminęs, jis pasakė [jiems] pristatyti ir jas.
MAR 8:8 Tad jie valgė ir pasisotino ir pririnko gabalų perteklių – septynias pintines.
MAR 8:9 O buvo kokie keturi tūkstančiai valgiusieji; ir jis paleido juos.
MAR 8:10 Ir tuojau įlipęs su savo mokytiniais į valtį, jis atvyko į Dalmanutos regioną.
MAR 8:22 Ir jis ateina į Betsaidą, o jam atveda akląjį, ir maldauja jį, kad jį paliestų.
MAR 8:23 Ir paėmęs akląjį už rankos, jis nusivedė jį iš kaimo; ir spjovęs jam į akis ir uždėjęs ant jo savo rankas, jis paklausė jo, ar jis ką nors mato.
MAR 8:24 O pažvelgęs aukštyn, jis tarė: „Matau žmones kaip medžius, vaikščiojančius.
MAR 8:25 Paskui jis vėl uždėjo rankas jam ant akių ir privertė jį žvelgti aukštyn; ir jis buvo išgydytas, ir jis visus [žmones] matė aiškiai.
MAR 8:26 Ir jis išsiuntė jį namo, sakydamas: „Tau nevalia ir eiti į kaimą, ir bet kam nors kaime pasakoti.
MAR 8:27 Ir išėjo Jėzus ir jo mokytiniai į Pilypo Cezarėjos kaimus. Ir kelyje jis paklausė savo mokytinių, jiems sakydamas: „Žmonės sako, [kad] aš esu kas?
MAR 8:28 O jie atsakė: „Jonas Krikštytojas, o kiti Elijas, dar kiti – vienas iš pranašų.
MAR 8:29 Ir jis sako jiems: „Bet jūs sakote, [kad] aš esu kas? Ir Petras atsakydamas taria jam: „Tu esi Kristus.
MAR 8:30 Ir jis pagrasino jiems, kad niekam [to] nesakytų apie jį.
MAR 8:31 Ir jis pradėjo juos mokyti, kad Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti ir būti atmestas vyresniųjų bei aukštųjų kunigų bei raštininkų ir būti nužudytas ir po trijų dienų prisikelti.
MAR 8:34 Ir pasišaukęs minią su savo mokytiniais jis tarė jiems: „Bet kas, kuris nori eiti paskui mane, tas privalo išsižadėti savęs, privalo pasiimti savo kryžių ir privalo sekti paskui mane.
MAR 8:35 Nes bet kas, kuris ketina išgelbėti savo gyvybę, [tas] ją pražudys, o bet kas, kuris pražudys savo gyvybę dėl manęs ir [dėl] evangelijos, tas ją išgelbės.
MAR 8:36 Kokia gi žmogui būtų nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį ir prarastų savo sielą?
MAR 8:37 Arba ką žmogus duos mainais už savo sielą?!
MAR 8:38 Todėl bet kas, kuris gėdysis manęs ir mano žodžių šioje svetimaujančioje ir nuodėmingoje kartoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.“
MAR 9:2 Ir po šešių dienų Jėzus pasiima Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsiveda juos vienus nuošaliai į aukštą kalną, ir jis atsimainė jų akivaizdoje,
MAR 9:3 ir jo drabužiai pasidarė spindintys, nepaprastai balti kaip sniegas, kaip jų išbaltinti negalėtų joks vėlėjas žemėje.
MAR 9:4 Ir jiems pasirodė Elijas su Moze, ir jie kalbėjosi su Jėzumi.
MAR 9:5 Ir atsiliepdamas Petras sako Jėzui: „Mokytojau, gera mums čia būti. Pastatykime tris padangtes: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“
MAR 9:6 (Juk jis nežinojo, ką sakyti, nes jie buvo persigandę.)
MAR 9:7 Ir užėjo debesis, pridengdamas juos šešėliu, ir iš debesies atėjo balsas, tardamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus – klausykite jo!“
MAR 9:8 Ir staiga, apsidairę, jie nieko prie savęs nebematė, tik Jėzų vieną.
MAR 9:14 Ir atėjęs pas mokytinius, jis pamatė aplink juos didžiulę minią ir diskutuojančius su jais raštininkus.
MAR 9:15 Ir tuojau visi žmonės, jį pamatę, nepaprastai nustebo ir pribėgę, jį pasveikino.
MAR 9:16 Tada jis paklausė raštininkų: „Ką diskutuojate su jais?“
MAR 9:17 Ir vienas iš minios atsakydamas tarė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų, kuris turi nebylę dvasią,
MAR 9:18 ir kur tik ji sugriebia jį, ji parmeta jį žemyn, ir jis atsiputoja, ir griežia dantimis, ir sudžiūsta. O aš prašiau tavo mokytinių, kad jie ją išvarytų, bet jie neįstengė.
MAR 9:19 Jis atsako jam ir taria: „O netikinti karta! Iki kol aš būsiu su jumis? Iki kol jus pakęsiu? Atneškite jį pas mane.“
MAR 9:20 Ir jie jį atvedė pas jį, ir, jį pamačiusi, dvasia tuojau ėmė jį tąsyti, ir parpuolęs ant žemės jis voliojosi apsiputodamas.
MAR 9:21 Ir jis paklausė jo tėvo: „Jam taip darosi nuo kada?“ Ir jis pasakė: „Nuo mažumės.
MAR 9:22 Ir ji dažnai įmesdavo jį tai į ugnį, tai į vandenį, kad jį pražudytų. Bet jeigu tu pajėgi ką nors [padaryti], padėk mums, pasigailėjęs mūsų!“
MAR 9:23 Tad Jėzus jam tarė: „Jei tu pajėgi tikėti, viskas [yra] įmanoma tam, kuris tiki.“
MAR 9:24 Ir vaiko tėvas sušukdamas tuojau tarė su ašaromis: „Viešpatie, aš tikiu! Padėk mano netikėjimui!“
MAR 9:25 O kai Jėzus pamatė, kad susibėga minia, jis sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau į jį nebeįeik!“
MAR 9:26 Ir sušukusi ir smarkiai jį tąsiusi, [dvasia] išėjo. O jis pasidarė tarsi negyvas, kad net daugelis sakė, kad jis miręs.
MAR 9:27 Bet Jėzus, paėmęs jį už rankos, pakėlė jį, ir jis atsistojo.
MAR 9:28 Ir jam įėjus į namus, jo mokytiniai paklausė jo atskirai: „Kodėl mes nepajėgėme jos išvaryti?
MAR 9:29 Ir jis tarė jiems: „Ši veislė negali išeiti nieku kitu, kaip tik malda ir pasninku.“
MAR 9:35 Ir atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir jiems sako: „Jei kas trokšta būti pirmas, [tas] bus visų paskutinis ir visų tarnas.“
MAR 9:36 Ir paėmęs vaikutį, jis jį pastatė tarp jų ir jį apkabinęs, tarė jiems:
MAR 9:43 Ir jei tavo ranka verčia tave nupulti [į nuodėmę], nukirsk ją! Tau geriau įeiti į gyvenimą neturinčiam kūno dalių, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į neužgesinamą ugnį,
MAR 9:44 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
MAR 9:45 Ir jei tavo koja verčia tave nupulti [į nuodėmę], nukirsk ją! Tau geriau įeiti į gyvenimą raišam, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į neužgesinamą ugnį,
MAR 9:46 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
MAR 9:47 Ir jei tavo akis verčia tave nupulti [į nuodėmę], nukirsk ją! Tau geriau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą,
MAR 9:48 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
MAR 10:6 Bet nuo sukūrimo pradžios DIEVAS PADARĖ TOKIUS – VYRIŠKĮ IR MOTERIŠKĘ.
MAR 10:7 DĖL ŠIOS PRIEŽASTIES VYRAS PALIKS SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ IR SUSIJUNGS SU SAVO ŽMONA,
MAR 10:13 Ir jie pristatė jam vaikučius, kad jis juos paliestų, bet jo mokytiniai barė tuos, kurie [juos] pristatė.
MAR 10:14 Bet [tai] pamatęs, Jėzus labai užsigavo ir tarė jiems: „Leiskite vaikučiams ateiti pas mane ir nedrauskite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė.
MAR 10:15 Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip vaikutis, tas jokiu būdu į ją neįeis.
MAR 10:16 O juos apkabinęs [ir] ant jų uždėjęs rankas, jis juos palaimino.
MAR 10:17 Ir jam išeinant į kelią, vienas [žmogus], pribėgęs ir atsiklaupęs prieš jį, paklausė jo: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“
MAR 10:18 Bet Jėzus jam tarė: „Kodėl vadini mane geru? Niekas [nėra] geras, tik vienas Dievas.
MAR 10:19 Tu žinai įsakymus: Nesvetimauk, nevykdyk žmogžudystės, nevok, melagingai neliudyk, neapgauk, gerbk savo tėvą ir motiną.“
MAR 10:20 O tas atsakydamas tarė jam: „Mokytojau, visų šitų aš laikiausi nuo pat jaunystės.“
MAR 10:21 Tada Jėzus, įdėmiai žvelgdamas į jį, pamilo jį ir tarė jam: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok viską, ką turi, ir atiduok vargšams, ir turėsi lobį danguje. Ir ateik, sek paskui mane imdamas kryžių.“
MAR 10:22 Ir paniuręs dėl to pasakymo jis pasitraukė sielodamasis, nes jis turėjo didelius turtus.
MAR 10:23 Ir apžvelgdamas aplinkui Jėzus *tarė savo mokytiniams: „Kaip sunkiai tie, kurie turi turtus, įeis į Dievo karalystę!“
MAR 10:24 Ir mokytiniai stebėjosi jo žodžiais. O Jėzus dar kartą atsakydamas jiems sako: „Vaikai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę!
MAR 10:25 Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę.“
MAR 10:26 Ir jie nustebo nepaprastai, ir tarpusavyje pasakė: „Tai kas gali būti išgelbėtas?!“
MAR 10:27 O Jėzus, žiūrėdamas į juos, *tarė: „Žmonėms [tai] neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui viskas yra įmanoma.“
MAR 10:45 Nes ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet kad jis pats tarnautų ir savo gyvybės atiduotų [kaip] išpirkos vietoj daugelio.“
MAR 10:46 Ir jie *atėjo į Jerichą. O iškeliaujant jam su savo mokytiniais ir gausinga minia iš Jericho, pakelėje sėdėjo aklas Bartimiejus, Timiejaus sūnus, elgetaudamas.
MAR 10:47 Ir išgirdęs, kad tai yra Jėzus Nazarietis, jis pradėjo šaukti ir sakyti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“
MAR 10:49 Ir Jėzus sustojo ir įsakė pašaukti jį. Ir jie pašaukia akląjį, jam sakydami: „Būk drąsus! Kelkis! Jis tave šaukia!“
MAR 11:1 Ir kai jie artėja į Jeruzalę, į Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, jis išsiunčia du savo mokytinius
MAR 11:2 ir sako jiems: „Eikite į priešais jus esantį kaimą ir, vos tik į jį įžengę, rasite pririštą asilaitį, ant kurio joks žmogus [dar] nėra sėdėjęs: atriškite jį ir atveskite.
MAR 11:3 Ir jeigu kas jums sakytų: „Kodėl tai darote? sakykite, kad Viešpačiui jo reikia, ir jis tuojau pasiųs jį čionai“.“
MAR 11:4 Tai jie nuėjo ir rado pririštą asilaitį lauke prie durų, vietoje, kur susitinka du keliai ir jie atriša jį.
MAR 11:5 Ir kai kurie iš ten stovinčių jiems tarė: „Ką jūs darote, kad atrišote asilaitį?“
MAR 11:6 O jie pasakė jiems, kaip Jėzus buvo paliepęs, ir tie juos išleido.
MAR 11:7 Ir jie atvedė asilaitį pas Jėzų ir užmetė ant jo savo drabužius, o jis užsėdo ant jo.
MAR 11:8 Ir daugelis tiesė ant kelio savo drabužius, o kiti kirto medžių šakas ir klojo [jas] ant kelio.
MAR 11:9 Ir tie, kurie ėjo priekyje, ir tie, kurie sekė paskui, vis šaukė, sakydami: „Osana! Palaimintas [yra] tas, kuris ateina Viešpaties vardu!
MAR 11:10 Palaiminta mūsų tėvo Dovydo karalystė, kuri ateina Viešpaties vardu! Osana aukščiausiose aukštybėse!
MAR 11:22 Ir Jėzus atsakydamas jiems sako: „Turėkite tikėjimą Dievu.
MAR 11:25 Ir kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei ką nors turite prieš ką, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, atleistų jums jūsų nusižengimus.
MAR 11:26 Bet jeigu jūs neatleidžiate, tai nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų.
MAR 11:27 Ir jie vėl ateina į Jeruzalę; ir jam vaikščiojant šventykloje pas jį ateina vyriausieji kunigai, raštininkai bei vyresnieji
MAR 11:28 ir sako jam: „Kokiu įgaliojimu tu šiuos dalykus darai? Ir kas tau davė tokį įgaliojimą šiuos dalykus daryti?
MAR 11:29 Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, o jūs man atsakykite. Tada jums pasakysiu, kokiu įgaliojimu aš šiuos dalykus darau.
MAR 11:30 Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!“
MAR 11:33 Ir jie atsakydami tarė Jėzui: „Mes nežinome.“ Ir Jėzus atsakydamas jiems sako: „Tai nė aš jums nesakysiu, kokiu įgaliojimu aš šiuos dalykus darau.“
MAR 12:24 Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei šventraščių, nei Dievo galios?
MAR 12:36 Nes pats Dovydas sakė Šventąja Dvasia: ‚VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol aš pastatysiu tavo priešus tavo pakoju.‘
MAR 12:37 Taigi pats Dovydas jį vadina Viešpačiu; tai iš kur [tai], [kad] jis yra jo sūnus?“ Ir paprasti žmonės mielai jo klausėsi.
MAR 13:13 Ir jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo; bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.
MAR 13:31 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai niekaip nepraeis.
MAR 13:32 Bet apie tos Dienos ir Valandos [laiką] niekas nežino, nei angelai, kurie yra danguje, nei Sūnus, bet tik Tėvas.
MAR 13:33 Būkite atsargūs, budėkite ir melskitės, nes nežinote, kada tas laikas bus!
MAR 14:1 Po dviejų dienų buvo [numatyta] Aplenkimo ir Neraugintosios duonos [šventė], ir aukštieji kunigai bei raštininkai ieškojo būdo klasta suimti jį ir nužudyti.
MAR 14:2 Bet jie tarė: „[Tik] ne per šventę, kad nebūtų žmonių sąmyšio.“
MAR 14:9 Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką ji padarė.“
MAR 14:10 Ir Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, kad jiems jį išduotų.
MAR 14:11 Ir jie, [tai] išgirdę, apsidžiaugė ir pažadėjo duoti jam pinigų. O jis ieškojo būdo patogiu laiku jį išduoti.
MAR 14:12 Ir pirmąją Neraugintosios duonos dieną, kada aukojamas Aplenkimo [avinėlis], jo mokytiniai jam tarė: „Kur nori, kad eitume paruošti, kad valgytum Aplenkimo [avinėlį]?“
MAR 14:13 Ir jis išsiunčia du savo mokytinius ir sako jiems: „Eikite į miestą, ir ten jus sutiks vyras, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį
MAR 14:14 ir kur tik jis įeis, sakykite namų šeimininkui: ‚Mokytojas sako: „Kur yra svečių kambarys, kuriame galėčiau su savo mokytiniais valgyti Aplenkimo [avinėlį]?“‘
MAR 14:15 Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį, apstatytą [ir] paruoštą. Ten paruoškite mums.“
MAR 14:16 Ir jo mokytiniai išėjo ir atėjo į miestą ir rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs. Ir jie paruošė Aplenkimo [avinėlį].
MAR 14:17 Ir vakare jis ateina su Dvylika,
MAR 14:18 ir jiems atsilošiant ir valgant, Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos – kuris valgo su manimi.“
MAR 14:19 Ir jie pradėjo liūdėti ir jam pasakyti vienas po kito: „Nejaugi aš? Ir kitas: „Nejaugi aš?
MAR 14:20 Ir jis atsakydamas tarė jiems: „Vienas iš Dvylikos, kuris mirko su manimi [duoną] į dubenį.
MAR 14:21 Žmogaus Sūnus tikrai eina, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas! Gerai būtų buvę tam žmogui, jei jis nebūtų gimęs.“
MAR 14:22 Ir jiems valgant, Jėzus, paėmęs duoną [ir] pasakęs palaiminimą, [ją] laužė ir davė jiems ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas.“
MAR 14:23 Ir paėmęs taurę [ir] padėkojęs, jis davė jiems, ir jie visi gėrė iš jos.
MAR 14:24 Ir jis tarė jiems: „Tai yra mano kraujas, kuris [yra] naujosios sandoros [kraujas], kuris išliejamas už daugelį.
MAR 14:25 Iš tiesų sakau jums: visai nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje.“
MAR 14:26 Ir pagiedoję giesmę jie išėjo į Alyvų kalną.
MAR 14:29 Bet Petras jam tarė: „Nors ir visi atsimes, tačiau ne aš!“
MAR 14:32 Ir jie ateina į vietą, kurios vardas Getsemanė. Ir jis sako savo mokytiniams: „Sėskite čia, kol aš melsiuosi.“
MAR 14:33 Ir jis pasiėmė* su savimi Petrą ir Jokūbą ir Joną ir pradėjo nepaprastai nustebti bei pajusti didžiulę apsunkinimą
MAR 14:34 ir jiems tarė*: „Mano siela labai nuliūdusi – iki mirties. Pasilikite čia ir budėkite!“
MAR 14:35 Ir paėjęs truputį toliau, jis puolė ant žemės ir meldėsi, kad, jei įmanoma, ta valanda nuo jo praeitų.
MAR 14:36 Ir jis tarė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma; atimk šią taurę nuo manęs! Tačiau [tebūnie] ne tai, ko noriu aš, bet tai, ko nori tu.“
MAR 14:37 Ir jis ateina ir randa juos miegančius, ir sako Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti?
MAR 14:38 Budėkite ir melskitės, kad neįžengtumėte į pagundą. Dvasia iš tiesų noringa, bet kūnas silpnas.“
MAR 14:39 Ir vėl nuėjęs jis meldėsi, tardamas tuos pačius žodžius.
MAR 14:40 Ir sugrįžęs, jis juos rado vėl miegančius (nes jų akys buvo apsunkusios), ir jie nežinojo, ką jam atsakyti.
MAR 14:41 Ir jis ateina trečią kartą ir sako jiems: „Miegokite dabar ir ilsėkitės! Gana! Atėjo ta valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.
MAR 14:42 Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas yra prisiartinęs.“
MAR 14:43 Ir tuojau, jam tebekalbant, ateina Judas, esantis vienas iš Dvylikos, o su juo didelė minia su kalavijais ir vėzdais, nuo aukštųjų kunigų, raštininkų ir vyresniųjų.
MAR 14:44 Ir jo išdavėjas buvo jiems davęs ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai yra [tas]. Jį suimkite ir saugiai nuveskite.“
MAR 14:45 Ir [vos tik] atėjęs jis tuojau prisiartino prie jo [ir] sako: „Mokytojau, mokytojau!“ – ir pabučiavo jį.
MAR 14:50 Ir jie visi paliko jį ir pabėgo.
MAR 14:51 Ir toks vienas jaunuolis sekė paskui jį, užsimetęs lininį audeklą aplink [savo] nuogą [kūną], ir jauni vyrai jį griebia.
MAR 14:52 Bet jis paliko lininį audeklą ir pabėgo nuo jų nuogas.
MAR 14:61 Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Vyriausiasis kunigas pakartotinai jį klausinėjo tardamas jam: „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?“
MAR 14:62 Ir Jėzus tarė: „Aš esu. Ir jūs pamatysite žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesimis.“
MAR 15:10 Mat jis suprato, kad aukštieji kunigai buvo jį perdavę iš pavydo.
MAR 15:16 Ir kareiviai nusivedė jį į kiemą, kuris yra teismo aikštė, ir *sušaukė visą batalioną.
MAR 15:17 Ir jie apvelkia jį purpuriniu apdaru ir nupynę uždeda jam aplinkui [galvą] erškėčių vainiką.
MAR 15:20 Ir po to, kai pasityčiojo iš jo, jie nuvilko nuo jo purpurinį apdarą ir apvilko jį jo paties drabužiais ir jį išveda, kad jį nukryžiuotų.
MAR 15:21 Ir jie priverčia vieną pareinantį iš lauko praeivį – Simoną kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – nešti jo kryžių.
MAR 15:22 Ir jie atneša jį į Golgotos vietą, kuris išvertus reiškia: „Kaukolės vieta“.
MAR 15:23 Ir jie davė jam gerti vyno, primaišyto su mira, bet jis nepriėmė.
MAR 15:24 Ir jį nukryžiavę, jie pasidalijo jo drabužius, mesdami dėl jų burtus, kas ką imsiąs.
MAR 15:25 O buvo trečia valanda, ir jie nukryžiavo jį.
MAR 15:26 Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimo užrašas: „ŽYDŲ KARALIUS“.
MAR 15:27 Ir kartu su juo jie nukryžiavo du vagis: vieną jo dešinėje, o kitą jo kairėje.
MAR 15:28 Ir išsipildė šventraštis, kuris sako: „Ir jis buvo priskaitytas prie įstatymo pažeidėjų“.
MAR 15:29 O praeiviai plūdo jį, kraipydami savo galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas [ją] atstatai!
MAR 15:30 Išgelbėk save ir nuženk nuo kryžiaus!“
MAR 15:31 O panašiai ir aukštieji kunigai tarpusavyje su raštininkais tyčiodamiesi sakė: „Jis išgelbėjo kitus, pats savęs nepajėgia išgelbėti!“
MAR 15:32 Tegul Kristus, Izraelio Karalius, nužengia dabar nuo kryžiaus, kad matytume ir tikėtume! Taip pat tie, kurie buvo su juo nukryžiuoti, užgauliojo jį.
MAR 15:33 Ir šeštai valandai atėjus, visą šalį apgaubė tamsa iki devintos valandos.
MAR 15:34 O devintą valandą Jėzus garsiu balsu šaukė, sakydamas: „Eloi, Eloi, lama sabachtani? (Tai išvertus yra: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?)
MAR 15:35 Ir kai kurie šalia stovintys išgirdę sakė: „Žiūrėk, jis šaukiasi Elijo.
MAR 15:36 Tada vienas nubėgęs ir pripildęs kempinę pilną acto ir užmovęs [ją] ant nendrės, davė jam gerti, sakydamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti.
MAR 15:37 Bet Jėzus išleidęs skardų šauksmą išleido dvasią.
MAR 15:38 Ir šventyklos uždanga buvo perplėštas pusiau nuo viršaus iki apačios.
MAR 16:15 Ir jis jiems tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.
MAR 16:16 Kas yra pasitikėjęs ir pakrikštytas, bus išgelbėtas; bet kas nėra pasitikėjęs, bus nuteistas.
LUK 1:1 Kadangi daugelis užsiėmė iš eilės išdėstyti nupasakojimą apie tuos dalykus, kuriais mes visiškai tikime
LUK 1:2 lygiai taip, kaip perdavė mums tie, kurie nuo pradžios savo akimis matė ir buvo tapę žodžio patikėtiniai,
LUK 1:3 atrodė gerai ir man, akylai sekusiam visus [tuos] dalykus su didžiu tikslumu nuo pat pradžios, nuosekliai surašyti tau, prakilnusis Teofiliau,
LUK 1:4 kad iš arti pažintum užtikrintumą pranešimų, kurių esi pamokytas.
LUK 1:5 Judėjos karaliaus Erodo dienomis buvo tam tikras kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus ir jo žmona iš Aarono dukterų, o jos vardas [buvo] Elžbieta.
LUK 1:6 Ir jie abu buvo teisūs prieš Dievą, besivaikščiojantys pagal visus Viešpaties įsakymus ir nuostatus, nepeiktini.
LUK 1:7 Ir jie neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir jie abu buvo sulaukę senyvo amžiaus.
LUK 1:8 Ir įvyko [šitaip], kad, jam beatliekant kunigo tarnystę Dievo akivaizdoje pagal jo skyriaus eilę,
LUK 1:9 vadovaujantis kunigo tarnystės papročiu, sprendžiančio sutartinio ženklo būdu jam teko deginti smilkalus, įėjus į Viešpaties šventyklą.
LUK 1:10 Tuo tarpu, smilkymo valandą visa žmonių minia meldėsi lauke.
LUK 1:11 Ir jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje.
LUK 1:12 O Zacharijas, [jį] pamatęs, krūptelėjo, ir pagavo jį išgąstis.
LUK 1:13 Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta, ir tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, ir tu pavadinsi jį vardu Jonas.
LUK 1:14 Bus džiaugsmo tau, net džiūgavimas, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,
LUK 1:15 nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis ir būtinai neturės gerti vyno bei stipraus gėrimo, ir bus pripildytas Šventosios Dvasios iš [pat] savo motinos įsčių.
LUK 1:16 Ir daugelį Izraelio vaikų jis atvers į Viešpatį, jų Dievą.
LUK 1:17 Ir jis eis pirma jo su Elijo dvasia ir galybe, kad atverstų tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų išmintį, kad prirengtų Viešpačiui išsamiai paruoštų žmonių.“
LUK 1:18 Bet Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai žinosiu? Juk aš esu senas žmogus ir mano žmona sulaukusi senyvo amžiaus.“
LUK 1:19 O angelas atsakydamas jam tarė: „Aš esu Gabrielius, kuris stoviu Dievo akivaizdoje, ir esu atsiųstas kalbėti tau ir tau pranešti šias geras žinias.
LUK 1:20 Ir štai tu būsi nebylys, tai yra negalėsi kalbėti iki dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.“
LUK 1:21 Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.
LUK 1:22 Bet išėjęs, jis negalėjo jiems kalbėti, ir jie suprato, kad jis buvo matęs regėjimą šventykloje. Ir jis aiškinosi jiems gestais ir pasiliko nebylus.
LUK 1:23 Ir taip įvyko, kad pasibaigus jo tarnystės dienoms, jis parėjo namo.
LUK 1:24 Ir po tų dienų jo žmona Elžbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:
LUK 1:25 „Taip Viešpats su manimi pasielgė tomis dienomis, kuriomis jis pažvelgė į mane, kad nuimtų mano negarbę tarp žmonių.“
LUK 1:26 Ir šeštąjį mėnesį angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, vadinamą Nazaretu,
LUK 1:27 pas mergelę, pažadėtą į žmonas vyrui iš Dovydo namų, kurio vardas buvo Juozapas; o mergelės vardas [buvo] Marija.
LUK 1:28 Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malone apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!
LUK 1:29 Ir [jį] pamačiusi ji labai susijaudino dėl jo pasakymo ir galvojo sau, kas tai turėtų būti per pasveikinimas.
LUK 1:30 O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, nes radai malonę pas Dievą!
LUK 1:31 Ir štai tu pradėsi savo įsčiose ir pagimdysi sūnų, ir pavadinsi jį vardu Jėzus.
LUK 1:32 Jis bus didis ir bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi, ir Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą,
LUK 1:33 ir jis karaliaus Jokūbo namams per amžius, ir jo karalystei nebus galo.“
LUK 1:34 Tuomet Marija tarė angelui: „Kaip tai bus? Nes nepažįstu vyro.“
LUK 1:35 O angelas atsakydamas tarė jai: „Ant tavęs nužengs Šventoji Dvasia, ir Aukščiausiojo jėga pridengs tave šešėliu; todėl kas gims iš tavęs – tas, kas šventas, – bus vadinamas Dievo Sūnumi.
LUK 1:36 Ir štai tavo giminaitė Elžbieta, ji taip pat pradėjo sūnų savo senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai, kuri buvo vadinama nevaisinga,
LUK 1:37 nes Dievui nieko nėra neįmanomo.“
LUK 1:38 Tada Marija tarė: „Štai [aš] Viešpaties tarnaitė, tebūna man pagal tavo žodį.“ Ir angelas nuo jos pasitraukė.
LUK 1:39 Ir tomis dienomis Marija atsikėlė ir skubiai nukeliavo į kalnyną, į [vieną] iš Judo miestų,
LUK 1:40 ir įėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.
LUK 1:41 Ir taip įvyko, kad Elžbietai išgirdus Marijos pasveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, ir Elžbieta tapo pripildyta Šventosios Dvasios
LUK 1:42 ir ji garsiai sušuko ir tarė: „Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!
LUK 1:43 Ir iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina ateina pas mane?!
LUK 1:44 Nes štai vos tik tavo pasveikinimo balsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.
LUK 1:45 Ir palaiminta ta, kuri tikėjo, kad įvyks tai, kas jai Viešpaties pasakyta.“
LUK 1:46 O Marija prabilo: „Mano siela apskelbia Viešpaties didingumą,
LUK 1:47 ir mano dvasia džiūgauja Dievu, mano Išgelbėtoju,
LUK 1:48 nes jis atsižvelgė į savo tarnaitės žemą luomą. Juk štai nuo dabar visos kartos vadins mane palaiminta,
LUK 1:49 nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir jo vardas [yra] šventas,
LUK 1:50 ir jo gailestingumas trunka per kartų kartas tiems, kurie jo bijosi.
LUK 1:51 Jis savo ranka parodė galybę; jis išsklaidė tuos, kurie didžiuojasi savo širdies protavimu;
LUK 1:52 jis numetė valdovus nuo sostų ir išaukštino žemuosius;
LUK 1:53 jis pripildė alkstančius gėrybėmis, o turtuolius paleido tuščiomis;
LUK 1:54 jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,
LUK 1:55 kaip jis kalbėjo mūsų tėvams, Abraomui, ir jo palikuonims per amžius.“
LUK 1:56 Ir Marija pasiliko pas ją apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.
LUK 1:57 O Elžbietai suėjo laikotarpis iki gimdymo, ir ji pagimdė sūnų.
LUK 1:58 Ir jos kaimynai bei giminės išgirdo, kad Viešpats didino jai [parodytą] savo gailestingumą, ir jie džiaugėsi kartu su ja.
LUK 1:59 Ir taip įvyko, kad aštuntąją dieną jie atėjo vaikelio apipjaustyti ir ketino jį pavadinti tėvo vardu, Zachariju.
LUK 1:60 O atsiliepdama jo motina tarė: „Ne! Priešingai, jis turi būti pavadintas Jonu.“
LUK 1:61 Ir jie tarė jai: „Nėra nė vieno tavo giminėje, kuris vadinasi šiuo vardu.“
LUK 1:62 Ir jie jo tėvui parodė gestų [paklausdami], kaip jis norėtų jį pavadinti.
LUK 1:63 Ir paprašęs rašomosios lentelės jis užrašė štai ką: Jo vardas yra Jonas. Ir visi stebėjosi.
LUK 1:64 Ir tuoj pat jo burna atsivėrė ir jo liežuvis [atsirišo], ir jis ėmė kalbėti laimindamas Dievą.
LUK 1:65 Ir visus jų kaimynus apėmė baimė, ir visame Judėjos kalnyne vis buvo kalbama apie visus šiuos dalykus.
LUK 1:66 Ir visi girdėjusieji dėjosi [tuos dalykus] į savo širdis, sakydami: „Kas gi bus iš to vaiko?!“ Ir Viešpaties ranka buvo su juo.
LUK 1:67 Ir jo tėvas Zacharijas tapo pripildytas Šventosios Dvasios ir pranašavo, sakydamas:
LUK 1:68 „Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kadangi pagalbon aplankė ir išpirko savo žmones
LUK 1:69 ir iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,
LUK 1:70 kaip jis nuo senų senovės kalbėjo savo šventųjų pranašų burna,
LUK 1:71 jog [mus] išgelbės nuo mūsų priešų ir iš rankos visų tų, kurie mūsų nekenčia,
LUK 1:72 kad parodytų gailestingumą mūsų tėvams, tai yra, kad atsimintų savo šventąją sandorą,
LUK 1:73 priesaiką, kurią jis davė mūsų tėvui Abraomui,
LUK 1:74 kad jis duos mums, išvaduotiems iš mūsų priešų rankos, be baimės jam tarnauti
LUK 1:75 šventume ir teisume jo akivaizdoje per visas mūsų gyvenimo dienas.
LUK 1:76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido paruošti jo kelius,
LUK 1:77 duoti jo žmonėms pažinti išgelbėjimą jų nuodėmių atleidimu
LUK 1:78 per mūsų Dievo gailestingą giliaširdiškumą, dėl kurio mus aplankė Šviesos Brėškimas iš aukštybių,
LUK 1:79 kad apšviestų sėdinčius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad nukreiptų mūsų kojas į ramybės kelią.“
LUK 1:80 Ir vaikas vis augo, taip pat vis stiprėjo dvasia ir buvo dykumose iki pat savo atskleidimo Izraeliui dienos.
LUK 2:1 Ir įvyko tomis dienomis, kad išėjo ciesoriaus Augusto įsakas, kad visas pasaulis užsirašytų apmokestinimui.
LUK 2:2 (Toks pirmasis surašymas apmokestinimui įvyko Siriją valdančiajam Kvirinui [dalyvaujant].)
LUK 2:3 Ir visi ėjo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.
LUK 2:4 Ir Juozapas irgi ėjo iš Galilėjos, iš Nazareto miesto, aukštyn į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, – nes jis buvo iš Dovydo namų ir giminės, –
LUK 2:5 užsirašyti kartu su žmona Marija, – jam pažadėta į žmonas, – [kuri] buvo stora dėl nėštumo.
LUK 2:6 Ir įvyko taip, kad jiems ten esant, [nėštumo] dienos pasibaigė, tad ji turėjo gimdyti.
LUK 2:7 Ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų ir suvystė jį vystyklais ir paguldė jį ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos svečių patalpose.
LUK 2:8 Ir tame pačiam krašte buvo piemenų, kurie pasiliko lauke ir budėjo naktį prie savo kaimenės.
LUK 2:9 Ir štai prie jų atsirado Viešpaties angelas, ir aplink jų smarkiai nušvietė Viešpaties šlovė, tai jie labai išsigando.
LUK 2:10 Bet angelas jiems tarė: „Nebijokite, nes štai skelbiu jums gerą žinią – didį džiaugsmą, kuris bus kiekvienai tautai,
LUK 2:11 kad šiandien Dovydo mieste jums gimė Išgelbėtojas, kuris yra Kristus, Viešpats.
LUK 2:12 Ir šitas [bus] jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais, gulintį ėdžiose.“
LUK 2:13 Ir staiga prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija, girianti Dievą ir sakanti:
LUK 2:14 „Šlovė Dievui aukščiausiose aukštybėse, o ramybė žemėje, palankumas žmonėse!“
LUK 2:15 Ir taip įvyko, kad angelams pasišalinus nuo jų į dangų, piemenys kalbėjo vienas kitam: „Būtinai pereikime į Betliejų ir pamatykime, kas įvyko, ką Viešpats mums pranešė!“
LUK 2:16 Ir jie atskubėjo ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, gulintį ėdžiose.
LUK 2:17 Ir [tai] pamatę jie plačiai apskelbė jiems kalbėtą pasakymą apie šį vaikelį.
LUK 2:18 Ir visi, kurie girdėjo, stebėjosi tais dalykais, kurie jiems buvo piemenų pasakyta.
LUK 2:19 Bet Marija įsidėmėjo visus šiuos dalykus ir svarstė [juos] savo širdyje.
LUK 2:20 Ir piemenys grįžo šlovindami ir girdami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę taip, kaip jiems buvo pasakyta.
LUK 2:21 Ir kai buvo suėjusios aštuonios dienos vaikui apipjaustyti, jis buvo pavadintas vardu Jėzus, kuriuo [vardu] angelas jį pavadino anksčiau nei jis buvo pradėtas įsčiose.
LUK 2:22 Ir kai buvo suėjusios jos apsivalymo pagal Mozės įstatymą dienos, jie nunešė jį į Jeruzalę, kad pristatytų [jį] Viešpačiui, –
LUK 2:23 kaip yra parašyta Viešpaties įstatyme: „Kiekvienas vyriškos lyties [kūdikis], kuris [pirmąkart] atveria [motinos] įsčias, bus pašventintas Viešpačiui“ –
LUK 2:24 ir kad duotų auką pagal tai, kas pasakyta Viešpaties įstatyme: „Porą purplelių arba du jaunus balandžius“.
LUK 2:25 Ir štai Jeruzalėje buvo žmogus, vardu Simeonas. O tas žmogus [buvo] teisus ir dievobaimingas, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo.
LUK 2:26 Ir jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nepatirsiąs mirties, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų.
LUK 2:27 Ir jis dėl Dvasios [įtakos] atėjo į šventyklą. O tėvams įnešant vaikelį Jėzų, kad pasielgtų su juo pagal įstatymo įsigalėjusią tvarką,
LUK 2:28 jis ir paėmė jį į savo rankas ir palaimino Dievą ir tarė:
LUK 2:29 „O Valdove, tu dabar pagal savo žodį leidi savo tarnui iškeliauti ramybėje,
LUK 2:30 nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,
LUK 2:31 kurį paruošei visų tautų akivaizdoje:
LUK 2:32 Šviesą kitataučiams duoti apreiškimo ir tavosios Izraelio tautos šlovę.“
LUK 2:33 Tai Juozapas ir jo motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.
LUK 2:34 Ir Simeonas juos palaimino ir tarė Marijai, jo motinai: „Štai, šis [vaikas] yra padėtas daugelio Izraelyje kritimui ir pakėlimui, taip pat ženklui, prieš kurį bus žodžiaujama,
LUK 2:35 (taip ir tavo pačios sielą pervers kalavijas) – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“
LUK 2:36 Buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero genties. Ji buvo sulaukusi labai senyvo amžiaus, po savo mergystės išgyvenusi septynerius metus su vyru,
LUK 2:37 ir našlavusi apie aštuoniasdešimt ketverius metus. Ji nesitraukdavo iš šventyklos tarnaudama Dievui pasninkais ir maldomis naktį ir dieną.
LUK 2:38 Ir ji, tuo pat metu priėjusi, dėkojo Viešpačiui ir ėmė kalbėti apie [kūdikį] visiems, kurie Jeruzalėje laukė išpirkimo.
LUK 2:39 Ir kai jie buvo atlikę visa pagal Viešpaties įstatymą, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
LUK 2:40 O vaikas vis augo ir vis stiprėjo dvasia, pripildytas išminties, ir Dievo malonė buvo ant jo.
LUK 2:41 Ir jo tėvai kiekvienais metais per Aplenkimo šventę keliaudavo į Jeruzalę.
LUK 2:42 Ir kai jis buvo dvylikos metų, šventės papročiu jie nuvyko aukštyn į Jeruzalę.
LUK 2:49 Ir jis jiems tarė: „Kodėl manęs ieškojote? Ar nežinojote, kad man reikia užsiimti savo Tėvo reikalais?“
LUK 2:50 Bet jie nesuprato pasakymo, kurį jis jiems kalbėjo.
LUK 2:51 Ir jis ėjo su jais žemyn ir atėjo į Nazaretą, ir elgėsi pavaldžiai jiems; o jo motina visus šituos pasakymus laikė atidžiai savo širdyje.
LUK 2:52 Ir Jėzus vis augo išmintimi, ūgiu ir Dievo bei žmonių teigiamu požiūriu [į jį].
LUK 3:3 Ir jis ėjo po visą Jordano apylinkę, skelbdamas krikštą, kurį sąlygoja atgaila – dėl nuodėmių atleidimo,
LUK 3:6 Ir visokie žmonės matys Dievo išgelbėjimą.
LUK 3:7 Dėl to jis sakydavo minioms, kurios išėjo pas jį būti jo pakrikštytos: O angių išperos, kas jus perspėjo bėgti nuo ateinančios rūstybės?
LUK 3:8 Duokite tad vaisių, pritinkančių atgailai, ir nepradėkite sakyti savyje: ‚Mes [kaip] tėvą turime Abraomą.‘ Nes aš jums sakau, kad Dievas pajėgia prikelti vaikų Abraomui iš šitų akmenų!
LUK 3:12 Tada ir muitininkai atėjo, kad būtų pakrikštyti, ir jam tarė: „Mokytojau, ką mums daryti?“
LUK 3:13 Ir jis jiems tarė: „Nereikalaukite daugiau, negu jums yra liepta.“
LUK 3:14 Taip pat ir kariai klausė jo, sakydami: „O ką mums daryti?“ Ir jis tarė jiems: „Iš nė vieno neišgaukite turto prievarta nė melagingu įskundimu ir tenkinkitės savo alga.“
LUK 3:16 Jonas atsiliepė visiems sakydamas: „Aš gi jus krikštiju vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kurio apavų dirželio aš nevertas atrišti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.
LUK 3:18 Jis gi tokiu būdu skelbė evangeliją žmonėms ragindamas su įspėjimais [dėl] daug kitų dalykų.
LUK 4:4 Bet Jėzus jam atsakė tardamas: „Yra parašyta, kad žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu.
LUK 4:6 Ir velnias tarė jam: „Visą šitą valdžią (taip pat jų šlovę) aš tau duosiu, nes ji man yra atiduota, ir ją duodu kam tik noriu.
LUK 4:7 Todėl jei tu pagarbinsi mane, visa tai bus tavo.“
LUK 4:8 Bet Jėzus atsakydamas jam tarė: „Eik šalin nuo manęs, Šėtone! Juk yra parašyta: ‚Garbink Viešpatį, savo Dievą, ir jam vienam tarnauk‘.“
LUK 4:9 Ir jis nuvedė jį į Jeruzalę ir pastatė jį ant šventyklos viršūnės ir jam tarė: „Jeigu tu esi Dievo Sūnus, meskis nuo čia žemyn,
LUK 4:10 nes yra parašyta: ‚Jis savo angelams įsakys apie tave, kad saugotų tave‘
LUK 4:11 ir ‚Ant rankų jie nešios tave, kad niekada neužsigautum savo kojos į akmenį‘.“
LUK 4:12 O Jėzus atsakydamas jam tarė: „Yra pasakyta: ‚Negundyk Viešpaties, savo Dievo‘.“
LUK 4:13 Ir kai velnias baigė kiekvieną gundymą, jis atsitraukė nuo jo kurį laiką.
LUK 4:14 Ir Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir garsas apie jį pasklido po visą aplinkui [esantį] kraštą.
LUK 4:15 Ir jis vis mokė jų sinagogose, visų šlovinamas.
LUK 4:18 „Viešpaties Dvasia [yra] ant manęs, nes jis patepė mane pranešti evangeliją vargšams; jis pasiuntė mane gydyti tuos, [kurių] širdys sudužusios, skelbti kaip šauklys belaisviams išvadavimą ir akliesiems regėjimo atstatymą, išsiųsti į laisvę palūžusiuosius,
LUK 4:19 skelbti Viešpaties malonės metus.“
LUK 4:21 Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien, jums klausantis, šis Šventraštis išsipildė.“
LUK 4:22 Ir visi gerai atsiliepė apie jį ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo burnos. Ir jie tarė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?!“
LUK 4:27 Ir pranašo Eliziejaus laikais buvo daug raupsuotųjų Izraelyje, bet nė vienas jų nebuvo apvalytas, tik siras Naamanas.“
LUK 4:30 Bet jis praėjo tarp jų ir pasišalino,
LUK 4:31 ir nusileido į Galilėjos miestą Kapernaumą, ir šabo dienomis juos mokė.
LUK 4:32 Ir jie stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis buvo su valdžia.
LUK 4:33 Ir sinagogoje buvo žmogus, kuris turėjo [vieno] netyro velnio dvasią ir šaukė garsiu balsu,
LUK 4:34 sakydamas: „Netrukdyk! Kas mums ir tau [bendro], Jėzau Nazarėnai? Ar atėjai mūsų pražudyti? Pažįstu tave, kas esi – Dievo Šventasis.“
LUK 4:35 O Jėzus jį sudraudė, sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Ir nubloškęs jį į vidurį, velnias išėjo iš jo ir jo nesužeidė.
LUK 4:36 Ir jie visi stebėjosi ir kalbėjo vienas kitam, sakydami: „Kas tai per žodis! Nes su valdžia ir galia jis įsakinėja netyroms dvasioms, ir jos išeina.“
LUK 4:37 Ir garsas apie jį sklido į visas tos apylinkės vietas.
LUK 4:38 Ir pakilęs iš sinagogos jis įėjo į Simono namus. Ir Simono žmonos motina sirgo sunkia karštlige; ir jie maldavo jį už ją.
LUK 4:39 Ir stovėdamas jai iš viršaus jis sudraudė karštligę, ir ta pasitraukė nuo jos. Ir tuojau ji atsikėlė [ir] jiems patarnavo.
LUK 4:41 Taip pat gi iš daugelio išėjo velniai, šaukdami ir sakydami: „Tu esi Kristus, Dievo Sūnus!“ Bet jis sudrausdamas neleido jiems kalbėti, nes jie žinojo jį esant Kristų.
LUK 5:21 Ir raštininkai bei fariziejai pradėjo svarstyti, sakydami: „Kas yra šitas, kuris kalba piktžodžiavimus? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“
LUK 5:24 Bet kad žinotumėte, jog Žmogaus Sūnus turi žemėje valdymo galią nuodėmėms atleisti – jis tarė sergančiam paralyžiumi – sakau tau, kelkis, ir pasiėmęs savo gultuką, eik į savo namus.“
LUK 5:32 Esu atėjęs ne teisiųjų šaukti į atgailą, bet nusidėjėlių.
LUK 6:5 Ir jis tarė jiems, kad „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.“
LUK 6:22 Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekęs ir kai jie atskirs jus, ir niekins, ir atmes kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus.
LUK 6:23 Džiaukitės tą dieną ir šokinėkite iš džiaugsmo, nes štai jūsų atlygis danguje [yra] didelis, nes lygiai taip ir jų tėvai darė pranašams.
LUK 6:31 Ir kaip norite, kad žmonės darytų jums, taip ir jūs darykite jiems.
LUK 6:35 Verčiau mylėkite savo priešus ir darykite gera, ir skolinkite nieko nesitikėdami atgausią; tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir būsite Aukščiausiojo vaikai, nes jis yra maloningas nedėkingiems ir blogiems.
LUK 7:1 Ir kai jis pabaigė visus savo pasakymus besiklausiusiems žmonėms, jis įėjo į Kapernaumą.
LUK 7:2 Ir vienas šimtininko tarnas, kuris jam buvo brangus, sirgo ir buvo arti mirties.
LUK 7:3 Ir išgirdęs apie Jėzų, jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius, maldaudamas jo, kad jis ateitų ir išgydytų jo tarną.
LUK 7:4 Ir atėję pas Jėzų jie primygtinai jo prašinėjo, sakydami, kad vertas yra tas, kuriam tai padarys,
LUK 7:5 nes jis myli mūsų tautą ir pats pastatė mums sinagogą.
LUK 7:6 Tai Jėzus ėjo su jais. O jam jau esant nebetoli nuo namų, šimtininkas pasiuntė pas jį draugus, sakydamas jam: „Viešpatie, nesivargink, nes nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.
LUK 7:7 Todėl net nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet pasakyk žodžiu, ir mano tarnas pasveiks.
LUK 7:8 Nes ir aš esu žmogus, skirtas [būti] pavaldinys, turintis sau pavaldžių kareivių, ir sakau vienam: „Eik! – ir jis eina, ir kitam: „Ateik! – ir jis ateina, ir savo tarnui: „Padaryk tai! – ir jis daro.
LUK 7:9 Tuos dalykus išgirdęs, Jėzus stebėjosi juo ir, atsigręžęs į minią, kuri sekė paskui jį, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo.
LUK 7:10 O sugrįžę į namus, pasiustieji rado tarną, kuris buvo susirgęs, sveiką.
LUK 7:11 Ir paskesnę dieną įvyko, kad jis įėjo į miestą, vadinamą Nainu; o kartu su juo keliavo daugelis jo mokytinių ir gausi minia.
LUK 7:12 O kai jis prisiartino prie miesto vartų, štai buvo išnešamas numirėlis, – vienintelis savo motinos sūnus, o ji buvo našlė. Ir didoka miesto minia buvo su ja.
LUK 7:13 Ir kai Viešpats ją pamatė, jį apėmė gailestis dėl jos ir jis jai tarė: „Neverk.
LUK 7:14 Ir priėjęs jis palietė karsto laidojimo neštuvus ir nešėjai sustojo; ir jis tarė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“
LUK 7:15 Ir numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti, ir [Jėzus] atidavė jį jo motinai.
LUK 7:16 Ir visus apėmė baimė, ir jie šlovino Dievą, sakydami: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų!“ ir: „Dievas pagalbon aplankė savo tautą!“
LUK 7:17 Ir ši žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir po visą apylinkę.
LUK 7:23 Ir yra palaimintas kas tik nepasipiktins manimi.
LUK 7:27 [Jis] yra tasai, apie kurį yra parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavo veido savo pasiuntinį, kuris paruoš tau kelią pirma tavęs.
LUK 7:29 Ir [jį] išgirdusi visa liaudis, taip pat muitininkai, išteisino Dievą, pasikrikštydami Jono krikštu.
LUK 7:35 Bet visi jos vaikai išmintį išteisina.
LUK 7:43 Bet jiems neturint [iš ko] atmokėti, jis nuoširdžiai abiem atleido. Taigi pasakyk man, kuris iš jų labiau jį mylės?“
LUK 7:47 Todėl aš tau sakau: jos nuodėmės, kurių yra daug, yra atleistos; dėl to ji labai mylėjo. O kam yra atleista mažai, [tas] myli mažai.
LUK 7:49 Ir atsilošusieji kartu prie stalo pradėjo tarpusavyje kalbėti: „Kas yra šis, kuris net nuodėmes atleidžia?“
LUK 8:5 „Išėjo sėjėjas savo sėklos sėti, ir jam besėjant, dalis nukrito palei kelią ir ji buvo sumindžiota, ir padangių paukščiai ją sulesė.
LUK 8:6 Ir kita [dalis] nukrito ant uolos ir vos tik išdygusi ji sudžiuvo, nes jai trūko drėgmės.
LUK 8:7 Ir kita [dalis] nukrito tarp erškėčių, ir kartu su ja išdygę erškėčiai nusmelkė ją.
LUK 8:8 O kita [dalis] nukrito ant geros žemės ir išdygo, ir davė šimteriopą vaisių.“ Tai sakydamas, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“
LUK 8:9 Ir jo mokytiniai klausė jį, sakydami: „Ką reiškia šis palyginimas?“
LUK 8:10 Ir jis tarė: „Jums yra duota pažinti Dievo karalystės slėpinius, bet visiems kitiems – palyginimais, kad MATYDAMI NEMATYTŲ IR GIRDĖDAMI NESUPRASTŲ.
LUK 8:11 O palyginimas reiškia štai ką: sėkla yra Dievo žodis.
LUK 8:12 O tie palei kelią yra tie, kurie girdi, paskui ateina velnias ir atima žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.
LUK 8:13 O tie ant uolos [yra] tie, kurie, kai išgirsta, priima žodį su džiaugsmu, bet šitie neturi šaknies; jie tiki kurį laiką, bet išmėginimo metu atkrinta.
LUK 8:14 O kas krito tarp erškėčių, yra tie, kurie išgirdę, beeidami yra nusmelkiami gyvenimo rūpesčių, turtų ir malonumų ir nesubrandina vaisiaus.
LUK 8:15 O tai geroje žemėje – [tai] yra tie, kurie išgirdę žodį, laikosi [jo] taurioje bei geroje širdyje ir ištverdami neša vaisių.
LUK 8:25 Ir jis tarė jiems: „Kur yra jūsų tikėjimas?“ Ir jie išsigandę stebėjosi, sakydami vienas kitam: „Kas gi yra šitas, kad jis įsakinėja net vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso?“
LUK 8:28 Pamatęs Jėzų, jis šaukė, parpuolė prieš jį ir garsiai tarė: „Kas man ir tau [bendro], Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau? Meldžiu tave, nekankink manęs!“
LUK 8:43 Ir moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, kuri buvo išleidusi gydytojams visą savo pragyvenimo turtą ir [kurios] niekas neįstengė išgydyti,
LUK 8:44 priėjusi iš užnugario palietė jo drabužio kutą, ir tuojau sustojo jos kraujoplūdis.
LUK 8:45 Ir Jėzus tarė: „Kas tas, kuris mane palietė?“ Visiems išsiginant Petras ir su juo esantys tarė: „Vadove, minia [tave] spaudžia ir grūda, o tu sakai: ‚Kas tas, kuris mane palietė?‘“
LUK 8:46 Ir Jėzus tarė: „Kas nors mane palietė, nes aš supratau, kad iš manęs yra išėjusi galia.“
LUK 8:47 Ir moteris, pamačiusi, kad neliko nepastebėta, drebėdama priėjo ir parpuolusi prieš jį pasisakė jam visų žmonių akivaizdoje, dėl kokios priežasties ji buvo jį palietusi ir kaip tuojau buvo išgydyta.
LUK 8:48 Ir jis tarė jai: „Drąsos, dukterie! Tavo tikėjimas tave išgydė, eik ramybėje.“
LUK 9:7 Taigi tetrarchas Erodas išgirdo [apie] visus jo daromus dalykus ir sumišo, nes buvo kai kurių pasakyta, kad Jonas yra prikeltas iš numirusių,
LUK 9:23 Ir jis pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, tas privalo išsižadėti savęs, privalo pasiimti kasdien savo kryžių ir privalo sekti paskui mane.
LUK 9:24 Nes bet kas, kuris ketina išgelbėti savo gyvybę, [tas] ją pražudys, o bet kas, kuris pražudys savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.
LUK 9:30 Ir štai du vyrai kalbėjosi su juo. Jie buvo Mozė ir Elijas,
LUK 9:31 kurie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie jo iškeliavimą, kurį jis netrukus įvykdys Jeruzalėje.
LUK 9:37 Ir įvyko, kad paskesnę dieną, jiems nusileidus nuo kalno, jį pasitiko didelė minia.
LUK 9:38 Ir štai [vienas] žmogus šaukė iš minios, sakydamas: „Mokytojau, meldžiu tave, pažvelk į mano sūnų, nes jis yra mano vienintelis [vaikas].
LUK 9:39 Ir štai dvasia pačiumpa jį, ir jis staiga sušunka. Ir ji tąso jį, kad jis putoja, ir vargais negalais nuo jo atstoja jį sumušdama.
LUK 9:40 Ir meldžiau tavo mokytinių ją išvaryti, bet jie nepajėgė.“
LUK 9:41 Ir Jėzus atsakydamas tarė: „O netikinti ir iškrypusi karta! Iki kol aš būsiu su jumis ir jus kęsiu? Atvesk čia savo sūnų.
LUK 9:42 Ir jam dar beprieinant, velnias parmetė jį žemyn ir didžiai tąsė. Bet Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, ir išgydė vaiką ir jį atidavė jo tėvui.
LUK 9:43 Ir visi labai stebėjosi galinga Dievo jėga. Bet jiems visiems besistebint visu tuo, ką Jėzus padarė, jis tarė savo mokytiniams:
LUK 9:55 Bet jis atsisukęs, sudraudė juos ir tarė: „Nežinote, kokios jūs esate dvasios,
LUK 9:56 Nes žmogaus Sūnus atėjo ne žmonių gyvybių pražudyti, bet išgelbėti“. Ir jie nukeliavo į kitą kaimą.
LUK 9:60 Jėzus jam tarė: „Palik mirusiems laidoti savo mirusius, bet tu eik ir skelbk Dievo karalystę.“
LUK 9:61 Ir kitas tarė: „Viešpatie, aš seksiu paskui tave, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su savo namiškiais.“
LUK 9:62 O Jėzus jam tarė: „Nė vienas, uždėjęs ant plūgo ranką ir besižvalgąs atgal, netinka Dievo karalystei.“
LUK 10:1 Po šių dalykų Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt ir išsiuntė juos po du, [kad eitų] pirma jo į kiekvieną miestą ir vietą, kur jis pats ketino eiti.
LUK 10:2 Todėl jis tarė jiems: „Pjūtis iš tiesų didelė, bet darbininkų maža; todėl melskite pjūties Viešpatį, kad jis išsiųstų darbininkų į savo pjūtį.
LUK 10:12 Bet jums sakau, kad tą dieną Sodomai bus pakenčiamiau negu tam miestui.
LUK 10:17 Ir septyniasdešimt su džiaugsmu sugrįžo, sakydami: „Viešpatie, [kai jiems įsakome] tavo vardu, mums elgiasi pavaldžiai net velniai!“
LUK 10:20 Tačiau nesidžiaukite tuo, kad dvasios elgiasi pavaldžiai jums. Bet verčiau džiaukitės, kad jūsų vardai yra įrašyti danguje.“
LUK 10:27 O jis atsakydamas tarė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi ir visa savo siela, ir visomis savo jėgomis, ir visu savo protu, o savo artimą kaip save patį.“
LUK 10:29 Bet jis, norėdamas save išteisinti, tarė Jėzui: „O kas yra mano artimas?“
LUK 10:41 Tačiau Jėzus atsakydamas jai tarė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų,
LUK 10:42 bet tereikia vieno [dalyko], ir Marija išsirinko tą gerą dalį, kuri nebus iš jos atimta.“
LUK 11:9 Tad aš jums sakau: prašykite, ir bus jums duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta.
LUK 11:10 Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta.
LUK 11:21 Kol stipruolis, gerai apsiginklavęs, saugo savo rūmus, jo turtas yra saugus.
LUK 11:23 Kas ne su manimi, tas yra prieš mane, ir kas nesurenka su manimi, tas išsklaido.
LUK 11:27 Ir taip įvyko, [kad] jam besakant tuos dalykus, viena moteris iš minios pakėlė balsą ir tarė jam: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindei.“
LUK 11:28 Bet jis tarė: „Tikriau šitaip: palaiminti [yra] tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi!“
LUK 11:32 Ninevės žmonės kelsis drauge su šia karta teisme ir ją pasmerks, nes jie atgailavo dėl Jonos šaukliško skelbimo, o štai čia už Joną [yra kas] didesnis!
LUK 11:42 Bet vargas jums, fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir visokių žolelių, bet teisingumą ir Dievo meilę apeinate! Šituos reikėjo jums vykdyti ir anų neapleisti!
LUK 11:47 Vargas jums! Nes jūs statote pranašų kapus, o jūsų tėvai juos nužudė.
LUK 11:48 Iš tiesų jūs liudijate, kad visiškai pritariate savo tėvų darbams, nes jie tikrai juos nužudė, o jūs – jūs statote jų kapus!
LUK 11:49 Todėl ir Dievo Išmintis pasakė: ‚Aš siųsiu pas juos pranašų bei apaštalų, ir [vienus] iš jų jie nužudys ir persekios iš vietos,
LUK 11:50 kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pralieto nuo pasaulio įkūrimo,
LUK 11:51 pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, žuvusio tarp aukuro ir šventyklos. Taip! Jums sakau: jis bus išreikalautas iš šitos kartos!‘
LUK 12:6 Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas jų nėra pamirštas Dievo akivaizdoje.
LUK 12:7 Bet netgi visi jūsų galvos plaukai suskaičiuoti! Tad nebijokite: jūs esate vertesni už daugybę žvirblių!
LUK 12:15 Ir jis jiems tarė: „Žiūrėkite ir saugokitės gobšumo, nes žmogaus gyvybė nesusideda iš gausybės jo turimų daiktų.“
LUK 12:16 Ir jis pasakė jiems palyginimą, sakydamas: „Vieno turtingo žmogaus dirva užderėjo gausiai.
LUK 12:17 Ir jis sau vienas svarstinėjo, sakydamas: ‚Ką man daryti, nes neturiu kur sukrauti savo derliaus?‘
LUK 12:18 Ir jis tarė: ‚Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klėtis ir pastatysiu didesnes ir į jas sudėsiu visus savo javus ir savo gėrybes.
LUK 12:19 Tada tarsiu savo sielai: siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų daugeliui metų; ilsėkis, valgyk, gerk, linksminkis!‘
LUK 12:20 Bet Dievas jam tarė: ‚Kvaily, šią naktį iš tavęs bus pareikalauta tavo sielos; o kam atiteks daiktai, kuriuos priruošei?‘
LUK 12:21 Taip [yra] tam, kuris krauna sau lobį, bet nėra turtingas pas Dievą.“
LUK 12:32 Nebijok, mažoji kaimene, nes jūsų Tėvas džiaugiasi duodamas jums karalystę.
LUK 12:34 nes kur yra jūsų lobis, ten bus ir jūsų širdis.
LUK 12:37 Palaiminti tie tarnai, kuriuos parėjęs viešpats ras budinčius. Iš tiesų sakau jums, kad jis susijuos ir susodins juos [prie stalo], ir prieidamas patarnaus jiems.
LUK 12:51 Ar manote, kad atėjau ramybės duoti žemėje? Ne, jums sakau, bet veikiau nesantaikos!
LUK 12:57 Ir kodėl jūs patys neteisėjaujate, kas [yra] teisu?
LUK 13:3 Aš sakau jums: Ne! Bet jeigu neatgailausite, jūs visi panašiu būdu pražūsite.
LUK 13:5 Aš sakau jums: Ne! Bet jeigu neatgailausite, jūs visi panašiu būdu pražūsite.
LUK 13:9 Ir jeigu jis tikrai duos vaisių, [gerai]; o jeigu ne, po to jį iškirsi.“
LUK 13:10 Ir jis per šabą mokė vienoje iš sinagogų.
LUK 13:11 Ir štai buvo ten moteris, aštuoniolika metų turinti ligos dvasią. Ji ir buvo susitraukusi, ir visiškai negalėjo išsitiesti.
LUK 13:12 O ja pamatęs Jėzus pasišaukė [ją] ir jai tarė: „Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!“
LUK 13:13 Ir jis uždėjo ant jos rankas o ji tuoj pat buvo padaryta tiesi ir ėmė šlovinti Dievą.
LUK 13:14 Bet reaguodamas sinagogos vadovas, supykęs, kad Jėzus gydė šabo [dieną], pasakė miniai: „Yra šešios dienos, per kurias reikia dirbti. Tad jomis ateikite ir gydykitės, o ne per šabą!“
LUK 13:15 Tada Viešpats atsakydamas jam tarė: „Veidmainy, argi kiekvienas iš jūsų šabo [dieną] neatriša savo jaučio ar asilo nuo ėdžių ir nenuveda pagirdyti?
LUK 13:16 Ir argi šios [moters], kuri yra Abraomo duktė, kurią Šėtonas laikė sukaustęs štai šiuos aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš šitų pančių šabo dieną?“
LUK 13:17 Ir jam tai kalbant, visi jo priešininkai susigėdo, o visa minia džiaugėsi visais jo daromais šlovingais [darbais].
LUK 14:1 Ir šabo [dieną] jam įėjus į vieno fariziejų valdytojų namus valgyti duonos, taip įvyko, kad jie kruopščiai stebėjo jį.
LUK 14:2 Ir štai ten priešais jį buvo vienas žmogus, sergantis vandenlige.
LUK 14:3 Ir Jėzus atsakydamas kalbėjo įstatymininkams ir fariziejams, sakydamas: „Ar teisėta gydyti šabo [dieną]?“
LUK 14:4 Bet jie tylėjo. Tada jis ėmė, išgydė jį ir paleido.
LUK 14:5 Ir atsakydamas jiems jis tarė: „Kuris iš jūsų turės asilą arba jautį, įkritusį į duobę, ir tuojau jo neištrauks per šabo dieną?“
LUK 14:6 Ir jie nesugebėjo jam į tai atkirsti.
LUK 14:7 Ir jis pakviestiesiems pasakė palyginimą, atkreipdamas dėmesį [į tai], kaip jie rinkosi garbingiausias vietas, sakydamas jiems:
LUK 14:8 „Kai esi kieno nors pakviestas į vestuves, nesisėsk garbingiausioje vietoje, kad kartais nebūtų jo pakviestas už tave labiau pripažinamas žmogus
LUK 15:2 O fariziejai ir raštininkai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“
LUK 15:7 Sakau jums, kad taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos.
LUK 15:11 Tada jis tarė: „Vienas žmogus turėjo du sūnus,
LUK 15:12 o jausnesnysis iš jų tarė tėvui: ‚Tėve, duok man atitenkančią turto dalį.‘ Tad jis padalijo jiems [savo] pragyvenimo turtą.
LUK 15:13 Ir po nedaugelio dienų, viską susirinkęs, jaunesnysis sūnus iškeliavo į tolimą šalį ir ten, palaidai gyvendamas išeikvojo savo turtą.
LUK 15:14 Ir kai jis viską išleido, toje šalyje kilo smarkus badas, ir jis pradėjo stokoti.
LUK 15:15 Ir nuėjęs jis prisijungė prie vieno tos šalies piliečio, ir tas jį pasiuntė į savo laukus kiaulių ganyti.
LUK 15:16 Ir jis geisdavo prikimšti savo pilvą ankščių, kurias ėsdavo kiaulės, bet niekas jam neduodavo.
LUK 15:17 Bet susiprotėjęs jis tarė: ‚Kiek mano tėvo samdinių turi apsčiai duonos, o aš mirštu iš bado!
LUK 15:18 Kelsiuosi, eisiu pas savo tėvą ir jam sakysiu: Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akivaizdoje
LUK 15:19 ir nebesu vertas vadintis tavo sūnumi; padaryk mane vienu savo samdinių.‘
LUK 15:20 Ir pakilęs jis ėjo pas savo tėvą. O jam dar toli esant, jo tėvas jį pamatė ir jį apėmė gailestis, tai nubėgo, [ir] puolė jam ant kaklo, ir jį pabučiavo.
LUK 15:21 O sūnus jam tarė: ‚Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akivaizdoje ir nebesu vertas vadintis tavo sūnumi.‘
LUK 15:22 Bet tėvas tarė savo tarnams: ‚Išneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį, ir užmaukite jam žiedą ant rankos ir apavą ant kojų,
LUK 15:23 ir atveskite čia nupenėtą veršį ir papjaukite. Tai valgykime ir linksminkimės,
LUK 15:24 nes šitas mano sūnus buvo miręs, bet [vėl] atgijo, ir buvo pražuvęs, bet yra surastas.‘ Ir jie pradėjo linksmintis.
LUK 15:25 O jo vyresnysis sūnus buvo laukuose, ir kai pareidamas priartėjo prie namų, jis išgirdo muziką ir šokius.
LUK 15:26 Ir pasišaukęs, kad priartėtų vieną iš tarnų, jis teiravosi, kas čia dedasi.
LUK 15:27 Ir tas jam tarė: ‚Tavo brolis parėjo, ir tavo tėvas papjovė nupenėtą veršį, kadangi atgavo jį sveiką.‘
LUK 15:28 Ir jis supyko ir nesutiko įeiti; todėl jo tėvas išėjo ir ne kartą maldavo jį.
LUK 15:29 O jis atsakydamas tarė tėvui: „Štai šiuos daugelį metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, tačiau tu man niekada nedavei nė ožiuko, kad galėčiau pasilinksminti su savo draugais.
LUK 15:30 Bet kai parėjo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį pragyvenimo turtą su paleistuvėmis, tu jam papjovei nupenėtą veršį.“
LUK 15:31 O jis jam tarė: ‚Vaikeli, tu visuomet esi su manimi, ir visa, kas yra mano, yra tavo.
LUK 15:32 Bet derėjo linksmintis ir džiaugtis, nes šitas tavo brolis buvo miręs, bet [vėl] atgijo, buvo pražuvęs, bet buvo surastas.‘“
LUK 16:8 Ir valdovas pagyrė neteisųjį prievaizdį, kadangi jis išmintingai pasielgė. Juk šio pasaulio vaikai savo kartoje yra išmintingesni negu šviesos vaikai.
LUK 16:9 Ir aš jums sakau: darykite sau draugų neteisios mamonos [pagalba]; kad kai jūs išsibaigsite [žemėje], jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.
LUK 16:10 Kas ištikimas mažiausiame dalyke, tas yra ištikimas ir dideliame, o kas neteisus mažiausiame dalyke, tas yra neteisus ir dideliame.
LUK 16:11 Taigi, jeigu nebuvote ištikimi neteisios mamonos atžvilgiu, kas jums patikės tikruosius [turtus]?
LUK 16:13 Jokiam tarnui neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba vieno tvirtai laikysis, o kitą nieku vers. Jums neįmanoma tarnauti Dievui ir mamonai.
LUK 16:15 Ir jis jiems tarė: „Jūs esate tie, kurie [patys] išteisina save žmonių akyse, bet Dievas pažįsta jūsų širdis, nes tai, kas tarp žmonių aukštai vertinama, Dievo akyse yra bjaurybė.
LUK 16:19 O buvo tam tikras turtingas žmogus, kuris vilkėdavo purpuru bei plona drobe ir kasdien linksmindavosi ištaigingai;
LUK 16:20 taip pat buvo tam tikras elgeta, vardu Lozorius, kuris gulėjo prie jo vartų, aptekęs votimis
LUK 16:21 ir geisdamas pasisotinti iš trupinių, kurie krisdavo nuo turtuolio stalo; tačiau netgi šunys atėję laižydavo jo žaizdas.
LUK 16:22 Ir įvyko, [kad] elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo užantį; mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
LUK 16:23 Ir pragare, pakėlęs savo akis, kęsdamas kančias, jis iš tolo pamato Abraomą ir jo užantyje Lozorių.
LUK 16:24 Ir šaukdamas jis tarė: ‚Tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir pasiųsk Lozorių, kad jis pamirkytų savo piršto galą į vandenį ir atvėsintų mano liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje.‘
LUK 16:25 Bet Abraomas tarė: ‚Atsimink, sūnau, kad tu per savo gyvenimą atsiėmei savo gėrybes ir Lozorius tokiu pat būdu [atsiėmė] blogybes. O dabar šis yra guodžiamas, bet tu baisiai kenti.
LUK 16:26 Ir be visų šitų dalykų, tarp mūsų ir jūsų yra įtvirtinta didžiulė praraja tam, kad tie, kurie nori iš čia pereiti pas jus, negali, ir anie iš ten negali ateiti pas mus.‘
LUK 16:27 Tada jis tarė: ‚Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį į mano tėvo namus,
LUK 16:28 – nes turiu penkis brolius, – kad jis jiems paliudytų, jog ir jie nepatektų į šią kančios vietą.‘
LUK 16:29 Abraomas jam sako: ‚Jie turi Mozę ir pranašus, jie privalo jų klausyti.‘
LUK 16:30 O anas tarė: ‚Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų.‘
LUK 16:31 Ir jis jam tarė: ‚Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nors kas ir iš numirusiųjų prisikeltų, jie nesileis įtikinami.‘“
LUK 17:3 Saugokitės: jeigu tavo brolis tau nusideda, sudrausk jį, ir jeigu jis atgailauja, atleisk jam.
LUK 17:4 Ir jeigu jis tau nusideda septynis kartus per dieną ir septynis kartus per dieną atsigręžia į tave, sakydamas: ‚Aš atgailauju‘, tu jam atleisk.
LUK 17:11 Ir įvyko, kad jam einant į Jeruzalę, jis perėjo per Samarijos ir Galilėjos vidurį.
LUK 17:12 Ir jam įeinant į tam tikrą kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų, kurie stovėjo atokiai.
LUK 17:13 Ir jie pakėlė balsus sakydami: „Jėzau, Vadove, pasigailėk mūsų!“
LUK 17:14 Ir [juos] pamatęs, jis jiems tarė: „Eikite [ir] pasirodykite kunigams.“ Ir įvyko, kad beeidami jie buvo apvalyti.
LUK 17:15 Ir vienas iš jų, pamatęs, kad buvo išgydytas, sugrįžo šlovindamas Dievą garsiu balsu
LUK 17:16 ir jam dėkodamas parpuolė veidu žemyn prie jo kojų – o jis buvo samarietis.
LUK 17:17 Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Argi ne dešimt buvo apvalyta? O kur devyni?
LUK 17:18 Neatsirado jokių [kitų], sugrįžusių atiduoti Dievui šlovę, kaip tik šitas svetimšalis!“
LUK 17:19 Ir jis tarė jam: „Kelkis [ir] eik! Tavo tikėjimas išgydė tave.“
LUK 17:32 Atsiminkite Loto žmoną!
LUK 17:33 Bet kas, kuris ketina išgelbėti savo gyvybę, [tas] ją pražudys, o bet kas, kuris pražudys savo gyvybę, [tas] ją išlaikys.
LUK 18:1 Ir jis pasakė jiems palyginimą apie būtinumą visada melstis ir nepailsti,
LUK 18:2 sakydamas: „Viename mieste buvo vienas teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nepaisė žmonių;
LUK 18:7 Ir argi Dievas neįvykdys keršto už savo išrinktuosius, kurie dieną ir naktį jam šaukia, ir jų atžvilgiu jis ilgai pakenčia?
LUK 18:9 Ir jis pasakė šitą palyginimą kai kuriems, kurie pasitikėjo savimi, kad yra teisūs, o visus kitus niekino:
LUK 18:10 „Du žmonės nuėjo aukštyn į šventyklą melstis: vienas – fariziejus, o kitas – muitininkas.
LUK 18:11 Fariziejus atsistojęs šitaip meldėsi sau: ‚Dieve, dėkoju tau, kad nesu kaip visi kiti žmonės – plėšikai, neteisūs, svetimautojai arba va kaip šis muitininkas.
LUK 18:12 Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę nuo visko, ką gaunu.‘
LUK 18:13 O muitininkas, stovėdamas atokiai, net neturėjo noro [savo] akių pakelti į dangų, bet mušėsi į krūtinę, sakydamas: ‚Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!‘
LUK 18:14 Sakau jums: šitas nuėjo žemyn į savo namus išteisintas, ne anas, nes kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, bet kas save žemina, bus išaukštintas.“
LUK 18:16 Bet pasišaukęs juos Jėzus tarė: „Leiskite vaikučiams ateiti pas mane ir jiems nedrauskite, nes tokių yra dangaus karalystė.
LUK 18:18 Ir vienas valdytojas jo paklausė, sakydamas: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“
LUK 18:19 O Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Niekas [nėra] geras, tik vienas Dievas.
LUK 18:25 nes lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę.“
LUK 18:27 O jis tarė: „Tie dalykai, kurie neįmanomi žmonėms, yra įmanomi Dievui.“
LUK 19:10 Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir išgelbėti to, kas yra pražuvę.
LUK 19:14 Bet jo piliečiai jo nekentė ir nusiuntė jam iš paskos pasiuntinius, sakydami: „Mes nesutinkame, kad šitas mums karaliautų!“
LUK 19:38 sakydami: „Palaimintas Karalius, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje ir šlovė aukščiausiose aukštybėse!“
LUK 19:41 Ir kai jis prisiartino, išvydęs miestą, jis dėl jo verkė,
LUK 19:42 sakydamas: „O kad tu, būtent tu, bent šioje savo dienoje būtum pažinęs tuos dalykus, kurie [lemia] tavo ramybę! Bet dabar jie yra paslėpti nuo tavo akių.
LUK 20:18 Kiekvienas, kuris kris ant būtent to akmens, bus sudaužytas, bet ant ko jis nukris, tą sutriuškins.
LUK 20:34 O Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Šio pasaulio vaikai veda ir yra duotos į žmonas;
LUK 20:38 Jis gi nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi gyvuoja jam.
LUK 21:5 Ir kai kuriems kalbant apie šventyklą, kad ji buvo išpuošta gražiais akmenimis bei įžadinėmis dovanomis, jis tarė:
LUK 21:33 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai niekaip nepraeis.
LUK 22:19 Ir paėmęs duoną [ir] padėkojęs, [ją] laužė, ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas; tai darykite mano atminimui.“
LUK 22:20 Tokiu pat būdu [jis] [paėmė] ir taurę po vakarienės valgymo, sakydamas: „Ši taurė [yra] naujoji sandora mano krauju, kuris už jus išliejamas.
LUK 22:21 Bet štai mane išduodančiojo ranka [yra] su manimi ant stalo.
LUK 22:22 Ir iš tiesų Žmogaus Sūnus eina, kaip buvo paskirta, bet vargas tam žmogui, per kurį jis yra išduotas!“
LUK 22:24 Ir tarp jų taip pat kilo ginčas, kuris iš jų yra laikomas didžiausiu.
LUK 22:25 O jis jiems tarė: „Tautų karaliai jiems viešpatauja, ir tie, kurie jas užvaldo, yra vadinami geradariais.
LUK 22:26 Bet jūs ne taip [darykite]. Priešingai, didžiausiasis tarp jūsų tebūna tarsi jauniausiasis, o kas vadovauja lyg tas, kuris tarnauja.
LUK 22:27 Nes katras yra didesnis – kuris sėdi [prie stalo] ar kuris patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi [prie stalo]?! Tačiau aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.
LUK 22:28 O jūs esate tie, kurie pasilikote su manimi mano išmėginimuose.
LUK 22:29 Ir aš skiriu jums karalystę, kaip mano Tėvas man paskyrė,
LUK 22:30 kad valgytumėte ir gertumėte prie mano stalo mano karalystėje ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio genčių.“
LUK 22:31 Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai, štai Šėtonas pareiškė norą pasisavinti jus, kad persijotų [jus] kaip kviečius,
LUK 22:32 bet aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas nenustotų. Ir tu, tąsyk atsivertęs, sutvirtink savo brolius.“
LUK 22:40 Atėjęs į vietą, jis jiems tarė: „Melskitės, kad neįžengtumėte į pagundą.
LUK 22:46 ir tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad įžengumėte į pagundą.“
LUK 23:4 Tada Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės.“
LUK 23:12 Ir tą pačią dieną Pilotas ir Erodas tapo draugais. Mat anksčiau jie buvo priešiški vienas kitam.
LUK 23:27 O sekė paskui jį daugybė liaudies bei moterų, kurios taip pat jį apdejavo ir apraudojo.
LUK 23:28 Bet atsigręžęs į jas, Jėzus tarė: „Jeruzalės dukros, neverkite dėl manęs! Verčiau dėl savęs verkite ir dėl savo vaikų!
LUK 23:29 Nes štai ateina dienos, kuriose jie sakys: ‚Palaimintos nevaisingosios ir įsčios, kurios negimdė, ir krūtys, kurios nežindė!‘
LUK 23:30 Tada jie pradės sakyti kalnams: ‚Griūkite ant mūsų!‘ – ir kalvoms: ‚Pridenkite mus!‘
LUK 23:31 Nes jeigu jie daro šiuos dalykus žaliam medžiui, tai kas atsitiks sausajam?!“
LUK 23:39 Ir vienas iš pakabintų nusikaltėlių šmeižė jį, sakydamas: „Jei tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus!“
LUK 23:40 Bet kitas sudrausdamas atsiliepė jam, sakydamas: „Ar tu net Dievo nebijai, [nors] tau galioja tas pats smerkiantis nuosprendis?
