﻿Pradžios.
15.
Po šių dalykų VIEŠPATIES žodis atėjo Abramui regėjime, sakydamas: „Nebijok, Abramai! Aš esu tavo skydas, tavo labai apstus atlygis.“ 
Ir, išvedęs jį laukan, tarė: „Malonėk įbesti akis į dangų ir suskaičiuoti žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti!“ Ir jis jam tarė: „Tokia bus tavo sėkla.“ 
Ir jis pasitikėjo VIEŠPAČIU, o jis įskaitė tai jam kaip teisumą. 
Ir jis tarė Abramui: „Žinok užtikrintai, kad keturis šimtus metų tavo palikuonija bus ateivis ne nesavoje šalyje (jie gi svetimiesiems tarnaus, o anie juos kamuos). 
Bet ir tautai, kuriai jie tarnaus, aš įvykdysiu teisingumą, o po to jie išvyks su dideliu turtu. 
O tu nueisi pas savo tėvus ramybėje; tu būsi palaidotas žiloje senatvėje. 
Bet ketvirtoje kartoje jie čia sugrįš, nes amoritų blogybės saikas dar nepilnas.“ 
Tą pačią dieną VIEŠPATS tvirtino su Abramu sandorą, sakydamas: „Tavo sėklai aš daviau šitą šalį nuo Egipto upės iki didžiosios upės, – Eufrato upės – 