LUK 23:41 O mums, žinoma, teisėtai, nes gauname atlygį, atitinkantį mūsų darbus, bet šitas nieko nepadoraus nepadarė.“
LUK 23:42 Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai savo karalystėje ateisi.“
LUK 23:43 Ir Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: tu būsi su manimi rojuje šiandien.“
LUK 23:44 Ir buvo apie šeštą valandą, ir visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos,
LUK 23:45 ir saulė aptemo, ir šventyklos uždanga buvo perplėštas pusiau.
LUK 23:46 Ir sušukęs garsiu balsu Jėzus tarė: „Tėve, į tavo rankas aš pavedu savo dvasią!“ O tai pasakęs jis išleido dvasią.
LUK 24:1 O pirmąją savaitės [dieną], labai anksti ryte, jos atėjo prie kapo, nešdamos kvepalus, kuriuos buvo paruošusios, ir su jomis [buvo] kai kurios [kitos moterys].
LUK 24:2 Ir jos rado akmenį nuritintą nuo kapo,
LUK 24:3 o įėjusios nerado Viešpaties Jėzaus kūno.
LUK 24:4 Ir kai jos dėl to buvo labai sumišusios, įvyko [taip], kad štai du vyrai spindinčiais drabužiais prisiartino prie jų.
LUK 24:5 Ir joms išsigandus ir nuleidus žemyn veidus, juodu joms tarė: „Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?
LUK 24:6 Nėra jo čia, bet jis yra prikeltas! Atsiminkite, kaip jis, dar būdamas Galilėjoje, jums kalbėjo,
LUK 24:7 sakydamas: ‚Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių nusidėjėlių rankas, būti nukryžiuotas, ir trečią dieną prisikelti!‘“
LUK 24:8 Tada jos atsiminė jo žodžius.
LUK 24:9 O sugrįžusios nuo kapo, jos pranešė visa tai Vienuolikai ir visiems kitiems.
LUK 24:15 Ir įvyko, kad jiems besikalbant ir emocingai besitariant, pats Jėzus prisiartinęs keliavo kartu su jais.
LUK 24:25 Tada jis tarė jiems: „O neišmaėliai, tai yra [žmonės] lėtos širdies tikėti visais dalykais, kuriuos kalbėjo pranašai!
LUK 24:27 Ir pradėjęs nuo Mozės ir visų pranašų jis aiškino ir aiškino jiems, kas visuose šventraščiuose [pasakyta] apie jį.
LUK 24:32 Ir jie vienas kitam tarė: „Argi mūsų širdys nedegė mumyse, kai jis kelyje mums kalbėjo ir kai mums atvėrė šventraščius?“
LUK 24:33 Ir tą pačią valandą pakilę, jie sugrįžo į Jeruzalę ir rado susirinkusius Vienuolika ir tuos, [kurie buvo] su jais,
LUK 24:34 kurie sakė: „Viešpats prisikėlė tikrai ir pasirodė Simonui!“
LUK 24:45 Tada jis atvėrė jiems protą, kad jie galėtų suprasti šventraščius,
LUK 24:46 ir tarė jiems: „Šitaip yra parašyta ir šitaip turėjo Kristus kentėti ir trečiąją dieną prisikelti iš mirusiųjų,
LUK 24:47 ir jo vardu turi būti autoritetingai skelbiama visoms tautoms atgaila ir nuodėmių atleidimas, pradedant nuo Jeruzalės.
LUK 24:48 Ir jūs esate šių dalykų liudytojai.
LUK 24:49 Ir štai aš siunčiu ant jūsų, ką yra pažadėjęs mano Tėvas, o jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apvilkti jėga iš aukštybių.“
LUK 24:50 Ir jis išvedė juos iki Betanijos, ir pakėlęs savo rankas, juos palaimino.
LUK 24:51 Ir įvyko taip, [kad], kol jis juos laimino, jis pasitraukė nuo jų ir buvo paimtas į dangų.
LUK 24:52 O pagarbinę jį, jie su didžiu džiaugsmu sugrįžo į Jeruzalę,
LUK 24:53 ir šventykloje būdavo nuolat, girdami ir laimindami Dievą. Amen.
JOH 1:1 Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
JOH 1:2 Tasai buvo pradžioje pas Dievą.
JOH 1:3 Kiekviena visatos dalis atsirado per jį, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
JOH 1:4 Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių Šviesa.
JOH 1:5 Ir Šviesa nuolat šviečia tamsoje, tačiau tamsa jos nepagavo.
JOH 1:6 Atsirado nuo Dievo atsiųstas žmogus, vardu Jonas.
JOH 1:7 Tasai atėjo tam, kad būtų liudijimas, – kad liudytų apie Šviesą, idant visi per jį įtikėtų.
JOH 1:8 Jis nebuvo ta Šviesa, bet [buvo pasiųstas] liudyti apie tą Šviesą.
JOH 1:9 Tikroji Šviesa buvo [ta], kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį.
JOH 1:10 Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis atsirado per jį, bet pasaulis jo nepažinojo.
JOH 1:11 Į savo nuosavybę jis atėjo, ir savieji jo nepriėmė.
JOH 1:12 Bet visiems, kurie jį priėmė, tiems jis davė įgaliojimą tapti Dievo vaikais – tiems, kurie pasitiki jo vardu,
JOH 1:13 kurie yra pagimdyti nei iš kraujo, nei iš kūno valios, nei iš vyro valios, bet iš Dievo.
JOH 1:14 O tas Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų – ir mes matėme jo šlovę, būtent Viengimio nuo Tėvo šlovę – pilnas malonės ir tiesos.
JOH 1:15 Jonas *liudijo apie jį ir šaukė, sakydamas: „Šitas buvo tas, apie kurį kalbėjau [šitaip]: „Tas, kuris ateina po manęs, yra viršesnis už mane, nes jis buvo anksčiau už mane“.“
JOH 1:16 Ir mes visi iš jo pilnatvės gavome ir malonę, pakeičiančią malonę,
JOH 1:17 nes Įstatymas buvo duotas per Mozę; malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų.
JOH 1:18 Dievo niekas niekada nėra matęs; viengimis Sūnus, kuris yra Tėvo užantyje, – tas [jį] apsakė.
JOH 1:19 Ir šitas yra Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės siuntė kunigų ir levitų jo paklausti: „Kas tu esi?“
JOH 1:20 Ir jis išpažino ir neišsisukinėjo, bet išpažino: „Aš nesu Kristus.“
JOH 1:21 Ir jie paklausė jo: „[Tai] kas gi? Ar tu Elijas?“ O jis sako: „Nesu.“ „Ar tu tas Pranašas?“ Ir jis atsakė: „Ne.“
JOH 1:22 Tada jie tarė jam: „Kas tu esi, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“
JOH 1:23 Jis tarė: „Aš [esu] dykumoje šaukiančiojo balsas: „Darykite VIEŠPAČIUI tiesų kelią“, kaip sakė pranašas Izaijas.“
JOH 1:24 O atsiųstieji buvo iš fariziejų.
JOH 1:25 Ir jo paklausdami jie jam tarė: „Tai kodėl krikštiji, jei nesi Kristus, nei Elijas, nei tas Pranašas?“
JOH 1:26 Jonas jiems atsakė, tardamas: „Aš krikštiju vandeniu, bet tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate.
JOH 1:27 Jis yra tas, kuris ateina po manęs, kuris yra viršesnis už mane, kurio apavo dirželio aš nesu vertas atrišti.“
JOH 1:28 Šie dalykai įvyko Betabaroje anapus Jordano, kur Jonas krikštydavo.
JOH 1:29 Rytojaus dieną Jonas *pamatė ateinantį pas jį Jėzų ir *pasakė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris pašalina pasaulio nuodėmę!
JOH 1:30 Šitas yra tas, apie kurį aš sakiau: „Po manęs ateina vyras, kuris yra viršesnis už mane, nes jis buvo anksčiau už mane.“
JOH 1:31 Ir aš jo nepažinojau, bet todėl atėjau krikštydamas vandeniu, – kad jis būtų apreikštas Izraeliui.“
JOH 1:32 Ir Jonas paliudijo, sakydamas: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko ant jo.
JOH 1:33 Ir aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane siuntė krikštyti vandeniu, man pasakė: „Ant ko pamatysi nusileidžiančią Dvasią, taip pat ant jo pasiliekančią, jis yra [tas], kuris krikštija Šventąja Dvasia.“
JOH 1:34 Ir aš esu matęs ir esu liudijęs, kad šitas yra Dievo Sūnus.“
JOH 1:35 Rytojaus dieną vėl stovėjo Jonas ir du iš jo mokytinių,
JOH 1:36 ir žiūrėdamas į einantį Jėzų jis sako: „Štai Dievo Avinėlis!“
JOH 1:37 Tuodu mokytiniai girdėjo jį [tai] kalbant ir nusekė paskui Jėzų.
JOH 1:38 Tada Jėzus, atsigręžęs ir pamatęs juos sekančius, *tarė jiems: „Ko ieškote?“ O jie tarė jam: „Rabi, – (verčiant būtų pasakyta „Mokytojau“) – kur tamsta gyveni?“
JOH 1:39 Jis *pasakė jiems: „Ateikite ir pamatykite.“ Jie atėjo ir pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną pasiliko pas jį. O buvo apie dešimtą valandą.
JOH 1:40 Vienas iš tų dviejų, kurie buvo girdėję [tai] iš Jono ir nusekę paskui [Jėzų], buvo Simono Petro brolis Andriejus.
JOH 1:41 Jis pirmas *susiieškojo savo brolį Simoną ir jam *pasakė: „Mes radome Mesiją!“ (Išvertus tai reiškia „Kristų“).
JOH 1:42 Ir jis atvedė jį pas Jėzų, o įbedęs akis į jį Jėzus tarė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus. Tu būsi vadinamas Kefu.“ (Verčiant [tai] yra „Petras“.)
JOH 1:43 Rytojaus dieną Jėzus norėjo eiti į Galilėją. Ir jis *surado Pilypą ir jam *tarė: „Sek paskui mane!“
JOH 1:44 O Pilypas buvo iš Betsaidos, Andriejaus ir Petro miesto.
JOH 1:45 Pilypas *surado Natanaelį ir jam *pasakė: „Mes suradome tą, apie kurį rašė Mozė įstatyme, taip pat pranašai – Jėzų iš Nazareto, Juozapo sūnų.“
JOH 1:46 O Natanaelis jam tarė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas jam *sakė: „Ateik ir pasižiūrėk!“
JOH 1:47 Jėzus pamatė Natanaelį, ateinantį pas jį, ir *pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos!“
JOH 1:48 Natanaelis jam *tarė: „Iš kur mane pažinai?“ Jėzus atsakydamas tarė jam: „Prieš Pilypui pašaukiant tave, kai buvai po figmedžiu, aš mačiau tave.“
JOH 1:49 Natanaelis atsakydamas jam *tarė: „Rabi, tu esi Dievo Sūnus! Tu esi Izraelio Karalius!“
JOH 1:50 Jėzus atsakydamas tarė jam: „Ar tu tiki, kadangi aš tau pasakiau: „Aš mačiau tave po figmedžiu“? Pamatysi už šituos didesnių dalykų.“
JOH 1:51 Ir jis sako jam: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: nuo šiol jūs matysite atvirą dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus.“
JOH 2:1 Ir trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės, ir ten buvo Jėzaus motina,
JOH 2:2 taip pat ir Jėzus ir jo mokytiniai buvo pakviesti į vestuves.
JOH 2:3 Pritrūkus vyno, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“
JOH 2:4 Jėzus jai sako: „Kas man ir tau [bendro], moterie? Mano valanda dar neatėjo.“
JOH 2:5 Jo motina sako tarnams: „Darykite, ką tik jis jums sakys.“
JOH 2:6 Ir ten pagal žydų apeiginio apvalymo [papročius] buvo padėti šeši akmeniniai vandens indai, kiekvienas talpinantis du arba tris saikus.
JOH 2:7 Jėzus jiems sako: „Vandens indus pripilkite vandeniu.“ Ir jie sklidinai juos pripylė.
JOH 2:8 Ir jis sako jiems: „Dabar semkite ir neškite vyriausiajam puotos tvarkytojui.“ Ir jie nunešė.
JOH 2:9 Kai vyriausiasis puotos tvarkytojas paragavo paversto vynu vandens ir nežinojo, iš kur jis yra (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), vyriausiasis puotos tvarkytojas pasišaukia jaunikį
JOH 2:10 ir jam sako: „Kiekvienas žmogus pirma stato gerąjį vyną, o kai žmonės sočiai atsigėrę, tada prastesnį; tu laikei gerąjį vyną iki šiol.“
JOH 2:11 Šitą antgamtinių ženklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje ir apreiškė savo šlovę; ir jo mokytiniai juo tikėjo.
JOH 2:12 Po to jis ėjo žemyn į Kapernaumą, jis ir jo motina, ir jo broliai, ir jo mokytiniai. Ir ten jie pasiliko kelias dienas.
JOH 2:13 Ir žydų Aplenkimo [šventė] buvo arti, ir Jėzus nuvyko aukštyn į Jeruzalę
JOH 2:14 ir šventykloje rado prekiaujančių jaučiais, avimis, ir balandžiais, taip pat prisėdusių pinigų keitėjų.
JOH 2:15 Ir pasidaręs iš virvučių rimbą, jis išvarė juos visus – ir avis ir jaučius – iš šventyklos bei išpylė keitėjų pinigus bei apvertė stalus,
JOH 2:16 taip pat pasakė balandžių pardavėjams: „Pasiimkite šitai iš čia! Nepaverskite mano Tėvo namų prekybos namais!“
JOH 2:17 Ir jo mokytiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugraužė mane.
JOH 2:18 Todėl žydai atsiliepė ir jam tarė: „Kokį ženklą mums parodysi, kadangi šiuos dalykus darai?“
JOH 2:19 Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu.“
JOH 2:20 Tada žydai tarė: „Keturiasdešimt šešis metus buvo statoma ši šventykla, o tu ją atstatysi per tris dienas?!“
JOH 2:21 Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.
JOH 2:22 Todėl kai jis buvo prikeltas iš numirusiųjų, jo mokytiniai prisiminė, kad jis buvo jiems tai pasakęs, ir jie tikėjo šventraščiu ir ta žinia, kurią buvo pasakęs Jėzus.
JOH 2:23 O kai jis per Aplenkimo [šventę] buvo Jeruzalėje, šventės dieną, daugelis, stebėdami jo antgamtinius ženklus, kuriuos jis padarė, įtikėjo jo vardą.
JOH 2:24 Bet Jėzus savęs jiems nepatikėjo, kadangi jis visus pažinojo,
JOH 2:25 ir jam nereikėjo, kad kas paliudytų apie žmogų, nes pats žinojo, kas yra žmoguje.
JOH 3:1 Iš fariziejų buvo žmogus, vardu Nikodemas, [vienas iš] žydų valdytojų.
JOH 3:2 Šitas nakčia atėjo pas Jėzų ir jam tarė: „Rabi, mes žinome, kad tu esi atėjęs nuo Dievo mokytojas, nes niekas negali daryti šitų antgamtinių ženklų, kuriuos tu darai, jei Dievas nėra su juo.“
JOH 3:3 Jėzus atsakydamas jam tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas nėra gimęs iš naujo, jis negali matyti Dievo karalystės.“
JOH 3:4 Nikodemas jam sako: „Kaip žmogus gali gimti, būdamas senas? Ar jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?“
JOH 3:5 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas nėra gimęs iš vandens ir Dvasios, [tas] negali įeiti į Dievo karalystę.
JOH 3:6 Tas, kuris yra gimęs iš kūno, yra kūnas; o tas, kuris yra gimęs iš Dvasios, yra dvasia.
JOH 3:7 Nesistebėk, kad tau pasakiau: jums būtina gimti iš naujo.
JOH 3:8 Vėjas pučia, kur jis nori, ir tu girdi jo garsą, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Kiekvienas, kuris yra gimęs iš Dvasios, yra taip [besielgiantis žmogus].“
JOH 3:9 Nikodemas atsakydamas jam tarė: „Kaip tai gali būti?“
JOH 3:10 Jėzus atsakydamas jam tarė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir nežinai šitų dalykų?
JOH 3:11 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, o jūs nepriimate mūsų liudijimo.
JOH 3:12 Jei pasakiau jums žemiškus dalykus ir jūs netikite, tai kaipgi jūs tikėsite, jei pasakysiu jums dangiškus dalykus?
JOH 3:13 Ir niekas nėra pakilęs į dangų išskyrus tą, kuris nužengė iš dangaus, – Žmogaus Sūnus, kuris yra danguje.
JOH 3:14 Ir kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus,
JOH 3:15 kad kiekvienas, kuris juo tiki, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą.
JOH 3:16 Nes Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris juo tiki, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą.
JOH 3:17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį nuteistų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.
JOH 3:18 Kas juo tiki [yra] neteisiamas, o kas netiki, jau yra nuteistas, nes nėra tikėjęs Dievo viengimio Sūnaus vardu.
JOH 3:19 Ir šis yra nuteisimo [pagrindas]: Šviesa yra atėjusi į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei Šviesą, nes jų darbai buvo blogi.
JOH 3:20 Nes kiekvienas, kuris daro nedorus dalykus, neapkenčia Šviesos ir neina į Šviesą, kad jo darbai nebūtų išpeikti.
JOH 3:21 Bet kas vykdo tiesą, tas eina į Šviesą, idant jo darbai būtų aiškiai atskleisti, kad jie nuveikti Dieve.“
JOH 3:22 Po šių dalykų Jėzus ir jo mokytiniai atėjo į Judėjos kraštą, ir ten jis su jais kurį laiką išbuvo ir krikštydavo.
JOH 3:23 O Enone, arti Salimo, Jonas irgi krikštydavo, nes ten buvo daug vandens. [Žmonės] ateidavo ir būdavo pakrikštijami,
JOH 3:24 mat Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.
JOH 3:25 Tada iškilo klausimas tarp [kai kurių] Jono mokytinių ir [tam tikrų] žydų dėl apeiginio apsivalymo.
JOH 3:26 Ir jie atėjo pas Joną ir jam tarė: „Rabi, tas, kuris buvo su tavimi anapus Jordano, kurį tu esi paliudijęs, štai jis krikštija, ir visi eina pas jį.“
JOH 3:27 Jonas atsakydamas tarė: „Žmogus nieko negali pasiimti, jeigu jam nebūtų duota iš dangaus.
JOH 3:28 Jūs patys man liudijate, kad aš pasakiau: aš nesu Kristus, bet kad esu pasiųstas pirma jo.
JOH 3:29 Kas turi nuotaką, tas yra jaunikis; bet jaunikio draugas, kuris stovi šalia ir jo klausosi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Taigi šis mano džiaugsmas yra pilnatviškas.
JOH 3:30 Jam būtina eiti didyn, bet man – mažėti.
JOH 3:31 Kas ateina iš aukštai, yra aukščiau visų. Kas yra iš žemės, yra žemiškas ir kalba žemiškai. Kas ateina iš dangaus, yra aukščiau visų
JOH 3:32 ir jis liudija tai, ką jis yra matęs ir girdėjęs, o niekas jo liudijimo nepriima.
JOH 3:33 Kas yra priėmęs jo liudijimą, tas užantspaudavo tai, kad Dievas yra tiesakalbis.
JOH 3:34 Nes tas, kurį Dievas yra atsiuntęs, kalba Dievo žodžius, nes Dievas duoda Dvasią be saiko.
JOH 3:35 Tėvas myli Sūnų, ir visa yra atidavęs į jo ranką.
JOH 3:36 Kas pasitiki Sūnumi, turi amžiną gyvenimą, o kas atsisako tikėti Sūnumi – gyvenimo nematys; priešingai, Dievo rūstybė pasilieka ant jo.“
JOH 4:1 Taigi kai Viešpats sužinojo, kad fariziejai išgirdo, jog Jėzus padaro ir pakrikštija daugiau mokytinių negu Jonas
JOH 4:2 (nors pats Jėzus gi nekrikštijo, tik jo mokytiniai),
JOH 4:3 jis paliko Judėją ir nuėjo vėl į Galilėją.
JOH 4:4 Ir jam reikėjo eiti per Samariją.
JOH 4:5 Taigi jis ateina į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, prie pat žemės sklypo, kurį Jokūbas davė savo sūnui Juozapui.
JOH 4:6 O ten buvo Jokūbo šaltinis. Todėl Jėzus, nuvargęs nuo kelionės, atsisėdo taip prie šaltinio. Buvo apie šeštą valandą.
JOH 4:7 Ateina moteris iš Samarijos semtis vandens. Jėzus jai sako: „Duok man gerti.“
JOH 4:8 (Mat jo mokytiniai buvo nuėję į miestą nupirkti maisto).
JOH 4:9 Tad moteris iš Samarijos jam sako: „Kaip tamsta, būdamas žydas, prašai mane, Samarijos moterį, gerti? Nes žydai nesimaišo su samariečiais.“
JOH 4:10 Jėzus atsakydamas jai tarė: „Jeigu būtum pažinusi Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tau sako: „Duok man gerti“, būtum jo prašiusi, ir jis būtų tau davęs gyvojo vandens.“
JOH 4:11 Moteris jam sako: „Gerbiamasis, tamsta neturi kuo pasemti, o šulinys yra gilus; tad iš kur tamsta turi to gyvojo vandens?
JOH 4:12 Nejaugi tamsta esi didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums davė ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir jo gyvuliai?“
JOH 4:13 Jėzus atsakydamas jai tarė: „Kiekvienas, kuris geria šio vandens, vėl trokš,
JOH 4:14 tačiau kas gers vandens, kurio aš jam duosiu, niekaip nebetrokš per amžius, bet vanduo, kurį jam duosiu, jame taps šaltiniu vandens, trykštančio į amžiną gyvenimą.“
JOH 4:15 Moteris jam sako: „Gerbiamasis, duok man šio vandens, kad nebetrokščiau ir nebeičiau semtis čionai.“
JOH 4:16 Jėzus jai sako: „Eik, pašauk savo vyrą ir čionai ateik!“
JOH 4:17 Moteris atsakydama tarė: „Neturiu vyro.“ Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: „Neturiu vyro“,
JOH 4:18 nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei!“
JOH 4:19 Moteris jam sako: „Gerbiamasis, matau, kad tamsta esi pranašas.
JOH 4:20 Mūsų tėvai garbino šiame kalne, o jūs sakote, kad Jeruzalėje yra vieta, kur reikia garbinti.“
JOH 4:21 Jėzus jai sako: „Moterie, tikėk manimi, kad ateina valanda, kada garbinsite Tėvą nei šiame kalne, nei Jeruzalėje.
JOH 4:22 Jūs garbinate, ko nepažįstate; mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas yra iš žydų.
JOH 4:23 Bet ateina valanda, ir dabar ji [jau] yra, kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa, nes ir tokių jį garbinančių ieško Tėvas.
JOH 4:24 Dievas [yra] Dvasia, ir tie, kurie garbina jį, turi garbinti dvasia ir tiesa.“
JOH 4:25 Moteris jam sako: „Žinau, kad Mesijas ateina, kuris vadinamas Kristumi. Kai jis ateis, viską mums praneš jis.“
JOH 4:26 Jėzus jai sako: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
JOH 4:27 Ir kaip tik tuo metu atėjo jo mokytiniai ir stebėjosi, kad jis kalbėjosi su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepasakė: „Ko sieki?“ arba: „Kodėl su ja kalbi?“
JOH 4:28 Tada moteris paliko savo vandens ąsotį, nuėjo į miestą ir sako žmonėms:
JOH 4:29 „Eikite šen, pamatykite žmogų, kuris man pasakė viską, ką tik esu padariusi! Nejaugi jis nėra Kristus?!“
JOH 4:30 Tada jie išėjo iš miesto ir ėjo pas jį.
JOH 4:31 O tuo tarpu jo mokytiniai maldavo jį, sakydami: „Mokytojau, valgyk!“
JOH 4:32 Bet jis jiems tarė: „Aš turiu maisto valgymui, [apie] kurį nežinote jūs.“
JOH 4:33 Todėl mokytiniai tarė vienas kitam: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“
JOH 4:34 Jėzus jiems sako: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir pabaigti jo darbą.
JOH 4:35 Ar jūs nesakote: „Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis“? Štai, jums sakau, pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus, kad jie pabalę pjūčiai!
JOH 4:36 Ir pjovėjas gauna atlygį ir surenka vaisių amžinam gyvenimui, kad kartu džiaugtųsi ir sėjėjas ir pjovėjas.
JOH 4:37 Nes šiuo atveju yra teisingas tas posakis: „Vienas sėja, o kitas pjauna“.
JOH 4:38 Aš pasiunčiau jus pjauti to, dėl ko jūs netriūsėte. Kiti triūsė, o jūs esate įstoję į jų darbą.“
JOH 4:39 Ir daug to miesto samariečių juo įtikėjo dėl žodžio moters, kuri liudijo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“
JOH 4:40 Taigi, kai samariečiai atėjo pas jį, jie prašė jį pasilikti pas juos. Ir jis ten pasiliko dvi dienas.
JOH 4:41 Ir daug daugiau [žmonių] įtikėjo dėl jo paties žodžio
JOH 4:42 ir tarė moteriai: „Jau nebe dėl tavo kalbos tikime, nes patys išgirdome [jį] ir žinome, kad šitas iš tikrųjų yra Kristus, pasaulio Išgelbėtojas.“
JOH 4:43 O po tų dviejų dienų jis iš ten išvyko ir nuėjo į Galilėją,
JOH 4:44 nes pats Jėzus buvo paliudijęs, kad pranašas negerbiamas savo tėviškėje.
JOH 4:45 Taigi, kai jis atėjo į Galilėją, galilėjiečiai jį priėmė, nes buvo matę visa, ką jis per šventę buvo padaręs Jeruzalėje, nes ir jie buvo nuvykę į šventę.
JOH 4:46 Taigi Jėzus vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur jis pavertė vandenį vynu. Ir buvo tam tikras karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo Kapernaume.
JOH 4:47 Šis, išgirdęs, kad Jėzus iš Judėjos atvyko į Galilėją, nuėjo pas jį ir maldavo jo, kad nueitų žemyn ir išgydytų jo sūnų, nes jis buvo prie mirties.
JOH 4:48 Tad Jėzus jam tarė: „Jeigu nepamatysite antgamtinių ženklų ir stebuklų, niekaip netikėsite.“
JOH 4:49 Karaliaus valdininkas jam sako: „Gerbiamasis, ateik žemyn, kol mano vaikelis dar nenumirė!“
JOH 4:50 Jėzus jam sako: „Eik, tavo sūnus gyvuoja!“ Ir žmogus patikėjo žodžiu, kurį Jėzus jam pasakė, ir iškeliavo.
JOH 4:51 Ir jam beeinant žemyn, jį pasitiko jo tarnai ir [jam] pranešė, sakydami: „Tavo sūnus gyvuoja!“
JOH 4:52 Tada jis teiravosi jų, kurią valandą jis pradėjo taisytis. Ir jie tarė jam: „Vakar septintą valandą karštinė jį paliko.“
JOH 4:53 Taigi tėvas suprato, kad [tai buvo] ta pati valanda, kurią Jėzus jam tarė: „Tavo sūnus gyvuoja!“ Ir jis pats įtikėjo bei visa jo šeimyna.
JOH 4:54 Šitą Jėzus vėl padarė – antrą antgamtinį ženklą, – kai jis buvo parvykęs iš Judėjos į Galilėją.
JOH 5:1 Po šių dalykų buvo žydų šventė, ir Jėzus nuvyko aukštyn į Jeruzalę.
JOH 5:2 O Jeruzalėje prie avių [vartų] yra baseinas, hebrajiškai vadinamas Betezda, turintis penkias kolonų palaikomas stogines.
JOH 5:3 Juose gulėjo labai didelis būrys ligonių – aklų, šlubių, sudžiūvusių, kurie laukė vandens sujudėjimo.
JOH 5:4 Nes angelas kokiu nors metu nusileisdavo į baseiną ir sujudindavo vandenį; tad kas pirmas po vandens sujudinimo įlipdavo, pasveikdavo nuo bet kokios ligos, kokia besirgdavo.
JOH 5:5 Ir ten buvo tam tikras žmogus, kuris turėjo negalią trisdešimt aštuonerius metus.
JOH 5:6 Jėzus pamatęs jį gulintį ir žinodamas, kad jis jau ilgą laiką [tokios būklės], jam sako: „Ar nori pasveikti?“
JOH 5:7 Ligonis jam atsakė: „Gerbiamasis, neturiu žmogaus, kuris vandeniui sujudėjus įkeltų mane į baseiną, o kol pats einu, kitas pirma manęs įžengia.“
JOH 5:8 Jėzus jam sako: „Kelkis, pasiimk savo gultą ir vaikščiok!“
JOH 5:9 Ir tuojau tas žmogus pasveiko ir paėmė savo gultą, ir vaikščiojo. O ta diena buvo šabas.
JOH 5:10 Todėl žydai tarė išgydytajam: „Yra šabas, tau neteisėta nešti gulto“.
JOH 5:11 Jis atsakė jiems: „Tas, kuris mane išgydė, man tarė: „Pasiimk savo gultą ir vaikščiok“.“
JOH 5:12 Tada jie paklausė jo: „Kas yra tas žmogus, pasakęs tau: ‚Pasiimk savo gultą ir vaikščiok‘?“
JOH 5:13 Bet išgydytasis nežinojo, kas jis, nes, miniai esant [toje] vietoje, Jėzus buvo pasitraukęs.
JOH 5:14 Po šių dalykų Jėzus rado jį šventykloje ir tarė jam: „Štai esi pasveikęs; daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų tau kas blogesnio!“
JOH 5:15 Žmogus nuėjo ir pasakė žydams, kad tas, kuris jį išgydė, yra Jėzus.
JOH 5:16 Ir todėl žydai persekiodavo Jėzų ir siekdavo jį nužudyti, nes jis padarė tai šabo dieną.
JOH 5:17 Bet Jėzus jiems atsakydavo: „Mano Tėvas lig šiolei dirba, ir aš dirbu.“
JOH 5:18 Dėl to žydai dar labiau siekė jį nužudyti, nes jis ne tik sulaužė šabą, bet ir vadino Dievą savo Tėvu, prilygindamas save Dievui.
JOH 5:19 Tada Jėzus atsiliepė ir pasakė jiems: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti vadovaudamasis savimi, bet [jis daro] tik tai, ką mato Tėvą darant, nes tai, ką jis daro, tuo pat būdu ir Sūnus daro tuos pačius dalykus.
JOH 5:20 Nes Tėvas myli Sūnų ir parodo jam visus dalykus, kuriuos jis pats daro, ir jis parodys jam darbų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėtumėtės.
JOH 5:21 Nes kaip Tėvas prikelia mirusiuosius ir duoda [jiems] gyvybę, taip ir Sūnus duoda gyvybę tiems, kuriems nori.
JOH 5:22 Nes net Tėvas neteisia nė vieno, bet visą teismą yra pavedęs Sūnui,
JOH 5:23 kad visi gerbtų Sūnų lygiai taip, kaip jie gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, negerbia jį siuntusio Tėvo.
JOH 5:24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas klauso mano žodžio ir tiki mane atsiuntusiuoju, tas turi amžiną gyvenimą ir neina į smerkiantį teismą, bet iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.
JOH 5:25 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda, ir dabar jau yra, kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą; ir tie, kurie išgirs, gyvuos.
JOH 5:26 Nes kaip Tėvas turi gyvybę [pats] savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę [pačiam] savyje,
JOH 5:27 ir taip pat davė jam įgaliojimą įvykdyti teismą, nes jis yra Žmogaus Sūnus.
JOH 5:28 Tuo nesistebėkite! Νes ateina valanda, kai visi, esantys kapuose, išgirs jo balsą
JOH 5:29 ir išeis: tie, kurie darydavo gera – į gyvenimo prisikėlimą; o tie, kurie darydavo bloga – į smerkiančio teismo prisikėlimą.
JOH 5:30 Aš nieko negaliu daryti vadovaudamasis savimi. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas yra teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė.
JOH 5:31 Jei liudyčiau pats apie save, mano liudijimas nebūtų tiesa;
JOH 5:32 yra kitas, kuris apie mane liudija, ir aš žinau, kad liudijimas, kurį jis apie mane liudija, yra tiesa.
JOH 5:33 Jūs esate nusiuntę [pasiuntinius]pas Joną, ir jis yra paliudijęs tiesą.
JOH 5:34 Bet aš pats priimu liudijimą ne iš žmogaus, bet sakau šiuos dalykus, kad patys būtumėte išgelbėti.
JOH 5:35 Jis buvo degantis ir spindintis žiburys, ir jūs norėjote džiūgauti jo šviesa trumpą laiką.
JOH 5:36 Bet aš turiu didesnį liudijimą negu tą iš Jono, nes darbai, kuriuos Tėvas man davė pabaigti, tie patys darbai, kuriuos aš darau, liudija apie mane, kad Tėvas mane siuntė.
JOH 5:37 Ir pats Tėvas, kuris mane siuntė, yra paliudijęs apie mane. Jūs nesate nei jo balso kada nors girdėję, nei jo pavidalo regėję,
JOH 5:38 ir neturite jo žodžio jumyse pasiliekančio, nes netikite tuo, kurį jis siuntė.
JOH 5:39 Tyrinėkite šventraščius, kadangi manote, kad juose turite amžiną gyvenimą; ir būtent jie liudija apie mane.
JOH 5:40 Ir jūs nesutinkate ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.
JOH 5:41 Nepriimu šlovės iš žmonių.
JOH 5:42 Bet jus pažįstu, kad jūs neturite savyje Dievo meilės.
JOH 5:43 Savo Tėvo vardu esu atėjęs, bet jūs manęs nepriimate. Jeigu savo vardu ateitų kitas, tą priimsite.
JOH 5:44 Kaipgi galite įtikėti jūs, kurie vieni iš kitų priimate šlovę, o šlovės, kuri [ateina] iš vienintelio Dievo, neieškote?!
JOH 5:45 Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui. Yra, kas jus kaltina – Mozė, į kurį jūs esate sudėję savo viltis.
JOH 5:46 Nes jei būtumėte tikėję Moze, tikėtumėte manimi, nes jis rašė apie mane.
JOH 5:47 Bet jei netikite jo raštais, kaipgi tikėsite mano žodžiais?!“
JOH 6:1 Po šių dalykų Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, [tai yra] Tiberiados, jūros.
JOH 6:2 Ir paskui jį sekė didelė [žmonių] minia, nes jie matė jo antgamtinius ženklus, kuriuos jis darė ligoniams.
JOH 6:3 Ir Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su savo mokytiniais.
JOH 6:4 (O arti buvo Aplenkimas, žydų šventė.)
JOH 6:5 Tada Jėzus, pakėlęs akis ir pamatęs didelę minią ateinant pas jį, sako Pilypui: „Iš kur nupirksime duonos, kad šitie galėtų valgyti?“
JOH 6:6 Ο jis tai pasakė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
JOH 6:7 Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos jiems neužteks, kad kiekvienas iš jų gautų bent truputį.“
JOH 6:8 Vienas iš jo mokytinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam sako:
JOH 6:9 „Yra čia vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuveles, bet ką tai reiškia tokiai daugybei?!“
JOH 6:10 Ir Jėzus tarė: „Susodinkite žmones.“ O toje vietoje buvo daug žolės. Taigi vyrai susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai.
JOH 6:11 Ir Jėzus paėmė kepaliukus ir padėkojęs išdalijo mokytiniams, o mokytiniai susėdusiems; irgi tokiu pat būdu iš žuvų, kiek jie norėjo.
JOH 6:12 Kai jie buvo pasotinti, jis tarė savo mokytiniams: „Surinkite pertekusius gabalus, kad niekas neprapultų.“
JOH 6:13 Taigi jie surinko ir pripildė dvylika pintinių gabalų iš penkių miežinės duonos kepaliukų, kurie buvo pertekę valgiusiesiems.
JOH 6:14 Tad žmonės, pamatę antgamtinį ženklą, kurį padarė Jėzus, tarė: „Šitas tikrai yra tas Pranašas, ateinantysis į pasaulį.“
JOH 6:15 Taigi, Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi ateiti ir pasigriebti jį, kad padarytų jį karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
JOH 6:16 O kai atėjo vakaras, jo mokytiniai nusileido prie jūros
JOH 6:17 ir, įlipę į valtį, [ėmė] keliauti anapus jūros į Kapernaumą. (O jau buvo sutemę, ir Jėzus [dar] nebuvo atėjęs pas juos.)
JOH 6:18 Jūra įsibangavo, nes pūtė smarkus vėjas.
JOH 6:19 Nusiyrę apie dvidešimt penkis ar trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį jūros paviršiumi ir besiartinantį prie valties, ir jie išsigando.
JOH 6:20 O jis sako: „Tai aš. Nebijokite!“
JOH 6:21 Tada jie panoro jį pasiimti į valtį, ir iškart valtis atsidūrė prie kranto, į kur jie keliavo.
JOH 6:22 Rytojaus dieną, kai minia, stovinti kitoje jūros pusėje, pastebėjo, kad ten nebuvo jokios kitos valtelės, išskyrus tą, į kurią buvo įlipę jo mokytiniai, ir kad Jėzus nebuvo kartu su savo mokytiniais įlipęs į valtelę, bet jo mokytiniai buvo išvykę vieni
JOH 6:23 – (nors atkeliavo kitų valtelių iš Tiberiados [ir sustojo] prie pat tos vietos, kur, Viešpačiui padėkojus, jie buvo valgę) –
JOH 6:24 taigi, kai minia pamatė, kad ten nebuvo nei Jėzaus, nei jo mokytinių, tai ir jie patys įlipo į valtis ir atkeliavo į Kapernaumą, ieškodami Jėzaus.
JOH 6:25 Ir suradę jį kitoje jūros pusėje jie tarė jam: „Rabi, kada čia atvykai?“
JOH 6:26 Jėzus jiems atsakydamas tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs manęs ieškote ne dėl to, kad supratote antgamtinius ženklus, bet todėl, kad valgėte duonos ir pasisotinote.
JOH 6:27 Dirbkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl maisto, išliekančio amžinam gyvenimui, kurį duos jums Žmogaus Sūnus, nes jį užantspaudavo Tėvas, [tai yra] Dievas.“
JOH 6:28 Tada jie tarė jam: „Ką mums daryti, kad dirbtume Dievo darbus?“
JOH 6:29 Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Tai yra Dievo [reikalaujamas] darbas, kad tikėtumėte tuo, kurį jis siuntė.“
JOH 6:30 Tad jie tarė jam: „Tai kokį antgamtinį ženklą darysi, kad matytume ir tikėtume tavimi? Ką nuveiksi?
JOH 6:31 Mūsų tėvai valgė maną dykumoje; kaip yra parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.“
JOH 6:32 Tada Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ne Mozė davė jums tos duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrąją duoną.
JOH 6:33 Nes Dievo duona yra tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“
JOH 6:34 Tada jie tarė jam: „Viešpatie, visada duok mums šios duonos!“
JOH 6:35 O Jėzus jiems atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nealks, ir kas tiki manimi, niekuomet nebetrokš.
JOH 6:36 Bet jums pasakiau, kad jūs irgi mane matėte, tačiau netikite.
JOH 6:37 Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane jokiu būdu neišvarysiu lauk,
JOH 6:38 nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė.
JOH 6:39 Ir šita yra valia Tėvo, kuris mane siuntė, kad aš neprarasčiau nė vieno iš visos [grupės], kurią jis man yra davęs, bet kad paskutiniąją dieną prikelčiau juos [visus].
JOH 6:40 Ir šita yra valia to, kuris mane siuntė, kad kiekvienas, kuris mato Sūnų ir juo tiki, turėtų amžiną gyvenimą; ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“
JOH 6:41 Tada žydai dėl jo murmėjo, nes jis buvo pasakęs: „Aš esu ta duona, kuri nužengė iš dangaus.“
JOH 6:42 O jie tarė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus, kurio tėvą ir motiną mes pažįstame?! Tad kaipgi jis sako: ‚Aš esu nužengęs iš Dangaus‘?!“
JOH 6:43 Todėl atsakydamas Jėzus jiems tarė: „Nemurmėkite tarpusavyje!
JOH 6:44 Niekas nepajėgia ateiti pas mane, nebent jį patrauks Tėvas, kuris mane siuntė; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.
JOH 6:45 Yra parašyta Pranašuose: Ir bus visi mokomi Dievo. Todėl, kiekvienas, kuris išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.
JOH 6:46 Nėra taip, jog kas yra matęs Tėvą – tiktai tas, kuris iš Dievo yra, tas yra matęs Tėvą.
JOH 6:47 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki manimi, turi amžiną gyvenimą.
JOH 6:48 Aš esu gyvybės duona.
JOH 6:49 Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.
JOH 6:50 Šita yra duona, kuri nužengia iš Dangaus, kad bet kuris [žmogus] jos valgytų ir nemirtų.
JOH 6:51 Aš esu gyvoji duona, kuri nužengė iš dangaus; jei kas valgys šitos duonos, gyvens per amžius; ir duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas, kurį aš duosiu už pasaulio gyvybę.“
JOH 6:52 Todėl žydai ginčijosi tarp savęs, sakydami: „Kaip šitas gali mums duoti valgyti [savo] kūną?“
JOH 6:53 Tada Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės.
JOH 6:54 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, turi amžiną gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
JOH 6:55 Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
JOH 6:56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, pasilieka manyje, ir aš jame.
JOH 6:57 Kaip gyvasis Tėvas mane siuntė, ir aš gyvuoju per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvuos per mane.
JOH 6:58 Šita yra ta duona, kuri nužengė iš dangaus! Nėra taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė: kas valgo šitą duoną, tas gyvens per amžius.“
JOH 6:59 Šiuos dalykus jis kalbėjo sinagogoje, mokydamas Kapernaume.
JOH 6:60 [Tai] išgirdę, daugelis jo mokytinių tada pasakė: „Šis pasakymas yra kietas, kas pajėgia jo klausytis?!“
JOH 6:61 Bet Jėzus, žinodamas savyje, kad jo mokytiniai dėl to murma, jiems tarė: „Ar tai jus piktina?
JOH 6:62 Tai [kas būtų], jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų pakylantį ten, kur jis buvo pirmiau?
JOH 6:63 Dvasia yra ta, kuri duoda gyvybę; kūnas neduoda jokios naudos. Žodžiai, kuriuos aš jums kalbu, yra dvasia ir yra gyvybė.
JOH 6:64 Bet yra kai kurie iš jūsų, kurie netiki.“ Mat Jėzus iš pradžių žinojo, kurie yra netikintieji, ir kas yra tas, kurį jį išduos.
JOH 6:65 Ir jis tarė: „Todėl jums sakiau, kad niekas nepajėgia ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota mano Tėvo.“
JOH 6:66 Nuo to [laiko] daugelis jo mokytinių grįžo atgal ir daugiau su juo nebevaikščiojo.
JOH 6:67 Tada Jėzus tarė Dvylikai: „Nejaugi ir jūs norite pasišalinti?“
JOH 6:68 Simonas Petras jam atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Amžino gyvenimo žodžius turi tu!
JOH 6:69 Ir mes tikėjome [ir] tebetikime, taip pat sužinojome [ir] tebežinome, kad tu esi tikrasis Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“
JOH 6:70 Jėzus jiems atsakė: „Ar ne aš jus, Dvylika, išsirinkau? O vienas iš jūsų yra velnias.“
JOH 6:71 (Jis kalbėjo apie Judą Iskarijotą, Simono [sūnų], nes [būtent] jis tas, kuris jį išduos, būdamas vienas iš Dvylikos.)
JOH 7:1 Po šių dalykų Jėzus vaikščiojo po Galilėją, nes nenorėjo vaikščioti po Judėją dėl to, kad žydų [vadovai] siekė jį nužudyti.
JOH 7:2 O buvo arti žydų Padangčių šventė.
JOH 7:3 Dėl to jo broliai jam tarė: „Išeik iš čia ir nueik į Judėją, kad ir tavo mokytiniai pamatytų darbus, kuriuos darai,
JOH 7:4 nes niekas, kuris siekia iškilti viešumon, nieko nedaro slapčiomis. Jei tu darai šiuos dalykus, parodyk save pasauliui.“
JOH 7:5 (Mat netgi jo broliai juo netikėjo.)
JOH 7:6 Tada Jėzus jiems tarė: „Mano laikas dar neatėjo, bet jūsų laikas visuomet yra tinkamas.
JOH 7:7 Yra neįmanoma pasauliui jūsų nekęsti, bet jis nekenčia manęs, nes aš liudiju apie jį, kad jo darbai yra blogi.
JOH 7:8 Jūs patys eikite aukštyn į šią šventę; aš dar neinu aukštyn į šią šventę, nes mano laikas dar nėra išsipildęs.“
JOH 7:9 Pasakęs jiems tuos dalykus, jis pasiliko Galilėjoje.
JOH 7:10 O kai jo broliai buvo nuėję aukštyn, tada ir jis nuėjo aukštyn į šventę – ne viešai, bet tarsi slapčiomis.
JOH 7:11 Tad žydų [vadovai] ieškojo jo šventėje ir sakė: „Kur tasai yra?“
JOH 7:12 Ir miniose buvo daug murmėjimo dėl jo. Iš vienos pusės vieni sakė: „Jis yra geras žmogus“, bet kiti sakė: „Ne; jis minią klaidina.“
JOH 7:13 Vis dėlto nė vienas apie jį viešai nekalbėjo nes bijojo žydų [vadovų].
JOH 7:14 O šventei jau įpusėjus Jėzus nuėjo aukštyn į šventyklą ir [ėmė] mokyti.
JOH 7:15 Ir žydų [vadovai] stebėjosi, sakydami: „Iš kur šitas, [specialiai] nesimokęs, žino rašytinį tekstą?“
JOH 7:16 Atsakydamas Jėzus jiems tarė: „Mano mokslas yra ne mano, bet to, kuris mane siuntė.
JOH 7:17 Jei kas turi valią vykdyti jo valią, tas sužinos apie tą mokslą – ar jis yra iš Dievo, ar aš kalbu vadovaudamasis savimi.
JOH 7:18 Kas kalba vadovaudamasis savimi, tas ieško savo šlovės. Tačiau, kas ieško šlovės to, kuris jį siuntė, tas yra teisingas, ir jame nėra neteisybės.
JOH 7:19 Argi Mozė jums nedavė įstatymo? Tačiau nė vienas iš jūsų nesilaiko įstatymo. Kodėl siekiate mane nužudyti?“
JOH 7:20 Žmonės atsiliepdami pasakė: „Tu velnio apsėstas! Kas [gi] siekia tave nužudyti?“
JOH 7:21 Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Padariau [tik] vieną darbą, ir esate visi nustebę.
JOH 7:22 Dėl to Mozė davė jums apipjaustymą – nors jis nėra iš Mozės, bet iš protėvių – ir jūs šabo dieną apipjaustote žmogų.
JOH 7:23 Jei žmogus šabo dieną gauna apipjaustymą, kad nebūtų sulaužytas Mozės įstatymas, ar jūs ant manęs pykstate, kad šabo dieną visą žmogų padariau sveiką?
JOH 7:24 Nebeteiskite pagal išvaizdą, bet teiskite teisingu nuosprendžiu.“
JOH 7:25 Tada kai kurie jeruzaliečiai tarė: „Ar ne šitas yra tas, kurį jie siekia nužudyti?
JOH 7:26 Bet žiūrėkite: jis viešai kalba, ir jie nieko jam nesako. Nejaugi valdytojai tikrai žino, kad šitas yra kaip tik Kristus?
JOH 7:27 Tačiau mes žinome, iš kur šis yra. O kai ateis Kristus, niekas nežinos, iš kur jis yra.“
JOH 7:28 Tuomet sušuko Jėzus šventykloje, mokydamas ir sakydamas: „Ar jūs ir mane pažįstate, ir žinote, iš kur aš esu? O aš esu atėjęs ne savimi vadovaudamasis, bet tas, kuris mane siuntė, yra teisingas kurio jūs nepažįstate.
JOH 7:29 Bet aš jį pažįstu, nes esu iš jo, ir mane siuntė jis.“
JOH 7:30 Tuomet jie siekė jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos, nes jo valanda dar nebuvo atėjusi.
JOH 7:31 O daugelis iš minios įtikėjo juo ir sakė: „Kai Kristus ateis, nejaugi jis padarys daugiau antgamtinių ženklų už tuos, kuriuos šitas yra padaręs?“
JOH 7:32 Fariziejai išgirdo, kad minia tuos dalykus murmėjo apie jį, tad fariziejai bei aukštieji kunigai pasiuntė patikėtinius jo suimti.
JOH 7:33 Tada Jėzus jiems tarė: „Dar trumpą laiką būsiu su jumis, ir [tada] eisiu pas tą, kuris mane siuntė.
JOH 7:34 Jūs manęs ieškosite ir nerasite, ir kur aš esu, [ten] jūs negalite ateiti.“
JOH 7:35 Tada žydai sakė vieni kitiems: „Kur jis eis, kad mes jo nerasime? Bene jis rengiasi keliauti pas išeivius tarp graikų ir mokys graikus?
JOH 7:36 Kas tai [per] žodis, kurį jis pasakė: „Jūs manęs ieškosite ir nerasite, ir kur aš esu, [ten] jūs negalite ateiti“?“
JOH 7:37 O paskutiniąją, didžiąją šventės [dieną] Jėzus stovėjo ir šaukė, sakydamas: „Jei bet kas trokšta, tegul ateina pas mane ir tegul geria.
JOH 7:38 Kas tiki manimi, kaip šventraštis pasakė, gyvojo vandens upės tekės iš jo vidaus.“
JOH 7:39 (O jis tai pasakė apie Dvasią, kurią turėjo gauti tie, kurie tiki juo. Mat Dvasia dar nebuvo [gauta], nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.)
JOH 7:40 Todėl daugelis iš minios, išgirdę tą pasakymą, sakė: „Iš tiesų šitas yra tas Pranašas.“
JOH 7:41 Kiti sakė: „Šitas yra Kristus.“ Bet [dar] kiti sakė: „Ką?! Nejaugi Kristus ateis iš Galilėjos?
JOH 7:42 Argi šventraštis nesakė, kad Kristus ateina iš Dovydo sėklos ir iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?“
JOH 7:43 Taigi minioje atsirado susiskaldymas dėl jo.
JOH 7:44 Ir kai kurie iš jų norėjo jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos.
JOH 7:45 Tada patikėtiniai sugrįžo pas aukštuosius kunigus ir fariziejus, o tie tarė jiems: „Kodėl neatvedėte jo?“
JOH 7:46 Patikėtiniai atsakė: „Dar niekada žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip šitas žmogus!“
JOH 7:47 Todėl fariziejai jiems atsiliepė: „Ar ir jūs esate suklaidinti?
JOH 7:48 Nejaugi kas nors iš valdytojų ar iš fariziejų pasitikėjo juo?
JOH 7:49 Bet šita minia, kuri nežino Įstatymo, yra prakeikta!“
JOH 7:50 Į juos prabilo vienas iš jų, Nikodemas, kuris buvo atėjęs pas [Jėzų] nakčia:
JOH 7:51 „Nejaugi mūsų įstatymas teisia žmogų, jeigu nebūtų pirmiau jo išklausęs ir sužinojęs, ką jis daro?“
JOH 7:52 Jie atsakydami jam tarė: „Nejaugi ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk ir pamatyk, kad joks pranašas nėra kilęs iš Galilėjos.“
JOH 7:53 Ir kiekvienas nuėjo į savo namus.
JOH 8:1 O Jėzus nuėjo į Alyvų kalną.
JOH 8:2 Ir auštant jis vėl atėjo į šventyklą, ir visa liaudis atėjo pas jį, o jis atsisėdęs juos mokė.
JOH 8:3 Ir raštininkai bei fariziejai *atvedė pas jį moterį, pagautą svetimaujant, ir, ją pastatę viduryje
JOH 8:4 jam sako: „Mokytojau, ši moteris buvo sugauta svetimaujant – per patį veiksmą!
JOH 8:5 O Mozė įstatyme mums įsakė, kad tokios turi būti užmuštos užmėtant akmenimis. Taigi, ką sakai tu?“
JOH 8:6 (O jie tai sakė mėgindami jį, kad turėtų kuo jį apkaltinti.) Bet Jėzus pasilenkęs žemyn pirštu rašinėjo ant žemės.
JOH 8:7 Bet kai jie nesiliovė jo klausinėti, jis atsitiesęs jiems tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tas pirmas temeta į ją akmenį.“
JOH 8:8 Ir jis vėl pasilenkęs rašinėjo ant žemės.
JOH 8:9 Bet tie, kurie [tai] girdėjo, sąžinės įtikinti dėl kaltės, traukėsi vienas po kito, pradedant nuo vyriausiojo iki paskutiniojo; ir Jėzus buvo paliktas vienas, taip pat moteris, stovinti viduryje.
JOH 8:10 Ir atsitiesęs ir nematęs nė vieno, bet tik moterį, jis tarė jai: „Moterie, kur yra tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nenuteisė?“
JOH 8:11 Ji tarė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš nesiimu tavęs nuteisti. Eik ir daugiau nebenusidėk.“
JOH 8:12 Tada Jėzus vėl jiems kalbėjo, sakydamas: „Aš esu pasaulio Šviesa. Kas seka manimi, niekad nevaikščios tamsoje, bet turės gyvybės Šviesą.“
JOH 8:13 Tad fariziejai jam tarė: „Pats apie save liudiji; tavo liudijimas nėra tiesa.“
JOH 8:14 Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Net jei aš liudyčiau apie save, mano liudijimas yra tiesa, nes aš žinau, iš kur atėjau ir kur nueinu. O jūs nesuprantate, iš kur ateinu ir kur nueinu.
JOH 8:15 Jūs teisiate pagal kūną; aš nesiimu nė vieno [žmogaus] teisti.
JOH 8:16 Bet net jeigu imuosi teisti, mano nuosprendis yra teisingas, nes aš esu ne vienas, bet [esu] aš ir mane siuntęs Tėvas.
JOH 8:17 Ir net jūsų įstatyme yra parašyta, jog dviejų žmonių liudijimas yra tiesa.
JOH 8:18 Aš esu [tas] , kuris liudija apie save, ir Tėvas, kuris mane siuntė, liudija apie mane.“
JOH 8:19 Tada jie tarė jam: „Kur yra tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nei manęs nepažįstate, nei mano Tėvo. Jei būtumėte pažinę mane, būtumėte pažinę ir mano Tėvą.“
JOH 8:20 Jėzus, mokydamas šventykloje, tuos žodžius pasakė iždinėje. Ir niekas jo nesuėmė, nes jo valanda dar nebuvo atėjusi.
JOH 8:21 Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Aš einu sau, o jūs ieškosite manęs ir mirsite savo nuodėmingume. Kur aš einu, jūs negalite ateiti.“
JOH 8:22 Tada žydai tarė: „Nejaugi jis nusižudys, kad sako: „Kur aš einu, jūs negalite ateiti“?“
JOH 8:23 Ir jis tarė jiems: „Jūs esate iš pažemių, aš esu iš aukštai; jūs esate iš šito pasaulio, aš nesu iš šito pasaulio.
JOH 8:24 Todėl pasakiau jums, kad mirsite savo nuodėmėse, nes jeigu netikite, kad aš esu [tas], mirsite savo nuodėmėse.“
JOH 8:25 Tada jie tarė jam: „Kas tu esi?“ O Jėzus jiems sako: „[Tas pats], kaip sakau jums [nuo] pradžios.
JOH 8:26 Turiu daug ką apie jus sakyti ir smerkti. Vis dėlto tas, kuris mane siuntė, yra tiesakalbis, ir aš kalbu pasauliui būtent tuos dalykus, kuriuos girdėjau iš jo.“
JOH 8:27 Jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą.
JOH 8:28 Tada Jėzus jiems tarė: „Kai būsite aukštyn iškėlę Žmogaus Sūnų, tada žinosite, kad aš esu [tas] ir [kad] nieko nedarau vadovaudamasis savimi, bet taip, kaip mano Tėvas mane išmokė – skelbiu būtent tuos dalykus.
JOH 8:29 Ir tas, kuris mane siuntė, yra su manimi. Tėvas nepaliko manęs vieno, nes aš visada darau tuos dalykus, kurie jam patinka.“
JOH 8:30 Jam kalbant tuos žodžius, daugelis įtikėjo jį.
JOH 8:31 Tada Jėzus tarė įtikėjusiems jį žydams: „Jeigu jūs pasiliekate mano žodyje, tikrai esate mano mokytiniai;
JOH 8:32 ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins.“
JOH 8:33 Jie atsakė jam: „Mes esame Abraomo sėkla ir niekada nevergavome niekam; kaipgi tu sakai: „Būsite išlaisvinti“?!“
JOH 8:34 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad kiekvienas, kuris nuodėmiauja, yra nuodėmės tarnas.
JOH 8:35 Ir tarnas nepasilieka šeimynoje per amžius, [bet] Sūnus pasilieka per amžius.
JOH 8:36 Tad jei Sūnus jus išlaisvins, jūs tikrai būsite laisvi.
JOH 8:37 Žinau, kad esate Abraomo sėkla. Bet siekiate mane nužudyti, nes mano žodis neturi jumyse vietos.
JOH 8:38 Aš kalbu tai, ką esu matęs pas savo Tėvą, o jūs darote tai, ką esate matę pas savo tėvą.“
JOH 8:39 Jie atsakydami tarė jam: „Mūsų tėvas yra Abraomas!“ Jėzus jiems sako: „Jei būtumėte Abraomo vaikai, jūs darytumėte Abraomo darbus.
JOH 8:40 Bet dabar siekiate nužudyti mane – žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, kurią girdėjau iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė!
JOH 8:41 Jūs darote savo tėvo darbus.“ Tada jie tarė jam: „Mes nesame gimę iš paleistuvystės! Turime vieną Tėvą – Dievą.“
JOH 8:42 Jėzus jiems tarė: „Jeigu Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane dėl to, kad aš išėjau iš Dievo ir [čion] atėjau ir dėl to, kad esu atėjęs nesivadovaudamas savimi, bet mane siuntė jis.
JOH 8:43 Kodėl nesuprantate mano kalbos? Todėl, kad nepajėgiate klausyti mano žodžio.
JOH 8:44 Jūs esate iš [savo] tėvo – velnio, ir norite vykdyti savo tėvo geidulius. Jis nuo pradžios buvo žmogžudys ir neišsistovėjo tiesoje, nes jame nėra tiesos. Kai jis kalba melą, jis kalba tai, kas jam sava, nes jis yra melagis ir melo tėvas.
JOH 8:45 O kadangi aš sakau tiesą, jūs netikite manimi.
JOH 8:46 Kuris iš jūsų įtikins mane esant kaltą dėl nuodėmės? O jei sakau tiesą, kodėl jūs netikite manimi?
JOH 8:47 Kas yra iš Dievo, [tas] Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo.“
JOH 8:48 Todėl žydai atsakydami jam tarė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu esi samarietis ir velnio apsėstas?!“
JOH 8:49 Jėzus atsakė: „Aš nesu velnio apsėstas, bet aš gerbiu savo Tėvą ir jūs plėšiate man garbę.
JOH 8:50 Be to, aš nesiekiu savo šlovės; yra, kas siekia ir teisia.
JOH 8:51 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Jei kas laikysis mano žodžio, tas jokiu būdu nepatirs mirties per amžius.“
JOH 8:52 Tad žydai jam tarė: „Dabar žinome, kad tu velnio apsėstas. Abraomas mirė ir pranašai, o tu sakai: „Jei kas laikysis mano žodžio, tas jokiu būdu nepatirs mirties per amžius.“
JOH 8:53 Nejaugi tu esi didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Ir pranašai mirė. Kuo daraisi?“
JOH 8:54 Jėzus atsakė: „Jeigu aš šlovinu save, mano šlovė yra niekinga. Yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, [apie] kurį jūs sakote, kad jis yra jūsų Dievas,
JOH 8:55 nors nesate jo pažinę. Bet aš jį pažįstu. Ir jeigu sakyčiau, kad jo nepažįstu, būčiau melagis, panašus į jus. Priešingai, aš pažįstu jį ir laikausi jo žodžio.
JOH 8:56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; ir jis [ją] pamatė ir džiaugėsi.“
JOH 8:57 Tada žydai jam tarė: „Dar tu neturi nė penkiasdešimt metų ir esi matęs Abraomą?!“
JOH 8:58 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau negu atsirado Abraomas, Aš esu!“
JOH 8:59 Dėl to jie griebėsi akmenų, kad mestų į jį. Bet Jėzus pasislėpė ir, pereidamas tarp jų, išėjo iš šventyklos ir taip ėjo pro šalį.
JOH 9:1 Ir eidamas pro šalį [Jėzus] pamatė žmogų, aklą nuo gimimo.
JOH 9:2 Ir jo mokytiniai paklausė jo, sakydami: „Mokytojau, kas nusidėjo – šitas [žmogus], ar jo tėvai, – kad jis gimė aklas?“
JOH 9:3 Jėzus atsakė: „Nei šitas [žmogus] nenusidėjo, nei jo tėvai, bet [jis gimė aklas], kad Dievo darbai būtų apreikšti jame.
JOH 9:4 Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kol yra diena; ateina naktis, kada niekas negali dirbti.
JOH 9:5 Kol esu pasaulyje, esu pasaulio Šviesa.“
JOH 9:6 Tai pasakęs, jis spjovė žemėn, ir padarė purvo iš seilių, ir purvu patepė aklojo akis
JOH 9:7 ir tarė jam: „Eik, nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ (Išvertus [Siloamas] reiškia „Pasiųstas“.) Taigi jis nuėjo, nusiplovė ir parėjo regintis.
JOH 9:8 Tada kaimynai ir tie, kurie anksčiau matydavo jį esantį aklą, tarė: „Ar jis ne tas, kuris sėdėdavo ir elgetaudavo?“
JOH 9:9 Vieni sakė, kad tai jis, bet kiti, kad jis [tik] yra panašus į jį; [bet] jis sakė: „Aš esu [tas].“
JOH 9:10 Todėl jie klausinėjo jį: „Kaip tau buvo atvertos akys?“
JOH 9:11 Jis atsakydamas tarė: „Žmogus, vadinamas Jėzumi, padarė purvo ir patepė mano akis, ir tarė man: ‚Eik į Siloamo tvenkinį ir nusiplauk.‘ Ir aš nuėjęs ir nusiplovęs, praregėjau.“
JOH 9:12 Tada jie tarė jam: „Kur jis yra?“ Jis tarė: „Nežinau.“
JOH 9:13 Jie nuvedė pas fariziejus tą, kuris anksčiau [buvo] aklas.
JOH 9:14 O buvo šabas, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė jo akis.
JOH 9:15 Tada ir fariziejai vėl jį klausinėjo, kaip jis praregėjo. O jis tarė jiems: „Jis uždėjo man ant akių purvo, aš nusiploviau ir regiu.“
JOH 9:16 Tada kai kurie fariziejai sakė: „Šitas žmogus nėra iš Dievo, nes jis nesilaiko šabo.“ Kiti sakė: „Kaip gali žmogus, [kuris yra] nusidėjėlis, daryti tokius antgamtinius ženklus?“ Ir tarp jų atsirado ir liko susiskaldymas.
JOH 9:17 Jie vėl sako aklajam: „Kadangi jis tau atvėrė akis, ką tu [pats] sakai apie jį?“ O jis tarė: „Jis yra pranašas.“
JOH 9:18 Bet žydai netikėjo [tai] apie jį, kad jis būdavo aklas, bet praregėjo, kol jie pasišaukė praregėjusiojo tėvus.
JOH 9:19 Ir jie paklausė jų, sakydami: „Ar šitas yra jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“
JOH 9:20 Jo tėvai jiems atsakydami tarė: „Žinome, kad šitas yra mūsų sūnus ir kad jis gimė aklas.
JOH 9:21 Bet kaip jis dabar regi, nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome; jis yra pilnametis – jį patį klauskite! Jis pats kalbės už save.“
JOH 9:22 Šituos [žodžius] kalbėjo jo tėvai, nes jie žydų bijojo. Mat žydai jau buvo susitarę, kad jeigu kas nors jį išpažins esant Kristų, tas bus pašalintas iš sinagogos.
JOH 9:23 Todėl jo tėvai pasakė: „Jis yra pilnametis – jį patį klauskite!“
JOH 9:24 Tada jie vėl pašaukė tą žmogų, kuris būdavo aklas, ir jam tarė: „Atiduok šlovę Dievui! Mes žinome, kad tas žmogus yra nusidėjėlis.“
JOH 9:25 Tada jis atsiliepdamas tarė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau, kad nors buvau aklas, dabar regiu.“
JOH 9:26 Tada jie vėl tarė jam: „Ką jis tau padarė? Kaip jis atvėrė tavo akis?“
JOH 9:27 Jis atsakė jiems: „Jau jums pasakiau, bet jūs nesiklausėte. Kodėl vėl norite išklausyti? Nejaugi ir jūs norite tapti jo mokytiniais?“
JOH 9:28 Tada jie išplūdo jį ir tarė: „Tu esi jo mokytinis; bet mes esame Mozės mokytiniai.
JOH 9:29 Mes žinome, kad Dievas yra kalbėjęs Mozei, bet iš kur yra šitas, mes nežinome.“
JOH 9:30 Žmogus atsakydamas jiems tarė: „Tuo juk ir reikia stebėtis, kad jūs nežinote, iš kur jis yra, o vis dėlto jis man atvėrė akis!
JOH 9:31 Mes gi žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių, bet jeigu kas yra Dievo garbintojas ir vykdo jo valią, tą jis išklauso.
JOH 9:32 Nuo pasaulio pradžios negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis!
JOH 9:33 Jeigu šitas nebūtų iš Dievo, jis nieko nepajėgtų padaryti.“
JOH 9:34 Jie atsakydami jam tarė: „Tu visas gimei nuodėmėse, ir tu mus mokai?!“ Ir jie išmetė jį lauk.
JOH 9:35 Jėzus išgirdo, kad jie išmetė jį, ir suradęs jį, jam tarė: „Ar tu pasitiki Dievo Sūnumi?“
JOH 9:36 Jis atsakydamas tarė: „Kas jis, Viešpatie, kad juo pasitikėčiau?“
JOH 9:37 Ir Jėzus jam tarė: „Tu esi jį matęs, ir jis yra tas, kuris kalba su tavimi.“
JOH 9:38 Tada jis tarė: „Tikiu, Viešpatie!“ – ir pagarbino jį.
JOH 9:39 Ir Jėzus tarė: „Dėl teismo aš atėjau į šį pasaulį, kad aklieji regėtų ir regintieji apaktų.“
JOH 9:40 Ir [kai kurie] iš fariziejų, kurie buvo su juo, išgirdo tuos [žodžius] ir jam tarė: „Nejaugi ir mes esame akli?“
JOH 9:41 Jėzus jiems tarė: „Jeigu būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet dabar sakote: ‚Mes regime!‘ – Todėl jūsų nuodėmė pasilieka.“
JOH 10:1 „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas įeina į avių gardą ne pro duris, bet įlipa [pro] kur kitur, tas yra vagis ir plėšikas.
JOH 10:2 Bet tas, kuris įeina pro duris, tas yra avių ganytojas.
JOH 10:3 Jam durininkas atidaro, ir avys klauso jo balso, ir jis šaukia savąsias avis vardu ir jas išveda.
JOH 10:4 Ir išsivaręs savąsias avis, jis eina jų priešakyje ir avys paskui jį seka, nes jos pažįsta jo balsą.
JOH 10:5 O paskui svetimą jos niekaip neseks, bet nuo jo bėgs, nes jos nepažįsta svetimųjų balso.“
JOH 10:6 Jėzus pasakė jiems šį palyginimą, bet jie nesuprato tų dalykų, kuriuos jis kalbėjo jiems.
JOH 10:7 Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: avių durys esu aš.
JOH 10:8 Visi, kokie bebuvo, kurie pirma manęs atėjo, yra vagys ir plėšikai, bet avys jų neklausė.
JOH 10:9 Aš esu durys; jei kas įeina per mane, [tas] bus išgelbėtas ir įeis ir išeis ir ras ganyklą.
JOH 10:10 Vagis ateina ne kam kitam, kaip tik vogti, žudyti ir naikinti; aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą ir apsčiai [jo] turėtų.
JOH 10:11 Aš esu gerasis ganytojas; gerasis ganytojas guldo už avis savo gyvybę.
JOH 10:12 Bet samdinys, kuris ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs ateinantį vilką, palieka avis ir bėga, o griebia jas vilkas ir išsklaido avis.
JOH 10:13 Samdinys gi bėga, nes jis yra samdinys ir jam avys nerūpi.
JOH 10:14 Aš esu gerasis ganytojas ir pažįstu savo [avis], ir esu savųjų pažįstamas.
JOH 10:15 Kaip Tėvas mane pažįsta, taip ir aš pažįstu Tėvą; ir už avis guldau savo gyvybę.
JOH 10:16 Dar turiu kitų avių, kurios nėra iš šito gardo; jas taip pat man reikia atvesti, ir jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
JOH 10:17 [Mano] Tėvas mane myli dėl to, kad aš guldau savo gyvybę, kad vėl ją pasiimčiau.
JOH 10:18 Niekas neatima jos iš manęs, bet aš ją guldau vadovaudamasis savimi. Aš turiu įgaliojimą ją guldyti ir turiu įgaliojimą vėl ją pasiimti. Šitą įsakymą esu gavęs iš savo Tėvo.“
JOH 10:19 Todėl dėl šitų žodžių vėl atsirado susiskaldymas tarp žydų.
JOH 10:20 Ir daugelis iš jų sakė: „Jis velnio apsėstas ir kraustosi iš proto! Kam jo klausote?“
JOH 10:21 Kiti sakė: „Šitie žodžiai nėra velnio apsėsto [žmogaus žodžiai]. Nejaugi velnias gali atverti aklojo akis?!“
JOH 10:22 Ir Jeruzalėje įvyko Pašventinimo šventė, ir buvo žiema.
JOH 10:23 Ir Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę.
JOH 10:24 Tai žydai jį apstojo ratu ir jam tarė: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jei tu esi Kristus, pasakyk mums atvirai!“
JOH 10:25 Jėzus jiems atsakė: „Aš jums sakiau, bet jūs netikite; darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, tie liudija apie mane.
JOH 10:26 Bet jūs netikite, nes nesate iš manųjų avių, kaip jums sakiau.
JOH 10:27 Manosios avys klauso mano balso; pažįstu jas aš pats, ir jos seka paskui mane;
JOH 10:28 amžiną gyvenimą joms duodu aš pats, ir jos niekada nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.
JOH 10:29 Mano Tėvas, kuris man [jas] davė, yra didesnis už visus, ir niekas negali [jų] išplėšti iš mano Tėvo rankos.
JOH 10:30 Aš ir [mano] Tėvas esame viena.“
JOH 10:31 Todėl žydai vėl stvėrėsi akmenų, kad jį užmėtytų akmenimis.
JOH 10:32 Jėzus jiems atsiliepė: „Jums parodžiau daug gerų darbų iš savo Tėvo. Už kurį iš šitų darbų siekiate mane užmėtyti akmenimis?“
JOH 10:33 Žydai jam atsakė, sakydami: „Ne už gerą darbą siekiame tave užmėtyti akmenimis, bet už piktžodžiavimą, būtent už tai, kad tu, būdamas žmogus, daraisi Dievu.“
JOH 10:34 Jėzus jiems atsakė: „Argi jūsų įstatyme nėra parašyta: „Aš tariau: esate dievai“?
JOH 10:35 Jeigu jis pavadino dievais tuos, kuriems atėjo Dievo žodis (ir šventraščio neįmanoma panaikinti),
JOH 10:36 [tai] ar jūs [galite] sakyti [tam], kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį: „Tu piktžodžiauji“, todėl, kad pasakiau: „Aš esu Dievo Sūnus“?
JOH 10:37 Jeigu nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi.
JOH 10:38 Bet jei darau, [tai], nors ir netikite manimi, tikėkite darbais, kad žinotumėte ir tikėtumėte, kad Tėvas [yra] manyje, ir aš jame.“
JOH 10:39 Jie dėl to vėl siekė jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų
JOH 10:40 ir vėl nuėjo už Jordano į tą vietą, kur anksčiau Jonas krikštydavo, ir ten apsistojo.
JOH 10:41 Ir daugelis atėjo pas jį ir sakydavo: „Nors Jonas nepadarė jokio antgamtinio ženklo, vis dėlto visa tai, ką Jonas kalbėjo apie šitą [žmogų], yra tiesa.“
JOH 10:42 Ir daugelis tenai juo įtikėjo.
JOH 11:1 O buvo tam tikras sergantis [žmogus], Lozorius iš Betanijos, iš Marijos ir jos sesers Mortos kaimo.
JOH 11:2 (O Marija buvo ta, kuri patepė Viešpatį tepamaisiais kvepalais ir nušluostė jo kojas savo plaukais; jos brolis Lozorius sirgo.)
JOH 11:3 Todėl jo seserys pasiuntė pas jį, sakydamos: „Viešpatie, štai tas, kurį tu myli, serga!“
JOH 11:4 Bet [tai] išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad Dievo Sūnus per ją būtų pašlovintas.
JOH 11:5 (Vis dėlto Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.)
JOH 11:6 Taigi, kai jis išgirdo, kad [tas] serga, jis tąsyk net dvi dienas pasiliko toje vietoje, kur buvo.
JOH 11:7 Vėliau, po to jis sako mokytiniams: „Eikime vėl į Judėją.“
JOH 11:8 Jo mokytiniai jam sako: „Mokytojau, žydai ką tik kėsinosi tave užmušti akmenimis, o tu vėl ten vyksti?
JOH 11:9 Jėzus atsakė: „Argi diena neturi dvylika valandų?! Jeigu kas vaikščioja dieną, nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.
JOH 11:10 Bet jeigu kas naktį vaikščioja, suklumpa, nes jame nėra šviesos.“
JOH 11:11 Jis tai pasakė, o paskui jis sako jiems: „Mūsų draugas Lozorius yra užmigęs, bet vykstu, kad jį pažadinčiau iš miego.“
JOH 11:12 Tad jo mokytiniai tarė: „Viešpatie, jeigu jis užmigęs, pasveiks.“
JOH 11:13 (Tačiau Jėzus buvo kalbėjęs apie jo mirtį, bet jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.)
JOH 11:14 Tada Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė,
JOH 11:15 bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad tikėtumėte. Vis dėlto eikime pas jį.“
JOH 11:16 Tada Tomas, vadinamas Didymu, tarė savo bendramokytiniams: „Eikime ir mes, kad mirtume su juo.“
JOH 11:17 Atėjęs Jėzus rado jį jau keturias dienas buvusį kape.
JOH 11:18 O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu, –
JOH 11:19 ir daug Judėjos gyventojų atėjo pas tas [moteris], [tai yra] prie Mortos ir Marijos, kad jas paguostų dėl jų brolio.
JOH 11:20 Taigi, kai Morta išgirdo, kad Jėzus ateinąs, ji išėjo jo pasitikti, bet Marija [liko] sėdėti namie.
JOH 11:21 Tada Morta prabilo į Jėzų: „Viešpatie, jeigu būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.
JOH 11:22 Bet žinau, kad netgi dabar, ko tik prašysi Dievą, Dievas tau duos.“
JOH 11:23 Jėzus jai sako: „Tavo brolis prisikels!“
JOH 11:24 Morta jam sako: „Žinau, kad jis prisikels prisikėlime, paskutiniąją dieną.“
JOH 11:25 Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki manimi, net jei numirtų, gyvuos,
JOH 11:26 ir kiekvienas, kuris gyvuoja ir tiki manimi, jokiu atveju nemirs per amžius. Ar tai tiki?“
JOH 11:27 Ji sako jam: „Taip, Viešpatie, aš tikiu, kad tu esi Kristus, Dievo Sūnus, ateinantysis į pasaulį.“
JOH 11:28 Ir tai pasakiusi ji nuėjo ir slapčiomis pasišaukė savo seserį Mariją, sakydama: „Mokytojas yra atėjęs ir tave šaukia.“
JOH 11:29 Kai ji [tai] išgirdo, ji skubiai pakilo ir nuėjo pas jį.
JOH 11:30 O Jėzus dar nebuvo atėjęs į kaimą, bet buvo toje vietoje, kur Morta jį pasitiko.
JOH 11:31 Tada žydai, kurie buvo su ja namuose ir ją guodė, pamatę, kad Marija skubiai pakilo ir išėjo, sekė paskui ją, sakydami, kad ji eina prie kapo ten verkti.
JOH 11:32 Tada, kai Marija atėjo, kur buvo Jėzus, jį pamačiusi, ji puolė jam į kojas, sakydama jam: „Viešpatie, jeigu būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs!“
JOH 11:33 Taigi, kai Jėzus pamatė ją verkiančią ir su ja atėjusius žydus verkiančius taip pat, jis dejavo dvasioje ir [pats] save jaudino
JOH 11:34 ir tarė: „Kur jį paguldėte?“ Jie tarė jam: „Viešpatie, ateik ir pamatyk.“
JOH 11:35 Jėzus pravirko.
JOH 11:36 Tada žydai tarė: „Štai kaip jis jį mylėjo!“
JOH 11:37 O kai kurie iš jų tarė: „Ar tas, kuris atvėrė aklojo akis, negalėjo padaryti, kad ir šis nemirtų?“
JOH 11:38 Todėl Jėzus vėl dejuodamas savyje ateina prie kapo. Tai buvo ola, ir prie jos buvo užristas akmuo.
JOH 11:39 Jėzus sako: „Pašalinkite akmenį.“ Μirusiojo sesuo Morta jam sako: „Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kaip jis yra [miręs].“
JOH 11:40 Jėzus jai sako: „Ar nesakiau tau, kad jeigu tikėsi, matysi Dievo šlovę?“
JOH 11:41 Tada jie pašalino akmenį, kur buvo paguldytas numirėlis. Ir Jėzus pakėlė akis aukštyn ir tarė: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei.
JOH 11:42 Ir aš žinojau, kad tu visada manęs išklausai; bet dėl šalia stovinčios minios [tai] pasakiau, kad jie tikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“
JOH 11:43 Ir tuos dalykus pasakęs jis garsiu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“
JOH 11:44 Ir išėjo tas, kuris buvo miręs, būdamas kojomis ir rankomis apvyniotas laidojimo aprišalais, o jo veidas buvo apvyniotas skepeta. Jėzus jiems sako: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“
JOH 11:45 Tad daugelis iš žydų, kurie atėjo pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo juo.
JOH 11:46 Bet kai kurie iš jų nuėjo pas fariziejus ir papasakojo jiems, ką Jėzus padarė.
JOH 11:47 Tad aukštieji kunigai ir fariziejai surinko tarybą ir tarė: „Ką darysime? Nes šitas žmogus daro daug antgamtinių ženklų.
JOH 11:48 Jei šitaip jį paliksime, visi įtikės juo, ir romėnai ateis ir atims tą mūsų vietą bei mūsų tautą.“
JOH 11:49 O vienas iš jų – Kajafas, būdamas vyriausiasis kunigas tais metais, jiems tarė: „Jūs visiškai nieko nei išmanote,
JOH 11:50 nei susivokiate, kad mums yra naudinga, jog vienas žmogus mirtų už liaudį, bet nepražūtų visa tauta.“
JOH 11:51 (O tai jis kalbėjo nesivadovaudamas savimi, bet, būdamas vyriausiasis kunigas tais metais, jis išpranašavo, kad Jėzus mirs už tą tautą,
JOH 11:52 ir ne tik už tą tautą, bet kad jis taip pat surinktų į viena Dievo išsklaidytuosius vaikus.)
JOH 11:53 Tada, nuo tos dienos, jie drauge sutarė, kad jį nužudytų.
JOH 11:54 Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp Judėjos gyventojų, bet iš ten nuėjo į kraštą netoli dykumos, į miestą, vadinamą Efraimu, ir ten išbuvo su savo mokytiniais.
JOH 11:55 Žydų Aplenkimo [šventė] buvo arti, ir daug [žmonių] iš [viso] krašto prieš Aplenkimo [šventę] traukė aukštyn į Jeruzalę apsivalyti.
JOH 11:56 Tad jie ieškojo Jėzaus ir stoviniuodami šventykloje kalbėjosi vieni su kitais: „Kaip jūs manote? Jis neateis į šventę, ar ne?“
JOH 11:57 Mat ir aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad, jei kuris žinotų, kur jis yra, praneštų, kad jie galėtų jį suimti.
JOH 12:1 Tada, šešios dienos prieš Aplenkimo [šventę], Jėzus atėjo į Betaniją, kur buvo numirėlis Lozorius, kurį jis prikėlė iš numirusiųjų.
JOH 12:2 Taigi, ten jie iškėlė jam vaišes ir Morta patarnavo, o Lozorius buvo vienas iš atsilošiančiųjų su juo prie stalo.
JOH 12:3 Tada Marija, paėmusi svarą labai brangių tepamųjų kvepalų iš tikro nardo, patepė Jėzui kojas. Ji ir nušluostė jo kojas savo plaukais. Ir namai prisipildė tepamųjų kvepalų kvapo.
JOH 12:4 Tada vienas iš jo mokytinių, Simono [sūnus] Judas Iskarijotas, kuris jį išduos, *pasakė:
JOH 12:5 „Kodėl šie tepamieji kvepalai nebuvo parduoti už tris šimtus denarų ir [pinigai] neatiduoti vargšams?“
JOH 12:6 Jis tai sakė ne todėl, kad rūpinosi vargšais, bet todėl, kad buvo vagis ir turėjo kasą, ir nešiojosi tai, kas buvo į ją įdedama.
JOH 12:7 Tad Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje, ji juos buvo laikiusi mano laidojimo dienai.
JOH 12:8 Nes vargšų visada turite šalia savęs, bet mane ne visada turėsite.“
JOH 12:9 Taigi didelė žydų minia žinojo, kad jis ten buvo, ir jie atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet kad pamatytų ir Lozorių, kurį jis prikėlė iš numirusiųjų.
JOH 12:10 Bet aukštieji kunigai susitarė, kad ir Lozorių nužudytų,
JOH 12:11 nes daugybė žydų per jį atsitraukė [nuo jų] ir įtikėjo Jėzumi.
JOH 12:12 Rytojaus dieną didelė minia, kuri atvyko į šventę, išgirdusi, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę,
JOH 12:13 pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti ir šaukė: „Osana! Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio Karalius!“
JOH 12:14 O Jėzus, radęs jauną asilą, užsėdo ant jo, kaip yra parašyta:
JOH 12:15 Nebijok, Siono dukterie! Štai tavo Karalius ateina, sėdintis ant asilės jauniklio.
JOH 12:16 O iš pradžių jo mokytiniai šitų dalykų nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, tada jie prisiminė, kad šie dalykai buvo apie jį parašyta, ir [kad] jie buvo jam tai padarę.
JOH 12:17 Taigi vis dar liudijo [apie tai] minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė jį iš numirusiųjų.
JOH 12:18 Žmonių būrys todėl ir išėjo jį pasitikti, nes buvo girdėjęs jį padarius tą antgamtinį ženklą.
JOH 12:19 Todėl fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Matote, kaip nieko negalite padaryti! Štai pasaulis nuėjo paskui jį!“
JOH 12:20 Ir tarp atėjusiųjų aukštyn garbinti per šventę buvo tam tikri graikai.
JOH 12:21 Taigi tie priėjo prie Pilypo, [kilusio] iš Galilėjos Betsaidos, ir prašė jo, sakydami: „Gerbiamasis, norėtume pamatyti Jėzų.“
JOH 12:22 Pilypas *nuėjo ir *pasakė Andriejui, o Andriejus ir Pilypas dar Jėzui *pasakė.
JOH 12:23 O Jėzus jiems atsakė, sakydamas: „Yra atėjusi valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.
JOH 12:24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas įkritęs į žemę nemiršta, jis lieka vienas, bet jeigu numiršta, jis duoda daug vaisių.
JOH 12:25 Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, tačiau kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinam gyvenimui.
JOH 12:26 Jei kas man tarnauja, jis turi sekti paskui mane, ir kur aš esu, ten bus ir mano tarnas; jei kas man tarnauja, tą gerbs [mano] Tėvas.
JOH 12:27 Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš sakysiu: ‚Tėve, išgelbėk mane nuo šios valandos!‘? Bet dėl šios priežasties aš atėjau į šią valandą.
JOH 12:28 Tėve, pašlovink savo vardą.“ Tada iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš [jį] pašlovinau ir vėl pašlovinsiu.“
JOH 12:29 Todėl [aplink] stovinti ir [tai] girdėjusi minia sakė griaustinį sugriaudus. Kiti sakė: „Angelas jam kalbėjo.“
JOH 12:30 Jėzus atsakydamas tarė: „Ne dėl manęs pasigirdo tas balsas, bet dėl jūsų.
JOH 12:31 Dabar yra šio pasaulio teismas, dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas lauk.
JOH 12:32 O aš, kai būsiu aukštyn iškeltas nuo žemės, visus trauksiu pas save.“
JOH 12:33 Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam numatyta mirti.
JOH 12:34 Žmonės jam atsakė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Kristus pasilieka per amžius. Tai kaip tu [gali] sakyti, kad Žmogaus Sūnus turi būti iškeltas aukštyn? Kas yra tas Žmogaus Sūnus?“
JOH 12:35 Tada Jėzus jiems tarė: „Dar trumpą laiką Šviesa yra su jumis. Vaikščiokite, kol turite Šviesą, kad ant jūsų neužeitų tamsa. O tas, kuris vaikšto tamsoje, nežino, kur eina.
JOH 12:36 Kol turite Šviesą, pasitikėkite Šviesa, kad būtumėte Šviesos vaikai. Tai pasakęs Jėzus išėjo ir pasislėpė nuo jų.
JOH 12:37 Bet nors jis buvo padaręs tiek daug antgamtinių ženklų jų akivaizdoje, tačiau jie netikėjo juo,
JOH 12:38 kad išsipildytų pranašo Izaijo pasakymas, kurį jis kalbėjo: VIEŠPATIE, kas patikėjo girdima mūsų žinia? Ir kuriam buvo apreikšta Viešpaties ranka?
JOH 12:39 Jie negalėjo tikėti, nes Izaijas vėl pasakė:
JOH 12:40 Jis yra apakinęs jų akis ir užkietinęs jų širdį, kad nematytų akimis nei suvoktų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.
JOH 12:41 Tuos dalykus pasakė Izaijas, kai pamatė jo šlovę ir kalbėjo apie jį.
JOH 12:42 Vis dėlto net iš vyresnybės daugelis įtikėjo jį, bet dėl fariziejų jie neišpažino [jo], kad nebūtų pašalinti iš sinagogos,
JOH 12:43 nes žmonių šlovę jie mėgo labiau už Dievo šlovę.
JOH 12:44 O Jėzus šaukdamas tarė: „Kas tiki manimi, [tas] tiki ne manimi, bet tuo, kuris mane siuntė.
JOH 12:45 Be to, kas mato mane, mato tą, kuris mane siuntė.
JOH 12:46 Aš, Šviesa, esu atėjęs į pasaulį, kad kiekvienas, kuris manimi tiki, nepasiliktų tamsoje.
JOH 12:47 Ir jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, aš nesiimu jo teisti, nes atėjau ne tam, kad teisčiau pasaulį, bet kad išgelbėčiau pasaulį.
JOH 12:48 Kas mane atmeta ir mano žodžių nepriima, turi tą, kuris jį teisia; tas žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną.
JOH 12:49 Nes aš nekalbėjau vadovaudamasis savimi, bet Tėvas, kuris mane siuntė, pats davė man įsakymą, ką turiu sakyti ir ką turiu kalbėti.
JOH 12:50 Ir žinau, kad jo įsakymas yra amžinas gyvenimas. Todėl ką aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man pasakęs.“
JOH 13:1 O prieš Aplenkimo šventę, Jėzus, žinodamas, kad buvo atėjusi jo valanda, jog jis turi išeiti iš šio pasaulio pas Tėvą, mylėjęs savuosius, kurie buvo pasaulyje, jis mylėjo juos iki galo.
JOH 13:2 Ir pasibaigus vakarienei, velniui jau įdėjus į Simono [sūnaus] Judo Iskarijoto širdį jį išduoti,
JOH 13:3 Jėzus, žinodamas, kad Tėvas visa atidavęs į jo rankas ir kad jis išėjo nuo Dievo ir eina pas Dievą,
JOH 13:4 *kėlėsi nuo vakarienės [stalo] ir *padėjo į šoną savo viršutinius drabužius ir, paėmęs rankšluostį, [juo] apsijuosė.
JOH 13:5 Po to jis *įpylė vandens į praustuvę ir ėmė mazgoti mokytiniams kojas bei šluostyti [jas] rankšluosčiu, kuriuo buvo apsijuosęs.
JOH 13:6 Tada jis *priėjo prie Simono Petro ir šis jam *tarė: „Viešpatie, nejaugi tu mazgosi man kojas?!“
JOH 13:7 Jėzus atsakydamas tarė jam: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet po šių dalykų suvoksi.“
JOH 13:8 Petras jam *tarė: „Nieku būdu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam atsakė: „Jeigu tavęs nenumazgosiu, [vadinasi], tu su manimi neturi dalies.“
JOH 13:9 Simonas Petras jam *tarė: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas ir galvą!“
JOH 13:10 Jėzus jam *tarė: „Kas yra nuplautas, tam nereikia nieko kito, kaip tik kojas nusimazgoti, nes yra visas švarus – ir jūs esate švarūs, bet ne visi.“
JOH 13:11 Nes jis žinojo, kas jį išduosiąs, todėl pasakė: „Ne visi esate švarūs.“
JOH 13:12 Taigi, kai jau buvo numazgojęs jiems kojas ir pasiėmęs savo drabužius [ir] vėl atsilošęs [prie stalo], jis tarė jiems: „Ar suprantate, ką jums padariau?
JOH 13:13 Jūs mane vadinate Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš [toks ir] esu.
JOH 13:14 Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, [tai] ir jūs privalote vieni kitiems kojas mazgoti.
JOH 13:15 Nes esu jums davęs pavyzdį, kad ir jūs taip darytumėte, kaip aš jums dariau.
JOH 13:16 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: nei tarnas nėra didesnis už savo šeimininką, nei pasiųstasis didesnis už savo siuntėją.
JOH 13:17 Jei žinote šiuos dalykus, – esate palaiminti, jei juos darote.
JOH 13:18 Ne apie jus visus kalbu. Aš žinau, kuriuos išsirinkau, bet [taip yra], kad išsipildytų šventraštis: Tas, kuris su manimi valgo duoną, pakėlė prieš mane savo kulną.
JOH 13:19 Sakau jums pradedant dabar, prieš įvykstant, kad įvykus tikėtumėte, jog ΑŠ ESU [tas].
JOH 13:20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima bet kurį [asmenį], kurį siunčiu, tas priima mane, o kas priima mane, tas priima tą, kuris mane siuntė.“
JOH 13:21 Pasakęs tuos dalykus, Jėzus buvo sukrėstas dvasioje ir liudijo tardamas: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad mane išduos vienas iš jūsų!“
JOH 13:22 Todėl mokytiniai ėmė žvalgytis vieni į kitus nesuvokdami, apie kurį jis kalbąs.
JOH 13:23 O vienas jo mokytinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo atsilošęs [valgyti] prie Jėzaus užančio.
JOH 13:24 Todėl Simonas Petras *parodė jam gestą, kad pasiklaustų, kas būtų tas, apie kurį jis kalba.
JOH 13:25 Tad pasilinkęs prie Jėzaus krūtinės, šis *pasakė jam: „Kas jis, Viešpatie?“
JOH 13:26 Jėzus *atsakė: „Tai tas, kuriam pamirkęs paduosiu gabaliuką [duonos].“ Ir įmirkęs gabaliuką *padavė [jį] Judui Iskarijotui, Simono [sūnui].
JOH 13:27 Ir po gabaliuko Šėtonas įėjo į jį. Tada Jėzus jam tarė: „Ką darai, daryk greičiau!“
JOH 13:28 Tačiau, nė vienas iš atsilošusių [prie stalo] nesuprato, kodėl jis [taip] pasakė jam.
JOH 13:29 Nes kai kurie manė, kadangi Judas turėjo kasą, kad Jėzus jam *sakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventei“, arba kad jis ką nors duotų vargšams.
JOH 13:30 Tad anas, priėmęs [duonos] gabaliuką, tuojau išėjo; o buvo naktis.
JOH 13:31 Taigi, kai [tas] buvo išėjęs, Jėzus *tarė: „Žmogaus Sūnus jau dabar pašlovintas, ir Dievas jau pašlovintas per jį.
JOH 13:32 Jei Dievas jau pašlovintas per jį, tai ir Dievas jį pašlovins per save – ir tuojau jį pašlovins.
JOH 13:33 Vaikeliai, dar trumpą laiką būsiu su jumis. Jūs manęs ieškosite; ir kaip sakiau žydams: ‚kur aš einu, jūs negalite ateiti‘, – taip dabar ir jums sakau.
JOH 13:34 Jums duodu naują įsakymą, kad jūs vieni kitus mylėtumėte – kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą.
JOH 13:35 Iš to visi pažins, kad esate mano mokytiniai, jei mylėsite vieni kitus.“
JOH 13:36 Simonas Petras jam *tarė: „Viešpatie, kur eini?“ Jėzus jam atsakė: „Kur einu, tu dabar negali sekti paskui mane, bet vėliau seksi paskui mane.“
JOH 13:37 Petras jam *tarė: „Viešpatie, kodėl negaliu sekti paskui tave dabar? Aš savo gyvybę guldysiu už tave!“
JOH 13:38 Jėzus jam atsakė: „Ar savo gyvybę guldysi už mane? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jokiu būdu gaidys nepragys, iki tu triskart manęs išsižadėsi!“
JOH 14:1 „Tegul nebūna sukrėstos jūsų širdys: tikite Dievu, tikėkite ir manimi.
JOH 14:2 Mano Tėvo namuose yra daug buveinių; jei [taip] nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti.
JOH 14:3 Ir jeigu nueinu ir paruošiu jums vietą, vėl ateisiu ir pasiimsiu jus pas save, kad jūs būtumėte ten, kur esu aš.
JOH 14:4 Ir žinote, kur einu, ir žinote kelią.“
JOH 14:5 Tomas jam *tarė: „Viešpatie, nežinome, kur tu eini. Ir kaip galime žinoti kelią?“
JOH 14:6 Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas; niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
JOH 14:7 Jei būtumėte pažinę mane, tai būtumėte pažinę ir mano Tėvą. Ir nuo šiol jį pažįstate ir jį esate matę.“
JOH 14:8 Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir to mums pakaks.“
JOH 14:9 Jėzus jam sako: „Esu su jumis [jau] tokį ilgą laiką, ir tu, Pilypai, dar nesi manęs pažinęs?! Kas mane yra matęs, yra matęs Tėvą! Tad kaipgi tu sakai: ‚Parodyk mums Tėvą‘?
JOH 14:10 Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos aš jums kalbu, aš nekalbu vadovaudamasis savimi, bet Tėvas, kuris išlieka manyje, jis daro savo darbus.
JOH 14:11 Tikėkite manimi, kad aš [esu] Tėve ir Tėvas manyje. Bet jei netikite, tai tikėkite manimi dėl pačių darbų.
JOH 14:12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki manimi, tas irgi darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes aš einu pas savo Tėvą.
JOH 14:13 Ir ko tik prašysite mano vardu, tai padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas per Sūnų.
JOH 14:14 Jei ko prašysite mano vardu, [tai] padarysiu aš.
JOH 14:15 Jei mane mylite, laikykitės mano įsakymų.
JOH 14:16 Ir melsiu Tėvą aš pats, ir jis duos jums kitą Paguodžiantį Užtarėją, kad pasiliktų su jumis per amžius,
JOH 14:17 [tai yra], Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes nemato jos ir nepažįsta jos. Bet jūs pažįstate ją, nes ji pasilieka pas jus ir bus jumyse.
JOH 14:18 Nepaliksiu jūsų netekusiais artimo [asmens] – ateisiu pas jus.
JOH 14:19 Dar trumpą laiką, ir pasaulis manęs *nebematys. Tačiau jūs mane matote. Kadangi aš gyvenu, jūs irgi gyvensite.
JOH 14:20 Tą dieną jūs žinosite, kad aš [esu] savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.
JOH 14:21 Kas turi mano įsakymus ir jų laikosi, jis yra tas, kuris mane myli. O kas mane myli,tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.
JOH 14:22 Judas – ne Iskariotas – jam *tarė: „Viešpatie, kas įvyko, kad tu rengiesi apsireikšti mums, o ne pasauliui?“
JOH 14:23 Jėzus atsakydamas tarė jam: „Jei kas mane myli, jis laikysis mano žodžių, ir mano Tėvas jį mylės, ir mes pas jį ateisime ir pasidarysime [savo] buveinę pas jį.
JOH 14:24 Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, yra ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
JOH 14:25 Tuos dalykus esu jums pasakęs [dar] būdamas su jumis.
JOH 14:26 Bet Paguodžiantis Užtarėjas, – Šventoji Dvasia, kurį Tėvas atsiųs mano vardu, – jis išmokys jus visko ir viską jums primins, ką aš esu jums pasakęs.
JOH 14:27 Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, aš jums duodu. Tegul nebūna sukrėstos jūsų širdys ir teneišsigąsta.
JOH 14:28 Girdėjote, kaip aš jums sakiau: „Išeinu ir [vėl] ateisiu pas jus.“ Jei mane mylėtumėte, džiaugtumėtės, kad sakiau: „Einu pas Tėvą“, – nes mano Tėvas yra didesnis už mane.
JOH 14:29 Ir jau dabar, prieš įvykstant, esu jums tai pasakęs, jog kada tai įvyks, tikėtumėte.
JOH 14:30 Nuo šiol nebedaug kalbėsiu su jumis, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis, ir manyje jis neturi nieko.
JOH 14:31 Bet taip ir darau, kaip Tėvas davė man įsakymą, kad pasaulis žinotų, kad myliu Tėvą. Kelkitės, eikime iš čia!“
JOH 15:1 „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas yra sodininkas.
JOH 15:2 Kiekvieną manyje esančią šakelę, neduodančią vaisiaus, jis pašalina; ir kiekvieną [šakelę], duodančią vaisių, apgenėja, kad ji neštų daugiau vaisiaus.
JOH 15:3 Jūs jau esate švarūs per žodį, kurį jums kalbėjau.
JOH 15:4 Pasilikite manyje, ir aš – jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus [pati] iš savęs, jei ji nepasilieka vynmedyje, taip negalite [ir] jūs, jei nepasiliekate manyje.
JOH 15:5 Aš esu vynmedis, jūs – šakelės; kas pasilieka manyje, ir aš jame, tas neša daug vaisiaus, nes nuo manęs atskirti nieko nepajėgiate nuveikti.
JOH 15:6 Jei kas nepasiliks manyje, tas bus išmestas laukan kaip šakelė ir sudžius. O jas surenka ir įmeta į ugnį, ir jos yra sudeginamos.
JOH 15:7 Jei pasiliksite manyje, ir mano žodžiai pasiliks jumyse, prašysite, ko tik norėsite, ir jums [tai] įvyks.
JOH 15:8 Mano Tėvas bus pašlovintas tuo, kad duosite daug vaisių, ir taip pasirodysite esą mano mokytiniai.
JOH 15:9 Kaip Tėvas mane mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje.
JOH 15:10 Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip ir aš esu laikęsis savo Tėvo įsakymų ir pasilieku jo meilėje.
JOH 15:11 Tuos dalykus esu jums pasakęs, kad mano džiaugsmas pasiliktų jumyse ir kad jūsų džiaugsmas būtų pilnatviškas.
JOH 15:12 Šitas yra mano įsakymas: kad vieni kitus mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.
JOH 15:13 Niekas neturi didesnės meilės negu tai, kad kas guldo savo gyvybę už savo draugus.
JOH 15:14 Jūs esate mano draugai, jei darote, ką tik aš jums įsakau.
JOH 15:15 Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką daro jo šeimininkas. Bet jus esu pavadinęs draugais, nes pranešiau jums visus dalykus, kuriuos girdėjau iš savo Tėvo.
JOH 15:16 Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir jus paskyriau, kad jūs eitumėte ir neštumėte vaisių, ir [kad] jūsų vaisius išliktų, kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis jums duotų.
JOH 15:17 Šiuos dalykus jums įsakau, kad mylėtumėte vienas kitą.
JOH 15:18 Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad jis yra manęs nekentęs pirmiau negu jūsų.
JOH 15:19 Jeigu jūs būtumėte iš pasaulio, pasaulis mylėtų savuosius. Tačiau, kadangi nesate iš pasaulio, bet aš jus išsirinkau iš pasaulio, todėl pasaulis jūsų nekenčia.
JOH 15:20 Atsiminkite žodį, kurį aš jums sakiau: Tarnas nėra didesnis už savo šeimininką. Jeigu jie mane persekiojo, tai ir jus persekios. Jeigu jie laikėsi mano žodžio, tai laikysis ir jūsų.
JOH 15:21 Bet visus šiuos dalykus jie darys jums dėl mano vardo, nes jie nepažįsta to, kuris mane siuntė.
JOH 15:22 Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie neturi kuo paslėpti savo nuodėmę.
JOH 15:23 Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo.
JOH 15:24 Jei nebūčiau tarp jų padaręs darbų, kurių niekas kitas nėra daręs, jie neturėtų nuodėmės. Bet dabar jie yra ir matę, ir nekentę tiek manęs, tiek mano Tėvo.
JOH 15:25 Bet [yra taip, kaip yra], kad išsipildytų žodis, parašytas jų įstatyme: Jie manęs nekentė be priežasties.
JOH 15:26 Bet kai bus atėjęs Paguodžiantis Užtarėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri išeina iš Tėvo, jis liudys apie mane.
JOH 15:27 Ir jūs taip pat liudykite, nes buvote su manimi nuo pradžios.“
JOH 16:1 „Tuos dalykus esu jums pasakęs, kad pasipiktinę nesukluptumėte [į nuodėmę].
JOH 16:2 Jie pašalins jus iš sinagogų, ir netgi ateina laikas kiekvienam jus žudančiam [žmogui] manyti, kad atlieka tarnystę Dievui.
JOH 16:3 Ir tuos dalykus jie darys jums, nes jie nei Tėvo, nei manęs nepažino.
JOH 16:4 Bet tuos dalykus esu jums pasakęs, kad atėjus laikui atsimintumėte, kad pats apie juos kalbėjau jums. Ir tų dalykų nesakiau jums iš pradžių, nes buvau su jumis.
JOH 16:5 Bet dabar einu pas tą, kuris mane siuntė, ir nė vienas iš jūsų manęs neklausia: ‚Kur eini?‘
JOH 16:6 Bet kadangi esu jums pasakęs tuos dalykus, liūdesys pripildė jūsų širdį.
JOH 16:7 Tačiau aš jums sakau tiesą: jums yra naudinga, kad aš išeinu, nes jei neišeisiu, pas jus neateis Paguodžiantis Užtarėjas, bet jei išeisiu, atsiųsiu jį pas jus.
JOH 16:8 Ir atėjęs jis įtikins pasaulį esant kaltą dėl nuodėmės, dėl teisumo ir dėl teismo:
JOH 16:9 dėl nuodėmės, nes jie netiki manimi;
JOH 16:10 dėl teisumo, nes einu pas savo Tėvą, ir nebematysite manęs;
JOH 16:11 dėl teismo, nes šio pasaulio kunigaikštis yra nuteistas.
JOH 16:12 Dar daug dalykų turiu jums pasakyti, bet jūs dabar negalite pakelti.
JOH 16:13 Tačiau kai ateis anas [Paguodžiantis Užtarėjas], – tiesos Dvasia, – jis ves jus į visą tiesą, nes jis kalbės nesivadovaudamas savimi, bet kalbės, kokius tik dalykus išgirs, ir praneš jums tuos dalykus, kurie turi įvykti.
JOH 16:14 Jis pašlovins mane, nes jisims iš to, kas mano, ir jums praneš.
JOH 16:15 Visa, ką tik turi Tėvas, yra mano, todėl sakiau, kad jis ims iš to, kas mano, ir jums praneš.
JOH 16:16 [Prabėgs] trumpas laikas – ir manęs neregėsite, ir dar trumpas laikas – ir mane pamatysite, nes aš pas Tėvą einu.“
JOH 16:17 Tada [kai kurie] iš jo mokytinių tarpusavyje pasakė: „Kas tai yra, ką jis mums sako: ‚[Prabėgs] trumpas laikas – ir manęs neregėsite, ir dar trumpas laikas – ir mane pamatysite‘? ir: ‚Nes aš pas Tėvą einu‘?“
JOH 16:18 Todėl jie klausinėjo: „Kas tai yra, ką jis sako: ‚[Prabėgs] trumpas laikas‘? Nežinome, ką jis kalba.“
JOH 16:19 Taigi, Jėzus žinojo, kad jie norėjo jį klausti, ir jiems tarė: „Ar klausinėjote vieni kitų dėl to, kad pasakiau: ‚[Prabėgs] trumpas laikas – ir manęs neregėsite, ir dar trumpas laikas – ir mane pamatysite‘?
JOH 16:20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir raudosite, bet pasaulis džiaugsis. Ir jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.
JOH 16:21 Moteris, kai ji gimdo, sielojasi, nes atėjo jos valanda, bet vos tik pagimdžiusi vaiką ji nebeprisimena kančios iš džiaugsmo, kad į pasaulį gimė žmogus.
JOH 16:22 Taip ir jūs dabar tikrai sielojatės, bet aš jus vėl pamatysiu, ir jūsų širdis džiaugsis. Ir jūsų džiaugsmo niekas neatima iš jūsų.
JOH 16:23 Ir tą dieną manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, jis jums duos.
JOH 16:24 Iki šiol nieko neprašėte mano vardu. Prašykite, ir gausite, kad jūsų džiaugsmas būtų pilnatviškas.
JOH 16:25 Šiuos dalykus jums esu pasakęs palyginimais, bet ateina laikas, kai nebe palyginimais kalbėsiu jums, bet atvirai apie Tėvą jums skelbsiu.
JOH 16:26 Tą dieną prašysite mano vardu, ir nesakau jums, kad už jus melsiu Tėvą aš pats,
JOH 16:27 nes pats Tėvas jus myli, kadangi jūs esate mane mylėję ir esate tikėję, kad būtent aš atėjau iš Dievo.
JOH 16:28 Išėjau iš Tėvo ir esu atėjęs į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir einu pas Tėvą.“
JOH 16:29 Jo mokytiniai jam tarė: „Štai dabar atvirai kalbi ir nebekalbi palyginimų.
JOH 16:30 Dabar žinome, kad žinai viską, ir tau nereikia, jog kas tavęs klaustų; iš to mes tikime, kad tu išėjęs nuo Dievo.“
JOH 16:31 Jėzus jiems atsakė: „Ar dabar tikite?
JOH 16:32 Štai ateina valanda – net dabar yra atėjusi – jums išsisklaidyti kiekvienas prie savo daiktų ir palikti mane vieną, tačiau nesu vienas, nes su manimi yra Tėvas.
JOH 16:33 Tuos dalykus esu jums pasakęs, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje turėsite prispaudimą, bet būkite drąsūs: pasaulį nugalėjau būtent aš.
JOH 17:1 Jėzus pasakė tuos dalykus ir pakėlė savo akis į dangų, ir tarė: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir tavo Sūnus pašlovintų tave,
JOH 17:2 kad, kaip jam esi davęs teisę valdyti kiekvieną žmogų, jis duotų amžiną gyvenimą visiems, kuriuos esi jam davęs.
JOH 17:3 O tai yra amžinas gyvenimas: kad jie pažintų tave, vienintelį teisingą bei tikrą Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų Kristų.
JOH 17:4 Aš pašlovinau tave žemėje, pabaigiau darbą, kurį man davei nuveikti.
JOH 17:5 O dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią turėjau su tavimi prieš pasaulio buvimą.
JOH 17:6 Apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man esi davęs iš pasaulio. Jie buvo tavo, ir man esi juos davęs, ir jie yra laikęsi tavo žodžio.
JOH 17:7 Dabar jie yra pažinę, kad visa, ką esi man davęs, yra iš tavęs.
JOH 17:8 Nes aš jiems daviau žodžius, kuriuos esi man davęs, ir jie [juos] priėmė ir tikrai pažino, kad aš nuo tavęs išėjau, ir jie įtikėjo, kad tu mane siuntei.
JOH 17:9 Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tuos, kuriuos esi man davęs, nes jie yra tavo.
JOH 17:10 Ir visi, kurie [yra] mano, yra tavo, ir kurie tavo, – mano, ir aš esu pašlovintas per juos.
JOH 17:11 Ir dabar nebesu pasaulyje, bet šitie yra pasaulyje, o aš einu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk savo vardu tuos, kuriuos esi man davęs, kad jie būtų viena kaip [ir] mes.
JOH 17:12 Kol buvau su jais pasaulyje, aš išlaikiau juos tavo vardu; saugojau tuos, kuriuos man davei, ir nė vienas iš jų nėra prarastas, tiktai pražūties sūnus, kad išsipildytų šventraštis.
JOH 17:13 O dabar einu pas tave; ir šiuos dalykus kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje išsipildžiusį mano džiaugsmą.
JOH 17:14 Aš esu jiems davęs tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš nesu iš pasaulio.
JOH 17:15 Nemeldžiu, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad saugotum juos nuo blogio.
JOH 17:16 Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš nesu iš pasaulio.
JOH 17:17 Šventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa.
JOH 17:18 Kaip tu mane siuntei į pasaulį, taip ir aš juos siunčiau į pasaulį.
JOH 17:19 Ir jų labui aš pašventinu save, kad ir jie iš tiesų būtų pašventinti.
JOH 17:20 Tačiau meldžiu ne vien už šituos, bet ir už tuos, kurie per jų žodį įtikės manimi,
JOH 17:21 kad jie visi būtų viena, kaip tu, Tėve, [esi] manyje, ir aš tavyje. [Meldžiu], kad ir jie mumyse būtų viena, idant pasaulis tikėtų, jog tu esi mane siuntęs.
JOH 17:22 Ir tą šlovę, kurią man davei, aš jiems daviau, kad jie būtų viena taip, kaip ir mes esame viena:
JOH 17:23 aš juose, ir tu manyje, idant jie būtų iki galo suvienyti, ir kad pasaulis žinotų, jog tu mane siuntei ir juos mylėjai taip, kaip mylėjai mane.
JOH 17:24 Tėve, aš noriu, kad ir tie, kuriuos man davei, būtų su manimi ten, kur aš esu, idant jie matytų mano šlovę, kurią man davei, nes mylėjai mane prieš pasaulio įkūrimą.
JOH 17:25 O teisusis Tėve, pasaulis tavęs nepažinojo, bet aš tave pažinojau, ir šitie pažino, kad tu mane siuntei.
JOH 17:26 Ir supažindinau juos su tavo vardu ir [dar] supažindinsiu, kad meilė, kuria mane mylėjai, būtų juose, ir aš juose.
JOH 18:1 Pasakęs tuos [žodžius], Jėzus išėjo su savo mokytiniais į kitą žiemą tekančio upelio „Kedron“ pusę, kur buvo sodas, į kurį įėjo jis ir jo mokytiniai.
JOH 18:2 O jo išdavikas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus dažnai ten susieidavo su savo mokytiniais.
JOH 18:3 Taigi Judas, gavęs būrį [kareivių] ir patikėtinių iš aukštųjų kunigų ir fariziejų, *atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais.
JOH 18:4 Todėl Jėzus, žinodamas visa, kas jam atsitinka, išėjo [į priekį] ir jiems tarė: „Ko ieškote?“
JOH 18:5 Jie atsakė jam: „Jėzaus Nazariečio“. Jėzus jiems *tarė: „AŠ ESU [tas]“. O jo išdavikas Judas irgi stovėjo su jais.
JOH 18:6 Taigi, kai tik jis ištarė jiems: „AŠ ESU [tas]“, jie atsitraukė ir parpuolė ant žemės.
JOH 18:7 Tada jis vėl juos paklausė: „Ko ieškote?“ Ir jie tarė: „Jėzaus Nazariečio“.
JOH 18:8 Jėzus atsakė: „Jums pasakiau, kad AŠ ESU [tas]. Taigi jei ieškote manęs, [tai] leiskite šitiems pasišalinti“, –
JOH 18:9 kad išsipildytų žodis, kurį jis buvo pasakęs: „Iš tų, kuriuos man davei, nepraradau nė vieno“.
JOH 18:10 Tada Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. O to tarno vardas buvo Malkus.
JOH 18:11 Tada Jėzus pasakė Petrui: „Kišk savo kalaviją į makštį! Argi neturėčiau gerti tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“
JOH 18:12 Tada būrys, jo vadas ir žydų patikėtiniai sučiupo Jėzų, jį surišo
JOH 18:13 ir nuvedė jį pirma pas Aną, nes jis buvo uošvis Kajafo, kuris tais metais buvo vyriausiasis kunigas.
JOH 18:14 O Kajafas buvo tas, kuris buvo pataręs žydams, kad yra naudinga, [jog] vienas žmogus mirtų už liaudį.
JOH 18:15 O paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokytinis. Tas mokytinis buvo pažįstamas vyriausiajam kunigui ir įėjo su Jėzumi į vyriausiojo kunigo kiemą.
JOH 18:16 Bet Petras liko stovėti prie durų. Tada išėjo anas mokytinis, kuris buvo pažįstamas vyriausiajam kunigui, ir kalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą.
JOH 18:17 Tada tarnaitė durininkė *pasakė Petrui: „Ar ir tu nesi [vienas] iš šito žmogaus mokytinių?“ Jis *pasakė: „Nesu!“
JOH 18:18 O ten stoviniavo tarnai ir patikėtiniai, dėl šalčio susikūrę ugnį iš anglių. Petras taip pat buvo su jais, stovinėdamas ir šildydamasis.
JOH 18:19 Tada vyriausiasis kunigas paklausė Jėzaus apie jo mokytinius ir apie jo mokslą.
JOH 18:20 Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visada mokiau sinagogoje ir šventykloje, kur visuomet susieina žydai, ir slapčia nieko nekalbėjau.
JOH 18:21 Kodėl mane klausinėji? Klausinėk tuos, kurie yra girdėję, ką jiems kalbėjau. Štai jie žino, ką aš sakiau.“
JOH 18:22 Ir jam tai pasakius, vienas iš šalia stovinčių patikėtinių daužė Jėzui [per veidą], sakydamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“
JOH 18:23 Jėzus jam atsakė: „Jei neteisingai pasakiau, liudyk apie tai, kas neteisinga, bet jei teisingai, kam mane muši?“
JOH 18:24 (Taigi, Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.)
JOH 18:25 Tuo tarpu Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Todėl jie tarė jam: „Ar ir tu nesi [vienas] iš jo mokytinių?“ Jis išsigynė, sakydamas: „Nesu!“
JOH 18:26 Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, *pasakė: „Argi aš tavęs nemačiau sode kartu su juo?“
JOH 18:27 Tada Petras vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.
JOH 18:28 Tada jie *nuvedė Jėzų nuo Kajafo į teismo aikštę, – o buvo anksti, – bet jie patys nėjo į teismo aikštę, kad nesusiterštų, bet kad galėtų valgyti Aplenkimo [avinėlį].
JOH 18:29 Tada Pilotas išėjo pas juos ir tarė: „Kokį kaltinimą keliate prieš šitą žmogų?“
JOH 18:30 Jie atsakydami jam tarė: „Jeigu jis nebūtų blogadarys, nebūtume tau jo perdavę.“
JOH 18:31 Tada Pilotas tarė jiems: „Jį paimkite jūs patys ir jį teiskite pagal savo įstatymą!“ Tada žydai jam tarė: „Mums neteisėta nė vieno nužudyti“, –
JOH 18:32 kad išsipildytų Jėzaus žodis, kurį jis buvo pasakęs, nurodydamas, kokia mirtimi jam numatyta mirti.
JOH 18:33 Tada Pilotas vėl įėjo į teismo aikštę ir pasišaukė Jėzų ir jam tarė: „Ar tu esi žydų karalius?“
JOH 18:34 Jėzus jam atsakė: „Ar tu tai sakai vadovaudamasis savimi, ar kiti apie mane tau pasakė?“
JOH 18:35 Pilotas atsakė: „Nejaugi aš esu žydas?! Tavo tauta ir aukštieji kunigai tave man perdavė. Ką padarei?“
JOH 18:36 Jėzus atsakė: „Mano karalystė yra ne iš šio pasaulio. Jeigu mano karalystė būtų iš šio pasaulio, tuomet mano pavaldiniai kovotų, kad aš nebūčiau atiduotas žydams. Bet iš tikrųjų mano karalystė nėra iš čia.“
JOH 18:37 Todėl Pilotas jam tarė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu [tai] sakai, nes aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir tam atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso.“
JOH 18:38 Pilotas jam *pasakė: „Kas yra tiesa?“ Ir tai taręs jis vėl išėjo pas žydus ir jiems *tarė: „Aš nerandu jame jokios kaltės.
JOH 18:39 Vis dėlto jūs turite paprotį, kad per Aplenkimo [šventę] paleisčiau jums vieną [suimtąjį]. Taigi ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“
JOH 18:40 Tada jie visi vėl šaukė, sakydami: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas.
JOH 19:1 Tad Pilotas tuomet paėmė Jėzų ir nuplakdino.
JOH 19:2 Ir kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo jam ant galvos ir apsiautė jį purpurine skraiste
JOH 19:3 ir tarė: „Sveikas, žydų karaliau!“, ir vis daužė Jėzui [per veidą].
JOH 19:4 Taigi Pilotas dar kartą išėjo [laukan] ir jiems *tarė: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jokios kaltės jame.“
JOH 19:5 Tada Jėzus išėjo [laukan] nešinas erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. O [Pilotas] jiems *tarė: „Štai žmogus!“
JOH 19:6 Taigi, kai aukštieji kunigai ir patikėtiniai jį pamatė, jie šaukė, sakydami: „Nukryžiuok [jį], nukryžiuok!“ Pilotas jiems *tarė: „Jį paimkite jūs patys ir nukryžiuokite, nes aš jame nerandu kaltės!“
JOH 19:7 Žydai jam atsakė: „Mes turime įstatymą, ir pagal mūsų įstatymą jis turi mirti, nes jis paskyrė save Dievo Sūnumi.“
JOH 19:8 Taigi, kai Pilotas išgirdo tą pasakymą, jis dar labiau išsigando
JOH 19:9 ir vėl nuėjo į teismo aikštę ir *pasakė Jėzui: „Iš kur tu esi?“ Bet Jėzus jam neatsakė.
JOH 19:10 Tada Pilotas jam *tarė: „Nekalbi su manimi? Ar nežinai, kad turiu valdžią tave nukryžiuoti ir turiu valdžią tave paleisti?!“
JOH 19:11 Jėzus atsakė: „Tu prieš mane neturėtum jokios valdžios, jei tau nebūtų duota iš aukštybių. Todėl tas, kuris mane perdavė tau, turi didesnę nuodėmę.“
JOH 19:12 Ir nuo tol Pilotas vis pasistengė jį paleisti, bet žydai vis šaukė, sakydami: „Jei šitą paleisi, nesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kuris darosi karaliumi, kalba prieš ciesorių.“
JOH 19:13 Tada Pilotas, išgirdęs tą pasakymą, išvedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teismo krasę vietoje, pavadintoje „Akmenų grindinys“, o hebrajiškai – Gabata.
JOH 19:14 O tai buvo Aplenkimo [šventės] Pasirengimo [diena] ir apie šeštą valandą. Ir jis *tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“
JOH 19:15 Bet jie šaukė: „Šalin, šalin! Nukryžiuok jį!“ Pilotas jiems *tarė: „Ar man nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė: „Neturime karaliaus, tiktai ciesorių!“
JOH 19:16 Taigi tuomet jis atidavė jiems jį, kad būtų nukryžiuotas. O jie paėmė ir nusivedė Jėzų.
JOH 19:17 Ir jis, nešdamas savo kryžių, išėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, kuri hebrajiškai vadinama Golgota,
JOH 19:18 kur jie nukryžiavo jį, o su juo kitus du vienoje ir antroje pusėje, bet Jėzų viduryje.
JOH 19:19 O be to Pilotas parašė užrašą ir prisegė [jį] prie kryžiaus. Buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“
JOH 19:20 Tad šį užrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, graikiškai [ir] lotyniškai.
JOH 19:21 Tad žydų aukštieji kunigai tarė Pilotui: „Nerašyk: „Žydų Karalius„“, bet, „Šitas sakė: „Aš esu žydų Karalius“.“
JOH 19:22 Pilotas atsakė: „Ką parašiau, parašiau!“
JOH 19:23 O kareiviai, kai buvo nukryžiavę Jėzų, paėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; [pasiėmė] ir tuniką. O tunika buvo be siūlės, nuo viršaus ištisai austa.
JOH 19:24 Todėl jie vieni kitiems tarė: „Neplėšykime jοs, bet meskime dėl jos burtą, kam teks“, – kad išsipildytų šventraštis, kuris sako: „Jie pasidalijo tarpusavyje mano drabužius ir dėl mano apdaro metė burtą.“ Būtent dėl to kareiviai padarė šituos dalykus.
JOH 19:25 Tuo tarpu prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina bei jo motinos sesuo, Kleopo [žmona] Marija, ir Marija Magdalietė.
JOH 19:26 Taigi Jėzus, pamatęs motiną ir šalia stovintį mokytinį, kurį jis mylėjo, *tarė savo motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“
JOH 19:27 Po to jis *tarė mokytiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos tas mokytinis pasiėmė ją į savo [namus].
JOH 19:28 Po to, žinodamas, jog jau viskas atlikta, kad išsipildytų šventraštis, Jėzus *tarė: „Trokštu.“
JOH 19:29 O tenai buvo pastatytas indas, pilnas acto. Ir jie, pripildę kempinę acto ir uždėję [ją] ant yzopo [šakelės], prikišo prie jo burnos.
JOH 19:30 Taigi, kai Jėzus buvo ėmęs acto, jis tarė: „Atlikta!“ Ir, nulenkęs galvą, atidavė dvasią.
JOH 19:31 Taigi, dėl to, kad buvo Pasirengimo [diena], žydai, kad kūnai neliktų ant kryžiaus per šabą, – nes ta šabo diena buvo didi, – prašė Pilotą, kad būtų sulaužytos jų kojos ir [kūnai] būtų nuimti.
JOH 19:32 Tad atėjo kareiviai ir sulaužė pirmojo kojas, taip pat kito, kuris buvo su juo nukryžiuotas.
JOH 19:33 Bet kai, priėję prie Jėzaus, pamatė jį jau mirus, jie nebelaužė jam kojų,
JOH 19:34 tik vienas iš kareivių ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.
JOH 19:35 Ir tas, kuris [tai] matė, yra paliudijęs (ir jo liudijimas yra tiesa, ir jis žino, kad sako tiesą), kad tikėtumėte jūs.
JOH 19:36 Nes šitie dalykai įvyko, kad išsipildytų šventraštis: Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas.
JOH 19:37 Ir vėl, kitas šventraštis sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė.“
JOH 19:38 Ir po šitų [įvykių] Juozapas iš Arimatėjos, būdamas Jėzaus mokytinis, – tik slaptas dėl žydų baimės, – paprašė Pilotą, kad [tas jam] leistų pasiimti Jėzaus kūną, ir Pilotas leido. Tad jis atėjo ir pasiėmė Jėzaus kūną.
JOH 19:39 Taip pat atėjo ir Nikodemas, kuris iš pradžių buvo atėjęs pas Jėzų nakčia, atnešdamas apie šimto svarų miros ir alavijo mišinio.
JOH 19:40 Taigi, jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo jį į linines drobules su kvepalais, kaip yra paprotys žydams paruošti laidojimui.
JOH 19:41 O toje vietoje, kur jis buvo nukryžiuotas, buvo sodas, o tame sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.
JOH 19:42 Taigi dėl žydų Pasirengimo [dienos] jie ten paguldė Jėzų, nes kapas buvo arti.
JOH 20:1 Pirmąją savaitės [dieną], anksti, kai dar buvo tamsu, *atėjo Marija Magdalietė prie kapo ir *pamatė nuo kapo rūsio [angos] nuristą akmenį.
JOH 20:2 Tad ji *nubėgo ir *atbėgo pas Simoną Petrą ir pas kitą mokytinį, kurį mylėjo Jėzus, ir jiems *pasakė: „Jie paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur jį padėjo!“
JOH 20:3 Taigi Petras ir tas kitas mokytinis išėjo ir leidosi prie kapo.
JOH 20:4 Ir abu bėgo kartu, bet [tas] kitas mokytinis pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapą.
JOH 20:5 Ir pasilenkęs jis *pamatė padėtas linines drobules, tačiau neįėjo.
JOH 20:6 Tada Simonas Petras *atėjo sekdamas paskui jį ir įėjo į kapo rūsį, ir *matė padėtas linines drobules
JOH 20:7 bei skepetą, buvusią ant jo galvos, ne prie drobulių gulinčią, bet atskirai suvyniotą į vieną vietą.
JOH 20:8 Tuomet tad įėjo ir kitas mokytinis, kuris pirmas atėjo prie kapo – ir pamatė ir patikėjo.
JOH 20:9 Mat jie šventraščio dar nebuvo supratę, kad jis turi prisikelti iš numirusiųjų.
JOH 20:10 Tada tie mokytiniai vėl parėjo į savuosius namus.
JOH 20:11 O Marija verkdama stovėjo lauke palei kapą. Taigi, beverkdama ji pasilenkė į kapo vidų
JOH 20:12 ir *pamatė du angelus baltais [drabužiais] sėdinčius: vieną galvūgalyje, o kitą kojų [vietoje], kur buvo paguldytas Jėzaus kūnas.
JOH 20:13 Ir jie *tarė jai: „Moterie, kodėl verki?“ Ji *tarė jiems: Todėl, kad jie paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur jį „padėjo.“
JOH 20:14 Ir tuos [žodžius] pasakiusi ji atsisuko atgal ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai buvo Jėzus.
JOH 20:15 Jėzus *tarė jai: „Moterie, kodėl verki? Ko ieškai?“ Manydama, kad jis esąs sodininkas, ji tarė jam: „Gerbiamasis, jei tamsta išnešei jį, pasakyk man, kur jį padėjai, ir aš jį pasiimsiu.“
JOH 20:16 Jėzus jai *tarė: „Marija!“ Ji atsisuko ir jam *tarė: „Rabuni!“ (verčiant būtų pasakyta „Mokytojau!“).
JOH 20:17 Jėzus jai sako: „Neliesk manęs, nes dar nesu pakilęs pas savo Tėvą. Bet eik pas mano brolius ir jiems pasakyk: ‚Aš pakylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą‘.“
JOH 20:18 Marija Magdalietė *atėjo pranešdama mokytiniams, kad ji mačiusi Viešpatį, ir [kad] jis pasakė jai tuos [žodžius].
JOH 20:19 Taigi, tą dieną, pirmąją savaitės [dieną], vakarui atėjus ir durims, kur buvo susirinkę mokytiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir jiems *pasakė: „Ramybė jums!“
JOH 20:20 Ir tai pasakęs, jis parodė jiems [savo] rankas ir savo šoną. Išvydę Viešpatį, mokytiniai dėl to nudžiugo.
JOH 20:21 Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Ramybė jums! Kaip Tėvas yra mane siuntęs, taip ir aš jus siunčiu.“
JOH 20:22 Ir tai pasakęs jis kvėpė į [juos] ir jiems taria: „Priimkite Šventąją Dvasią:
JOH 20:23 kieno tik nuodėmes atleisite, tiems jos yra atleistos; kieno tik [nuodėmes] sulaikysite, jos yra sulaikytos.“
JOH 20:24 Tačiau, kai atėjo Jėzus, Tomo, vadinamo Didymu, vieno iš Dvylikos, su jais nebuvo.
JOH 20:25 Tad kiti mokytiniai jam tarė: „Mes matėme Viešpatį!“ Bet jis tarė jiems: „Jei nepamatysiu jo rankose vinių žymės ir neįdėsiu savo piršto į vinių žymę ir neįkišiu savo rankos į jo šoną, [tuo] visai netikėsiu.“
JOH 20:26 Ir po aštuonių dienų jo mokytiniai vėl buvo viduje, ir Tomas su jais. Durims esant užrakintoms, Jėzus atėjo, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“
JOH 20:27 Paskui jis *pasakė Tomui: „Ištiesk čia savo pirštą, ir apžiūrėk mano rankas, ir ištiesk čia savo ranką ir įkišk į mano šoną, – ir nebūk netikintis, bet tikintis!“
JOH 20:28 Ir Tomas atsakydamas tarė jam: „Mano Viešpatie ir mano Dieve!“
JOH 20:29 Jėzus jam *pasakė: „Tomai, tu esi tikėjęs todėl, kad esi mane matęs; tie, kurie nematė, tačiau tikėjo, [yra] palaiminti!“
JOH 20:30 Žinoma, savo mokytinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų antgamtinių ženklų, kurie nėra surašyti šioje knygoje.
JOH 20:31 O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvybę jo vardu.
JOH 21:1 Po šių dalykų Jėzus vėl pasirodė mokytiniams prie Tiberiados jūros. Ir jis pasirodė šitaip.
JOH 21:2 Buvo kartu Simonas Petras ir Tomas, vadinamas Didymu, taip pat Natanaelis iš Galilėjos Kanos, ir Zebediejaus [sūnūs], ir kiti du iš jo mokytinių.
JOH 21:3 Simonas Petras jiems *tarė: „Einu žvejoti.“ Jie jam *atsiliepė: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie išėjo ir tuojau sulipo į valtelę, bet tą naktį nieko nesugavo.
JOH 21:4 Rytui jau išaušus, Jėzus stovėjo ant kranto, Bet mokytiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus.
JOH 21:5 Tada Jėzus jiems *tarė: „Vaikai, neturite kokio maisto, ar ne?“ Jie atsakė jam: „Ne“.
JOH 21:6 Tad jis jiems tarė: „Užmeskite tinklą į dešinę pusę [nuo] valties, ir rasite.“ Taigi jie užmetė, ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.
JOH 21:7 Todėl tas mokytinis, kurį Jėzus mylėjo, *pasakė Petrui: „Tai Viešpats!“ O Simonas Petras, išgirdęs, kad tai esąs Viešpats, apsijuosė žvejo drabužiu, nes buvo neapsirengęs, ir metėsi į jūrą.
JOH 21:8 O kiti mokytiniai atvyko valtele, nes buvo netoli nuo sausumos – tik [už] daugmaž dviejų šimtų uolekčių – atitempdami tinklą su žuvimis.
JOH 21:9 Tada, kai jie išlipo į sausumą, jie pamatė paruoštas medžio anglių žėrinčias žarijas ir ant [jų] padėtą žuvį – taip pat duoną.
JOH 21:10 Jėzus jiems *pasakė: „Atneškite iš žuvų, kurias ką tik sugavote.“
JOH 21:11 Simonas Petras nuėjo ir išvilko į sausumą tinklą, pilną didelių žuvų, [iš viso] šimtą penkiasdešimt tris. Ir [nors] jų buvo tiek daug, [tačiau] tinklas nesuplyšo.
JOH 21:12 Jėzus jiems *tarė: „Ateikite šen, valgykite!“ Ir nė vienas iš mokytinių nedrįso jo klausti: „Kas tu esi?“, [nes ]jie žinojo, jog tai yra Viešpats.
JOH 21:13 Taigi Jėzus *priėjo, *paėmė duonos ir *davė jiems, taip pat ir žuvies.
JOH 21:14 Tai [buvo] jau trečias kartas, [kai] Jėzus, prikeltas iš numirusiųjų, pasirodė mokytiniams.
JOH 21:15 Tad jiems pavalgius Jėzus *tarė Simonui Petrui: „Simonai, Jonos [sūnau], ar myli mane labiau negu šitie?“ Jis jam *tarė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jis sako jam: „Vis maitink mano avinėlius.“
JOH 21:16 Jis vėl, antrą kartą, jam *pasakė: „Simonai, Jonos [sūnau], ar myli mane?“ Tas jam *tarė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jis jam *pasakė: „Vis ganyk mano avis.“
JOH 21:17 Jis trečią kartą jam *pasakė: „Simonai, Jonos [sūnau], ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad jis sakė jam trečią kartą: „Ar myli mane?“ Ir jis tarė jam: „Viešpatie, tu žinai viską; tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam *tarė: „Vis maitink mano avis.
JOH 21:18 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, susijuosdavai ir vaikščiodavai, kur norėjai. Bet kai pasensi, ištiesi savo rankas, ir kitas tave apjuos ir ves, kur tu nenori.“
JOH 21:19 Tai jis kalbėjo nurodydamas, kokia mirtimi [Petras] pašlovinsiąs Dievą. Ir tai pasakęs, jis [dar] jam *tarė: „Sek paskui mane!“
JOH 21:20 Tada Petras atsisukęs *pamatė iš paskos einantį mokytinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris taip pat per vakarienę buvo atsilošęs ant [Jėzaus] krūtinės ir taręs: „Viešpatie, kas yra tas, kuris tave išduos?“
JOH 21:21 Petras, matydamas jį, *tarė Jėzui: „Viešpatie, o kas šitam [bus]?“
JOH 21:22 Jėzus jam *tarė: „Jeigu norėčiau, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas [gi] tau? Tu sek paskui mane.“
JOH 21:23 Tad tas pasakymas pasklido tarp brolių, jog tasai mokytinis nemirsiąs. Bet Jėzus jam nesakė, kad jis nemirsiąs, tik: „Jeigu norėčiau, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas [gi] tau?“
JOH 21:24 Šis [ir] yra tas mokytinis, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos užrašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas yra tiesa.
JOH 21:25 Ir yra taip pat daug kitų dalykų, – kiek tik padarė Jėzus, – kuriuos užrašius po vieną, [tai] manau, [kad] net pats pasaulis nesutalpintų knygų, [kurios būtų] parašytos. Amen.
ACT 1:1 Pirmąjį veikalą buvau sudaręs, Teofiliau, žinoma, apie viską, ką Jėzus pradėjo ir daryti ir mokyti
ACT 1:2 iki tos dienos, kurią buvo paimtas [į dangų], pirmiau per Šventąją Dvasią davęs įsakymus apaštalams, kuriuos išsirinko.
ACT 1:3 Jis ir save gyvą parodė jiems po savo kančios, su daugeliu nenuginčijamų įrodymų, keturiasdešimt dienų būdamas jų regėtas ir kalbėdamas apie dalykus, susijusius su Dievo karalyste.
ACT 1:4 Be to, būdamas kartu su jais susibūręs, jis įsakė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti to, ką Tėvas pažadėjo, „[apie] kurį, – [pasakė jis], – girdėjote iš manęs,
ACT 1:5 nes Jonas, žinoma, vandeniu krikštijo, bet jūs po nedaugelio dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“
ACT 1:6 Taigi kai buvo susiėję, jie paklausė jo, sakydami: „Viešpatie, ar tu šiuo metu Izraeliui atkursi karalystę?
ACT 1:7 O jis tarė jiems: „Ne jums žinoti laikotarpius ar [įvykių] laikus, kuriuos nustatė Tėvas, remdamasis savo paties valdžia.
ACT 1:8 Tačiau, Šventajai Dvasiai nužengus ant jūsų, gausite galybę ir būsite liudytojai mano labui ir Jeruzalėje, ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.
ACT 1:9 Ir jam pasakius tuos dalykus, jiems bežiūrint, jis buvo pakeltas, ir debesis atitraukė jį nuo jų akių.
ACT 1:10 Ir kol jam kylant jie įdėmiai žiūrėjo į dangų, štai ir prie jų atsistojo du vyrai baltais drabužiais,
ACT 1:11 kurie ir tarė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, kuris buvo paimtas nuo jūsų į dangų, taip [ir] ateis, – tokiu pat būdu, kaip jį matėte vykstantį į dangų.“
ACT 1:12 Tada jie sugrįžo į Jeruzalę nuo vadinamojo Alyvų kalno, kuris arti Jeruzalės – šabo dienos kelionės atstumu.
ACT 1:13 Ir kai jie buvo įėję [į Jeruzalę], jie užlipo į aukštutinį kambarį, kur buvo apsistoję Petras ir Jokūbas, ir Jonas, ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus [sūnus] Jokūbas ir Simonas Uolusis, ir Jokūbo [brolis] Judas.
ACT 1:14 Vieningai visi šitie uoliai atsidėjo maldai ir maldavimui kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija ir jo broliais.
ACT 1:15 Ir tomis dienomis atsistojo Petras viduryje mokytinių (iš viso buvo apie šimtą dvidešimt žmonių) ir tarė:
ACT 1:16 „Vyrai broliai! Turėjo išsipildyti šis šventraštis, kurį iš anksto Šventoji Dvasia kalbėjo Dovydo burna apie Judą, tapusį vadovu tiems, kurie suėmė Jėzų,
ACT 1:17 nes jis buvo priskaičiuotas prie mūsų ir buvo gavęs šios tarnystės dalį.
ACT 1:18 Taigi, šitas gi už neteisybės atlyginimą įsigijo žemės sklypą, ir, stačia galva puolęs žemyn, plyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto.
ACT 1:19 Ir tai pasidarė žinoma visiems, kurie gyveno Jeruzalėje, tad tas sklypas jų savita kalba buvo pramintas Akeldama, tai yra, Kraujo sklypas.
ACT 1:20 Nes yra parašyta Psalmių knygoje: Jo buveinė tegul ištuštėja, ir tegul niekas joje negyvena; ir, kitas tegul perima jo prižiūrėjimo tarnystę.
ACT 1:21 Taigi iš tų vyrų, kurie visą laiką buvo su mumis, kai Viešpats Jėzus tarp mūsų įeidavo ir išeidavo,
ACT 1:22 pradedant Jono krikštu iki tos dienos, kai jis buvo nuo mūsų paimtas aukštyn, vienas iš jų turi būti paskirtas jo prisikėlimo liudytoju kartu su mumis.“
ACT 1:23 Ir jie pasiūlė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, kuris buvo pramintas Justu, ir Motiejų.
ACT 1:24 Ir melsdamiesi jie tarė: „Tu, Viešpatie, kuris pažįsti visų širdis, parodyk, katrą iš šiųdviejų išsirinkai,
ACT 1:25 kad jis gautų dalį šios tarnystės, tai yra apaštalystės, nuo kurios Judas nusižengimu atkrito, kad nueitų į savąją vietą.“
ACT 1:26 Tada jie pateikė savo ženklus, ir [sprendimą rodantis] ženklas krito Motiejui, ir jis buvo priskaitytas prie vienuolikos apaštalų.
ACT 2:1 Ir visiškai atėjus Sekminių dienai, visi vieningai buvo vienoje vietoje.
ACT 2:2 Ir staiga iš dangaus atsirado ūžesys tarsi besinešančio smarkaus vėjo ir pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.
ACT 2:3 Ir jiems pasirodė besidalą tarsi ugnies liežuviai, o tai sėdosi ant kiekvieno be išimties.
ACT 2:4 Ir jie visi tapo pripildyti Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
ACT 2:5 Ir Jeruzalėje gyveno žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi.
ACT 2:6 O atsiradus gandui apie tai, subėgo minia ir sumišo, nes kiekvienas be išimties girdėjo juos kalbant savo kalba.
ACT 2:7 Ir jie visi apstulbo ir stebėjosi, sakydami vienas kitam: „Argi va visi šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?
ACT 2:8 Tai kaipgi mes kiekvienas girdime savo gimtąja kalba?!
ACT 2:9 Mes – partai ir medai ir elamiečiai, taip pat gyvenantys Mesopotamijoje ir Judėjoje ir Kapadokijoje, Ponte ir Azijoje,
ACT 2:10 Frigijoje ir Pamfilijoje, Egipte ir Libijos srityse Kirėnės link, ir apsilankantys romiečiai, – ir žydai ir prozelitai, –
ACT 2:11 kretiečiai ir arabai – girdime juos skelbiant didžius Dievo darbus mūsų kalbomis.“
ACT 2:12 Ir jie visi apstulbo ir sumišo, vieni kitiems sakydami: „Ką gi tai reiškia?“
ACT 2:13 Kiti šaipydamiesi tarė: „Šitie yra pilni saldaus vyno.“
ACT 2:22 Izraelio vyrai, klausykite šių žodžių: Jėzų Nazarietį, – vyrą, [kurį] Dievas jums patvirtino galingais antgamtiniais veiksmais ir pranašiškais ženklais ir antgamtiniais ženklais, kuriuos Dievas darė per jį jūsų tarpe, kaip ir patys žinote, –
ACT 2:23 šitą (atiduotą Dievo paskirtu nutarimu ir išankstiniu žinojimu) jūs, suėmę įstatymo pažeidėjų rankomis bei prikalę prie kryžiaus, nužudėte;
ACT 2:24 Dievas jį prikėlė, nutraukęs mirties gimdymo skausmus, nes buvo neįmanoma, kad jis būtų jos laikomas.
ACT 2:27 nes tu nepaliksi manęs kape nei neleisi savo Šventajam patirti supuvimo.
ACT 2:28 Padarei taip, kad pažinčiau gyvybės kelius; tu savo veidu pripildysi mane džiaugsmo.
ACT 2:32 Dievas prikėlė tą Jėzų; mes visi esame šito liudytojai.
ACT 2:36 Todėl tegul visi Izraelio namai žino tvirtai, kad Dievas tą patį Jėzų, kurį jūs nukryžiavote, padarė ir Viešpačiu ir Kristumi.“
ACT 2:37 O kai jie [tai] išgirdo, jiems verte vėrė širdį, ir jie tarė Petrui bei kitiems apaštalams: „Vyrai broliai, ką mums daryti?“
ACT 2:38 Taigi Petras jiems tarė: „Atgailaukite – ir turi būti pakrikštytas kiekvienas iš jūsų Jėzaus Kristaus vardu dėl nuodėmių atleidimo, – ir jūs gausite dovanojamą Šventąją Dvasią.
ACT 2:39 Nes jums skirtas tas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik Viešpats, mūsų Dievas, pasišauks.“
ACT 2:40 Ir daugeliu kitų žodžių jis uoliai liudijo ir ragino su įspėjimais, sakydamas: „Išsigelbėkite iš šitos iškrypusios kartos!“
ACT 2:41 Taigi tie, kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną buvo pridėti apie tris tūkstančius sielų.
ACT 2:42 Ir jie uoliai atsidėjo apaštalų mokslui ir bendrystei ir duonos laužymui ir maldoms.
ACT 2:43 Ir baimė apėmė kiekvieną sielą, ir per apaštalus buvo daroma daug stebuklų ir antgamtinių ženklų.
ACT 2:44 Ir visi, kurie tikėjo, buvo kartu ir visa turėjo bendra,
ACT 2:45 ir parduodavo savo nuosavybių bei turtų ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.
ACT 2:46 Ir jie, kasdien vieningai atsidėdami [suėjimui] šventykloje ir laužydami duoną vienur kitur namuose, valgydavo džiugia ir darna širdimi,
ACT 2:47 girdami Dievą ir būdami visos tautos palankiai vertinami. Ir tuos, kuriuos [jis] išgelbėdavo, Viešpats kasdien pridėdavo prie bažnyčios.
ACT 3:14 Bet Šventojo ir Teisiojo jūs išsigynėte ir reikalavote atiduoti jums vyrą žmogžudį,
ACT 3:15 ir nužudėte gyvybės Kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių; mes esame to liudytojai.
ACT 3:19 Tad atgailaukite ir atsiverskite dėl savo nuodėmių išdildymo, kad nuo Viešpaties veido ateitų atgaivos laikai
ACT 3:20 ir atsiųstų jis anksčiau jums paskelbtąjį Jėzų Kristų.
ACT 3:22 Nes Mozė tikrai pasakė tėvams: ‚Viešpats, jūsų Dievas, jums prikels iš jūsų brolių Pranašą – tokį, kaip mane. Klausykite jo visame kame, ką tik jis sakys jums.
ACT 4:1 Ir jiems bekalbant žmonėms, prie jų priėjo kunigai, šventyklos [sargybos] vadas ir sadukiejai,
ACT 4:2 gieždami apmaudą dėl to, kad jie mokė žmones ir skelbė prisikėlimą iš numirusiųjų Jėzaus atvejo [pagrindu].
ACT 4:3 Ir jie nutvėrė juos ir uždarė į kalėjimą iki rytdienos, nes jau buvo vakaras.
ACT 4:4 Bet daugelis tų, kurie girdėjo žodį, tikėjo, ir vyrų skaičius pasidarė maždaug penkiais tūkstančiais.
ACT 4:10 tebūna žinoma jums visiems ir visai Izraelio tautai, kad vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote, kurį Dievas prikėlė iš numirusiųjų – per jį šitas [vyras] jūsų akivaizdoje stovi sveikas.
ACT 4:11 Šitas yra akmuo, kuris buvo jūsų, statytojų, laikomas nieku, kuris tapo vyraujančiu kertiniu [akmeniu].
ACT 4:12 Ir nė viename kitame nėra išgelbėjimo, nes po dangumi nėra tarp žmonių duoto kito vardo, kuriuo mes turime būti išgelbėti.“
ACT 4:13 O matydami Petro ir Jono drąsą ir pastebėję, kad jie esą nemokyti ir neišprusę žmonės, jie stebėjosi, taip pat atpažino juos buvus su Jėzumi.
ACT 4:17 Bet kad tai toliau neišplistų tautos tarpe, griežtai juos pagrasinkime, kad jie nuo šiol nė vienam nebekalbėtų remdamiesi šituo vardu.“
ACT 4:23 Ir paleisti jie nuėjo pas savuosius ir išpasakojo viską, ką jiems buvo sakę aukštieji kunigai ir vyresnieji.
ACT 4:24 Ir išklausę tie vieningai pakėlė balsą į Dievą ir tarė: „Valdove, tu [esi] Dievas, kuris padarei dangų ir žemę ir jūrą ir visa, kas juose yra,
ACT 4:25 kuris savo tarno Dovydo burna pasakei: ‚Kodėl įnirto kitataučiai, ir tautos sutelkė dėmesį į tuštybę?
ACT 4:26 Žemės karaliai stojo [į kovą] ir valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir prieš jo Pateptąjį.
ACT 4:27 Nes iš tiesų prieš tavo šventąjį Tarną Jėzų, kurį tu patepei, susibūrė ir Erodas ir Poncijus Pilotas su kitataučiais ir Izraelio tauta,
ACT 4:28 kad darytų visa, ką tavo ranka ir tavo nutarimas iš anksto buvo nulėmę įvykti.
ACT 4:29 O dabar, Viešpatie, pažvelk į jų grasinimus ir duok savo tarnams su visu drąsumu kalbėti tavo žodį,
ACT 4:30 kai tu ištiesi savo ranką išgydyti, ir ženklai ir stebuklai yra daromi tavo šventojo Tarno Jėzaus vardu.“
ACT 4:33 Ir su didžiule jėga apaštalai liudijo Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir didelė malonė buvo ant jų visų.
ACT 5:1 Bet tam tikras žmogus, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė nuosavybę
ACT 5:17 Tada, pakilo vyriausiasis kunigas, taip pat visi [kiti ] su juo (tai yra sadukiejų sekta), [ir] jie pasidarė pilni pavydaus uolumo
ACT 5:24 O kai [vyriausiasis] kunigas, šventyklos [sargybos] vadas ir aukštieji kunigai išgirdo šituos žodžius, jie dėl jų sumišo, nežinodami, kas iš to išeis.
ACT 5:29 Tada Petras ir [kiti] apaštalai atsakydami tarė: „Reikia labiau klausyti Dievo negu žmonių.
ACT 5:30 Mūsų tėvų Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio.
ACT 5:31 Jį Dievas išaukštino savo dešine ranka, [kad būtų] Kunigaikštis ir Išgelbėtojas, kad suteiktų Izraeliui atgailą ir nuodėmių atleidimą.
ACT 5:36 Nes pirmiau šių dienų prieš kiek laiko iškilo Teudas, kuris pasisakė esąs kažkas nepaprastas. Prie jo prisijungė tam tikras vyrų skaičius – apie keturis šimtus. Jis buvo nužudytas, ir visi, kurie tikėjo juo, išsisklaidė ir nuėjo niekais.
ACT 5:41 Taigi jie, žinoma, išėjo iš tarybos akivaizdos džiaugdamiesi, kad buvo palaikyti vertais dėl jo vardo patirti paniekinimą.
ACT 6:4 o mes [patys] uoliai atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai.
ACT 6:7 Ir Dievo žodis vis klestėjo, ir mokytinių skaičius Jeruzalėje labai didėjo; be to, didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui.
ACT 7:18 kol iškilo kitas karalius, kuris nežinojo [apie] Juozapą.
ACT 7:33 Tada Viešpats jam tarė: „Nusiauk nuo savo kojų apavą, nes vieta, ant kurios tu stovi, [yra] šventa žemė“.
ACT 7:51 Jūs, kietasprandžiai ir neapipjaustytieji širdimis bei ausimis! Jūs visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai; kaip jūsų tėvai, taip ir jūs!
ACT 8:1 Ir Saulius visiškai pritarė jo nužudymui. Ir tuo laiku kilo didelis persekiojimas, [nukreiptas] prieš Jeruzalėje esančią bažnyčią, ir visi, išskyrus apaštalus, buvo išsklaidyti [į išeiviją] po Judėjos ir Samarijos kraštus.
ACT 8:13 Net pats Simonas įtikėjo ir pakrikštytas atsidėjo [buvimui su] Pilypu. O matydamas daromus antgamtinius veiksmus ir didžius antgamtinius ženklus, jis labai stebėjosi.
ACT 8:25 Todėl tie, kurie buvo išsklaidyti, ėjo visur pranešdami Evangeliją, [tai yra] [Viešpaties] žodį.
ACT 8:35 Tada Pilypas atvėręs savo burną pradėjo nuo to paties šventraščio ir paskelbė jam Evangeliją – Jėzų.
ACT 8:36 Ir jiems bevažiuojant keliu, jie prikeliavo kažkokį vandenį, ir eunuchas tarė: „Žiūrėk – vanduo! Kas man trukdo būti pakrikštytam?“
ACT 8:37 Tada Pilypas tarė: „Jei tiki iš visos širdies, tai yra teisėta.“ Atsakydamas tas pasakė: „Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus.“
ACT 9:5 O jis tarė: „Kas Tu esi, Viešpatie?“ Viešpats atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną!“
ACT 9:6 Tada drebėdamas ir stebėdamasis, jis tarė: „Viešpatie, ką tu nori, kad aš daryčiau?“ O Viešapts jam [atsakė]: „Kelkis, eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti.“
ACT 9:22 Bet Saulius buvo vis labiau stiprinamas ir [tarp] Damaske gyvenančių žydų kėlė sąmyšį, įrodydamas, kad šitas yra tikras Kristus.
ACT 9:31 Taigi bažnyčios po visą Judėją, Galilėją ir Samariją turėjo ramybę [ir] buvo statydinamos; ir vaikščiodamos Viešpaties baime bei Šventosios Dvasios padrąsinimu, jos buvo dauginamos.
ACT 10:7 Ir kai pasišalino angelas, kuris kalbėjo Kornelijui, šis pašaukė du savo besitarnaunčius namiškius ir pamaldų kareivį iš tų, kurie uoliai atsiduodavo jo patarnavimui,
ACT 10:28 Ir jis tarė jiems: „Jūs žinote, kaip [stipriai] žydui yra įstatymu uždrausta turėti artimų reikalų su svetimtaučiu arba svečiuotis pas jį. Bet Dievas man parodė, kad jokio žmogaus neturiu vadinti suteptu ar [apeigine prasme] netyru.
ACT 10:34 Tada atvėręs burną Petras tarė: „Iš tiesų matau, kad Dievas nėra šališkas,
ACT 10:40 Jį Dievas prikėlė trečiąją dieną ir padarė taip, kad jis pasidarė atvirai matomas –
ACT 10:41 ne visiems žmonėms, bet Dievo iš anksto parinktiems liudytojams – [būtent] mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių.
ACT 10:42 Ir jis mums įsakė skelbti žmonėms ir uoliai liudyti, kad būtent jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas.
ACT 10:43 Apie jį visi pranašai liudija, [kad] kiekvienas, kuris juo pasitiki, jo vardu gauna nuodėmių atleidimą.
ACT 10:44 Petrui dar tebetariant šiuos žodžius, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.
ACT 11:1 Ir apaštalai ir broliai, kurie buvo Judėjoje, išgirdo, kad ir kitataučiai priėmė Dievo žodį.
ACT 11:16 Tada prisiminiau Viešpaties žodį, kaip jis sakydavo: ‚Jonas, žinoma, vandeniu krikštijo, bet jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.‘
ACT 11:18 Ir tai išgirdę, jie nutilo ir šlovino Dievą, sakydami: „Tad ir nežydams Dievas suteikė atgailą, kad gyventų.“
ACT 11:19 Tie gi, kurie buvo išsklaidyti [į išeiviją] dėl persekiojimo, kilusio dėl Stepono, nukeliavo iki Finikijos ir Kipro ir Antiochijos, skelbdami žodį niekam kitam, o vien tik žydams.
ACT 11:21 Ir Viešpaties ranka buvo su jais, ir didelis skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį.
ACT 11:23 Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino juos visus, kad ryžtinga širdimi jie liktų [atsidavę] Viešpačiui.
ACT 12:24 O Dievo žodis vis klestėjo ir didėjo.
ACT 12:25 O Barnabas ir Saulius, išsamiai atlikę [savo] tarnystę, grįžo iš Jeruzalės; [jie buvo] pasiėmę su savimi ir Joną, vadinamą Morkumi.
ACT 13:1 Ir Antiochijoje, [ten] esančioje bažnyčioje, buvo tam tikri pranašai ir mokytojai, antai Barnabas, ir Simeonas, vadinamas Nigeriu, ir kirėnietis Lucijus; antai Manaenas, kuris užaugo kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius.
ACT 13:2 O jiems tarnaujant Viešpačiui ir pasninkaujant, Šventoji Dvasia tarė: „Išskirkite man abudu – Barnabą ir Saulių – darbui, kuriam aš juos pašaukiau.“
ACT 13:3 Tada jie, papasninkavę ir pasimeldę ir uždėję ant jų rankas, [juos] išsiuntė.
ACT 13:25 Ir kai Jonas baiginėjo savo [gyvenimo] bėgtynes, jis tarė: ‚Ką manote mane esant? Aš nesu [jis]. Bet štai po manęs ateina tas, kurio kojų apavo nesu vertas atrišti.‘
ACT 13:30 Bet Dievas jį prikėlė iš numirusių.
ACT 13:32 Ir mes skelbiame jums gerą žinią, kad pažadą, kuris buvo duotas tėvams,
ACT 13:33 Dievas tą patį [pažadą] įvykdė mums, jų vaikams, tuo, kad jis prikėlė Jėzų, kaip ir yra parašyta ir antroje psalmėje: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.
ACT 13:35 Todėl jis sako ir kitoje [psalmėje]: „Tu neleisi savo Šventajam patirti supuvimo“.
ACT 13:36 Nes Dovydas, Dievo nutarimu atitarnavęs savajai kartai, užmigo ir buvo priskaičiuotas prie savo [jau mirusių] tėvų, ir patyrė supuvimą,
ACT 13:37 bet tas, kurį Dievas prikėlė, nepatyrė supuvimo.
ACT 13:38 Taigi, žinokite, vyrai broliai, kad nuodėmių atleidimas yra skelbiamas jums per šitą [vyrą],
ACT 13:39 ir kiekvienas, kuris tiki, yra juo išteisinamas nuo visko, nuo ko jūs negalėjote būti išteisinti Mozės įstatymu.
ACT 13:45 Bet žydai pamatę minias pasidarė pilni pavydaus uolumo ir prieštaravo tiems dalykams, kuriuos kalbėjo Paulius, atsikalbinėdami ir piktžodžiaudami.
ACT 13:46 Tada drąsiai kalbėdami Paulius ir Barnabas tarė: „Buvo būtina, kad Dievo žodis būtų pasakytas jums pirma; bet kadangi jūs atmetate jį ir nutariate, jog patys neverti amžino gyvenimo, štai mes sukame pas kitataučius.
ACT 13:47 Nes Viešpats yra šitaip mums paliepęs: „Paskyriau tave kaip šviesą kitataučiams, kad būtum [naudingas jų] išgelbėjimui iki pat žemės pakraščių.“
ACT 13:48 Tai girdėdami, kitataučiai džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį, ir įtikėjo visi, kurie buvo priskirti amžinam gyvenimui.
ACT 14:3 Taigi jie ten išbuvo ilgą laiką [ir] drąsiai kalbėjo, remdamiesi Viešpačiu, kuris liudijo savo malonės žodį ir davė antgamtinių ženklų bei pranašiškų ženklų, kad [jie] būtų padaryti jų rankomis.
ACT 14:21 Ir paskelbę Evangeliją tam miestui ir padarę daugelį mokytinių, jie sugrįžo į Listrą ir Ikonijų ir Antiochiją,
ACT 14:22 stiprindami mokytinių sielas, ragindami juos pasilikti ištikimi tikėjimui, ir kad mes per daugelį prispaudimų turime įeiti į Dievo karalystę.
ACT 14:23 Ir jiems paskyrę vyresniuosius kiekvienoje bažnyčioje [ir] pasimeldę su pasninku, jie patikėjo juos Viešpačiui, kuriuo šie tikėjo.
ACT 14:27 O atvykę ir surinkę bažnyčią, jie pranešė viską, ką Dievas su jais nuveikė ir kaip atvėrė tikėjimo duris kitataučiams.
ACT 15:1 Ir kai kurie, atėję žemyn iš Judėjos, ėmė mokyti tuos brolius: „Jeigu nesiduodate apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalite būti išgelbėti.“
ACT 15:11 Priešingai, mes tikime, [kad] būsime išgelbėti tokiu pat būdu kaip ir jie – per Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę.
ACT 15:18 Nuo amžinybės Dievui žinomi visi jo darbai.
ACT 15:23 ir per juos jie parašė šiuos dalykus: „Apaštalai ir vyresnieji ir broliai kitataučių kilmės broliams Antiochijoje, Sirijoje ir Kilikijoje: Sveiki!
ACT 15:36 Ir po kiek dienų Paulius tarė Barnabui: „Grįžkime ir pagalbon aplankykime savo brolius kiekviename mieste, kur skelbėme Viešpaties žodį, [ir pažiūrėkime], kaip jiems sekasi.“
ACT 15:37 O Barnabas nusprendė pasiimti su jais Joną, vadinamą Morkumi,
ACT 15:38 bet Paulius buvo tvirtai nusistatęs, kad [labiau] tiktų nepasiimti kartu tokio, kuris iš Pamfilijos nuo jų pasitraukė ir nesidarbavo su jais.
ACT 15:39 Taigi kilo [tarp jų] toks aštrus nesutarimas, kad jie vienas nuo kito atsiskyrė. Ir Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą,
ACT 15:40 o Paulius, pasirinkęs Silą, iškeliavo, brolių pavestas Dievo malonei.
ACT 15:41 Ir jis perėjo per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas bažnyčias.
ACT 16:1 Ir jis atvyko į Derbę ir Listrą, o štai tam tikras mokytinis buvo tenai, vardu Timotiejus, – (tam tikros tikinčios žydės sūnus, bet tėvas [buvo] graikas), –
ACT 16:2 apie kurį gerai atsiliepė broliai Listroje ir Ikonijuje.
ACT 16:3 Paulius norėjo, kad jis išvyktų su juo. Tad paėmęs jis apipjaustė jį dėl tose vietose esančių žydų, nes jie visi žinojo jo tėvą esant graiką.
ACT 16:4 Ir keliaudami per miestus, jie perdavė jiems laikytis įsakų, [kuriuos] leido apaštalai ir vyresnieji Jeruzalėje.
ACT 16:5 Todėl gi bažnyčios buvo stiprinamos tikėjimo atžvilgiu ir kasdien augo skaičiumi.
ACT 16:6 Ir perėję Frigiją, taip pat Galatijos kraštą, [ir] Šventajai Dvasiai uždraudus jiems kalbėti žodį Azijoje,
ACT 16:7 po to atėję į Myziją, jie mėgino eiti į Bitiniją, bet Dvasia jiems neleido.
ACT 16:8 Ir praėję pro Myziją, jie nusileido į Troadą.
ACT 16:9 Ir naktį Pauliui pasirodė regėjimas: tam tikras vyras iš Makedonijos stovėjo ir jį maldavo, sakydamas: „Pereik į Makedoniją ir padėk mums!“
ACT 16:10 Ir po to, kai jis pamatė regėjimą, tuojau siekėme vykti į Makedoniją, susidarydami išvadą, kad Viešpats pašaukė mus skelbti jiems evangeliją.
ACT 16:11 Todėl išplaukę iš Troados, leidomės tiesiu kursu į Samotrakę, o rytojaus [dieną] į Neapolį,
ACT 16:12 o iš ten į Filipus, kuris yra pagrindinis tos Makedonijos srities miestas, [taip pat] kolonija. O šiame mieste išbuvome kelias dienas.
ACT 16:30 ir išvedęs juos laukan, jis paklausė: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“
ACT 16:31 Ir jie tarė: „Tikėk Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir būsi išgelbėtas – tu ir tavo šeimyna!“
ACT 16:32 Ir jie kalbėjo Viešpaties žodį jam ir visiems, esantiems jo namuose.
ACT 16:33 Ir tą pačią nakties valandą juos pasiėmęs, jis nuplovė [jų] kirčių [žaizdas] ir tuojau buvo pakrikštytas – jis pats ir visi jo saviškiai.
ACT 16:34 Ir nusivedęs juos į savo namus, jis padengė [jiems] stalą ir džiūgavo, pasitikėjęs Dievu kartu su visais savo namiškiais.
ACT 17:1 O perėję Amfipolį ir Apoloniją jie atėjo į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga,
ACT 17:2 ir kaip buvo pratęs, Paulius įėjo pas juos ir tris šabass diskutavo su jais dėstydamas iš šventraščių,
ACT 17:3 atverdamas [šventraščius] ir teikdamas įrodymų, kad Kristui reikėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių, ir kad: „Šis Jėzus, kurį aš jums skelbiu, yra Kristus.“
ACT 17:4 Ir kai kurie iš jų įtikėjo ir buvo priskirti prie Pauliaus ir Silo, taip pat daugybė pamaldų graikų ir nemaža aukštuomenės moterų.
ACT 17:5 Bet žydai, kurie atsisakė tikėti, apimti pavydo, pasiėmė tam tikrų nelabų vyrų iš turgavietės ir subūrę minią sukėlė mieste sąmyšį. Užpuolę Jasono namus, jie ieškojo jų, kad išvesti prieš liaudį.
ACT 17:6 Bet jų neradę nusitempė Jasoną ir kai kuriuos brolius pas miesto vadovus, šaukdami: „Tie, kurie verčia pasaulį aukštyn kojomis, ir čia yra atėję!
ACT 17:7 Juos yra priglaudęs Jasonas! Šitie visi gi veikia prieš ciesoriaus įsakus, sakydami, [kad] yra kitas karalius – [toks] Jėzus!“
ACT 17:8 Ir jie sutrikdė minią ir miesto vadovus, kurie tuos dalykus išgirdo.
ACT 17:9 Taigi paėmę užstatą iš Jasono ir kitų, jie juos paleido.
ACT 17:11 Šitie buvo kilnesni negu tie Tesalonikoje tuo, kad jie priėmė žodį visišku noringumu ir kasdien tyrinėjo Šventraščius, ar taip esą iš tikrųjų.
ACT 17:16 Pauliui Atėnuose jų belaukiant, jo dvasia nervinosi jame, matydamas miestą, [kuris] yra visiškai stabgarbiškas.
ACT 17:22 Tada Paulius atsistojo Marso kalvos viduryje ir tarė: „Atėnų vyrai, aš matau, kad visais atžvilgiais jūs esate nepaprastai religingi.
ACT 17:25 ir jis nėra aptarnaujamas žmonių rankomis, tarsi jam ko nors reikėtų, [nes] jis pats visiems duoda gyvybę ir alsavimą ir visa kita;
ACT 17:26 ir jis iš vieno kraujo padarė visas žmonių tautas tam, kad gyventų visame žemės paviršiuje, nustatęs iš anksto paskirtus laikus ir jų gyvenamos vietos ribas,
ACT 17:27 kad jie ieškotų Dievo – gal tikrai apčiuopomis ieškotų ir surastų jį, – nors jis yra visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų,
ACT 17:28 nes ‚mes jame gyvename, judame ir būvame‘, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‚Mes gi esame jo palikuonys.‘
ACT 17:29 Tad kadangi mes esame Dievo palikuonys, neturime manyti, kad Dievybė yra panaši į auksą ar sidabrą, ar akmenį, į žmogaus meno ir vaizduotės raižybos kūrinį.
ACT 17:30 Todėl gi Dievas, pakentęs nežinojimo laikus, dabar liepia visiems žmonėms visur atgailauti,
ACT 17:31 nes jis nustatė dieną, kurią yra pasirengęs teisingai teisti pasaulį per Vyrą, kurį yra paskyręs, visiems davęs užtikrinimą prikeldamas jį iš numirusiųjų.“
ACT 17:32 Ir išgirdę apie mirusiųjų prisikėlimą, vieni ėmė šaipytis, o kiti sakė: „Apie tai tavęs pasiklausysime kitą kartą.“
ACT 17:33 Ir taip Paulius išėjo iš jų tarpo.
ACT 18:8 Ir vyriausiasis sinagogos vadovas Krispas įtikėjo Viešpačiu su visa savo šeimyna. Taip pat daugelis iš korintiečių klausydamiesi įtikėjo ir buvo pakrikštyti.
ACT 18:10 nes aš esu su tavimi, ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes aš turiu daug žmonių šiame mieste.
ACT 19:4 Tada tarė Paulius: „Jonas iš tikrųjų krikštijo krikštu, kurį sąlygoja atgaila, sakydamas tautai, kad jie turi tikėti tuo, kuris turi po jo ateiti, tai yra, Kristumi Jėzumi.“
ACT 19:18 Ir daugelis įtikėjusiųjų ateidavo išpažindami ir apsakydami dalykus, kuriais užsiimdavo.
ACT 19:19 Taip pat daugelis tų, kurie užsiiminėdavo magija, sunešę savo knygas, sudegino jas visų akivaizdoje; ir jie apskaičiavo jų vertę ir rado [ją esant] penkiasdešimt tūkstančių sidabrinių.
ACT 19:20 Šitaip Dievo žodis vis klestėjo ir ėmė viršų.
ACT 20:7 Ir pirmąją savaitės [dieną], mokytiniams susirinkus laužti duonos, Paulius jiems dėstė, ketindamas išvykti rytojaus dieną, ir užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.
ACT 20:17 Ir iš Mileto jis pasiuntė [žinią] į Efezą ir pasikvietė bažnyčios vyresniuosius.
ACT 20:20 kaip nevengiau pranešti jums nieko iš to, kas naudinga, ir jus mokyti viešai ir po namus,
ACT 20:21 uoliai liudydamas tiek žydams, tiek ir graikams atgailą Dievo atžvilgiu ir tikėjimą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atžvilgiu.
ACT 20:24 Bet aš nelaikau rūpimu dalyku nė vieno iš šitų dalykų, ir savo gyvybės nelaikau brangiu savo labui, kad su džiaugsmu pabaigčiau savo [gyvenimo] bėgtynes, tai yra tarnystę, kurią gavau iš Viešpaties Jėzaus: uoliai liudyti Dievo malonės Evangeliją.
ACT 20:25 O štai dabar aš žinau, kad daugiau nematysite mano veido jūs visi, tarp kurių esu perėjęs skelbdamas Dievo karalystę.
ACT 20:27 nes nevengiau jums paskelbti Dievo nutarimo visumos.
ACT 20:28 Todėl saugokite save ir visą kaimenę, kuriai Šventoji Dvasia paskyrė jus prižiūrinčiaisiais, kad ganytumėte Dievo bažnyčią, kurią jis įsigijo savuoju krauju.
ACT 20:29 Nes aš žinau tai, kad, man išvykus, pas jus įeis grobuoniški vilkai, nesigailintys kaimenės,
ACT 20:30 ir iš jūsų pačių kelsis vyrai, kalbantys iškreiptus dalykus, kad patrauktų mokytinius paskui save.
ACT 20:31 Todėl budėkite, atsimindami, kad per trejus metus naktį ir dieną nepalioviau su paraginimu įspėjinėjęs kiekvieną su ašaromis.
ACT 20:32 O dabar, broliai, patikiu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris yra pajėgus jus statydinti ir duoti jums paveldą tarp visų pašventintųjų.
ACT 20:35 Aš visa jums parodžiau, kad šitaip triūsdami privalote padėti silpniesiems ir atminti Viešpaties Jėzaus žodžius, nes jis sakė: „Labiau palaiminta duoti, negu imti.“
ACT 22:16 O dabar, ko delsi? Kelkis, būk pakrikštytas, ir nusiplauk savo nuodėmes, šaukdamasis Viešpaties vardo.“
ACT 23:25 Ir jis parašė tokio tūrinio laišką:
ACT 23:26 „Klaudijus Lisijus Tamstos Prakilnybe valdytojau Feliksai: Sveiki!
ACT 23:35 tarė: „Aš tave išklausysiu, kai atvyks ir tavo kaltintojai.“ Ir liepė jį sergėti Erodo rūmuose.
ACT 24:3 tai mes, Tamstos Prakilnybe Feliksai, ir visaip ir visur [tai] pripažįstame su visišku dėkingumu.
ACT 24:5 Nes šitą žmogų radome [esant] marą ir maišto kurstytoją tarp visų žydų po pasaulį ir nazariečių sektos vadeiva,
ACT 24:15 turėdamas į Dievą sudėtą užtikrintą viltį, kurią ir jie patys pripažįsta, kad bus mirusiųjų prisikėlimas, tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų.
ACT 24:16 Ir dėl šito stropiai lavinu save, kad visada turėčiau sąžinę be papiktinimo prieš Dievą ir žmones.
ACT 26:8 Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?
ACT 26:18 atverti jiems akis ir atgręžti [juos] nuo tamsybės į šviesą ir [nuo] Šėtono valdžios į Dievą, kad jie gautų nuodėmių atleidimą ir paveldą tarp pašventintųjų per tikėjimą manimi.
ACT 26:19 Todėl, o karaliau Agripa, nebuvau neklusnus dangiškajam regėjimui,
ACT 26:20 bet pirmiausiai tiems Damaske, taip pat Jeruzalėje bei po visą Judėjos kraštą, taip pat nežydams pranešdavau, kad jie turi atgailauti ir atsiversti į Dievą darydami atgailą atitinkančius darbus.
ACT 26:22 Taigi gavęs pagalbos iš Dievo, aš iki šios dienos tebestoviu liudydamas ir mažam, ir dideliam, nesakydamas nieko kito, kaip tik tai, ką pranašai ir Mozė kalbėjo įvyksiant,
ACT 26:24 Ir jam besakant šiuos dalykus ginant save, Festas tarė garsiu balsu: „Pauliau, tu iš proto kraustaisi! Didelis raštas veda tave iš proto!“
ACT 26:25 Bet jis sako: „Aš nesikraustau iš proto, prakilnusis Festai, bet kalbu tiesos ir sveiko proto žodžius.
ACT 26:26 Nes [yra] informuotas apie tuos dalykus karalius, kuriam aš drąsiai ir kalbu. Mat esu įsitikinęs, kad niekas iš tų dalykų nėra jo nepastebėtas, juoba [kad] tai dėjosi ne [kur nors] užkampyje.
ACT 26:27 Karaliau Agripa, ar tu tiki pranašais? Žinau, kad tu tiki.“
ACT 26:28 Tada Agripa tarė Pauliui: „Tu mane beveik įtikini tapti kristianu.
ACT 27:25 Todėl, vyrai, būkite optimistiškai nusiteikę, nes tikiu Dievu, kad bus taip, kaip man pasakyta.
ACT 28:15 Ir iš ten broliai, išgirdę apie mus, išėjo mūsų pasitikti iki Apijaus forumo ir Trijų Tavernų. Juos išvydęs Paulius padėkojo Dievui ir įgavo drąsos.
ACT 28:28 Todėl tebūna jums žinoma, kad šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas kitataučiams, ir jie jo klausysis!“
ROM 1:1 Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalas, išskirtas Dievo evangelijai,
ROM 1:2 kurią jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,
ROM 1:3 apie jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris kūno atžvilgiu pasidarė iš Dovydo sėklos
ROM 1:4 ir pagal šventumo Dvasią buvo paskelbtas galingu Dievo Sūnumi per prisikėlimą iš numirusių,
ROM 1:5 per kurį mes gavome malonę ir apaštalystę, kad jo vardo labui būtų paklusnumas tikėjimui tarp visų kitataučių,
ROM 1:6 tarp kurių esate ir jūs – Jėzaus Kristaus pašauktieji;
ROM 1:7 visiems Romoje esantiems Dievo mylimiesiems, pašauktiems šventiesiems. Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
ROM 1:8 Pirmiausia aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, kad jūsų tikėjimas [yra] apskelbiamas visame pasaulyje.
ROM 1:9 Nes Dievas, kuriam aš tarnauju savo dvasia jo Sūnaus Evangelijoje, yra mano liudytojas, kaip be paliovos miniu jus savo maldose, visuomet
ROM 1:10 prašydamas, kad kokiu nors būdu dabar – pagaliau – Dievo valioje sėkmingai nukeliaučiau pas jus.
ROM 1:11 Nes aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau jums duoti kokią dvasinę dovaną jūsų sutvirtinimui,
ROM 1:12 tai yra, kad būčiau pas jus paskatinamas bei guodžiamas kartu su jumis per bendrą tikėjimą – ir jūsų ir mano.
ROM 1:13 Bet nenoriu, broliai, kad nežinotumėte, jog daug kartų nusistačiau atvykti pas jus, – bet iki šiol buvau sukliudytas, – kad turėčiau kiek vaisių ir tarp jūsų, kaip ir tarp kitų kitataučių.
ROM 1:14 Aš esu skolininkas tiek graikams, tiek barbarams, tiek išmintingiems, tiek neišmanantiems.
ROM 1:15 Taigi mano būsena tokia – esu noringas skelbti Evangeliją ir jums, esantiems Romoje,
ROM 1:16 nes aš nesigėdiju Kristaus Evangelijos, kadangi ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris pasitiki, pirma žydui, taip pat ir graikui;
ROM 1:17 nes joje Dievo teisumas apreiškiamas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip yra parašyta: O teisusis tikėjimu gyvens.
ROM 1:18 Nes iš Dangaus apreiškiama Dievo rūstybė ant kiekvienos bedievystės ir [kiekvieno] neteisumo žmonių, kurie tiesą užgniaužia neteisumu,
ROM 1:19 todėl, kad tai, kas akivaizdžiai žinoma apie Dievą, jiems yra aišku, kadangi Dievas jiems aiškiai parodė.
ROM 1:20 Nes jo nematomos [ypatybės] – tiek jo amžinoji jėga, tiek ir dievystė – yra aiškiai matomos nuo pasaulio sukūrimo, suvokiamos per kūrinius; dėl to jie yra nepateisinami,
ROM 1:21 todėl kad, pažinę Dievą, nei šlovino jo kaip Dievo, nei dėkojo, bet savo sumanymų atžvilgiu jie pasidarė beprasmiais, ir jų neišmani širdis sutemo.
ROM 1:22 Teigdamiesi esą išmintingi, jie sukvailėjo
ROM 1:23 ir negendančio Dievo šlovę išmainė į tai, kas panašu į gendančio žmogaus, ir paukščių, ir keturkojų, ir roplių atvaizdą.
ROM 1:24 Todėl ir Dievas taip juos perdavė netyrumui per jų pačių širdžių geidulius, kad tarpusavyje jie gėdingai elgėsi su savo kūnais.
ROM 1:25 Jie Dievo tiesą išmainė į melą ir garbino bei tarnavo verčiau tam, kas sukurta, negu Kūrėjui, kuris yra palaimintas amžinai. Amen.
ROM 1:26 Dėl šios priežasties Dievas juos perdavė į gėdingas aistras, nes ir jų moteriškės išmainė fiziškai prigimtinį santykiavimą į fizinei prigimčiai priešingą;
ROM 1:27 tokiu pat būdu ir vyriškiai, palikę fiziškai prigimtinį santykiavimą su moteriške, savo pageidime užsidegė vienas kitam, vyriškiai su vyriškiais darydami tai, kas gėdos verta, ir gaudami savyje būtiną atpildą už savo nuklydimą.
ROM 1:28 Ir lygiai kaip jie nelaikė priimtina aiškiame pažinime išlaikyti Dievo, Dievas juos perdavė į atmestinai vertintą protavimo [būseną] daryti neprideramų dalykų.
ROM 1:29 Jie – pripildyti visokio neteisumo, paleistuvystės, piktybės, gobšumo, blogumo; [jie] – pilni pavydo, žmogžudystės, nesantaikos, suktybės, piktos valios; [jie] – šnibždeikos,
ROM 1:30 šmeižikai, nekenčiantys Dievo, įžūlūs, išdidūs, pagyrūnai, blogo išradėjai, neklusnūs tėvams,
ROM 1:31 neišmanūs, nesilaikantys susitarimų, nebranginantys artimųjų, nesutaikomi, negailestingi.
ROM 1:32 Jie, puikiai žinodami Dievo teisingą sprendimą, kad tie, kurie daro tokius dalykus, yra mirties verti, ne tik juos daro, bet ir visiškai pritaria [taip] darantiems.
ROM 2:1 Todėl esi nepateisinamas, kas bebūtum, o žmogau, kuris teisi, nes dėl ko teisi kitą, dėl to paties nuteisi save, kadangi tu, kuris teisi, darai tuos pačius [dalykus].
ROM 2:2 Bet mes žinome, kad Dievo teismas prieš tuos, kurie daro tokius dalykus, remiasi tiesa.
ROM 2:3 Ir ar taip manai, o žmogau, kuris teisi tokius dalykus darančius ir [pats] juos darai, kad tu išvengsi Dievo teismo?!
ROM 2:4 Arba, ar tu niekini jo gerumo bei pakantumo bei didžios kantrybės turtus, nenutuokdamas, kad Dievo gerumas veda tave į atgailą?
ROM 2:5 Bet savo užkietėjimu ir neatgailaujančia širdimi [pats] sau kaupi rūstybę rūstybės ir Dievo teisingo nuosprendžio apreiškimo dienai;
ROM 2:6 jisai atlygins kiekvienam pagal jo darbus:
ROM 2:7 viena vertus, amžinu gyvenimu tiems, kurie, ištvermingai darydami gera, ieško šlovės ir garbės ir negendamumo,
ROM 2:8 bet kita vertus, įtūžiu ir rūstybe tiems, kurie [yra] priešiški garbėtroškos ir atsisako būti tiesos įtikinti bei jai paklusti, bet yra neteisumo įtikinami ir jam paklusta;
ROM 2:9 prispaudimas ir sielvartas sielai kiekvieno žmogaus, kuris įvykdo bloga, pirma žydui, taip pat ir graikui;
ROM 2:10 bet šlovė, pagarba ir ramybė kiekvienam, darančiam gera – pirma žydui, taip pat ir graikui.
ROM 2:11 Priežastis [yra tokia]: Dievas nėra šališkas.
ROM 2:12 Nes visi, kurie nusidėjo be Įstatymo, be Įstatymo ir pražus; ir visi, kurie nusidėjo Įstatymo ribose, bus Įstatymu teisiami –
ROM 2:13 (nes ne Įstatymo atidūs klausytojai teisūs Dievo akivaizdoje, bet Įstatymo atlikėjai bus išteisinti,
ROM 2:14 nes kada tik kitataučiai, kurie neturi Įstatymo, iš prigimties daro Įstatymo [numatytų] dalykų, šitie, neturėdami Įstatymo, yra patys sau įstatymas:
ROM 2:15 tokie parodo savo širdyse įrašytą įstatymo darbą, jų sąžinei kartu [tiems dalykams] paliudijant, ir [jų] mintims tuo tarpu [juos] kaltinant arba net ginant) –
ROM 2:16 tą dieną, kai Dievas, anot mano evangelijos, teis žmonių paslaptis per Jėzų Kristų.
ROM 2:17 Žiūrėk! Tu vadiniesi žydas, ir pasikliauji įstatymu, ir giriesi Dievu,
ROM 2:18 ir žinai jo valią, ir iš įstatymo pamokytas, laikai išmėgintais bei priimtinais tuos dalykus, kurie yra geriausi,
ROM 2:19 be to, esi įsitikinęs esąs aklųjų vedlys, šviesa tų, kurie yra tamsoje,
ROM 2:20 kvailųjų auklėtojas, vaikelių mokytojas, įstatyme turįs pažinimo ir tiesos įkūnijimą.
ROM 2:21 Taigi, tu, kuris mokai kitą, ar savęs nepamokai? Tu, kuris skelbi, [kad] nevalia vogti, ar tu vagi?
ROM 2:22 Tu, kuris sakai, [kad] nevalia svetimauti, ar tu svetimauji? Tu, kuris bjauriesi stabais, ar apiplėši šventoves?
ROM 2:23 Tu, kuris giriesi įstatymu, įstatymo laužymu ar darai Dievui negarbę?
ROM 2:24 Nes, kaipgi yra parašyta, DĖL JŪSŲ ŠMEIŽIAMAS DIEVO VARDAS TARP KITATAUČIŲ.
ROM 2:25 Nes apipjaustymas iš tiesų naudingas, jei vykdai įstatymą, bet jei esi įstatymo laužytojas, tavo apipjaustymas yra tapęs neapipjaustymu.
ROM 2:26 Todėl, jei neapipjaustytasis laikytųsi įstatymoteisumo, argi jo neapipjaustymas nebus įskaitytas kaip apipjaustymas?
ROM 2:27 Ir, argi iš prigimties neapipjaustytasis, kuris vykdo įstatymą, neteis tavęs, kuris turėdamas [įstatymo] raidę ir apipjaustymą, [esi] įstatymo laužytojas?
ROM 2:28 Nes tas nėra žydas, kuris yra [toks] išoriškai, ir tas nėra apipjaustymas, kuris išoriškas, kūne [atliktas];
ROM 2:29 bet tas [yra] žydas, kuris [toks] viduje, ir tas [yra] apipjaustymas, kuris [yra] Dvasia – ne raide – [atliktas] širdies [apipjaustymas]; tokiam pagyrimas [ateina] ne iš žmonių, bet iš Dievo.
ROM 3:1 Koks tada žydo pranašumas arba kokia apipjaustymo nauda?
ROM 3:2 Didžiulė – kiekvienu atžvilgiu! Svarbiausia gi tikrai, kad jiems buvo patikėti Dievo pranašiški pranešimai.
ROM 3:3 O tai kas, jeigu kai kurie netikėjo? Ar jų netikėjimas Dievo ištikimybę pavers niekais?
ROM 3:4 Anaiptol! Ne! Verčiau, Dievas tesirodo tiesakalbis, bet kiekvienas žmogus – melagis, kaip yra parašyta: Kas būtum išteisintas savo pasakymais ir laimėtum, kai teisiamsi su tavimi.
ROM 3:5 Bet jei mūsų neteisumas Dievo teisumą daro ryškų, ką mes sakysime?! Ar Dievas neteisus, kuris išlieja rūstybę?! (Kalbu kaip žmonėms būdinga.)
ROM 3:6 Anaiptol! Ne! Kaip tada Dievas teis pasaulį?!
ROM 3:7 [Toks būtų] pagrindas: jei per mano melagystę Dievo tiesa plėtojosi jo šlovei, tai kam aš dar teisiamas kaip nusidėjėlis?
ROM 3:8 Ir kodėl ne [šitaip] – (kaip esame šmeižiami, ir kaip kai kurie tvirtina mus sakant): „Darykime bloga, kad išeitų gera?“ Tokių nuteisimas yra teisingas.
ROM 3:9 Ką gi? Ar mes geresni? Visai ne! Nes mes prieš tai įrodėme, [kad] tiek žydai, tiek graikai – visi yra nuodėmės valdžioje,
ROM 3:10 kaip yra parašyta: NĖRA TEISAUS, NĖRA NĖ VIENO.
ROM 3:11 NĖRA IŠMANANČIO, NĖRA KAS DIEVO IEŠKO.
ROM 3:12 JIE VISI NUSISUKO [NUO KELIO], KARTU PASIDARĖ NENAUDINGI; NĖRA KAS DARO GERA, NĖRA NĖ VIENO.
ROM 3:13 JŲ GERKLĖ ATVERSTAS KAPAS, SAVO LIEŽUVIAIS JIE APGAUDINĖJA, GYVAČIŲ NUODAI PO JŲ LŪPOMIS.
ROM 3:14 JŲ BURNA PILNA KEIKSMO IR KARTUMO.
ROM 3:15 JŲ KOJOS EIKLIOS KRAUJUI IŠLIETI,
ROM 3:16 JŲ KELIUOSE SUNAIKINIMAS IR NELAIMĖ,
ROM 3:17 IR TAIKOS KELIO JIE NEPAŽINO;
ROM 3:18 PRIEŠ JŲ AKIS NĖRA DIEVO BAIMĖS.
ROM 3:19 Mes gi žinome, kad ką tik sako įstatymas, jis sako tiems, kurie to įstatymo ribose, kad būtų užčiaupta kiekviena burna, ir visas pasaulis būtų kaltas prieš Dievą.
ROM 3:20 Todėl įstatymo darbais jo akyse nebus išteisintas joks kūnas, nes per įstatymą nuodėmė aiškiai suvokiama.
ROM 3:21 Bet dabar yra apreikštas Dievo teisumas – (atskiras nuo įstatymo), – apie kurį liudija Įstatymas ir Pranašai, –
ROM 3:22 tai – Dievo teisumas, [kuris] per tikėjimą Jėzumi Kristumi [yra] visų labui ir [yra] ant visų, kurie tiki, – (nes nėra jokio skirtumo,
ROM 3:23 kadangi visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės) –
ROM 3:24 [kurie] išteisinami dovanai jo malone per išpirkimą, kuris [yra] Kristuje Jėzuje,
ROM 3:25 kurį Dievas viešai išstatė [esant] rūstybę numaldavusi auka, [veikianti] per tikėjimą jo krauju, kad parodytų savo teisumą anksčiau padarytų nusidėjimų nenubaudimo atžvilgiu, veikiant Dievo pakantumui,
ROM 3:26 jog dabartiniu metu parodytų savo teisumą – kad jis būtų teisus ir išteisinantis tą, kuris pasitiki Jėzumi.
ROM 3:27 Kur gi tada pasigyrimas? Jis pašalintas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, verčiau tikėjimo įstatymu.
ROM 3:28 Todėl mes darome išvadą, kad, įstatymo darbams esant nesusijusiems, žmogus išteisinamas tikėjimu.
ROM 3:29 Ar [jis] vien tik žydų Dievas? Bet argi [jis] nėra ir kitataučių? Taip, ir kitataučių,
ROM 3:30 kadangi [tėra] vienas Dievas, kuris išteisins apipjaustytąjį tikėjimu ir neapipjaustytąjį per tikėjimą.
ROM 3:31 Ar tuomet mes įstatymą paverčiame niekais per tikėjimą? Anaiptol! Ne! Priešingai, mes patvirtiname įstatymą.
ROM 4:1 Taigi, ką sakysime, kad mūsų tėvas Abraomas įgijo pagal kūną?!
ROM 4:2 Nes jeigu Abraomas buvo išteisintas darbais, jis turi kuo pasigirti – tik ne prieš Dievą.
ROM 4:3 Nes ką gi sako šventraštis? Abraomas pasitikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta kaip teisumas.
ROM 4:4 O tam, kuris dirba, atlygis įskaitomas remiantis ne malone, bet remiantis įsiskolinimu.
ROM 4:5 Tačiau tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas kaip teisumas.
ROM 4:6 Lygiai kaip ir Dovydas pareiškia palaiminimą žmogaus, kuriam Dievas įskaito teisumą, [žmogaus] darbams esant nesusijusiems:
ROM 4:7 Palaiminti [tie], kurių įstatymo pažeidimai atleisti ir kurių nuodėmės uždengtos.
ROM 4:8 Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats niekaip neįskaitys nuodėmės.
ROM 4:9 Ar tad šitas palaiminimas [pareiškiamas tik] apipjaustytojo atžvilgiu, ar taip pat neapipjaustytojo atžvilgiu? Nes mes sakome, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas kaip teisumas.
ROM 4:10 Tad kokiomis aplinkybėmis jis buvo įskaitytas? Ar jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? [Jam] nesant apipjaustytam, bet esant neapipjaustytam.
ROM 4:11 Ir jis gavo apipjaustymo ženklą, tikėjimo teisumo antspaudą, kurį [tikėjimą jis turėjo] būdamas neapipjaustytas, kad jis būtų tėvas visų, kurie, nors neapipjaustyti, tiki, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,
ROM 4:12 ir apipjaustytųjų tėvas – tiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikščioja padoriai pėdomis mūsų tėvo Abraomo tikėjimo, kurį jis turėjo, būdamas [dar] neapipjaustytas.
ROM 4:13 Štai kodėl: ne per įstatymą [atiteko] Abraomui arba jo sėklai pažadas, kad jis bus pasaulio paveldėtojas, bet per tikėjimo teisumą.
ROM 4:14 Nes jei paveldėtojai tie, kurie [yra] iš įstatymo, tai tikėjimas yra padarytas tuščiu, ir pažadas paverstas niekais,
ROM 4:15 kadangi įstatymas sukelia rūstybę, nes kur nėra įstatymo, ten nėra nusižengimo.
ROM 4:16 Dėl tos priežasties [paveldėjimas yra] iš tikėjimo, idant atitiktų malonę, kad pažadas būtų garantuotas ištisai sėklai, ne tik tai, kuri iš įstatymo, bet ir tai, kuri iš tikėjimo Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas
ROM 4:17 (kaip yra parašyta: Aš padariau tave daugelio tautų tėvu); [jis yra mūsų visų tėvas] akivaizdoje Dievo, kuriuo pasitikėjo, kuris suteikia gyvybę mirusiesiems ir vadina tuos dalykus, kurių nėra, tarsi jie [jau] būtų.
ROM 4:18 Priešingai vilčiai jis tikėjo su viltimi tam, kad taptų daugelio tautų tėvu, anot to, kas buvo pasakyta: Tokia bus tavo sėkla.
ROM 4:19 Ir tikėjimo atžvilgiu nebūdamas silpnas, jis nekreipė rimto dėmesio į savo jau apmirusį kūną – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčių numirimą,
ROM 4:20 taip pat jis neabejojo Dievo pažadu per netikėjimą, bet per tikėjimą buvo stiprinamas, duodamas Dievui šlovę
ROM 4:21 ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog ką jis yra pažadėjęs, jis pajėgia ir įvykdyti.
ROM 4:22 Dėl to tai jam ir buvo įskaityta kaip teisumas.
ROM 4:23 Tačiau buvo parašyta ne vien jo naudai, kad buvo jam įskaityta,
ROM 4:24 bet ir mūsų naudai, kuriems numatyta įskaityti – pasitikintiems tuo, kuris prikėlė iš numirusiųjų Jėzų, mūsų Viešpatį,
ROM 4:25 kuris buvo atiduotas dėl mūsų nusižengimų ir buvo prikeltas dėl mūsų išteisinimo.
ROM 5:1 Taigi, būdami išteisinti tikėjimu, turime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
ROM 5:2 per kurį tikėjimu turime ir įėjimą į šią malonę, kurioje stovime, ir giriamės Dievo šlovės užtikrinta viltimi.
ROM 5:3 Ir ne vien tuo, bet mes taip pat giriamės prispaudimais, žinodami, kad prispaudimas sukelia ištvermę,
ROM 5:4 ištvermė – išbandymus išlaikiusį būdą, išbandymus išlaikęs būdas – užtikrintą viltį.
ROM 5:5 O užtikrinta viltis nesugėdina, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per mums duotą Šventąją Dvasią.
ROM 5:6 Nes, mums dar tebesant bejėgiams, Kristus kaip tik laiku mirė už bedievius.
ROM 5:7 Nes vargu ar kas mirtų už teisų [žmogų]; nors už gerą [žmogų] galbūt kas ir išdrįstų numirti.
ROM 5:8 Bet Dievas rodo savo meilę mums tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.
ROM 5:9 Taigi daug labiau, mes – dabar išteisinti jo krauju, – būsime per jį išgelbėti nuo rūstybės.
ROM 5:10 Nes jeigu, būdami priešai, buvome sutaikinti su Dievu jo Sūnaus mirtimi, tai daug labiau, būdami sutaikinti, būsime išgelbėti jo gyvenimu.
ROM 5:11 Ir ne vien [tai], bet mes taip pat giriamės Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį mes dabar gavome sutaikinimą.
ROM 5:12 Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, ir per nuodėmę mirtis, ir tokiu būdu mirtis perėjo į visus žmones, kadangi visi nusidėjo –
ROM 5:13 nes iki įstatymo nuodėmė buvo pasaulyje, bet nuodėmė nepriskaitoma, kai nėra įstatymo.
ROM 5:14 Vis dėlto mirtis viešpatavo nuo Adomo iki Mozės net tiems, kurie nenusidėjo nusižengimu, panašiu į Adomo, kuris yra pirmavaizdis to, kuris turėjo ateiti.
ROM 5:15 Bet ir maloninga dovana šitaip nepanaši į nusižengimą: nes jei vieno nusižengimu daugelis mirė, tai daug labiau Dievo malonė, tai yra dovana malonėje, [suteikta] vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, apstėjo daugeliui.
ROM 5:16 Ir ne taip, kaip [įvyko] per vieną nusidėjusį, yra su dovana, nes iš tikrųjų teismas iš vieno [nusižengimo atvedė] į nuteisimą, bet maloninga dovana iš daugelio nusižengimų – į išteisinimą.
ROM 5:17 Nes jei per vieno nusižengimą mirtis viešpatavo per vieną, tai daug labiau tie, kurie priima malonės ir teisumo dovanos apstumą, viešpataus gyvenime per vieną, Jėzų Kristų.
ROM 5:18 Išvada tokia: kaip per vieno nusižengimą visiems žmonėms atsirado nuteisimas, taip per vieno teisumą visiems žmonėms atsirado išteisinimas, kad gyventų.
ROM 5:19 Nes kaip per vieno žmogaus neklusnumą daugelis buvo paskirti nusidėjėliais, taip per vieno klusnumą daugelis bus paskirti teisiais.
ROM 5:20 O įstatymas įsiterpė, kad nusižengimas padidėtų. Bet kur nuodėmė padidėjo, malonė dar labiau didžiai apstėjo,
ROM 5:21 kad kaip nuodėmė viešpatavo sukeldama mirtį, taip malonė viešpatautų per teisumą į amžiną gyvenimą per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
ROM 6:1 Tad ką gi sakysime? Ar mums pasilikti nuodėmėje, kad apstėtų malonė?
ROM 6:2 Anaiptol! Ne! Kaipgi mes, kurie mirėme nuodėmei, toliau joje gyventume?
ROM 6:3 Arba ar nežinote, kad mes visi, kurie buvome pakrikštyti į Jėzų Kristų, buvome pakrikštyti į jo mirtį?
ROM 6:4 Taigi per krikštą buvome palaidoti su juo į mirtį, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusiųjų per Tėvo šlovę, tokiu pat būdu ir mes vaikščiotume gyvybės naujume.
ROM 6:5 Nes kadangi esame pasidarę sujungti kartu su jo mirties panašumu, tikrai būsime [sujungti] ir su [jo] prisikėlimo [panašumu],
ROM 6:6 žinodami tai, kad mūsų senasis žmogus buvo su [juo] nukryžiuotas, kad nuodėmės kūnas būtų padarytas neveiksmingas, kad nuo šiol mes nebevergautume nuodėmei.
ROM 6:7 Priežastis tokia: kas yra miręs, yra teisiškai išvaduotas iš nuodėmės.
ROM 6:8 Štai gi, jei mes esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su juo,
ROM 6:9 žinodami, kad Kristus, prikeltas iš numirusių, nebemiršta; mirtis jam nebeviešpatauja.
ROM 6:10 Nes kad jis numirė, jis numirė nuodėmei vieną kartą galutinai, bet kad jis gyvena, jis gyvena Dievui.
ROM 6:11 Ir jūs save laikykite tokiu pat būdu faktiškai mirusiais nuodėmei, bet gyvais Dievui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
ROM 6:12 Taigi neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kurio [viešpatavimo] padarinys [yra] paklusnumas jai per jo geidulius.
ROM 6:13 Ir neduokite nuodėmei savo narių kaip neteisumo įrankių, bet duokite save Dievui kaip gyvus iš numirusiųjų ir savo narius kaip teisumo įrankius Dievui.
ROM 6:14 Nes nuodėmė neturi jums viešpatauti, nes esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje.
ROM 6:15 Tai ką gi? Ar mums nusidėti, kadangi nebesame įstatymo valdžioje, bet malonės valdžioje? Anaiptol! Ne!
ROM 6:16 Ar nežinote, kad būdami pasidavę kam nors paklusniai tarnauti, būnate tarnai to, kuriam paklūstate: arba [tarnai] nuodėmės, kurios rezultatas – mirtis, arba [tarnai] paklusnumo, kurio rezultatas – teisumas?
ROM 6:17 Bet ačiū Dievui, kad [nors] buvote nuodėmės tarnai, tačiau iš širdies paklusote tai mokslo normai, kuriai buvote perduoti,
ROM 6:18 ir patyrę išlaisvinimą iš nuodėmės, jūs buvote padaryti teisumo tarnais.
ROM 6:19 (Vartoju žmonėms įprastą sąvoką dėl jūsų [kaip] fizinių būtybių silpnumo.) Nes kaip buvote atidavę savo narius tarnais nešvarumui ir įstatymo pažeidimui, kurio atidavimo rezultatas – įstatymo pažeidimas, taip dabar atiduokite savo narius tarnais teisumui, kurio atidavimo rezultatas – šventumas.
ROM 6:20 Nes kai jūs buvote nuodėmės tarnai, buvote laisvi nuo teisumo.
ROM 6:21 Kokį, tada, vaisių jūs turėjote iš tų dalykų, kurių dabar gėdijatės?! Nes tų dalykų galutinis rezultatas – mirtis.
ROM 6:22 Bet dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir padaryti tarnais Dievui, jūs turite savo vaisių, lemiantį šventumą ir galutinį rezultatą – amžiną gyvenimą.
ROM 6:23 Nes nuodėmės atlygis – mirtis, o Dievo dovana – amžinas gyvenimas per Kristų Jėzų, mūsų Viešpatį.
ROM 7:1 Arba ar jūs nežinote, broliai – nes kalbu žinantiems įstatymą, – kad įstatymas viešpatauja žmogui tol, kol jis gyvena?
ROM 7:2 Nes ištekėjusi moteris yra įstatymu susaistyta su vyru tol, kol jis gyvena; bet jei vyras numirtų, ji yra atleista nuo [savo] vyro įstatymo.
ROM 7:3 Išvada tokia: jeigu ji susituoktų su kitu vyru, kol dar gyvena [jos] vyras, ji bus vadinama svetimautoja; bet jeigu [jos] vyras mirtų, ji yra laisva nuo to įstatymo taip, kad ji nėra svetimautoja, nors ji ir susituokusi su kitu vyru.
ROM 7:4 Taigi, mano broliai, ir jūs buvote padaryti mirusiais įstatymui – per Kristaus kūną, – kad susituoktumėte su kitu, [su] tuo, kuris buvo prikeltas iš numirusių, kad neštume vaisių Dievui.
ROM 7:5 Nes kol buvome kūniškoje padėtyje, nuodėmių potraukiai, kurie [pažadinti] per įstatymą, veikė mūsų nariuose, kad neštų vaisių mirčiai.
ROM 7:6 Bet dabar esame atleisti nuo mirusiojo įstatymo, kuriame buvome laikomi, kad mes tarnautume nauju – Dvasios – būdu, o ne senu – rašytinio teksto – būdu.
ROM 7:7 Taigi, ką sakysime? Ar įstatymas yra nuodėmė? Anaiptol! Ne! Priešingai, aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei ne per įstatymą; nes ir pageidimo nebūčiau suvokęs, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“
ROM 7:8 Bet nuodėmė, pasinaudodama proga per įsakymą, veikė manyje visokeriopą pageidimą, nes be įstatymo nuodėmė [buvo] mirusi.
ROM 7:9 O aš kadaise buvau gyvas be įstatymo, bet įsakymui atėjus, nuodėmė atgijo, ir aš numiriau,
ROM 7:10 ir man paaiškėjo, [kad] tas pats įsakymas, kuris [buvo laikomas vedančiu] į gyvenimą, [veda] į mirtį.
ROM 7:11 Nes nuodėmė, pasinaudojusi proga per įsakymą, mane apgavo ir per jį [mane] nužudė.
ROM 7:12 Taigi įstatymas iš tiesų [yra] šventas, ir įsakymas – šventas ir teisingas ir geras.
ROM 7:13 Vadinasi, geras dalykas pasidarė man mirtimi?! Anaiptol! Ne! Priešingai, nuodėmė, kad ji pasirodytų [esanti] nuodėmė, per gerą dalyką sukėlė man mirtį, kad nuodėmė per įstatymą pasidarytų [matoma kaip] apsčiai nuodėminga.
ROM 7:14 Nes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, bet aš esu kūniškas – mane pardavė nuodėmės valdžion.
ROM 7:15 Nes nesuprantu, ką darau, nes ko aš noriu, to nedarau, bet ko nekenčiu, tai darau.
ROM 7:16 Bet jei darau tai, ko nenoriu, aš pritariu Įstatymui, kad jis geras.
ROM 7:17 Taigi dabar jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
ROM 7:18 Nes žinau, kad manyje (tai yra mano kūniškajame aš) negyvena nieko gero; nes norėti yra man po ranka, bet nerandu [kaip] gera daryti.
ROM 7:19 Nes nedarau gera, ko noriu, bet bloga, ko nenoriu, tą darau.
ROM 7:20 Bet jei darau tai, ko nenoriu, tai nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
ROM 7:21 Taigi randu [tokį] įstatymą, kad, kai noriu daryti gera, bloga yra man po ranka.
ROM 7:22 Juk pagal vidinį žmogų Dievo įstatymu gėriuosi,
ROM 7:23 bet savo nariuose įžiūriu kitokį įstatymą, kariaujantį prieš mano proto įstatymą ir paimantį mane į nelaisvę nuodėmės įstatymui, kuris yra mano nariuose.
ROM 7:24 Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šitos mirties kūno?
ROM 7:25 (Dėkoju Dievui [už išgelbėjimą] per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį!) Išvada tokia: aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, bet kūniškuoju aš – nuodėmės įstatymui.
ROM 8:1 Todėl dabar nėra jokio nuteisimo tiems, kurie Kristuje Jėzuje, kurie vaikščioja ne pagal kūniškumą, bet pagal Dvasią.
ROM 8:2 Nes gyvybės Dvasios įstatymas Kristumi Jėzumi išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.
ROM 8:3 Nes įstatymui esant bejėgiui [tam], kadangi buvo silpnas per kūną, Dievas, atsiuntęs savo Sūnų nuodėmingo kūno panašume ir už nuodėmę, nuteisė nuodėmę kūne,
ROM 8:4 kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse, kurie vaikščiojame ne pagal kūniškumą, bet pagal Dvasią.
ROM 8:5 Nes tie, kurie yra pagal kūniškumą, turi į kūno dalykus nukreiptą nusistatymą, bet tie, kurie pagal Dvasią – į Dvasios dalykus.
ROM 8:6 Nes kūniškas nusistatymas [yra] mirtis, bet dvasiškas nusistatymas [yra] gyvenimas ir ramybė,
ROM 8:7 kadangi kūniškas nusistatymas yra priešiškumas Dievui; jis gi nepasiduoda Dievo įstatymo valdomas, nė nepajėgia [pasiduoti].
ROM 8:8 O tie, kurie yra kūniškoje padėtyje, nepajėgia patikti Dievui.
ROM 8:9 Tačiau jūs esate ne kūniškoje padėtyje, bet Dvasios padėtyje, jei iš tikrųjų Dievo Dvasia gyvena jumyse; o jei kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.
ROM 8:10 Ir jei Kristus [yra] jumyse, kūnas tikrai [yra] miręs dėl nuodėmės, bet Dvasia [yra jūsų] gyvybė dėl teisumo.
ROM 8:11 Bet jei Dvasia to, kuris prikėlė Jėzų iš numirusių, gyvena jumyse, tai tas, kuris prikėlė Kristų iš numirusių, padarys gyvus ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
ROM 8:12 Išvada, broliai, tokia: esame įpareigoti ne kūniškumui, kad gyventume pagal kūniškumą –
ROM 8:13 nes jeigu gyvenate pagal kūniškumą, turėsite mirti, bet jeigu jūs Dvasia marinate kūniškumo darbus, gyvensite.
ROM 8:14 Nes kurie tik yra Dievo Dvasios vedami, šitie yra Dievo sūnūs.
ROM 8:15 Nes jūs negavote vergystės dvasios, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnijimo Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!
ROM 8:16 Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.
ROM 8:17 O jei [esame] vaikai, tai ir paveldėtojai, – Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai – jei iš tikrųjų kenčiame su [juo], kad su [juo] būtume ir pašlovinti.
ROM 8:18 Nes aš padarau išvadą, kad dabartinio laiko kentėjimai ne verti [palyginimo] su šlove, kuri bus apreikšta mumyse.
ROM 8:19 Nes kūrinija su ilgesingu lūkesčiu laukia Dievo sūnų apreiškimo.
ROM 8:20 Nes kūrinija buvo padaryta pavaldi tuštybei – ne savo valia, bet [valia] to, kuris [ją] padarė pavaldžią – su viltimi
ROM 8:21 kad ir pati kūrinija bus išlaisvinta iš gedimo vergystės į šlovingą Dievo vaikų laisvę.
ROM 8:22 Nes žinome, kad visa kūrinija kartu dejuoja ir kartu kenčia gimdymo skausmus iki šiol.
ROM 8:23 Ir ne vien [tai], bet ir mes, turintys Dvasią kaip pirmavaisį, – ir mes patys dejuojame savyje, laukdami įsūnijimo, [būtent] mūsų kūno išpirkimo.
ROM 8:24 Nes esame išgelbėti užtikrinta viltimi; tačiau, regima viltis nėra viltis, nes kas viliasi to, ką jis regi?
ROM 8:25 Bet jei viliamės to, ko neregime, [tai] ištvermingai laukiame.
ROM 8:26 O tokiu pat būdu ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumams, nes nežinome, ko melsti, kaip reikėtų, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais.
ROM 8:27 Širdžių Tyrėjas žino Dvasios sumąstytą tikslą, nes ji užtaria šventuosius sutinkamai su Dievu.
ROM 8:28 Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą visi dalykai bendrai veikia į gera – tiems, kurie yra pašaukti pagal [jo] tikslą,
ROM 8:29 nes kuriuos jis iš anksto pažino, tuos iš anksto ir paskyrė [būti] atitinkančiais jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.
ROM 8:30 O kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; ir kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; ir kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino.
ROM 8:31 Tai ką pasakysime apie šiuos dalykus? Jei Dievas už mus, [tai] kas [gi] prieš mus?!
ROM 8:32 Jis net nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus – kaipgi jis mums maloningai nedovanotų ir visko kartu su juo?!
ROM 8:33 Kas apkaltins Dievo išrinktuosius? Dievas [yra] tas, kuris išteisina.
ROM 8:34 Kas [yra] tas, kuris nuteisia?! Kristus [yra] tas, kuris mirė, – dar daugiau, yra ir prikeltas, – kuris yra ir Dievo dešinėje, kuris ir užtaria mus.
ROM 8:35 Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės? [Ar] prispaudimas, ar sielvartas, ar persekiojimas, ar badas, ar nuogumas, ar pavojus, ar kalavijas?
ROM 8:36 Kaip yra parašyta: Dėl tavęs esame žudomi visą dieną – laikė mus avimis skerdimui.
ROM 8:37 Vis dėlto visuose šiuose dalykuose visiškai nugalime per tą, kuris mus mylėjo.
ROM 8:38 Nes esu įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartiniai dalykai, nei būsimieji dalykai,
ROM 8:39 nei aukštybė, nei gilybė, nei kuris nors kitas kūrinys nepajėgs mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
ROM 9:1 Kalbu tiesą Kristuje, nemeluoju, mano sąžinė kartu su manimi liudydama Šventąja Dvasia,
ROM 9:2 kad mano širdis labai liūdi ir nuolat širdį man skauda.
ROM 9:3 Nes galėčiau linkėti sau būti prakeiktam, atskirtam nuo Kristaus dėl savo brolių, savo bendrataučių kūno atžvilgiu,
ROM 9:4 kurie yra izraelitai, kuriems [priklauso] įsūnystė, ir šlovė, ir sandoros, ir įstatymo suteikimas, ir tarnavimas [Dievui], ir pažadai;
ROM 9:5 kuriems [priklauso] tėvai, ir iš kurių kūno atžvilgiu [yra kilęs] Kristus, kuris yra aukščiau visų, palaimintasis Dievas per amžius. Amen.
ROM 9:6 Bet, nėra taip, tarsi Dievo žodis būtų niekais nuėjęs. Nes ne visi, kurie [yra kilę] iš Izraelio, [yra] tikras Izraelis.
ROM 9:7 Ir jie ne visi [yra] vaikai vien dėl to, kad jie Abraomo palikuonys. Priešingai, TAVO PALIKUONYS BUS PAVADINTI IZAOKE.
ROM 9:8 Tai yra, kūno vaikai – ne šitie yra Dievo vaikai; priešingai, pažado vaikai laikomi palikuonimis.
ROM 9:9 Nes šis [yra] pažado žodis: ŠITUO LAIKU AŠ ATEISIU, IR SARA TURĖS SŪNŲ.
ROM 9:10 Ir ne tik [tai], bet ir kai Rebeka tapo nėščia per vieną, [per] mūsų tėvą Izaoką,
ROM 9:11 ([vaikams] gi dar negimus, nė ką nors gera ar bloga padarius), kad išsilaikytų išrinkimą atitinkantis Dievo tikslas, kuris remiasi ne darbais, bet tuo, kuris pašaukia,
ROM 9:12 jai buvo pasakyta: „VYRESNYSIS TARNAUS JAUNESNIAJAM,
ROM 9:13 kaip yra parašyta: JOKŪBĄ MYLĖJAU, BET EZAVO NEKENČIAU.
ROM 9:14 Tai ką gi pasakysime? Nejaugi Dievas yra neteisingas?! Anaiptol! Ne!
ROM 9:15 Nes jis sako Mozei: AŠ PASIGAILĖSIU TO, KO TIK NORĖSIU PASIGAILĖTI, IR BŪSIU GAILESTINGAS TAM, KURIAM TIK NORĖSIU BŪTI GAILESTINGAS.
ROM 9:16 Išvada tokia: [lemia] nei [žmogus], kuris trokšta, nei [žmogus], kuris deda visas jėgas, bet Dievas, kuris pasigaili.
ROM 9:17 Nes šventraštis sako faraonui: KAIP TIK ŠIAM PAČIAM [TIKSLUI] AŠ IŠKĖLIAU TAVE, KAD TAVYJE PARODYČIAU SAVO JĖGĄ IR KAD MANO VARDAS BŪTŲ SKELBIAMAS PO VISĄ ŽEMĘ.
ROM 9:18 Išvada tokia: jis pasigaili to, kurio nori, ir užkietina tą, kurį nori.
ROM 9:19 Tad man pasakysi: „Kodėl jis dar priekaištauja? Nes kas gi yra atsilaikęs prieš jo valią?
ROM 9:20 Taigi, tikrai, o žmogau, kas gi tu esi, kad atsakai priešingai Dievui? Argi lipdinys pasakys tam, kuris jį sulipdė: „Kodėl mane tokį padarei?
ROM 9:21 Arba ar puodžius neturi valdymo galios moliui, kad iš to paties minkalo padarytų vieną indą garbingam [naudojimui], o kitą negarbingam?!
ROM 9:22 O [kas] jeigu Dievas, norėdamas parodyti rūstybę ir padaryti žinomą savo galią, didžia kantrybe pakentė pražūčiai priruoštus rūstybės indus,
ROM 9:23 ir kad padarytų žinomus savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos jis iš anksto paruošė šlovei, –
ROM 9:24 kuriuos jis ir pašaukė – mus, ne tik iš žydų, bet ir iš kitataučių?
ROM 9:25 Kaip jis sako ir Ozėjuje: „Ne savo žmonių grupę pavadinsiu savąja žmonių grupe ir [tą, kuri] nemylima – mylima.
ROM 9:26 Ir bus taip, kad toje vietoje, kur buvo jiems pasakyta: „Jūs ne mano žmonių grupė, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais.“
ROM 9:27 Ir Izaijas šaukia apie Izraelį: „NORS IZRAELIO VAIKŲ SKAIČIUS BŪTŲ KAIP JŪROS SMĖLIO, [TIK] LIKUTIS BUS IŠGELBĖTAS,
ROM 9:28 NES JIS TEISINGAI UŽBAIGIA BEI PAGREITINA REIKALĄ, KADANGI PAGREITINTĄ REIKALĄ VIEŠPATS ĮVYKDYS ŽEMĖJE.
ROM 9:29 Ir kaip iš anksto sakė Ezaijas: „JEI KAREIVIJŲ VIEŠPATS NEBŪTŲ MUMS PALIKĘS palikuonių, MES BŪTUME TAPĘ KAIP SODOMA IR BŪTUME PRILYGĘ GOMORAI.
ROM 9:30 Tai ką pasakysime? Štai ką: kitataučiai, kurie nesivijo teisumo, įgijo teisumą – būtent teisumą, [įgyjamą] tikėjimu.
ROM 9:31 Bet Izraelis, kuris vijosi įstatymo dėl teisumo, nepasiekė įstatymo dėl teisumo.
ROM 9:32 Kodėl? Todėl, kad [vijosi] ne tikėjimu, bet tarytum įstatymo darbais. Nes jie užkliuvo už to suklupimo akmens,
ROM 9:33 kaip yra parašyta: „ŠTAI AŠ DEDU SIONE SUKLUPIMO AKMENĮ IR PARPUOLIMO UOLĄ, BET KAS TIK JUO PASITIKI, NEBUS SUGĖDINTAS.
ROM 10:1 Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui už Izraelį yra [tai], kad jie būtų išgelbėti.
ROM 10:2 Nes aš jų labui liudiju, kad jie turi uolumą Dievui, bet ne pagal tikrą pažinimą.
ROM 10:3 Nes jie, ignoruodami Dievo teisumą ir dėdami pastangas įtvirtinti savąjį teisumą, nepasidavė Dievo teisumui.
ROM 10:4 Nes teisumo atžvilgiu Kristus [yra] įstatymo galas kiekvienam, kuris tiki.
ROM 10:5 Nes Mozė aprašo teisumą, kuris [siekiamas] įstatymu šitaip: JAIS BUS GYVAS ŽMOGUS, KURIS TUOS [REIKALAVIMUS] VYKDO.
ROM 10:6 Bet teisumas, [įgyjamas] tikėjimu, kalba šitaip: „Nesakyk savo širdyje: Kas pakils į dangų? – tai yra Kristaus nuvesti žemyn;
ROM 10:7 Arba: „kas nusileis į gilybę?“ (tai yra Kristaus atvesti aukštyn iš numirusių).
ROM 10:8 Bet ką jis sako? „Žodis yra arti tavęs, tavo burnoje ir tavo širdyje; tai yra pranešimas apie tikėjimą, kurį [pranešimą] skelbiame kaip šaukliai,
ROM 10:9 kad jeigu savo burna išpažinsi Jėzų [esant] Viešpatį ir savo širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusiųjų, būsi išgelbėtas,
ROM 10:10 nes širdimi [žmogus] tiki ir dėl to [turi] teisumą, ir burna [žmogus] išpažįsta ir dėl to [turi] išgelbėjimą.
ROM 10:11 Nes šventraštis byloja: Kas tik pasitiki juo, nebus sugėdintas.
ROM 10:12 Nes nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats [yra] visų Viešpats, pertekęs gėrybių visiems, kurie jo šaukiasi.
ROM 10:13 Nes KIEKVIENAS, KURIS ŠAUKSIS VIEŠPATIES VARDO, BUS IŠGELBĖTAS.
ROM 10:14 Kaip tad jie šauksis to, kuriuo netikėjo?! Ir kaip jie tikės tuo, apie kurį negirdėjo?! Ir kaip jie išgirs be tokio, kuris skelbia kaip šauklys?!
ROM 10:15 Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti?! Kaip yra parašyta: KOKIOS GRAŽIOS KOJOS TŲ, KURIE SKELBIA GERĄ TAIKOS ŽINIĄ, KURIE SKELBIA GERŲJŲ DALYKŲ EVANGELIJĄ!
ROM 10:16 Tačiau ne visi pakluso Evangelijai. Nes Izaijas sako: „VIEŠPATIE, kas patikėjo girdima mūsų žinia?
ROM 10:17 Taigi, tikėjimas [ateina] iš girdimos žinios, o girdima žinia – per Dievo žodį.
ROM 10:18 Bet aš sakau: ar jie negirdėjo? Kaipgi ne! Dar daugiau: JŲ garsas PASKLIDO PO VISĄ ŽEMĘ IR JŲ ŽODŽIAI – IKI PASAULIO PAKRAŠČIŲ.
ROM 10:19 Bet aš sakau: argi Izraelis nežinojo? Mozė pirmas sako: „AŠ KURSTYSIU, KAD jus PAIMTŲ PAVYDĄ PER NETAUTĄ, PER NEIŠMANANČIĄ TAUTĄ AŠ jus PYKDYSIU.
ROM 10:20 Bet Izaijas yra labai drąsus ir sako: „AŠ BUVAU ATRASTAS TŲ, KURIE MANĘS NEIEŠKOJO, PASIDARIAU AIŠKIAI MATOMAS TIEMS, KURIE APIE MANE NEKLAUSINĖJO.
ROM 10:21 Bet Izraeliui jis sako: „Ištisą dieną laikiau ištiesęs savo rankas į atsisakiusią tikėti ir atsikalbinėjančią liaudį.
ROM 11:2 Dievas neatmetė savo tautos, kurią jis iš anksto pažinojo. Ką? Ar nežinote, ką sako šventraštis apie Eliją? Kaip jis maldaudamas kreipiasi į Dievą prieš Izraelį, sakydamas:
ROM 11:3 „Viešpatie, TAVO PRANAŠUS JIE NUŽUDĖ IR TAVO AUKURUS NUGRIOVĖ; O AŠ ESU IŠLIKĘS VIENAS, IR JIE TYKOJA MANO GYVYBĖS.
ROM 11:4 Bet ką byloja Dievo atsakymas jam? „AŠ PALIKAU sau SEPTYNIS TŪKSTANČIUS VYRŲ, KURIE NESULENKĖ KELIŲ BAALIUI.
ROM 11:5 Taigi, tuo pat būdu ir dabartiniu metu likutis yra sudarytas pagal malonės išrinkimą.
ROM 11:6 Bet jei malone, tai nebe darbais; kitaip malonė nebebūtų malonė. Bet jei darbais, tai nebėra malonė; kitaip darbas nebėra darbas.
ROM 11:7 Tai ką? Ko Izraelis stengiasi pasiekti, to neįgavo jis, bet įgavo išrinktieji. O likusieji buvo apakinti
ROM 11:8 pagal tai, kaip yra parašyta: DIEVAS JIEMS DAVĖ SNAUDULIO DVASIĄ, – AKIS, KAD JIE NEMATYTŲ, IR AUSIS, KAD JIE NEGIRDĖTŲ, IKI PAT ŠIOS DIENOS.
ROM 11:9 Ir Dovydas sako: „JŲ STALAS TEPAVIRSTA ŽABANGAIS IR PINKLĖMIS IR SUKLUPIMO KLIŪTIMI IR ATPILDU JIEMS;
ROM 11:10 JŲ AKYS TEBŪNA APTEMUSIOS, KAD JIE NEREGĖTŲ IR LAIKYK JŲ NUGARĄ NUOLAT SULENKTĄ.
ROM 11:11 Tad aš sakau: ar jie suklupo, kad [galutinai] nupultų? Anaiptol! Ne! Priešingai, per jų nupuolimą išgelbėjimas [atėjo] kitataučiams, kad juos paimtų pavydas.
ROM 11:12 Bet jeigu jų nupuolimas yra turtas pasaulio naudai ir jų mažėjimas – turtas kitataučių naudai, tai kaip dar daugiau jų pilnatvė?!
ROM 11:13 Nes kalbu jums, kitataučiams; kadangi aš esu apaštalas kitataučiams, skiriu šlovės savo tarnybai,
ROM 11:14 kad kaip nors kurstyčiau, kad mano tautiečius paimtų pavydas, ir kai kuriuos jų išgelbėčiau.
ROM 11:15 Nes jei jų atmetimas [yra] sutaikinimas pasaulio naudai, [tai] kas [bus jų] priėmimas, jei ne gyvenimas [prisikėlus] iš numirusių?
ROM 11:16 Nes jei pirminė dalis šventa, [tai] ir visa tešla [šventa]; ir jei šaknis šventa, [tai] ir šakos.
ROM 11:17 Bet jei kai kurios šakos buvo išlaužtos, o tu, būdamas laukinis alyvmedis, buvai tarp jų įskiepytas ir pasidarei alyvmedžio šaknies bei sultingumo bendru dalininku,
ROM 11:18 [tai] nesididžiuok prieš šakas! Bet jei didžiuojiesi, – ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave!
ROM 11:19 Taigi pasakysi: „Šakos buvo išlaužtos, kad įskiepytas būčiau aš.
ROM 11:20 Gerai! Jos buvo išlaužtos dėl netikėjimo, bet tu stovi dėl tikėjimo. Negalvok išdidžiai, verčiau bijok!
ROM 11:21 Nes jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, – gal kartais ir tavęs nepagailės.
ROM 11:22 Taigi pamatyk Dievo gerumą ir griežtumą: tiems, kurie nupuolė – griežtumas; bet tau – gerumas, jei pasiliksi [jo] gerume; kitaip ir tu būsi iškirstas!
ROM 11:23 Bet ir anie, jei nepasiliks netikėjime, bus įskiepyti, nes Dievas yra pajėgus juos vėl įskiepyti.
ROM 11:24 Nes jei tu buvai iškirstas iš alyvmedžio, kuris pagal prigimtį yra laukinis, ir buvai įskiepytas prieš prigimtį į gerą alyvmedį, tai kaip dar labiau šitie, kurie [yra šakos] pagal prigimtį, bus įskiepyti į savo pačių alyvmedį?
ROM 11:25 Nes nenoriu, broliai, kad jūs nežinotumėte šio slėpinio, – kad nebūtumėte išmintingi savo akyse, – kad Izraelį yra dalinai ištikęs užkietėjimas, kol įeis kitataučių pilnatvė,
ROM 11:26 ir taip visas Izraelis bus išgelbėtas, kaip yra parašyta: IŠ SIONO ATEIS IŠVADUOTOJAS IR JIS NUKREIPS BEDIEVYSTĘ NUO JOKŪBO.
ROM 11:27 NES ŠI [YRA] SANDORA NUO MANĘS JIEMS, KAI PAŠALINSIU JŲ NUODĖMES.
ROM 11:28 Evangelijos atžvilgiu [jie yra] priešai jūsų dėlei, bet išrinkimo atžvilgiu [jie yra] mylimieji [savo] tėvų dėlei,
ROM 11:29 nes Dievas [dėl] dovanų ir pašaukimo neatgailaus.
ROM 11:30 Nes kaip jūs kadaise buvote atsisakę tikėti Dievu, tačiau dabar susilaukėte pasigailėjimo per jų atsisakymą tikėti,
ROM 11:31 taip ir šitie dabar atsisakė tikėti, kad per jūsų [patirtą] pasigailėjimą ir jie susilauktų pasigailėjimo.
ROM 11:32 Nes Dievas drauge uždarė juos visus užsispyrusiame netikėjime, kad jis visų pasigailėtų.
ROM 11:33 Ak, [kokia] Dievo išminties ir pažinimo lobio gelmė! Kokie neištiriami jo teisminiai sprendimai ir nesusekami jo keliai!
ROM 11:34 Nes kas pažinojo VIEŠPATIES mintį? Arba kas buvo jo patarėjas?
ROM 11:35 Arba KAS JAM PIRMAS DAVĖ, IR JAM TAI BUS ATMOKĖTA?
ROM 11:36 Nes iš jo ir per jį ir jam [yra] visa. Jam šlovė amžinai! Amen.
ROM 12:1 Taigi dėl Dievo apstaus pasigailėjimo aš maldauju jus, broliai, atnašauti savo kūnus [kaip] gyvą auką – šventą, Dievui patinkančią; [tai] jūsų protingas tarnavimas [Dievui] .
ROM 12:2 Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet būkite perkeičiami savo proto atnaujinimu, kad ištirtumėte, kas [yra] gera, patinkama ir tobula Dievo valia.
ROM 12:3 Nes per man duotą malonę aš sakau kiekvienam, esančiam tarp jūsų, nemanyti [apie save] geriau negu dera manyti, bet manyti [taip], kad nuosaikiai manytų, destis kokį tikėjimo mastą Dievas yra kiekvienam priskyręs.
ROM 12:4 Nes kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį,
ROM 12:5 taip mes, [būdami] daugelis, esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai.
ROM 12:6 Tad turėdami malonės dovanų, kurios skiriasi pagal mums suteiktą malonę, [tinkamai jas naudokime:] jei [kas turi] pranašavimo [dovaną, tas privalo pranašauti] pagal tikėjimo santykinį kiekį,
ROM 12:7 jei [kas turi] tarnavimo [dovaną], [tas privalo būti] nusiteikęs tarnauti; jei kas moko, [tas privalo būti] nusiteikęs mokyti;
ROM 12:8 jei kas ragina, [tas privalo būti] nusiteikęs raginti; jei kas duoda, [tas privalo būti] nusiteikęs [veikti] iš tyrų paskatų; jei kas vadovauja, [tas privalo būti] nusiteikęs [veikti] uoliai; jei kas rodo gailestingumą, [tas privalo būti] nusiteikęs [veikti] linksmai.
ROM 12:9 Neveidmainiška meilė: bodėti to, kas bloga, tvirtai laikytis to, kas gera,
ROM 12:10 jums esant draugiškai nusiteikusiems vieni kitiems broliška meile, pagarbiai laikydami vieni kitus svarbesniais,
ROM 12:11 stropumo atžvilgiu netingūs, dvasios atžvilgiu užsidegę, tarnaudami Viešpačiui,
ROM 12:12 užtikrintos vilties atžvilgiu džiaugdamiesi, prispaudimo atžvilgiu ištverdami, maldos atžvilgiu uoliai atsidėję,
ROM 12:13 šventųjų poreikių atžvilgiu pasidalydami, svetingumo atžvilgiu dėdami dideles pastangas.
ROM 12:14 Laiminkite tuos, kurie jus persekioja; laiminkite ir nekeikite.
ROM 12:15 Džiaukitės su besidžiaugiančiais ir verkite su verkiančiais.
ROM 12:16 Galvokite tą patį vieni apie kitus. Negalvokite apie išdidžius dalykus, bet užsiimkite su žemaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse.
ROM 12:17 Niekam neatmokėkite blogu už bloga, rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akivaizdoje.
ROM 12:18 Jei įmanoma, kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis.
ROM 12:19 Nekeršykite už save, mylimieji; priešingai, palikite vietos rūstybei, nes yra parašyta: „Kerštas [priklauso] man, atmokėsiu pats, sako Viešpats“.
ROM 12:20 Todėl JEI TAVO PRIEŠAS ALKSTA, PAVALGYDINK JĮ; JEI TROKŠTA, PAGIRDYK JĮ, NES TAI DARYDAMAS KRAUSI UGNINGAS ŽARIJAS ANT JO GALVOS.
ROM 12:21 Nesiduok blogio nugalimas, bet nugalėk blogį gėriu.
ROM 13:1 Kiekviena siela tesielgia pavaldžiai aukštesnėms valdžioms. Nes nėra valdžios, kaip tiktai iš Dievo, ir esančios valdžios yra Dievo paskirtos.
ROM 13:2 Taigi tas, kuris priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo potvarkiui, o tie, kurie priešinasi, užsitrauks sau smerkiantį nuosprendį.
ROM 13:3 Nes valdovai nekelia baimės už gerus darbus, bet už blogus. Argi tu nori nebijoti valdžios? Įprastai daryk tai, kas gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo,
ROM 13:4 nes [valdžia] yra Dievo tarnautoja tavo labui. Bet jeigu įprastai darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją, kadangi ji yra Dievo tarnautoja, keršytoja, kad [įvykdytų] rūstybę darančiam bloga.
ROM 13:5 Todėl būtina elgtis pavaldžiai ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės.
ROM 13:6 Nes dėl tos priežasties jūs ir mokesčius mokate, nes [anie] yra Dievo tarnautojai, atsidedantys kaip tik tam reikalui.
ROM 13:7 Todėl visiems atiduokite jiems priklausančias skolas: kam mokestį – mokestį; kam muitą – muitą; kam baimę – baimę; kam pagarbą – pagarbą.
ROM 13:8 Niekam nieko nebūkite skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli kitą, yra įvykdęs įstatymą.
ROM 13:9 Nes tai – „nesvetimauk“, „neįvykdyk žmogžudystės“, „nevok“, „neliudyk melagingai“, „negeisk“, ir bet kuris kitas įsakymas, yra sutraukti į šį posakį, būtent: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.
ROM 13:10 Meilė nedaro nieko blogo artimui, todėl meilė [yra] įstatymo įvykdymas.
ROM 13:11 Ir tai [darykite], suvokdami laiką, kad dabar pats laikas mums pabusti iš miego, nes mūsų išgelbėjimas dabar [yra] arčiau negu tada, kai įtikėjome.
ROM 13:12 Naktis beveik praslinko ir diena yra prisiartinusi. Tad nusimeskime tamsos darbus ir užsidėkime šviesos ginklus.
ROM 13:13 Vaikščiokime dorai, kaip šviesu paros metu: ne dalyvaudami orgijose ir girtaudami, ne sanguliaudami ir elgdamiesi palaidžiai, ne vaidydamiesi ir pavyduliaudami.
ROM 13:14 Priešingai, apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nekurkite planų kūniškojo aš geiduliams.
ROM 14:1 O tą, kuris yra silpnas tikėjimo atžvilgiu, priimkite, [tik] ne ginčams [vesti] apie [jo] samprotavimus.
ROM 14:2 Nes vienas tiki galintis valgyti viską, bet kitas, būdamas silpnas, valgo daržoves.
ROM 14:3 Tas, kuris valgo, tegul neniekina to, kuris nevalgo, ir tas, kuris nevalgo, tegul neteisia to, kuris valgo, nes Dievas jį priėmė.
ROM 14:4 Kas esi tu, kad teisi kito namų tarną? Jis tvirtai stovi arba nupuola savo šeimininkui. Ir jis tvirtai stovės, nes Dievas yra pajėgus jį padaryti tvirtai stovintį.
ROM 14:5 Vienas vertina vieną dieną labiau už kitą, kitas [lygiai] vertina kiekvieną dieną. Kiekvienas tegul būna visiškai įsitikinęs savo protavimu.
ROM 14:6 Kas laiko vieną dieną ypatinga, [ją] laiko ypatinga Viešpaties labui, ir kas nelaiko dienos ypatinga, Viešpaties labui nelaiko [jos] ypatinga. Kas valgo, Viešpaties labui valgo, nes jis dėkoja Dievui; o kas nevalgo, tas Viešpaties labui nevalgo ir dėkoja Dievui.
ROM 14:7 Nes nė vienas iš mūsų negyvena savo labui ir nė vienas nemiršta savo labui.
ROM 14:8 Nes ar gyvename, gyvename Viešpaties labui, ir ar mirštame, mirštame Viešpaties labui. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties.
ROM 14:9 Nes Kristus ir mirė, ir prisikėlė, ir atgijo tam, kad jis viešpatautų tiek mirusiems, tiek gyviems.
ROM 14:10 O tu – kodėl tu teisi savo brolį? Arba kodėl tu niekini savo brolį? Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę.
ROM 14:11 Nes yra parašyta: „[Kaip] aš gyvas, – sako Viešpats, – man nusilenks kiekvienas kelis, ir kiekvienas liežuvis viešai prisipažins Dievui.“
ROM 14:12 Išvada tokia: kiekvienas iš mūsų duos ataskaitą Dievui už save.
ROM 14:13 Todėl turėtume nebeteisti vieni kitų; bet dėl štai ko verčiau priimkite nuosprendį: nepadėti broliui suklupimo kliūties ar pargriaunančios kliuvinio.
ROM 14:14 Aš žinau ir esu įsitikinęs per Viešpatį Jėzų, kad nieko [nėra] savaime netyro; tik tam, kuris ką nors laiko netyru, jam [tai yra] netyras.
ROM 14:15 Bet jeigu tavo brolis sielojasi dėl [tavo] valgio, tu jau nebevaikščioji pagal meilę. Savo valgiu nežlugdyk to, už kurį mirė Kristus!
ROM 14:16 Tad neturi būti piktžodžiaujamas tas jums priklausantis geras [dalykas].
ROM 14:17 nes Dievo karalystė nėra valgis ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventosios Dvasios [įtakoje].
ROM 14:18 Nes kas šitais tarnauja Kristui, tas patinka Dievui ir yra sulaukęs žmonių pritarimo.
ROM 14:19 Išvada tokia: vykimės ramybės dalykus, ir dalykus, kurių tikslas [yra] vieni kitus statydinti.
ROM 14:20 Dėl maisto negriauk Dievo darbo! Iš tikrųjų viskas [yra] tyra, bet blogai [elgiasi] žmogus, kuris valgo suklupdindamas [kitus].
ROM 14:21 Gerai nei nevalgyti mėsos, nei negerti vyno, nei nieko nedaryti, kuo tavo brolis suklumpa ar yra piktinamas, ar yra silpninamas.
ROM 14:22 Ar tu turi įsitikinimą? Pasilaikyk jį sau Dievo akivaizdoje. Palaimintas, kuris neteisia savęs tuo, ką pripažįsta.
ROM 14:23 Bet tas, kuris abejoja, jeigu jis valgo, yra nuteistas, nes [jis valgo] ne iš tikėjimo; nes visa, kas ne iš tikėjimo, yra nuodėmė.
ROM 15:1 Tad mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, o ne sau įtikti,
ROM 15:2 nes kiekvienas iš mūsų privalo įtikti [savo] artimui [jo] labui, statydinimui.
ROM 15:3 Priežastis [tokia]: net Kristus ne sau įtiko, bet taip, kaip yra parašyta: Tave paniekinusiųjų paniekinimai krito ant manęs.
ROM 15:4 Nes visa, kas anksčiau buvo parašyta, buvo parašyta mums pamokyti, kad ištverme ir šventraščio paguoda turėtume užtikrintos vilties.
ROM 15:5 O ištvermės ir paguodžiančio paraginimo Dievas teduoda jums tarpusavyje būti tos pačios minties pagal Kristų Jėzų,
ROM 15:6 kad jūs vieningai, vienu balsu, šlovintumėte Dievą, tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.
ROM 15:7 Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus mus priėmė, Dievo šlovei.
ROM 15:8 Nes pareiškiu: Jėzus Kristus tapo apipjaustytųjų tarnas dėl Dievo tiesos, kad patvirtintų tėvams [duotus] pažadus
ROM 15:9 ir kad kitataučiai šlovintų Dievą už [jo] gailestingumą, kaip yra parašyta: Dėl to aš tau prisipažinsiu tarp kitataučių ir tavo vardui giedosiu.“
ROM 15:10 Ir vėl jis sako: Džiaukitės, o kitataučiai, kartu su jo žmonėmis!“
ROM 15:11 Ir vėl: Girkite Viešpatį, visi kitataučiai, ir išgarsinkite jį, visi žmonės!“
ROM 15:12 Ir vėl – Izaijas sako: Bus Jesės šaknis, tai yra tas, kuris pakils viešpatauti kitataučiams; kitataučiai sudės viltis į jį.“
ROM 15:13 Taigi, jums tikint, tegul užtikrintos vilties Dievas pripildo jus viso džiaugsmo ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe apstėtumėte užtikrintos vilties.
ROM 15:14 Ir aš pats esu įsitikinęs taip pat apie jus, mano broliai, kad jūs esate irgi pilni gerumo, pripildyti viso pažinimo ir pajėgūs vieni kitus su paraginimu įspėti.
ROM 15:15 Vis dėlto, broliai, kai kur parašiau jums drąsiau [nei įprasta], būtent primindamas jums dėl Dievo man duotos malonės,
ROM 15:16 kurios tikslas toks, kad būčiau Jėzaus Kristaus tarnautojas kitataučių labui, kaip šventyklos tarnas pateikdamas Dievo Evangeliją tam, kad atnašavimas, kurį sudaro kitataučiai, būtų priimtinas, pašventintas Šventąja Dvasia.
ROM 15:17 Taigi Kristuje Jėzuje turiu tam tikrą pasigyrimą tuose dalykuose, kurie susiję su [tarnyste] Dievui.
ROM 15:18 Nes nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų nuveikęs per mane (tam tikslui, kad kitataučiai paklustų) žodžiu ir darbu,
ROM 15:19 antgamtinių ženklų ir pranašiškų ženklų galybe, Dievo Dvasios galybe. Pasekmė ta, kad nuo Jeruzalės ir aplinkui iki Ilyrikos aš iki galo paskleidžiau Kristaus evangeliją;
ROM 15:20 šitaip laikiau [tai] didžiausiu siekiu skelbti evangeliją ne ten, kur Kristus buvo minimas, kad nestatyčiau ant kito žmogaus pamato,
ROM 15:21 bet kaip yra parašyta: „Pamatys tie, kuriems nebuvo skelbta apie jį ir supras tie, kurie nebuvo girdėję“.
ROM 15:22 Dėl tos priežasties daug kartų man buvo kliudoma pas jus atvykti.
ROM 15:23 Bet dabar, nebeturėdamas užmojo šiose srityse ir daugelį metų turėdamas didelį troškimą atvykti pas jus,
ROM 15:24 kai tik keliausiu į Ispaniją, atvyksiu pas jus. Nes tikiuosi pamatyti jus perkeliaudamas ir būti jūsų aprūpintas kelionei pirmyn į ten, jeigu pirma bent iš dalies „pasisotinsiu“ [bendravimu] su jumis.
ROM 15:25 Bet dabar keliauju į Jeruzalę šventiesiems patarnauti.
ROM 15:26 Nes [tie iš] Makedonijos ir Achajos džiaugėsi padarydami tam tikrą bendryste pagrįstą rinkliavą šventųjų neturtėliams, [esantiems] Jeruzalėje.
ROM 15:27 Tuo jie tikrai džiaugėsi, ir jie yra anų skolininkai. Nes jeigu kitataučiai tapo anų dvasinių dalykų dalininkais, [tai] jie privalo aniems patarnauti bent medžiaginiais dalykais.
ROM 15:28 Todėl baigęs šitą [reikalą], tai yra saugiai atidavęs jiems šitą [bendrystės] vaisių, jums padedant nuvyksiu į Ispaniją.
ROM 15:29 Ir žinau, kad kai pas jus atvyksiu, atvyksiu Kristaus Evangelijos palaiminimo pilnatvei esant [su manimi].
ROM 15:30 O maldauju jus, broliai, per Viešpatį Jėzų Kristų ir per Dvasios meilę kartu su manimi kovoti už mane maldomis Dievui,
ROM 15:31 kad būčiau išvaduotas nuo tų Judėjoje, kurie atsisako tikėti, ir kad mano tarnavimas Jeruzalės labui būtų priimtinas šventiesiems,
ROM 15:32 kad su džiaugsmu atvykčiau pas jus (pagal Dievo valią) ir su jumis atsigaivinčiau.
ROM 15:33 O ramybės Dievas [tebūna] su jumis visais. Amen.
ROM 16:1 Aš ir teigiamai jums pristatau mūsų seserį Febę, kuri yra Kenchrėjoje [esančios] bažnyčios tarnaitė,
ROM 16:2 kad priimtumėte ją Viešpatyje, kaip pridera šventiesiems, ir jai padėtumėte bet kokiu reikalu, [dėl kurio] jai iš jūsų [ko nors] prireiktų, nes ji pati yra buvusi daugelio ir mano paties padėjėja.
ROM 16:3 Sveikinkite Priscilę ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje,
ROM 16:4 kurie už mano gyvybę padėjo po [budelio kirviu] savo pačių kaklus, kuriems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos kitataučių bažnyčios.
ROM 16:5 [Sveikinkite] ir bažnyčią, esančią jų namuose. Sveikinkite mano mylimą Epenetą, kuris yra Achajos pirmavaisius Kristui.
ROM 16:6 Sveikinkite Mariją, kuri triūsė daug mūsų labui.
ROM 16:7 Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano giminaičius ir mano bendrakalinius, kurie yra įžymūs apaštalų tarpe, kurie taip pat pirmiau už mane yra Kristuje.
ROM 16:8 Sveikinkite Ampliją, mano mylimą Viešpatyje.
ROM 16:9 Sveikinkite mūsų bendradarbį Kristuje Urboną ir mano mylimą Stachį.
ROM 16:10 Sveikinkite Apelį, išlaikiusį išmėginimą Kristuje. Sveikinkite tuos, kurie yra iš Aristobulo [namiškių].
ROM 16:11 Sveikinkite mano giminaitį Erodioną. Sveikinkite tuos, kurie yra iš Narcizo [namiškių], kurie yra Viešpatyje.
ROM 16:12 Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, kurios triūsia Viešpatyje. Sveikinkite mylimą Persidę, kuri daug triūsė Viešpatyje.
ROM 16:13 Sveikinkite išrinktąjį Viešpatyje Rufą, taip pat jo bei mano motiną.
ROM 16:14 Sveikinkite Asinkritą, Flegontą, Hermą, Patrobą, Hermį ir su jais esančius brolius.
ROM 16:15 Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, ir Olimpą, ir visus su jais esančius šventuosius.
ROM 16:16 Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Kristaus bažnyčios sveikina jus.
ROM 16:17 O aš maldauju jus, broliai, akylai stebėti tuos, kurie kelia maištus ir suklupimą sukeliančias kliūtis priešingas mokslui, kurio jūs išmokote, ir venkite jų.
ROM 16:18 Nes tokie tarnauja ne mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, bet savo pilvui, ir pamaloninančia kalba bei gražbylyste apgaudinėja neįtariančiųjų širdis.
ROM 16:19 Jūsų gi paklusnumas pasidarė žinomas visiems. Todėl džiaugiuosi dėl jūsų, tačiau noriu, kad geriems dalykams būtumėte jūs išmintingi, bet blogiems dalykams nekalti.
ROM 16:20 Ir ramybės Dievas netrukus sutryps Šėtoną po jūsų kojomis. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė [tebūna] su jumis. Amen.
ROM 16:21 Jus sveikina mano bendradarbis Timotiejus ir mano giminaičiai Liucijus, Jasonas ir Sosipatras.
ROM 16:22 Aš, Tercijus, kuris surašiau [šitą] laišką, sveikinu jus Viešpatyje.
ROM 16:23 Jus sveikina Gajus, priėmęs pas save mane ir visą bažnyčią. Jus sveikina miesto ūkio reikalų tvarkytojas Erastas ir brolis Kvartas.
ROM 16:24 Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė [tebūna] su jumis visais. Amen.
ROM 16:25 O tam, kuris pajėgia padaryti jus tvirtus pagal mano Evangeliją, tai yra šauklišką skelbimą apie Jėzų Kristų, pagal apreiškimą slėpinio, kuris buvo nutylėtas nuo pasaulio pradžios,
ROM 16:26 bet dabar yra apreikštas – būtent per pranašiškus šventraščius pagal amžinojo Dievo įsakymą visoms tautoms yra duota žinoti, kad būtų paklusnumas tikėjimui, –
ROM 16:27 vieninteliam išmintingajam Dievui – jam šlovė per Jėzų Kristų amžinai! Amen.
1CO 1:1 Paulius, Dievo valia pašauktas Jėzaus Kristaus apaštalas, ir brolis Sostenas –
1CO 1:2 Dievo bažnyčiai, kuri yra Korinte, pašventintiems Kristuje Jėzuje, pašauktiems [būti] šventieji drauge su visais, kurie kiekvienoje vietoje šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo – tiek jų, tiek mūsų [Viešpaties].
1CO 1:3 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
1CO 1:7 Todėl jokios dovanos netrūksta jums, laukiantiems apsireiškimo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus,
1CO 1:8 kuris ir iki galo padarys jus tvirtus, nepeiktinus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną.
1CO 1:9 Ištikimas [yra] Dievas, kurio [veikimu] jūs buvote pašaukti į jo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendrystę.
1CO 1:10 O aš maldauju jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad jūs visi kalbėtumėte tą patį, ir [kad] tarp jūsų nebūtų susiskaldymų, bet [kad] būtumėte tobulai sunarinti [būdami] tos pačios minties ir tos pačios pažiūros.
1CO 1:11 Mat man buvo pranešta apie jus, mano broliai, nuo Chlojės [namiškių], kad tarp jūsų yra nesutarimų.
1CO 1:13 Ar Kristus padalytas? Nejaugi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Arba, ar jūs buvote pakrikštyti vardan Pauliaus?
1CO 1:14 Dėkoju Dievui, kad nė vieno iš jūsų nepakrikštijau, išskyrus Krispą ir Gajų,
1CO 1:15 kad kas nors negalėtų sakyti, jog krikštijau vardan savęs.
1CO 1:16 O aš pakrikštijau ir Stepono namiškius. Daugiau nežinau, ar ką kitą pakrikštijau,
1CO 1:17 nes Kristus siuntė mane ne krikštyti, bet skelbti evangeliją, – ne su kalbos išmintimi, kad Kristaus kryžius nebūtų be poveikio.
1CO 1:18 Nes kryžiaus skelbimas tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, kurie esame išgelbėti, jis yra Dievo jėga.
1CO 1:22 Mat žydai reikalauja antgamtinio ženklo, ir graikai ieško išminties,
1CO 1:23 bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotą – žydams gi suklupimo kliūtis, o graikams – kvailystę,
1CO 1:24 bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – [skelbiame] Kristų – Dievo galybę ir Dievo išmintį.
1CO 1:25 Nes Dievo kvailystė yra išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė yra stipresnė už žmones.
1CO 1:30 Bet jo [veikimu] jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris Dievo [veikimu] mums buvo padarytas išmintimi, būtent – teisumu, šventinimu ir išpirkimu,
1CO 1:31 kad [būtų] kaip yra parašyta: KAS GIRIASI, TESIGIRIA VIEŠPAČIU.
1CO 2:3 Ir pats buvau pas jus silpnas ir baimingas ir labai drebantis,
1CO 2:12 Mes gi gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią, kuri iš Dievo, kad suvoktume Dievo mums dovanai duotus dalykus.
1CO 2:13 Tuos dalykus mes ir kalbame – ne tais žodžiais, kurių moko žmogaus išmintis, bet kurių moko Šventoji Dvasia – palygindami dvasinius dalykus su dvasiniais.
1CO 2:14 Bet nedvasiškas žmogus nepriima Dievo Dvasios dalykų, nes šie jam yra kvailystė; ir jis nepajėgia [jų] suprasti, nes jie yra ištiriami dvasiškai.
1CO 2:16 Nes Kas pažinojo VIEŠPATIES mintį, kad jį pamokytų? Tačiau Kristaus mintį turime mes.
1CO 3:2 Aš maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, nes dar nepajėgėte [jo priimti]; bet ir dabar dar nepajėgiate,
1CO 3:3 nes vis dar esate kūniški. Juk tais atvejais, kai tarp jūsų [yra] pavydas, nesantaika ir kurstymai maištauti, argi nesate kūniški, tai yra argi nevaikščiojate, kaip žmonėms būdinga?
1CO 3:5 Kas tad yra Paulius ir kas Apolas? Vis dėlto tik tarnai, per kuriuos jūs įtikėjote, ir [tai] kaip Viešpats davė ir vienam ir kitam [tarnauti].
1CO 3:6 Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.
1CO 3:7 Taigi nei tas, kuris sodina, yra kažkas, nei tas, kuris laisto, bet tik Dievas, kuris augina.
1CO 3:8 O kas sodina ir kas laisto yra viena. Ir kiekvienas gaus savo atlygį pagal savo triūsą.
1CO 3:9 Nes mes esame Dievui priklausantys bendradarbiai; jūs esate Dievui priklausanti dirva, Dievui priklausantis pastatas.
1CO 3:10 Pagal Dievo man duotą malonę aš, kaip išmintingas kvalifikuotas statytojas, padėjau pamatą, o kitas ant jo stato. Bet tegul kiekvienas žiūrisi, kaip ant jo stato,
1CO 3:11 nes niekas nėra pajėgus dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.
1CO 3:12 Ir jeigu kas ant šito pamato stato [iš] aukso, sidabro, brangiųjų akmenių, medžio, šieno, šiaudų, –
1CO 3:13 kiekvieno darbas išaiškės, nes diena jį iškels aikštėn, kadangi jis bus atskleistas ugnimi, ir ugnis ištirs, koks yra kiekvieno darbas.
1CO 3:14 Jeigu kieno darbas, kurį jis ant jo statė, išliks, tas gaus atlygį.
1CO 3:15 Jeigu kieno darbas sudegs, jis patirs nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau taip, kaip per ugnį.
1CO 3:16 Ar nežinote, kad esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?
1CO 3:17 Jeigu kas sugadina Dievo šventyklą, tą Dievas sugadins, nes Dievo šventykla yra šventa, ir ta [šventykla] esate jūs!
1CO 3:21 Tad niekas tenesigiria žmonėmis. Nes viskas yra jūsų,
1CO 3:22 ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartiniai dalykai, ar būsimieji dalykai – viskas yra jūsų,
1CO 3:23 o jūs [esate] Kristaus, o Kristus [yra] Dievo.
1CO 4:2 O be to, iš prievaizdų yra reikalaujama, kad kiekvienas būtų aptiktas [esant] ištikimas.
1CO 4:4 Nes prieš save nieko nežinau. Tačiau aš tuo nesu išteisintas, bet tas, kuris mane tiria, yra Viešpats.
1CO 4:7 Kas gi tave išskiria [iš kitų]? Ir ką tu turi, ko negavai? O jeigu gavai, ko giriesi, lyg nebūtum gavęs?
1CO 4:15 Nors ir turėtumėte dešimt tūkstančių auklėtojų Kristuje, tačiau neturite daug tėvų, nes aš jus pagimdžiau Kristuje Jėzuje per evangeliją.
1CO 4:16 Taigi aš maldauju jus: būkite mano sekėjai.
1CO 4:17 Dėl šios priežasties pasiunčiau pas jus Timotiejų, kuris yra mano mylimas ir ištikimas vaikas Viešpatyje. Jis jums primins būtent mano Kristuje [įgyvendinamus] veikimo būdus, kaip aš mokau visur, kiekvienoje bažnyčioje.
1CO 5:3 Nes tikrai aš nebūdamas pas jus kūnu, bet būdamas dvasia, jau teisinį sprendimą priėmiau, lyg kad būdamas su jumis, tą dalyką padariusį,
1CO 5:4 mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kai esate susirinkę ir mano dvasia, su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybe
1CO 5:5 atiduoti tokį Šėtonui kūno niokojimui, kad dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus Dieną.
1CO 5:6 Jūsų gyrimasis negeras. Ar nežinote, kad truputis raugo suraugina visą tešlą?
1CO 5:7 Todėl išvalykite senąjį raugą, kad būtumėte nauja tešla, kaip kad esate nerauginti, nes ir Kristus – mūsų Aplenkimo [Avinėlis] – yra paaukotas už mus.
1CO 5:8 Todėl švęskime šventę nei su senu raugu ne su piktos valios ir nelabumo raugu, bet su nerauginta nuoširdumo ir tiesos [duona].
1CO 6:4 Tad jei turite teismų dėl dalykų, susijusių su šiuo gyvenimu, tai sodinkite [į sprendžiančiųjų vietą] tuos, kurie mažiausiai vertinami bažnyčioje.
1CO 6:11 Tokie kai kurie iš jūsų buvote, bet esate nuplauti, bet esate pašventinti, bet esate išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.
1CO 6:12 „Viskas man yra teisėta!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man yra teisėta!“ Bet aš neleisiu jokiam dalykui užvaldyti mane!
1CO 6:13 „Valgiai pilvui, ir pilvas valgiams. Dievas gi pražudys ir jį, ir juos.“ O kūnas ne paleistuvystei, bet Viešpačiui, ir Viešpats – kūnui.
1CO 6:18 Bėkite nuo paleistuvystės! Kiekviena kita nuodėmė, kurią žmogus daro, yra kūno išorėje, bet tas, kuris paleistuvauja, nusideda prieš savo paties kūną.
1CO 6:19 Ką? Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse [esančios] Šventosios Dvasios, kurią turite iš Dievo, ir [kad] nepriklausote sau?
1CO 6:20 Nes esate nupirkti už didelę kainą, todėl šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie priklauso Dievui.
1CO 7:1 O dėl dalykų, apie kuriuos man rašėte: [Yra] gera, kad vyras nepaliestų moters.
1CO 7:2 Tačiau, dėl to, [kad būna] paleistuvavimų, tegul kiekvienas [vyras] turi savo žmoną ir tegul kiekviena [moteris] turi savo vyrą.
1CO 7:3 Tegul vyras suteikia žmonai priklausantį palankumą, taip pat ir žmona vyrui.
1CO 7:4 Žmona nėra savo kūno valdžia, bet vyras; taip pat ir vyras nėra savo kūno valdžia, bet žmona.
1CO 7:5 Nesulaikykite vienas nuo kito tai, kas paprastai priklauso, nebent abipusiu sutikimu kuriam laikui, kad atsiduotumėte pasninkui ir maldai ir [paskui] vėl sueitumėte kartu, kad Šėtonas jūsų negundytų dėl jūsų nuolaidžiavimo savo norams.
1CO 7:6 Bet šį [dalyką] sakau pagal [man duotą] leidimą, ne pagal [man duotą] įsakymą.
1CO 7:7 Nes norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie, kaip ir aš pats. Tačiau kiekvienas turi iš Dievo savo paties dovaną, vienas vienokią, o kitas kitokią.
1CO 7:8 Todėl sakau nesusituokusiems ir našlėms: gerai jiems, jeigu jie pasilieka [tokie], kaip ir aš.
1CO 7:9 Bet jeigu jie negali susivaldyti, tegul tuokiasi, nes yra geriau tuoktis, negu degti.
1CO 7:10 O susituokusiems įsakau, [tačiau] ne aš, bet Viešpats: žmonai neleidžiama atsiskirti nuo vyro, –
1CO 7:11 bet jei ji ir atsiskirtų, ji turi pasilikti nesusituokusi arba susitaikyti su [savo] vyru, – ir vyrui neleidžiama išsiųsti [savo] žmonos.
1CO 7:12 Visiems kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris nors brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, jis neturi išsiųsti jos.
1CO 7:13 Ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, neturi išsiųsti jo.
1CO 7:23 Jūs esate nupirkti už didelę kainą; nepasidarykite žmonių vergais.
1CO 7:27 Ar esi susaistytas su žmona? Neieškok nutraukimo. Ar tau nutrauktas [saitas] su žmona? Neieškok žmonos.
1CO 7:36 Bet jei kas galvoja, kad netinkamai elgiasi savo mergelės atžvilgiu, jeigu ji peraugtų patį geriausią [susituokimo] amžių, ir taip reikia, tedaro kaip nori, jis nenusideda; tegul jie susituokia.
1CO 7:37 Tačiau kas savo širdyje yra tvirtai apsisprendęs, – nebūdamas priverstas, bet pats valdydamas savo valią, – ir yra taip nutaręs savo širdyje, kad išsaugos savo mergelę, [tas] daro gerai.
1CO 7:38 Taigi tas, kuris duoda į žmonas, daro gerai; bet tas, kuris neduoda į žmonas, daro geriau.
1CO 7:39 Žmona yra susaistyta įstatymu tiek laiko, kiek gyvena jos vyras. Bet jeigu jos vyras būtų miręs, ji yra laisva ištekėti už ko nori – tiktai Viešpatyje.
1CO 7:40 Bet, pagal mano požiūrį, ji laimingesnė, jeigu ji taip pasilieka; o aš manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią.
1CO 8:1 Štai gi apie stabams paaukotų dalykų: suprantame, kad „pažinimą turime visi“. Pažinimas išpučia, bet meilė statydina.
1CO 8:2 Ir jei kas mano, kad yra ką nors suvokęs, [tai] jis dar nieko nežino, kaip reikia žinoti.
1CO 8:9 Bet žiūrėkite, kad ši jūsų teisė kokiu tai būdu netaptų suklupimo priežastimi silpniesiems.
1CO 8:11 ir per tavo pažinimą ar nežus silpnas brolis, už kurį mirė Kristus?
1CO 8:12 O šitaip nusidėdami broliams ir sužeisdami jų silpną sąžinę, jūs nusidedate Kristui.
1CO 8:13 Todėl jei valgis papiktina mano brolį, aš visai nevalgysiu mėsos kol esti pasaulis, kad tik savo brolio nepapiktinčiau.
1CO 9:5 Ar mes neturime įgaliojimo apkeliauti su žmona, [viena iš] seserų, kaip ir kiti apaštalai ir Viešpaties broliai, ir Kefas?
1CO 9:6 Arba ar vien tik aš ir Barnabas neturime įgaliojimo neužsiimti uždarbiavimu?
1CO 9:22 Silpniesiems pasidariau tarsi silpnas, kad laimėčiau silpnuosius; visiems tapau viskuo, kad visokeriopais būdais kai kuriuos išgelbėčiau.
1CO 9:24 Ar nežinote, kad lenktynėse bėga visi bėgikai, bet vienas gauna prizą? Taip bėkite, kad laimėtumėte.
1CO 9:25 Ir kiekvienas, kovojantis už pergalę, susivaldo visais atžvilgiais. Taigi anie [taip daro], beje, kad gautų vystantį vainiką, bet mes nevystantį.
1CO 9:26 Todėl aš tokiu būdu bėgu, ne kaip nežinomybėje, tokiu būdu einu kumštynių, ne kaip smūgiuojantis į orą,
1CO 9:27 bet tramdau savo kūną ir jį pavergiu, kad kartais, kitiems skelbęs kaip šauklys, pats nebūčiau [Dievo] vertintas atmestinai.
1CO 10:1 Be to, broliai, nenoriu, kad jūs nežinotumėte, jog visi mūsų tėvai buvo po debesimi, ir visi perėjo per jūrą,
1CO 10:2 ir visi buvo pakrikštyti į Mozę debesyje ir jūroje,
1CO 10:3 ir visi valgė tą patį dvasinį maistą,
1CO 10:4 ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą; jie gi gėrė iš dvasinės Uolos, kuri sekė paskui juos, o ta Uola buvo Kristus.
1CO 10:10 Ir nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo žudytojo.
1CO 10:12 Todėl tas, kuris tariasi stovįs, težiūri, kad negriūtų.
1CO 10:13 Jūsų nėra pagriebęs joks kitas išmėginimas, kaip tik žmonėms įprastas. Bet ištikimas [yra] Dievas, kuris neleis jūsų mėginti labiau, negu galite [pakelti], bet kartu su išmėginimu sukurs ir išeitį, kad galėtumėte ištverti.
1CO 10:14 Todėl, mano mylimieji, bėkite nuo stabgarbystės.
1CO 10:15 Kalbu kaip išmintingiems; apsvarstykite patys, ką sakau.
1CO 10:16 Laiminimo taurė, kurią laiminame, ar ji nėra bendrystė su Kristaus krauju? Duona, kurią laužome, ar ji nėra bendrystė su Kristaus kūnu?
1CO 10:17 Nes mes, daugelis, esame viena duona, vienas kūnas, kadangi mes visi dalijamės ta viena Duona.
1CO 10:18 Žiūrėkite į fizinį Izraelį! Αrgi tie, kurie valgo aukas, nėra aukuro bendrystės dalyviai?
1CO 10:19 Tad ką aš sakau? Ar kad stabas yra kas nors? Arba ar kad tai, kas aukojama stabams yra kas nors?
1CO 10:20 Priešingai [sakau]: kad tai, ką kitataučiai aukoja, aukoja velniams, o ne Dievui; bet nenoriu, kad būtumėte bendrystės dalyviai su velniais.
1CO 10:21 Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir velnių taurės; jūs negalite būti Viešpaties stalo ir velnių stalo dalininkai.
1CO 10:22 Ar kurstome, kad Viešpatį paimtų pavydas? Ar esame galingesni už jį?
1CO 10:23 „Viskas man yra teisėta!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man yra teisėta!“ Bet ne viskas statydina!
1CO 10:24 Niekas teneieško savo, bet kiekvienas kito [gerovės].
1CO 10:31 Taigi, ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, viską darykite Dievo šlovei.
1CO 10:32 Neduokite progos suklupti [į nusižengimus] nei žydui, nei graikui, nei Dievo bažnyčiai,
1CO 10:33 kaip ir aš visiems viskuo įtinku, neieškodamas savo, bet daugelio naudos, kad jie būtų išgelbėti.
1CO 11:1 Būkite mano sekėjai, kaip ir aš [esu] Kristaus [sekėjas].
1CO 11:2 O aš jus giriu, broliai, kad jūs atsimenate visus mano [nurodymus] ir laikotės perduotų nurodymų, kokių jums perdaviau.
1CO 11:3 Bet noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, žmonos galva [yra] vyras, o Kristaus galva [yra] Dievas.
1CO 11:7 Nes vyras iš tiesų neturi apsidengti galvos, kadangi jis yra Dievo atvaizdas ir šlovė, bet moteris yra vyro šlovė.
1CO 11:8 nes vyras nėra iš moters, bet moteris iš vyro,
1CO 11:9 taip pat vyras nebuvo sukurtas moteriai, bet moteris vyrui.
1CO 11:10 Dėl šios priežasties moteris privalo turėti ant galvos valdymo [ženklą] dėl angelų.
1CO 11:11 Vis dėlto Viešpatyje nei vyras [yra] be moters, nei moteris be vyro.
1CO 11:12 nes, kaip moteris [buvo paimta] iš vyro, taip ir vyras [ateina] per moterį, o viskas yra iš Dievo.
1CO 11:14 Ar net ir pati prigimtis jūsų nemoko, kad jei vyras nešioja ilgus plaukus, jam yra gėda?
1CO 11:15 Bet jei moteris nešioja ilgus plaukus, tai yra garbė jai, nes plaukai jai duoti kaip apdangalas.
1CO 11:17 Bet, šitą paliepdamas, aš [jūsų] negiriu, kad [taip] sueinate, [kad būna] ne geresnis, bet blogesnis poveikis.
1CO 11:18 Nes, pirmiausia, girdžiu, kad jums sueinant bažnyčioje, tarp jūsų esama susiskaldymų, ir aš iš dalies [tuo] tikiu,
1CO 11:19 nes tarp jūsų ir turi būti atskalų, kad pasidarytų aiškūs tie tarp jūsų, kurie, po išmėginimo, sulaukė pritarimo.
1CO 11:20 Taigi, kai jūs sueinate į vieną vietą, tai ne Viešpaties vakarienės valgyti,
1CO 11:21 nes valgymo metu kiekvienas griebia iš anksto savąją vakarienę, tai vienas alksta, o kitas nusigeria!
1CO 11:22 Ką?! Nejaugi neturite namų, [kuriuose tinka] pavalgyti ir gerti?! Arba, ar jūs niekinate Dievo bažnyčią ir gėdinate tuos, kurie nieko neturi? Ką aš jums turėčiau pasakyti? Ar turėčiau jus girti? Negiriu už tai!
1CO 11:23 Nes aš gavau iš Viešpaties tai, ką jums ir perdaviau, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną,
1CO 11:24 ir padėkojęs [ją] laužė ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas, kuris už jus laužomas; tai darykite mano atminimui.“
1CO 11:25 Tokiu pat būdu, po vakarienės valgymo [jis paėmė] ir taurę, sakydamas: „Ši taurė yra naujoji sandora mano krauju. Kiek kartų [ją] gersite, tai darykite mano atminimui.“
1CO 11:26 Nes kiek kartų valgote šią duoną ir geriate šią taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.
1CO 11:27 Todėl jeigu kas nevertai valgys šią duoną ir gers Viešpaties taurę, bus kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują.
1CO 11:28 Bet žmogus tegul ištiria pats save, ir tokiu būdu jis tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.
1CO 11:29 Nes tas, kuris valgo ir geria nevertai, valgo ir geria sau pasmerkimą, neišskirdamas Viešpaties kūno.
1CO 11:30 Dėl šios priežasties tarp jūsų [yra] daug silpnų bei sergančių ir nemažai miega.
1CO 11:31 Bet jei tikrai išskirtume savo neatitikimus, nebūtume teisiami.
1CO 11:32 Bet kai esame teisiami, esame Viešpaties drausminami, kad nebūtume nuteisti su pasauliu.
1CO 11:33 Taigi, mano broliai, kai sueinate valgyti, palaukite vieni kitų.
1CO 11:34 Ir jei kas alkanas, tepavalgo namie, kad nesueitumėte teismo užsitraukti. O kai tik atvyksiu, nurodymais sutvarkysiu likusius reikalus.
1CO 12:1 Bet nenoriu, broliai, kad nežinotumėte apie [štai kokius] dvasinius [reikalus].
1CO 12:2 Jūs žinote, kad buvote kitataučiai, nuvedami pas tuos nebylius stabus, kaip kad nuvesdavo.
1CO 12:3 Todėl duodu jums žinoti, kad nė vienas, kalbėdamas Dievo Dvasios [valdomas], nesako: „Prakeiktas Jėzus!“ Ir [kad] nė vienas negali sakyti; „Jėzus [yra] Viešpats“, jei ne Šventosios Dvasios [valdomas].
1CO 12:4 O esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia;
1CO 12:5 ir esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats;
1CO 12:6 Ir esama skirtingų veikimų, tačiau yra tas pats Dievas, kuris viską nuveikia visuose.
1CO 12:7 Bet kiekvienam yra duotas Dvasios pasireiškimas bendram labui.
1CO 12:8 Antai vienam per Dvasią duodamas išminties žodis, o kitam – pažinimo žodis pagal tą pačią Dvasią,
1CO 12:9 o kitokiam – tikėjimas ta pačia Dvasia, o kitam – gydymo dovanos ta pačia Dvasia,
1CO 12:12 Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, ir visi to vieno kūno nariai, nors jų daug, yra vienas kūnas, taip [yra] ir Kristus.
1CO 12:13 Nes ir mes visi vienos Dvasios [valdomi] – tiek žydai, tiek kitataučiai, tiek vergai, tiek laisvieji, – buvome pakrikštyti į vieną kūną, ir visi buvome pagirdyti iš vienos Dvasios.
1CO 12:25 kad kūne nebūtų susiskaldymo, bet [kad] nariai vienodai rūpintųsi vieni kitais.
1CO 12:27 O jūs esate Kristaus kūnas ir, atskirai [imant], nariai.
1CO 12:28 Ir Dievas pastatė [į veikimo sritį] bažnyčioje štai ką: pirma – apaštalus, antra – pranašus, trečia – mokytojus; po to – stebuklus, paskui – išgydymų dovanas, patarnavimus, vadovavimus, įvairias kalbas.
1CO 12:31 O uoliai siekite geriausiųjų dovanų. Bet vis dėlto aš jums rodau [visa] didžiai pranokstantį kelią.
1CO 13:1 Jeigu kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu pasidaręs [tarsi] skambantis varis ar žvangantis tuščiapuodis.
1CO 13:2 Ir jeigu turiu pranašystės [dovaną] ir suprantu visus slėpinius ir visą, ką įmanoma žinoti, ir jeigu turiu visą tikėjimą, kad galiu perkelti kalnus, bet neturiu meilės, esu niekas.
1CO 13:3 Ir jeigu išdalinu visą savo turtą [vargšams] maitinti, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, tai man neduoda jokios naudos.
1CO 13:4 Meilė ilgai pakenčia, daro tai, kas maloninga. Meilė nepavydi. Meilė nesigiria, nepasipučia,
1CO 13:5 nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nėra lengvai erzinama, nelaiko [patirtų] blogadarybių sąskaitos,
1CO 13:6 nesidžiaugia dėl neteisybės, bet džiaugiasi kartu su tiesa,
1CO 13:7 visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria.
1CO 13:8 Meilė niekada nesibaigia; bet jeigu [yra] pranašavimai, jie bus pašalinti, jeigu [yra] kalbos, jos liausis; jeigu [yra] žinojimas, jis bus pašalintas,
1CO 13:9 nes mes žinome iš dalies ir pranašaujame iš dalies.
1CO 13:10 Bet kai ateis tai, kas yra tobula, tada tai, kas iš dalies, bus pašalinta.
1CO 13:11 Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas, bet kai tapau vyru, pašalinau tai, kas vaikiška.
1CO 13:12 Nes dabar matome veidrodžiu, mįslingu vaizdu, bet tuomet [matysime] veidas į veidą; dabar pažįstu iš dalies, bet tuomet pažinsiu išsamiai kaip ir esu išsamiai pažintas.
1CO 13:13 O dabar pasilieka tikėjimas, viltis, meilė – šie trys, bet jų didžiausia [yra] meilė.
1CO 14:1 Vykitės meilę ir uoliai siekite dvasinių [dovanų], o labiau – kad pranašautumėte.
1CO 14:4 Kas kalba [nežinoma] kalba, save statydina, bet kas pranašauja, statydina bažnyčią.
1CO 14:17 Nes iš tiesų gerai dėkoji tu, bet kitas nestatydinamas.
1CO 14:20 Broliai, samprotavimų atžvilgiu nebūkite vaikai. Verčiau blogybės atžvilgiu būkite kūdikiai, bet samprotavimų atžvilgiu būkite subrendę.
1CO 14:26 Tai ką daryti, broliai? Kai sueinate, kiekvienas iš jūsų [arba] turi psalmę, [arba] turi pamokymą, [arba] turi kalbą, [teikiamą pagal tam tikrą reiškimo sistemą], [arba] turi apreiškimą, [arba] turi vertimą. Viskas tebūna daroma statydinimui.
1CO 14:32 Ir pranašų dvasios yra pavaldžios pranašams,
1CO 14:33 nes Dievas yra ne sumaišties, bet ramybės Dievas, kaip visose šventųjų bažnyčiose.
1CO 14:34 Tegul jūsų moterys tyli bažnyčiose, nes joms neleidžiama kalbėti, bet joms [skirta] elgtis pavaldžiai, kaip sako ir įstatymas.
1CO 14:35 O jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyrų, nes gėda moterims kalbėti bažnyčioje.
1CO 14:40 Viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai.
1CO 15:1 Dabar, broliai, jums pareiškiu tą Evangeliją, kurią [kaip] gerą žinią jums paskelbiau, kurią ir priėmėte, kurioje ir stovite,
1CO 15:2 kuria ir esate išgelbėti, jei laikotės tokio pranešimo, kuriuo jums skelbiau gerą žinią, nebent tuščiai tikėjote.
1CO 15:3 Nes jums perdaviau pirmiausiai tai, ką ir pats gavau, – kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal šventraščius,
1CO 15:4 ir kad buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečiąją dieną pagal šventraščius,
1CO 15:5 ir kad jis pasirodė Kefui, po to Dvylikai.
1CO 15:6 Paskui jis pasirodė vienu metu daugiau negu penkiems šimtams brolių, kurių dauguma tebelieka iki dabar, nors ir kai kurie yra užmigę.
1CO 15:7 Paskui jis pasirodė Jokūbui, po to visiems apaštalams.
1CO 15:8 O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man.
1CO 15:9 Nes aš esu mažiausias iš apaštalų, kuris nevertas, kad būčiau pavadintas apaštalu todėl, kad persekiojau Dievo bažnyčią.
1CO 15:10 Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man [suteiktoji] malonė nebuvo bergždžia; priešingai – aš triūsiau daugiau negu jie visi, tačiau ne aš, bet Dievo malonė, kuri su manimi.
1CO 15:11 Taigi ar tai aš, ar jie, – taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.
1CO 15:12 O jei Kristus yra skelbiamas, kad jis prisikėlė iš numirusių, [tad] kaipgi kai kurie tarp jūsų sako, jog nėra mirusiųjų prisikėlimo?!
1CO 15:17 ir jei Kristus nėra prikeltas, jūsų tikėjimas [yra] tuščias; jūs tebesate savo nuodėmėse!
1CO 15:18 Tokiu atveju ir užmigusieji Kristuje yra pražuvę!
1CO 15:19 Jeigu turime viltį dėl Kristaus tik šiame gyvenime, [tai] esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.
1CO 15:20 Bet dabar Kristus yra prisikėlęs iš numirusių [ir] tapo užmigusiųjų pirmavaisiu.
1CO 15:21 Nes kadangi per žmogų [atėjo] mirtis, per žmogų [atėjo] ir mirusiųjų prisikėlimas.
1CO 15:22 Nes kaip visi miršta Adome, taip visi bus padaryti gyvi Kristuje.
1CO 15:25 Nes jis turi karaliauti, kol pats paguldys visus priešus po savo kojomis.
1CO 15:26 [Kaip] paskutinis priešas mirtis [yra] paverčiama niekais.
1CO 15:27 Nes jis visus [dalykus ir asmenis] padarė pavaldžius po jo kojomis. Bet kai jis sako, kad visus padarė pavaldžius, [tai] aišku, kad išskyrus tą, kuris visus padarė pavaldžius jam.
1CO 15:28 O kai visi bus padaryti jam pavaldūs, tada ir pats Sūnus bus padarytas pavaldus tam, kuris visus padarė pavaldžius jam, kad Dievas būtų viskas visame kame.
1CO 15:31 Mirštu kasdien – [tai] prisiekiu jūsų [sukeltu] džiūgavimu, kurį turiu Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
1CO 15:33 Nesiduokite suklaidinami: blogos draugijos gadina gerus papročius.
1CO 15:42 Taip ir [su] mirusiųjų prisikėlimu. [Kūnas] sėjamas gendamumo [įveiktas], prikeliamas negendamumo [įveiktas];
1CO 15:43 sėjamas negarbingumo [įveiktas], prikeliamas šlovės [įveiktas]; sėjamas silpnumo [įveiktas], prikeliamas galybės [įveiktas].
1CO 15:45 Ir taip yra parašyta: „Pirmasis žmogus adomas tapo gyva siela“; Paskutinysis Adomas [tapo] gyvybę teikiančia Dvasia.
1CO 15:49 Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo atvaizdą.
1CO 15:51 Štai aš išdėstau jums slėpinį: mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti į kitokius –
1CO 15:52 labai greitu laiku, akimirksniu, [gaudžiant] paskutiniam trimitui. Nes trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, ir mes būsime pakeisti į kitokius.
1CO 15:53 Nes šiam gendančiam [kūnui] būtina apsivilkti negendamumu ir šiam mirtingam [kūnui būtina] apsivilkti nemirtingumu.
1CO 15:54 Ir kai šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamumu ir šis mirtingas [kūnas] apsivilks nemirtingumu, tada išsipildys tas parašytas žodis: PERGALĖJE MIRTIS YRA PRARYTA!
1CO 15:55 O mirtie, kur tavo geluonis? O kape, kur tavo pergalė?“
1CO 15:56 Mirties geluonis [yra] nuodėmė, o nuodėmės galia [yra] įstatymas.
1CO 15:57 Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
1CO 15:58 Todėl, mano mylimieji broliai, būkite tvirti, nepajudinami, visuomet gausiai [vykdydami] Viešpaties darbą, žinodami, kad jūsų triūsas nėra veltui Viešpatyje.
1CO 16:1 O dėl rinkliavos šventiesiems: kaip nurodžiau Galatijos bažnyčioms, taip ir jūs darykite.
1CO 16:4 Ir jeigu bus tinkama, kad ir aš keliaučiau, [tai] jie keliaus su manimi.
1CO 16:9 nes man yra atsiverusios plačios ir veiksmingos durys, – o priešininkų daug.
1CO 16:13 Budėkite, tvirtai stovėkite tikėjime, elkitės vyriškai, būkite stiprūs.
1CO 16:14 Viską, ką darote, darykite su meile.
1CO 16:15 Maldauju jus, broliai (jūs pažįstate Stepono šeimyną, kad ji yra Achajos pirmasis vaisius, ir [kad] jie atsidavė tarnauti šventiesiems),
1CO 16:16 kad jūs taip pat tokiems elgtumėtės pavaldžiai ir kiekvienam bendradarbiaujančiam ir triūsiančiam.
1CO 16:17 Džiaugiuosi Stepono, Fortunato ir Achaiko atvykimu dėl to, kad jie parūpino tai, ko trūko iš jūsų pusės,
1CO 16:18 nes jie atgaivino mano dvasią – taip pat jūsų. Tad pripažinkite tokius [žmones]!
2CO 1:1 Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas, ir brolis Timotiejus – Dievo bažnyčiai, esančiai Korinte, ir visiems šventiesiems, esantiems visoje Achajoje.
2CO 1:2 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
2CO 1:3 [Tebūna] palaimintas Dievas, tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, apstaus gailestingumo Tėvas ir visos paguodos Dievas,
2CO 1:4 kuris mus guodžia kiekviename mūsų prispaudime, kad būtume pajėgūs guosti tuos, [kurie yra] bet kokiame prispaudime, ta paguoda, kuria mes patys esame Dievo guodžiami,
2CO 1:5 nes kaip kentėjimai dėl Kristaus gausėja mums, taip per Kristų gausėja ir mūsų paguoda.
2CO 1:6 Ir jei kenčiame priespaudą, [tai] jūsų paguodai ir išgelbėjimui, kuris yra veiksmingas ištveriant tokius pačius kentėjimus, kuriuos ir mes kenčiame; arba, jei esame guodžiami, [tai yra] jūsų paguodai ir išgelbėjimui.
2CO 1:9 taip, mes patys savyje jautėmės gavę mirties nuosprendį, kad nepasitikėtume savimi, bet Dievu, kuris prikelia mirusius.
2CO 1:20 nes kiek tik yra Dievo pažadų, jie jame [yra] „taip“, ir jame [yra] „Amen“ tam, kad per mus būtų šlovė Dievui.
2CO 2:14 Taigi dėkui Dievui, kuris per Kristų visuomet mus veda pergalės eisenoje ir per mus paskleidžia savo pažinimo aromatą kiekvienoje vietoje,
2CO 3:5 Ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas [yra] iš Dievo,
2CO 3:6 kuris taip pat padarė mus tinkamais naujos sandaros tarnais – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, bet Dvasia duoda gyvybę.
2CO 3:8 tai kaip gi Dvasios tarnystė nebus dar labiau šlovinga?!
2CO 3:16 Tačiau kada tik ji atsiverčia į Viešpatį, šydas nuimamas.
2CO 3:17 Viešpats gi yra ta Dvasia, ir kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė.
2CO 3:18 Bet mes visi, atidengtu veidu žiūrėdami lyg veidrodyje į Viešpaties šlovę, kaip tik Viešpaties, tai yra Dvasios, veikimu esame perkeičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę.
2CO 4:3 Bet jei ir mūsų evangelija yra paslėpta, ji yra paslėpta žūstantiems,
2CO 4:4 kurių atveju šio pasaulio dievas apakino [jų kaip] netikinčių protus, kad jiems nenušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovingos evangelijos šviesa.
2CO 4:5 Mat ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų – Viešpatį, o save – jūsų tarnais Jėzaus dėlei.
2CO 4:6 Nes Dievas, kuris liepė šviesai iš tamsos nušvisti, mūsų širdyse nušvito, kad [suteiktų] Dievo šlovės pažinimo šviesą Jėzaus Kristaus veide.
2CO 4:8 Mes visaip spaudžiami, tačiau nepriverčiami sielvartauti; sutrikdomi, bet nenusivylę;
2CO 4:9 persekiojami, bet neapleidžiami; mes parbloškiami, bet nesunaikinami,
2CO 4:10 visuomet šen ir ten nešiodamiesi kūne Viešpaties Jėzaus mirimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne.
2CO 4:11 Nes mes, gyvieji, dėl Jėzaus esame nuolat atiduodami mirčiai, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų mirtingame kūne.
2CO 4:16 Todėl mes nepailstame. Atvirkščiai, nors mūsų išorinis žmogus ir genda, tačiau vidinis atnaujinamas diena iš dienos.
2CO 4:17 Nes mūsų lengvas prispaudimas, trunkantis tik akimirksnį, paruošia mums [visa] didžiai pranokstantį amžiną šlovės svorį,
2CO 4:18 mums žiūrint ne į regimus dalykus, bet į neregimus, nes regimieji dalykai [yra] laikini, bet neregimieji [yra] amžini.
2CO 5:6 Taigi visuomet būdami drąsiai nusiteikę ir žinodami, kad, kol gyvename namie, kūne, gyvename svetur nuo Viešpaties –
2CO 5:7 (nes vaikščiojame tikėjimu, ne regėjimu) –
2CO 5:8 mes esame drąsiai nusiteikę ir mieliau norėtume nebegyventi kūno namuose ir gyventi namie pas Viešpatį.
2CO 5:9 Todėl, ar būdami namie, ar svetur, uoliai stengiamės jam patikti.
2CO 5:10 Nes mes visi turime pasirodyti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas gautų [atlygį] už kūnu [padarytus] dalykus, pagal tai, ką jis padarė, ar [tai būtų] gera ar bloga.
2CO 5:14 Nes Kristaus meilė verčia [veikti] mus, padariusius išvadą, kad jeigu vienas mirė už visus, tai visi mirė;
2CO 5:15 ir jis mirė už visus, kad tie, kurie gyvena, nuo šiol nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė.
2CO 5:17 Taigi, jei kas [yra] Kristuje, [tas yra] naujas kūrinys; kas sena, praėjo, štai visa yra pasidariusi nauja.
2CO 5:18 Ir visa tai [yra] iš Dievo, kuris mus per Jėzų Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę,
2CO 5:19 būtent, kad Dievas buvo Kristuje sutaikindamas pasaulį su savimi, neįskaitydamas jiems jų nusižengimų, ir mums patikėdamas sutaikinimo žodį.
2CO 5:20 Taigi esame pasiuntiniai atstovaudami Kristui, tarsi per mus įspėdamas ragintų [pats] Dievas; atstovaudami Kristui [jus] meldžiame: „Susitaikykite su Dievu!“
2CO 5:21 Nes mūsų labui jis pavertė nuodėme tą, kuris nepadarė nuodėmės, kad mes jame taptume Dievo teisumu.
2CO 6:1 Bendradarbiaudami [su Dievu] raginame [jus] nepriimti Dievo malonės nenaudingai, –
2CO 6:2 (nes jis sako: „AŠ IŠKLAUSIAU TAVE PRIIMTINU METU IR IŠGELBĖJIMO DIENĄ AŠ PADĖJAU TAU. Štai dabar ypač PRIIMTINAS METAS, štai dabar IŠGELBĖJIMO DIENA!) –
2CO 6:3 niekuo neduodami progos pasipiktinti, kad tarnystė nebūtų peikiama,
2CO 6:11 Mūsų burna atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis jums tapo erdvi.
2CO 6:12 Jūs nesate priversti sielvartauti per mus, bet esate priversti sielvartauti per savo pačių giliaširdiškus jausmus.
2CO 6:14 Nebūkite įkinkyti į nelygų jungą su netikinčiaisiais, nes kokia gi teisumo ir įstatymo pažeidinėjimo bendra veikla? Ir kokia gi šviesos bendrystė su tamsa?
2CO 6:15 Ir koks gi Kristaus susitarimas su Beliaru? Arba kokia gi tikinčiojo bendra dalis su netikinčiuoju?
2CO 6:16 Ir kokia gi Dievo šventyklos santarvė su stabais? Nes jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas pasakė: „Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų, ir būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta.“
2CO 6:17 Todėl „išeikite iš jų ir būkite atskirti, – sako Viešpats, – ir nepalieskite to, kas netyra; tada aš jus priimsiu
2CO 6:18 ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys,“ – sako Viešpats, Visagalis.
2CO 7:1 Taigi, mylimieji, turėdami šituos pažadus, apsivalykime nuo visokio kūno ir dvasios susitepimo, Dievo baimėje puoselėdami šventumą iki tikslo pasiekimo.
2CO 7:6 Bet Dievas, prislėgtųjų guodėjas, paguodė mus Tito atvykimu,
2CO 7:7 ir ne tik jo atvykimu, bet ir ta paguoda, kuria jis buvo paguostas dėl jūsų, pranešdamas mums apie jūsų stiprų norėjimą, jūsų dejones, jūsų uolumą dėl manęs. Tad dar labiau apsidžiaugiau.
2CO 7:8 Nors ir nuliūdinau jus laišku, nesigailiu, nors ir gailėjausi. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, nors [tai buvo] tik kuriam laikui.
2CO 7:9 Dabar džiaugiuosi ne todėl, kad buvote nuliūdinti, bet kad buvote [tokiu būdu] nuliūdinti, [jog] atgailavote, nes patyrėte dievobaimingą liūdesį, todėl iš mūsų [pusės] jokiu atveju nebuvo jums žalos.
2CO 7:10 Mat dievobaimingas liūdesys sukelia neapgailestautiną atgailą, kurios pasekmė – išgelbėjimas, bet pasauliškas liūdesys sukelia mirtį.
2CO 7:11 Juk žiūrėkite: kaip tik tai, kad patyrėte dievobaimingą liūdesį, kiek sukėlė jumyse smarkumo, ir [kiek] noro atsakyti už save, ir [kiek] pykčio, ir [kiek] baimės, ir [kiek] stipraus norėjimo, ir [kiek] uolumo, ir [kiek] teisingumo įvykdymo! Jūs visais atžvilgiais parodėte, [kad dabar] esate švarūs šiame reikale.
2CO 7:13 Todėl mes buvome paguosti dėl jūsų paguodos, ir net dar labiau džiaugėmės dėl Tito džiaugsmo, nes jo dvasia buvo jūsų visų atgaivinta.
2CO 8:9 Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, kad jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad per jo neturtą taptumėte turtingi.
2CO 8:21 rūpindamiesi tuo, kas dora ne tik Viešpaties akyse, bet ir žmonių akyse.
2CO 9:6 Ir [sakau] štai ką: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas apsčiai sėja, apsčiai ir pjaus.
2CO 9:7 Kiekvienas [teduoda] kaip nutaria savo širdyje, ne gailėdamas ar verčiamas; nes Dievas myli linksmą davėją.
2CO 9:15 Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!
2CO 10:3 Nes, nors vaikščiojame kūne, kovojame ne pagal kūniškumą,
2CO 10:4 (nes mūsų kovos ginklai nėra kūniški, bet galingi per Dievą tvirtovėms griauti)
2CO 10:5 nuversdami sumanymus ir visa, kas aukšta, kas išsikelia prieš Dievo pažinimą, ir atvesdami nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui
2CO 10:6 ir būdami pasirengę atlyginti už kiekvieną neklusnumą, kai jūsų klusnumas bus visiškas.
2CO 10:12 Nes nedrįstame savęs gretinti ar palyginti su kai kuriais, kurie save teigiamai pristato. Bet jie, matuodami save pagal save pačius ir palygindami save su savimi, nedaro išmingtingų išvadų.
2CO 10:17 O KAS GIRIASI, TESIGIRIA VIEŠPAČIU.
2CO 10:18 Nes ne tas pripažintas tinkamu, kuris teigiamai pristato save, bet kurį teigiamai pristato Viešpats.
2CO 11:1 O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate mane.
2CO 11:2 Nes aš pavyduliauju dėl jūsų dievotu pavydu, nes vienam vyrui jus pažadėjau į žmonas, kad Kristui pristatyčiau [jus kaip] tyrą mergelę.
2CO 11:14 Ir nenuostabu, nes pats Šėtonas apsimeta šviesos angelu.
2CO 11:15 Tad nieko ypatingo, jeigu ir jo tarnautojai apsimeta teisumo tarnautojais, kurių galas atitiks jų darbus.
2CO 12:7 Ir kad nebūčiau perdėm išaukštintas dėl apreiškimų gausybės, man buvo duotas dyglys kūne, Šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų tam tikslui, kad nebūčiau perdėm išaukštintas.
2CO 12:8 Už tai tris kartus maldavau Viešpatį, kad [tai] nuo manęs atitrauktų.
2CO 12:9 Bet jis man tarė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano jėga tampa tobula silpnume.“ Todėl verčiau mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga apgaubtų mane.
2CO 12:10 Todėl gėriuosi silpnumais, įžeidimais, priverstiniais dalykais, persekiojimais, sielvartais dėl Kristaus, nes, kai esu silpnas, tada esu stiprus.
2CO 12:20 Mat aš bijau, kad kartais atvykęs nerasčiau jūsų tokių, kokių nenoriu, ir [kad] jūs nerastumėte manęs tokio, kokio jūs nenorite, kad kartais nebūtų nesutarimų, pavyduliavimų, pykčio proveržių, priešiškų norų pirmauti, apkalbų, šnibždėtų paskalų, pasipūtimų, sumišimų,
2CO 13:5 Patikrinkite save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Arba ar nepažįstate savęs, kad Jėzus Kristus yra jumyse – nebent esate [Dievo] vertinti atmestinai?
2CO 13:11 Galiausiai, broliai, linkiu [jums] sėkmės! Pasidarykite tobulai sunarinti, pasinaudokite paguoda, būkite vienos minties, sugyvenkite taikiai, o meilės ir ramybės Dievas bus su jumis.
2CO 13:14 Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė su jumis visais!
GAL 1:1 Paulius, apaštalas – ne nuo žmonių, ir ne žmogaus įgaliojimu, bet įgaliojimu Jėzaus Kristaus ir Dievo Tėvo, kuris prikėlė jį iš numirusiųjų, –
GAL 1:2 ir visi su manimi esantys broliai Galatijos bažnyčioms.
GAL 1:3 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus,
GAL 1:4 atidavusio save už mūsų nuodėmes, kad mus išgelbėtų iš dabartinio blogo amžiaus pagal valią mūsų Dievo ir Tėvo,
GAL 1:5 kuriam [tebūna] šlovė per amžių amžius! Amen.
GAL 1:6 Stebiuosi, kad jūs nuo To, kuris pašaukė jus į Kristaus malonę, taip greitai persimetate prie kitos rūšies „evangelijos“,
GAL 1:7 kuri nėra tos pačios rūšies, bet tik yra kai kurie jus sutrikdantys žmonės, kurie norėtų iškreipti Kristaus Evangeliją.
GAL 1:8 Bet jeigu net mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią „evangeliją“, negu tą Evangeliją, kurią jums paskelbėme, – tebūna prakeiktas!
GAL 1:11 Bet aš duodu jums žinoti, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra pagal žmoniją,
GAL 1:12 nes nei iš žmogaus ją gavau, nei [žmogaus jos] buvau išmokytas, bet Jėzaus Kristaus apreiškimu.
GAL 2:7 bet priešingai, pamatę, kad man buvo patikėta Evangelija neapipjaustytiesiems, kaip Petrui apipjaustytiesiems –
GAL 2:11 
GAL 2:14 Bet kai pamačiau, kad jie nevaikščioja tiesiai pagal tą Evangelijos tiesą, tariau Petrui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni kitatautiškai, o ne žydiškai, kodėl verti kitataučius gyventi taip, kaip žydai?“
GAL 2:15 Mes, [kurie] prigimtimi žydai ir ne „kitataučių kilmės nusidėjėliai“,
GAL 2:16 žinodami, jog žmogus neišteisinamas įstatymo darbais, bet per tikėjimą Jėzumi Kristumi – ir mes pasitikėjome Kristumi Jėzumi, kad būtume išteisinti tikėjimu Kristumi, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus.
GAL 2:17 O jeigu siekdami būti išteisinti per Kristų, ir mes patys esame rasti [esant] nusidėjėliais, ar dėl to Kristus [yra] nuodėmės tarnas? Anaiptol! Ne!
GAL 2:20 Buvau nukryžiuotas su Kristumi, tačiau gyvenu – [nors] nebe aš, bet gyvena manyje Kristus. Ir dabar, tą [gyvenimą], kurį gyvenu kūne, gyvenu tikėjimu Dievo Sūnumi, kuris mylėjo mane ir atidavė save už mane.
GAL 3:6 Lygiai taip pat ABRAOMAS PASITIKĖJO DIEVU, IR TAI JAM BUVO ĮSKAITYTA KAIP TEISUMAS.
GAL 3:7 Todėl žinokite, kad tie, kurie [yra] iš tikėjimo, tie yra Abraomo vaikai.
GAL 3:8 Ir šventraštis, numatydamas, kad Dievas tikėjimu išteisina kitataučius, iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją: „Tavyje bus palaimintos visos tautos.“
GAL 3:9 Taigi tie, kurie [yra] iš tikėjimo, yra palaiminami su tikinčiuoju Abraomu.
GAL 3:11 Bet kad Dievo akyse niekas neišteisinamas įstatymu, [yra] aišku, nes teisusis tikėjimu gyvens.
GAL 3:12 Bet įstatymas nesiremia tikėjimu; priešingai, „JUOS VYKDANTIS ŽMOGUS GYVENS JAIS“.
GAL 3:13 Kristus mus išpirko iš įstatymo prakeikimo, už mus tapdamas prakeikimu, nes yra parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“, –
GAL 3:16 Ir pažadai buvo duoti Abraomui ir jo sėklai. Jis nesako „ir sėkloms“, kaip daugeliui; bet kaip vienai „ir tavo sėklai“, kuri yra Kristus.
GAL 3:18 Nes jeigu paveldėjimas [įgyjamas] įstatymu, [tai] jau nebe pažadu. Bet Dievas dovanojo [jį] Abraomui pažadu.
GAL 3:19 Tai kam [reikalingas] įstatymas? Jis, įsakytas per angelus tarpininko ranka, buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis Sėkla, kuriai buvo duotas pažadas.
GAL 3:20 Tarpininkas gi nėra [reikalingas], [kai yra tik] viena [šalis], bet Dievas tėra vienas.
GAL 3:21 [Ar] tad įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Ne! Nes jei būtų buvę duotas įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai teisumas tikrai būtų [įgyjamas] įstatymu.
GAL 3:22 Bet šventraštis visus uždarė nuodėmingume, kad tikėjimu Jėzumi Kristumi tai, kas pažadėta, būtų duotas tiems, kurie tiki.
GAL 3:23 Bet prieš ateinant tikėjimui, mes buvome saugomi įstatymo valdžioje, uždaryti tikėjimui, kuris po to turėjo būti apreikštas.
GAL 3:24 Tad įstatymas buvo lydintis mūsų auklėtojas iki Kristaus, kad būtume išteisinti tikėjimu.
GAL 3:25 O tikėjimui atėjus, nebesame auklėtojo valdžioje.
GAL 3:26 Nes jūs visi esate Dievo vaikai per tikėjimą Kristumi Jėzumi.
GAL 3:27 Nes jūs visi, kurie buvote pakrikštyti į Kristų, apsivilkote Kristumi.
GAL 3:28 Nėra nei žydo, nei graiko, nėra nei vergo, nei laisvojo, nėra nei vyriškos lyties [žmogaus], nei moteriškos lyties [žmogaus], nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje.
GAL 3:29 O jeigu jūs [esate] Kristaus, tai esate Abraomo sėkla ir paveldėtojai pagal pažadą.
GAL 4:1 Dabar sakau, [kad], kol paveldėtojas yra nepilnametis, jis niekuo nesiskiria nuo tarno, [nors] yra visa ko šeimininkas,
GAL 4:2 bet yra globėjų ir prievaizdų valdžioje iki tėvo nustatyto laiko.
GAL 4:3 Taip ir mes, kai buvome nepilnamečiai, buvome laikomi priverstiniam tarnavimui pasaulio pradmenims.
GAL 4:4 Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, gimusį įstatymo valdžioje,
GAL 4:5 kad išpirktų esančius įstatymo valdžioje, kad įgytume įsūnijimą.
GAL 4:6 Ir kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į jūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, šaukiančią: „Aba, Tėve!
GAL 4:7 Taigi tu jau nebesi priverstinis tarnas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų.
GAL 5:1 Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nebūkite vėl įsipainioję į vergystės jungą.
GAL 5:4 Jūs, kurie siekiate būti išteisinti įstatymu, esate be poveikio nuo Kristaus – jūs esate išpuolę iš malonės.
GAL 5:5 Tačiau mes laukiame teisumo, kurio užtikrintai vilimės, tikėjimo pagrindu Dvasios pagalba.
GAL 5:6 Nes Kristuje Jėzuje nieko neįstengia padaryti nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, verčiau tikėjimas, darantis poveikį per meilę.
GAL 5:13 Nes jūs, broliai, buvote pašaukti į laisvę; tik [nenaudokite] laisvės kaip progos kūnui, bet meile tarnaukite vienas kitam.
GAL 5:16 Tad sakau: vaikščiokite Dvasia, ir nevykdysite kūno geidulių.
GAL 5:19 Aiškūs gi yra kūno darbai, kurie yra svetimavimas, paleistuvavimas, netyrumas, palaidumas,
GAL 5:20 stabgarbystė, užbūrimas narkotikais, priešiškumai, nesantaika, pavydūs rungtyniavimai, pykčio proveržiai, priešiškas noras pirmauti, maištavimai, atskalos,
GAL 5:21 pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai, apie kuriuos aš sakau iš anksto, kaip ir anksčiau sakiau, kad tie, kurie atlikinėja tokius dalykus, nepaveldės Dievo karalystės.
GAL 5:22 Bet Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, didi kantrybė, švelnumas, geradarystė, ištikimybė,
GAL 5:23 romumas, susivaldymas – prieš tokius nėra įstatymo.
GAL 5:24 Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūno [viršenybę] kartu su jos potraukiais ir geismais.
GAL 5:25 Jei gyvename Dvasia, tai ir padoriai vaikščiokime Dvasia.
GAL 5:26 Nebesiekime šlovės už tuštybes, erzindami vieni kitiems, pavydėdami vieni kitiems.
GAL 6:1 Broliai, jei žmogus ir būtų pagautas nusižengime, jūs, kurie esate dvasiški, pataisykite tokį su romia dvasia, [kiekvienas] žiūrėdamas savęs, kad ir tu nebūtum sugundytas.
GAL 6:2 Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdykite Kristaus įstatymą.
GAL 6:6 Tas, kuris lavinamas žodžiu, tegul dalijasi visomis [savo] gėrybėmis su tuo, kuris lavina.
GAL 6:7 Nesiduokite suklaidinami! Dievas nesiduoda išjuokiamas! Nes ką tik žmogus sėja, tą ir pjaus.
GAL 6:8 Nes kas sėja savo kūniškajam aš, iš kūniškojo aš pjaus sugedimą, bet kas sėja Dvasiai, iš Dvasios pjaus amžiną gyvenimą.
GAL 6:9 Tad nenuvarkime darydami gera, nes atėjus metui pjausime, jei nenuilsime.
GAL 6:10 Išvada tokia: kada tik turime progą, darykime gera visiems, ypač tikėjimo namiškiams.
GAL 6:14 Bet anaiptol nesigiriu nieku kitu, kaip tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man nukryžiuotas ir aš pasauliui.
GAL 6:15 Nes Kristuje Jėzuje nieko neįstengia padaryti nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tik naujas kūrinys.
GAL 6:16 Ir visi, kurie padoriai vaikščioja pagal šią taisyklę, [tebūna] jiems ramybė ir gailestingumas, ir Dievo Izraeliui.
GAL 6:17 Nuo šiol tegul niekas nebevargina manęs, nes savo kūne nešioju Viešpaties Jėzaus žymes.
GAL 6:18 Broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė [tebūna] su jūsų dvasia. Amen.
EPH 1:1 Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas, šventiesiems, esantiems Efeze, tai yra ištikimiesiems Kristuje Jėzuje.
EPH 1:2 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
EPH 1:3 [Tebūna] palaimintas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas ir Tėvas, kuris palaimino mus Kristuje kiekviena dvasine palaima dangaus srityse
EPH 1:4 šitaip: jis išsirinko mus jame prieš pasaulio įkūrimą, kad mes būtume prieš jį šventi ir nepeiktini meilėje,
EPH 1:5 sau iš anksto paskyręs mus pilnateisių vaikų įsūnystei per Jėzų Kristų pagal savo valios palankumą,
EPH 1:6 kad būtų giriama šlovė jo malonės, kuria jis padarė mus malone apdovanotaisiais Mylimajame.
EPH 1:7 Jame turime išpirkimą per jo kraują – nusižengimų atleidimą – pagal turtingumą jo malonės,
EPH 1:8 kurios jis gausiai suteikė mums su visa išmintimi ir supratimu,
EPH 1:9 atskleidęs mums savo valios slėpinį pagal savo palankų ketinimą, kurį jis sau nustatė savyje
EPH 1:10 dėl laikų pilnybės santvarkos: visa suvienyti Kristuje – ir tai, kas danguose ir tai, kas ant žemės, jame,
EPH 1:11 kuriame gavome ir veldinį, būdami iš anksto paskirti pagal tikslą to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą
EPH 1:12 tam, kad mes gyvuotume jo šlovės gyriui, kurie pirmi sudėjome savo viltį į Kristų;
EPH 1:13 jame ir jūs [gavote veldinį], išgirdę tiesos žodį, jūsų išgelbėjimo Evangeliją; pasitikėję jame ir buvote užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia,
EPH 1:14 kuri yra mūsų veldinio užstatas iki nuosavybės išpirkimo – jo šlovės gyriui.
EPH 1:15 Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems,
EPH 1:16 nesiliauju dėkojęs už jus, minėdamas jus savo maldose,
EPH 1:17 kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apšvietimo dvasią, [jums] pažįstant jį iš arti,
EPH 1:18 jūsų proto akims esant apšviestoms, idant pažintumėte, kokia yra jo pašaukimo viltis, kokie jo veldinio šlovės turtai šventųjų tarpe
EPH 1:19 ir kokia nepranokstama jo galybės didybė mums, kurie tikime – atitinkanti jo galingos jėgos veikimą;
EPH 1:20 ja jis veikė Kristaus atžvilgiu, kai jį prikėlė iš numirusiųjų ir pasodino savo dešinėje dangaus srityse,
EPH 1:21 daug aukščiau už kiekvieną vyresnybę ir valdžią ir galybę ir viešpatystę ir kiekvieną vardą, išvardinamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame,
EPH 1:22 ir visus [dalykus ir asmenis] padarė pavaldžius po jo kojomis ir kaip galvą viršum visko davė jį bažnyčiai,
EPH 1:23 kuri yra jo kūnas, pilnatvė to, kuris visa visame pripildo.
EPH 2:1 Ir [jis padarė] jus [gyvus], kurie buvote mirę nusižengimuose ir nuodėmėse,
EPH 2:2 kuriuose kadaise vaikščiojote pagal šio pasaulio išsidėstymą, pagal oro valdžios valdovą, dvasią, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.
EPH 2:3 Tarp jų ir mes visi savo kūno geiduliuose kadaise elgėmės vykdydami kūno ir minčių valingus sprendimus, ir prigimtimi buvome rūstybės vaikai, kaip ir visi kiti.
EPH 2:4 Bet Dievas, būdamas apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria jis mylėjo mus,
EPH 2:5 net kai mes buvome mirę nusižengimuose, padarė mus gyvus su Kristumi – esate išgelbėti malone –
EPH 2:6 ir prikėlė su juo bei pasodino su juo dangaus srityse, Kristuje Jėzuje,
EPH 2:7 kad ateinančiais amžiais parodytų nepranokstamus savo malonės turtus [savo] gerumu mums Kristuje Jėzuje.
EPH 2:8 Nes malone esate išgelbėti per tikėjimą, – ir tai ne iš jūsų (ta dovana [yra] nuo Dievo),
EPH 2:9 ne iš darbų, kad niekas nesigirtų,
EPH 2:10 nes būdami jo kūrinys, esame sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paruošė, kad juose vaikščiotume.
EPH 2:11 Todėl atsiminkite, kad jūs, kadaise kūno atžvilgiu kitataučiai, – kuriuos Neapipjaustymu vadina kūne rankomis atliktas vadinamas Apipjaustymas, –
EPH 2:12 kad tuomet buvote be Kristaus, atskirti nuo Izraelio sandraugos ir svetimi pažado sandoroms, neturintys vilties ir be Dievo pasaulyje.
EPH 2:13 Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kurie kadaise buvote toli, per Kristaus kraują esate priartinti.
EPH 2:14 Nes jis yra mūsų taika, kuris abu pavertė vienu ir nugriovė pertvaros skiriamąją sieną,
EPH 2:15 savo kūne panaikinęs priešiškumą – įsakuose [esantį] įsakymų įstatymą, – tam, kad savyje sukurtų iš tų dviejų vieną naują žmogų – [taip] darydamas taiką –
EPH 2:16 ir sutaikintų abu su Dievu viename kūne per kryžių, juo užmušęs priešiškumą.
EPH 2:17 Be to, atėjęs jis paskelbė Evangeliją – taiką – jums, tolimiesiems, ir jiems, artimiesiems,
EPH 2:18 nes per jį mes abeji galime prieiti prie Tėvo vienos Dvasios [valdomi].
EPH 2:19 Išvada tokia: jūs jau nebesate svetimšaliai ir ateiviai, bet esate šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai,
EPH 2:20 esate pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, vyraujančiu kertiniu [akmeniu] esant pačiam Jėzui Kristui,
EPH 2:21 kuriame visas pastatas, tiksliai suleistas kartu, auga į šventą šventyklą Viešpatyje,
EPH 2:22 kuriame ir jūs esate kartu statomi, kad būtumėte Dievo buveinė Dvasioje.
EPH 3:1 Dėl tos priežasties, aš, Paulius, Kristaus Jėzaus kalinys jūsų, kitataučių, labui, –
EPH 3:2 jeigu iš tikrųjų girdėjote apie jūsų labui man duotą Dievo malonės santvarką,
EPH 3:3 kad apreiškimu [jis] man atskleidė slėpinį, – kaip anksčiau trumpai aprašiau;
EPH 3:4 iš to skaitydami galite suvokti mano supratimą Kristaus slėpinio atžvilgiu, –
EPH 3:5 kuris kitais amžiais nebuvo atskleistas žmonių palikuonims, kaip jis dabar Dvasios atskleistas jo šventiems apaštalams ir pranašams:
EPH 3:6 [būtent, kad] kitataučiai yra bendrapaveldėtojai ir bendro kūno nariai ir jo pažado bendri dalininkai Kristuje per Evangeliją,
EPH 3:7 kurios tarnu tapau pagal Dievo malonės dovaną, man duotą veiksmingu jo jėgos veikimu.
EPH 3:8 Man, visų šventųjų mažesniam už mažiausiąjį, buvo duota ši malonė kitataučiams skelbti Evangeliją – neištiriamus Kristaus turtus –
EPH 3:9 ir visus apšviesti [apie tai], kokia yra bendrystė slėpinio, kuris nuo amžių buvo paslėptas Dieve, kuris visa sukūrė per Jėzų Kristų
EPH 3:10 tam, kad dabar per bažnyčią vyresnybėms ir valdžioms dangaus srityse taptų žinoma daugeriopa Dievo išmintis
EPH 3:11 pagal amžinąjį tikslą, kurį jis nustatė Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje,
EPH 3:12 kuriame per tikėjimą juo turime drąsą ir priėjimą su užtikrintumu.
EPH 3:13 Todėl prašau nenusiminti dėl mano prispaudimų jūsų labui: tai yra jūsų šlovė.
EPH 3:14 Dėl tos priežasties klaupiuosi prieš Tėvą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus,
EPH 3:15 nuo kurio yra gavusi vardą visa šeima danguje ir žemėje,
EPH 3:16 kad pagal savo šlovės turtus duotų jums būti stiprinami didžiule jėga per jo Dvasią vidiniame žmoguje,
EPH 3:17 jog Kristus per tikėjimą nuolat užimtų buveinę jūsų širdyse, kad jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje,
EPH 3:18 pajėgtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis,
EPH 3:19 bei pažinti žinojimą pranokstančią Kristaus meilę, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.
EPH 3:20 O tam, kuris ta jėga, kuri veikia mumyse, pajėgia padaryti didžiai daugiau negu visa, ko prašome ar manome,
EPH 3:21 jam bažnyčioje tebūna šlovė Kristumi Jėzumi per visas amžių amžiaus kartas! Amen.
EPH 4:1 Taigi aš, kalinys dėl Viešpaties, raginu jus vaikščioti, kaip verta pašaukimo, kuriuo buvote pašaukti,
EPH 4:2 su visu nuolankumu bei romumu, su didžia kantrybe, pakęsdami vienas kitą meilėje,
EPH 4:3 stengdamiesi išlaikyti Dvasios vienybę taikos ryšiu.
EPH 4:4 [Yra] vienas kūnas, ir viena Dvasia, – kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį –
EPH 4:5 vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas,
EPH 4:6 vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris [yra] virš visų ir per visus ir visuose jumyse.
EPH 4:7 Bet kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą.
EPH 4:8 Todėl sako: „Pakilęs į aukštybę, jis nuvedė nelaisvėn nelaisvę ir davė žmonėms dovanų.
EPH 4:9 (O tai, „jis pakilo“, kas tai yra, jeigu ne [tai], kad jis pirma ir nužengė į žemesniąsias žemės dalis?
EPH 4:10 Tas, kuris nužengė, yra tas pats, kuris ir pakilo daug aukščiau visų dangų, kad visa pripildytų.)
EPH 4:11 Ir jis iš tikrųjų davė kai kuriuos [kaip] apaštalus ir kai kuriuos [kaip] pranašus ir kai kuriuos [kaip] evangelistus ir kai kuriuos [kaip] pastorius bei mokytojus
EPH 4:12 tam, kad šventieji būtų visiškai parengti tarnavimo darbui, Kristaus kūno statydinimui,
EPH 4:13 iki visi ateisime į tikėjimo vienybę, tai yra, Dievo Sūnaus išsamaus pažinimo [vienybę], į tobulo žmogaus [statusą], į Kristaus pilno subrendimo mastą,
EPH 4:14 kad nebebūtume maži vaikai, bangų blaškomi ir visokio mokslo vėjo šen ir ten nešiojami per žmonių apgavystę, per gudrybę, jiems turint kėslą klastingai suklaidinti;
EPH 4:15 bet [kad], pritaikydami tiesą su meile, visais atžvilgiais augtume [į panašumą] į jį, kuris yra galva – Kristus,
EPH 4:16 iš kurio visas kūnas, tiksliai sujungiamas ir sunarinamas tuo, ką aprūpina kiekvienas [jį] palaikantis sunėrimas, vykdo kūno augimą, atitinkantį kiekvienos atskiros dalies veikimą pagal saiką, tam, kad save statydintų meilėje.
EPH 4:17 Todėl tai sakau ir liudiju Viešpatyje, kad jūs nuo šiol nebevaikščiotumėte kaip ir likusieji kitataučiai vaikščioja – pagal savo proto tuštybę,
EPH 4:18 būdami aptemdyto proto, būdami atskirti nuo Dievo gyvybės dėl juose esančio nežinojimo, dėl jų širdies užkietėjimo;
EPH 4:19 kurie, surambėję, atsidavė palaidumui, kad geidžiai atliktų visokį nešvarų darbą.
EPH 4:20 Bet jūs suvokėte Kristų ne šitaip –
EPH 4:21 jeigu iš tikrųjų jį girdėjote ir pagal tai, kad tiesa yra Jėzuje, jame buvote išmokyti
EPH 4:22 nusivilkti ankstesnę elgseną atitinkantį „senąjį žmogų“, kuris gadinamas pagal apgaulingus geismus,
EPH 4:23 ir būti atnaujinami savo proto dvasioje,
EPH 4:24 ir apsivilkti „nauju žmogumi“, sukurtu teisume ir tikrame šventume taip, kad atitinka Dievą.
EPH 4:25 Todėl, atmesdami melą, kalbėkite tiesą kiekvienas su savo artimu, nes esame vieni kitų nariai.
EPH 4:26 PYKITE IR NENUSIDĖKITE: tenenusileidžia saulė ant jūsų pasipiktinimo,
EPH 4:27 nei duokite vietos velniui.
EPH 4:28 Kas vagia, tegul nebevagia, bet verčiau tegul triūsia, dirbdamas [savo] rankomis padorų darbą, kad turėtų [kuo] dalytis su stokojančiu.
EPH 4:29 Jokia sugedusi kalba teneišeina iš jūsų burnos, bet tik kas gera reikiamam statydinimui, kad duotų malonę klausytojams.
EPH 4:30 Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria buvote užantspauduoti išpirkimo dienai.
EPH 4:31 Visa kartybė, ir įtūžis, ir rūstybė, ir rėkavimas, ir piktžodžiavimas su visa bloga valia tebūna pašalinti nuo jūsų;
EPH 4:32 verčiau būkite vieni kitiems maloningi, minkštaširdiški, atleisdami vieni kitiems, lygiai kaip ir Dievas dėl Kristaus jums atleido.
EPH 5:1 Todėl būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai,
EPH 5:2 ir vaikščiokite meilėje, kaip ir Kristus mus mylėjo ir atidavė už mus save kaip atnašą ir auką Dievui, kad [tai] būtų malonaus aromato kvapas.
EPH 5:3 Bet paleistuvystė ir visoks netyrumas ar gobšumas tenebūna net minimi tarp jūsų, kaip pridera šventiesiems;
EPH 5:4 nei nešvankumas, nei kvaila šneka, nei šlykštus juokavimas, kurie netinka, bet verčiau dėkojimas.
EPH 5:5 Nes jūs žinote tai, kad joks paleistuvis, netyras [žmogus], ar godus [žmogus] (tai yra stabmeldys) jokio veldinio neturi Kristaus ir Dievo karalystėje.
EPH 5:6 Niekas teneapgauna jūsų tuščiais žodžiais, nes dėl šitų dalykų Dievo rūstybė krinta ant neklusnumo vaikų.
EPH 5:7 Dėl to nebūkite dalyvaujantys kartu su jais,
EPH 5:8 nes kadaise buvote tamsa, bet dabar [esate] šviesa Viešpatyje: vaikščiokite kaip Šviesos vaikai
EPH 5:9 – mat Dvasios vaisius [yra] visokiame gerume, ir teisume, ir tiesoje, –
EPH 5:10 ištirdami, kas visiškai patinka Viešpačiui.
EPH 5:11 Ir neturėkite bendrų reikalų su nevaisingais tamsos darbais, o verčiau gi įtikinkite dėl kaltumo,
EPH 5:12 nes gėda net kalbėti apie tai, kas jų daroma slapčia.
EPH 5:13 Bet visa tai, ką šviesa įtikina esant kaltą, darosi regima, kadangi visa, kas daro regima, yra šviesa.
EPH 5:14 Todėl sako: „Atsibusk, kuris miegi, ir kelkis iš numirusiųjų, ir Kristus apšvies tave.“
EPH 5:15 Todėl žiūrėkite, kaip tiksliai vaikščiojate – ne kaip neišmintingi, bet kaip išmintingi,
EPH 5:16 išpirkdami laiko tarpsnį, nes dienos pasižymi blogumu.
EPH 5:17 Todėl nebūkite kvaili, bet suprantantys, kokia [yra] Viešpaties valia.
EPH 5:18 Ir nebūkite apsvaigę nuo vyno, kuriame yra pasileidimas, bet būkite pripildyti Dvasios,
EPH 5:19 tarpusavyje kalbėdamiesi psalmėmis, gyriaus giesmėmis bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir savo širdimi užtraukdami melodiją Viešpačiui,
EPH 5:20 visada už viską mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu dėkodami tam, kuris [yra] Dievas ir Tėvas,
EPH 5:21 elgdamiesi pavaldžiai vieni kitiems Dievo baimėje.
EPH 5:22 Žmonos, elkitės pavaldžiai savo vyrams, kaip Viešpačiui,
EPH 5:23 nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus [yra] bažnyčios galva; ir jis yra to kūno Išgelbėtojas.
EPH 5:24 Todėl, kaip bažnyčia elgiasi pavaldžiai Kristui, taip ir žmonos [tesielgia pavaldžiai] savo vyrams visais atžvilgiais.
EPH 5:25 Vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus mylėjo bažnyčią, ir atidavė save už ją,
EPH 5:26 kad, apvalęs [ją] vandens nuplovimu per Žodį, ją pašventintų,
EPH 5:27 kad sau pristatytų ją – šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės nei ko nors tokio, bet kad ji būtų šventa ir nepeiktina.
EPH 5:28 Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas, kaip savo pačių kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį,
EPH 5:29 nes niekas niekada nekentė savo paties kūno, bet jį maitina ir meilingai globoja, kaip ir Viešpats bažnyčią,
EPH 5:30 nes mes esame jo kūno – jo kūno sandaros ir jo kaulų – nariai.
EPH 5:31 DĖL ŠIOS PRIEŽASTIES VYRAS PALIKS SAVO TĖVĄ BEI MOTINĄ IR SUSIJUNGS SU SAVO ŽMONA, IR JIE ABU TAPS VIENU KŪNU.
EPH 5:32 (Šis slėpinys yra didingas, o aš kalbu apie Kristų ir bažnyčią.)
EPH 5:33 Vis dėlto ir jūs – būtent kiekvienas – privalote mylėti savo žmoną taip, kaip save patį; o žmona privalo skirti pagarbią baimę savo vyrui.
EPH 6:1 Vaikai, pakluskite Viešpatyje savo tėvams, nes tai teisinga.
EPH 6:2 „Gerbk savo tėvą ir motiną“ – tai pirmasis įsakymas su pažadu:
EPH 6:3 kad tau gerai sektųsi, ir ilgai gyventum žemėje.
EPH 6:4 Ir jūs, tėčiai, nepykdykite savo vaikų, bet puoselėkite juos Viešpaties auklėjimu ir įspėjančiu paraginimu.
EPH 6:5 Tarnai, pakluskite tiems, kurie pagal fizinę padėtį yra [jūsų] šeimininkai, su baime ir drebėjimu, neklastinga širdimi, lyg kad Kristui,
EPH 6:6 ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms įsiteikiantys, bet kaip Kristaus tarnai, iš širdies vykdantys Dievo valią,
EPH 6:7 tarnaudami gera valia kaip Viešpačiui, o ne žmonėms,
EPH 6:8 žinodami, kad kiekvienas, tiek nelaisvasis, tiek laisvasis, jei jis daro ką gera, tą patį atsiims iš Viešpaties.
EPH 6:9 Ir jūs, šeimininkai, tą patį darykite jiems, atsisakydami grasinimo, žinodami, kad ir jūsų Šeimininkas yra danguje ir jis nėra šališkas.
EPH 6:10 Galiausiai, mano broliai, būkite Viešpaties, tai yra, jo galybės jėgos, stiprinami.
EPH 6:11 Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad pajėgtumėte išstovėti prieš velnio klastas.
EPH 6:12 Nes mes grumiamės ne prieš kraują ir kūną, bet prieš vyresnybes, prieš valdžias, prieš šio amžiaus tamsybės pasaulinius valdovus, prieš blogio dvasines [jėgas] dangaus srityse.
EPH 6:13 Todėl pasiimkite visą Dievo ginkluotę, kad pajėgtumėte priešintis blogumu pasižyminčią dieną ir, viską atlikę, išstovėti.
EPH 6:14 Taigi stovėkite susijuosę savo strėnas tiesa ir užsidėję teisumo krūtinšarvį
EPH 6:15 ir apsiavę kojas taikos Evangelijos parengtimi,
EPH 6:16 prie viso [to] pasiėmę tikėjimo skydą, kuriuo pajėgsite užgesinti visas ugningas blogojo strėles.
EPH 6:17 Pasiimkite ir išgelbėjimo šalmą ir Dvasios kalaviją, kuris yra Dievo žodis,
EPH 6:18 visokia malda ir maldavimu visuomet melsdamiesi Šventosios Dvasios [valdomi] ir tam tikslui budėdami su visokiu ištvermingumu bei prašymu už visus šventuosius
EPH 6:19 ir už mane, kad, savo burną atveriant, man būtų duota ką pasakyti, kad drąsiai duočiau žinoti slėpinį Evangelijos,
EPH 6:20 kurios labui einu pasiuntinio pareigas grandinėse, kad jos atžvilgiu kalbėčiau drąsiai, kaip privalau.
EPH 6:21 O, kad ir jūs žinotumėte mano reikalus – ką veikiu –, jums viską duos žinoti Tichikas, mylimas brolis ir ištikimas tarnas Viešpatyje,
EPH 6:22 kurį jums pasiunčiau būtent dėl to, kad jūs susipažintumėte su mūsų reikalais, ir jis paguostų jūsų širdis.
EPH 6:23 Ramybė [tebūna] broliams ir meilė su tikėjimu nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
EPH 6:24 Malonė [tebūna] su visais, kurie negendamume myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen.
PHI 1:1 Paulius ir Timotiejus, Jėzaus Kristaus tarnai, visiems Filipuose esantiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, su prižiūrinčiaisiais ir diakonais.
PHI 1:2 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
PHI 1:3 Dėkoju savo Dievui, kada tik jus prisimenu,
PHI 1:4 visuomet, kiekvienoje savo maldoje už jus visus išsakydamas meldimą su džiaugsmu
PHI 1:5 dėl jūsų bendradarbiavimo Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki dabar,
PHI 1:6 būdamas dėl šito tikras, kad tas, kuris pradėjo jumyse gerą darbą, [jį] užbaigs iki Jėzaus Kristaus Dienos.
PHI 1:7 Atitinkamai, yra teisinga man tai galvoti apie jus visus, nes aš turiu savo širdyje jus, [kurie] visi, tiek man esant pančiuose, tiek ginant ir įtvirtinant Evangeliją esate drauge su manimi malonės dalininkai.
PHI 1:8 Nes Dievas yra mano liudytojas, kaip jūsų visų labai ilgiuosi Jėzaus Kristaus giliaširdiškais jausmais.
PHI 1:9 Ir už štai ką meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų daugiau ir daugiau tikro pažinimo srityje ir visokeriopo įžvalgumo srityje
PHI 1:10 tam, kad laikytumėte išmėgintais ir priimtinais tuos dalykus, kurie geriausi, kad būtumėte tyri ir nesuklupę [į nusižengimus] iki Kristaus Dienos,
PHI 1:11 būdami pripildyti teisumo vaisių, kurie [duodami] per Jėzų Kristų Dievo šlovei ir gyriui.
PHI 1:12 Bet noriu, kad jūs žinotumėte, broliai, kad dalykai, [kurie] man [atsitiko], išėjo labiau į Evangelijos plitimą
PHI 1:13 taip, kad pasidarė aišku visoje pretorijuje ir visur kitur, kad mano pančiai [yra] dėl Kristaus.
PHI 1:14 Be to, daugumas brolių Viešpatyje, įgiję tvirtą užtikrintumą per mano pančius, žymiai labiau drįsta be baimės kalbėti žodį.
PHI 1:15 Iš tikrųjų kai kurie skelbia Kristų net iš pavydo ir mėgimo varžytis, bet ir kai kurie gera valia.
PHI 1:16 Vieni gi skelbia Kristų iš priešiško noro pirmauti, ne tyromis [paskatomis], manydami prie mano pančių pridėti [dar] prispaudimo,
PHI 1:17 bet kiti iš meilės, žinodami, kad aš esu paskirtas [į šią vietą] evangelijai ginti.
PHI 1:18 Tai ką? Vis dėlto, visokiais būdais (ar dėl akių, ar iš tiesų) yra skelbiamas Kristus – šituo gi aš džiaugiuosi! Taip, ir džiaugsiuosi!
PHI 1:19 Nes aš žinau, kad per jūsų maldavimą ir Jėzaus Kristaus Dvasios aprūpinimą, tai man baigsis išgelbėjimu
PHI 1:20 atitinkamai su mano ilgesingu lūkesčiu ir užtikrinta viltimi, kad niekuo nebūsiu sugėdintas, bet [kad] visapusišku drąsumu, kaip visuomet, [taip] ir dabar, Kristus bus išaukštintas mano kūne – ar [tai būtų] gyvenimu, ar mirtimi.
PHI 1:21 Nes man gyventi – [tai] Kristus, o mirti – [tai] laimėjimas.
PHI 1:22 Bet jei man [skirta] toliau gyventi kūne, man tai [reiškia] vaisingą darbą, ir nežinau, ką pasirinkti.
PHI 1:23 Nes esu spaudžiamas iš abiejų pusių, turėdamas norą iškeliauti ir būti su Kristumi, [kas yra] daug geriau,
PHI 1:24 tačiau dėl jūsų [yra] būtiniau pasilikti kūne.
PHI 1:25 Būdamas dėl to tikras žinau, kad liksiu ir būsiu su jumis visais jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui,
PHI 1:26 kad per mane jūsų džiaugimasis apstėtų Kristuje Jėzuje dėl mano atvykimo pas jus dar kartą.
PHI 1:27 Tiktai elkitės Kristaus Evangelijos vertu būdu, kad, ar atvykęs ir išvydęs jus, ar kitur būdamas, išgirsčiau apie jūsų reikalus, jog stovite tvirtai – vienos Dvasios [valdomi], [visi kaip] viena siela energingai dėdami pastangas kartu už Evangelijos tikėjimą
PHI 1:28 ir niekuo [savo] priešininkų neišgąsdinami. Jiems tai yra akivaizdus pražūties ženklas, bet jums išgelbėjimo, ir šis dalykas [yra] iš Dievo,
PHI 1:29 kadangi jums yra maloningai duota Kristaus labui ne tik juo tikėti, bet ir jo labui kentėti,
PHI 1:30 kovodami tą pačią kovą, kurią matėte mane kovojant ir apie kurią dabar girdite mane kovojant.
PHI 2:1 Taigi jei [esama] Kristuje kokio guodžiančio paskatinimo, jei kokios meilės paguodos, jei kokios Dvasios bendrystės, jei kokių giliaširdiškų jausmų ir apsčios užuojautos,
PHI 2:2 [tai] visiškai pildykite mano džiaugsmą šitaip: būkite tos pačios minties, turėdami tokią pat meilę, [būdami] bendrasieliai, susikaupdami į vieną dalyką.
PHI 2:3 [Be] jokios [minties] iš priešiško noro pirmauti ar tuščios puikybės, bet su nusižeminimu laikydami vieni kitus aukštesniais už save
PHI 2:4 kiekvienas [iš jūsų] žiūrėkite ne savo paties, bet ir kitų naudos;
PHI 2:5 tai yra, toks nusistatymas tebūna jumyse, kuris ir buvo Kristuje Jėzuje,
PHI 2:6 kuris, esybe būdamas Dievas, nelaikė apiplėšimu būti lygiam su Dievu;
PHI 2:7 vis dėlto jis save sumenkino, prisiimdamas tarno esybę, pasidarydamas panašus į žmones.
PHI 2:8 Ir iš išvaizdos atpažintas esant žmogus, jis nusižemino, pasidarydamas klusnus iki mirties, net [iki] kryžiaus mirties.
PHI 2:9 Todėl Dievas ir labai išaukštino jį ir davė jam vardą, kuris yra aukščiau kiekvieno vardo
PHI 2:10 tam, kad dėl Jėzaus vardo priklauptų kiekvienas kelis – esančiųjų danguje, ir esančiųjų žemėje, ir esančiųjų po žeme, –
PHI 2:11 ir kad kiekvienas liežuvis Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus [yra] Viešpats.
PHI 2:12 Taigi, mano mylimieji, kaip jūs visuomet paklusdavote, – ne tik man esant vietoj, bet dabar dar labiau man esant kitur – taip paverskite savo išgelbėjimą veiksmais su baime ir drebėjimu,
PHI 2:13 nes Dievas yra [tas], kuris dėl geros valios įvykdo jumyse ir norėjimą ir įvykdymą.
PHI 2:14 Visa darykite be murmėjimų ir ginčų,
PHI 2:15 kad būtumėte nepeiktini ir nesutepti, nekaltintini Dievo vaikai nedoros ir iškrypusios kartos aplinkoje, tarp kurių [žmonių] spindite kaip šviesuliai pasaulyje,
PHI 2:16 aukštai laikydami gyvenimo žodį, kad Kristaus Dieną man būtų pagrindas džiaugtis pasiekimais, jog ne veltui bėgau ir ne veltui triūsiau.
PHI 2:17 Bet jeigu esu net išliejamas tarsi liejamoji auka ant aukos, tai yra [ant] tarnavimo, [kurį sukelia] jūsų tikėjimas, džiaugiuosi pats ir su jumis visais džiaugiuosi.
PHI 2:18 Dėl to paties ir džiaukitės patys, taip pat džiaukitės kartu su manimi.
PHI 2:19 Vis dėlto turiu Viešpatyje Jėzuje viltį netrukus pasiųsti pas jus Timotiejų, kad ir aš pasijusčiau gerai, sužinojęs, kaip jums sekasi.
PHI 2:20 Mat nusiteikusio, kaip aš nusiteikęs, neturiu nė vieno [kito], kuris tikrai rūpintųsi jūsų reikalais.
PHI 2:21 Nes visi [kiti] ieško savo, ne Jėzaus Kristaus, naudos.
PHI 2:22 Bet jūs žinote jo įrodytą būdą, kad Evangelijos labui jis tarnavo su manimi kaip vaikas su tėvu.
PHI 2:23 Taigi, kai tik pamatysiu, kaip man seksis, turiu viltį tuojau jį pasiųsti.
PHI 2:24 Ir esu įsitikinęs Viešpatyje, kad ir pats netrukus atvyksiu.
PHI 2:25 Bet maniau esant būtina pasiųsti pas jus Epafroditą, mano brolį, taip pat bendradarbį ir bendražygį, o pasiuntinį iš jūsų ir tarnautoją dėl mano poreikių,
PHI 2:26 nes jis labai jūsų visų pasiilgo ir sielojosi, kadangi buvote išgirdę, kad jis susirgęs.
PHI 2:27 Juk iš tikrųjų jis sirgo vos ne iki mirties, tačiau Dievas jo pasigailėjo, ir ne tik jo, bet ir manęs, kad neturėčiau nuliūdimo po nuliūdimo.
PHI 2:28 Todėl kuo skubiau jį pasiunčiau, kad jį vėl pamatę džiaugtumėtės ir aš būčiau mažiau nuliūdęs.
PHI 2:29 Tad priimkite jį Viešpatyje su visu džiaugsmu ir gerbkite tokius [žmones],
PHI 2:30 nes dėl Kristaus darbo jis buvo atsidūręs prie mirties, statydamas pavojun savo gyvybę, kad atliktų man patarnavimą, kurio jūs negalėjote padaryti.
PHI 3:1 Belieka, mano broliai, [štai kas]: džiaukitės Viešpačiu! Tikrai man neįkyru rašyti jums tuos pačius dalykus, o jums [tai] saugu.
PHI 3:2 Saugokitės šunų, saugokitės blogadarių, saugokitės darkančiųjų kūną supjaustymu.
PHI 3:3 Nes mes esame tikrieji apipjaustytieji, kurie garbindami tarnaujame Dievui dvasia ir giriamės Kristumi Jėzumi, ir nepasitikime kūnu.
PHI 3:4 Nors aš turiu [pagrindą] pasitikėti net kūnu. Jei kas kitas mano galįs pasitikėti kūnu, [tai] aš juo labiau:
PHI 3:5 aštuntą dieną apipjaustytas, iš Izraelio tautos, Benjamino genties, hebrajas iš hebrajų, įstatymo požiūriu fariziejus,
PHI 3:6 uolumo požiūriu persekiojantis bažnyčią, įstatymu pagrįsto teisumo požiūriu pasidariau nepeiktinas.
PHI 3:7 Bet tie dalykai, kurie man buvo didžiulė vertė, juos dėl Kristaus palaikiau nuostoliu.
PHI 3:8 Tikrai taip – dar daugiau: ir viską laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo pranašumo; dėl jo aš viską praradau ir [viską] laikau mėšlu, kad laimėčiau Kristų
PHI 3:9 ir būčiau rastas jame, neturėdamas savo teisumo, kuris iš įstatymo, bet tą, kuris per tikėjimą Kristumi – iš Dievo [gautą] teisumą, kurio [gavimo] sąlyga yra tikėjimas, –
PHI 3:10 kad pažinčiau jį ir jo prisikėlimo jėgą ir jo kentėjimų bendrystę, būdamas nuolat pertaisomas, kad atitikčiau jo mirtį,
PHI 3:11 kad taip pasiekčiau mirusiųjų prisikėlimą.
PHI 3:12 Nėra [taip], kad jau esu [šitai] gavęs ar jau esu ištobulintas. Bet veržiuosi pirmyn, kad ir pagaučiau tai, dėl kurio ir esu Kristaus Jėzaus pagautas.
PHI 3:13 Broliai, aš nelaikau savęs [tai] pagavęs. Bet [darau tik] vieną dalyką: pamiršdamas gi tai, kas užnugaryje, ir tiesdamasis į tai, kas priekyje,
PHI 3:14 veržiuosi pirmyn į tikslą, siekdamas apdovanojimo, tai yra [siekiu] Dievo pašaukimo per Jėzų Kristų padarinio aukštybėse.
PHI 3:15 Taigi visi, kurie esame „tobuli“, būkime taip nusistatę, ir jei apie ką esate kitaip nusistatę, Dievas jums ir tai atskleis.
PHI 3:16 Vis dėlto iki kur jau pasiekėme, padoriai vaikščiokime [pagal] tą pačią taisyklę, būkime tos pačios minties.
PHI 3:17 Broliai, kartu būkite mano sekėjai ir akylai stebėkite tuos, kurie vaikščioja taip, kaip turite mus pavyzdžiu.
PHI 3:18 Nes daugelis vaikščioja – apie juos dažnai sakydavau, o dabar net verkdamas sakau, – [kad jie yra] Kristaus kryžiaus priešai,
PHI 3:19 kurių galas – pražūtis, kurių dievas – pilvas ir [kurių] šlovė [glūdi] jų gėdoje, kurie susikaupę į žemiškus dalykus.
PHI 3:20 Bet mūsų pilietinė sandrauga yra danguje, iš kur mes ir Išgelbėtojo laukiame, Viešpaties Jėzaus Kristaus,
PHI 3:21 kuris perdarys mūsų nužemintą kūną, kad šis būtų padarytas panašus į jo šlovingą kūną pagal jo galingą veikimą, kuriuo jis pajėgus ir viską padaryti pavaldų sau.
PHI 4:1 Todėl, mano mylimieji ir išsiilgtieji broliai, mano džiaugsme ir vainike, tokiu būdu tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!
PHI 4:2 Raginu Evodiją ir raginu Sintichę būti tos pačios minties Viešpatyje.
PHI 4:3 Taip pat prašau ir tave, tikrasis jungo drauge, padėk toms moterims, kurios energingai siekė Evangelijos pergalės kartu su manimi ir su Klemensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai [yra] Gyvenimo knygoje.
PHI 4:4 Visuomet džiaukitės Viešpačiu! Pakartosiu: džiaukitės!
PHI 4:5 Jūsų nuosaikumas tebūna žinomas visiems žmonėms. Viešpats [yra] arti!
PHI 4:6 Niekuo nebūkite susirūpinę, bet visose aplinkybėse jūsų prašymai tesidaro žinomi Dievui malda ir maldavimu su dėkojimu.
PHI 4:7 Ir Dievo ramybė, pranokstanti visą supratimą, apsaugos jūsų širdis ir protus per Kristų Jėzų.
PHI 4:8 Galiausiai, broliai, kurie tik dalykai atitinka tiesą, kurie tik verti pagarbos, kurie tik teisingi, kurie tik tyri, kurie tik gražūs, kurie tik įvertinti teigiamai, jei [yra] kokia dorybė ir jei [yra] koks pagyrimas, galvokite apie tuos dalykus!
PHI 4:9 Darykite tuos dalykus, kuriuos ir mokydavotės ir gavote ir girdėjote ir matėte manyje, tai ramybės Dievas bus su jumis.
PHI 4:10 Ir labai nudžiugau Viešpačiu, kad dabar galų gale vėl nukreipėte savo mintis į mane, [nors] ir buvote sutelkę dėmesį į tai, bet jums stigo progos [padėti].
PHI 4:11 [Tai] sakau ne todėl, kad stokoju, nes aš išmokau būti patenkintas kokiose tik aplinkybėse esu.
PHI 4:12 Jau moku, [kaip elgtis] būdamas pažemintas, ir moku, [kaip elgtis] būdamas pertekęs: man [yra] patikėta paslaptis, [kaip] kiekvienoje [padėtyje] bei visose [būklėse] ir būti sotus, ir būti alkanas, ir pertekti, ir stokoti.
PHI 4:13 Aš visa įstengiu per Kristų, kuris mane stiprina.
PHI 4:14 Vis dėlto jūs gerai padarėte, kartu [su manimi] dalyvaudami mano prispaudime.
PHI 4:15 Ir jūs, filipiečiai, irgi žinote patys, kad Evangelijos [skelbimo] pradžioje, kai išvykau iš Makedonijos, jokia [kita] bažnyčia nepasidalijo su manim davimo ir gavimo reikaluose, tik jūs vieni,
PHI 4:16 nes [man] ir Tesalonikoje [esant] jūs atsiuntėte vieną ir kitą kartą mano poreikiams.
PHI 4:17 Nėra [taip], kad trokštu dovanos, bet trokštu gausėjančio vaisiaus į jūsų sąskaitą.
PHI 4:18 Bet visko turiu ir esu pertekęs: aš visiškai aprūpintas, gavęs iš Epafrodito jūsų [atsiųstą] dovaną – gardaus kvapo aromatą, Dievui priimtiną, patinkamą auką.
PHI 4:19 O mano Dievas patenkins kiekvieną jūsų poreikį pagal savo turtus šlovėje per Kristų Jėzų.
PHI 4:20 Taigi, šlovė per amžių amžius tam, kuris [yra] mūsų Dievas ir Tėvas! Amen.
PHI 4:21 Sveikinkite kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje. Jus sveikina su manimi esantys broliai.
PHI 4:22 Jus sveikina visi šventieji, o ypač tie, kurie iš ciesoriaus šeimynos.
PHI 4:23 Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė [tebūna] su jumis visais. Amen.
COL 1:1 Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas, ir brolis Timotiejus
COL 1:2 Kolosuose esantiems šventiesiems, tai yra ištikimiems broliams Kristuje. Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
COL 1:3 Dėkojame savo Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievui ir Tėvui visada melsdamiesi už jus,
COL 1:4 išgirdę apie jūsų tikėjimą Kristumi Jėzumi ir apie [jūsų] meilę visiems šventiesiems,
COL 1:5 [kurie yra atsiradę] dėl to, ko viliatės, kas jums atidėta danguje, apie kurią anksčiau girdėjote per Evangelijos tiesos žodį.
COL 1:6 Ta [Evangelija] yra atėjusi pas jus, kaip ir visame pasaulyje, ir neša vaisių, kaip ir jumyse nuo tos dienos, kada per tiesą išgirdote ir iš arti pažinote Dievo malonę,
COL 1:7 kaip jūs ir išmokote iš mūsų mylimo bendratarnio Epafro, kuris jūsų labui yra ištikimas Kristaus tarnautojas,
COL 1:8 kuris ir pranešė mums apie jūsų meilę, [pareikštą] per Dvasią.
COL 1:9 Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad visa išmintimi ir dvasiniu supratimu būtumėte pripildyti Dievo valios tikslaus pažinimo
COL 1:10 tam, kad vaikščiotumėte – kaip verta Viešpaties – į visišką patinkamumą, nešdami vaisių visokiais gerais darbais ir augdami į tikslų Dievo pažinimą,
COL 1:11 visokia jėga stiprinami pagal jo šlovės galią visokiai ištvermei ir didžiai kantrybei, su džiaugsmu
COL 1:12 dėkodami Tėvui, kuris padarė mus tinkamus dalyvauti šviesoje [esančiame] šventųjų veldinyje,
COL 1:13 kuris išvadavo mus iš tamsos valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę,
COL 1:14 kuriame turime išpirkimą per jo kraują, nuodėmių atleidimą.
COL 1:15 Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis;
COL 1:16 nes juo buvo sukurta visa, kas danguose, ir kas žemėje, kas regima, ir kas neregima, ar tai sostai, ar viešpatystės, ar vyresnybės, ar valdžios – visa yra sukurta per jį ir jam,
COL 1:17 ir jis yra visų pirmaujantis, ir visa per jį sukimba kartu.
COL 1:18 Ir Kūno – bažnyčios – galva yra jis, kuris yra pradžia, pirmagimis iš mirusiųjų, kad visame kame jis turėtų pirmenybę,
COL 1:19 nes [Tėvui] patiko, kad visa pilnatvė turėtų buveinę [būtent] jame,
COL 1:20 ir [patiko] visa su savimi visiškai sutaikinti juo – padaręs taiką jo kryžiaus krauju – [būtent] juo, ar [tai būtų] tai, kas ant žemės, ar tai, kas danguje.
COL 1:21 Ir jus, kurie blogais darbais kadaise buvote atskirti ir priešai proto atžvilgiu, jis gi dabar sutaikino
COL 1:22 jo fiziniu kūnu per mirtį, kad savo akivaizdoje pristatytų jus šventus ir nekaltintinus ir nepeiktinus,
COL 1:23 jeigu jūs pasiliekate tikėjime pastatyti ant pamato bei tvirti bei nesiduodami atitraukiami nuo vilties Evangelijos, kurią girdėjote, kuri buvo paskelbta visai kūrinijai po dangumi [ir] kurios tarnautoju aš, Paulius, tapau.
COL 1:24 Aš dabar džiaugiuosi savo kentėjimuose dėl jūsų ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus prispaudimams dėl jo kūno, kuris yra bažnyčia.
COL 1:25 Jos tarnautoju aš tapau pagal jūsų labui Dievo man duotą santvarką, kad iki galo [paskelbčiau] Dievo žodį,
COL 1:26 [tai yra] tą slėpinį, kuris nuo amžių ir nuo kartų buvo paslėptas, bet dabar yra atskleista jo šventiesiems,
COL 1:27 kuriems Dievas panorėjo padaryti žinoma, koks [yra] to slėpinio šlovingas turtingumas tarp kitataučių, būtent Kristus jumyse, užtikrinta šlovės viltis.
COL 1:28 Mes jį apskelbiame, su paraginimu įspėdami kiekvieną žmogų ir mokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad pristatytume kiekvieną žmogų tobulą Kristuje Jėzuje.
COL 1:29 Tam aš ir triūsiu, kovodamas pagal jo veikimą, kuris galingai veikia manyje.
COL 2:1 Mat noriu, kad jūs žinotumėte, kaip stipriai kovoju už jus ir [už] tuos Laodikėjoje, ir [už] anuos, kurie nėra matę mano veido kūne,
COL 2:2 tam kad, [visiems] esant suvienytiems meile, būtų sustiprintos [visų] širdys, kad [visi įgytų] supratimo [dėlei įgyjamus] visiško užtikrintumo pilnatviškus turtus, kad tiksliai pažintų slėpinį Dievo ir Tėvo, ir Kristaus,
COL 2:3 kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai.
COL 2:4 Ir sakau tai, kad niekas jūsų neapgautų viliojančia kalba.
COL 2:5 Nes, nors esu kitur kūnu, tačiau esu su jumis dvasia, su džiaugsmu stebėdamas jūsų tvarką ir jūsų tikėjimo Kristumi tvirtumą.
COL 2:6 Taigi, kaip priėmėte Kristų – Jėzų, [kuris yra] Viešpats, – taip vaikščiokite jame,
COL 2:7 [jau] įšaknydinti ir būdami statydinami jame bei tvirtinami tikėjime, kaip buvote išmokyti, apstėdami tikėjimu su dėkingumu.
COL 2:8 Žiūrėkite atidžiai, kad niekas nebūtų jūsų paėmęs į nelaisvę kaip grobį per filosofiją ir tuščią apgaulę, paremtą žmonių tradicija, paremtą pasaulio pradmenimis, bet neparemtą Kristumi.
COL 2:9 Nes jame – [jo] fiziniame kūne – turi buveinę visa Dievybės pilnatvė,
COL 2:10 ir jums nieko netrūksta jame, kuris yra kiekvienos vyresnybės ir valdžios Galva,
COL 2:11 kuriame jūs esate ir apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, kūno [pirmavimo padėties] nuodėmių įkūnijimo pašalinimu, Kristaus [atliktu] apipjaustymu,
COL 2:12 patyrę palaidojimą su juo krikštu, kuriuo buvote ir prikelti kartu [su juo] per tikėjimą veikimu Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusiųjų.
COL 2:13 Ir jus, mirusius savo nusižengimuose ir jūsų kūno neapipjaustyme, jis padarė gyvus kartu su juo, atleidęs jums visus nusižengimus,
COL 2:14 ištrynęs įsakais [sudarytą] mums priešingą [skolos] raštą, kuris buvo prieš mus, ir jį pašalino, prikalęs jį prie jo kryžiaus;
COL 2:15 nuginklavęs vyresnybes bei valdžias, jis padarė iš jų viešą gėdos reginį, juo iškovodamas visišką pergalę [prieš] jas.
COL 2:16 Todėl niekas teneteisia jūsų dėl maisto ar dėl gėrimo, ar dėl švenčių, ar jauno mėnulio, ar šabų,
COL 2:17 kurie yra [tik] ateinančių dalykų šešėlis, bet [šešėlį metantis] kūnas [yra] Kristaus.
COL 2:18 Tegul niekas nesulaiko nuo jūsų apdovanojimo turėdamas valią [užsiimti tariamu] nusižeminimu ir angelų garbinimu, įsibraudamas į dalykus, kurių nėra matęs, būdamas tuščiai pasipūtęs savo kūnišku protavimu,
COL 2:19 ir nesilaikydamas Galvos, iš kurios visas kūnas, aprūpinamas ir sunarinamas per sunėrimus bei raiščius, auga Dievo [teikiamu] augimu.
COL 2:20 Todėl jei esate mirę su Kristumi pasaulio pradmenims, tai kodėl gi, tarsi gyvendami [fiziniame] pasaulyje, leidžiatės pajungiami įsakams:
COL 2:21 („Neimk į rankas! Neragauk! Neliesk!“ –
COL 2:22 kurie visi vartojami sugenda.) pagal žmonių priesakus ir mokslus?!
COL 2:23 Tokie [priesakai ir mokslai] iš tikrųjų turi išminties išvaizdą savivalingu garbinimu ir [tariamu] nusižeminimu ir kūno netausojimu, – [tokie yra] be jokios vertės, [o] pasekmė – kūniškumo patenkinimas.
COL 3:1 Taigi, jei buvote prikelti su Kristumi, siekite to, kas yra aukštai, kur yra Kristus, sėdintis Dievo dešinėje.
COL 3:2 Sutelkite dėmesį į tai, kas aukštai, ne į tai, kas žemėje,
COL 3:3 nes jūs esate mirę, ir jūsų gyvastis yra paslėpta su Kristumi Dieve.
COL 3:4 Kai Kristus, mūsų gyvastis, pasirodys, tada su juo ir jūs pasirodysite šlovėje.
COL 3:5 Todėl numarinkite savo narius, kurie yra žemėje: paleistuvystę, netyrumą, aistringumą, nedorą pageidimą ir gobšumą, kuris yra stabgarbystė.
COL 3:6 Dėl šių dalykų Dievo rūstybė krinta ant neklusnumo vaikų,
COL 3:7 tarp kurių ir jūs kadaise vaikščiojote, kai gyvenote tuose dalykuose.
COL 3:8 Bet dabar ir jūs atmeskite šituos visus: rūstybę, įtūžį, blogą valią, šmeižtą, nešvankią kalbą iš savo burnos.
COL 3:9 Nemeluokite vienas kitam, kadangi nusivilkote senąjį žmogų su jo darbais
COL 3:10 ir apsivilkote naujuoju, kuris atnaujinamas tiksliam pažinimui pagal atvaizdą to, kuris jį sukūrė,
COL 3:11 kur nėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, [nėra] barbaro, skito, nelaisvojo nei laisvojo, bet viskas ir visuose – Kristus.
COL 3:12 Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventi ir mylimi, apsivilkite giliaširdiškais apstaus gailestingumo jausmais, maloningumu, nusižeminusiu nusistatymu, romumu, didžia kantrybe,
COL 3:13 būdami pakantūs vieni kitiems ir atleisdami vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą: kaip Kristus jums atleido, lygiai taip ir jūs [atleiskite].
COL 3:14 O virš visų šitų [užsidėkite] meilę, kuri yra tobulumo raištis.
COL 3:15 Ir jūsų širdyse teteisėjauja Kristaus ramybė, į kurią ir esate pašaukti viename kūne, ir būkite dėkingi.
COL 3:16 Kristaus žodis tegyvuoja klestėdamas jumyse, jums su visokeriopa išmintimi mokant ir su paraginimu įspėjant vieniems kitus, su malone giedant savo širdyje Dievui psalmes, gyriaus giesmes ir dvasines giesmes.
COL 3:17 Ir viską, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa tai [darykite] Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami tam, kuris [yra] Dievas ir Tėvas.
COL 3:18 Žmonos, elkitės pavaldžiai savo vyrams, kaip dera Viešpatyje.
COL 3:19 Vyrai, mylėkite žmonas ir nebūkite joms apkartinti.
COL 3:20 Vaikai, pakluskite [savo] tėvams visuose dalykuose, nes tai patinka Viešpačiui.
COL 3:21 Tėčiai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nenusimintų.
COL 3:22 Tarnai, visais atžvilgiais pakluskite [savo] šeimininkams pagal fizinę padėtį tarnaudami ne dėl akių, lyg žmonėms įsiteikiantys, bet neklastinga širdimi, bijodami Dievo.
COL 3:23 Ir ką tik darote, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms,
COL 3:24 žinodami, kad iš Viešpaties gausite atlyginimą, tai yra paveldą, nes jūs tarnaujate Viešpačiui Kristui.
COL 3:25 O kas daro neteisybę, gaus už savo padarytą neteisybę, ir šališkumo nebus.
COL 4:1 Šeimininkai, duokite tarnams kas teisu ir teisinga, žinodami, kad ir jūs turite Šeimininką danguje.
COL 4:2 Uoliai atsiduokite maldai, ja budėkite dėkodami,
COL 4:3 melsdamiesi tuo pat metu ir už mus, kad Dievas atvertų mums žodžio duris apsakyti Kristaus slėpinį, dėl kurio aš esu ir kalinamas,
COL 4:4 kad jį atskleisčiau taip, kaip privalau [jį] apsakyti.
COL 4:5 Vaikščiokite išmintingai priešais tuos, kurie už ribų, išpirkdami laiko tarpsnį.
COL 4:6 Jūsų kalba visuomet [tebūna] maloni, paskaninta druska, kad žinotumėte, kaip kiekvienam turite atsakyti.
COL 4:7 Su visais mano reikalais jus supažindins Tichikas, [kuris yra] mylimas brolis ir ištikimas tarnautojas ir bendratarnis Viešpatyje.
COL 4:8 Jį pasiunčiau pas jus būtent dėl to, kad jis susipažintų su jūsų reikalais ir paguostų jūsų širdis.
COL 4:9 [Siunčiau jį] su Onesimu, ištikimu ir mylimu broliu, kuris yra iš jūsų. Jie supažindins jus su visais čionykščiais reikalais.
COL 4:10 Jus sveikina mano bendrakalinys Aristarchas ir Barnabo giminaitis Morkus, – dėl jo jau esate gavę nurodymų: jeigu jis atvyktų pas jus, priimkite jį, –
COL 4:11 ir Jėzus, vadinamas Justu, kurie yra iš apipjaustytųjų. Vien šitie [yra mano] bendradarbiai dėl Dievo karalystės; jie yra tapę man paguoda.
COL 4:12 Jus sveikina Epafras, kuris iš jūsų, Kristaus tarnas, visada kovojantis už jus maldomis, kad stovėtumėte tobuli ir be trūkumų kiekvienu Dievo valios atžvilgiu.
COL 4:13 Mat paliudiju už jį, kad jis turi daug uolumo dėl jūsų ir esančių Laodikėjoje ir esančių Hierapolyje.
COL 4:14 Sveikina jus mylimasis gydytojas Lukas, taip pat Demas.
COL 4:15 Sveikinkite brolius Laodikėjoje ir Nimfą ir bažnyčią jo namuose.
COL 4:16 Ir kai šis laiškas bus perskaitytas pas jus, pasirūpinkite, kad jis būtų perskaitytas ir laodikiečių bažnyčioje susirinkime; ir kad jūs taip pat perskaitytumėte [laišką] iš Laodikėjos.
COL 4:17 Taip pat pasakykite Archipui: „Žiūrėkis tarnystės, kurią gavai Viešpatyje, kad ją išsamiai atliktum!“
COL 4:18 Šis sveikinimas [parašytas] mano, Pauliaus, ranka. Atsiminkite mano pančius. Malonė [tebūna] su jumis! Amen.
1TH 1:1 Paulius ir Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių bažnyčiai Dieve Tėve ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
1TH 1:2 Mes visuomet dėkojame Dievui už jus visus, minėdami jus savo maldose,
1TH 1:3 be paliovos mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje prisimindami jūsų tikėjimo [sukeltą] darbą ir meilės [sukeltą] tiūsą ir užtikrintos vilties mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi [sukeltą] ištvermę,
1TH 1:4 [ir] žinodami, Dievo numylėtieji broliai, jūsų išrinkimą.
1TH 1:5 Nes mūsų evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet taip pat su jėga, ir su Šventąja Dvasia, ir su visišku užtikrintumu, kaip jūs žinote, kokie mes tarp jūsų buvome jūsų labui.
1TH 1:6 Ir jūs, priėmę žodį didžiame prispaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu, tapote mūsų sekėjais, [taip pat] ir Viešpaties,
1TH 1:7 taip, kad jūs tapote pavyzdžiais visiems tikintiesiems Makedonijoje ir Achajoje.
1TH 1:8 Nes Viešpaties žodis yra iš jūsų nuaidėjęs ne tik Makedonijoje ir Achajoje, bet ir [žinia apie] jūsų tikėjimą Dievu yra pasklidusi visur taip, kad mums nereikia nieko kalbėti.
1TH 1:9 Juk jie patys liudija apie mus, koks buvo mūsų atvykimas pas jus, ir kaip jūs nuo stabų atsivertėte į Dievą, kad tarnautumėte gyvajam bei tikrajam Dievui
1TH 1:10 ir lauktumėte iš dangaus jo Sūnaus, kurį jis prikėlė iš numirusiųjų, būtent Jėzaus, mūsų Išvaduotojo nuo ateinančios rūstybės.
1TH 2:1 Broliai, jūs juk patys žinote, kad mūsų atvykimas pas jus paaiškėjo esąs ne lengvabūdiškas,
1TH 2:2 bet, kaip jūs žinote, mes įsidrąsinome savo Dieve kalbėti jums Dievo evangeliją didžiame sankirtyje, netgi prieš tai nukentėję ir užgauti Filipuose.
1TH 2:3 Nes mūsų raginimas [būna] ne iš klaidinimo, ne iš nešvarumo, ne su suktybe.
1TH 2:4 Priešingai, kaip esame Dievo ištirti ir pripažinti, kad mums būtų patikėta evangelija, lygiai taip kalbame, – ne tokiu būdu, kad žmonėms patiktume, bet Dievui, kuris ištiria ir pripažįsta mūsų širdis.
1TH 2:5 Nes mes, kaip žinote, niekada neveikėme nei įsiteikiančia kalba, nei godumą [paslepiančia] priedanga – Dievas [yra] liudytojas, –
1TH 2:6 ir neieškojome šlovės iš žmonių, – nei iš jūsų, nei iš kitų, – [nors] būdami Kristaus apaštalai, galėjome būti apsunkinimu.
1TH 2:7 Bet buvome tarp jūsų švelnūs, kaip ir žindanti [motina] meilingai globoja savuosius vaikus.
1TH 2:8 Tokiu būdu mielu noru linkdami į jus, džiaugėmės pasidalydami su jumis ne tik Dievo evangelija, bet ir savo pačių sielomis, nes tapote mums mylimais [žmonėmis].
1TH 2:9 Nes jūs, broliai, atsimenate mūsų sunkų darbą ir skaudų triūsą: juk dirbdami naktį ir dieną, kad neapsunkintume nė vieno iš jūsų, mes kaip šaukliai jums skelbėme Dievo evangeliją.
1TH 2:10 Jūs [esate] liudytojai, Dievas taip pat, kaip šventai, teisingai ir nepriekaištingai mes elgėmės su jumis, kurie tikite.
1TH 2:11 Kaip tiksliai žinote, [elgėmės] būtent ragindami ir guosdami ir įpareigodami kiekvieną iš jūsų atskirai, tarsi tėvas savo vaikus,
1TH 2:12 kad vaikščiotumėte vertai Dievo, kuris pašaukė jus į savo karalystę ir šlovę.
1TH 2:13 Todėl mes taip pat be paliovos dėkojame Dievui, kad jūs, gavę iš mūsų girdėtą Dievo žodį, priėmėte [jį] ne [kaip] žmonių žodį, bet kaip tokį, koks jis iš tikro yra – Dievo žodį, kuris ir atlieka savo darbą jumyse, kurie tikite.
1TH 2:14 Nes jūs, broliai, tapote sekėjais Judėjoje esančių Dievo bažnyčių Kristuje Jėzuje, kadangi ir jūs nuo savo tautiečių iškentėjote tuos pačius dalykus, kaip ir jos nuo žydų,
1TH 2:15 kurie nužudė tiek Viešpatį Jėzų, tiek savo pranašus, taip pat persekiojo mus. Ir jie nepatinka Dievui, ir [yra] priešiški visiems žmonėms
1TH 2:16 [tuo, kad] uždraudžia mums kalbėti kitataučiams, kad tie būtų išgelbėti – savo pačių nuodėmių saikui pripildyti kiekvienu metu; be to, rūstybė yra atėjusi ant jų galutinai.
1TH 2:17 O mes, broliai, [vos] valandos laiką priverstinai patyrę artimų žmonių – jūsų – netektį (fizinio buvimo [atžvilgiu], ne širdies [atžvilgiu]), juo labiau puolėme su dideliu troškimu išvysti jūsų veidus.
1TH 2:18 Todėl nutarėme atvykti pas jus – aš Paulius, beje, ir vienąsyk ir kitą, – bet mums sutrukdė Šėtonas.
1TH 2:19 Nes kas [yra] mūsų viltis ar džiaugsmas ar džiūgavimo vainikas? Arba, [kas kitas, jeigu] ne jūs mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus akivaizdoje, kai jis ateis?!
1TH 2:20 Jūs juk esate mūsų šlovė ir džiaugsmas!
1TH 3:1 Todėl, ilgiau nebeiškęsdami, mes manėme, kad geriau pasilikti vieniems Atėnuose
1TH 3:2 ir pasiuntėme Timotiejų, mūsų brolį ir Dievo tarną ir mūsų bendradarbį Kristaus evangelijoje jus padaryti tvirtus ir jus padrąsinti jūsų tikėjimo atžvilgiu,
1TH 3:3 kad šiuose prispaudimuose nė vienas nebūtų išjudinamas. Juk patys žinote, kad tam esame skirti.
1TH 3:4 Nes ir tada, kai buvome su jumis, iš anksto jums pasakėme, kad mums būtinai teks kentėti prispaudimą, ir, [kaip] žinote, [tai] ir įvyko.
1TH 3:5 Todėl, ilgiau nebeiškęsdamas, pasiunčiau, kad sužinočiau apie jūsų tikėjimą: gundytojui gundžius jus, gal ir mūsų triūsas būtų buvęs be naudos.
1TH 3:6 Bet dabar, Timotiejui iš jūsų atėjus pas mus ir atnešus mums gerą žinią apie jūsų tikėjimą ir meilę, ir [tai], kad nuolat maloniai mus prisimenate, trokšdami pamatyti mus, kaip ir mes jus,
1TH 3:7 mes, broliai, dėl tos priežasties buvome per jūsų tikėjimą padrąsinti visame savo [patirtame] prispaudime ir prievartoje, jums esant pagrindu [tam],
1TH 3:8 nes dabar mes esame gyvastingi, jei jūs tvirtai stovite Viešpatyje.
1TH 3:9 Nes kokią padėką galėtume atmokėti Dievui už jus, už visą džiaugsmą, kuriuo džiaugiamės dėl jūsų savo Dievo akivaizdoje,
1TH 3:10 naktį ir dieną labai daug melsdamiesi, kad galėtume išvysti jūsų veidus ir taisyti jūsų tikėjimo trūkumus?
1TH 3:11 Ir jis pats (mūsų Dievas bei Tėvas ir Jėzus, mūsų Viešpats) tenukreipia tiesiai mūsų kelią pas jus.
1TH 3:12 Bet Viešpats jus tepadaro augančius ir apstėjančius meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jums,
1TH 3:13 kad sutvirtintų jūsų širdis nepeiktinas šventume mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus Kristus su visais savo šventaisiais.
1TH 4:1 Taigi, dėl likusių dalykų: jus maldaujame, broliai, ir raginame Viešpatyje Jėzuje, kad, kaip priėmėte iš mūsų būdą, kuriuo privalote vaikščioti ir patikti Dievui, [taip] vis labiau augtumėte.
1TH 4:2 Nes jūs žinote, kokius įsakus mes jums davėme per Viešpatį Jėzų.
1TH 4:3 Nes tai yra Dievo valia – jūsų šventinimas: kad susilaikytumėte nuo paleistuvystės,
1TH 4:4 kad kiekvienas iš jūsų mokėtų įgyti savąjį indą šventai ir pagarbiai,
1TH 4:5 ne gašlumo aistra, kaip svetimtikiai, kurie nepažįsta Dievo;
1TH 4:6 kad šiame dalyke niekas neperžengtų ribų ir neteisėtai neimtų ko nors iš savo brolio, nes Viešpats [yra] keršytojas už visus tokius dalykus, kaip jums ir iš anksto sakėme ir uoliai liudijome.
1TH 4:7 Nes Dievas mus pašaukė ne nešvarumui, bet šventinimui.
1TH 4:8 Todėl, kas [tai] atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris mums yra davęs net savo Šventąją Dvasią.
1TH 4:9 O jums nereikia, kad būtų jums parašyta apie brolišką meilę, nes jūs patys esate Dievo išmokyti mylėti vieni kitus.
1TH 4:10 Juk iš tiesų taip darote visiems broliams visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, vis labiau augti
1TH 4:11 ir dėti stropias pastangas būti ramaus būdo ir užsiimti savo reikalais ir dirbti savo pačių rankomis, kaip jums įsakėme,
1TH 4:12 kad dorai vaikščiotumėte priešais tuos, kurie už ribų, ir nieko jums netrūktų.
1TH 4:13 Bet nenoriu, kad būtumėte nežinioje apie užmigusiuosius, [o tikslas to], kad neliūdėtumėte, kaip ir visi kiti, kurie neturi vilties.
1TH 4:14 Nes jei tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, taip ir tuos, kurie miega Jėzuje, Dievas atves su juo.
1TH 4:15 Nes tai jums sakome Viešpaties žodžiu, kad mes, gyvieji, likusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų,
1TH 4:16 kadangi pats Viešpats nusileis iš dangaus su šauksmu, su arkangelo balsu ir su Dievo trimitavimu, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia,
1TH 4:17 paskui mes, gyvieji, likusieji, būsime pagauti kartu su jais debesyse tam, kad susitiktume su Viešpačiu ore, ir taip visuomet būsime su Viešpačiu.
1TH 4:18 Todėl šiais žodžiais guoskite, padrąsinkite vieni kitus.
1TH 5:1 O apie laikotarpius ir [įvykių] laikus, broliai, – [man] nėra reikalo jums rašyti,
1TH 5:2 nes patys kuo puikiausiai žinote, kad Viešpaties Diena ateina taip, kaip vagis naktį.
1TH 5:3 Nes kai jie sakys: „Ramybė ir saugumas“, tuomet staigi niokojimas juos ištiks, tartum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie jokiu būdu neištrūks.
1TH 5:4 Bet jūs, broliai, nesate tamsoje, kad kaip vagis toji Diena jus užkluptų.
1TH 5:5 Jūs visi esate šviesos vaikai ir dienos vaikai: nesame nei iš nakties, nei iš tamsos.
1TH 5:6 Išvada tokia: nemiegokime kaip ir visi kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs,
1TH 5:7 nes kurie miega, miega naktį, ir kurie pasigeria, yra girti naktį.
1TH 5:8 Bet mes, priklausantys dienai, būkime blaivūs, užsidėję tikėjimo bei meilės krūtinšarvį ir šalmą – užtikrintą išgelbėjimo viltį.
1TH 5:9 Nes Dievas mūsų nepaskyrė rūstybei, bet kad įgytume išgelbėjimą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
1TH 5:10 [būtent] tą, kuris mirė už mus, kad mes kartu, ir nemiegodami, ir miegodami, gyventume kartu su juo.
1TH 5:11 Tad guoskite, padrąsinkite vieni kitus, taip pat statydinkite vienas kitą, kaip ir darote.
1TH 5:12 Jus taip pat prašome, broliai, [ir] pripažinti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų bei vadovauja jums Viešpatyje bei jus ragindami įspėjinėja,
1TH 5:13 ir su meile juos didžiai gerbti dėl jų darbo. Taikiai sugyvenkite tarpusavyje.
1TH 5:14 O mes raginame jus, broliai: ragindami įspėkite nesilaikančius tvarkos, paguoskite besisielojančiuosius, palaikykite silpnuosius, būkite didžiai kantrūs visiems.
1TH 5:15 Žiūrėkite, kad niekas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet vykitės tai, kas gera, ir vieni su kitais ir su visais.
1TH 5:16 Džiaukitės visuomet,
1TH 5:17 melskitės be paliovos,
1TH 5:18 dėkokite visomis aplinkybėmis, nes tai Dievo valia jums Kristuje Jėzuje!
1TH 5:19 Negesinkite [Dievo] Dvasios,
1TH 5:20 neniekinkite pranašavimų,
1TH 5:21 ištirkite visa – tvirtai laikykitės to, kas gera,
1TH 5:22 susilaikykite nuo visų blogio išraiškų.
1TH 5:23 Be to, tegul pats ramybės Dievas jus visiškai šventina, ir tebūnie išlaikyti nepeiktini jūsų dvasia ir siela ir kūnas [kaip] sveikas vienetas su visu tuo, kas [jums] paskirta, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus Kristus.
1TH 5:24 Jūsų Pašaukėjas [yra] ištikimas; jis ir įvykdys!
1TH 5:25 Broliai, melskitės už mus!
1TH 5:26 Pasveikinkite visus brolius šventu pabučiavimu.
1TH 5:27 Saikdinu jus Viešpačiu: šitas laiškas turi būti perskaitytas visiems šventiesiems broliams.
1TH 5:28 Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė [tebūna] su jumis. Amen.
2TH 1:1 Paulius ir Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių bažnyčiai Dieve, mūsų Tėve, ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje.
2TH 1:2 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
2TH 1:3 Mes privalome visuomet dėkoti Dievui už jus, broliai, kaip pridera, nes jūsų tikėjimas nepaprastai auga, ir jūsų visų iki vieno meilė vieni kitiems didėja
2TH 1:4 taip, kad mes patys giriamės jumis Dievo bažnyčiose dėl jūsų ištvermės ir tikėjimo visuose jūsų persekiojimuose ir priespaudose, kuriuos jūs iškenčiate.
2TH 1:5 [Τai yra] aiškus parodymas į teisų Dievo teismą, tikslui esant tokiam, kad būtumėte pripažinti vertais Dievo karalystės, dėl kurios jūs irgi kenčiate,
2TH 1:6 kadangi [yra] teisinga pagal Dievo [požiūrį, kad jis] atmokės jūsų prispaudėjams priespauda,
2TH 1:7 ir jums, kenčiantiems priespaudą, palengvinimu kartu su mumis, tuo metu, kai bus apreikštas Viešpats Jėzus iš dangaus su savo galybės angelais
2TH 1:8 liepsnojančia ugnimi atkeršijantis tiems, kurie nepažįsta Dievo ir tiems, kurie nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai.
2TH 1:9 Jie kentės bausmę – amžiną niokojimą toli nuo Viešpaties veido ir nuo jo galybės šlovės,
2TH 1:10 kai tik jis ateis, kad jis būtų tą Dieną pašlovintas per šventuosiuos ir keliantis nuostabą per visus, kurie tiki (dėl to, kad buvo patikėta mūsų jums duotu liudijimu).
2TH 1:11 Tam tikslui mes ir visuomet meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas palaikytų jus vertais pašaukimo ir galingai užbaigtų kiekvieną gerumo [sukeltą] mielą ketinimą ir tikėjimo [sukeltą] darbą, –
2TH 1:12 kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardas būtų pašlovintas per jus ir jūs per jį pagal mūsų Dievo, tai yra Viešpaties Jėzaus Kristaus, malonę.
2TH 2:1 Dabar dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo ir mūsų surinkimo pas jį, prašome jus, broliai,
2TH 2:2 greitai nesiduoti nukreipiamiems nuo [sveiko] proto ar sutrikdomiems nei dvasia, nei žodžiu, nei laišku, tarsi nuo mūsų, esą Kristaus Diena jau yra čia.
2TH 2:3 Tegul niekas jokiu būdu jūsų neapgauna, nes [ta Diena neateis], jeigu pirma neateis tas atkritimas ir nebus apreikštas tas nuodėmės žmogus, pražūties sūnus,
2TH 2:4 kuris priešinasi ir iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar garbinamo daikto taip, kad jis kaip Dievas sėdasi į Dievo šventyklą, išstatydamas save, [teigdamas] kad pats yra Dievas.
2TH 2:5 Ar neprisimenate, jog šiuos dalykus jums kalbėdavau, tebebūdamas tarp jūsų?
2TH 2:6 Jūs gi pažįstate tai, kas dabar suvaržo, kad tas būtų apreikštas savo paties laiku.
2TH 2:7 Nes įstatymo pažeidinėjimo slėpinys jau veikia, tik [yra] kas šiuo metu suvaržo, kol pasitrauks.
2TH 2:8 Ir tada bus apreikštas tas Įstatymo Pažeidinėtojas, kurį Viešpats praris savo burnos dvasia ir nuvarys šalin savo atėjimo spindulingu pasirodymu,
2TH 2:9 [būtent tą], kurio atėjimas yra pagal Šėtono galingą veikimą su visokiomis melagystės [priemonėmis]: antgamtine galybe, ir antgamtiniais ženklais, ir pranašiškais ženklais,
2TH 2:10 ir visokia neteisumo apgavyste tarpe tų, kurie pražūsta už tai, kad jie atsisakė priimti tiesos meilės, kad būtų išgelbėti.
2TH 2:11 Ir dėl to Dievas bruks jiems galingą paklydimo poveikį, kad jie tikėtų tuo melu
2TH 2:12 tam, kad būtų nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet mėgo neteisumą.
2TH 2:13 Bet mes privalome visuomet dėkoti Dievui už jus, kuriuos myli Viešpats, nes Dievas nuo pradžios jus išsirinko išgelbėjimui per Dvasios [atliekamą] pašventinimą ir pasitikėjimą tiesa.
2TH 2:14 Per mūsų evangeliją jis pašaukė jus į tai, – į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovės įgijimą.
2TH 2:15 Išvada, broliai, tokia: tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų dalykų, kurių buvote išmokyti arba mūsų žodžiu arba mūsų laišku.
2TH 2:16 O pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas (tai yra mūsų Tėvas), kuris mus mylėjo ir iš malonės davė [mums] amžiną paguodą bei gerą viltį,
2TH 2:17 tepaguodžia bei teparagina jūsų širdis ir [jus] tesutvirtina kiekviename gerame žodyje ir darbe.
2TH 3:1 Galiausiai, broliai, melskitės už mus, kad Viešpaties žodis greitai sklistų ir būtų šlovinamas, kaip ir pas jus,
2TH 3:2 ir kad mes būtume išvaduoti nuo kenksmingų ir blogos valios žmonių, nes tikėjimas [Viešpaties žodžiu] būdingas ne visiems.
2TH 3:3 Bet Viešpats yra ištikimas; jis padarys jus tvirtus ir saugos nuo blogojo.
2TH 3:4 Ir mes dėl Viešpaties esame įsitikinę apie jus, kad ir darote, ir darysite tuos dalykus, kuriuos jums įsakome.
2TH 3:5 Ir Viešpats tenukreipia jūsų širdis į dievišką meilę ir į kristišką ištvermę.
2TH 3:6 O jums, broliai, įsakome mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu atsitraukti nuo kiekvieno brolio, kuris vaikšto nesilaikydamas tvarkos ir ne pagal tai, kas buvo perduota, ką jis gavo iš mūsų.
2TH 3:7 Nes patys žinote, kaip būtina sekti mumis, nes tarp jūsų mes nesielgėme kaip nesilaikantys tvarkos
2TH 3:8 ir nevalgėme niekieno duonos dykai; priešingai, naktį ir dieną darbavomės su triūsu ir skausmingumu, kad neapsunkintume nė vieno iš jūsų,
2TH 3:9 ne dėl to, kad neturime teisės [taip daryti], bet kad jums pateiktume save [kaip] pavyzdį, kad sektumėte mumis.
2TH 3:10 Nes ir kai buvome pas jus, jums tai įsakydavome, kad jei kas neturi valios dirbti, tas turi nevalgyti.
2TH 3:11 Mat mes girdime, kad kai kurie tarp jūsų vaikšto nesilaikydami tvarkos, jokio darbo nedaro, tik kišasi į svetimus darbus.
2TH 3:12 O tokiems įsakome ir raginame per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kad jie, tyliai dirbdami, valgytų savo pačių duoną.
2TH 3:13 Bet jūs, broliai, nepailskite darydami gera.
2TH 3:14 O jei kuris nepaklūsta mūsų žodžiui, [perteikiamam] šiuo laišku, tą pasižymėkite ir nebūkite su juo artimai susiję, kad jis susigėstų.
2TH 3:15 Tačiau nelaikykite [jo] priešu, bet ragindami įspėkite [jį] kaip brolį.
2TH 3:16 O pats ramybės Viešpats teduoda jums ramybės visuomet, visokiu būdu. Viešpats su jumis visais!
2TH 3:17 Sveikinimas [prirašytas] mano paties, Pauliaus, ranka. Tai yra ženklas kiekviename laiške: taip aš rašau.
2TH 3:18 Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė [tebūna] su jumis visais. Amen.
1TI 1:1 Paulius, Jėzaus Kristaus apaštalas pagal Dievo, mūsų Išgelbėtojo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų užtikrintos vilties, įsakymą,
1TI 1:2 Timotiejui, tikram vaikui tikėjime. Malonė, gailestingumas [ir] ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties!
1TI 1:3 Kaip keliaudamas į Makedoniją raginau tave pasilikti Efeze, kad lieptum kai kuriems nemokyti kitokio mokslo,
1TI 1:4 nei kreipti dėmesio į pasakas bei begalines giminystės eiles, kurios greičiau sukelia ginčų, negu kad dievotą statydinimą, kuris [yra] tikėjime, [taip daryk].
1TI 1:5 O paliepimo baigtis yra meilė iš tyros širdies ir geros sąžinės, ir neveidmainiško tikėjimo.
1TI 1:6 Kai kurie, nuklydę nuo šių dalykų, pasisuko į tuščias kalbas,
1TI 1:7 norėdami būti įstatymo mokytojai, [bet] nesuprasdami, nei ką sako, nei ką atkakliai tvirtina.
1TI 1:8 Bet mes žinome, kad įstatymas [yra] geras, jei jis naudojamas įstatymiškai,
1TI 1:9 turint omeny tai, kad įstatymas nėra pritaikomas teisiajam, bet įstatymo pažeidėjams ir nesuvaldomiesiems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir niekintojams to, kas šventa, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams,
1TI 1:10 paleistuviams, sanguliautojams su vyrais, žmogvagiams, melagiams, kreivai prisiekiantiems, ir bet kam kitam dalykui, kas prieštarauja sveikam mokymui,
1TI 1:11 kuris atitinka palaimintojo Dievo šlovingąją Evangeliją, kuri man yra patikėta.
1TI 1:12 Ir aš dėkoju Kristui Jėzui, mūsų Viešpačiui, kuris stiprino mane, nes paskirdamas [mane] į tarnavimo pareigas, jis palaikė ištikimu mane,
1TI 1:13 kuris anksčiau buvau piktžodžiautojas ir persekiotojas ir įžūlus žmogus. Tačiau manęs buvo pasigailėta, nes nesuprasdamas veikiau netikėjimo [įtakoje].
1TI 1:14 Ir mūsų Viešpaties malonė pervirš gausiai pasirodė, kartu su tikėjimu ir meile, kuri yra Kristuje Jėzuje.
1TI 1:15 Šis pasakymas [yra] patikimas ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, – kurių pirmaujantis esu aš.
1TI 1:16 Tačiau dėl šios priežasties manęs buvo pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visokeriopą didžią kantrybę, kad tai būtų pavyzdinis brėžinys tiems, kurie vėliau įtikės juo amžinajam gyvenimui.
1TI 1:17 Taigi, Amžinajam Karaliui, nemirtingam, neregimam, vieninteliam, išmintingam Dievui [tebūna] pagarba ir šlovė per amžių amžius! Amen.
1TI 1:18 Šį paliepimą patikiu tau, vaike Timotiejau, pagal pranašystes, kurios anksčiau išėjo apie tave, kad jomis kovotum gerąją kovą,
1TI 1:19 išlaikydamas tikėjimą ir gerą sąžinę. Ją atmetę, kai kurie patyrė laivo sudužimą tikėjimo atžvilgiu.
1TI 1:20 Tarp jų yra Himenėjas ir Aleksandras, kuriuos atidaviau Šėtonui, kad jie išmoktų nepiktžodžiauti.
1TI 2:1 Taigi raginu visų pirma išsakyti maldavimų, maldų, užtarimų [ir] dėkojimų už visus žmones,
1TI 2:2 už karalius ir visus, esančius valdžioje, kad gyventume taikų ir ramų gyvenimą visokeriopame dievotume ir doringame rimtume,
1TI 2:3 nes tai gera, be to priimtina akyse mūsų Išgelbėtojo, Dievo,
1TI 2:4 kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir ateitų į aiškų tiesos pažinimą.
1TI 2:5 Nes [yra] vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus,
1TI 2:6 kuris atidavė save, kitų vietą užimančią išpirką už visus, savalaikį liudijimą.
1TI 2:7 Tam aš esu paskirtas šaukliu ir apaštalu – sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – kitataučių mokytoju tikėjime ir tiesoje.
1TI 2:8 Taigi pareiškiu valią, kad kiekvienoje vietoje vyrai melstųsi, keldami šventas rankas, be rūstybės ir nesutarimo.
1TI 2:9 Panašiu būdu, kad ir moterys droviai ir santūriai puoštųsi padoria apranga, ne supintais plaukais ar auksu, ar perlais, ar brangiais drabužiais,
1TI 2:10 bet tuo, kas dera moterims, išpažįstančioms dievotumą – gerais darbais.
1TI 2:11 Moteris tesimoko tyliai, su visišku pavaldumu.
1TI 2:12 Ir neleidžiu, kad moteris mokytojautų nei kad viršininkautų vyriškiui, bet kad laikytųsi tyliai,
1TI 2:13 nes pirmas buvo supavidalintas Adomas, paskui – Ieva.
1TI 2:14 Ir Adomas nebuvo apgautas, bet moteris apgauta nusižengė.
1TI 2:15 Tačiau ji bus išgelbėta per tam tikrą gimdymą, jeigu jos su santūrumu pasiliks tikėjime ir meilėje ir šventume.
1TI 3:1 Šis pasakymas [yra] patikimas: Jeigu kas trokšta eiti vyskupo pareigas, geidžia gero darbo.
1TI 3:2 Taigi, vyskupas turi būti nepeiktinas, vienos žmonos vyras, blaivus, mąstantis pagal savidrausmę, padorus, svetingas, sugebantis mokyti,
1TI 3:3 nebūnantis prie vyno, ne mušeika, ne geidžiantis gėdingo pelno, bet maloningas, ne vaidingas, ne pinigų mylėtojas,
1TI 3:4 gerai vadovaujantis savo šeimai, su visokeriopu doringu rimtumu turintis pavaldžius vaikus; –
1TI 3:5 (nes jei kas nemoka vadovauti savo šeimai, kaipgi jis pasirūpins Dievo bažnyčia?) –
1TI 3:6 ne naujokas, kad nepasididžiuotų ir neįpultų į velnio nuteisimą.
1TI 3:7 Be to, jam būtina turėti gerus atsiliepimus iš esančiųjų už ribų, kad neįpultų į paniekinimą ir velnio žabangus.
1TI 3:8 Lygiai taip pat diakonai [turi būti] verti pagarbos, ne dviliežuviai, neatsidavę girtuokliavimui, ne geidžiantys gėdingo pelno,
1TI 3:9 išlaikantys tikėjimo slėpinį su tyra sąžine.
1TI 3:10 O šitie irgi turi būti išbandyti pirmiau, paskui turi diakonauti, būdami nepeiktini.
1TI 3:11 Žmonos lygiai taip pat [turi būti] vertos pagarbos, ne melagingos kaltintojos, blaivios, ištikimos visais atvejais.
1TI 3:12 Diakonai turi būti vienos žmonos vyrai, gerai vadovaujantys savo vaikams ir savo šeimai.
1TI 3:13 Nes kurie yra gerai diakonavę, įsigyja gerą laipsnį ir didelę drąsą tikėjime, kuris yra Kristuje Jėzuje.
1TI 3:14 Šiuos dalykus tau rašau tikėdamasis netrukus atvykti pas tave,
1TI 3:15 bet jeigu užtrukčiau, kad žinotum, kaip tau reikia elgtis Dievo šeimynoje, kuri yra gyvojo Dievo bažnyčia, tiesos stulpas ir pagrindas.
1TI 3:16 Ir neginčijamai didelis yra dievotumo slėpinys: Dievas buvo apreikštas kūne, išteisintas Dvasios [valdomas], regėtas angelų, paskelbtas tautose, tikėtas pasaulyje, paimtas aukštyn į šlovę.
1TI 4:1 Bet Dvasia aiškiai sako, kad vėlesniais laikais kai kurie atsitrauks nuo to tikėjimo, sutelkdami dėmesį į klaidinančias dvasias ir velnių mokslus
1TI 4:2 per veidmainystę melagių, kurie sąžinės atžvilgiu yra prideginti tarsi karšta geležimi.
1TI 4:3 Tokie draudžia tuoktis [ir liepia] susilaikyti nuo maisto dalykų, kuriuos Dievas sukūrė, kad juos su padėka priimtų tikintieji ir aiškiai pažįstantieji tiesą,
1TI 4:4 nes kiekvienas Dievo kūrinys [yra] geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka,
1TI 4:5 nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda.
1TI 4:6 Įteikdamas broliams šiuos dalykus, būsi geras Jėzaus Kristaus tarnas, maitinamas žodžiais šio tikėjimo ir gero mokslo, kurį esi glaudžiai sekęs.
1TI 4:7 Bet venk bobiškų pasakų, [kuriomis] niekinama, kas šventa, ir išlavink save, kad būtum dievotas,
1TI 4:8 nes kūno lavinimas yra naudingas mažam [laikui], bet dievotumas yra naudingas visiems dalykams, [nes] turi dabartinio ir būsimojo gyvenimo pažadą.
1TI 4:9 Tas pasakymas [yra] patikimas ir vertas visiško pritarimo.
1TI 4:10 Nes tam [tikslui] mes ir triūsiame ir esame paniekinami, kadangi pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių Išgelbėtojas, – ypač tų, kurie tiki.
1TI 4:11 Įsakinėk šiuos dalykus ir [jų] mokyk.
1TI 4:12 Niekas tegul neniekina tavo jaunystės, bet būk tikinčiųjų pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu, tyrumu.
1TI 4:13 Kol ateisiu, sutelk dėmesį į skaitymą, raginimą, mokymą.
1TI 4:14 Neignoruok tavyje esančios dovanos, kuri tau buvo duota per pranašystę su vyresniųjų rankų uždėjimu.
1TI 4:15 Susikaupk į šiuos dalykus, atsiduok jiems visiškai, kad tavo pažanga būtų matoma visiems.
1TI 4:16 Žiūrėk savęs ir mokymo, nesiliauk tose srityse! Nes tai darydamas išgelbėsi ir save, ir tuos, kurie tavęs klauso.
1TI 5:1 Senesnio žmogaus neplūsk barimais, bet maldauk kaip tėvą, [o] jaunesnius – kaip brolius,
1TI 5:2 senesnes moteris – kaip motinas, jaunesnes – kaip seseris, [laikydamasis] visiško tyrumo.
1TI 5:3 Gerbk našles, kurios [yra] tikrosios našlės.
1TI 5:4 Bet jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, jie turi pirmiausia išmokti dėl pagarbos Dievui rimtai gerbti savo namiškius ir mokėti atlygį tėvams bei protėviams, nes tai yra gera ir priimtina Dievo akyse.
1TI 5:5 Bet ta, kuri [yra] tikroji našlė, tai yra likusi viena, yra sudėjusi viltis į Dievą ir naktį bei dieną tęsia maldavimus bei maldas.
1TI 5:6 Bet ta, kuri gyvena dėl nežabotų jausmų, yra mirusi dar būdama gyva.
1TI 5:7 Ir įsakinėk šiuos dalykus, kad jos būtų nepeiktinos.
1TI 5:8 Bet jei kas neaprūpina savųjų, ir ypač savo namiškių, tas yra išsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį.
1TI 5:9 Į sąrašą neturi būti įtraukiama našlė, nebent ji nemažiau šešiasdešimties metų, [buvusi] vieno vyro žmona,
1TI 5:10 apie kurią liudija [žmonės] dėl [jos] gerų darbų: jei išaugino vaikus, jei priimdavo svečius, jei mazgodavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo kenčiantiems priespaudą, jei prisidėdavo prie kiekvieno gero darbo.
1TI 5:11 Bet jaunesnių našlių nepriimk, nes, [jeigu] jos prieš Kristų pradėtų vadovautis gašlumu, [tai] apsispręstų ištekėti,
1TI 5:12 ir turėtų pasmerkimą, nes būtų atmetusios savo ankstesnį tikėjimą.
1TI 5:13 Tuo pat metu jos išmoksta ir dykinėti, besibastydamos iš namų į namus, ir ne tik dykinėti, bet ir plepėti bei kištis į svetimus reikalus, kalbėdamos tai, ko neturėtų [kalbėti].
1TI 5:14 Taigi pareiškiu valią, kad jaunesnės moterys ištekėtų, gimdytų vaikų, tvarkytų namų ūkį, neduotų priešininkui jokios progos iškoneveikti.
1TI 5:15 Nes kai kurios jau nusuko į šalį paskui Šėtoną.
1TI 5:16 Jei kuris tikintis vyras ar tikinti moteris turi našlių, tas žmogus turi joms pagelbėti, o bažnyčia neturi būti apsunkinama, kad ji galėtų pagelbėti toms, kurios yra tikrosios našlės.
1TI 5:17 Gerai vadovaujantys vyresnieji turi būti laikomi vertais dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie sunkiai dirba žodžiu ir mokymu,
1TI 5:18 nes Šventraštis sako: „Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui“, ir: „Darbininkas vertas savo atlygio“.
1TI 5:19 Nepriimk skundo prieš vyresnįjį kitaip, kaip tik remiantis dviem ar trimis liudytojais.
1TI 5:20 Nuodėmiaujančius sudrausk visų akivaizdoje, kad ir likusieji bijotų.
1TI 5:21 Įpareigoju [tave] Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, taip pat išrinktųjų angelų, akivaizdoje laikytis šių dalykų, nebūdamas nusprendęs iš anksto, nieko nedarydamas šališkai.
1TI 5:22 Niekam skubomis neuždėk rankų ir nedalyvauk kitų nuodėmėse; pats išsilaikyk tyras.
1TI 5:23 Nebegerk [vien] vandens, bet vartok truputį vyno dėl savo skrandžio ir savo dažnų negalavimų.
1TI 5:24 Kai kurių žmonių nuodėmės yra akivaizdžios, einančios į teismą pirma [jų], o kitus jos ir iš paskos seka.
1TI 5:25 Lygiai taip pat ir geri darbai yra iš anksto akivaizdūs, o tie, kurie kitokie, negali būti paslėpti.
1TI 6:1 Visi, kurie yra tarnai po jungu, telaiko savo šeimininkus vertais visokeriopos pagarbos, kad nebūtų piktžodžiaujama Dievo vardui ir mokslui.
1TI 6:2 O tie, kurie turi tikinčius šeimininkus, tegul jų neniekina už tai, kad jie yra broliai; verčiau tegul [jiems] dar geriau tarnauja todėl, kad gaunantys naudos iš to gero darbo yra ištikimi ir mylimi. To mokyk ir įspėdamas bei padrąsindamas ragink.
1TI 6:3 Jei kas moko kitaip ir nesutinka su sveikais žodžiais – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus [žodžiais] ir mokslu, kuris atitinka dievotumą,
1TI 6:4 jis yra pasididžiavęs, nieko neišmanantis, tik [yra] ginčių bei žodinių kovų sirgalius. Iš tų [dalykų] kyla pavydas, nesantaika, piktžodžiavimai, blogi įtarinėjimai,
1TI 6:5 priešgyniški ginčiai sugedusio proto ir tiesos neturinčių žmonių, kurie mano, kad pasipelnymas – [būtent tai] yra dievotumas. Nuo tokių šalinkis!
1TI 6:6 Bet dievotumas, kurį lydi pasitenkinimas [tuo, kas turima], yra didis pasipelnymas!
1TI 6:7 Nes mes nieko neatsinešėme į pasaulį, aišku, kad negalime išsinešti ničnieko.
1TI 6:8 Taigi, turėdami maisto ir kuo apsidengti, būkime tuo patenkinti.
1TI 6:9 Bet ketinantys tapti turtingi įpuola į pagundą ir žabangus, ir į daugelį neprotingų bei žalingų geismų, kurie paskandina žmones į niokojimą ir pražūtį,
1TI 6:10 nes visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Jų trokšdami kai kurie nuklydo nuo tikėjimo ir pervėrė save daugybe skausmų.
1TI 6:11 Bet tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų ir vykis teisumą, dievotumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą.
1TI 6:12 Kovok gerąją tikėjimo kovą, nutverk amžiną gyvenimą, kuriam ir esi pašauktas, ir [kuriam] išpažinai gerą išpažinimą daugelio liudytojų akivaizdoje.
1TI 6:13 Liepiu tau akivaizdoje viskam gyvybę teikiančio Dievo ir Kristaus Jėzaus, liudijusio prieš Poncijų Pilotą gerą išpažinimą:
1TI 6:14 tu laikykis įsakymo be dėmės, be peiktinumo iki mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasirodymo,
1TI 6:15 kurį [pasirodymą] savo laikais duos matyti palaimintasis ir vienintelis Valdovas, karaliaujančių Karalius ir viešpataujančių Viešpats,
1TI 6:16 kuris [yra] vienintelis turintis nemirtingumą, gyvenantis neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti, kuriam [priklauso] garbė ir amžina galybė. Amen.
1TI 6:17 Liepk dabartinio amžiaus turtingiesiems, kad jie nesididžiuotų, nei nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet į gyvąjį Dievą, kuris apsčiai visko mums duoda [mūsų] džiaugsmui;
1TI 6:18 kad jie darytų gera, turtėtų gerais darbais, būtų dosnūs, nusiteikę dalytis,
1TI 6:19 [šitaip] susikraudami lobį ateičiai – gerą pamatą, kad nutvertų amžiną gyvenimą.
1TI 6:20 O Timotiejau, saugok tai, kas tau patikėta, vengdamas tuščių plepalų, [kuriais] niekinama, kas šventa, taip pat [vengdamas] prieštaravimų melagingai taip vadinamo „pažinimo“.
1TI 6:21 Kai kurie, jį išpažindami, tikėjimo atžvilgiu nuklydo. Malonė su tavimi! Amen.
2TI 1:1 Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas pagal pažadą gyvenimo, kuris [yra] Kristuje Jėzuje,
2TI 1:2 mylimam vaikui Timotiejui. Malonė, gailestingumas [ir] ramybė nuo Dievo Tėvo ir Kristaus Jėzaus, mūsų Viešpaties!
2TI 1:3 Aš dėkoju Dievui, kuriam tarnauju nuo [savo] protėvių su tyra sąžine, kai nuolat prisimenu tave savo maldose naktį ir dieną,
2TI 1:4 trokšdamas tave pamatyti, – atsimindamas tavo ašaras, – kad būčiau kupinas džiaugsmo,
2TI 1:5 prisimindamas tavyje esantį neveidmainišką tikėjimą, kuris pirma gyveno tavo senelėje Loidėje bei tavo motinoje Eunikėje ir, esu įsitikinęs, kad [gyvena] taip pat tavyje.
2TI 1:6 Dėl tos priežasties tau primenu vėl įžiebti tarsi karštas žarijas tą Dievo dovaną, kuri yra tavyje mano rankų uždėjimu,
2TI 1:7 nes Dievas nedavė mums bailumo dvasios, bet jėgos ir meilės ir sveiko proto [dvasią].
2TI 1:8 Todėl nesigėdyk liudijimo apie mūsų Viešpatį nei manęs, kalinio dėl jo, bet drauge iškęsk sunkumus, susijusius su Evangelija, pagal jėgą Dievo,
2TI 1:9 kuris mus išgelbėjo ir pašaukė šventu pašaukimu ne pagal mūsų darbus, bet pagal savo paties tikslą ir malonę, mums duotą Kristuje Jėzuje prieš laikui prasidedant,
2TI 1:10 bet dabar apreikštą pasirodymu mūsų Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus. Jis mirtį pavertė niekais ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą per Evangeliją,
2TI 1:11 kuriai esu paskirtas šaukliu ir apaštalu ir kitataučių mokytoju.
2TI 1:12 Dėl šios priežasties ir kenčiu šiuos dalykus; tačiau nesigėdiju, nes žinau, kuo esu pasitikėjęs, ir esu įsitikinęs, kad jis yra pajėgus išsaugoti tai, ką esu jam patikėjęs anai Dienai.
2TI 1:13 Tvirtai laikykis iš manęs girdėtų sveikų žodžių apribų tikėjime, taip pat meilėje, kuri [yra] Kristuje Jėzuje.
2TI 1:14 Tą puikų, tau patikėtą turtą saugok per Šventąją Dvasią, kuri gyvena mumyse.
2TI 1:15 Tu tai žinai, kad nuo manęs nusigręžė visi, esantys Azijoje; tarp jų yra Figelas ir Hermogenas.
2TI 1:16 Viešpats teduoda gailestingumo Onesiforo namams, nes jis dažnai man malšindavo karštį, [kurį sukėlė priešai], ir nesigėdijo mano grandinių,
2TI 1:17 bet atvykęs į Romą, ieškojo manęs uoliai ir surado.
2TI 1:18 Aną Dieną tegul Viešpats duoda jam rasti Viešpaties gailestingumo. Be to, labai gerai žinai, kiek daug jis [man] patarnavo Efeze.
2TI 2:1 Taigi tu, mano vaike, tebebūk stiprinamas malone, kuri yra Kristuje Jėzuje,
2TI 2:2 ir tuos dalykus, kurie iš manęs girdėjai tarp daugelio liudytojų, tuos pačius patikėk ištikimiems žmonėms, kurie bus tinkami ir kitus mokyti.
2TI 2:3 Todėl tu, kaip geras Jėzaus Kristaus karys, iškęsk sunkumus.
2TI 2:4 Joks karys neįsipainioja į [nekariško] gyvenimo reikalus, kad patiktų jį įtraukusiam kario tarnybon.
2TI 2:5 Taip pat, jei kas rungtyniauja, jis nevainikuojamas, jei nerungtyniauja pagal taisykles.
2TI 2:6 Triūsiantis žemdirbys turi pirmas gauti vaisių dalį.
2TI 2:7 Išmanyk [tuos] dalykus, kuriuos sakau, ir Viešpats teduoda tau supratimą visais atžvilgiais.
2TI 2:8 Atmink Jėzų Kristų, prikeltą iš numirusiųjų, iš Dovydo palikuonių, pasak mano Evangelijos,
2TI 2:9 dėl kurios lyg blogadaris kenčiu sunkumus taip, kad esu pančiuose. Bet Dievo žodis yra nesupančiotas!
2TI 2:10 Todėl aš visa ištveriu dėl išrinktųjų, kad ir jie įgytų išgelbėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove.
2TI 2:11 Šis pasakymas [yra] patikimas: Nes jei mes su [juo] numirėme, su [juo] ir gyvensime;
2TI 2:12 jei ištveriame, mes ir karaliausime su [juo]; jei [jo] vis išsižadame, ir jis mūsų išsižadės;
2TI 2:13 jei esame neištikimi, [vis dėlto] jis lieka ištikimas – jis negali savęs išsižadėti.
2TI 2:14 Primink [jiems] šiuos dalykus Viešpaties akivaizdoje, uoliai įpareigodamas, kad nesikivirčytų dėl žodžių nenaudai, klausytojų sugriovimui.
2TI 2:15 Uoliai stenkis Dievui pristatyti save išlaikiusiu išmėginimą darbininku, neturinčiu ko gėdytis, be nukrypimų skirstančiu tiesos žodį.
2TI 2:16 Bet venk tuščių plepalų, [kuriais] niekinama, kas šventa, nes tie žengs toliau į didesnę bedievystę,
2TI 2:17 ir tai, ką jie kalba, ės kaip ėda gangrena. Tarp jų yra Himenėjas ir Filetas,
2TI 2:18 kurie tiesos atžvilgiu nuklydo, sakydami, kad prisikėlimas jau įvykęs, ir [tuo] jie pargriauna kai kurių tikėjimą.
2TI 2:19 Tačiau Dievo pamatas stovi tvirtai, turintis šį įspaustą žymę: „Viešpats pažįsta tuos, kurie yra jo“ ir: „Teatsitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris mini Kristaus vardą“.
2TI 2:20 Ir dideliuose namuose esti ne tik auksinių bei sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių: o vieni [yra skirti] pagarbumui, bet kiti nepagarbumui.
2TI 2:21 Taigi, jei kas save apvalys nuo šitų, bus indas pagarbumui, pašventintas ir naudingas Šeimininkui, paruoštas kiekvienam geram darbui.
2TI 2:22 Be to, bėk nuo jaunystės geidulių, bet vykis teisumą, tikėjimą, meilę, ramybę su tais, kurie iš tyros širdies šaukiasi Viešpaties.
2TI 2:23 Bet venk kvailų ir nemokšiškų ginčų, žinodamas, kad jie gimdo kivirčus.
2TI 2:24 Verčiau Viešpaties tarnas neturi vaidytis, bet būti švelnus visiems, sugebantis mokyti, pakeliantis nuskriaudimą,
2TI 2:25 romiai drausmindamas tuos, kurie priešinasi; gal Dievas duos jiems atgailą, sukeliančią aiškų tiesos pažinimą,
2TI 2:26 ir atsipeikės nuo velnio žabangų [tie,] kurie gyvi buvo jo paimti nelaisvėn jo valiai vykdyti.
2TI 3:1 Žinok ir tai, kad paskutiniosiomis dienomis užeis pavojingi laikotarpiai,
2TI 3:2 nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi,
2TI 3:3 nebranginantys artimųjų, nesilaikantys susitarimų, melagingi kaltintojai, nesusivaldantys, žiaurūs, nekenčiantys to, kas gera,
2TI 3:4 išdavikai, karštuoliai, pasididžiavę, labiau mylintys malonumus negu Dievą,
2TI 3:5 turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadantys jo galios. Šalinkis tokių!
2TI 3:6 Nes iš jų yra tie, kurie įslenka į namus ir nuveda nelaisvėn nerimtas moterėles, apkrautas nuodėmėmis, įvairių geidulių vedžiojamas,
2TI 3:7 nuolat besimokančias ir niekuomet nepajėgiančias ateiti į aiškų tiesos pažinimą.
2TI 3:8 Kaip antai Janas ir Jambras priešinosi Mozei, taip ir šitie priešinasi tiesai – sugedusio proto žmonės, tikėjimo atžvilgiu vertinti atmestinai.
2TI 3:9 Bet jie toliau nenužengs, nes jų kvailybė visiškai paaiškės visiems, kaip ir anų [kvailybė] [paaiškėjo].
2TI 3:10 Tačiau tu esi glaudžiai sekęs mano mokslą, gyvenimo būdą, ryžtą, tikėjimą, didžią kantrybę, meilę, ištvermę,
2TI 3:11 persekiojimus, kentėjimus, kurie mane ištiko Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje. [O] kokių [tik] persekiojimų man neteko iškęsti! Ir Viešpats mane išvadavo iš visų.
2TI 3:12 Ir tikrai, visi, kurie nusprendžia dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.
2TI 3:13 Ir blogi žmonės ir kerėtojai eis blogyn, klaidindami ir klaidinami.
2TI 3:14 Bet tu išlik tuose dalykuose, kuriuos išmokai ir kuriais buvai įtikintas, žinodamas, iš ko išmokai
2TI 3:15 ir tai, kad nuo mažumės esi pažinęs Šventuosius Raštus, kurie pajėgia padaryti tave išmintingą išgelbėjimui per tikėjimą Kristumi Jėzumi.
2TI 3:16 Visas šventraštis yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokymui, nuklydimo įrodymui, pataisymui, auklėjimui teisingai elgtis,
2TI 3:17 kad Dievo žmogus būtų tinkamas, visiškai parengtas kiekvienam geram darbui.
2TI 4:1 Dėl to aš įpareigoju [tave] akivaizdoje Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris tikrai teis gyvus ir mirusius savo pasirodymo ir savo karalystės metu:
2TI 4:2 skelbk žodį kaip šauklys, būk pasirengęs laiku ir nelaiku, įtikink dėl kaltumo, sudrausk, ragindamas įspėk su visu didžiu kantrumu ir mokymu.
2TI 4:3 Nes ateis laikas, kai jie nebepakęs sveiko mokslo, bet susivadins sau krūvą mokytojų pagal savo geismus, turėdami niežtinčias ausis,
2TI 4:4 ir nukreips ausis nuo tiesos ir bus atgręžti į pasakas.
2TI 4:5 Bet budėk visais atžvilgiais, iškęsk sunkumus, dirbk evangelisto darbą, išsamiai įrodyk savo tarnavimą [esant] patikimą.
2TI 4:6 Mat aš jau esu išliejamas [tarsi ant aukuro], ir mano iškeliavimo laikas jau atėjo.
2TI 4:7 Kovojau gerąją kovą, baigiau savo [gyvenimo] bėgtynes, laikiausi tikėjimo;
2TI 4:8 ateityje man yra atidėtas teisumo vainikas, kurį aną Dieną man suteiks Viešpats, teisusis Teisėjas, ir ne vien man, bet ir visiems, kurie myli jo pasirodymą.
2TI 4:9 Uoliai stenkis atvykti pas mane netrukus,
2TI 4:10 nes Demas, pamilęs šį dabartinį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo į Tesaloniką, Kreskas – į Galatiją, Titas – į Dalmatiją.
2TI 4:11 Vien Lukas tėra su manimi. Pasiimk ir atsivesk su savimi Morkų, nes jis man yra naudingas tarnystei.
2TI 4:12 O Tichiką pasiunčiau į Efezą.
2TI 4:13 Atvykdamas atgabenk apsiaustą, kurį palikau Troadoje pas Karpą, taip pat knygas, ypač pergamentus.
2TI 4:14 Varkalys Aleksandras man padarė daug bloga, Viešpats teatlygina jam pagal jo darbus.
2TI 4:15 O tu saugokis jo, nes mūsų žodžiams jis yra labai prieštaravęs.
2TI 4:16 Mano pirmajame apsigynime prie manęs nebuvo kartu nė vieno, bet visi mane paliko – tenebūna tai jiems įskaityta!
2TI 4:17 Bet Viešpats stovėjo su manimi ir sustiprino mane tam, kad per mane šaukliškas skelbimas būtų visiškai įtikinamas ir visi kitataučiai [jį] išgirstų: taigi buvau išvaduotas iš liūto nasrų.
2TI 4:18 Ir Viešpats mane išvaduos iš kiekvieno nelabos veikos ir išsaugos savo dangiškajai karalystei. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.
2TI 4:19 Sveikink Priską ir Akvilą, taip pat Onesiforo namiškius.
2TI 4:20 Erastas pasiliko Korinte, o Trofimą palikau Milete sergantį.
2TI 4:21 Uoliai stenkis atvykti prieš žiemą. Tave sveikina Eubulas ir Pudensas ir Linas ir Klaudija ir visi broliai.
2TI 4:22 Viešpats Jėzus Kristus [tebūna] su tavo dvasia! Malonė [tebūna] su jumis! Amen.
TIT 1:1 Paulius, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, atitinkantis Dievo išrinktųjų tikėjimą ir aiškų pažinimą tiesos, kuri atitinka dievotumą,
TIT 1:2 remdamasis užtikrinta viltimi amžino gyvenimo, kurį negalintis meluoti Dievas pažadėjo prieš amžinuosius laikus;
TIT 1:3 vis dėlto tinkamais laikais jis apreiškė savo žodį šaukiamame skelbime, kuris man buvo patikėtas pagal Dievo, mūsų Išgelbėtojo, įsakymą –
TIT 1:4 Titui, tikram vaikui, atitinkančiam bendrąjį tikėjimą. Malonė, gailestingumas [ir] ramybė nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų Išgelbėtojo!
TIT 1:5 Palikau tave Kretoje dėl tos priežasties, kad sutvarkytum trūkumus ir kiekviename mieste paskirtum vyresniuosius, kaip aš tau nurodžiau:
TIT 1:6 jei kas yra nepeiktinas, vienos žmonos vyras, turintis patikimus vaikus, nekaltinamus pasileidimu ar nesuvaldomus.
TIT 1:7 Nes vyskupas, kaip Dievo reikalų prievaizdas, turi būti nepeiktinas: ne savavalis, ne greitas pykti, nebūnantis prie vyno, ne mušeika, ne geidžiantis gėdingo pelno,
TIT 1:8 bet svetingas, mylintis tai, kas gera, mąstantis pagal savidrausmę, teisingas, šventas, susivaldantis,
TIT 1:9 tvirtai besilaikantis patikimo žodžio, atitinkančio tą mokymą, kad pajėgtų sveiku mokymu ir padrąsindamas bei įspėdamas paraginti ir prieštaraujančius atremti.
TIT 1:10 Tai dėl to, kad yra daug ir nesuvaldomų [žmonių], ir tuščiakalbių, ir klaidintojų, ypač tų, kurie iš apipjaustymo [šalininkų],
TIT 1:11 kurių burnas būtina užčiaupti, kurie griauna ištisas šeimynas, mokydami tai, ko neturėtų [mokyti], dėl gėdingo pelno.
TIT 1:12 Ištarė vienas iš jų, jų pačių pranašas: „Kretiečiai visados melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai.“
TIT 1:13 Šis liudijimas yra tiesa. Dėl tos priežasties griežtai įtikink juos dėl kaltumo, kad būtų sveiki tikėjime,
TIT 1:14 nekreipiantys dėmesio į žydiškas pasakas ir įsakymus žmonių, kurie nusigręžia nuo tiesos.
TIT 1:15 Tyriems viskas tyra, o suteptiems ir netikintiems nieko nėra tyro, bet yra sutepti net jų protas ir sąžinė.
TIT 1:16 Jie pareiškia pažįstą Dievą, bet darbais [jo] išsižada, būdami pasibjaurėtini, nepaklusnūs ir kiekvieno gero darbo atžvilgiu [Dievo] vertinti atmestinai.
TIT 2:1 Bet tu kalbėk tuos dalykus, kurie suderinti su sveiku mokslu:
TIT 2:2 kad senesni vyrai būtų blaivūs, verti pagarbos, mąstantys pagal savidrausmę, [ir] sveiki tikėjimo, meilės, [bei] ištvermės atžvilgiais;
TIT 2:3 kad panašiu būdu senesnės moterys elgesiu pasižymėtų šventumui paskirtomis, kad nebūtų melagingos kaltintojos, nebūtų girtuokliavimo pavergtos, [bet būtų] gėrio mokytojos,
TIT 2:4 kad lavintų jaunąsias moteris mąstyti pagal savidrausmę: būti draugiškai prisirišusias prie savo vyrų, būti draugiškai prisirišusias prie savo vaikų,
TIT 2:5 [būti] mąstančias pagal savidrausmę, tyras, prižiūrinčias [savo] namus, geras, elgtis pavaldžiai savo vyrams, – kad nebūtų šmeižiamas Dievo žodis.
TIT 2:6 Taip pat jaunesnius vyrus padrąsindamas bei įspėdamas ragink mąstyti pagal savidrausmę,
TIT 2:7 visais atžvilgiais rodydamas save gerų darbų pavyzdžiu, [tai yra,] mokymo atžvilgiu [rodydamas] neiškreiptumą, [tai pat rodydamas] gerbtinumą, negendamumą,
TIT 2:8 sveiką kalbą, kurios negalima pasmerkti, kad tas, kuris priešingai nusistatęs, būtų sugėdintas, neturėdamas nieko blogo apie jus pasakyti.
TIT 2:9 [Ragink] tarnus elgtis pavaldžiai savo šeimininkams: visais atžvilgiais jiems įtikti, neatsikalbinėti,
TIT 2:10 nevagiliauti, bet parodyti visokeriopą gerą ištikimybę, kad visais atžvilgiais jie puoštų Dievo, mūsų Išgelbėtojo, mokslą.
TIT 2:11 Nes Dievo malonė, kuri turi išgelbėjimo galią visiems žmonėms, pasirodė
TIT 2:12 auklėdama mus, kad išsižadėdami bedievystės ir pasauliškų geidulių, turėtume gyventi dabartiniame amžiuje mąstydami pagal savidrausmę, teisingai ir dievotai,
TIT 2:13 užtikrintai laukdami palaimintosios vilties, būtent mūsų didžiojo Dievo, tai yra Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus, šlovingo pasirodymo.
TIT 2:14 Jis atidavė save už mus, kad mus išpirktų iš kiekvieno įstatymo pažeidimo ir nuskaistintų sau nuosavą tautą, uolią geriems darbams.
TIT 2:15 Šiuos dalykus kalbėk ir ragink įspėdamas bei padrąsindamas ir įtikink dėl kaltumo su visu įsakmumu. Tegul niekas tavęs neniekina.
TIT 3:1 Primink jiems elgtis pavaldžiai vyresnybėms bei valdžioms, paklusti valdantiems, būti pasiruošusiais kiekvienam geram darbui,
TIT 3:2 nieko nešmeižti, būti nevaidingi, maloningi, rodydami visokį romumą visiems žmonėms.
TIT 3:3 Nes ir mes patys kitados buvome neišmanūs, neklusnūs, suklaidinti, vergavome įvairiems geiduliams bei malonumams, praleidome gyvenimą nelabume ir pavyde, nekenčiami [ir] nekenčiantys vieni kitų.
TIT 3:4 Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Išgelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms,
TIT 3:5 jis nesiremdamas teisumo darbais, kuriuos mes buvome padarę, bet pagal savo gailestingumą išgelbėjo mus atgimdymo nuplovimu ir Šventosios Dvasios [atliktu] atnaujinimu,
TIT 3:6 kurios jis gausiai išliejo ant mūsų per Jėzų Kristų, mūsų Išgelbėtoją,
TIT 3:7 kad, būdami išteisinti jo malone, taptume paveldėtojais atitinkamai su užtikrinta viltimi, kurią teikia amžinas gyvenimas.
TIT 3:8 Tas pasakymas [yra] patikimas, ir pareiškiu valią, kad tu atkakliai tvirtintum šiuos dalykus, kad tie, kurie pasitikėjo Dievu, rūpintųsi pirmauti gerų darbų [srityje]. Šie dalykai yra geri ir naudingi žmonėms.
TIT 3:9 Bet venk kvailų ginčų ir giminystės eilių, ir nesutarimų, ir kivirčų dėl įstatymo, nes jie yra nenaudingi ir tušti.
TIT 3:10 Po pirmo ir antro paraginančio įspėjimo, šalinkis eretiško žmogaus,
TIT 3:11 žinodamas, kad toks yra nukrypęs ir nusideda, būdamas pats savęs nuteistas.
TIT 3:12 Kai nusiųsiu pas tave Artemą arba Tichiką, uoliai stenkis atvykti pas mane į Nikopolį, nes esu nusprendęs ten žiemoti.
TIT 3:13 Įstatymininką Zeną ir Apolą, gerai aprūpinęs, išlydėk į kelionę, kad nieko jiems netrūktų.
TIT 3:14 Ir mūsiškiai tesimoko pirmauti gerų darbų [srityje], būtinoms reikmėms [patenkinti], idant nebūtų bevaisiai.
TIT 3:15 Tave sveikina visi esantys su manimi. Pasveikink tuos, kurie myli mus tikėjime. Malonė su jumis visais! Amen.
PHM 1:1 Paulius, kalinys dėl Jėzaus Kristaus, ir brolis Timotiejus mylimam Filemonui, [kuris yra] ir mūsų bendradarbis,
PHM 1:2 taip pat mylimai Apfijai bei mūsų bendražygiui Archipui, taip pat bažnyčiai tavo namuose.
PHM 1:3 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
PHM 1:4 Visuomet dėkoju savo Dievui, minėdamas tave savo maldose,
PHM 1:5 nes vis girdžiu [apie] tavo meilę ir visiems šventiesiems, taip pat [apie] tavo turimą tikėjimą Viešpačiu Jėzumi.
PHM 1:6 [Meldžiuosi,] kad bendradarbiavimas, [kurį sukelia] tavo tikėjimas būtų veiksmingas tiksliu pažinimu kiekvieno gero [dalyko], kuris [yra] jumyse Kristaus Jėzaus labui.
PHM 1:7 Juk turime daug džiaugsmo ir paguodą iš tavo meilės, nes per tave, broli, šventųjų giliaširdiški jausmai yra atgaivinti.
PHM 1:8 Todėl, ⌜nors⌝ [ir] turėdamas Kristuje laisvę įsakyti tau tai, ką pritinka [daryti],
PHM 1:9 verčiau meilės dėlei [tavęs] maldauju, būdamas toks, koks esu: Paulius, senas [žmogus], o dabar ir kalinys dėl Jėzaus Kristaus.
PHM 1:10 Maldauju tave už savo vaiką, kurį pagimdžiau savo pančiuose, už Onesimą,
PHM 1:11 kuris anksčiau buvo tau nenaudingas, o dabar [ir] tau ir man naudingas.
PHM 1:12 Jį siunčiau [tau] atgal, o jį, tai yra [tą, kuriam pats prijaučiu] giliaširdiškais jausmais, tu priimk.
PHM 1:13 Man buvo noras jį palaikyti pas save, kad jis vietoj tavęs man patarnautų, [kol esu] pančiuose dėl Evangelijos,
PHM 1:14 tačiau be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti, kad tavo geras darbas nebūtų tarsi iš prievartos, bet laisvanoriškas.
PHM 1:15 Nes gal todėl jis buvo atskirtas [nuo tavęs] trumpam laikui, kad jį priimtum amžinai,
PHM 1:16 jau ne kaip tarną, bet daugiau nei tarną – kaip mylimą brolį, ypač man, o juo labiau tau, [jam esant broliui] tiek kūno atžvilgiu, tiek Viešpatyje.
PHM 1:17 Todėl jei laikai mane tokiu, kuris dirba bendram tikslui, priimk jį kaip mane.
PHM 1:18 O jeigu jis kuo nuskriaudė tave ar yra [ką tau] skolingas, įrašyk tai į mano sąskaitą.
PHM 1:19 Aš, Paulius, [tai] parašiau savo ranka: aš pats atmokėsiu, – kad tau nesakyčiau, jog tu dar ir save esi man skolingas.
PHM 1:20 Taip, broli, pats norėčiau sulaukti džiuginančios naudos iš tavęs Viešpatyje: atgaivink mano giliaširdiškus jausmus Viešpatyje.
PHM 1:21 Būdamas įsitikinęs tavo klusnumu tau parašiau, nes žinau, kad padarysi net daugiau negu tai, ką sakau.
PHM 1:22 O tuo pačiu metu paruošk man, kur svečiuotis, nes viliuosi, kad per jūsų maldas būsiu jums „padovanotas“.
PHM 1:23 Tave sveikina Epafras, mano bendrakalinys Kristuje Jėzuje,
PHM 1:24 mano bendradarbiai Morkus, Aristarchas, Demas, Lukas.
PHM 1:25 Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė [tebūna] su jūsų dvasia. Amen.
HEB 1:1 Dievas, kuris daug kartų ir daugeliu būdų praeityje kalbėjo tėvams per pranašus,
HEB 1:2 šiomis paskutiniosiomis dienomis prabilo į mus Sūnumi, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, ir per kurį sukūrė pasaulius;
HEB 1:3 kuris, būdamas [jo] šlovės spindesys bei jo esybės tikslus atvaizdas ir išlaikydamas visatą savo galingu žodžiu, pats vienas atlikęs mūsų nuodėmių nuvalymą, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,
HEB 1:4 būdamas tiek geresnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos yra paveldėjęs vardą.
HEB 1:5 Nes kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau? Ir vėl: Aš būsiu jam Tėvas, o jis man bus Sūnus?
HEB 1:6 Ir vėl, kai įveda Pirmagimį į pasaulį, jis sako: „Ir tegarbina jį visi Dievo angelai.“
HEB 1:8 Bet Sūnui [sako]: „Tavo sostas, o Dieve, [išliks] per amžių amžius, teisumo skeptras [yra] tavo karalystės skeptras.
HEB 1:14 Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, siunčiamos patarnauti labui tų, kurie ateityje paveldės išgelbėjimą?!
HEB 2:3 tai kaip mes ištrūksime [iš bausmės], jeigu nepaisysime tokio didžio išgelbėjimo?! Šis [išelbėjimas], pradžioje paskelbtas per Viešpatį, girdėjusiųjų buvo mums patvirtintas,
HEB 2:4 Dievui irgi kartu liudijant su stebuklingais ženklais ir stebuklais ir įvairiais galingais antgamtiniais veiksmais ir Šventosios Dvasios [atliktais] paskirstymais pagal savo paties valią.
HEB 2:5 Nes ne angelams jis padarė pavaldų ateities pasaulį, apie kurį mes kalbame.
HEB 2:8 visus [dalykus ir asmenis] padarei pavaldžius po jo kojomis“. Padarydamas visus jam pavaldžius, jis nepaliko nieko, [kas] būtų jam nepavaldu. Tačiau dabar dar nematome, kad visi buvo padaryti jam pavaldūs.
HEB 2:9 Bet matome Jėzų, padarytą truputį žemesnį negu angelai dėl mirties kančios apvainikuotą šlove ir garbe, kad Dievo malone jis už kiekvieną patirtų mirtį.
HEB 2:10 Nes priderėjo tam, kuriam yra visa, ir per kurį yra visa, vedant daugybę sūnų į šlovę, per kentėjimus tobulai parengti jų išgelbėjimo vadovą.
HEB 2:12 sakydamas: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, bažnyčios viduryje tau giedosiu gyrių.“
HEB 2:14 Kadangi vaikai yra kūno ir kraujo dalininkai, tai ir jis panašiu būdu pasidarė tos pačios [fizinės sandaros] dalyvis, kad per mirtį paverstų niekais tą, kuris turėjo mirties galią, tai yra velnią,
HEB 2:15 ir išvaduotų tokius, kurie dėl mirties baimės visą gyvenimą priklausė vergijai.
HEB 2:17 Todėl Jis turėjo visu kuo pasidaryti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas vyriausiasis kunigas reikalais su Dievu, kad numaldytų rūstybę už žmonių nuodėmes.
HEB 2:18 Nes todėl, kad pats gundomas kentėdavo, jis pajėgus pagelbėti gundomiems.
HEB 3:1 Todėl, šventi broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, atidžiai žiūrėkite į mūsų išpažinimo Apaštalą ir Vyriausiąjį Kunigą Kristų Jėzų,
HEB 3:5 Ir Mozė iš tiesų buvo ištikimas visoje jo šeimynoje kaip tarnas, kad paliudytų apie tuos dalykus, kurie turėjo būti pasakyta vėliau,
HEB 3:6 bet Kristus [buvo ištikimas] kaip savo šeimynai [viešpataujantis] Sūnus, kurio šeimyna mes esame, jeigu išlaikome atvirą užtikrintumą ir užtikrintos vilties gyrimąsi tvirtą iki galo.
HEB 3:7 Todėl, kaip sako Šventoji Dvasia: „Šiandien, jeigu klausysitės jo balsą,
HEB 3:8 neužkietinkite savo širdžių, kaip per kartų maištą gundymo dieną dykumoje,
HEB 3:13 Bet kiekvieną dieną įspėkite, padrąsinkite vieni kitus, kol tebevadinama „šiandien“, kad nuodėmės apgaulė kurio nors iš jūsų neužkietintų.
HEB 3:14 Nes esame tapę Kristaus dalininkais, jei tikrai [savo] pradinį tikrumą iki galo išlaikysime tvirtą,
HEB 3:17 Keturiasdešimt metų jis bodėjosi kurių [žmonių]? [Argi] ne tų, kurie nuodėmiavo, kurių lavonai krito dykumoje?
HEB 4:6 Taigi, kadangi kai kuriems belieka įeiti į jį, o tie, kuriems pirmiau buvo paskelbta Evangelija, neįėjo dėl atsisakymo tikėti,
HEB 4:7 vėlgi, jis paskiria tam tikrą dieną, šiandien, po tokio ilgo laiko sakydamas per Dovydą lygiai taip, kaip anksčiau pasakyta: „Šiandien, jeigu išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“.
HEB 4:9 Taigi šabo poilsis pasilieka Dievo tautai,
HEB 4:10 nes tas, kuris yra įėjęs į jo poilsį, tas irgi ilsisi nuo savo darbų, kaip Dievas [ilsėjosi] nuo savųjų.
HEB 4:11 Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad kuris nors nenupultų, sekdamas tuo pačiu atsisakymo tikėti pavyzdžiu.
HEB 4:12 Nes Dievo žodis [yra] gyvybingas, taip pat veiksmingas, taip pat aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, net prasiskverbiantis iki [šių] abiejų – sielos bei dvasios – ir [šių] abiejų – sąnarių bei kaulų smegenų – atšakos; jis taip pat įžvelgia širdies mintis bei nuostatas.
HEB 4:13 Ir jo akyse joks kūrinys nėra nematomas, bet viskas yra nuoga ir atidengta akims to, kuriam turime duoti ataskaitą.
HEB 4:14 Taigi, turėdami didį vyriausiąjį kunigą, perėjusį pro dangus, Jėzų, Dievo Sūnų, tvirtai laikykimės [savo] išpažinimo,
HEB 4:15 nes mes turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris nepajėgtų atjausti mūsų negalių, bet visaip gundytą, lygiai kaip [ir mes], [tačiau] be nuodėmės.
HEB 4:16 Todėl drąsiai ateikime prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę, [kuri teikia] pagalbą kaip tik laiku.
HEB 5:1 Mat kiekvienas vyriausiasis kunigas, imamas iš žmonių, yra skiriamas atstovauti žmonėms dalykuose, kurie susiję su [tarnyste] Dievui, kad atnašauti ir dovanas ir aukas už nuodėmes,
HEB 5:5 Taip ir Kristus ne pats sau suteikė šlovę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam tarė: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“.
HEB 5:8 nors jis buvo Sūnus, tačiau išmoko klusnumo per tuos dalykus, kuriuos iškentėjo,
HEB 5:12 Nes tikrai, atsižvelgiant į laiką, jūs turėtumėte būti mokytojai, [bet] jums vėl reikia, kad kas nors jus mokytų tų dalykų – Dievo pranašiškų pranešimų pradmenų, – ir esate tapę tokie, kuriems reikia pieno, o ne tvirto maisto.
HEB 5:13 Juk kiekvienas, kuris minta pienu, teisumo žodžio atžvilgiu [yra] neįgudęs, nes jis yra kūdikis.
HEB 5:14 Bet subrendusiems tinka tvirtas maistas – tiems, kurie dėl įpratimo turi išlavintus jutimo organus gėriui nuo blogio atskirti.
HEB 6:1 Todėl, ėję toliau nuo pradmens to pranešimo apie Kristų, duokimės „sunešami“ į subrendimą, nedėdami dar kartą pamato, [susidedančio] iš atgailavimo nuo negyvų darbų ir iš tikėjimo Dievu,
HEB 6:2 iš mokslo apie krikštus, ir apie rankų uždėjimą, ir apie mirusiųjų prisikėlimą ir apie amžinąjį teismą.
HEB 6:3 Jei Dievas leis ir tai darysime.
HEB 6:4 Nes būtų neįmanoma ⌜vėl atnaujinti atgailai⌝ tų, kurie vieną kartą visiems laikams buvo apšviesti bei paragavo dangiškos dovanos, ir pasidarė Šventosios Dvasios dalininkais,
HEB 6:5 ir paragavo Dievo gero žodžio bei būsimojo pasaulio jėgų,
HEB 6:6 ir [paskui] atsimetė nukryžiuodami iš naujo sau Dievo Sūnų ir [jį] išstatydami viešam gėdinimui.
HEB 6:7 Nes žemė, kuri sugeria dažnai ant jos palyjantį lietų ir želdina augalų, naudingų tiems, dėl kurių ji ir dirbama, pasisavina palaiminimą iš Dievo,
HEB 6:8 bet ta, kuri neša erškėčius bei usnis, [yra] atmestina ir netoli prakeikimo. Jos galas – deginimas.
HEB 6:9 Bet mylimieji, nors net šitaip kalbame, esame apie jus įsitikinę geresnių dalykų, tai yra, tie, kurie lydi išgelbėjimą.
HEB 6:10 Nes Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir triūsą meilės, kurią parodėte jo vardui, [anksčiau] tarnavę ir [dabar] tarnaudami šventiesiems.
HEB 6:11 Tačiau norime, kad kiekvienas iš jūsų iki galo rodytų tokį pat uolumą iki visiško užtikrintumo dėl viliamo dalyko,
HEB 6:12 kad neaptingtumėte, bet taptumėte sekėjais tų, kurie per tikėjimą ir didžią kantrybę paveldi tuos dalykus, kurie buvo pažadėti.
HEB 6:15 Ir šitaip, labai kantriai laukęs, jis gavo, kas buvo pažadėta.
HEB 6:17 Tokiu būdu Dievas, norėdamas pažado paveldėtojams kuo aiškiau parodyti savo nutarimo nekintamumą, pats laidavo per priesaiką
HEB 6:18 kad per du nekintamus dalykus, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, turėtume galingą paguodą, kurie pabėgome į prieglobstį priešais mus padėtai vilčiai nutverti,
HEB 6:19 kurią [viltį] mes turime kaip sielos inkarą, tiek patikimą, tiek tvirtą ir prasiskverbiantį į tą vidinę [vietą] už uždangos,
HEB 7:9 Ir, taip sakant, per Abraomą net Levis, – dešimtinių ėmėjas, – mokėjo dešimtines,
HEB 7:10 nes jis tebebuvo savo tėvo strėnose, kai šį pasitiko Melchizedekas.
HEB 7:19 (nes įstatymas nieko nepadarė tobulo), kita vertus, įvedama geresnė viltis, kuria priartėjame prie Dievo.
HEB 7:24 bet kadangi šitas pasilieka per amžius, jis turi neatšaukiamą kunigystę.
HEB 7:25 Todėl jis ir pajėgia visiškai išgelbėti tuos, kurie per jį artinasi prie Dievo, nes jis visuomet gyvuojantis, kad juos užtartų.
HEB 7:26 Juk mums tiko toks vyriausiasis kunigas: šventas, nekaltas, nesuteptas, atskirtas nuo nusidėjėlių ir išaukštintas virš dangų,
HEB 7:27 kuriam nereikia, kaip tiems vyriausiesiems kunigams, kasdien aukoti aukos pirma už savo nuodėmes, o paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, kai paaukojo pats save.
HEB 7:28 Nes įstatymas paskiria vyriausiaisiais kunigais silpnybių turinčius žmones, bet priesaikos žodis, kuris [yra] po įstatymo, [paskiria] Sūnų, kuris yra amžinai parengtas tobulai.
HEB 8:12 Nes būsiu gailestingas jų neteisybių atžvilgiu, ir jų nuodėmių, tai yra jų įstatymo pažeidimų, daugiau nebeatminsiu.“
HEB 9:3 O už antrosios uždangos – [kita] padangtė, vadinama švenčiausioji [vieta],
HEB 9:4 kuri turėjo auksinį smilkytuvą ir iš visų šonų auksu apmuštą sandoros skrynią, kurioje [buvo] auksinis ąsotis su mana ir išsprogusi Aarono lazda ir sandoros plokštės,
HEB 9:5 o virš jos – šlovės kerubai, apdengiantys šešėliu gailestingumo sostą; apie tuos dalykus dabar negalima kalbėti iki smulkmenų.
HEB 9:6 O šiems daiktams esant įrengtiems, į pirmąją padangtę nuolat įeina kunigai, atlikdami tarnavimą [Dievui].
HEB 9:7 o į antrąją [įeidavo] vien tik vyriausiasis kunigas, vieną kartą kiekvienais metais, ne be kraujo, kurį jis aukoja už save ir už tautos nežiniomis padarytas nuodėmes.
HEB 9:8 Šventoji Dvasia [tuo] parodo tai, kad kelias į visų švenčiausiąją dar nebuvo atviras, kol tebestovėjo pirmoji padangtė,
HEB 9:11 Bet Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gerų dalykų vyriausiasis kunigas per didesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankomis padarytą, tai yra nepriklausančią šitai kūrybai,
HEB 9:12 nei per ožių bei jautukų kraują, bet per savo paties kraują jis įėjo vieną kartą visiems laikams į šventąją [vietą] įgijęs [už mus] amžiną išpirkimą.
HEB 9:13 Nes jeigu jaučių bei ožių kraujas ir nešvariuosius apšlakstantys telyčios pelenai pašventina tam, kad kūnas būtų padarytas švarus,
HEB 9:14 tai kaip daug labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo Dievui save, esantį be dėmės, nuvalys jūsų sąžinę nuo negyvų darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui?!
HEB 9:22 Ir pagal įstatymą beveik viskas yra apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.
HEB 9:23 Taigi buvo būtina, kad danguje esančių dalykų kopijos būtų apvalomos šiomis [priemonėmis], bet patys dangiški dalykai – geresnėmis aukomis negu šitos,
HEB 9:24 nes Kristus įėjo ne į rankomis padarytas šventąsias vietas, [tai yra įėjo ne į] tas vietas, kurios atvaizduoja tikrąsias, bet į patį dangų, kad dabar pasirodytų Dievo akivaizdoje už mus;
HEB 9:25 ir [įėjo] ne tam, kad jis dažnai save aukotų taip, kaip vyriausiasis kunigas kasmet įeina į šventąją vietą su kito krauju;
HEB 9:26 kitaip jam būtų reikėję dažnai kentėti nuo pasaulio įkūrimo. Bet dabar jis vieną kartą amžių pabaigoje yra apreikštas, kad save aukodamas pašalintų nuodėmę.
HEB 9:27 Ir kaip žmonėms yra skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas,
HEB 9:28 taip Kristus, vieną kartą paaukotas, kad daugelio nuodėmes sau prisiimtų, antrą kartą ne dėl nuodėmės pasirodys jo ilgesingai laukiantiesiems, kad [juos] išgelbėtų.
HEB 10:4 nes [yra] neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas pašalintų nuodėmes.
HEB 10:5 Todėl ateidamas į pasaulį jis sako: „TU NENORĖJAI AUKOS IR ATNAŠAVIMO, – (BET MAN PARUOŠEI KŪNĄ); –
HEB 10:6 VIENTISŲ DEGINAMŲJŲ AUKŲ IR [AUKŲ] UŽ NUODĖMĘ TU NEPAMĖGAI.
HEB 10:7 TADA PASAKIAU: „ŠTAI ATEINU – (KNYGOS RITINYJE YRA PARAŠYTA APIE MANE) – VYKDYTI, O DIEVE, TAVO VALIĄ!
HEB 10:8 Aukščiau pasakęs: „TU NENORĖJAI IR NEPAMĖGAI AUKOS IR ATNAŠAVIMO IR VIENTISŲ DEGINAMŲJŲ AUKŲ IR [AUKOS] UŽ NUODĖMĘ, (kurios yra aukojamos pagal įstatymą),
HEB 10:9 paskui jis pasakė: „ŠTAI ATEINU VYKDYTI, O DIEVE, TAVO VALIĄ. Jis panaikina pirma, kad įtvirtintų antra.
HEB 10:10 Tos valios [įvykdymu] esame padaryti šventi Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą visiems laikams.
HEB 10:12 Priešingai, jis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes visai amžinybei, atsisėdo Dievo dešinėje,
HEB 10:13 nuo to laiko laukdamas, kol jo priešai bus patiesti [būdami] suolelis jo kojoms,
HEB 10:14 nes vienu atnašavimu jis šventinamuosius yra padaręs tobulus amžinai.
HEB 10:15 Ir mums liudija ir Šventoji Dvasia, nes pasakius:
HEB 10:16 „Šita [yra] sandora, kurią su jais sudarysiu po tų dienų, – sako Viešpats, – aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir į jų protus įrašysiu juos“, [tada sako:]
HEB 10:17 „Ir jų nuodėmių bei jų įstatymo pažeidimų jokiu būdu daugiau nebeatminsiu.“
HEB 10:18 O kur jie atleisti, ten nebėra atnašavimo už nuodėmę.
HEB 10:19 Todėl, broliai, kadangi turime drąsą per Jėzaus kraują įeiti į švenčiausiąją
HEB 10:20 [tuo įėjimu,] kurį jis mums pašventė ką tik paruoštu ir gyvu keliu per uždangą, tai yra [per] jo kūną,
HEB 10:21 ir [turėdami] didį kunigą, [valdantį] Dievo namus,
HEB 10:22 artinkimės su teisinga širdimi, su visišku tikėjimo užtikrintumu, [mūsų] širdims esant apšlakstytoms nuo blogos sąžinės ir [mūsų] kūnui nuplautam švariu vandeniu.
HEB 10:23 [Savo] tikėjimo išpažinimą išlaikykime nesvyruojantį, nes ištikimas tas, kuris pažadėjo;
HEB 10:24 ir žiūrėkime vieni kitų meilės ir gerų darbų smarkiam skatinimui,
HEB 10:25 neapleisdami savo susirinkimo, kaip kai kurie yra įpratę, bet [vieni kitus] ragindami su įspėjimais, ir juo labiau, kadangi matote besiartinančią tą Dieną.
HEB 10:26 Nes jeigu mes, gavę aiškų tiesos pažinimą, valingai nuodėmiautume, tai nebeliktų aukos už nuodėmes,
HEB 10:27 o tik tam tikras baisus teismo laukimas ir ugningas pasipiktinimas, kuris prarys priešininkus.
HEB 10:28 Kas nors, atmetęs Mozės įstatymą, be pasigailėjimo miršta, remiantis dviejų ar trijų liudininkų [parodymu].
HEB 10:29 Jūsų manymu, kokios griežtesnės bausmės bus laikomas vertas tas, kuris sutrypė po kojomis Dievo Sūnų, ir palaikė nešventu sandoros kraują, kuriuo jis buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią?!
HEB 10:30 Nes mes pažįstame tą, kuris pasakė: Kerštas [priklauso] man, atmokėsiu pats, – sako Viešpats. Ir vėl: Viešpats teis savo tautą.
HEB 10:31 Baisu įpulti į gyvojo Dievo rankas.
HEB 10:34 Nes jūs ir užjautėte [mane] dėl mano pančių ir džiaugsmingai priėmėte savo turto išplėšimą, žinodami savyje, kad turite danguje geresnį ir išliekantį turtą.
HEB 10:35 Tad nepameskite savo atviro užtikrintumo, už kurį skirtas didelis atlygis!
HEB 10:36 Mat jums reikia ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta,
HEB 10:37 nes dar trumpas, trumpas laiko tarpelis, [ir] Ateinantysis ateis ir neužtruks.
HEB 10:38 O teisusis tikėjimu gyvens, o jeigu [kas] atsitrauktų, mano siela juo nesigėrės.
HEB 10:39 Tačiau mes esame ne iš tų, kurie atsitraukia [ir] sulaukia pražūties, bet iš tų, kurie pasitiki [ir] sulaukia sielos išgelbėjimo.
HEB 11:1 Tikėjimas gi yra [laikyti] tikrove tuos [dalykus], kurių viliamasi, [laikyti] įrodytais neregimus įvykius.
HEB 11:2 Juk per jį proseniai sulaukė gero liudijimo.
HEB 11:3 Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu taip, kad tai, kas regima nėra atsiradę iš to, kas matoma.
HEB 11:4 Tikėjimu Abelis aukojo Dievui geresnę auką negu Kainas; per tą [tikėjimą] jis gavo liudijimą, kad buvo teisus, Dievui liudijant apie jo dovanas; ir per tikėjimą, būdamas miręs, jis tebekalba.
HEB 11:5 Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad nepatirtų mirties, ir JO NERADO, NES DIEVAS JĮ PERKĖLĖ; mat prieš jo perkėlimą buvo liudijama apie jį, kad jis patikęs Dievui.
HEB 11:6 Bet be tikėjimo neįmanoma [jam] patikti, nes tas, kuris ateina pas Dievą, privalo tikėti, kad jis yra, ir [kad] jis atsilygina tiems, kurie jo stropiai ieško.
HEB 11:7 Tikėjimu Nojus, Dievo perspėtas apie dar nematomus dalykus, baimės skatinamas paruošė arką savo šeimynai išgelbėti; per tą [tikėjimą] jis pasmerkė pasaulį ir tapo paveldėtoju teisumo, kuris yra per tikėjimą.
HEB 11:8 Tikėjimu Abraomas, kai buvo pašauktas, pakluso, išvykdamas į vietą, kurią vėliau gausiąs kaip veldinį, ir jis išvyko, nežinodamas kur einąs.
HEB 11:9 Tikėjimu jis apsistojo kaip svetimšalis pažado šalyje, kaip svetimojoje, gyvendamas padangtėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais,
HEB 11:10 nes jis nenustodavo laukdamas miesto su pamatais, kurio meistras ir statytojas [yra] Dievas.
HEB 11:11 Tikėjimu ir pati Sara gavo galią pastoti, ir pagimdė [vaiką], [būdama] nebe to amžiaus, nes laikė ištikimu tą, kuris buvo pažadėjęs.
HEB 11:12 Todėl ir iš vieno [vyro], tokio apmirusio, buvo pagimdyti tie [palikuonys], gausūs kaip dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip smiltys jūros pakrantėje.
HEB 11:13 Visi šitie mirė tikėdami, negavę pažadėtų dalykų, bet matę juos iš tolo, ir [jais] įsitikinę, ir priėmę [juos] į glėbį, ir išpažinę, kad jie žemėje yra svetimšaliai ir nevietiniai gyventojai.
HEB 11:14 Nes tie, kurie kalba tokius dalykus, aiškiai pareiškia, jog ieško tėvynės.
HEB 11:15 Ir iš tiesų, jeigu jie būtų turėję mintyse aną, iš kurios išėjo, jie būtų turėję progą sugrįžti [atgal].
HEB 11:16 Bet dabar jie trokšta geresnės [tėvynės], tai yra dangiškosios; todėl Dievui negėda vadintis jų Dievu, nes jis paruošė jiems miestą.
HEB 11:17 Tikėjimu Abraomas, kai buvo mėginamas, aukojo Izaoką. [Savo] viengimį [sūnų] aukojo būtent tas, kuris buvo priėmęs pažadus,
HEB 11:18 kuriam buvo pasakyta: „Sėkla tau bus išvardinama per Izaoką“.
HEB 11:19 [Jis aukojo sūnų] darydamas išvadą, kad Dievas pajėgus [jį] prikelti net iš numirusiųjų, iš kur jis pavyzdiniame įvykyje ir jį atgavo.
HEB 11:20 Tikėjimu Izaokas palaimino Jokūbą ir Ezavą atsižvelgdamas į ateinančius dalykus.
HEB 11:21 Tikėjimu mirštantis Jokūbas palaimino abu Juozapo sūnus, ir garbino, [atsirėmęs] į savo lazdos viršugalį.
HEB 11:22 Tikėjimu Juozapas mirdamas užsiminė apie Izraelio vaikų išėjimą ir davė įsakymą dėl savo palaikų.
HEB 11:23 Tikėjimu [ką tik] gimęs Mozė buvo tris mėnesius savo tėvų paslėptas, nes jie matė vaikelį esant labai gražų ir nebijojo karaliaus įsakymo.
HEB 11:24 Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis Faraono dukters sūnumi,
HEB 11:25 pasirinkęs verčiau kentėti priespaudą su Dievo tauta, negu laikinai gėrėtis nuodėmės malonumais,
HEB 11:26 [ir] įvertinęs paniekinimą dėl Kristaus didesniu turtu negu brangenybes Egipte, nes jis nukreipė savo dėmesį į atlygį.
HEB 11:27 Tikėjimu jis paliko Egiptą, nebijodamas karaliaus rūstybės, nes liko tvirtas, tarsi matydamas Neregimąjį.
HEB 11:28 Tikėjimu jis surengė Aplenkimą, tai yra kraujo apšlakstymą, kad tas, kuris nužudė pirmagimius, nepaliestų jų.
HEB 11:29 Tikėjimu jie perėjo Raudonąją jūrą kaip per [įprastą] sausumą; egiptiečiai, bandę tą patį [daryti], buvo paskandinti.
HEB 11:33 kurie per tikėjimą užkariavo karalystes, įvykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus,
HEB 11:34 užgesino ugnies galią, paspruko nuo kalavijo ašmenų, iš silpnumo buvo stiprinami, tapo galingi kovoje, privertė bėgti svetimųjų kariuomenes.
HEB 11:39 Ir tie visi, sulaukė gero liudijimo per tikėjimą, [vis dėlto] negavo to, kas buvo pažadėta,
HEB 11:40 nes Dievas mums buvo numatęs ką geresnio, kad jie be mūsų nebūtų padaryti tobulais.
HEB 12:1 Todėl ir mes, tokio didelio liudytojų debesies apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę [ir] ištvermingai bėkime mums prieš akis [esančių] lenkčių,
HEB 12:2 įbesdami akis į tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų, kuris dėl jam prieš akis [esančio] džiaugsmo ištvėrė kryžių, nieku versdamas gėdą, ir yra atsisėdęs Dievo sosto dešinėje.
HEB 12:3 Taigi, rimtai apmąstykite tą, kuris ištvėrė tokį nuo nusidėjėlių prieš jį nukreiptą priešgyniavimą, kad nusilpdami nepalūžtumėte psichiškai.
HEB 12:4 Jūs dar neatsilaikėte iki kraujo, kaudamiesi prieš nuodėmę,
HEB 12:5 ir visai pamiršote paraginimą, kuris byloja jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties sudraudžiančios auklybos ir nenuilsk, [kai esi] jo baramas,
HEB 12:6 nes ką Viešpats mylį, tą sudrausmina, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima.
HEB 12:7 Jeigu jūs ištveriate sudrausminimą, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis, nes kurio gi sūnaus tėvas nedrausmina?
HEB 12:8 Bet jei esate be drausminimo, kurio visi yra gavę savo dalį, tada esate pavainikiai, o ne sūnūs.
HEB 12:9 Be to, mes gi turėjome savo kūno tėvus [kaip] drausmintojus ir [juos] pagarbiai paisydavome; argi ne daug labiau elgsimės pavaldžiai dvasių Tėvui ir gyvensime?!
HEB 12:10 Nes jie iš tikrųjų [mus] drausmindavo nedaugeliui dienų pagal savo nuožiūrą, bet šis [tai daro] dėl [mūsų] naudos, kad būtume jo šventumo dalininkai.
HEB 12:11 Beje, kiekvienas sudrausminimas tuo metu atrodo ne džiuginantis, bet liūdinantis, bet vėliau jis atneša taikų teisumo vaisių tiems, kurie yra juo išlavinti.
HEB 12:12 Todėl pakelkite nuleistas rankas ir pasilpusius kelius
HEB 12:13 ir eikite tiesiais takais savo kojomis, kad nenukryptų nuo kelio tai, kas luoša, bet verčiau sugytų.
HEB 12:14 Vykitės ramybę su visais ir šventumą, be kurio niekas neregės Viešpaties,
HEB 12:15 stropiai žiūrėdami, kad niekas nestokotų Dievo malonės, kad kokia nors karti šaknis, į viršų išdygdama, nesukeltų rūpesčių, ir per ją daugelis nebūtų suteršti;
HEB 12:16 kad niekas [nebūtų] paleistuvis ar šventų dalykų niekintojas kaip Ezavas, kuris už vieną valgio kąsnį pardavė savo pirmagimystės teises.
HEB 12:17 Juk žinote, kaip jis paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado atgailos vietos, nors stropiai ieškojo [palaiminimo] su ašaromis.
HEB 12:25 Žiūrėkite, kad neatmestumėte kalbančiojo! Nes jeigu anie neištrūko, kai atmetė tą, kuris žemėje perdavė Dievo pranešimų, tai juo labiau neištrūksime mes, nusigręžę nuo to, kuris [kalba] iš dangaus!
HEB 12:28 Todėl, kadangi gauname nepajudinamą karalystę, tebesilaikykime malonės, kad ja tarnautume Dievui priimtinai su pagarbiu drovumu ir dievota baime,
HEB 12:29 nes mūsų Dievas [yra] ryjanti ugnis.
HEB 13:1 Teišsilaiko broliška meilė.
HEB 13:2 Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie priėmė į svečius angelų, to nežinodami.
HEB 13:3 Laikykite mintyse kalinius, lyg patys būtumėte kartu įkalinti, tuos, kuriuos kankina, tartum ir jūs patys būtumėte [jų] kūne.
HEB 13:4 Santuoka [tebūna] gerbiama tarp visų [žmonių], ir lova [tebūna] nesubjaurota; bet paleistuvius ir svetimautojus Dievas nuteis.
HEB 13:5 [Jūsų] gyvensena [tebūna] be meilės pinigams; būkite patenkinti tuo, kas yra, nes jis yra pasakęs: „Aš niekada tavęs neatsižadėsiu ir niekada tavęs nepaliksiu.“
HEB 13:6 Taigi mes drąsiai sakome: „Mano padėjėjas yra Viešpats“, ir „Aš nebijosiu! Ką padarys man žmogus?“
HEB 13:7 Laikykite mintyse savo vadovus, kurie kalbėjo jums Dievo žodį; jų tikėjimu sekite, įsižiūrėdami į tai, kas pasidaro iš [jų] gyvensenos.
HEB 13:8 Jėzus Kristus vakar ir šiandien tas pats – ir amžinai!
HEB 13:9 Nebūkite šen ir ten nešiojami įvairių ir svetimų mokslų, nes gerai, kad širdis yra įtvirtinta malone, ne valgiais, iš kurių nesulaukė naudos tie, kurie jais užsiėmė.
HEB 13:10 Mes turime aukurą, nuo kurio neturi teisės valgyti tie, kurie tarnauja padangtei.
HEB 13:11 Nes yra sudeginami už stovyklos kūnai tų gyvulių, kurių kraują vyriausiasis kunigas įneša į šventąją [vietą kaip auką] už nuodėmę.
HEB 13:12 Todėl ir Jėzus kentėjo už vartų, kad savo krauju pašventintų tautą.
HEB 13:13 Todėl išeikime pas jį už stovyklos, nešdami jo paniekinimą,
HEB 13:14 nes čia neturime pasiliekančio miesto, bet ieškome būsimojo.
HEB 13:15 Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui gyriaus auką, tai yra, jo vardą dėkingai pripažįstančių lūpų vaisių.
HEB 13:16 O nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais, nes tokios aukos tikrai patinka Dievui.
HEB 13:17 Pakluskite savo vadovams ir elkitės pavaldžiai, nes jie budi jūsų sielų labui, kaip turėsiantys duoti ataskaitą, kad jie tai darytų su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes jums tai būtų nenaudinga.
HEB 13:20 O ramybės Dievas, kuris per amžinosios sandoros kraują išvedė iš numirusiųjų didįjį avių Ganytoją, mūsų Viešpatį Jėzų,
HEB 13:21 tepadaro jus visiškai tinkamus kiekviename gerame darbe, kad vykdytumėte jo valią, darydamas jumyse tai, kas jam labai patinka per Jėzų Kristų, kuriam šlovė per amžių amžius! Amen.
HEB 13:22 Ir maldauju jus, broliai, pakęskite šį paraginimo žodį, nes juk parašiau jums trumpai.
HEB 13:23 Žinokite, kad [mūsų] brolis Timotiejus yra išleistas laisvėn. Jei jis netrukus atvyks, su juo pamatysiu jus.
JAM 1:1 Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, dvylikai genčių išeivijoje: Sveiki!
JAM 1:2 Laikykite [tai] visokeriopu džiaugsmu, mano broliai, kai pakliūvate į įvairius apsupančius išmėginimus,
JAM 1:3 žinodami, kad jūsų tikėjimo išbandymas sukelia ištvermę.
JAM 1:4 O ištvermė turi turėti tobulą poveikį, kad jūs būtumėte tobuli ir visapusiški, be jokio trūkumo.
JAM 1:5 O jeigu kuriam iš jūsų trūksta išminties, jis turi prašyti Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir ji bus jam duota.
JAM 1:6 Bet jis turi prašyti tikėdamas, nė kiek neabejodamas. Nes tas, kuris abejoja, yra panašus į jūros bangą, vėjo varinėjamą ir blaškomą.
JAM 1:7 Nes toksai žmogus privalo nemanyti, kad ką nors gaus iš Viešpaties.
JAM 1:8 Dvejojantis žmogus [yra] nepastovus visuose savo keliuose.
JAM 1:9 O žemos padėties brolis turi džiaugtis savo išaukštinimu,
JAM 1:10 ir turtingasis savo nužeminimu, nes kaip žolės žiedas jis nustos reikštis.
JAM 1:11 Mat saulė pakyla su deginančia kaitra ir išdžiovina žolę, ir jos žiedas nukrenta, ir jos išvaizdos grožis žūsta: taip ir turtingasis nuvys beeidamas.
JAM 1:12 Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus išlaikęs ištyrimą, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats yra pažadėjęs jį mylintiems.
JAM 1:13 Joks gundomas [žmogus] neturi sakyti: „Aš esu Dievo gundomas“, nes Dievas negali būti blogų dalykų gundomas, ir pats nė vieno negundo.
JAM 1:14 Bet kiekvienas yra gundomas, kai savo paties geismo yra patraukiamas ir suviliojamas.
JAM 1:15 Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrendusi nuodėmė pagimdo mirtį.
JAM 1:16 Nesiduokite suklaidinami, mano mylimi broliai.
JAM 1:17 Kiekvienas geras dovanojimas ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, [ir] nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame pakitimo nėra, [ir] prie kurio nėra sukimosi [metamo] šešėlio.
JAM 1:18 Savo valia jis mus pagimdė tiesos žodžiu, kad būtume tam tikras jo kūrinių pirmas vaisius.
JAM 1:19 Todėl, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus turi būti greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas rūstauti,
JAM 1:20 nes žmogaus rūstybė neįvykdo Dievo teisumo.
JAM 1:21 Todėl atmeskite visą nešvarumą bei blogybės gausumą [ir] su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris pajėgus išgelbėti jūsų sielas.
JAM 1:22 Taip pat būkite kūrybingi žodžio vykdytojai, o ne vien susidomėję klausytojai, apgaudinėjantys patys save.
JAM 1:23 Nes jeigu kas yra susidomėjęs žodžio klausytojas ir ne kūrybingas [žodžio] vykdytojas, tas yra panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje;
JAM 1:24 jis gi žiūri į save ir nueina, ir tuojau pamiršta, koks buvo.
JAM 1:25 Tačiau kas nusilenkdamas atkreipia dėmesį į laisvę suteikiantį tobulą įstatymą ir pasilieka [toksai], pasidarydamas ne užuomarša klausytojas, bet darbo atlikėjas, tas bus palaimintas beatlikdamas [darbą].
JAM 1:26 Jei kas tarp jūsų mano esąs religingas ir nenukreipia bei nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to religija tuščia.
JAM 1:27 Tyra ir nesutepta religija prieš Dievą ir Tėvą yra ši: pagalbon aplankyti našlaičius ir našles jų varge [ir] išlaikyti save be dėmės nuo pasaulio.
JAM 2:1 Mano broliai, turėkite tikėjimą mūsų šlovingu Viešpačiu Jėzumi Kristumi be šališkumo.
JAM 2:2 Nes jeigu į jūsų susirinkimą ateina žmogus su auksiniu žiedu, [apsivilkęs] gražiais drabužiais ir taip pat įeina vargšas nešvariais drabužiais
JAM 2:3 ir jūs atsižvelgiate į tą, kuris apsirengęs gražiais drabužiais ir jam sakote: „Tu čia patogiai atsisėsk“, – o vargšui sakote: „Tu ten atsistok, arba atsisėsk čia apačioje prie mano pakojo“, –
JAM 2:4 argi tuomet nepadarėte savyje skirtumų ir nepasidarėte teisėjais, pasižyminčiais blogomis mintimis?
JAM 2:5 Paklausykite, mano mylimi broliai! Argi Dievas neišsirinko šio pasaulio vargšų – turtingųjų tikėjimo atžvilgiu ir paveldėtojų karalystės, kurią jis pažadėjo jį mylintiems?
JAM 2:6 Bet jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtingieji jus engia ir ar ne [jie] patys jus tampo po teismus?
JAM 2:7 Ar ne jie piktžodžiauja tam gražiam vardui, kuriuo esate pavadinti?
JAM 2:8 Tačiau, jeigu įvykdote karališkąjį įstatymą pagal šventraštį: „MYLĖK SAVO ARTIMĄ KAIP SAVE PATĮ“, darote gerai;
JAM 2:9 bet jeigu šališkai elgiatės, darote nuodėmę ir esate įstatymo įtikinti dėl kaltumo kaip [jo] laužytojai.
JAM 2:10 Nes kas laikosi viso įstatymo, tačiau nusižengia vienam [dalykui], tas yra pasidaręs kaltas dėl visų,
JAM 2:11 nes tas, kuris pasakė: „Nesvetimauk“, taip pat sakė: „Nevykdyk žmogžudystės“. Taigi, jeigu nesvetimauji, tačiau vykdai žmogžudystę, esi pasidaręs įstatymo laužytoju.
JAM 2:12 Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvę suteikiantį įstatymą,
JAM 2:13 nes teismas negailestingas tam, kuris neįvykdė gailestingumo, ir gailestingumas džiūgauja [nugalėjęs] pasmerkimą.
JAM 2:14 Kokia nauda, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Nejaugi pajėgia jį išgelbėti tas tikėjimas?!
JAM 2:15 Jeigu brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto,
JAM 2:16 ir kas nors iš jūsų jiems sakytų: „Eikite ramybėje, susišildykite ir pasisotinkite“, tačiau neduotumėte jiems to, kas būtina kūnui, kokia [iš to] nauda?
JAM 2:17 Taip ir tikėjimas, jeigu neturi darbų, yra negyvas būdamas pats vienas.
JAM 2:18 Bet kas nors pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man savo tikėjimą, kuris nesusijęs su tavo darbais, o aš parodysiu tau savo tikėjimą savo darbais.
JAM 2:19 Tu tiki, kad yra vienas Dievas. Gerai darai. Velniai irgi tiki ir dreba.
JAM 2:20 Bet ar nori žinoti, o žmogau nevykėli, kad su darbais nesusijęs tikėjimas yra negyvas?
JAM 2:21 Argi ne darbais buvo išteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukojęs savo sūnų Izaoką ant aukuro?
JAM 2:22 Ar matai, kaip tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir tikėjimas pasiekė tikslą darbais?
JAM 2:23 Ir išsipildė šventraštis, kuris sako: ABRAOMAS PASITIKĖJO DIEVU, IR TAI JAM BUVO ĮSKAITYTA KAIP TEISUMAS, ir jis buvo pavadintas DIEVO DRAUGU.
JAM 2:24 Tad matote, kad žmogus išteisinamas darbais ir ne tikėjimu, atskirai [nuo darbų].
JAM 2:25 Ir paleistuvė Rahaba tokiu pat būdu: argi ji ne darbais buvo išteisinta, kai priėmė pasiuntinius ir kitu keliu [juos] išleido?
JAM 2:26 Nes kaip kūnas be dvasios yra negyvas, taip ir su darbais nesusijęs tikėjimas yra negyvas.
JAM 3:1 Mano broliai, nebebūkite daugelis mokytojai, žinodami, kad mes susilauksime griežtesnio nuosprendžio.
JAM 3:2 Nes daug kuo mes visi nusižengiame. Jeigu kas nenusižengia žodžiu, tas [yra] tobulas žmogus, pajėgus pažaboti ir visą kūną.
JAM 3:3 Štai mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, ir pasukame visą jų kūną.
JAM 3:4 Štai ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų varomi, mažytis vairas pakreipia juos, kur tik vairininkο valia nori.
JAM 3:5 Panašiai ir liežuvis yra mažas narys, tačiau giriasi didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega tokią didžiulę girią!
JAM 3:6 Ir liežuvis [yra] ugnis, neteisumo pasaulis. Liežuvis yra užėmęs vietą tarp mūsų narių šitaip: jis suteršia visą kūną, ir padega gyvenimo eigą, ir [pats] yra pragaro padegtas.
JAM 3:7 Nes kiekviena padermė, tiek žvėrių ir paukščių ir vibždančių padarų, tiek ir jūros gyvūnų, yra žmonijos padermės sutramdoma, ir buvo sutramdyta,
JAM 3:8 bet liežuvio joks žmogus nepajėgia sutramdyti; [jis] nesuvaldoma blogybė, [jis] pilnas mirtinų nuodų.
JAM 3:9 Juo laiminame Dievą, tai yra Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie yra sukurti pagal Dievo panašumą.
JAM 3:10 Iš tos pačios burnos išeina laiminimas ir prakeikimas. Mano broliai, šie dalykai neturi šitaip dėtis!
JAM 3:11 Nejaugi šaltinis iš to pačio plyšio verčia gėlą ir kartų [vandenį]?
JAM 3:12 Argi figmedis, mano broliai, gali išauginti alyvuoges arba vynmedis figas? Taip ir joks šaltinis [negali] duoti sūraus ir gėlo vandens.
JAM 3:13 Kas tarp jūsų išmintingas ir supratingas? Jis turi geru elgesiu parodyti savo darbus su išmintingu romumu.
JAM 3:14 Bet jei savo širdyse turite kartų pavydą ir priešišką norą pirmauti, nesididžiuokite prieštaraudami [tiesai] ir nemeluokite tiesai.
JAM 3:15 Ta [vadinama] „išmintis“ nenusileidžia iš aukštybių, bet [yra] žemiška, juslinė, velniška,
JAM 3:16 nes kur pavyduliavimas ir priešiškas noras pirmauti, ten sumaištis ir kiekvienas nedoras reikalas.
JAM 3:17 Bet išmintis, kuri iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taiki, besilaikanti lygiateisiškumo, prieinama, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka ir neveidmainiška.
JAM 3:18 O teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie daro taiką.
JAM 4:1 Iš kur tarp jūsų karai ir kivirčai? Ar ne iš čia: iš jūsų aistrų malonumams, kurios kovoja jūsų nariuose?
JAM 4:2 Geidžiate ir neturite; žudote bei trokštate turėti, ir negalite įsigyti; kovojate bei kariaujate, o neturite, nes neprašote.
JAM 4:3 Prašote ir negaunate, nes netikusiai prašote, kad išleistumėte savo aistroms malonumams.
JAM 4:4 Svetimautojai ir svetimautojos, ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi, bet kas, kuris nori būti pasaulio draugas, paskiria save Dievo priešu.
JAM 4:5 Arba ar galvojate, kad Šventraštis kalba veltui? Dvasia, kuri apsigyveno mumyse, ilgisi iki pavyduliavimo.
JAM 4:6 Bet jis duoda dar didesnę malonę. Todėl jis sako: „DIEVAS PRIEŠINASI IŠDIDIEMS, BET NUSIŽEMINUSIEMS DUODA MALONĘ.
JAM 4:7 Todėl elkitės pavaldžiai Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.
JAM 4:8 Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų. Apsivalykite rankas, nusidėjėliai, ir darykite širdis tyras, dvejojantys!
JAM 4:9 Pajuskite vargingumą ir gedėkite ir verkite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas – nusiminimu.
JAM 4:10 Nusižeminkite Viešpaties akyse, ir jis jus išaukštins.
JAM 4:11 Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų. Kas apkalbinėja brolį ir nuteisia savo brolį, tas apkalbinėja įstatymą ir nuteisia įstatymą. O jeigu tu nuteisi įstatymą, [vadinasi,] esi ne įstatymo vykdytojas, bet teisėjas.
JAM 4:12 Yra vienas įstatymo leidėjas, – tas, kuris yra pajėgus išgelbėti ir pražudyti. Kas tu toks, kad nuteisi kitą?!
JAM 4:13 Nagi dabar jūs, kurie sakote: „Šiandien arba rytoj keliausime į va tokį miestą, ir tenai prabūsime vienus metus, ir versimės prekyba, ir pasipelnysime“, –
JAM 4:14 [bet] jūs nežinote, kas [bus] rytoj. (Kas gi [yra] jūsų gyvybė?! Ji juk yra garas, kuris trumpam matosi ir paskui nebesimato.)
JAM 4:15 Vietoje to jūs [turėtumėte] sakyti: „Jeigu Viešpats norės, mes ir gyvensime ir darysime šį ar tą.“
JAM 4:16 Bet dabar jūs giriatės būdami pasipūtę; kiekvienas toks pasigyrimas yra blogas!
JAM 4:17 Taigi, tas, kuris žino ką teisingą daryti, bet nedaro, tas nusideda.
JAM 5:1 Nagi dabar [jūs], turtingieji, verkite ir aimanuokite dėl nelaimių, kurios [jus] užgrius.
JAM 5:2 Jūsų turtai yra supuvę ir jūsų drabužiai yra kandžių sukapoti.
JAM 5:3 Jūsų auksas ir sidabras yra surūdiję, ir jų rūdys bus liudijimas prieš jus, ir ės jūsų kūnus tarsi ugnis. Jūs susikrovėte lobių paskutiniosiomis dienoms.
JAM 5:4 Štai jūsų laukus nupjovusių darbininkų atlygis, neteisėtai jūsų sulaikytas, šaukia, ir pjovėjų šauksmai yra pasiekę Kareivijų Viešpaties ausis.
JAM 5:5 Jūs gyvenote žemėje atsidavę malonumams ir dėl nežabotų jausmų; nupenėjote savo širdis kaip dieną, [kai] skerdžiama [puotai].
JAM 5:6 Jūs pasmerkėte, nužudėte teisųjį; jis jums nesipriešina.
JAM 5:7 Todėl būkite didžiai kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Žiūrėkite, žemdirbys laukia brangaus žemės vaisiaus, kantraudamas ilgai dėl jo, kol sulaukia ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus.
JAM 5:8 Ir jūs būkite didžiai kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes yra prisiartinęs Viešpaties atėjimas.
JAM 5:9 Nemurmėkite, broliai, vienas prieš kitą, kad nebūtumėte nuteisiami. Štai Teisėjas stovi prie durų!
JAM 5:10 Imkite, mano broliai, vargų pakentimo ir didelio kantrumo pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu.
JAM 5:11 Štai vadiname laimingais tuos, kurie ištveria. Girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, [kokia] Viešpaties [jam skirta] pabaiga, nes Viešpats yra kupinas užuojautos ir gailestingas.
JAM 5:12 O visų svarbiausia, mano broliai, neprisiekinėkite nei dangumi, nei žeme, nei kita priesaika, bet jūsų „taip“ turi būti taip, ir „ne“ – ne, kad nepakliūtumėte į pasmerkimą.
JAM 5:13 Ar kas tarp jūsų kenčia sunkumus? Jis turi melstis. Ar kas optimistiškai nusiteikęs? Jis turi giedoti psalmes.
JAM 5:14 Ar kas tarp jūsų yra silpnas? Jis turi pasikviesti bažnyčios vyresniuosius, ir jie, patepdami jį aliejumi Viešpaties vardu, turi melstis už jį,
JAM 5:15 ir tikėjimo malda išgelbės nusilpusį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis yra padaręs nuodėmių, jam bus atleista.
JAM 5:16 Išpažinkite vieni kitiems nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug nuveikia įgalinta, energinga teisiojo malda.
JAM 5:17 Elijas buvo tuos pačius jausmus turėjęs žmogus, kaip ir mes, ir jis melste meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius.
JAM 5:18 Ir jis vėl meldėsi, ir dangus davė lietaus, o žemė išželdino savo vaisių.
JAM 5:19 Broliai, jei kuris iš jūsų nuklystų nuo tiesos, ir kas nors jį atverstų,
JAM 5:20 težino, kad atversdamas nusidėjėlį nuo jo klystkelio, išgelbės sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių.
1PE 1:1 Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas Ponto, Galatijos, Kapadokijos, Azijos ir Bitinijos išeivijos svetur apsistojusiems, išrinktiems
1PE 1:2 pagal Dievo Tėvo išankstinį žinojimą, Dvasios pašventinimui esant priemone, kad paklustumėte ir būtumėte apšlakstyti Jėzaus Kristaus krauju. Tegausėja jums malonė ir ramybė!
1PE 1:3 Palaimintas [tebūna] mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas ir Tėvas, kuris pagal savo didį gailestingumą mus atgimdė gyvai vilčiai per Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų,
1PE 1:4 nepragaištančiam ir nesuteptam ir nevystančiam veldiniui, palaikytam danguje jums,
1PE 1:5 kurie per tikėjimą esate Dievo jėga saugomi išgelbėjimui, [kuris yra] paruoštas apreiškimui paskutiniu laiku.
1PE 1:6 Dėl to jūs džiūgaujate, nors dabar kuriam laikui, jeigu yra būtina, esate nuliūdę įvairiais išmėginimais,
1PE 1:7 kad išbandymas jūsų tikėjimo, [kuris yra] daug brangesnis už pragaištantį auksą, išeitų pagyrimui, šlovei ir pagarbai – nors [tas jūsų tikėjimas] išbandomas ugnimi, – kai bus apreikštas Jėzus Kristus,
1PE 1:8 kurį mylite būdami [jo] nepamatę. Nors dabar [jo] nematote, tačiau [juo] tikėdami džiūgaujate džiaugsmu, [kuris] neapsakomas ir pilnas šlovės,
1PE 1:9 gaudami jūsų tikėjimo galutinį rezultatą – [jūsų] sielų išgelbėjimą.
1PE 1:10 Apie tą išgelbėjimą ieškodami klausinėjo ir uoliai tyrinėjo pranašai, kurie pranašavo apie jums [ateisiančią] malonę,
1PE 1:11 tyrinėdami, kurį arba kokį laiką nurodė juose [esanti] Kristaus Dvasia, kai ji iš anksto paliudijo apie Kristui [ateisiančius] kentėjimus ir po jų einančią šlovę.
1PE 1:12 Jiems buvo apreikšta, kad jie tarnaudami ne sau, bet mums, suteikė tuos dalykus, kurie dabar jums pranešti per tuos, kurie jums paskelbė Evangeliją [valdomi] Šventosios Dvasios, pasiųstos iš dangaus; į tuos dalykus geidžia atidžiai žiūrėti angelai.
1PE 1:13 Todėl, susijuoskite savo proto strėnas, būkite blaivūs [ir tada] galutinai sudėkite viltis į tą malonę, kuri jums bus atnešta, kai bus apreikštas Jėzus Kristus.
1PE 1:14 Kaip klusnūs vaikai, neprisitaikykite prie ankstesnių geismų, [prie kurių prisitaikydavote] savo nežinojime,
1PE 1:15 bet kaip tas, kuris jus pašaukė, [yra] šventas, taip ir jūs būkite šventi visu [savo] elgesiu,
1PE 1:16 nes yra parašyta: „BŪKITE ŠVENTI, NES AŠ ESU ŠVENTAS“.
1PE 1:17 Ir jeigu jūs šaukiatės Tėvo, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno [žmogaus] darbą, elkitės su baime savo gyvenimo svetimoje šalyje metu,
1PE 1:18 žinodami, kad buvote išpirkti iš savo niekingos nuo tėvų perduotos gyvensenos ne gendančiais daiktais – sidabru ir auksu, –
1PE 1:19 bet brangiu Kristaus krauju, kaip avinėlio be kliaudos ir be dėmės,
1PE 1:20 kuris iš tikrųjų buvo numatytas prieš pasaulio įkūrimą, bet buvo apreikštas šiais paskutiniais laikais jūsų labui,
1PE 1:21 kurie per jį tikite Dievu, kuris jį prikėlė iš numirusiųjų ir jam davė šlovę, kad jūsų tikėjimas ir viltis būtų [sudėti] į Dievą.
1PE 1:22 Kadangi apvalėte savo sielas paklusdami tiesai per Dvasią, kad būtų neveidmainiška brolių meilė, iš tyros širdies karštai mylėkite vienas kitą
1PE 1:23 jūs, kurie esate atgimdyti ne iš pranykstančios, bet iš nepranykstančios sėklos, gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu,
1PE 1:24 nes KIEKVIENAS ŽMOGUS [YRA] KAIP ŽOLĖ, IR VISA ŽMOGAUS ŠLOVĖ KAIP ŽOLĖS ŽIEDAS. ŽOLĖ SUDŽIŪSTA, IR JOS ŽIEDAS NUKRENTA,
1PE 1:25 BET DIEVO ŽODIS PASILIEKA AMŽINAI. Ir šitas yra jums paskelbtasis Evangelijos žodis.
1PE 2:1 Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas,
1PE 2:2 lyg ką tik gimę kūdikiai trokškite neklastingo žodinio pieno, kad juo augtumėte,
1PE 2:3 jeigu tikrai paragavote, jog Viešpats [yra] maloningas.
1PE 2:4 Žengdami prie Jo, gyvojo Akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus,
1PE 2:5 ir jūs patys, kaip gyvi akmenys, esate statydinami į dvasinius namus, į šventą kunigiją, kad atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.
1PE 2:6 Todėl šventraštyje esamas ir [toks] turinys: ŠTAI DEDU SIONE VYRAUJANTĮ KERTINĮ AKMENĮ – RINKTINĮ, BRANGŲ; IR KAS TIKI JUO, TIKRAI NEBUS SUGĖDINTAS.
1PE 2:7 Tad jums, kurie tikite, [jis yra] brangenybė, bet atsisakiusiems tikėti, būtent TAS AKMUO, KURĮ STATYTOJAI ATMETĖ, TAPO VYRAUJANČIU KERTINIU [AKMENIU]
1PE 2:8 ir SUKLUPIMO AKMENIU IR PARPUOLIMO UOLA. Tokie atsisakydami tikėti suklumpa ties žodžiu; tam jie ir buvo skirti.
1PE 2:9 O jūs esate išrinkta giminė, karališka kunigija, šventa tauta, įsigyta žmonių grupė, kad išgarsintumėte girtinus darbus to, kuris jus pašaukė iš tamsos į savo nuostabią šviesą.
1PE 2:10 Seniau jūs buvote NE ŽMONIŲ GRUPĖ, bet dabar DIEVO ŽMONIŲ GRUPĖ; seniau NEBUVOTE SUSILAUKĘ GAILESTINGUMO, bet dabar ESATE SUSILAUKĘ GAILESTINGUMO.
1PE 2:11 Mylimieji, įspėdamas bei padrąsindamas raginu jus kaip gyventojus svetimšalius ir nevietinius gyventojus susilaikyti nuo kūniškų geismų, kurie kovoja prieš sielą,
1PE 2:12 laikydami savo elgseną gerą tarp pagonių, kad tuo atveju, kuriuo jie apkalba jus kaip blogadarius, jie dėl [jūsų] gerų darbų – [juos] stebėdami – šlovintų Dievą aplankymo Dieną.
1PE 2:13 Taigi, Viešpaties labui elkitės pavaldžiai kiekvienai žmonių valdžiai: tiek karaliui, kaip vyriausiajam,
1PE 2:14 tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti blogadarius ir pagirti geradarius,
1PE 2:15 nes tokia yra Dievo valia, kad gera darydami nutildytumėte kvailų žmonių nežinojimą.
1PE 2:16 [Taip elkitės] kaip laisvieji, ne kaip tokie, kurie naudojasi laisve kaip priedanga blogiui, bet kaip Dievo tarnai.
1PE 2:17 Gerbkite visus, mylėkite broliją, bijokite Dievo, gerbkite karalių.
1PE 2:18 Namų tarnai, elkitės pavaldžiai [savo] šeimininkams su visu dievobaimingumu, ne tik geriems ir saikingiems, bet ir suktiems.
1PE 2:19 Nes tai verta padėkos, jeigu kas dėl sąžinės prieš Dievą ištveria liūdesį neteisėtai kentėdamas.
1PE 2:20 Nes kokia garbė [jums], jeigu nusidėdami ir [dėl to] mušami ištveriate?! Bet jeigu darydami gera ir [dėl to] kentėdami ištveriate, Dievo [vertinimu] tai yra verta padėkos.
1PE 2:21 Nes tam buvote pašaukti, kadangi ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad sektumėte jo pėdomis.
1PE 2:22 Jis nepadarė nuodėmės, nei buvo rasta jo burnoje klastos;
1PE 2:23 jis keikiamas neatsakė keiksmu, kentėdamas negrasino, bet patikėjo [save] tam, kuris teisia teisingai;
1PE 2:24 jis pats savo kūne UŽNEŠĖ MŪSŲ NUODĖMES ant medžio, kad mes, mirę nuodėmėms, gyventume teisumui; JO ŽAIZDOMIS JŪS BUVOTE IŠGYDYTI.
1PE 2:25 Nes jūs buvote kaip klaidžiojančios avys, bet esate dabar atversti į savo sielų Ganytoją ir Prižiūrintįjį.
1PE 3:1 Panašiu būdu, jūs, žmonos, elkitės pavaldžiai savo vyrams, kad jeigu ir kai kurie atsisako tikėti žodžiu, jie be žodžio būtų laimėti per žmonų elgseną,
1PE 3:2 kai jie bus stebėję baimėje [įgyvendintą] jūsų tyrą elgseną.
1PE 3:3 Jūsų pasipuošimas tenebūna tasai išoriškas [pasipuošimas], [susidarąs] iš plaukų supynimo ir aukso sudėliojimo arba drabužių vilkėjimo,
1PE 3:4 bet [tebūna] paslėptas širdies žmogus su nepranykstančiu [požymiu] – romia ir tylia dvasia, kuri Dievo akyse yra labai brangi.
1PE 3:5 Juk ir kitados tokiu būdu puošdavosi šventos moterys, sudėjusios viltis į Dievą, elgdamosi pavaldžiai savo vyrams,
1PE 3:6 kaip Abraomui pakluso Sara, vadindama jį valdovu. Jūs esate tapusios jos dukterimis, kai darote gera ir nebijote jokio įbauginimo.
1PE 3:7 Panašiu būdu jūs, vyrai, gyvenkite kartu [su žmonomis] pagal supratimą kaip su silpnesniu – žmonos padėtį užimančiu – indu, [ir] skirkite pagarbą [joms] kaip ir būdami gyvybės malonės bendrapaveldėtojai, kad jūsų maldos nebūtų trukdomos.
1PE 3:8 Galiausiai, visi [būkite] vienminčiai, užjaučiantys vieni kitus, mylintys brolius, gailestingi, mandagūs;
1PE 3:9 neatsilygindami blogu už bloga ar keikimu už keikimą, bet atvirkščiai, laimindami; žinodami, kad esate tam pašaukti, kad paveldėtumėte palaiminimą,
1PE 3:10 „Kas nori mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja savo liežuvį nuo blogo ir savo lūpas, kad nekalbėtų klastos,
1PE 3:11 tenusigręžia jis nuo blogo ir tedaro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją,
1PE 3:12 nes Viešpaties akys stebi teisiuosius, ir jo ausys nukreiptos į jų maldas; bet Viešpaties veidas [yra] prieš darančius bloga.“
1PE 3:13 Ir kas gi tas, kuris jums pakenks, jei būsite sekėjai to, kas gera?
1PE 3:14 Bet jeigu ir kenčiate dėl teisumo, [esate] laimingi; bet nebijokite jų gąsdinimo nei sutrikite,
1PE 3:15 bet savo širdyse laikykite šventu Viešpatį Dievą ir visuomet [būkite] pasiruošę paaiškinti pagrindą kiekvienam, prašančiam iš jūsų jumyse esančios vilties paaiškinimo, su romumu ir baime,
1PE 3:16 turėdami gerą sąžinę, kad tuo atveju, kuriuo jus apkalba kaip blogadarius, jie būtų sugėdinti, kurie šmeižia jūsų gerą elgesį Kristuje.
1PE 3:17 Nes geriau kentėti už tai, kad darote gera, – jeigu tokia yra Dievo valia, – negu už tai, kad darote bloga.
1PE 3:18 Nes ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad jis mus atvestų pas Dievą, patyręs nužudymą kūno atžvilgiu, bet atgaivinimą Dvasia,
1PE 3:19 kuria jis ir nuėjęs skelbė kaip šauklys kalėjime esančioms dvasioms,
1PE 3:20 anksčiau atsisakiusioms tikėti, kai kartą Dievo didi kantrybė vis laukė Nojaus dienomis, kol buvo ruošiama arka, kurioje nedaugelis, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėtos per vandenį.
1PE 3:21 Tą [įvykį] atitinkantis vaizdinys (krikštas) ir mus dabar išgelbsti – ne kūno nešvarumų pašalinimas, bet atsakas prieš Dievą iš grynos sąžinės – per prisikėlimą Jėzaus Kristaus,
1PE 3:22 kuris yra Dievo dešinėje, nužengęs į dangų; jam yra padaryti pavaldūs angelai ir valdžios, ir galybės.
1PE 4:1 Taigi, kadangi Kristus kentėjo už mus kūne, ir jūs apsiginkluokite tuo pačiu nusistatymu, nes tas, kuris kentėjo kūne, yra sustabdytas nuo nuodėmės,
1PE 4:2 kad likusį laiką kūne gyventų nebe žmogiškiems geiduliams, bet Dievo valiai.
1PE 4:3 Nes mums užteko praėjusio gyvenimo laiko, [per kurį] vykdėme [Dievui] svetimų žmonių valią, kai vaikščiojome palaidume, geismuose, vyno girtavimuose, orgijose, išgertuvėse ir stabų garbinimuose, kuriuos įstatymas uždraudžia.
1PE 4:4 Tuo jie stebisi, kad nebėgate kartu į tą patį pasileidimo potvynį, ir šmeižia [jus].
1PE 4:5 Jie duos ataskaitą tam, kuris yra pasiruošęs teisti gyvuosius ir mirusiuosius,
1PE 4:6 nes dėl to Evangelija buvo paskelbta ir mirusiems, kad nors jie pagal žmones nuteisti kūne, vis dėlto pagal Dievą gyventų dvasioje.
1PE 4:7 Juk yra prisiartinęs visų dalykų galas. Tad būkite rimtos mąstysenos ir budėkite tam, kad melstumėtės.
1PE 4:8 O visų pirma turėkite tarpusavyje karštą meilę, nes meilė uždengs gausybę nuodėmių.
1PE 4:9 Būkite vieni kitiems svetingi be murmėjimo.
1PE 4:10 Kokią kiekvienas gavo dovaną, tokia tarnaukite vienas kitiems, kaip geri visokeriopos Dievo malonės prievaizdai.
1PE 4:11 Kas tik kalba, [tekalba] pagal Dievo pranašiškus pranešimus, kas tik tarnauja, [tegul tarnauja] pagal stiprybę, kurią duoda Dievas, kad Dievas visais atvejais būtų šlovinamas per Jėzų Kristų, kuriam yra šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.
1PE 4:12 Mylimieji, nesistebėkite jūsų išmėginimui vykstančiu ugningu išbandymu, lyg jums būtų atsitikę kas neįprasto.
1PE 4:13 Verčiau tiek džiaukitės, kiek dalyvaujate kentėjimuose dėl Kristaus, kad jo šlovės apreiškimo metu jūs ir džiūgautumėte didžiu džiaugsmu.
1PE 4:14 Jeigu esate užgauliojami dėl Kristaus vardo, [esate] laimingi, nes šlovės – tai yra Dievo – Dvasia ilsisi ant jūsų; tikrai, iš jų pusės ji šmeižiama, bet iš jūsų pusės ji šlovinama.
1PE 4:15 Bet niekas iš jūsų tegul nekenčia kaip žmogžudys ar vagis, ar blogadaris, ar kaip toks, kuris prisiima svetimų reikalų priežiūrą.
1PE 4:16 O jei [kas kenčia] kaip kristčionis, tegul nesigėdija, bet tegarbina Dievą dėl šios dalios,
1PE 4:17 nes [jau] laikas teismui prasidėti nuo Dievo namų, ir jeigu [jis] pirma [prasideda] nuo mūsų, [tai] koks [bus] galas tų, kurie atsisako tikėti Dievo Evangelija?!
1PE 4:18 Ir jeigu teisusis vos ne vos išgelbėjamas, [tai] kur pasirodys bedievis ir nusidėjėlis?
1PE 4:19 Todėl gi tie, kurie kenčia pagal Dievo valią, tegul, gera darydami, patiki savo sielas [jam] kaip ištikimam Kūrėjui.
1PE 5:1 Vyresniuosius tarp jūsų raginu aš, kartu [esantis] vyresnysis ir Kristaus kentėjimų liudytojas, taip pat šlovės, kuri būtinai bus apreikšta, dalyvis:
1PE 5:2 ganykite Dievo kaimenę, esančią tarp jūsų, stropiai prižiūrėdami nepriverstinai, bet savo valiai pritariant, ne dėl gėdingo pelno, bet noringai,
1PE 5:3 ne kaip viešpataujantys [Dievo] didžiam veldiniui, bet būdami pavyzdžiai kaimenei.
1PE 5:4 Ir kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį šlovės vainiką.
1PE 5:5 Panašiu būdu, jūs, jaunesnieji, elkitės pavaldžiai vyresniesiems. Ir visi, elgdamiesi pavaldžiai vieni kitiems, apsivilkite nusižeminimu, nes Dievas išdidiems priešinasi, bet nusižeminusiems duoda malonę.
1PE 5:6 Todėl nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis jus išaukštintų tinkamu laiku,
1PE 5:7 visą savo rūpestį numetę ant jo, nes jam jūs rūpite.
1PE 5:8 Būkite blaivūs, būkite budrūs! Nes jūsų priešininkas velnias, kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, ieškodamas kurį nors praryti.
1PE 5:9 Jam priešinkitės [būdami] tvirti tikėjime, žinodami, kad jūsų brolija pasaulyje patiria tokius pačius kentėjimus iki tikslo pasiekimo.
1PE 5:10 O visos malonės Dievas, kuris pašaukė mus į savo amžinąją šlovę per Kristų Jėzų, trumpai pakentėjusius pats jus ištobulins, sutvirtins, sustiprins, įtvirtins ant pamato.
1PE 5:11 Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.
1PE 5:12 Per Silvaną, jums ištikimą brolį, – tokiu [jį] laikau, – trumpai parašiau, ragindamas ir liudydamas, kad [būtent] ši yra tikra Dievo malonė, kurioje jūs stovite.
1PE 5:13 Jus sveikina toji Babilone, kuri išrinkta kartu su [jumis]; [sveikina] ir mano sūnus Morkus.
1PE 5:14 Sveikinkite vienas kitą meilės pabučiavimu. Ramybė jums visiems, esantiems Kristuje Jėzuje. Amen.
2PE 1:1 Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, tiems, kurie teisumu mūsų Dievo, tai yra mūsų Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus, gavo tokį pat brangų tikėjimą kaip mūsų.
2PE 1:2 Malonė ir ramybė tegausėja jums Dievo ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, artimu pažinimu!
2PE 1:3 Kadangi jo dieviška jėga yra dovanojusi mums visus dalykus, kurie [praverčia] gyvenimui ir dievotumui per artimą pažinimą to, kuris pašaukė mus šlove ir šaunumu,
2PE 1:4 – kuriais jis yra mums dovanojęs didžiausius bei brangius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškos prigimties dalininkais, pasprukę nuo sugedimo, esančio pasaulyje per geidulį, –
2PE 1:5 [tai] ir jūs gi dėl tos pačios [priežasties], pasitelkdami visą stropumą, pridėkite prie savo tikėjimo šaunumą, o prie šaunumo – žinojimą,
2PE 1:6 o prie žinojimo – susivaldymą, o prie susivaldymo – ištvermę, o prie ištvermės – dievotumą,
2PE 1:7 o prie dievotumo – brolišką rūpinimąsi, o prie broliško rūpinimosi – meilę.
2PE 1:8 Nes jeigu šitie dalykai būna jumyse ir gausėja, jie padaro [taip, kad jūs esate] nei tingūs, nei bevaisiai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus artimo pažinimo atžvilgiu.
2PE 1:9 Bet tas, kuriam tų dalykų trūksta, yra aklas, trumparegis, užmiršęs apvalymą nuo savo senųjų nuodėmių.
2PE 1:10 Todėl, broliai, verčiau stropiai stenkitės sau padaryti patvarų savąjį pašaukimą ir išrinkimą, nes jeigu tuos dalykus darote, jūs niekaip niekada nepargriūsite;
2PE 1:11 nes taip jums bus pridėta su gausumu įeiti į amžinąją mūsų Viešpaties bei Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę.
2PE 1:12 Todėl neignoruosiu pareigos jums priminti apie šiuos dalykus visada, nors jūs žinote [juos] ir esate sutvirtinti tiesoje, kurią dabar turite.
2PE 1:13 Aš gi manau, [kad] teisinga, kol tebesu šioje „padangtėje“, žadinti jus priminimu,
2PE 1:14 nes žinau, kad netrukus padėsiu savo „padangtę“ į šoną, kaip ir man atskleidė mūsų Viešpats Jėzus Kristus.
2PE 1:15 Bet ir stropiai stengsiuosi, kad man iškeliavus jūs kiekvienu metu galėtumėte prisiminti šiuos dalykus.
2PE 1:16 Nes mes nesekėme gudriai išgalvotomis pasakomis, kai jums davėme pažinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, bet buvome jo didybės liudininkai, matę savo akimis.
2PE 1:17 Nes jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai Didingosios Šlovės [veikimu] jam atėjo toks balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“.
2PE 1:18 Ir būdami su juo šventame kalne mes patys girdėjome tą balsą, atėjusį iš dangaus.
2PE 1:19 Be to, mes turime patikimesnį pranašišką žodį, į kurį sutelkdami dėmesį gerai darote, – kaip į žiburį, šviečiantį tamsioje vietoje, kol išauš Diena ir jūsų širdyse patekės Aušrinė,
2PE 1:20 pirmiausiai žinodami tai, kad jokia šventraščio pranašystė nėra iš paties [žmogaus] savito atskleidimo,
2PE 1:21 nes pranašystė niekuomet nebuvo atnešta žmogaus valia, bet šventi Dievo žmonės kalbėjo, Šventosios Dvasios nešami.
2PE 2:1 Bet tautoje buvo ir melagingų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus melagingų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, netgi išsižadėdami juos išpirkusio Valdovo, [ir] užsitrauks staigią pražūtį.
2PE 2:2 Ir daugelis seks jų pražūtingais keliais. Per [melagingus mokytojus] tiesos kelias bus šmeižiamas.
2PE 2:3 Ir dėl godumo [įtakos] jie „prekiaus jumis“ meistriškai suformuluotais žodžiais. Jau seniai jų pasmerkimas nedykinėja ir jų pražūtis nesnaudžia.
2PE 2:4 Nes jeigu Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė į pragarą [ir] į tamsybės pančius atidavė tuos, kurie išlaikyti teismui;
2PE 2:5 ir [jeigu] jis, kai užleido tvaną ant bedievių pasaulio, nepagailėjo senojo pasaulio, nors išsaugojo teisumo šauklį Nojų, aštuntąjį [išsaugotą asmenį];
2PE 2:6 ir [jeigu] jis, kai pavertė Sodomos bei Gomoros miestus pelenais, pasmerkė [juos] nuvertimu, pristatydamas [juos] pavyzdžiu tiems, kurie po to gyvens bedieviškai;
2PE 2:7 ir [jeigu] išvadavo teisųjį Lotą, kurį didžiai vargino apribojimų nepaisančių [žmonių] palaidi gyvensena,
2PE 2:8 nes tas teisus [žmogus], gyvendamas tarp jų, matydamas ir girdėdamas, diena iš dienos kankino [savo] teisią sielą [jų] įstatymą pažeidžiančiais darbais, –
2PE 2:9 [tai] Viešpats žino, [kaip] išvaduoti dievotuosius iš mėginimų ir [kaip] išlaikyti neteisiuosius teismo dienai, kad būtų baudžiami,
2PE 2:10 o ypač tuos, kurie vaikščioja paskui kūniškumą suteršiančio geismo [įtakoje] ir niekina vyresnybę. Įžūlūs savavaliai! Jie nesudreba šmeiždami šlovinguosius,
2PE 2:11 tuo tarpu angelai, būdami pranašesni jėga ir galybe, Viešpaties akivaizdoje nepateikia prieš juos koneveikiančio kaltinimo.
2PE 2:12 Bet šitie, kaip nesamprotaujantys gyvuliai, gimę instinktyvūs [padarai] tam, kad būtų sugauti ir pražudyti, koneveikia tuos dalykus, kurių nesupranta, ir visiškai pražus savo pražūtyje,
2PE 2:13 [būdami tokie], kurie, kaip numatyta, sulauks atlygio už neteisumą [būdami tokie], kurie laiko malonumu lėbauti dienos metu. [Jie yra] dėmės ir gėdos, puikuodamiesi savo pačių klaidinimais, puotaudami su jumis.
2PE 2:14 Jie turi akis, kupinas svetimautojos ir negalinčias nutrūkti nuo nuodėmės. Jie suvilioja svyruojančias sielas. Jie turi gobšumo veiklos išlavintą širdį. Prakeikimo vaikai!
2PE 2:15 Palikę teisingąjį kelią, jie nuklydo sekdami keliu Bosoro [sūnaus] Balaamo, kuris mylėjo atlygį už neteisumą,
2PE 2:16 tačiau buvo pabartas dėl savo prasižengimo: nebylus nešulinis gyvulys, prabilęs žmogaus balsu, sutrukdė pranašo beprotystę.
2PE 2:17 Šitie yra bevandeniai šaltiniai, audros genami debesys, kuriems yra išlaikyta apgaubianti tamsybė per amžius.
2PE 2:18 Nes kai jie byloja didžiai išpūstus tuštybės [žodžius], jie kūniškais geismais, palaidu elgesiu privilioja tuos, kurie buvo visiškai pasprukę nuo gyvenančių paklydime.
2PE 2:19 Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai, juk kas nugali žmogų, tas jį ir pavergia.
2PE 2:20 Nes jeigu pasprukę nuo pasaulio susitepimų Viešpaties bei Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus artimu pažinimu, jie ir vėl į juos yra įsivėlę ir nugalėti, tai jiems paskutinė [padėtis] yra pasidariusi blogesnė už pirminę.
2PE 2:21 Nes jiems būtų buvę geriau išsamiai nepažinti teisumo kelio, negu [jį] išsamiai pažinus nusigręžti nuo jiems perduoto šventojo įsakymo.
2PE 2:22 Bet jiems atsitiko tai, ką sako ta teisinga patarlė: „Šuo sugrįžo prie savo vėmalo ir išmaudyta kiaulė – į voliojimąsi purvyne“.
2PE 3:1 Mylimieji, jau dabar jums rašau šį antrąjį laišką. Juose priminimu žadinu jūsų tyrus pamąstymus,
2PE 3:2 kad atsimintumėte anksčiau pasakytus šventų pranašų žodžius ir mūsų – apaštalų – [anksčiau pasakytą] Viešpaties, tai yra Išgelbėtojo, įsakymą.
2PE 3:3 Pirmiausia žinokite tai, kad dienų pabaigoje ateis pašaipūnai, bevaikščiojantys pagal savo pačių geismus
2PE 3:4 ir sakantys: „Kur yra jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo tėvai, visi dalykai taip pasilieka, kaip [buvę] nuo sukūrimo pradžios.“
2PE 3:5 Nes dėl jų pačių noro šis dalykas lieka jų nepastebėtas, kad Dievo žodžiu dangūs egzistavo seniai, taip pat žemė, stovinti iš vandens ir vandenyje.
2PE 3:6 Tomis [priemonėmis] tuometinis pasaulis žuvo, užtvindytas vandeniu.
2PE 3:7 O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra sergėjami, ugniai laikomi teismo ir bedievių žmonių pražuvimo dienai.
2PE 3:8 Tačiau, mylimieji, šis vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena Viešpačiui [yra] kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena.
2PE 3:9 Viešpats negaišta [ištesėti] pažado, kaip kai kurie [tai] palaiko gaišumu; priešingai, jis yra didžiai kantrus su mumis, nenorėdamas, kad kurie nors pražūtų, bet kad visi duotų vietos atgailai.
2PE 3:10 Bet Viešpaties Diena ateis kaip vagis naktį, [ir] tą [dieną] dangūs praeis su triukšmingu garsu, ir materijos sudedamosios dalys išsiskaidys degdamos didžiuliu karščiu, ir žemė bei joje esantys kūriniai bus sudeginti.
2PE 3:11 Taigi, kadangi visi tie dalykai išsiskaidys, [tai] jūs turėtumėte būti tokie [žmonės], [kurie pasižymi] švento elgesio gausumu ir dievotumo apstumu,
2PE 3:12 laukdami ir skubindamiesi atėjimą Dievo Dienos, dėl kurios dangūs degdami išsiskaidys ir materijos sudedamosios dalys sutirps degdamos didžiuliu karščiu!
2PE 3:13 Tačiau mes pagal jo pažadą laukiame naujų dangų ir naujos žemės, kuriuose teisumas turi buveinę.
2PE 3:14 Todėl, mylimieji, kadangi šitų dalykų laukiate, stropiai stenkitės, kad būtumėte jo rasti taikoje – be dėmės ir nekaltintini.
2PE 3:15 Ir laikykite mūsų Viešpaties didžią kantrybę išgelbėjimu, kaip ir mūsų mylimas brolis Paulius, pagal jam duotą išmintį, yra jums parašęs,
2PE 3:16 kaip [jis rašo] ir visuose [savo] laiškuose, kalbėdamas juose apie tuos dalykus. Tuose [dalykuose] yra sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos neišlavinti bei svyruojantys [žmonės] iškraipo, kaip ir kitus šventraščius, savo pačių pražūčiai.
2PE 3:17 Taigi jūs, mylimieji, kadangi iš anksto [tai] žinote, saugokitės, kad ir jūs, suvilioti apribojimų nepaisančių [žmonių] suklaidinimu, neišpultumėte iš savo pačių tvirtumo.
2PE 3:18 Verčiau aukite malonės atžvilgiu ir mūsų Viešpaties bei Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimo [atžvilgiu]. Jam šlovė ir dabar ir per amžinybės dieną! Amen.
1JO 1:1 [Skelbiame] apie Gyvybės Žodį, kuris buvo nuo pradžios, kurį esame girdėję, kurį esame matę savo akimis, kurį stebėjome ir kurį palietė mūsų rankos.
1JO 1:2 (Ta Gyvybė gi apsireiškė ir mes esame matę ir liudijame ir skelbiame jums tą Amžinąją Gyvybę, kuri buvo pas Tėvą ir apsireiškė mums.)
1JO 1:3 Tai, ką esame matę ir girdėję, skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendrystę su mumis, o ta bendrystė – būtent mums priklausanti – [yra] su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.
1JO 1:4 Ir šiuos dalykus jums rašome, kad jūsų džiaugsmas būtų pilnatviškas.
1JO 1:5 Tad ši yra žinia, kurią iš jo esame girdėję ir jums skelbiame, kad Dievas yra šviesa, ir jame nėra jokios tamsos.
1JO 1:6 Jei sakome, kad turime bendrystę su juo, bet vaikščiojame tamsoje, meluojame ir nevykdome tiesos;
1JO 1:7 bet jeigu vaikščiojame šviesoje, kaip jis yra šviesoje, turime bendrystę vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo kiekvienos nuodėmės.
1JO 1:8 Jei sakome, kad neturime nuodėmės, klaidiname save, ir tiesos mumyse nėra.
1JO 1:9 Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis yra ištikimas ir teisingas, todėl mums atleidžia nuodėmes ir mus apvalo nuo kiekvienos neteisybės.
1JO 1:10 Jeigu sakome, kad nesame nusidėję, darome jį melagiu, ir mumyse jo žodžio nėra.
1JO 2:1 Mano vaikeliai, jums tai rašau, kad nenusidėtumėte. Ir jei kas nusidėtų, turime Paguodžiantį Užtarėją pas Tėvą, Jėzų Kristų, teisųjį,
1JO 2:2 ir jis yra rūstybę numaldavusi auka už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.
1JO 2:3 Ir iš to žinome, kad jį pažįstame: jeigu laikomės jo įsakymų.
1JO 2:4 Kas sako: „Aš jį pažįstu“, bet nesilaiko jo įsakymų, [tas] yra melagis, ir nėra jame tiesos.
1JO 2:5 O kas laikosi jo žodžio, tame iš tiesų Dievo meilė yra pasiekusi tikslą; iš to žinome, kad esame jame.
1JO 2:6 Kas sakosi pasiliekąs jame, tas privalo ir pats taip vaikščioti, kaip ir tasai vaikščiojo.
1JO 2:7 Broliai, nerašau jums naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį turėjote nuo pradžios. Senasis įsakymas yra tas žodis, kurį girdėjote nuo pradžios.
1JO 2:8 Vėlgi, naują įsakymą jums rašau; tai yra tiesa jame ir jumyse, nes tamsa praeina, ir tikroji Šviesa jau šviečia.
1JO 2:9 Kas sakosi esąs Šviesoje, o savo brolio nekenčia, [tas] iki šiol tebėra tamsoje.
1JO 2:10 Kas myli savo brolį, pasilieka Šviesoje, ir jame nėra kas sukelia suklupimą;
1JO 2:11 tačiau, kas nekenčia savo brolio, yra tamsoje ir vaikščioja tamsoje, ir nežino, kur eina, nes tamsa apakino jo akis.
1JO 2:12 Rašau jums, vaikeliai, nes dėl jo vardo jums nuodėmės [yra] atleistos.
1JO 2:13 Rašau jums, tėvai, nes esate pažinę tą, [kuris yra] nuo pradžios. Rašau jums, jaunuoliai, nes esate nugalėję blogąjį. Rašau jums, vaikai, nes esate pažinę Tėvą.
1JO 2:14 Parašiau jums, tėvai, nes esate pažinę tą, [kuris yra] nuo pradžios. Parašiau jums, jaunuoliai, nes esate galingi, ir Dievo žodis pasilieka jumyse, ir esate nugalėję blogąjį.
1JO 2:15 Nemylėkite pasaulio, nei pasaulyje esančių dalykų. Jei kas myli pasaulį, jame Tėvo meilės nėra,
1JO 2:16 nes visa, kas pasaulyje – kūno geismas ir akių geismas ir gyvenimo išdidumas – nėra iš Tėvo, bet yra iš pasaulio.
1JO 2:17 Praeina ir pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.
1JO 2:18 Vaikai, yra paskutinė valanda, ir kaip girdėjote, kad ateis Antikristas, taip jau dabar yra pasirodę daug antikristų; iš to žinome, jog yra paskutinė valanda.
1JO 2:19 Jie išėjo iš mūsų, bet jie nebuvo mūsiškiai, nes jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų pasilikę su mumis; bet [jie išėjo], idant jie būtų atskleisti, jog jie visi nėra mūsiškiai.
1JO 2:20 Bet jūs turite patepimą nuo Šventojo ir visus [dalykus] žinote.
1JO 2:21 Parašiau jums ne todėl, kad nežinote tiesos, bet todėl, kad ją žinote, ir kad joks melas nėra iš tiesos.
1JO 2:22 Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia, kad Jėzus yra Kristus? Tas yra antikristas, kuris neigia Tėvą ir Sūnų.
1JO 2:23 Kiekvienas, kuris neigia Sūnų, neturi [ir] Tėvo; [kas išpažįstą Sūnų, tas turi ir Tėvą].
1JO 2:24 Todėl tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios. Jeigu jumyse pasiliks tai, ką girdėjote nuo pradžios, tai ir jūs pasiliksite Sūnuje ir Tėve.
1JO 2:25 O šis yra pažadas, kurį jis pats mums pažadėjo – amžina gyvybė.
1JO 2:26 Šiuos [dalykus] jums parašiau apie tuos, kurie siekia jus suklaidinti.
1JO 2:27 O dėl jūsų – patepimas, kurį gavote iš jo, pasilieka jumyse, ir jums nereikia, kad kas jus mokytų; bet kaip tas pats patepimas moko jus apie viską ir yra tiesa, o ne melas, ir kaip jis jus išmokė, jūs jame pasiliksite.
1JO 2:28 O dabar, vaikeliai, pasilikite jame, kad, kai jis apsireikš, turėtume drąsos ir nebūtume sugėdinti prieš jį, kai jis ateis.
1JO 2:29 Jeigu suprantate, kad jis yra teisus, [tai] žinote, kad kiekvienas, kuris atlikinėja teisybę, yra gimęs iš jo.
1JO 3:1 (Žiūrėkite, kokią meilę mums yra davęs Tėvas – kad mus vadintų Dievo vaikais! Pasaulis nepažįsta mūsų todėl, kad nepažinojo jo.
1JO 3:2 Mylimieji, esame Dievo vaikai dabar, bet dar neapreikšta, kokie mes būsime; vis dėlto žinome, kad, kai jis apsireikš, mes būsime panašūs į jį, nes jį matysime tokį, koks jis yra.
1JO 3:3 Ir kiekvienas, kas turi šią viltį [sudėjęs] į jį, pats save daro tyrą, kaip ir tasai yra tyras.)
1JO 3:4 Kiekvienas, kuris nuodėmiauja, tas ir įstatymą pažeidinėja, juk nuodėmė yra įstatymo pažeidimas.
1JO 3:5 Ir jūs žinote, kad tasai buvo apreikštas, kad pašalintų mūsų nuodėmes; ir jame nuodėmės nėra.
1JO 3:6 Kiekvienas, kuris pasilieka jame, nenuodėmiauja; kiekvienas, kuris nuodėmiauja, nėra nei jo matęs, nei jo pažinęs.
1JO 3:7 Vaikeliai, tegul niekas jūsų nesuklaidina! Kas atlikinėja teisybę, tas yra teisus, kaip ir tasai yra teisus.
1JO 3:8 Kas nuodėmiauja yra iš velnio, nes velnias nuodėmiauja nuo pradžios. Dievo Sūnus buvo apreikštas tam, kad suardytų velnio darbus.
1JO 3:9 Nė vienas, kuris yra gimęs iš Dievo, nenuodėmiauja, kadangi jo sėkla pasilieka jame, ir jis negali nuodėmiauti, kadangi yra gimęs iš Dievo.
1JO 3:10 Iš [štai] ko yra aišku, [kurie yra] Dievo vaikai ir [kurie yra] velnio vaikai: kas neatlikinėja teisybės nėra iš Dievo, nei tas, kuris nemyli savo brolio.
1JO 3:11 Nes šitas yra pranešimas, kurį girdėjote nuo pradžios: turėtume mylėti vieni kitus.
1JO 3:12 Ne kaip Kainas, [kuris] buvo iš blogojo ir nužudė savo brolį. Ir kodėl jį nužudė? Todėl, kad jo darbai buvo blogi, o jo brolio – teisūs.
1JO 3:13 Nesistebėkite, mano broliai, jeigu pasaulis jūsų nekenčia.
1JO 3:14 Mes žinome, kad esame perėję iš mirties į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli brolio, tas pasilieka mirtyje.
1JO 3:15 Kiekvienas, kuris nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, ir jūs žinote, kad joks žmogžudys savyje neturi pasiliekančio amžino gyvenimo.
1JO 3:16 Mes iš [štai] ko esame pažinę Dievo meilę, nes tasai paguldė už mus savo gyvybę; mes irgi privalome guldyti [savo] gyvybes už brolius.
1JO 3:17 Bet jeigu kas turi šio pasaulio gėrybių ir mato savo brolį stokojantį, tačiau jam uždaro savo giliaširdiškus jausmus, kaipgi jame pasilieka Dievo meilė?!
1JO 3:18 Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.
1JO 3:19 Ir šiuo būdu mes žinome, kad esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje įtikinsime savo širdis,
1JO 3:20 kad, jeigu mūsų širdis mus smerkia, vis dėlto Dievas yra didesnis už mūsų širdį ir visa tai žino.
1JO 3:21 Mylimieji, jeigu mūsų širdis mūsų nesmerkia, esame drąsūs Dievo akivaizdoje
1JO 3:22 ir gauname iš jo, ko tik prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome tuos dalykus, kurie jam patinka.
1JO 3:23 Ir šitas yra jo įsakymas: kad pasikliautume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardu ir mylėtume vienas kitą, kaip jis davė mums įsakymą.
1JO 3:24 Ir kas laikosi jo įsakymų, pasilieka jame, ir jis – tame. Ir šiuo būdu žinome, kad jis pasilieka mumyse – iš Dvasios, kurią jis mums davė.
1JO 4:1 Mylimieji, netikėkite kiekviena dvasia, bet ištirkite dvasias, ar jos yra iš Dievo, nes daug melagingų pranašų yra išėjusių į pasaulį.
1JO 4:2 Šiuo būdu pažįstate Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų esant Kristų, atėjusį kūne, yra iš Dievo,
1JO 4:3 o kiekviena dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus esant Kristaus, atėjusio kūne, nėra iš Dievo. Ir ta yra antikristo [dvasia], apie kurią esate girdėję, kad ji ateina; ir jau dabar ji yra pasaulyje.
1JO 4:4 Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir esate juos nugalėję, nes tas, kuris jumyse, yra didesnis už tą, kuris pasaulyje.
1JO 4:5 Jie yra iš pasaulio, todėl jie kalba [kaip] iš pasaulio, ir pasaulis jų klauso.
1JO 4:6 Mes esame iš Dievo; kas pažįsta Dievą, tas klauso mūsų. Kas nėra iš Dievo, mūsų neklauso. Šiuo būdu pažįstame tiesos dvasią ir klaidos dvasią.
1JO 4:7 Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.
1JO 4:8 Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė.
1JO 4:9 Šiuo būdu Dievo meilė buvo apreikšta mums, nes Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes per jį gyventume.
1JO 4:10 Tame glūdi meilė – ne kad mes mylėjome Dievą, bet kad jis mus mylėjo ir atsiuntė savo Sūnų [būti] rūstybę numaldančia auka už mūsų nuodėmes.
1JO 4:11 Mylimieji, jeigu Dievas taip mus mylėjo, [tai] ir mes privalome mylėti vieni kitus.
1JO 4:12 Niekas niekada nėra matęs Dievo. Jeigu mylime vieni kitus, Dievas pasilieka mumyse, ir jo meilė yra pasiekusi tikslą mumyse.
1JO 4:13 Šiuo būdu mes žinome, kad pasiliekame jame ir jis mumyse, nes jis mums yra davęs nuo savo Dvasios.
1JO 4:14 Ir mes esame matę ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų pasaulio Išgelbėtoju.
1JO 4:15 Jeigu kas išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas pasilieka jame, ir jis Dieve.
1JO 4:16 Ir mes pažinojome [ir] tebepažįstame meilę, kurią Dievas turi mums, taip pat [ja] tikėjome [ir] tebetikime. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, pasilieka Dieve, ir Dievas jame.
1JO 4:17 Šiuo būdu meilė tarp mūsų yra pasiekusi tikslą, kad galėtume būti drąsūs teismo dieną, nes koks jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje.
1JO 4:18 Meilėje nėra baimės, bet tikslą pasiekusi meilė išvaro baimę, nes baimė turi kančią. O kas bijo, tas meilėje nėra pasiekęs tikslą.
1JO 4:19 Mes mylime jį, nes jis mus pirmas mylėjo.
1JO 4:20 Jeigu kas nors sakytų: „Aš myliu Dievą“, – o nekenčia savo brolio, tas yra melagis, nes kas nemyli savo brolio, kurį yra matęs, kaip gi gali mylėti Dievą, kurio nėra matęs?
1JO 4:21 Ir šitą įsakymą mes turime iš jo, kad tas, kuris myli Dievą, turėtų mylėti ir savo brolį.
1JO 5:1 Kiekvienas, kuris tiki, kad Jėzus yra Kristus, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį.
1JO 5:2 Šiuo būdu mes žinome, kad mylime Dievo vaikus, kai mylime Dievą ir laikomės jo įsakymų.
1JO 5:3 Nes tai yra Dievo meilė, kad laikytumės jo įsakymų. Ir jo įsakymai nėra sunkūs,
1JO 5:4 nes kiekvienas, kuris yra gimęs iš Dievo, nugali pasaulį; ir ši yra ta pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas.
1JO 5:5 Kas yra tas, kuris nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?!
1JO 5:6 Šitas yra tas, kuris prisistatė per vandenį ir kraują – Jėzus Kristus; [jis prisistatė] ne vien vandeniu, bet vandeniu ir krauju. Ir Dvasia yra ta, kuri liudija, nes Dvasia yra tiesa.
1JO 5:7 Nes yra trys, kurie liudija danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir šitie trys yra viena.
1JO 5:8 Ir yra trys, kurie liudija žemėje: Dvasia ir vanduo ir kraujas; ir šitie trys vieningai sutaria.
1JO 5:9 Jeigu priimame žmonių liudijimą, Dievo liudijimas yra didesnis; nes šitas yra Dievo liudijimas, kurį jis yra paliudijęs apie savo Sūnų.
1JO 5:10 Kas tiki Dievo Sūnumi, tas turi liudijimą savyje; kas netiki Dievu, tas yra padaręs jį melagiu, nes netiki liudijimu, kuriuo Dievas yra liudijęs apie savo Sūnų.
1JO 5:11 Ir liudijimas yra toks: Dievas mums davė amžiną gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje.
1JO 5:12 Kas turi tą Sūnų, turi gyvybę; kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvybės.
1JO 5:13 Šiuos dalykus parašiau jums, pasitikintiems Dievo Sūnaus vardu, kad žinotumėte, jog turite amžiną gyvenimą, ir kad pasitikėtumėte Dievo Sūnaus vardu.
1JO 5:14 Ir štai koks yra atviras drąsumas, kurį turime prieš jį, būtent jeigu ko tik prašome pagal jo valią, jis išklauso mus.
1JO 5:15 Ir jeigu žinome, kad jis klausosi mūsų, ko tik prašome, [tai ir] žinome, kad esame gavę prašinius, kurių esame iš jo prašę.
1JO 5:16 Jeigu kas mato savo brolį nuodėmiaujant nuodėme, [kuri] nėra iki mirčiai, tas prašys, ir jis duos jam gyvybę, [būtent] tiems, kurie nenuodėmiauja iki mirčiai. Yra nuodėmė iki mirčiai; nesakau, kad jis melstųsi už ją.
1JO 5:17 Kiekviena neteisybė yra nuodėmė, tačiau esama nuodėmė ne iki mirčiai.
1JO 5:18 Mes žinome, kad kiekvienas, kuris yra gimęs iš Dievo, nenuodėmiauja; bet iš Dievo pagimdytasis saugo save, ir blogasis jo nepaliečia.
1JO 5:19 Mes žinome, kad esame iš Dievo, o visas pasaulis guli blogyje.
1JO 5:20 Ir žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir davęs mums supratimą, kad pažintume tą, kuris teisingas bei tikras, ir esame tame, kuris teisingas bei tikras – jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šis yra teisingas bei tikras Dievas ir amžina Gyvybė.
1JO 5:21 Vaikeliai, saugokitės stabų! Amen.
2JO 1:1 Vyresnysis išrinktajai poniai ir jos vaikams, kuriuos myliu tiesoje, – ir ne [tik] aš vienas, bet ir visi, kurie yra pažinę tiesą, –
2JO 1:2 dėl tiesos, kuri pasilieka mumyse ir bus su mumis amžinai.
2JO 1:3 Su jumis bus malonė, gailestingumas, ramybė nuo Dievo Tėvo ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus, Tėvo Sūnaus, tiesoje ir meilėje.
2JO 1:4 Labai nudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje taip, kaip gavome įsakymą iš Tėvo.
2JO 1:5 O dabar maldauju tave, ponia, ne kaip rašydamas tau naują įsakymą, bet kaip tą, kurį turėjome nuo pradžios, – kad turime mylėti vieni kitus.
2JO 1:6 O tai yra meilė, kad vaikščiotume pagal jo įsakymus. Toks yra įsakymas – kad joje vaikščiotumėte kaip girdėjote nuo pradžios.
2JO 1:7 Nes daug klaidintojų įėjo į pasaulį, – tie, kurie neišpažįsta Jėzaus esant Kristaus, atėjusio kūne. Būtent toks yra klaidintojas ir antikristas.
2JO 1:8 Saugokitės, kad neprarastume tų dalykų, ką nuveikėme, bet kad gautume pilną atlygį.
2JO 1:9 Kiekvienas, kuris nusižengia ir neišlieka Kristaus moksle, tas neturi Dievo. Kas pasilieka Kristaus moksle, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų.
2JO 1:10 Jei kas ateina pas jus ir neatneša šio mokslo, nepriimkite jo į namus ir nelinkėkite jam sėkmės,
2JO 1:11 nes kas linki jam sėkmės, [tas] dalyvauja jo bloguose darbuose.
2JO 1:12 [Nors] daug ką turiu jums rašyti, nenoriu [rašyti] popieriumi ir rašalu, bet turiu vilties pas jus atvykti ir pakalbėti akis į akį, kad mūsų džiaugsmas būtų pilnatviškas.
2JO 1:13 Tave sveikina išrinktosios tavo sesers vaikai. Amen.
3JO 1:1 Vyresnysis mylimajam Gajui, kurį myliu tiesoje.
3JO 1:2 Mylimasis, aš meldžiu, kad visais atžvilgiais tau gerai sektųsi ir kad būtum sveikas, kaip gerai sekasi tavo sielai.
3JO 1:3 Mat labai apsidžiaugiau, broliams atėjus ir paliudijus apie tavo tiesą, kaip tu vaikščioji tiesoje.
3JO 1:4 Neturiu didesnio džiaugsmo negu tai, kad girdėčiau, jog mano vaikai vaikščioja tiesoje.
3JO 1:5 Mylimasis, ištikimą dalyką darai, ką tik tavo nuveikta broliams ir svečiams,
3JO 1:6 kurie paliudijo apie tavo meilę bažnyčios-susirinkimo akivaizdoje. Puikiai padarysi, siųsdamas juos pirmyn į kelionę Dievo vertu būdu,
3JO 1:7 nes jo vardo labui jie leidosi keliauti nieko neimdami iš svetimtikių.
3JO 1:8 Taigi, mes turime priimti tokius, kad toliau taptume bendradarbiai tiesos labui.
3JO 1:9 Aš parašiau bažnyčiai-susirinkimui, bet mėgstantis tarp jų pirmauti Diotrefas nepriima mūsų.
3JO 1:10 Todėl, kai atvyksiu, priminsiu jo darbus, kuriuos jis daro, pagiežingais žodžiais burnodamas prieš mus ir tuo nesitenkindamas, jis pats nepriima brolių ir neleidžia tiems, kurie nori [priimti] ir išmeta [juos] iš bažnyčios-susirinkimo.
3JO 1:11 Mylimasis, nesek tuo, kas bloga, bet tuo, kas gera. Kas įprastai daro gera, tas yra iš Dievo, bet kas įprastai daro bloga, tas nėra matęs Dievo.
3JO 1:12 Apie Demetriją gerai liudija visi ir pati tiesa. Mes gi taip pat liudijame, ir tu žinai, kad mūsų liudijimas yra tiesa.
3JO 1:13 Daug ką turėčiau tau parašyti, bet nenoriu tau rašyti rašalu ir plunksna.
3JO 1:14 Vis dėlto viliuosi netrukus pamatyti tave. Tada pasikalbėsime akis į akį. Ramybė tau! Sveikina tave draugai. Sveikink draugus pavardžiui.
JUD 1:1 Judas, Jėzaus Kristaus tarnas ir Jokūbo brolis, Dievo Tėvo veikimu pašventintiems ir Jėzaus Kristaus išsaugotiems pašauktiesiems.
JUD 1:2 Tegul gailestingumas jums ir ramybė bei meilė gausėja!
JUD 1:3 Mylimieji, su visu uolumu atsidėdamas rašyti jums apie bendrąjį išgelbėjimą, man atsirado būtinybė parašyti jums ragindamas, kad narsiai kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą galutiniai perduotą šventiesiems,
JUD 1:4 nes vogčiomis įslinko kai kurie žmonės, kurie [jau] seniai iš anksto užrašyti tokiam smerkiančiam nuosprendžiui; jie bedieviai, perverčiantys mūsų Dievo malonę į palaidumą ir neigiantys vienintelį Valdovą Dievą ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
JUD 1:5 Todėl pareiškiu valią jums priminti (kartą visam laikui jums [jau] gavus tokią žinią), kad Viešpats pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto šalies, paskui pražudė netikinčius.
JUD 1:6 Taip pat angelus, nesilaikiusius savo valdžios, bet palikusius savo buveinę, jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios Dienos teismui.
JUD 1:7 Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie tokiu pat būdu, kaip šitie, paleistuvavo ir užsigeidė kitokio kūno, yra parodomi kaip pavyzdys, kentėdami amžinos ugnies bausmę.
JUD 1:8 O vis dėlto panašiu būdu šitie žmonės sapnuodami viena vertus suteršia kūną, antra vertus atmeta viešpatavimą ir šmeižia šlovinguosius.
JUD 1:9 Priešingai, arkangelas Mykolas, kai, varžydamasis su velniu, ginčijosi dėl Mozės kūno, neišdrįso jam ištarti koneveikiančio kaltinimo, bet pasakė: „Tesudraudžia tave Viešpats!“
JUD 1:10 Bet šitie šmeižia, ko neišmano, o ką tik jie instinktyviai numano kaip nesamprotaujantys gyvuliai, tuo jie save gadina.
JUD 1:11 Vargas jiems! Nes jie nuėjo Kaino keliu, dėl užmokesčio galvotrūkčiais atsidavė Balaamo paklydimui ir žuvo nuo Korės prieštaravimo.
JUD 1:12 Šitie yra [pavojingos] uolos jūsų meilės pokyliuose, jie puotauja be baimės, gano save – bevandeniai, vėjų nuvaikomi debesys; rudens bevaisiai medžiai, dusyk mirę, išrauti;
JUD 1:13 šėlstančios jūros bangos, spjaudančios savo begėdystės putas; žvaigždės klajoklės, kurioms yra išlaikyta apgaubianti tamsybė per amžius.
JUD 1:14 Apie juos pranašavo ir septintasis nuo Adomo, Henochas, sakydamas: „Štai Viešpats ateina su savo šventais miriadais
JUD 1:15 įvykdyti teismo visiems ir įrodyti visų jų tarpe [esančių] bedievių kaltumą už visus jų bedieviškus darbus, kuriuos jie bedieviškai vykdė, ir už visas šiurkštybes, kurias bedieviai nusidėjėliai kalbėjo prieš jį.“
JUD 1:16 Šitie yra niurnekliai, nepatenkinti savo dalia, bevaikščiojantys pagal savo geismus. Jų burna kalba didžiai išpūstus [žodžius] – jie pataikauja žmonėms dėl pelno.
JUD 1:17 Bet jūs, mylimieji, prisiminkite žodžius, kurie iš anksto buvo pasakyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalų,
JUD 1:18 kad jie ir sakydavo jums, jog paskutiniu laiku bus šaipūnų, bevaikščiojančių pagal savo pačių bedieviškus geismus.
JUD 1:19 Šitie yra tie, kurie save išskiria, jusliniai, neturintys Dvasios.
JUD 1:20 Bet jūs, mylimieji, toliau statydami save ant savo švenčiausiojo tikėjimo, melsdamiesi Šventosios Dvasios [valdomi],
JUD 1:21 išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinam gyvenimui.
JUD 1:22 Taigi būtinai pasigailėkite vienų, įžvelgdami skirtumą,
JUD 1:23 bet kitus bijodami išgelbėkite, traukdami iš ugnies, bodėdamiesi net kūno sutepto drabužio.
JUD 1:24 O tam, kuris pajėgia jus išsaugoti nesuklupusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti [jus] be kliaudos su džiūgavimu,
JUD 1:25 vieninteliam išmintingajam Dievui, mūsų Išgelbėtojui, [priklauso] šlovė, didybė, galybė ir valdžia ir dabar ir visais amžių amžiais! Amen.
REV 1:1 Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis parodytų savo tarnams tuos dalykus, kurie netrukus turi įvykti. Ir per savo angelą jis pasiuntė ir [tai] paaiškino savo tarnui Jonui,
REV 1:2 kuris paliudijo Dievo žodį ir Jėzaus Kristaus liudijimą, visus dalykus, kuriuos tik ir buvo matęs.
REV 1:3 Palaimintas tas, kuris skaito, ir tie, kurie klausosi šios pranašystės žodžių ir laikosi to, kas joje parašyta, nes metas arti.
REV 1:4 Jonas septynioms bažnyčioms, kurios Azijoje. Malonė jums ir ramybė nuo to, kuris yra ir kuris buvo ir kuris ateina; taip pat nuo septynių Dvasių, kurios yra priešais jo sostą;
REV 1:5 taip pat nuo Jėzaus Kristaus, [kuris yra] ištikimasis liudytojas, mirusiųjų pirmagimis ir žemės karalių valdovas. Tam, kuris mus mylėjo ir nuplovė mus nuo mūsų nuodėmių savo krauju,
REV 1:6 ir padarė mus karaliais ir kunigais savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.
REV 1:7 Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net tie patys, kurie jį perdūrė; ir dėl jo aimanuos visos žemės giminės. Taip, Amen!
REV 1:8 „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“, – sako Viešpats, kuris yra ir kuris buvo ir kuris ateina, Visavaldis.
REV 1:9 Aš, Jonas, [kuris esu] ir jūsų brolis ir draugas dalininkas prispaudime bei Jėzaus Kristaus karalystėje ir ištvermėje, buvau saloje, kuri vadinama Patmu, dėl Dievo žodžio ir dėl Jėzaus Kristaus liudijimo.
REV 1:10 Buvau Dvasios [valdomas] viešpatadienį ir išgirdau sau už nugaros skardų balsą, lyg trimito,
REV 1:11 sakantį: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis“ ir: „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk [tai] septynioms bažnyčioms, kurios [yra] Azijoje: į Efezą, ir į Smirną, ir į Pergamą, ir į Tiatyrus, ir į Sardus, ir į Filadelfiją, ir į Laodikėją.“
REV 1:12 Ir atsigręžiau pažiūrėti balso, kuris kalbėjo su manimi, o atsigręžęs pamačiau septynis auksinius žibintuvus,
REV 1:13 ir septynių žibintuvų viduryje [vieną] , panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį pėdas siekiančiu drabužiu ir apsijuosusį per krūtinę auksine juosta.
REV 1:14 Jo galva ir plaukai [buvo] balti kaip balta vilna, tarsi sniegas, o jo akys – kaip ugnies liepsna,
REV 1:15 ir jo kojos [buvo] panašios į skaistvarį, tarsi jos žėrėtų krosnyje, o jo balsas – kaip daugelio vandenų šniokštimas;
REV 1:16 ir savo dešinėje rankoje [jis] laikė septynias žvaigždes, ir iš jo burnos išėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas [buvo] tarsi saulė, [kuri] šviečia savo stiprumu.
REV 1:17 Ir kai jį pamačiau, puoliau jam po kojų kaip negyvas. Ir jis uždėjo ant manęs savo dešinę ranką, sakydamas man: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis,
REV 1:18 tai yra Gyvasis! Ir buvau miręs, ir štai esu gyvas per amžių amžius! Amen! Ιr turiu pragaro bei mirties raktus.
REV 1:19 Užrašyk tuos dalykus, kurious matei, ir tuos dalykus, kurie yra, ir tuos būsimus dalykus, kurie įvyks po šitų [dalykų] .
REV 1:20 Septynių žvaigždžių, kurias matei mano dešinėje rankoje, ir septynių auksinių žibintuvų slėpinys: septynios žvaigždės yra septynių bažnyčių angelai, o septyni žibintuvai, kuriuos matei, yra septynios bažnyčios.“
REV 2:1 Efezo bažnyčios angelui rašyk: Šiuos dalykus sako tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių auksinių žibintuvų.
REV 2:2 Žinau tavo darbus ir tavo triūsą, ir tavo kantrybę, ir kaip negali pakęsti blogaširdžių, ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, tačiau nėra, ir radai juos esant melagius,
REV 2:3 ir nešei [naštas] , ir esi ištvermingas, ir triūsei dėl mano vardo, ir nenusilpai.
REV 2:4 Bet turiu prieš tave [tai], kad palikai savo pirmąją meilę.
REV 2:5 Todėl prisimink, nuo kur esi nupuolęs, ir atgailauk, ir daryk pirmuosius darbus. O jei ne, aš greitai ateisiu pas tave ir pašalinsiu tavo žibintuvą iš jo vietos, – jei neatgailausi.
REV 2:6 Bet tai tu turi [savo naudai], kad nekenti nikolaitų veiksmų, kurių ir aš nekenčiu.“
REV 2:7 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms! Kas nugali, tam duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, kuris yra Dievo rojaus viduryje.
REV 2:8 Ir Smirniečių bažnyčios angelui rašyk: Šiuos dalykus sako Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo miręs ir vėl tapo gyvas.
REV 2:9 Žinau tavo darbus ir prispaudimą ir skurdą – o vis dėlto esi turtingas! – ir [žinau] šmeižtą tų, kurie sakosi esą žydai, tačiau nėra, bet [yra] Šėtono sinagoga.
REV 2:10 Nebijok jokių dalykų, kuriuos netrukus kentėsi! Štai velnias įmes [kai] [kuriuos] iš jūsų į kalėjimą, kad būtumėte išmėginti, ir dešimt dienų turėsite prispaudimo. Būk ištikimas iki mirties, ir tau duosiu gyvenimo vainiką.
REV 2:11 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms! Kas nugali jokiu būdu nenukentės nuo antrosios mirties.
REV 2:12 Ir Pergame [esančios] bažnyčios angelui rašyk: Šiuos dalykus sako tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją.
REV 2:13 Žinau tavo darbus ir kur gyveni – kur Šėtono sostas. Bet tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo net tomis dienomis, kai Antipas, mano ištikimas liudytojas, buvo nužudytas pas jus, kur gyvena Šėtonas.
REV 2:14 Vis dėlto aš turiu keletą dalykų prieš tave, nes tu tenai turi besilaikančių mokslo Balaamo, kuris mokė Balaką įmesti parpuolimą sukeliančią kliūtį priešais Izraelio vaikų, kad [tie] valgytų stabams paaukotą maistą, ir kad paleistuvautų.
REV 2:15 Taip ir tu turi besilaikančių nikolaitų mokslo, kurio aš nekenčiu.
REV 2:16 Atgailauk! O jei ne, aš greitai ateisiu pas tave ir kariausiu su jais savo burnos kalaviju.
REV 2:17 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms! Kas nugali, tam duosiu valgyti paslėptos manos, taip pat jam duosiu baltą akmenėlį ir ant akmenėlio įrašytą naują vardą, kurio nežinojo niekas, tiktai [žinos] gavėjas.
REV 2:18 Ir Tiatyruose [esančios] bažnyčios angelui rašyk: Šiuos dalykus sako Dievo Sūnus, kuris turi akis kaip ugnies liepsną ir kurio kojos panašios į skaistvarį.
REV 2:19 Žinau tavo darbus ir meilę ir tarnavimą ir tikėjimą ir tavo ištvermę ir tavo paskutinius darbus [esant] dar didesnius už pirmuosius.
REV 2:21 Ir aš jai daviau laiko atgailauti dėl savo paleistuvystės, bet ji neatgailavo.
REV 2:22 Štai aš įmesiu ją į [ligos] patalą, o svetimaujančius su ja – į didį prispaudimą, jeigu jie neatgailaus dėl savo darbų.
REV 2:23 Ir nužudysiu jos vaikus mirtimi, ir visos bažnyčios žinos, kad aš esu tas, kuris ištiria giliausias dalis ir širdis; ir atlyginsiu kiekvienam iš jūsų pagal jūsų darbus.
REV 2:24 Bet sakau jums ir kitiems, esantiems Tiatyruose (visiems, kurie neturi šito mokslo ir kurie nepažino „Šėtono gilybių“ – kaip jie vadina [tuos dalykus] ): aš ant jūsų neuždėsiu kitos naštos.
REV 2:25 Bet laikykite tai, ką turite, kol ateisiu.
REV 2:26 O tam, kuris nugali, tai yra tam, kuris laikosi mano darbų iki galo, aš duosiu teisę valdyti tautas;
REV 2:27 ir jis valdys jas geležine lazda; kaip puodžiaus indai [jie bus] sudaužyti į šukes, – lygiai taip, kaip ir aš esu gavęs [valdžią] iš savo Tėvo;
REV 2:28 ir jam duosiu aušrinę žvaigždę.
REV 2:29 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms!
REV 3:1 Ir Sarduose [esančios] bažnyčios angelui rašyk: Šiuos dalykus sako tas, kuris turi septynias Dievo Dvasias ir septynias žvaigždes. Žinau tavo darbus, kad turi vardą, jog esi gyvas, bet esi miręs.
REV 3:2 Būk budrus ir stiprink likusius dalykus, kurie yra prie mirties, nes aš neradau, [kad] tavo darbai [būtų] be trūkumų Dievo akyse.
REV 3:3 Todėl atsimink, kaip esi priėmęs ir girdėjai, taip pat laikykis [to, ką priėmei] ir atgailauk. Taigi, jei nebudėsi, tave užklupsiu kaip vagis, ir visai nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.
REV 3:4 Tu, beje, Sarduose turi keletą žmonių, kurie nesuteršė savo drabužių, ir jie vaikščios su manimi baltais drabužiais, nes jie yra verti.
REV 3:5 Tas, kuris nugali, [būtent] tas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš Gyvenimo knygos, bet išpažinsiu jo vardą savo Tėvo akivaizdoje, taip pat jo angelų akivaizdoje.
REV 3:6 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms!
REV 3:7 Ir Filadelfijoje [esančios] bažnyčios angelui rašyk: Šiuos dalykus sako [tas], kuris šventas, kuris teisingas bei tikras, kuris turi Dovydo raktą, kuris atrakina, ir niekas neužrakina, ir užrakina, ir niekas neatrakina.
REV 3:8 Žinau tavo darbus – štai priešais tave pastačiau atviras duris, ir niekas negali jų uždaryti – kad tu turi maža jėgos, o laikeisi mano žodžio ir neišsižadėjai mano vardo.
REV 3:9 Štai aš padarysiu, [kad tie, kurie] iš Šėtono sinagogos, – kurie sakosi esą žydai, o nėra, bet meluoja, – štai padarysiu, kad jie ateitų ir garbintų priešais tavo kojas ir žinotų, kad tave mylėjau aš.
REV 3:10 Kadangi esi laikęsis mano žodžio, [reikalaujančio] ištvermės, tai ir aš tave apsaugosiu nuo gundymo valandos, kuri užgrius visą pasaulį, kad išmėgintų gyvenančius žemėje.
REV 3:11 Štai aš greitai ateinu. Išlaikyk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko.
REV 3:12 Kas nugali, tą padarysiu šulu mano Dievo šventykloje, ir jis jokiu atveju nebeišeis laukan; ir užrašysiu ant jo savo Dievo vardą ir vardą savo Dievo miesto, naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo mano Dievo; ir [užrašysiu ant jo] savo naująjį vardą.
REV 3:13 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms!
REV 3:14 Ir laodikėjiečių bažnyčios angelui rašyk: Šiuos dalykus sako Amen, ištikimas ir teisingas Liudytojas, Dievo kūrinijos Pradininkas.
REV 3:15 Žinau tavo darbus, kad nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum [arba] šaltas arba karštas!
REV 3:16 Taigi, kadangi esi drungnas ir nei šaltas, nei karštas, tave išspjausiu iš savo burnos.
REV 3:17 Kadangi sakai: „Esu turtingas ir pralobęs ir nieko man nereikia,“ – o nežinai, kad esi vargingas, ir apgailėtinas, ir beturtis, ir aklas, ir nuogas,
REV 3:18 patariu tau pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, ir baltus drabužius, kad apsirengtum, ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda; taip pat pasitepk akis akių tepalu, kad regėtum.
REV 3:19 Aš visus, kuriuos myliu, įtikinu dėl kaltumo ir sudraudžiu. Tad būk uolus ir atgailauk!
REV 3:20 Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atidarys duris, aš įeisiu pas jį ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.
REV 3:21 Kas nugali, tam duosiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, kaip ir aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste.
REV 4:1 Po tų dalykų aš pažiūrėjau, ir štai atvertos durys danguje! Ir pirmasis balsas, kurį išgirdau, [buvo] tarsi trimito, kalbančio su manimi, kuris tarė: „Ateik aukštyn į čia, ir aš tau parodysiu tuos [dalykus], kurie turi įvykti po šių dalykų.“
REV 4:2 Ir tuoj pat aš buvau Dvasioje, ir štai danguje stovėjo sostas, o soste – Sėdintysis.
REV 4:3 O iš išvaizdos Sėdintysis buvo panašus į jaspio akmenį – taip pat [į] sardžių, – ir aplink sostą [buvo] vaivorykštė, iš išvaizdos panaši į smaragdą.
REV 4:4 O aplink sostą [buvo] dvidešimt keturi sostai, ir tuose sostuose mačiau sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius, apsivilkusius baltais drabužiais, ir jie ant savo galvų turėjo aukso vainikus.
REV 4:5 Ir iš to sosto išėjo žaibai ir griaustiniai ir dundesiai, o priešais sostą [buvo] septyni atviros ugnies žibintai, kurie yra septynios Dievo Dvasios.
REV 4:6 Ir priešais sostą [buvo] stiklo jūra, panaši į krištolą, o sosto [erdvės] viduryje ir aplink sostą [buvo] keturi gyvi padarai, pilni akių iš priekio ir iš užpakalio.
REV 4:7 Ir pirmasis gyvas padaras [buvo] panašus į liūtą, ir antrasis gyvas padaras panašus į veršį, ir trečiasis gyvas padaras turėjo veidą kaip kad [turi] žmogus, ir ketvirtasis gyvas padaras [buvo] panašus į skrendantį erelį.
REV 4:8 Ir keturi gyvi padarai – kiekvienas atskirai – turėjo po šešis sparnus; [padarai buvo] pilni akių aplinkui ir viduje, taip pat dieną ir naktį neturi poilsio, sakydami: „Šventas, šventas, šventas Viešpats Dievas Visavaldis, kuris buvo, ir kuris yra, ir kuris ateina.“
REV 4:9 Ir kada tik tie gyvi padarai suteikia šlovę ir pagarbą ir padėką Sėdinčiajam soste, Gyvajam per amžių amžius,
REV 4:10 dvidešimt keturi vyresnieji parpuola prieš Sėdintįjį soste ir garbina Gyvąjį per amžių amžius, ir meta savo vainikus prieš sostą, sakydami:
REV 4:11 „Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę ir pagarbą ir galybę, nes tu visatą sukūrei, ir dėl tavo valios ji yra ir buvo sukurta.“
REV 5:1 Ir soste Sėdinčiojo dešinėje rankoje pamačiau knygą, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais.
REV 5:2 Ir pamačiau galingą angelą, skelbiantį skardžiu balsu: „Kas yra vertas atverti tą knygą ir atplėšti jos antspaudus?“
REV 5:3 Bet niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme, negalėjo atverti tos knygos nei į ją pažiūrėti.
REV 5:4 Ir aš pats smarkiai pravirkau, kad nebuvo rasta nė vieno verto atverti ir skaityti tą knygą nei į ją pažiūrėti.
REV 5:5 Ir vienas iš vyresniųjų man *tarė: „Neverk! Štai nugalėjo Liūtas iš Judo genties, Dovydo Šaknis, kad atvertų knygą ir atplėštų septynis jos antspaudus.“
REV 5:6 Ir pažiūrėjau, ir štai sosto [erdvės] bei keturių gyvų padarų viduryje ir vyresniųjų viduryje stovėjo Avinėlis, tarsi buvęs nužudytas, turintis septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo Dvasios, išsiųstos į visą žemę.
REV 5:7 Ir jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės rankos.
REV 5:8 Ir kai jis paėmė knygą, keturi gyvi padarai bei dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas iš jų turėdamas arfas ir auksinius dubenis, pilnus kvapų, kurie yra šventųjų maldos.
REV 5:9 Ir jie giedojo naują giesmę, sakydami: „Vertas esi imti knygą ir atplėšti jos antspaudus, nes buvai nužudytas ir savo krauju išpirkai mus Dievui iš kiekvienos genties ir kalbos, ir tautos, ir giminės,
REV 5:10 ir mūsų Dievui padarei mus karaliais ir kunigais, ir mes karaliausime žemėje.“
REV 5:11 Tada pažvelgiau ir išgirdau balsą daugybės angelų aplinkui sostą ir gyvus padarus ir vyresniuosius; o jų skaičius buvo miriadų miriadai, ir tūkstančių tūkstančiai,
REV 5:12 skardžiu balsu sakantys: „Vertas yra Avinėlis, kuris buvo nužudytas, priimti galybę ir turtus, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir palaiminimą!“
REV 5:13 Ir girdėjau kiekvieną kūrinį, kuris yra danguje ir žemėje, ir po žeme, taip pat tuos, kurie yra viršum jūros, ir visus, esančius juose, sakant: „Sėdinčiajam soste bei Avinėliui palaiminimas ir pagarba, ir šlovė, ir galybė per amžių amžius!“
REV 5:14 Ir keturi gyvi padarai tarė: „Amen“ – o dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė ir garbino Gyvąjį per amžių amžius.
REV 6:1 Ir mačiau, kai Avinėlis atplėšė vieną iš antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių gyvų padarų sakant lyg griaustinio balsu: „Ateik ir žiūrėk!“
REV 6:2 Ir žiūrėjau, ir štai baltas žirgas! O tas, kuris sėdėjo ant jo, turėjo lanką, ir jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo nugalėdamas ir tam, kad nugalėtų.
REV 6:3 Ir kai jis atplėšė antrąjį antspaudą, išgirdau antrąjį gyvą padarą sakant: „Ateik ir žiūrėk!“
REV 6:4 Ir išėjo kitas žirgas, ugniaspalvis! O tam, kuris sėdėjo ant jo, buvo duota atimti iš žemės taiką, – tai yra, kad žmonės vienas kitą žudytų, – ir jam buvo duotas didelis kalavijas.
REV 6:5 Ir kai jis atplėšė trečiąjį antspaudą, išgirdau trečiąjį gyvą padarą sakant: „Ateik ir žiūrėk!“ Ir žiūrėjau, ir štai juodas žirgas! O tas, kuris sėdėjo ant jo, turėjo savo rankoje svarstykles.
REV 6:6 Ir išgirdau balsą keturių gyvų padarų viduryje, sakant: „Kviečių saikelis už denarą ir trys miežių saikeliai už denarą! Bet nepakenk aliejui ir vynui!“
REV 6:7 Ir kai jis atplėšė ketvirtąjį antspaudą, išgirdau ketvirtojo gyvo padaro balsą sakant: „Ateik ir žiūrėk!“
REV 6:8 Ir žiūrėjau, ir štai palšas žirgas! O vardas to, kuris sėdėjo ant jo, [buvo] Mirtis, ir paskui jį sekė Pragaras. Ir jiems buvo duota teisę valdyti ketvirtadalį žemės – [teisę] žudyti kalaviju ir alkiu ir maru ir žemės žvėrimis.
REV 6:9 Ir kai jis atplėšė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurio jie laikėsi.
REV 6:10 Ir jie vis šaukė skardžiu balsu, sakydami: „O Valdove, kuris šventas ir kuris teisingas bei tikras, kiek ilgai tu nesiimsi teisti ir išlieti kerštą už mūsų kraują ant gyvenančių žemėje?!“
REV 6:11 Ir visiems be išimties buvo duoti balti drabužiai, ir jiems buvo pasakyta, kad jie dar trumpą laiką ilsėtųsi, iki to [laiko, kai] pasieks ribą ir [skaičius] jų bendratarnių bei jų brolių, kurie bus nužudyti kaip ir jie [buvo].
REV 6:12 Ir mačiau, kai jis atplėšė šeštąjį antspaudą, ir štai kilo didelis žemės drebėjimas, ir saulė pasidarė juoda kaip [gyvulių] plaukų ašutinis audinys, ir mėnulis pasidarė lyg kraujas,
REV 6:13 ir dangaus žvaigždės krito žemėn, kaip ir figmedis, smarkaus vėjo purtomas, numeta savo neprinokusias figas.
REV 6:14 Ir dangus atitrūko tarsi besivyniojantis ritinys, ir kiekvienas kalnas bei sala buvo išjudinti iš savo vietų.
REV 6:15 Tada žemės karaliai, ir didžiūnai, ir turtingieji, ir karo vadai, ir galingieji, ir kiekvienas vergas, ir kiekvienas laisvasis pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų.
REV 6:16 ir vis *tarė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės,
REV 6:17 nes atėjo didi jo rūstybės diena, ir kas gali išstovėti?!“
REV 7:17 Nes Avinėlis, esantis sosto viduryje, juos ganys ir juos nuves prie vandenų iš gyvųjų šaltinių, ir Dievas nušluostys visas ašaras nuo jų akių.“
REV 9:11 Ir jie turėjo sau karalių, bedugnės angelą, kurio vardas hebrajiškai Abadonas, o graikų kalboje turi vardą Apolionas.
REV 9:21 ir jie neatgailavo dėl savo žmogžudysčių, nei dėl savo užbūrimų narkotikais, nei dėl savo paleistuvysčių, nei dėl savo vagysčių.
REV 12:1 Ir danguje pasirodė didelis antgamtinis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, ir mėnulis po jos kojomis, ir ant jos galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas;
REV 12:2 o ji, būdama nėščia, šaukė, kentėdama gimdymo skausmus bei kankindamasi, kad pagimdytų.
REV 12:3 Ir pasirodė kitas antgamtinis ženklas danguje: ir štai didelis raudonas slibinas, turintis septynias galvas ir dešimt ragų, ir ant jo galvų [buvo] septynios karūnos.
REV 12:4 Ir jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir numetė jas į žemę. Ir slibinas stovėjo prieš gimdysiančią moterį, kad, kai tik ji bus pagimdžiusi, prarytų jos vaiką.
REV 12:5 Ir ji pagimdė vyriškos lyties vaiką, kuris valdysiąs visas tautas geležine lazda. Ir jos vaikas buvo paimtas pas Dievą, tai yra [į] jo sostą.
REV 12:10 Ir girdėjau danguje garsų balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išgelbėjimas ir galybė ir karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes žemyn numestas mūsų brolių kaltintojas, kuris dieną ir naktį kaltina juos prieš mūsų Dievą.
REV 12:11 Ir jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu, ir jie nemylėjo savo gyvybių, net iki mirties.
REV 13:6 Ir jis atvėrė savo nasrus piktžodžiavimui prieš Dievą, kad piktžodžiautų jo vardui ir jo padangtei ir tiems, kurie gyvena danguje.
REV 14:5 Ir jų burnoje nebuvo rasta apgaulės, nes prieš Dievo sostą jie yra be dėmės.
REV 14:6 Ir mačiau kitą angelą, skrendantį dangaus viduriu, turintį amžinąją Evangeliją, kad [ją] skelbtų [kaip] gerą žinią gyvenantiems žemėje, tai yra kiekvienai giminei ir genčiai ir kalbai ir tautai.
REV 14:7 Jis sakė skardžiu balsu: „Bijokite Dievo ir suteikite jam šlovę, nes atėjo jo teismo valanda, ir garbinkite tą, kuris padarė dangų ir žemę ir jūrą ir vandenų šaltinius!“
REV 14:12 [Štai] čia yra šventųjų ištvermė, [štai] čia tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir tikėjimo Jėzumi.
REV 15:3 Ir jie gieda Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę, sakydami: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie Dieve Visavaldi! Teisūs ir teisingi tavo keliai, šventųjų Karaliau!
REV 16:7 Ir girdėjau kitą, nuo aukuro sakant: „Taip, Viešpatie Dieve Visavaldi, teisingi ir teisūs [yra] tavo teismai!“
REV 16:16 Ir jis surinko juos į vietovę, hebrajiškai vadinamą Harmagedonu.
REV 18:23 ir žiburio šviesa niekada nebešvies tavyje, ir jaunikio bei jaunosios balso niekada nebesigirdės tavyje, nes tavo pirkliai buvo žemės didžiūnai, nes per tavo užbūrimus narkotikais buvo suklaidintos visos tautos.
REV 19:1 Ir po tų dalykų girdėjau skardų didžiulės minios balsą danguje, sakantį: „Aleliuja! Išgelbėjimas ir šlovė ir pagarba ir galybė [priklauso] Viešpačiui, mūsų Dievui,
REV 19:6 Ir išgirdau tarsi didžiulės minios balsą, ir tarsi gausingų vandenų balsą, ir tarsi galingų griaustinių balsą, sakančius: „Aleliuja! Nes Viešpats Dievas Visavaldis karaliauja!
REV 19:10 Tada aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį garbinti. Bet jis man tarė: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Esu tavo ir tavo brolių, kurie laikosi liudijimo apie Jėzų, bendratarnis. Garbink Dievą!“ Mat liudijimas apie Jėzų yra pranašystės dvasia.
REV 20:10 O jų suklaidintojas velnias buvo įmestas į ugnies ir sieros ežerą, kur [yra] žvėris ir melagingasis pranašas, ir jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius.
REV 20:11 Ir aš mačiau didį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir jiems nebuvo rasta vietos.
REV 20:12 Ir mačiau mirusiuosius, mažus ir didelius, stovinčius prieš Dievą, ir buvo atvertos knygos; ir buvo atverta kita knyga, kuri yra Gyvenimo [knyga]. Ir mirusieji buvo teisiami pagal tuos dalykus, kurie užrašyti knygose, pagal jų darbus.
REV 20:13 Ir jūra atidavė joje esančius mirusiuosius, o mirtis ir pragaras atidavė juose esančius mirusiuosius; ir jie iki vieno buvo teisiami pagal savo darbus.
REV 20:14 Tada mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis.
REV 20:15 Taigi kas tik nebuvo rastas įrašytas Gyvenimo knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą.
REV 21:1 Ir mačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir nebėra jūros.
REV 21:2 Ir aš, Jonas, mačiau šventąjį miestą, naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, paruoštą kaip nuotaką, papuoštą savo vyrui.
REV 21:3 Ir girdėjau didį balsą iš dangaus, sakantį: „Štai Dievo padangtė [yra] prie žmonių, ir jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tautos, ir pats Dievas bus su jais, – [bus] jų Dievas.
REV 21:4 Ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir daugiau nebebus mirties, nei gedėjimo, nei raudojimo, nei skausmo nebebus daugiau, nes tai, kas buvo pirmiau, praėjo.“
REV 21:5 Ir Sėdintysis soste tarė: „Štai visas visatos dalis darau naujas.“ Ir jis pasakė man: „Rašyk, nes šie žodžiai yra teisingi ir patikimi.“
REV 21:6 Ir jis man pasakė: „Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvybės vandens šaltinio.
REV 21:7 Kas nugali, [tas] viską paveldės, ir aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus.
REV 21:8 Bet bailiams ir netikintiems, ir pasidariusiems bjaurėtinais, ir žmogžudžiams, ir paleistuviams, ir burtininkams, ir stabmeldžiams, ir visiems melagiams [bus] skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis.“
REV 21:27 Ir jokiu būdu į jį neįeis niekas, kas suteršia, nei kas vykdo bjaurastį ar melą, bet tik tie, kurie yra įrašyti Avinėlio Gyvenimo knygoje.
REV 22:3 Ir nebus daugiau jokio prakeikimo ir Dievo ir Avinėlio sostas bus jame, ir jo tarnai tarnaus jam,
REV 22:4 ir jie regės jo veidą, ir jų kaktose [bus] jo vardas.
REV 22:11 Kas neteisybę daręs, toliau telieka neteisybę daręs; ir kas susitepęs, toliau telieka susitepęs; ir kas teisus, toliau telieka išteisintas; ir kas šventas, toliau telieka šventintas.
REV 22:16 „Aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą, kad paliudytų jums šiuos dalykus bažnyčiose. Aš esu Dovydo šaknis ir palikuonis, šviesi ir aušrinė žvaigždė!“
REV 22:17 Ir Dvasia, ir jaunoji sako: „Ateik! Ir kas girdi, tesako: „Ateik! Ir kas trokšta, teateina. Ir kas nori, teima dovanai gyvybės vandens.
REV 22:19 Ir jei kas atims [ką nors] nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį iš Gyvenimo knygos, taip pat iš šventojo miesto ir tų dalykų, kurie yra aprašyti šioje knygoje.“
REV 22:21 Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė [tebūna] su jumis visais. Amen.
